Krikšto sakramentas. KBK

1 skirsnis. Krikšto sakramentas

1213^S-252^Y-194Šventasis Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, dvasinio gyvenimo prieangis [vitae spiritualis ianua], vartai į kitus sakramentus. Krikštu mes esame išlaisvinami iš nuodėmės ir atgimstame kaip Dievo vaikai; tapę Kristaus nariais, įsitraukiame į Bažnyčią kaip jos misijos dalyviai:⁴ „Krikštas yra atgimimo per vandenį ir žodį sakramentas.“⁵

I. Kaip vadinamas šis sakramentas?

1214^S-252^Y-194Krikšto pavadinimas yra kilęs iš esminės jo atlikimo apeigos: krikštyti (gr. baptizein) reiškia „panardinti“, „panerti“; „panardinimas“ į vandenį simbolizuoja katechumeno palaidojimą Kristaus mirtyje628, iš kurios jis prisikelia drauge su Kristumi⁶ kaip „naujas kūrinys“ (2 Kor 5, 17; Gal 6, 15).

1215^S-252^Y-194Šis sakramentas dar vadinamas „Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu“ (Tit 3, 5), nes žymi ir įgyvendina tą gimimą iš vandens ir Dvasios, be kurio niekas „neįeis į Dievo Karalystę“ (Jn 3, 5).1257

1216^S-252^Y-194„Tas nuplovimas vadinamas apšvietimu, nes tie, kurie gauna šį (katechetinį) pamokymą, esti dvasioje apšviesti.“⁷ Per Krikštą priėmę Žodį – tikrąją šviesą, „kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9), pakrikštytieji, tapę „apšviesti“⁸, yra „šviesos vaikai“⁹ ir pati „šviesa“ (Ef 5, 8):1243

Krikštas yra gražiausia ir brangiausia iš visų Dievo dovanų [...]. Mes jį vadiname dovana, malone, krikštu, patepimu, apšvietimu, negendamumo drabužiu, atgimdančia maudykle, antspaudu, pagaliau viskuo, kas tik yra vertingiausia. Dovana, nes jis suteikiamas tiems, kurie nieko neatsineša; malone, nes jį gauna ir kaltieji; krikštu, nes nuodėmė palaidojama vandenyje; patepimu, nes krikštas šventas ir karališkas (tokie yra pateptieji); apšvietimu, nes jis yra spindinti šviesa; drabužiu, nes uždengia mūsų gėdą; maudykle, nes nuplauna; antspaudu, nes jis yra mūsų apsauga ir Dievo viešpatavimo ženklas.¹⁰

II. Krikštas išganymo ekonomijoje

Krikšto pirmavaizdžiai Senojoje Sandoroje

1217^S-253Velyknakčio liturgijoje Bažnyčia, šventindama krikšto vandenį, iškilmingai prisimena didžiuosius išganymo istorijos įvykius, kurie jau buvo Krikšto slėpinio pirmavaizdžiai:

Dieve, tu panorėjai savo neregimąja galia per regimus sakramentus daryti nuostabius darbus ir sukūrei vandenį tokių savybių, kurios gražiai ženklina Krikšto malonę.¹¹

1218^S-253Nuo pasaulio pradžios vanduo, paprastas ir nuostabus kūrinys, yra gyvybės ir vaisingumo versmė.344 Šventasis Raštas jį regi tartum Dievo Dvasios „gaubiamą“¹²:694

Pačioje pasaulio pradžioje Tavoji Dvasia viršum vandenų pleveno, teikdama vandens prigimčiai šventinimo galią.¹³

1219^S-253701 845Išganymo per Krikštą pirmavaizdį Bažnyčia matė Nojaus arkoje, „kuria nedaugelis, tai yra aštuoni asmenys, buvo išgelbėti vandeniu“ (1 Pt 3, 20):

Tu mūsų atgimimo Krikštą pavaizdavai ir tvano vandeniu, kai tas pats gaivalas turėjo sunaikinti nuodėmes ir duoti pradžią dorybėms.¹⁴

1220^S-253Šaltinio vanduo simbolizuoja gyvybę, o jūros vanduo yra mirties simbolis.1010 Todėl vanduo gali vaizduoti ir Kryžiaus slėpinį. Tada Krikštas simboliškai reiškia susivienijimą su Kristaus mirtimi.

1221^S-253Krikštu atliekamas išlaisvinimas pirmiausia skelbiamas perėjimu per Raudonąją jūrą – tikruoju Izraelio išlaisvinimu iš Egipto vergijos:

Tu Abraomo vaikams leidai sausomis kojomis pereiti Raudonąją jūrą, kad iš faraono vergijos išvaduota tauta būtų krikščionijos pirmavaizdis.¹⁵

1222^S-253Pagaliau Krikšto pirmavaizdis yra ir perėjimas per Jordaną; jį perėjusi Dievo tauta kaip dovaną gavo Abraomo palikuonims pažadėtą žemę – amžinojo gyvenimo paveikslą. To palaimingo paveldo pažadas išsipildo Naujojoje Sandoroje.

Kristaus krikštas

1223^S-254Visi Senosios Sandoros pirmavaizdžiai įgyvendinti Jėzuje Kristuje. Jis pradėjo savo viešąjį gyvenimą šv. Jono Krikštytojo pakrikštytas Jordane,¹⁶ o prisikėlęs pavedė tai daryti apaštalams: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20).¹⁷232

1224^S-254Mūsų Viešpats laisva valia priėmė nusidėjėliams skirtą šv. Jono krikštą norėdamas „atlikti visa, kas reikalinga teisumui“¹⁸.536 Šiuo poelgiu Jėzus parodė, kad Jis „apiplėšė pats save“¹⁹. Šventoji Dvasia, kuri plazdeno virš pirmosios kūrinijos vandenų, nusileido ant Kristaus, ženklindama naujosios kūrinijos pradžią, o Tėvas apreiškė Jėzų kaip savo mylimąjį Sūnų.²⁰

1225 Savo Velykomis Kristus atvėrė visiems žmonėms Krikšto šaltinius. Jau apie savo kančią, kurios kentėti ėjo į Jeruzalę, Jis kalbėjo kaip apie „krikštą“, kuriuo turės būti krikštijamas.²¹ Kraujas ir vanduo, ištekėję iš perverto nukryžiuotojo Jėzaus šono,²²766 yra naujojo gyvenimo sakramentų, Krikšto ir Eucharistijos, įvaizdžiai:²³ nuo tada jau galima gimti „iš vandens ir Dvasios“, kad įeitum į Dievo karalystę (Jn 3, 5).

Kaip būsi krikštijamas, pagalvok: iš kur Krikštas, jei ne iš Kristaus kryžiaus, ne iš Kristaus mirties. Visa paslaptis ta, kad Jis kentėjo už tave. Jame esi atpirktas. Jame esi išganytas.²⁴

Krikštas Bažnyčioje

1226^S-255Nuo Sekminių Bažnyčia ėmė švęsti ir teikti šventąjį Krikštą. Šv. Petras pareiškė jo pamokslo sujaudintai miniai:849 „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardan, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną“ (Apd 2, 38). Apaštalai ir jų bendradarbiai krikštijo kiekvieną įtikėjusį Jėzų: žydus, dievobaiminguosius, pagonis.²⁵ Krikštas visuomet atrodė susijęs su tikėjimu: „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai“, – pareiškė Paulius Filipų kalėjimo viršininkui. O tas „nedelsdamas kartu su visais savaisiais priėmė krikštą“ (Apd 16, 31–33).

1227^S-255Anot šv. Pauliaus, per Krikštą tikintysis suvienijamas su Kristaus mirtimi, su Juo palaidojamas ir su Juo prisikelia:790

Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą (Rom 6, 3–4).²⁶

Pakrikštytieji „apsivelka Kristumi".²⁷ Šventosios Dvasios galia Krikštas yra nuplovimas, kuris nuvalo, pašventina ir nuteisina.²⁸

1228^S-255Tad Krikštas yra nuplovimas vandeniu, kai Dievo žodžio „nenykstanti sėkla“ daigina gyvybę teikiantį veikimą.²⁹ Šv. Augustinas apie Krikštą sako: „Žodį sujungus su [materialiu] elementu atsiranda sakramentas.“³⁰

III. Kaip švenčiamas Krikšto sakramentas?

Įkrikščioninimas

1229^S-256^Y-195Norint tapti krikščioniu, jau nuo apaštalų laikų reikėjo pereiti keletą įvadinių tarpsnių. Tai padaryti galima greitai arba palengva. Tačiau visada turi išlikti esminiai elementai: Žodžio skelbimas, atsivertimo lydimas Evangelijos priėmimas, tikėjimo išpažinimas, Krikštas, Šventosios Dvasios išliejimas, eucharistinė Komunija.

1230^S-256^Y-195Amžiams bėgant ir keičiantis aplinkybėms, šis įkrikščioninimas labai keitėsi. Pirmaisiais Bažnyčios amžiais jis buvo labai išplėstas, apėmė ilgą katechumenato1248 laikotarpį ir parengiamąsias apeigas, kurios ženklindavo liturginį katechumenų parengimą ir baigdavosi įkrikščioninimo sakramentų šventimu.

1231^S-256^Y-195Ten, kur ilgainiui kaip įprastinė šio sakramento forma plačiai paplito kūdikių Krikštas, jo šventimas tapo vienkartiniu aktu, labai suglaudusiu parengiamuosius įkrikščioninimo tarpsnius. Dėl pačios savo prigimties Kūdikių krikštas reikalauja katechumenato po Krikšto. Galvoje turima būtinybė ne tik apmokyti vaikus po Krikšto, bet ir drauge su bręstančia vaiko asmenybe padėti išsiskleisti Krikšto malonei. Būtent tam ir reikalingas katekizmas.13

1232^S-256^Y-195Vatikano II Susirinkimas sugrąžino Lotynų Bažnyčiai suaugusiųjų katechumenatą, padalytą į keletą pakopų³¹. Jo apeigos pateikiamos Ordo initiationis christianae adultorum (1972). Be to, Susirinkimas leido 1204misijų kraštuose, „be to, ko esama krikščioniškojoje tradicijoje, [...] perimti ir konkrečios tautos praktikuojamos iniciacijos elementus, kuriuos įmanoma pritaikyti krikščioniškosioms apeigoms“³².

1233^S-256^Y-195Tad pagal visų Lotynų ir Rytų Bažnyčių apeigas suaugusiųjų įkrikščioninimo eiga dabar pradedama nuo jų katechumenato, o vainikuojama iš karto trijų sakramentų – Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos – šventimu.³³ 1290Rytų apeigose vaikų įkrikščioninimas pradedamas Krikštu, tuoj po jo suteikiant Sutvirtinimą ir Eucharistiją, tuo tarpu Romos apeigų Bažnyčioje jis tęsiamas katechezės metais ir tik vėliau pasiekia įkrikščioninimo viršūnę švenčiant Sutvirtinimą ir Eucharistiją.³⁴

Šventimo mistagogija

1234^S-256^Y-195Krikšto sakramento prasmę ir malonę atskleidžia jo šventimo apeigos. Dėmesingai jose dalyvaudami ir sekdami šių apeigų veiksmus ir žodžius, tikintieji susipažįsta su tais lobiais, kuriuos šis sakramentas ženklina ir įgyvendina kiekviename naujai pakrikštytame žmoguje.

1235^S-256^Y-195617Kryžiaus ženklas apeigų pradžioje paženklina Kristaus antspaudu tą, kuris Jam priklausys, ir reiškia Kristaus kryžiumi mums pelnytą atpirkimo malonę.2157

1236^S-256^Y-195Dievo žodžio skelbimas apšviečia apreikštąja tiesa krikštijamuosius ir apeigų dalyvius, žadindamas nuo Krikšto neatskiriamo tikėjimo atsaką. Krikštas yra ypatingas „tikėjimo sakramentas“ ypatingu būdu,1122 nes per jį sakramentiniu būdu įžengiama į tikėjimo gyvenimą.

1237^S-256^Y-195Kadangi Krikštas reiškia išlaisvinimą iš nuodėmės ir jos kurstytojo velnio, prie krikštijamojo kalbamas vienas arba keli egzorcizmai.1673 Krikštijamasis patepamas katechumenų aliejumi arba, krikštytojui uždėjus ant jo ranką, aiškiai atsižada šėtono. Taip parengtas, jis gali išpažinti Bažnyčios tikėjimą, kuriam bus „patikėtas“ Krikštu.³⁵189

1238^S-256^Y-1951217Krikšto vanduo (tuo pačiu metu ar Velyknaktį) pašventinamas epiklezės malda. Bažnyčia prašo Dievą, kad per Jo Sūnų Šventosios Dvasios galia nužengtų į vandenį ir tie, kurie bus juo pakrikštyti, gimtų „iš vandens ir Dvasios“ (Jn 3, 5).

1239^S-256^Y-1951214Toliau eina esminė sakramento apeiga: pats Krikštas. Jis reiškia ir neša mirtį nuodėmei, įveda į į Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą perkeisdamas pagal Kristaus velykinį slėpinį. Išraiškingiausiai Krikštas atliekamas krikštijamąjį triskart panardinant į krikšto vandenį. Tačiau nuo seniausių laikų Krikštas gali būti teikiamas ir triskart pilant vandenį ant krikštijamojo galvos.

1240^S-256^Y-195Lotynų Bažnyčioje šį užpylimą lydi krikštytojo žodžiai: „N., aš tave krikštiju vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Rytų liturgijose katechumenas atgręžiamas į rytus, o kunigas sako: „Dievo tarnas N. yra krikštijamas vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Kiekvieną Švenčiausiosios Trejybės Asmenį minėdamas, jis krikštijamąjį panardina į vandenį ir vėl iškelia.

1241^S-256^Y-1951294 1574Patepimas šventąja krizma – kvapniu, vyskupo pašventintu aliejumi – reiškia Šventosios Dvasios dovaną pakrikštytajam. Jis tapo krikščioniu, tai yra Šventosios Dvasios „pateptuoju“, suvienytu su Kristumi, kuris yra pateptasis Kunigas, Pranašas ir Karalius.³⁶783

1242^S-256^Y-195Rytų Bažnyčių liturgijoje patepimas po Krikšto yra Patepimo krizma sakramentas (Sutvirtinimas). Romos liturgijoje jis nurodo kitą patepimą šventąja krizma,1291 kurį atliks vyskupas; tai bus Sutvirtinimo sakramentas, kuris „sutvirtins“ ir užbaigs Krikšto patepimą.

1243^S-256^Y-195Baltas drabužis simbolizuoja, kad pakrikštytasis „apsivilko Kristumi“³⁷, prisikėlė drauge su Kristumi. Žvakė, uždegta nuo Velykų žvakės, reiškia, kad Kristus apšvietė naujatikį.1216 Pakrikštytieji Kristuje yra „pasaulio šviesa“ (Mt 5, 14).³⁸

Pakrikštytasis dabar yra Dievo vaikas Vienatiniame Sūnuje. Jis gali kalbėti Dievo vaikų maldą: „Tėve mūsų“.2769

1244^S-256^Y-195Pirmoji eucharistinė Komunija. Tapęs Dievo vaiku, apvilktas vestuviniu drabužiu, naujatikis priimamas į „Avinėlio vestuvių pokylį“ ir gauna naujojo gyvenimo maistą – Kristaus Kūną ir Kraują. 1292Rytų Bažnyčios stengiasi palaikyti gyvą įkrikščioninimo vienybės suvokimą ir todėl duoda šventąją Komuniją visiems ką tik pakrikštytiems ir sutvirtintiems, net ir mažiems vaikams, prisimindamos Viešpaties žodžius: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite“ (Mk 10, 14). Lotynų Bažnyčia, kuri leidžia priimti šventąją Komuniją tik sulaukusiems sąmoningo amžiaus, Krikštą kaip Eucharistijos pažadą išreiškia tuo, kad pakrikštytą kūdikį prineša prie altoriaus „Tėve mūsų“ maldai.

1245^S-256^Y-195Krikšto šventimą užbaigia iškilmingas palaiminimas. Krikštijant naujagimius, ypatingas palaiminimas teikiamas motinai.

IV. Kas gali būti krikštijamas?

1246^S-257^Y-196„Krikštą gali priimti kiekvienas ir tik dar nepakrikštytas žmogus.“³⁹

Suaugusiųjų Krikštas

1247^S-257^Y-196Nuo Bažnyčios pradžios suaugusiųjų Krikštas labiausiai būdavo paplitęs ten, kur Evangeliją pradėta skelbti neseniai. Tad svarbus buvo katechumenatas (parengimas Krikštui). Kaip tikėjimo ir krikščioniškojo gyvenimo įvadas, jis žmogų turi parengti priimti Dievo dovaną per Krikštą, Sutvirtinimą ir Eucharistiją.

1248^S-257^Y-1961230Katechumenato, arba katechumenų ugdymo, tikslas yra leisti jiems, atsiliepusiems į Dievo parodytą iniciatyvą, išvien su bažnytine bendruomene subrandinti savo atsivertimą ir tikėjimą. Galvoje turimas parengimas „visam krikščioniškajam gyvenimui“, mokinius suvienijant su Mokytoju Kristumi. „Tad katechumenai tebūnie tinkamai įvesdinami į išganymo slėpinį ir evangelinės moralės vykdymu bei reguliariai atliekamomis šventosiomis apeigomis įvedami į Dievo tautos tikėjimo, liturgijos ir meilės gyvenimą“⁴⁰.

1249^S-257^Y-1961259Katechumenai „jau yra su Bažnyčia surišti, jau yra iš Kristaus namų, neretai jau gyvena tikėjimo, vilties ir meilės gyvenimą“⁴¹. „Motina Bažnyčia juos kaip savus apglėbia meile ir rūpinimusi.“⁴²

Kūdikių Krikštas

1250^S-258^Y-196^Y-197403Kūdikiams, kurie gimė turėdami žmogišką, puolusią ir gimtosios nuodėmės suterštą prigimtį, taip pat reikalingas atgimimas per Krikštą,⁴³ kad būtų išgelbėti iš tamsybių valdžios ir perkelti į Dievo vaikų laisvę,⁴⁴ kuriai yra pašaukti visi žmonės. Kūdikių Krikštas labai aiškiai parodo, kad išganymo malonė yra teikiama visiškai neužtarnaujamai.1996 Bažnyčia ir tėvai sutrukdytų kūdikiui gauti neįkainojamą malonę tapti Dievo vaiku, jei jo gimusio netrukus nepakrikštydintų.⁴⁵

1251^S-257^Y-196Krikščionys tėvai turėtų suprasti, kad ši praktika taip pat atitinka jų vaidmenį puoselėti jiems Dievo pavestųjų gyvybę.⁴⁶

1252^S-257^Y-196Kūdikių krikštijimas yra labai sena Bažnyčios tradicija. Ji gerai žinoma nuo II amžiaus. Tačiau labai galimas dalykas, kad jau apaštalams pradėjus skelbti tikėjimą, kai Krikštą priimdavo ištisi „namai“,⁴⁷ būdavo krikštijami ir kūdikiai.⁴⁸

Tikėjimas ir Krikštas

1253^S-259^Y-1961123Krikštas yra tikėjimo sakramentas.⁴⁹ Tačiau tikėjimui reikia tikinčiųjų bendruomenės. Kiekvienas tikintysis gali tikėti tik drauge su Bažnyčia. Tikėjimas, kurio reikalaujama Krikštui, dar nėra tobulas ir brandus, tai tik tikėjimo pradžia, ir jis turi būti ugdomas.168 Katechumeno ar jo krikštatėvio klausia: „Ko nori iš Dievo Bažnyčios?“ O jis atsako: „Tikėjimo malonės.“

1254^S-259^Y-196Po Krikšto visų pakrikštytųjų, kūdikių ar suaugusiųjų, tikėjimas dar turi augti. Todėl Bažnyčia kasmet Velykų naktį atnaujina Krikšto pažadus2101. Pasirengimas Krikštui tik priveda prie naujojo gyvenimo slenksčio. Krikštas yra naujojo gyvenimo Kristuje šaltinis, iš kurio trykšta visas krikščionio gyvenimas.

1255^S-259Kad Krikšto malonė galėtų išsiskleisti, svarbi yra tėvų pagalba. Toks pat yra ir krikštatėvio bei krikštamotės vaidmuo.1311 Jie turi būti tvirtai tikintys, pajėgūs ir pasirengę pakrikštytajam – kūdikiui ar suaugusiam – padėti žengti krikščioniškojo gyvenimo keliu.⁵⁰ Ši užduotis – tikra bažnytinė tarnyba (officium⁵¹). Visa bažnytinė bendruomenė yra atsakinga už Krikšto metu gautos malonės išsiskleidimą ir išsaugojimą.

V. Kas gali krikštyti?

1256^S-260^Y-1981239—1240Paprastai krikštija vyskupas ar kunigas, o Lotynų Bažnyčioje ir diakonas.⁵² Prireikus pakrikštyti, ištardamas trejybinę formulę, gali kiekvienas žmogus, net nekrikštytas,⁵³ jei tik turi intenciją1752 daryti tai, ką krikštydama daro Bažnyčia. Pagrindas Bažnyčiai sutikti su tokia galimybe yra Dievo troškimas išganyti visus žmones⁵⁴ ir Krikšto būtinybė išganymui.⁵⁵

VI. Krikšto būtinybė

1257^S-261^Y-1991129Pats Viešpats tvirtina, kad Krikštas būtinas išganymui.⁵⁶ Todėl Jis paliepė savo mokiniams skelbti Evangeliją ir krikštyti visų tautų žmones.⁵⁷161 846Krikštas yra būtinas išganymui tų žmonių, kuriems paskelbta Evangelija ir kurie turi galimybę to sakramento prašyti.⁵⁸ Bažnyčia nežino kito būdo amžinajai laimei pasiekti kaip tik Krikštą; dėl to ji stengiasi būti ištikima Viešpaties priesakui ir pasirūpinti, kad atgimtų „iš vandens ir Dvasios“ visi, kurie tik gali būti pakrikštyti. Dievas išganymą susiejo su Krikšto sakramentu, bet Jis pats nėra savo sakramentų susaistytas.

1258^S-262^Y-199Bažnyčia visada buvo tvirtai įsitikinusi, kad žmonės, kurie miršta dėl tikėjimo dar negavę Krikšto, jau yra pakrikštyti savo mirtimi už Kristų ir su Kristumi. Tas kraujo krikštas,2473 kaip ir troškimo krikštas, nebūdami sakramentai, duoda Krikšto vaisių.

1259^S-262^Y-1991249Katechumenams, mirštantiems iki Krikšto, jų aiškus troškimas jį gauti, susietas su gailesčiu už nuodėmes ir su meile, laiduoja išganymą, kurio jie negalėjo gauti sakramentu.

1260^S-262^Y-199„Kadangi Kristus mirė už visus ir kadangi žmogaus galutinis pašaukimas tėra vienas, būtent dieviškas, turime pripažinti, jog Šventoji Dvasia visiems suteikia galimybę vien Dievui žinomu būdu susijungti su šiuo Velykų slėpiniu.“⁵⁹848 Kiekvienas žmogus, kuris, nepažindamas Kristaus Evangelijos ir Jo Bažnyčios, ieško tiesos ir klauso Dievo valios tiek, kiek ją suvokia, gali būti išgelbėtas. Galima manyti, kad tokie žmonės aiškiai trokštų Krikšto, jei tik žinotų, kad jis yra būtinas.

1261^S-262^Y-199Be Krikšto mirusius kūdikius Bažnyčia gali tik patikėti Dievo gailestingumui; tai ji ir daro per jų laidojimo apeigas. Didis gailestingumas Dievo, „kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tim 2, 4), ir švelni Jėzaus meilė vaikams, skatinusi Jį sakyti: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite“ (Mk 10, 14), 1257suteikia mums vilties, kad yra išganymo kelias ir be Krikšto mirusiems kūdikiams. 1250Juo karščiau Bažnyčia ragina netrukdyti vaikeliams gauti šventojo Krikšto dovaną ir nueiti pas Kristų.

VII. Krikšto malonė

1262^S-263^Y-2001234Įvairius Krikšto padarinius ženklina regimi sakramento apeigų elementai. Panardinimas į vandenį simbolizuoja mirtį ir apvalymą, o drauge atgimimą ir atsinaujinimą. Du pagrindiniai Krikšto padariniai yra apvalymas nuo nuodėmių ir naujas gimimas Šventojoje Dvasioje.⁶⁰

Nuodėmėms atleisti...

1263^S-263^Y-200977Krikštu atleidžiamos visos nuodėmės – ir gimtoji, ir visos asmeninės, taip pat bausmės už nuodėmes.⁶¹ Nebelieka nieko, kas atgimdytiesiems sutrukdytų įeiti į Dievo karalystę,1425 – nei Adomo nuodėmė, nei asmeninė nuodėmė, nei nuodėmės padariniai, kurių skaudžiausias yra atskyrimas nuo Dievo.

1264^S-263^Y-200Vis dėlto ir pakrikštytajame lieka kai kurių nuodėmės laikinų padarinių: kentėjimai, liga, mirtis ar trapumo žymės, kaip charakterio silpnybės ir t. t., taip pat polinkis į nuodėmę, tą polinkį Tradicija vadina geismingumu,976 arba perkeltine prasme nuodėmės židiniu [fomes peccati]:2514 1426 „Kadangi [geismingumas] paliktas tam, kad su juo kovotume, jis negali pakenkti tiems, kurie jam nepritaria ir, Jėzaus Kristaus malonės padedami, narsiai priešinasi. Juo labiau kad 'tas negaus vainiko, kas nebus grūmęsis pagal taisykles' (plg. 2 Tim 2, 5).“⁶²405

„Naujas kūrinys“

1265^S-263^Y-200Krikštas ne tik nuplauna visas nuodėmes, jis taip pat padaro naujatikį „nauju kūriniu“⁶³, Dievo įvaikiu,⁶⁴505 kuris tampa „dieviškosios prigimties dalininku“⁶⁵460, Kristaus nariu⁶⁶ ir Jo bendraįpėdiniu,⁶⁷ Šventosios Dvasios šventove.⁶⁸

1266^S-263^Y-200Švenčiausioji Trejybė pakrikštytajam dovanoja pašvenčiamąją malonę – nuteisinimo malonę, kuri:1992

— teologinėms dorybėms padedant, padaro jį pajėgų tikėti į Dievą, Juo viltis ir Jį mylėti;1812

— duoda jam gebėjimą gyventi ir elgtis taip, kaip skatina Šventoji Dvasia savo dovanomis;1831

— moralinėms dorybėms padedant, suteikia jam galimybę tapti vis geresniam.

Tad šventajame Krikšte įsišaknijęs visas antgamtinis krikščionio gyvenimas.1810

Įtraukti į Bažnyčią – Kristaus Kūną

1267^S-263^Y-200782Krikštas padaro mus Kristaus Kūno nariais. „Tad [...] mes esame vieni kitų nariai“ (Ef 4, 25). Krikštas įtraukia į Bažnyčią. Iš Krikšto šaltinių gimsta vienintelė Naujosios Sandoros Dievo tauta, kuri peržengia visas prigimtines bei žmogiškas tautų, kultūrų, rasių ir lyčių ribas: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną Kūną“ (1 Kor 12, 13).

1268^S-263^Y-200Pakrikštytieji tampa „gyvaisiais akmenimis“, kad statydintųsi „į dvasinius namus“ ir būtų „šventa kunigystė“ (1 Pt 2, 5). Gavę Krikštą, jie dalyvauja Kristaus kunigystėje, Jo pranašiškoje ir karališkoje misijoje ir yra „išrinktoji giminė,1141 karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris [juos] pašaukė iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9). Krikštas suteikia galimybę dalyvauti bendrojoje tikinčiųjų kunigystėje.784

1269^S-263^Y-200Tapęs Bažnyčios nariu, pakrikštytasis priklauso jau nebe pats sau,⁶⁹ o Tam, kuris už mus numirė ir buvo prikeltas.⁷⁰ Todėl jis yra raginamas Bažnyčios bendrijoje paklusti kitiems,⁷¹ tarnauti jiems,⁷² būti klusnus ir nuolankus Bažnyčios vadovams,⁷³ juos gerbti ir branginti.⁷⁴ Kaip Krikštas yra atsakomybės bei pareigų versmė, lygiai taip pakrikštytasis turi Bažnyčioje ir teisių871: teisę gauti sakramentus, būti stiprinamam Dievo žodžiu ir palaikomam kitokia dvasine Bažnyčios pagalba.⁷⁵

1270^S-263^Y-200Tikintieji, per Krikštą „atgimę Dievo vaikais", „žmonių akivaizdoje privalo išpažinti iš Dievo per Bažnyčią gautąjį tikėjimą2472“⁷⁶ ir dalyvauti apaštališkoje ir misijinėje Dievo tautos veikloje.⁷⁷

Sakramentinis krikščionių vienybės ryšys

1271^S-263^Y-200818 838Krikštas yra visų krikščionių, net ir tų, kurie dar nėra visiškai susivieniję su Katalikų Bažnyčia, bendrystės pamatas. „Juk tie iš jų, kurie tiki Kristų ir yra deramai priėmę krikštą, tam tikru būdu, tegu ir netobulai, bendrauja su Katalikų Bažnyčia. [...] Per krikštą išteisinti tikėjimu, jie yra įjungti į Kristų, todėl jie teisėtai vadinasi krikščionimis, o Katalikų Bažnyčios sūnūs pagrįstai pripažįsta juos savo broliais Viešpatyje.“⁷⁸ „Tad krikštas įsteigia sakramentinį vienybės ryšį tarp visų, kurie per jį atgimė.“⁷⁹

Neišdildoma dvasinė žymė...

1272^S-263^Y-200Krikštu įtrauktas į Kristų, pakrikštytasis padaromas panašus į Kristų.⁸⁰ 1121Krikštas paženklina krikščionį dvasiniu neišdildomu jo priklausomybės Kristui antspaudu (žyme). To antspaudo nepanaikina jokia nuodėmė, net jei nuodėmė ir trukdo gauti Krikšto teikiamų išganymo vaisių.⁸¹ Vieną kartą visam laikui suteiktas Krikštas negali būti kartojamas.

1273^S-263^Y-200Krikštu įtrauktiems į Bažnyčią tikintiesiems būna įspausta sakramentinė žymė, kuria jie pašventinami krikščioniškai garbinti Dievą.⁸² Krikšto antspaudas krikščionis įpareigoja ir padaro gebančius tarnauti Dievui gyvai dalyvaujant šventojoje Bažnyčios liturgijoje1070 ir vykdyti pakrikštytųjų kunigystę liudijant šventu gyvenimu ir veiklia gailestingąja meile.⁸³

1274^S-263^Y-200„Viešpaties žymė“⁸⁴ yra antspaudas, kuriuo Šventoji Dvasia mus paženklino „atpirkimo dienai“ (Ef 4, 30).⁸⁵ 197„Krikštas yra amžinojo gyvenimo antspaudas.“⁸⁶ Tikintysis, „išlaikęs antspaudą iki galo“,2016 tai yra likęs ištikimas savojo Krikšto priesakams, galės mirti „pažymėtas tikėjimo ženklu“,⁸⁷ lydimas savojo Krikšto tikėjimo, laukdamas jo atbaigimo – palaimingojo Dievo regėjimo – ir turėdamas viltį prisikelti.

Santrauka

1275^S-251Įkrikščioninama trimis sakramentais: Krikštu, kuris yra naujo gyvenimo pradžia; Sutvirtinimu, kuris tą gyvenimą sustiprina; ir Eucharistija, kuri maitina mokinį Kristaus Kūnu ir Krauju, kad jis pasidarytų kaip Kristus.

1276^S-252^Y-194„Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20).

1277^S-252^Y-194Krikštas gimdo naujam gyvenimui Kristuje. Pagal Viešpaties valią Krikštas yra būtinas išganymui, kaip ir pati Bažnyčia, į kurią Krikštas įvesdina.

1278^S-256^Y-194^Y-195Esminė Krikšto apeiga yra krikštijamojo panardinimas į vandenį arba vandens užpylimas ant galvos šaukiantis Švenčiausiosios Trejybės, tai yra Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.

1279^S-263^Y-200Krikšto vaisiai, arba Krikšto malonė, yra labai gausūs: tai gimtosios nuodėmės ir visų asmeninių nuodėmių atleidimas; gimimas naujam gyvenimui, kai žmogus tampa Tėvo įvaikiu, Kristaus nariu, Šventosios Dvasios šventove. Kartu pakrikštytasis įtraukiamas į Bažnyčią, Kristaus Kūną, ir tampa Kristaus kunigystės dalininku.

1280^S-263^Y-200Krikštas įspaudžia sieloje neišdildomą dvasinį ženklą, žymę, kuria pakrikštytasis pašventinamas krikščioniškai garbinti Dievą. Dėl šios žymės Krikštas negali būti kartojamas.⁸⁸

1281^S-262^Y-199Žmonės, kurie miršta dėl tikėjimo, katechumenai ir visi tie, kurie, nors ir nepažįsta Bažnyčios, bet, malonės pažadinti, nuoširdžiai ieško Dievo ir stengiasi vykdyti Jo valią, gali būti išganyti net ir negavę Krikšto.⁸⁹

1282^S-262^Y-197Nuo seniausių laikų Krikštas yra teikiamas ir kūdikiams, nes jis yra Dievo malonė ir dovana be jokių žmogaus nuopelnų; kūdikiai yra krikštijami remiantis Bažnyčios tikėjimu. Įžengimas į krikščioniškąjį gyvenimą atveria kelią į tikrąją laisvę.

1283^S-262^Y-199Dėl kūdikių, mirusių be Krikšto, Bažnyčios liturgija ragina mus pasitikėti Dievo gailestingumu ir melsti jiems išganymo.

1284^S-260^Y-198Prireikus pakrikštyti gali kiekvienas žmogus, jei tik turi intenciją daryti tai, ką daro Bažnyčia, ir užpila vandens ant krikštijamojo galvos tardamas: „Aš tave krikštiju vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“.

KBK nuorodos

1214628 Pirminis ir labai ryškus krikšto ženklas yra panardinimas į vandenį; juo vaizduojamas krikščionio nužengimas į kapą, nes krikščionis miršta nuodėmei drauge su Kristumi, kad laimėtų atnaujintą gyvenimą. „Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4).

KBK 628 kontekstas

12151257 Pats Viešpats tvirtina, kad Krikštas būtinas išganymui. Todėl Jis paliepė savo mokiniams skelbti Evangeliją ir krikštyti visų tautų žmones. Krikštas yra būtinas išganymui tų žmonių, kuriems paskelbta Evangelija ir kurie turi galimybę to sakramento prašyti. Bažnyčia nežino kito būdo amžinajai laimei pasiekti kaip tik Krikštą; dėl to ji stengiasi būti ištikima Viešpaties priesakui ir pasirūpinti, kad atgimtų „iš vandens ir Dvasios“ visi, kurie tik gali būti pakrikštyti. Dievas išganymą susiejo su Krikšto sakramentu, bet Jis pats nėra savo sakramentų susaistytas.

KBK 1257 kontekstas

12161243 Baltas drabužis simbolizuoja, kad pakrikštytasis „apsivilko Kristumi“, prisikėlė drauge su Kristumi. Žvakė, uždegta nuo Velykų žvakės, reiškia, kad Kristus apšvietė naujatikį. Pakrikštytieji Kristuje yra „pasaulio šviesa“ (Mt 5, 14). Pakrikštytasis dabar yra Dievo vaikas Vienatiniame Sūnuje. Jis gali kalbėti Dievo vaikų maldą: „Tėve mūsų“.

KBK 1243 kontekstas

1218344 Visi kūriniai yra tarpusavyje susiję, nes visi sukurti to paties Kūrėjo ir visi skirti Jo garbei: Tešlovina Tave, o Viešpatie, visi tavieji kūriniai, ypač sesuo puikioji Saulė, kuria Tu dieną švieti mums, jinai graži ir spindi nuostabiai, ir primena Tave ji, o Aukščiausias... Tešlovina Tave, o mano Viešpatie, ir brolis Vandenėlis, labai naudingas ir romus, brangintinas, skaistus... Tešlovina Tave, o mano Viešpatie, sesė mūs, motulė žemė, kuri nešioja mus ir pamaitina, gausybę vaisių, žiedus marguosius ir žolę išaugina... Garbinkite ir šlovinkite mano Viešpatį, Dėkokit Jam ir nusižeminę giliai tarnaukit.

KBK 344 kontekstas

1218694 Vanduo. Vanduo simbolizuoja Šventosios Dvasios veikimą Krikšto metu, nes po Šventosios Dvasios šaukimosi jis tampa veiksmingu sakramentiniu naujojo gimimo ženklu: kaip prieš gimdami buvome išnešioti vandenyje, taip ir krikšto vanduo ženklina, kad mūsų gimimas dieviškajam gyvenimui mums duodamas Šventojoje Dvasioje. Tačiau „pakrikštyti vienoje Dvasioje“, mes taip pat esame „pagirdyti viena Dvasia“ (1 Kor 12, 13); tad Šventoji Dvasia pati yra Gyvasis Vanduo, ištryškęs iš nukryžiuotojo Jėzaus šono, kaip iš šaltinio, ir mumyse trykštantis į amžinąjį gyvenimą.

KBK 694 kontekstas

1219701 Balandis. Baigiantis tvanui (kurio simbolika siejama su Krikštu), Nojaus išleistas balandis sugrįžo su žalia alyvų medžio šakele snape, ir tai buvo ženklas, kad jau vėl galima gyventi žemėje. Kristui išbridus iš savojo krikšto vandens, Šventoji Dvasia it balandis sklendė žemyn ir nusileido ant Jo. Šventoji Dvasia nusileidžia ir pasilieka nuplautose pakrikštytųjų širdyse. Kai kuriose bažnyčiose šventoji Eucharistijos atsarga yra laikoma metalinėse balandžio formos talpose (columbarium), įrengtose virš altoriaus. Šventąją Dvasią simbolizuojantis balandis yra krikščioniškosios ikonografijos tradicija.

KBK 701 kontekstas

1219845 Kad vėl suburtų visus nuodėmės išsklaidytus ir suklydusius savo vaikus, Tėvas panoro žmoniją sukviesti į savo Sūnaus Bažnyčią. Bažnyčia yra vieta, kurioje žmonija turi atrasti savo vienybę ir išganymą. Ji yra „sutaikintas pasaulis“. Ji yra laivas, „kuris patikimai plaukia šiame pasaulyje, Šventosios Dvasios vėjui pučiant į Viešpaties kryžiaus iškeltas bures“. Pagal kitą Bažnyčios tėvų mėgstamą įvaizdį ji yra lyg Nojaus arka, vienintelė gelbinti nuo tvano.

KBK 845 kontekstas

12201010 Kristaus dėka krikščioniška mirtis turi teigiamą prasmę. „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas“ (Fil 1, 21). „Štai tikras žodis: jei mes su juo numirėme, su juo ir gyvensime“ (2 Tim 2, 11). Esminė krikščioniškos mirties naujovė yra tai, kad per Krikštą krikščionis jau yra sakramentiniu būdu „miręs su Kristumi“, idant pradėtų naują gyvenimą; ir jei mes mirštame Kristaus malonėje, fizinė mirtis užbaigia tą „mirimą su Kristumi“ ir galutinai mus įtraukia į Kristų Jo Atpirkimo aktu: Man verčiau mirti dėl Jėzaus Kristaus nei karaliauti iki žemės pakraščių. Aš ieškau To, kuris mirė už mus; trokštu To, kuris dėl mūsų prisikėlė. Artėja mano gimimas [...]. Leiskite man išvysti skaidriąją šviesą; o kai būsiu anapus, tada tapsiu žmogumi.

KBK 1010 kontekstas

1224536 Jėzaus krikštas yra Jo sutikimas su kenčiančio tarno misija, tai jos pradžia. Jis leidžia laikyti save nusidėjėliu; Jis jau yra „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29); Jis jau regi savo kruvinos mirties „krikštą“. Jis jau ateina „atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3, 15), tai yra visiškai pasiduoda Tėvo valiai su meile sutikdamas priimti mirties krikštą mūsų nuodėmėms atleisti. Į šį sutikimą atsiliepia balsas Tėvo, kuris gėrisi savo Sūnumi. O Dvasia, kurios pilnatvė yra Jėzuje nuo pat Jo prasidėjimo, „pasiliko virš jo“. Jis taps Jos versme visai žmonijai. Jo krikšto metu „atsivėrė dangus“ (Mt 3, 16), kurį buvo užvėrusi Adomo nuodėmė, o Jėzaus ir Šventosios Dvasios nusileidimu vandenys tapo pašventinti; tai buvo naujosios kūrinijos pradžia.

KBK 536 kontekstas

1225766 Tačiau Bažnyčia pirmiausia gimė iš visiško Kristaus atsidavimo mūsų išganymui, pradėto įsteigiant Eucharistiją ir užbaigto ant kryžiaus. Bažnyčios „pradžios ir plėtros ženklas buvo kraujas ir vanduo, ištekėję iš nukryžiuotojo Jėzaus šono“. „Juk iš užmigusio ant kryžiaus Kristaus šono kilo nuostabus visos Bažnyčios sakramentas.“ Kaip Ieva buvo padaryta iš užmigusio Adomo šonkaulio, taip Bažnyčia gimė iš nukryžiuotojo Kristaus pervertos širdies.

KBK 766 kontekstas

1226849 Misijinis priesakas. „Tautoms dieviškai pasiųsta būti 'visuotiniu išganymo sakramentu', Bažnyčia, vedama jai būdingo katalikiškumo [visuotinumo] reikalavimo ir paklusdama savo Steigėjo priesakui, stengiasi skelbti Evangeliją visiems žmonėms.“ „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20).

KBK 849 kontekstas

1227790 Tikintieji, kurie atsiliepia į Dievo žodį ir tampa Kristaus kūno nariais, glaudžiai susivienija su Kristumi: „Tame kūne į tikinčiuosius plaukia Kristaus gyvybė, nes jie sakramentais paslaptingu bei tikru būdu yra sujungti su kenčiančiu ir garbingu Kristumi.“ Tai ypač tinka pasakyti apie Krikštą, kuris mus vienija su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu, ir Eucharistiją, per kurią „tikrai dalyvaudami Viešpaties kūne“ būvame pakylėti bendrystėn su juo ir tarpusavyje“.

KBK 790 kontekstas

12301248 Katechumenato, arba katechumenų ugdymo, tikslas yra leisti jiems, atsiliepusiems į Dievo parodytą iniciatyvą, išvien su bažnytine bendruomene subrandinti savo atsivertimą ir tikėjimą. Galvoje turimas parengimas „visam krikščioniškajam gyvenimui“, mokinius suvienijant su Mokytoju Kristumi. „Tad katechumenai tebūnie tinkamai įvesdinami į išganymo slėpinį ir evangelinės moralės vykdymu bei reguliariai atliekamomis šventosiomis apeigomis įvedami į Dievo tautos tikėjimo, liturgijos ir meilės gyvenimą“.

KBK 1248 kontekstas

12321204 Švenčiama liturgija turi atitikti įvairių tautų dvasią ir kultūrą. Idant Kristaus slėpinys būtų paskelbtas „visoms tautoms, kad jos paklustų tikėjimui“ (Rom 16, 26), jis turi būti apreikštas visoms kultūroms, jose švenčiamas ir įgyvendinamas taip, kad jų nenaikintų, bet jas atpirktų ir ištobulintų. Savita, Kristaus priimta ir sutaurinta žmogiškoji Dievo vaikų kultūra padeda daugeliui jų prieiti prie Tėvo ir šlovinti Jį vienoje Dvasioje.

KBK 1204 kontekstas

12331290 Pirmaisiais amžiais Sutvirtinimas paprastai būdavo švenčiamas jungiant jį su Krikštu ir sudarė drauge su juo, anot šv. Kiprijono, „dvigubą sakramentą“. Daugėjant kūdikių krikštų įvairiu metų laiku, daugėjo parapijų (kaimo vietovėse), kurios plėtė vyskupijų ribas, taip pat dėl kitų priežasčių tapo neįmanoma, kad kiekvienose Krikšto apeigose dalyvautų vyskupas. Kadangi Vakaruose Krikšto užbaigimo apeigą norėta palikti vyskupui, tai tiedu sakramentai laiko atžvilgiu buvo atskirti. Rytai išlaikė šių sakramentų vienybę, ir Sutvirtinimą ten teikia krikštijantis kunigas. Tačiau tai daryti jis gali tik su vyskupo pašventintu myron [krizma].

KBK 1290 kontekstas

1235617 „Savo švenčiausia kančia ant kryžiaus medžio Jis mus nuteisino“, moko Tridento Susirinkimas, pabrėždamas Kristaus, esančio amžinojo išganymo priežastimi, aukos vienatinumą. Ir Bažnyčia pagerbia kryžių giedodama: „O Kryžiau, sveikinamas būk, vienintele žmogaus viltie!“

KBK 617 kontekstas

12352157 Krikščionis savo dieną, maldas ir darbus pradeda kryžiaus ženklu: „vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.“ Pakrikštytasis paaukoja dieną Dievo garbei ir prašo Gelbėtojo malonės, kuri jam leistų veikti Šventojoje Dvasioje kaip Tėvo vaikui. Kryžiaus ženklas mus stiprina pagundose ir sunkumuose.

KBK 2157 kontekstas

12361122 Kristus siuntė savo apaštalus skelbti „Jo vardu visoms tautoms“, kad jos „atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą“ (Lk 24, 47). „Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Misija krikštyti, vadinasi, sakramentinė misija, slypi jau misijoje skelbti Evangeliją, kadangi sakramentui rengia Dievo žodis ir tikėjimas, kuriuo tam žodžiui pritariama: Dievo tautą visų pirma jungia draugėn gyvojo Dievo žodis [...]. Žodžio skelbimas reikalingas pačiam sakramentų teikimui; juk tai sakramentai tikėjimo, kurį gimdo ir peni žodis.

KBK 1122 kontekstas

12371673 Kai Bažnyčia viešai ir autoritetingai Jėzaus Kristaus vardu meldžia, kad asmuo ar daiktas būtų apsaugotas nuo piktojo kėslų arba išvaduotas iš jo valdžios, tai vadiname egzorcizmu. Jį atlikdavo Jėzus, ir Bažnyčia gavo iš Jo galią ir užduotį išvarinėti demonus. Paprasta forma egzorcizmas atliekamas per Krikšto apeigas. Iškilmingą egzorcizmą, vadinamą „didžiuoju“, gali atlikti tiktai kunigas, gavęs vyskupo leidimą. Čia reikia elgtis išmintingai ir griežtai laikytis Bažnyčios nustatytų taisyklių. Egzorcizmų tikslas – Jėzaus patikėta Bažnyčiai dvasinė galia išvaryti piktąsias dvasias arba išvaduoti iš jų įtakos. Visai kas kita yra ligos, ypač psichinės, kuriomis rūpintis turi medicinos mokslas. Tad prieš atliekant egzorcizmą svarbu įsitikinti, kad čia susidurta su piktojo buvimu, o ne su liga.

KBK 1673 kontekstas

1237189 Pirmą kartą „tikėjimas išpažįstamas“ Krikšto metu. Tad „Tikėjimo simbolis“ pirmiausia yra Krikšto simbolis. Kadangi krikštijama „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19), Krikšto metu išpažįstamos tiesos yra išdėstytos pagal jų ryšį su trimis Švenčiausiosios Trejybės Asmenimis.

KBK 189 kontekstas

12411294 Visos šios patepimo aliejumi prasmės aptinkamos sakramentiniame gyvenime. Katechumenų patepimas aliejumi prieš Krikštą reiškia nuvalymą ir sustiprinimą, ligonių patepimas – gydymą ir suraminimą. Patepimas šventąja krizma po Krikšto, per Sutvirtinimą ir Šventimus yra įšventinimo ženklas. Per Sutvirtinimą krikščionys, tai yra pateptieji, labiau įsitraukia į Jėzaus Kristaus misiją ir tampa pilni Šventosios Dvasios – kurios ir Jis buvo kupinas, – kad visu savo gyvenimu skleistų gerą „Kristaus kvapsnį“.

KBK 1294 kontekstas

12411574 Kaip visus sakramentus, taip ir šį lydi papildomos apeigos. Jos labai skirtingos įvairiose liturginėse tradicijose, bet visos išreiškia daugelį sakramentinės malonės prasmių. Įžanginės lotynų apeigos – šventinamojo pristatymas ir išrinkimas, vyskupo žodis, šventinamojo apklausa, Visų Šventųjų litanija – parodo, kad kandidatas išrinktas pagal Bažnyčios papročius, ir parengia iškilmingam konsekracijos aktui; po jo einančiomis apeigomis simboliškai išreiškiamas ir užbaigiamas įgyvendintas slėpinys: vyskupas ir kunigas patepami šventąja krizma – tai ženklas ypatingo patepimo Šventąja Dvasia, kuri jų tarnybą daro vaisingą; vyskupui įteikiama Evangelijų knyga, žiedas, mitra ir pastoralas [vyskupo lazda] – taip pažymima jo apaštališkoji misija skelbti Dievo žodį, ištikimybė Bažnyčiai, Kristaus Sužadėtinei, pareiga ganyti Viešpaties kaimenę; kunigui įteikiama patena ir taurė – šventosios tautos atnaša, kurią jis turės atnašauti Dievui; diakonui, siunčiamam skelbti Kristaus Evangelijos, įteikiama Evangelijų knyga.

KBK 1574 kontekstas

1241783 Jėzų Kristų Tėvas patepė Šventąja Dvasia ir padarė „Kunigu, Pranašu ir Karaliumi“. Visa Dievo tauta dalyvauja šioje trejopoje Kristaus veikloje ir yra atsakinga už kylančią iš jos misiją ir tarnystę.

KBK 783 kontekstas

12421291 Vakarų praktikai išsirutulioti padėjo Romos Bažnyčios paprotys po Krikšto du kartus patepti šventąja krizma: kunigui patepus naujatikį, išeinantį iš krikšto maudynės, apeigą užbaigdavo vyskupas antruoju kiekvieno naujai pakrikštytojo kaktos patepimu. Krikšto apeigose išliko pirmasis kunigo patepimas šventąja krizma, reikšdamas pakrikštytojo dalyvavimą pranašiškojoje, kunigiškojoje ir karališkojoje Kristaus veikloje. Jei krikštijamas suaugęs žmogus, po Krikšto teikiamas tik vienas – Sutvirtinimo – patepimas.

KBK 1291 kontekstas

12431216 „Tas nuplovimas vadinamas apšvietimu, nes tie, kurie gauna šį (katechetinį) pamokymą, esti dvasioje apšviesti.“ Per Krikštą priėmę Žodį – tikrąją šviesą, „kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9), pakrikštytieji, tapę „apšviesti“, yra „šviesos vaikai“ ir pati „šviesa“ (Ef 5, 8): Krikštas yra gražiausia ir brangiausia iš visų Dievo dovanų [...]. Mes jį vadiname dovana, malone, krikštu, patepimu, apšvietimu, negendamumo drabužiu, atgimdančia maudykle, antspaudu, pagaliau viskuo, kas tik yra vertingiausia. Dovana, nes jis suteikiamas tiems, kurie nieko neatsineša; malone, nes jį gauna ir kaltieji; krikštu, nes nuodėmė palaidojama vandenyje; patepimu, nes krikštas šventas ir karališkas (tokie yra pateptieji); apšvietimu, nes jis yra spindinti šviesa; drabužiu, nes uždengia mūsų gėdą; maudykle, nes nuplauna; antspaudu, nes jis yra mūsų apsauga ir Dievo viešpatavimo ženklas.

KBK 1216 kontekstas

12432769 Viešpaties maldos perdavimas (traditio) Krikšto ir Sutvirtinimo metu ženklina naują gimimą dieviškajam gyvenimui. Kadangi krikščioniškoji malda yra kalbėjimas Dievui paties Dievo žodžiais, tai „gyvu Dievo žodžiu“ atgimusieji (1 Pt 1, 23) mokosi šauktis savo Tėvo tuo vienu žodžiu, kurį Jis visada išklauso. Dabar jie gali tai padaryti, nes jų širdyse, jų ausyse, jų lūpose, visoje jų kaip Dievo vaikų būtyje buvo įspaustas neišdildomas Šventosios Dvasios Patepimo antspaudas. Dėl to daugelis „Tėve mūsų“ maldos Bažnyčios tėvų komentarų yra skiriami katechumenams ir naujatikiams. Kai Bažnyčia meldžiasi Viešpaties maldos žodžiais, tai visada meldžiasi ir gailestingumo sulaukia „naujagimių“ tauta.

KBK 2769 kontekstas

1250403 Sekdama šv. Pauliumi, Bažnyčia visuomet mokė, kad žmones slegiantis begalinis skurdas, jų polinkis į bloga ir neišvengiama mirtis nesuprantami be jų ryšio su Adomo nuodėme ir tuo, kad šią nuodėmę jis perdavė mums; visi gimstame jos paliesti, o ji yra „sielos mirtis“. Remdamasi šia tikėjimo tikrybe, Bažnyčia teikia nuodėmių atleidimo Krikštą net kūdikiams, kurie dar nėra asmeniškai nusidėję.

KBK 403 kontekstas

12501996 Mūsų nuteisinimas kyla iš Dievo malonės. Malonė yra Dievo palankumas, neužsitarnaujamai teikiama pagalba, kad atsilieptume į Jo pašaukimą: taptume Dievo vaikais, Jo įvaikiais, dieviškosios prigimties, amžinojo gyvenimo dalininkais.

KBK 1996 kontekstas

12531123 „Sakramentai skirti žmonėms šventinti, Kristaus kūnui ugdyti, pagaliau Dievui garbinti; būdami ženklai, jie tarnauja ir mokymui. Jie ne tik remiasi tikėjimu, bet tą tikėjimą žodžiais ir daiktų bei veiksmų kalba gaivina, stiprina, išreiškia, todėl vadinami tikėjimo sakramentais.“

KBK 1123 kontekstas

1253168 Pirmiausia tiki Bažnyčia ir taip vadovauja mano tikėjimui, maitina jį ir palaiko. Tad pirmiausia Bažnyčia visur išpažįsta Viešpatį („Tave po visą pasaulį šventoji Bažnyčia išpažįsta“, – giedame „Te Deum“ himne), o su ja ir joje esame raginami ir mes išpažinti: „Tikiu“, „Tikime“. Iš Bažnyčios Krikštu mes gauname tikėjimą ir naują gyvenimą Kristuje. Pagal „Romos apeigyną“ krikštijantysis klausia katechumeną: „Ko nori iš Dievo Bažnyčios?“ Šis atsako: „Tikėjimo malonės.“ – „Ką tau tikėjimas duos?“ – „Amžinąjį gyvenimą.“

KBK 168 kontekstas

12542101 Krikščionis dažnai kviečiamas duoti pažadus Dievui. Jis visada tai daro Krikšto ir Sutvirtinimo, Santuokos ir Šventimų metu. Asmeninio pamaldumo skatinamas, krikščionis taip pat gali pažadėti Dievui kokį nors darbą, maldą, labdarą, maldingą kelionę ir panašius dalykus. Sąžiningas pažadų Dievui vykdymas rodo deramą pagarbą dieviškajai didybei ir meilę ištikimajam Dievui.

KBK 2101 kontekstas

12561239 Toliau eina esminė sakramento apeiga: pats Krikštas. Jis reiškia ir neša mirtį nuodėmei, įveda į į Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą perkeisdamas pagal Kristaus velykinį slėpinį. Išraiškingiausiai Krikštas atliekamas krikštijamąjį triskart panardinant į krikšto vandenį. Tačiau nuo seniausių laikų Krikštas gali būti teikiamas ir triskart pilant vandenį ant krikštijamojo galvos.

KBK 1239 kontekstas

12561240 Lotynų Bažnyčioje šį užpylimą lydi krikštytojo žodžiai: „N., aš tave krikštiju vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Rytų liturgijose katechumenas atgręžiamas į rytus, o kunigas sako: „Dievo tarnas N. yra krikštijamas vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Kiekvieną Švenčiausiosios Trejybės Asmenį minėdamas, jis krikštijamąjį panardina į vandenį ir vėl iškelia.

KBK 1240 kontekstas

12561752 Intencija, skirtingai nuo objekto, priklauso nuo veikiančiojo subjekto. Iš pačios veikimo laisvės kylanti ir veikimo tikslą nustatanti intencija yra esminis elementas, lemiantis moralinę veiksmo vertę. Intencija pirmiausia yra nukreipta į tikslą, rodantį, ko veiksmu siekiama. Intencija yra valios judėjimas į tikslą, į veiksmo pabaigą, krypimas į gėrį, kurio laukiama pradėtu veiksmu. Intencija neapsiriboja tik poveikiu atskiriems mūsų veiksmams, bet gali sutelkti daugelį veiksmų tam pačiam tikslui pasiekti, gali į galutinį tikslą nukreipti visą gyvenimą. Pavyzdžiui, patarnavimo tikslas yra padėti artimui, bet sykiu tą veiksmą gali įkvėpti ir Dievo, visų mūsų veiksmų galutinio tikslo, meilė. Tam pačiam veiksmui gali turėti įtakos ir kelios intencijos, tarkime, padaryti paslaugą kitam, kad įgytum jo palankumą arba pasididžiuotum savo veiksmu.

KBK 1752 kontekstas

12571129 Bažnyčia tvirtina, kad Naujosios Sandoros sakramentai yra būtini tikinčiųjų išganymui. „Sakramentinė malonė“ yra kiekvienam sakramentui Kristaus teikiama savita Šventosios Dvasios malonė. Dvasia gydo ir perkeičia Ją priimančiuosius, darydama juos panašius į Dievo Sūnų. Sakramentinio gyvenimo vaisiai tokie, kad įvaikystės Dvasia padaro tikinčiuosius dieviškosios prigimties dalininkais, gyvai suvienydama juos su vienatiniu Sūnumi, Gelbėtoju.

KBK 1129 kontekstas

1257161 Tikėti į Jėzų Kristų ir Tą, kuris Jį siuntė mūsų išganymui, yra būtina norint būti išganytiems. „Kadangi 'be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui' (Žyd 11, 6) ir patekti į Jo vaikų bendriją, tai be jo niekas negali būti kada nors nuteisintas ir niekas negaus amžinojo gyvenimo, jei neištvers iki galo (Mt 10, 22; 24, 13).“

KBK 161 kontekstas

1257846 Kaip reikia suprasti šį dažnai Bažnyčios tėvų kartojamą posakį? Suformuluotas teigiama prasme, jis reiškia, kad visas išganymas ateina iš Kristaus – Galvos per Bažnyčią, kuri yra Jo Kūnas: Remdamasis Šventuoju Raštu ir Tradicija, [Šventasis Sinodas] moko, kad ši keliaujančioji Bažnyčia būtina išganymui. Vienintelis išganymo tarpininkas ir kelias yra Kristus, esąs tarp mūsų savo kūne, kuris yra Bažnyčia. Pabrėžtinai iškeldamas tikėjimo ir krikšto būtinybę, jis sykiu patvirtino Bažnyčios, į kurią žmonės per krikštą įžengia kaip pro duris, būtinybę. Todėl negali būti išganyti tie, kurie žino, jog Katalikų Bažnyčią Dievas įsteigė per Jėzų Kristų kaip būtinybę, bet atsisako arba į ją įžengti, arba joje pasilikti.

KBK 846 kontekstas

12611257 Pats Viešpats tvirtina, kad Krikštas būtinas išganymui. Todėl Jis paliepė savo mokiniams skelbti Evangeliją ir krikštyti visų tautų žmones. Krikštas yra būtinas išganymui tų žmonių, kuriems paskelbta Evangelija ir kurie turi galimybę to sakramento prašyti. Bažnyčia nežino kito būdo amžinajai laimei pasiekti kaip tik Krikštą; dėl to ji stengiasi būti ištikima Viešpaties priesakui ir pasirūpinti, kad atgimtų „iš vandens ir Dvasios“ visi, kurie tik gali būti pakrikštyti. Dievas išganymą susiejo su Krikšto sakramentu, bet Jis pats nėra savo sakramentų susaistytas.

KBK 1257 kontekstas

12611250 Kūdikiams, kurie gimė turėdami žmogišką, puolusią ir gimtosios nuodėmės suterštą prigimtį, taip pat reikalingas atgimimas per Krikštą, kad būtų išgelbėti iš tamsybių valdžios ir perkelti į Dievo vaikų laisvę, kuriai yra pašaukti visi žmonės. Kūdikių Krikštas labai aiškiai parodo, kad išganymo malonė yra teikiama visiškai neužtarnaujamai. Bažnyčia ir tėvai sutrukdytų kūdikiui gauti neįkainojamą malonę tapti Dievo vaiku, jei jo gimusio netrukus nepakrikštydintų.

KBK 1250 kontekstas

1263977 Mūsų Viešpats nuodėmių atleidimą susiejo su tikėjimu ir su Krikštu: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas“ (Mk 16, 15–16). Krikštas yra pirmasis ir pagrindinis nuodėmių atleidimo sakramentas, nes jis mus vienija su už mūsų nuodėmes mirusiu ir mums nuteisinti prikeltu Kristumi, kad „mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4).

KBK 977 kontekstas

12631425 „Esate nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6, 11). Reikia gerai įsisąmoninti, kokią didelę dovaną Dievas mums suteikė įkrikščioninimo sakramentais, kad suprastume, kaip neleistina yra nuodėmė tiems, kurie apsivilko Kristumi. Bet šv. apaštalas Jonas primena: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1, 8). Pats Viešpats mokė mus melstis: „Atleisk mums mūsų kaltes“ (Lk 11, 4), susiedamas mūsų nuodėmių atleidimą su tuo, kaip mes patys vieni kitiems atleidžiame kaltes.

KBK 1425 kontekstas

1264976 Apaštalų tikėjimo simbolyje tikėjimas nuodėmių atleidimu jungiamas su tikėjimu į Šventąją Dvasią, taip pat ir su tikėjimu Bažnyčia ir šventųjų bendryste. Prisikėlęs Kristus, duodamas savo apaštalams Šventąją Dvasią, suteikė ir savo dievišką galią atleisti nuodėmes: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23). (Antrojoje Katekizmo dalyje bus išsamiai aptartas nuodėmių atleidimas per Krikštą, Atgailos sakramentą ir kitus sakramentus, ypač Eucharistiją. Tad čia užteks paminėti keletą pagrindinių dalykų.)

KBK 976 kontekstas

12642514 Šv. Jonas skiria tris geismo, arba geismingumo, rūšis: kūno geismą, akių geismą ir gyvenimo puikybę. Pagal katechetinę katalikų tradiciją devintu įsakymu draudžiamas kūno geismingumas; dešimtu įsakymu draudžiama geisti svetimos nuosavybės.

KBK 2514 kontekstas

12641426 Atsivertimas į Kristų, atgimimas per Krikštą, Šventosios Dvasios dovana, Kristaus Kūnas ir Kraujas, mums duotas kaip maistas, – visa tai tam, kad būtume „šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (Ef 1, 4), kaip ir pati Bažnyčia, Kristaus Sužadėtinė, kurią Jis sau padarė „šventą ir nesuteptą“ (Ef 5, 27). Vis dėlto įkrikščioninant gautas naujasis gyvenimas nepanaikina žmogaus prigimties trapumo ir silpnumo nei polinkio nusidėti, kurį tradicija vadina geismingumu; jis išlieka pakrikštytuose žmonėse, kad jie, Kristaus malonės padedami, išmėgintų save krikščioniškojo gyvenimo kovoje. Tai atsivertimo kova siekiant šventumo ir amžinojo gyvenimo, į kuriuos Viešpats mus nuolat kviečia.

KBK 1426 kontekstas

1264405 Nors „ji būdinga kiekvienam“, gimtoji nuodėmė nėra jokio Adomo palikuonio asmeninė nuodėmė. Tai pirmapradžio šventumo ir teisumo stygius, tačiau žmogaus prigimtis nėra visiškai sugedusi: pažeistos tik natūralios jos galios, aptemęs jos išmanymas, ji pati pasmerkta kančiai ir mirties valdžiai, linkusi į nuodėmę (šis polinkis į blogį vadinamas „geismingumu“ – concupiscentia). Krikštas, suteikdamas Kristaus malonės gyvybę, panaikina gimtąją nuodėmę ir vėl sugrąžina žmogų pas Dievą, tačiau jos padariniai nusilpusiai ir linkusiai į blogį žmogaus prigimčiai išlieka ir įpareigoja jį dvasinei kovai.

KBK 405 kontekstas

1265505 Jėzus, naujasis Adomas, savo prasidėjimu Mergelėje pradeda naująjį Dievo įvaikių gimimą Šventojoje Dvasioje per tikėjimą. „Kaip tai įvyks?“ (Lk 1, 34). Dieviškajame gyvenime dalyvaujama „ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo“ (Jn 1, 13). Šis gyvenimas priimamas visiškai tyrai, nes žmogui jį suteikia tik Dvasia. Žmogaus pašaukimo – būti sužadėtam su Dievu – prasmė tobulai išsipildė mergeliškojoje Marijos motinystėje.

KBK 505 kontekstas

1265460 Žodis tapo kūnu, kad mus padarytų „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4). „Nes Žodis dėl to tapo žmogumi, o Dievo Sūnus – žmogaus Sūnumi, kad ir žmogus, bendrystėje su Žodžiu gavęs dieviškąją įsūnystę, taptų Dievo vaiku.“ „Nes Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad mus sudievintų.“ „Vienatinis Dievo Sūnus, norėdamas, kad mes taptume Jo dievystės dalininkais, priėmė mūsų prigimtį, idant, tapęs žmogumi, sudievintų žmones.“

KBK 460 kontekstas

12661992 Nuteisinimą mums pelnė Kristaus kančia; Jis paaukojo save ant kryžiaus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią atnašą, o Jo kraujas tapo permaldavimo už visų žmonių nuodėmes priemone. Nuteisinimas teikiamas Krikštu – tikėjimo sakramentu. Jis padaro mus panašius į teisųjį Dievą, kuris savo gailestingumo galia mus daro teisius iš vidaus. Nuteisinimo tikslas yra Dievo ir Kristaus garbė ir amžinojo gyvenimo dovana: Bet dabar be Įstatymo pasireiškė Dievo teisumas, paliudytas Įstatymo ir Pranašų. Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia, veikiančia per tikėjimą. Jis norėjo parodyti savo teisumą tuo, kad nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau, dieviškojo kantrumo laikais, ir norėjo parodyti savo teisumą dabartiniu metu, pasirodydamas esąs teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki į Jėzų (Rom 3, 21–26).

KBK 1992 kontekstas

12661812 Žmogiškųjų dorybių šaknys glūdi dieviškosiose dorybėse, kurios žmogaus galias parengia dalyvauti dieviškojoje prigimtyje. Juk dieviškosios dorybės yra tiesiogiai susijusios su Dievu. Jos leidžia krikščionims gyventi vienybėje su Švenčiausiąja Trejybe. Jų pradžia, motyvas ir objektas yra Vienas Triasmenis Dievas.

KBK 1812 kontekstas

12661831 Septynios Šventosios Dvasios dovanos yra šios: išmintis, supratimas, patarimas, tvirtumas, pažinimas, maldingumas, Dievo baimė. Jų pilnatvę turi Kristus, Dovydo Sūnus. Šios dovanos papildo ir patobulina jas gavusiųjų dorybes. Jos padeda tikintiesiems lengvai paklusti Dievo įkvėpimams. Lygiu taku tegu mane veda tavo dvasia maloninga! (Ps 143, 10). Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai [...]. O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes – Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai (Rom 8, 14. 17).

KBK 1831 kontekstas

12661810 Auklėjimu, sąmoningais veiksmais ir ištvermingomis pastangomis įgytas žmogiškąsias dorybes išskaistina ir išaukština dieviškoji malonė. Dievui padedant, jos užgrūdina charakterį ir palengvina daryti gera. Dorybingas žmogus, gyvendamas tomis dorybėmis, jaučiasi laimingas.

KBK 1810 kontekstas

1267782 Dievo tauta turi bruožų, kurie ją aiškiai skiria nuo visų istorijoje sutinkamų religinių, etninių, politinių ir kultūrinių telkinių: — Ji yra Dievo tauta: Dievas nepriklauso jokiai tautai, bet Jis iš žmonių, kurie seniau nebuvo tauta, įsigijo tautą, kuri yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta“ (1 Pt 2, 9). — Tos tautos nariu tampama gimstant ne fiziškai, bet „iš aukštybės“, „iš vandens ir Dvasios“ (Jn 3, 3–5), tai yra įtikint Kristų ir pasikrikštijant. — Tos tautos vadovas (Galva) yra Jėzus Kristus (Pateptasis, Mesijas): kadangi tas pats patepimas [kuriuo „pateptas“ Jėzus] – Šventoji Dvasia – nuteka iš Galvos į kūną, ši tauta yra „mesijinė tauta“. — „Tos tautos būsena yra Dievo vaikų, kurių širdyse kaip šventovėje gyvena Šventoji Dvasia, orumas ir laisvė.“ — „Jos įstatymas yra naujas įsakymas mylėti taip, kaip pats Kristus mus mylėjo.“ Tai „naujasis“ Šventosios Dvasios Įstatymas. — Dievo tautos misija – būti žemės druska ir pasaulio šviesa. Ji yra „tvirčiausia vienybės, vilties ir išganymo užuomazga“. — „Galiausiai jos tikslas yra toliau plėsti paties Dievo pradėtą žemėje Dievo karalystę, kol jis pats ją atbaigs amžių pabaigoje.“

KBK 782 kontekstas

12681141 Susirinkimas, kuris švenčia, yra pakrikštytųjų bendruomenė; jie „savo atgimimu ir Šventosios Dvasios patepimu pašvenčiami būti dvasine buveine ir šventąja kunigyste, idant visais krikščionio žmogaus darbais būtų atnašaujamos dvasinės aukos“. Ta „bendroji kunigystė“ yra vienintelio Kunigo Kristaus kunigystė, kurioje dalyvauja visi Jo nariai: Motina Bažnyčia labai trokšta, kad visi tikintieji liturginėse apeigose dalyvautų pilnai, sąmoningai ir aktyviai, kaip reikalauja pačios liturgijos prigimtis. Krikšto dėka taip dalyvauti yra visos krikščionių tautos – „išrinktosios giminės, karališkosios kunigystės, šventosios tautos, įsigytosios liaudies“(1 Pt 2, 9) – teisė ir pareiga .

KBK 1141 kontekstas

1268784 Kas tikėjimu ir Krikštu įsitraukia į Dievo tautą, tampa išskirtinio – kunigiškojo – tos tautos pašaukimo dalyviu: „Viešpats Kristus, iš žmonių paimtas vyriausiasis Kunigas, iš naujosios tautos padarė 'karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui'. Mat pakrikštytieji savo atgimimu ir Šventosios Dvasios patepimu pašvenčiami būti dvasine buveine ir šventąja kunigyste.“

KBK 784 kontekstas

12702472 Krikščionių pareiga dalyvauti Bažnyčios gyvenime skatina juos būti Evangelijos liudytojais ir atitinkamai įsipareigoti. Liudyti – tai perteikti tikėjimą žodžiais ir darbais. Liudijimas yra teisingumo aktas, patvirtinantis tiesą arba leidžiantis ją pažinti: Visi Kristaus tikintieji, kad ir kur jie gyventų, savo gyvenimo pavyzdžiu bei žodžio liudijimu privalo taip atskleisti naująjį žmogų, kuriuo jie apsivilko per krikštą, ir Šventosios Dvasios galią, kuria buvo sustiptinti Sutvirtinimo sakramentu.

KBK 2472 kontekstas

1271818 Tų žmonių, kurie dabar gimsta dėl tokių skilimų atsiradusiose bendruomenėse ir „persiima jose gyvuojančiu Kristaus tikėjimu, atsiskyrimo nuodėme kaltinti negalima; juos Katalikų Bažnyčia apglėbia broliška pagarba ir meile. [...] Per krikštą išteisinti tikėjimu, jie yra įjungti į Kristų, todėl jie teisėtai vadinasi krikščionimis, o Katalikų Bažnyčios sūnūs pagrįstai pripažįsta juos savo broliais Viešpatyje“.

KBK 818 kontekstas

1271838 „Bažnyčia žino, kad dėl daugelio priežasčių ji susijusi su tais, kurie, būdami pakrikštyti, puošiasi krikščionio vardu, bet neišpažįsta visiško tikėjimo arba nesilaiko Petro įpėdinio vadovaujamos bendrystės vienybės.“ „Tie iš jų, kurie tiki į Kristų ir tikrai buvo pakrikštyti, išlieka tam tikroje, nors ir netobuloje, bendrystėje su Katalikų Bažnyčia.“ Su ortodoksų Bažnyčiomis ta bendrystė tokia artima, „kad visai nedaug tetrūksta iki jos pilnatvės, kuri leistų drauge švęsti Viešpaties Eucharistiją“.

KBK 838 kontekstas

12721121 Trys sakramentai: Krikštas, Sutvirtinimas ir Šventimai, be malonės, dar suteikia sakramentinę žymę, tarsi „antspaudą“, kuriuo paženklintas krikščionis dalyvauja Kristaus kunigystėje, o Bažnyčioje dalijasi įvairiais luomais ir pareigomis. Šis Dvasios įgyvendintas panašumas į Kristų ir Bažnyčią neišdildomas, o nuolat išlieka kaip atvira galimybė krikščioniui gauti malonę, kaip dieviškos globos pažadas ir laidas, kaip pašaukimas garbinti Dievą ir tarnauti Bažnyčiai. Todėl šie sakramentai niekada nekartojami.

KBK 1121 kontekstas

12731070 Naujajame Testamente žodis „liturgija“ vartojamas ne tik viešajam Dievo garbinimui, bet ir Evangelijos skelbimui bei veikliai meilei nusakyti. Visais tais atvejais kalbama apie tarnavimą Dievui ir žmonėms. Švęsdama liturgiją, Bažnyčia yra tarnaitė, sekanti savo Viešpačiu – vieninteliu „Liturgu“ [Didžiuoju Kunigu]: ji dalyvauja Jo kunigiškojoje (kultas), pranašiškojoje (skelbimas) ir karališkojoje (gailestingosios meilės tarnystė) veikloje: Tad pagrįstai liturgija laikoma tarsi Kristaus kunigystės uždavinio vykdymu, kuriame regimais ženklais išreiškiamas ir kiekvienam žmogui savitu būdu suteikiamas pašventinimas, o mistinis Kristaus Kūnas, tai yra galva ir jo nariai, viešu tobulu būdu garbina Dievą. Iš to plaukia, kad kiekvienas liturgijos šventimas, kaip kunigo Kristaus ir jo kūno – Bažnyčios – darbas, yra ypatingai šventas. Joks kitas Bažnyčios veiksmas garbės vardu ar laipsniu neprilygsta jo veiksmingumui.

KBK 1070 kontekstas

1274197 Gyvenimą teikiantį mūsų Tikėjimo simbolį priimkime kaip savo Krikšto dieną, kai visas mūsų gyvenimas buvo patikėtas „mokslo pavyzdžiui“ (Rom 6, 17). Kalbėti „Credo“ tikint reiškia bendrauti su Dievu: Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Tai reiškia taip pat bendrauti ir su visa Bažnyčia, kuri mums perduoda tikėjimą ir kurios prieglobstyje mes tikime: Tas Tikėjimo simbolis yra dvasinis antspaudas, mūsų širdies mąstymas ir nuolatinė apsauga, jis iš tikrųjų yra mūsų sielos lobis.

KBK 197 kontekstas

12742016 Mūsų Motinos šventosios Bažnyčios vaikai teisinga daro vildamiesi iš Dievo, savo Tėvo, malonės ištverti iki galo ir atlygio už gerus darbus, atliktus Jo malonei padedant ir vienybėje su Jėzumi. Laikydamiesi tų pačių gyvenimo pagrindų, tikintieji dalijasi „palaiminga viltimi“ su tais, kuriuos gailestingasis Dievas suburia į „šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo“, išsipuošusią „kaip nuotaka savo sužadėtiniui“ (Apr 21, 2).

KBK 2016 kontekstas

KBKS nuorodos

1213-1216, 1276-1277252. Kaip vadinamas pirmas įkrikščioninimo sakramentas?

Dėl pagrindinės šventimo apeigos jis pirmiausia vadinamas Krikštu: pakrikštyti reiškia panardinti į vandenį. Krikštijamasis panardinamas Kristaus mirtyje ir prisikelia su juo kaip „naujas kūrinys“ (2 Kor 5, 17). Taip pat jis vadinamas „Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu“ (Tit 3, 5) ir „apšvietimu“, nes pakrikštytasis tampa „šviesos vaiku“ (Ef 5, 8).

KBKS 252 kontekstas

1217-1222253. Koks yra Krikšto pirmavaizdis Senojoje Sandoroje?

Senojoje Sandoroje aptinkama įvairių Krikšto pirmavaizdžių: gyvybės ir mirties šaltinis vanduo; vandenyje išgelbėjanti Nojaus arka; Izraelį iš Egipto vergijos išlaisvinantis perėjimas per Raudonąją jūrą; Izraelį į Pažado žemę – amžinojo gyvenimo įvaizdį – atvedantis perėjimas per Jordaną.

KBKS 253 kontekstas

1223-1224254. Kas įgyvendina šiuos pirmavaizdžius?

Jėzus Kristus, savo viešojo gyvenimo pradžioje Jono Krikštytojo pakrikštytas Jordane. Nuo kryžiaus iš perverto jo šono trykšta kraujas ir vanduo – Krikšto ir Eucharistijos ženklai, o po Prisikėlimo jis patiki apaštalams misiją: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19).

KBKS 254 kontekstas

1256, 1284260. Kas gali krikštyti?

Paprastai Krikštą teikia vyskupas ir kunigas, o lotynų apeigų Bažnyčioje – dar ir diakonas. Iškilus būtinybei krikštyti gali kiekvienas asmuo, turintis intenciją daryti tai, ką daro Bažnyčia. Jis lieja vandenį ant kandidato galvos ir taria trejybinę Krikšto formulę: „Aš tave krikštiju vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“

KBKS 260 kontekstas

1258-1261, 1281-1283262. Ar galima būti išganytam be Krikšto?

Kadangi Kristus mirė dėl visų žmonių išganymo, be Krikšto taip pat gali būti išganyti dėl tikėjimo mirę žmonės (kraujo Krikštas), katechumenai ir tie, kurie malonės veikiami, nepažindami Kristaus nei Bažnyčios, nuoširdžiai ieško Dievo ir stengiasi vykdyti jo valią (troškimo Krikštas). Be Krikšto mirusius vaikus Bažnyčia savo liturgijoje patiki Dievo gailestingumui.

KBKS 262 kontekstas

1262-1274, 1279-1280263. Kokie yra Krikšto padariniai?

Krikštu atleidžiama gimtoji nuodėmė, visos asmeninės nuodėmės ir bausmės už nuodėmes; jis leidžia dalyvauti Dievo trejybiškajame gyvenime per pašvenčiamąją malonę, per nuteisinamąją malonę, įtraukiančią į Kristų ir į jo Bažnyčią; jis leidžia dalyvauti Kristaus kunigystėje ir padeda bendrystės su visais krikščionimis pamatą; jis leidžia skleistis dieviškosioms dorybėms ir Šventosios Dvasios dovanoms. Pakrikštytasis visam laikui priklauso Kristui, jis paženklintas neišdildomu Kristaus antspaudu (žyme).

KBKS 263 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

4Plg. Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Armenis: DS 1314; KTK kan. 204, § 1. 849; CCEO can. 675, § 1.

5Catechismus Romanus 2, 2, 5, ed. P. Rodríguez, Vatikanas–Pamplona, 1989, p. 179.

6Plg. Rom 6, 3–4; Kol 2, 12.

7Šv. Justinas, Apologia 1, 61: CA 1, 168 (PG 6, 421).

8Plg. Žyd 10, 32.

9Plg. 1 Tes 5, 5.

10Šv. Grigalius Nazianzietis, Oratio 40, 3–4: SC 358, 202–204 (PG 36, 361–364).

11Velyknaktis, 42, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 288.

12Plg. Pr 1, 2.

13Velyknaktis, 42, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 288.

14Velyknaktis, 42, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 288.

15Velyknaktis, 42, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 288.

16Plg. Mt 3, 13.

17Plg. Mk 16, 15–16.

18Plg. Mt 3, 15.

19Plg. Fil 2, 7.

20Plg. Mt 3, 16–17.

21Plg. Mk 10, 38; Lk 12, 50.

22Plg. Jn 19, 34.

23Plg. 1 Jn 5, 6–8.

24Šv. Ambraziejus, De sacramentis 2, 2, 6: CSEL 73, 27–28 (PL 16, 425–426).

25Plg. Apd 2, 41; 8, 12–13; 10, 48; 16, 15.

26Plg. Kol 2, 12.

27Plg. Gal 3, 27.

28Plg. 1 Kor 6, 11; 12, 13.

29Plg. 1 Pt 1, 23; Ef 5, 26.

30Šv. Augustinas, In Iohannis evangelium tractatus 80, 3: CCL 36, 529 (PL 35, 1840).

31Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 64: AAS 56 (1964) 117.

32Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 65: AAS 56 (1964) 117; plg. Ibid., 37–40: AAS 56 (1964) 110–111.

33Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 14: AAS 58 (1966) 963; KTK kan. 851. 865–866.

34Plg. KTK kan. 851, 2. 868.

35Plg. Rom 6, 17.

36Plg. Kūdikių krikštas, 62, in: Kūdikių krikštas, Vilnius, 1995, p. 44.

37Plg. Gal 3, 27.

38Plg. Fil 2, 15.

39KTK kan. 864; plg. CCEO can. 679.

40Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 14: AAS 58 (1966) 962–963; plg. Praenotanda 19, in: Ordo initiationis christianae adultorum, Vatikanas, 1972, p. 11; Ibid., De tempore catechumenatus eiusque ritibus 98, p. 36.

41Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 14: AAS 58 (1966) 963.

42Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 14: AAS 57 (1965) 19; plg. KTK kan. 206. 788.

43Plg. Tridento Susirinkimas, 5^a sesija, Decretum de peccato originali, canon 4: DS 1514.

44Plg. Kol 1, 12–14.

45Plg. KTK kan. 867; CCEO can. 686, § 1.

46Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 11: AAS 57 (1965) 15–16; Ibid., 41: AAS 57 (1965) 47; Idem, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 48: AAS 58 (1966) 1067–1069; KTK kan. 774, § 2. 1136.

47Plg. Apd 16, 15. 33; 18, 8; 1 Kor 1, 16.

48Plg. Tikėjimo mokymo kongregacija, Instr. Pastoralis actio, 4: AAS 72 (1980) 1139.

49Plg. Mk 16, 16.

50Plg. KTK kan. 872–874.

51Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 67: AAS 56 (1964) 118.

52Plg. KTK kan. 861, § 1; CCEO can. 677, § 1.

53Plg. KTK kan. 861, § 2.

54Plg. 1 Tim 2, 4.

55Plg. Mk 16, 16.

56Plg. Jn 3, 5.

57Plg. Mt 28, 20. Plg. Tridento Susirinkimas, 7^a sesija, Decretum de sacramentis, Canones de sacramento Baptismi, canon 5: DS 1618; Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 14: AAS 57 (1965) 18; Idem, Dekr. Ad gentes, 5: AAS 58 (1966) 951–952.

58Plg. Mk 16, 16.

59Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 22: AAS 58 (1966) 1043; plg. Idem, Dogm. konst. Lumen gentium, 16: AAS 57 (1965) 20; Idem, Dekr. Ad gentes, 7: AAS 58 (1966) 955.

60Plg. Apd 2, 38; Jn 3, 5.

61Plg. Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Armenis: DS 1316.

62Tridento Susirinkimas, 5^a sesija, Decretum de peccato originali, canon 5: DS 1515.

63Plg. 2 Kor 5, 17.

64Plg. Gal 4, 5–7.

65Plg. 2 Pt 1, 4.

66Plg. 1 Kor 6, 15; 12, 27.

67Plg. Rom 8, 17.

68Plg. 1 Kor 6, 19.

69Plg. 1 Kor 6, 19.

70Plg. 2 Kor 5, 15.

71Plg. Ef 5, 21; 1 Kor 16, 15–16.

72Plg. Jn 13, 12–15.

73Plg. Žyd 13, 17.

74Plg. 1 Tes 5, 12–13.

75Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 37: AAS 57 (1965) 42–43; KTK kan. 208–223; CCEO can. 675, § 2.

76Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 11: AAS 57 (1965) 16.

77Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 17: AAS 57 (1965) 21; Idem, Dekr. Ad gentes, 7: AAS 58 (1966) 956; Ibid., 23: AAS 58 (1966) 974–975.

78Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 3: AAS 57 (1965) 93.

79Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 22: AAS 57 (1965) 105.

80Plg. Rom 8, 29.

81Plg. Tridento Susirinkimas, 7^a sesija, Decretum de sacramentis, Canones de sacramentis in genere, canon 9: DS 1609; Ibid., Canones de sacramento Baptismi, canon 6: DS 1619.

82Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 11: AAS 57 (1965) 16.

83Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 10: AAS 57 (1965) 15–16.

84Plg. Šv. Augustinas, Epistula 98, 5: CSEL 34, 527 (PL 33, 362).

85Plg. Ef 1, 13–14; 2 Kor 1, 21–22.

86Šv. Ireniejus Lionietis, Demonstratio praedicationis apostolicae, 3: SC 62, 32.

87I Eucharistijos malda, 97, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 475.

88Plg. Tridento Susirinkimas, 7^a sesija, Decretum de sacramentis, Canones de sacramentis in genere, canon 9: DS 1609; Ibid., Canones de sacramento Baptismi, canon 11: DS 1624.

89Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 16: AAS 57 (1965) 20.