„Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis“ (Lk 11, 1). Atsiliepdamas Jėzus išmokė Tėve mūsų.

Ano meto žydų maldą išmaniusius mokinius labai nustebino jų mokytojo maldos ypatingumas. Iš tikrųjų Jėzus melsdavosi nuolatos (plg. Lk 5, 16). Malda lydėdavo svarbiausias jo gyvenimo akimirkas: Jėzus meldžiasi per krikštą Jordane (Lk 3, 21), prieš pašaukdamas apaštalus (Lk 6, 12), prieš atsimainymą (Lk 9, 28). Jis meldžiasi, kad nesusvyruotų Petro tikėjimas (Lk 22, 31–32) ir kad būtų atsiųsta Šventoji Dvasia (Jn 14, 15–17). Jis meldžiasi prieš Lozoriaus prikėlimą (Jn 11, 41) ir pergalingai įžengdamas į Jeruzalę (Jn 12, 27). Per Paskutinę vakarienę jis meldžia Tėvą, kad tas jį pašlovintų (Jn 17, 1–5), jis meldžiasi už mokinius (Jn 17, 6–19) ir visus tikinčiuosius (Jn 17, 20–26). Jis meldžiasi prieš kentėdamas (Lk 22, 39–46), o mirties valandą – už savo priešus (Lk 23, 34).

Malda Jėzus kreipiasi į Tėvą klusnumo paženklintame dialoge, gaivinusiame jo misiją: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą“ (Jn 4, 34). Ši artima bendrystė su Tėvu yra džiaugsmo ir šlovinimo versmė: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie […]. Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“ (Mt 11, 25. 27).

Malda Tėvui jis alsuoja savo žemiškojoje egzistencijoje. Ateidamas gyventi tarp mūsų, Jėzus niekada nenutolo nuo Tėvo namų, taigi ir nuo bendrystės su juo maldoje. Kita vertus, šis sūniškas artumas tampa išganingu ir gailestingumo kupinu artimumu savo broliams ligi pat aukščiausios kryžiaus aukos.

Jėzus meldžiasi ir šiandien (plg. Žyd 7, 25). Eucharistijos liturgijoje Kristus kaip aukščiausiasis kunigas aukoja Tėvui savo atperkamąją auką. Jis aukoja ją kartu su savo kūnu, kuris yra Bažnyčia. Kiekviena mūsų malda kyla pas Tėvą „per Kristų, mūsų Viešpatį“. Būtent ši Kristaus malda palaiko visas mūsų širdies ir lūpų maldas. Bažnyčiai meldžiantis, Sūnus apkabina Tėvo kojas. Vaikų malda kyla Tėvo link per Pirmgimio balsą. Milijonai rankų iškyla šaukiantis, šlovinant ir maldaujant, bet balsas – tik vienas; tai Sūnaus balsas.

Paveiksle vaizduojamas Getsemanėje besimeldžiantis Jėzus. Iš didžiausio klusnumo Tėvui jis dėl žmonijos išganymo priima karčią kančios taurę.