370.

1762 Žmogus siekia palaimos sąmoningais veiksmais; jo patiriamos aistros, arba jausmai, gali tam nuteikti ir prie to prisidėti.

1763 Žodis „aistros“ priklauso krikščionių paveldui. Jausmai, arba aistros, yra juslingumo jauduliai, skatinantys veikti arba neveikti pagal tai, kas suvokiama ar įsivaizduojama kaip gera arba kaip bloga.

1764 Aistros yra žmogaus psichikos natūralūs dėmenys, jos užima tarpinę vietą tarp juslinio ir dvasinio gyvenimo ir yra juos jungianti grandis. Mūsų Viešpats pastebi, kad šaltinis, kuriame tūno aistros, yra žmogaus širdis.

1765 Aistrų yra daug. Visų svarbiausia yra meilė, kylanti iš potraukio į gėrį. Meilė pažadina nesamo gėrio troškimą ir viltį jį pasiekti. Išsipildžiusį troškimą lydi pasitenkinimas ir džiaugimasis turimu gėriu. Suvokta blogio grėsmė kelia neapykantą, pasibjaurėjimą ir būsimo blogio baimę. Tokie jauduliai baigiasi liūdesiu dėl esamo blogio arba jam priešpriešinamu pykčiu.

1766 „Mylėti – tai kam nors trokšti gėrio.“ Šis pirminis žmogaus širdies polinkis į gėrį yra visų kitų aistrų šaltinis. Mylimas tik gėris. „Aistros yra blogos, jei meilė bloga, geros – jeigu ji gera.“

KBK 1762-1766 kontekstas

1771 Žodis „aistros“ reiškia afektus, arba jausmus. Emocijos padeda žmogui nujausti gėrį ir įtarti blogį.

1772 Svarbiausios aistros yra meilė ir neapykanta, troškimas ir baimė, džiaugsmas, liūdesys ir pyktis.

KBK 1771-1772 kontekstas

371.

1767 Pačios aistros nėra nei geros, nei blogos. Moralės požiūriu jos vertinamos tiek, kiek iš tiesų priklauso nuo proto ir valios. Aistros yra vadinamos valingomis „dėl to, kad valia arba jas pažadina, arba joms nesipriešina“. Kad moralinis, arba žmogiškasis, gėris būtų tobulas, aistras turi tvarkyti protas.

1768 Stiprūs jausmai dar neparodo nei asmens moralumo, nei jo šventumo; tai tik neišsemiama vaizdinių ir nuotaikų atsarga, kuria reiškiasi moralinis gyvenimas. Moralės požiūriu aistros yra geros, kai jos turi įtakos geram veiksmui; priešingu atveju jos yra blogos. Gera valia jausmus palenkia sau ir nukreipia į gėrį ir palaimą; bloga valia pasiduoda netvarkingoms aistroms ir jas dar sustiprina. Emocijos ir jausmai gali būti dorybių sutaurinti arba ydų sujaukti.

1769 Krikščionio gyvenime pati Šventoji Dvasia atlieka savo darbą, apimdama visą jo asmenį su jo kentėjimais, baime ir liūdesiu; tai matyti Viešpaties agonijos Alyvų sode bei kančios metu. Kristuje žmogiškuosius jausmus gali ištobulinti Jo gailestingoji meilė ir dieviškoji palaima.

1770 Moralės požiūriu žmogus yra tobulas, kai jį kreipia į gėrį ne vien jo valia, bet ir jausmai, kaip pasakyta psalmėje: „Mano širdis ir kūnas gieda iš džiaugsmo gyvajam Dievui“ (Ps 84, 3).

KBK 1767-1770 kontekstas

1773 Aistros, kaip jausmingumo jauduliai, moralės požiūriu nėra nei geros, nei blogos. Tik būdamos pavaldžios arba nepavaldžios protui ir valiai, jos yra geros arba blogos moralės požiūriu.

1774 Emocijos ir jausmai gali būti dorybių sutaurinti arba ydų sujaukti.

1775 Moralinio gėrio požiūriu žmogus yra tobulas, kai jį į gėrį kreipia ne vien jo valia, bet ir „širdis“.

KBK 1773-1775 kontekstas