Ikona primena Biblijos pasakojimą apie Sekmines:

„Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia davė jiems prabilti“ (Apd 2, 1–4).

Paveiksle iš Šventąją Dvasią simbolizuojančio balandžio sklinda Mariją ir apaštalus gaubiančios stiprios šviesos kūgis. Tai šviesa, apšviečianti apaštalų protus, suteikianti jiems pažinimo, išminties bei dieviškosios tikrovės supratimo, bet kartu ir maldingumo, tvirtumo, patarimo ir Dievo baimės dovanų.

Be to, ant jų galvų leidžiasi ugnies liežuviai, rodantys pilnatvišką Dievo meilę, skatinančią juos tapti Evangelijos skelbėjais visoms tautoms. Iš tiesų malonės gausa padarys apaštalus suprantamus visiems, nes meilės kalba visuotinė ir visiems prieinama.

Kalbiniam tautų susiskaldymui Sekminės priešpriešina tautų vienybės vaistą.

Ikonos centre vyrauja Marija, Bažnyčios motina, apaštalų karalienė ir tobula besimeldžiančioji. Tik Šventosios Dvasios meilėje tikinčiųjų sūniška malda gali pakilti iki pat Dievo, pasak apaštalo:

„O kadangi esate įvaikiai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: Aba, Tėve!“ (Gal 4, 6).