13221212 Įkrikščioninimo sakramentai: Krikštas, Sutvirtinimas ir Eucharistija deda pamatus visam krikščioniškajam gyvenimui. „Kristaus malone žmonėms suteikiamas dalyvavimas dieviškojoje prigimtyje tam tikra prasme primena jų prigimtinio gyvenimo pradžią, augimą ir stiprėjimą. Krikštu atgimę tikintieji būna sustiprinami Sutvirtinimo sakramentu, o Eucharistijoje maitinami amžinojo gyvenimo duona. Taip šiais įkrikščioninimo sakramentais jie gauna vis daugiau dieviškojo gyvenimo turtų ir vis labiau priartėja prie tobulos meilės.“

KBK 1212 kontekstas

13231402 Senovinėje maldoje Bažnyčia taip kreipiasi į Eucharistijos slėpinį: „O šventasis Pokyli, kuriame Kristų priimame, skaudžią Jo kančią minime, siela malonę laimi, ir gauname būsimos garbės laidą.“ Kadangi Eucharistija yra Viešpaties Velykų atminimas, kadangi mūsų altoriaus Komunija mus pripildo „dangaus palaimos ir malonės“, tai Eucharistija irgi yra dangaus garbės anticipacija.

KBK 1402 kontekstas

1324864 „Kadangi [Tėvo] siųstasis Kristus yra viso Bažnyčios apaštalavimo šaltinis ir pradžia“, aišku, kad tiek pasauliečių, tiek įšventintųjų „apaštalavimo vaisingumas priklauso nuo jų gyvybinės vienybės su Kristumi.“ Pagal pašaukimus, laiko reikalavimus, įvairias Šventosios Dvasios dovanas yra ir įvairiausių apaštalavimo formų. Tačiau meilė, pirmiausia semiama iš Eucharistijos, visada yra „viso apaštalavimo siela“.

KBK 864 kontekstas

1325775 „Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“: būti glaudžios žmonių ir Dievo jungties sakramentu yra pirmasis Bažnyčios tikslas. Kadangi žmonių bendrumo pagrindas yra jungtis su Dievu, Bažnyčia taip pat yra žmonijos vienybės sakramentas. Joje ta vienybė jau gyvuoja, nes Bažnyčia suburia „visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apr 7, 9) žmones; kartu ji yra tos visiškai įgyvendintos vienybės, kuri dar turi būti pasiekta, „ženklas ir įrankis“.

KBK 775 kontekstas

13261090 „Žemiškojoje liturgijoje jau iš anksto patiriame tą dangiškąją liturgiją, vykstančią šventajame Jeruzalės mieste, į kurį kaip keleiviai einame, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje, kaip einantis kunigystės tarnybą šventoje vietoje. Liturgijoje drauge su visais dangaus kariuomenės pulkais giedame Viešpačiui garbės himną; pagarbiai prisimindami šventuosius, tikimės gauti kokią nors jų dalį ir prisijungti prie jų bendruomenės; laukiame Išgelbėtojo, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kol jis, mūsų gyvastis, pasirodys, ir mes su juo drauge pasirodysime šlovingi.“

KBK 1090 kontekstas

13271124 Bažnyčios tikėjimas yra ankstesnis už tikinčiojo, kuris kviečiamas jį priimti. Teikdama sakramentus, Bažnyčia išpažįsta iš apaštalų gautą tikėjimą. Iš čia kilęs senas posakis: „Lex orandi, lex credendi“ (pagal Prosperą Akvitaną [V amž.]: „Legem credendi lex statuat supplicandi“). Maldos įstatymas – tikėjimo įstatymas. Bažnyčia tiki taip, kaip meldžiasi. Liturgija yra vienas grindžiamųjų šventos ir gyvos Tradicijos elementų.

KBK 1124 kontekstas

13282637 Bažnyčios maldai būdinga dėkoti; švęsdama Eucharistiją, Bažnyčia parodo ir vis labiau tampa, kas ji yra. Juk išganydamas Kristus išlaisvina kūriniją iš nuodėmės ir mirties, kad ją iš naujo pašventintų ir sugrąžintų Tėvui ir Jo garbei. Kristaus Kūno narių dėkojimas yra jų Galvos dėkojimo dalis.

KBK 2637 kontekstas

13281082 Bažnyčios liturgijoje dieviškasis palaiminimas pilnutinai apreiškiamas ir perduodamas: Tėvas pripažįstamas ir garbinamas kaip visų kuriamųjų bei išganomųjų palaiminimų šaltinis ir tikslas; Jo palaiminimų viršūnė yra dėl mūsų įsikūnijęs, miręs ir prisikėlęs Jo Žodis, per kurį mūsų širdims dosniai teikiama didžiausia iš visų dovanų – Šventoji Dvasia.

KBK 1082 kontekstas

13281359 Eucharistija, Kristaus ant kryžiaus įgyvendinto mūsų išganymo sakramentas, yra ir šlovinimo auka dėkojant už sukūrimą. Eucharistinėje aukoje visa Dievo mylima kūrinija atnašaujama Tėvui Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Per Kristų Bažnyčia gali aukoti šlovinimo auką dėkodama už visa, ką gero, gražaus ir teisingo Dievas yra padaręs kūrinijoje ir žmonijoje.

KBK 1359 kontekstas

13291382 Mišios neatsiejamai yra ir aukos atminimas, kuriuo įamžinama Kryžiaus auka, ir šventasis susivienijimo su Viešpaties Kūnu ir Krauju pokylis. Tačiau Eucharistijos aukos šventimas ištisai krypsta į visišką tikinčiųjų susivienijimą su Kristumi per Komuniją. Priimti Komuniją reiškia priimti patį Kristų, kuris už mus save paaukojo.

KBK 1382 kontekstas

1329790 Tikintieji, kurie atsiliepia į Dievo žodį ir tampa Kristaus kūno nariais, glaudžiai susivienija su Kristumi: „Tame kūne į tikinčiuosius plaukia Kristaus gyvybė, nes jie sakramentais paslaptingu bei tikru būdu yra sujungti su kenčiančiu ir garbingu Kristumi.“ Tai ypač tinka pasakyti apie Krikštą, kuris mus vienija su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu, ir Eucharistiją, per kurią „tikrai dalyvaudami Viešpaties kūne“ būvame pakylėti bendrystėn su juo ir tarpusavyje“.

KBK 790 kontekstas

13291348 Visi susirenka. Krikščionys sueina į vieną eucharistinio susirinkimo vietą. Jų priekyje – pats Kristus, kuris yra pagrindinis Eucharistijos veikėjas. Jis yra Vyriausiasis Naujosios Sandoros kunigas ir pats neregimai vadovauja kiekvienam Eucharistijos šventimui. Jam atstovaujantis vyskupas arba kunigas (veikiantis in persona Christi Capitis) vadovauja susirinkimui, prabyla po skaitinių, priima atnašas ir sukalba Eucharistijos maldą. Visi aktyviai dalyvauja apeigose, kiekvienas, kaip jam dera: skaitovai, atnašų nešėjai, komunijos dalytojai ir visi susirinkusieji, kurių dalyvavimas išreiškiamas tariant „Amen“.

KBK 1348 kontekstas

13301341 Jėzaus įsakymas kartoti Jo veiksmus ir žodžius, „kol jis ateis“ (1 Kor 11, 26), reikalauja ne vien prisiminti Jėzų ir tai, ką Jis yra daręs; juo nurodoma, kad apaštalai ir jų įpėdiniai turi liturgiškai švęsti Kristaus, Jo gyvenimo, Jo mirties, Jo prisikėlimo ir užtarimo pas Tėvą atminimą.

KBK 1341 kontekstas

13302643 Eucharistija apima ir išreiškia visas maldos formas: ji yra viso Kristaus Kūno „švari atnaša“, aukojama Jo vardui, pagal Rytų ir Vakarų tradiciją – „tikroji šlovinimo auka“.

KBK 2643 kontekstas

1330614 Ta Kristaus auka yra vienkartinė, ji užbaigia ir pranoksta visas aukas. Pirmiausia tai yra paties Dievo Tėvo dovana: Tėvas atiduoda savo Sūnų, kad mus sutaikintų su savimi. Drauge tai yra auka žmogumi tapusio Dievo Sūnaus, kuris laisva valia ir iš meilės paaukoja savo gyvybę Tėvui per Šventąją Dvasią, kad išpirktų mūsų neklusnumą.

KBK 614 kontekstas

13301169 Todėl Velykos nėra paprasta šventė tarp kitų, o „švenčių šventė“, „iškilmių iškilmė“, lygiai kaip Eucharistija yra sakramentų sakramentas (Švenčiausiasis Sakramentas). Šv. Atanazas Velykas vadina „Didžiuoju sekmadieniu“, o rytiečiai Šventąją savaitę – „Didžiąja savaite“. Prisikėlimo slėpinys, kuriuo Kristus sunaikino mirtį, mūsų senąjį laiką pripildo galingos jėgos laukiant, kol visa bus pajungta Kristui.

KBK 1169 kontekstas

1331950 Sakramentų bendrystė. „Visų sakramentų vaisiai priklauso visiems tikintiesiems; sakramentai lyg šventi saitai juos tarpusavyje suvienija ir tvirtai sujungia su Kristumi; užvis labiau tai padaro Krikštas, per kurį tartum pro duris įeiname į Bažnyčią. Šventųjų bendrystė – tai sakramentų kuriama vienybė [...]. Žodis 'bendrystė' taikomas visiems sakramentams, nes kiekvienas iš jų mus jungia su Dievu [...], bet geriausiai tinka Eucharistijai, kuri labiausiai tą bendrystę kuria.“

KBK 950 kontekstas

1331948 Pasakymas „šventųjų bendravimas“ turi dvi glaudžiai susijusias reikšmes: „šventų dalykų (sancta) bendrystė“ ir „šventų asmenų (sancti) bendrystė“. „Sancta sanctis!“ („Kas šventa, šventiems!“) – taip daugelyje Rytų liturgijų skelbia celebrantas, iškėlęs šventąsias Dovanas prieš dalydamas Komuniją. Tikintieji (sancti) maitinami Kristaus Kūnu ir Krauju (sancta), kad augtų bendrystėje su Šventąja Dvasia (koinōnia) ir tą bendrystę perduotų pasauliui.

KBK 948 kontekstas

13311405 Eucharistija yra tos didžiosios vilties – naujojo dangaus ir naujosios žemės, kuriuose gyvena teisybė, – tikriausias laidas ir aiškiausias ženklas. Kiekvieną kartą, kai švenčiamas šis slėpinys, „vykdomas mūsų atpirkimo darbas“, o mes „laužome vieną duoną, kuri yra nemirtingumo vaistas, priešnuodis, kad ne mirtume, bet amžinai gyventume Jėzuje Kristuje“.

KBK 1405 kontekstas

1332849 Misijinis priesakas. „Tautoms dieviškai pasiųsta būti 'visuotiniu išganymo sakramentu', Bažnyčia, vedama jai būdingo katalikiškumo [visuotinumo] reikalavimo ir paklusdama savo Steigėjo priesakui, stengiasi skelbti Evangeliją visiems žmonėms.“ „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20).

KBK 849 kontekstas

13331350 Atnašavimas (offertorium): prie altoriaus, kartais procesijos būdu, atnešami duona ir vynas, kuriuos kunigas Kristaus vardu paaukos eucharistinėje Aukoje, ir jie taps Kristaus Kūnu ir Krauju. Tai tie patys veiksmai, kuriuos darė Kristus Paskutinės vakarienės metu, kai „paėmė duoną ir taurę“. „Tą tyrąją auką viena tik Bažnyčia aukoja Kūrėjui, su padėka atnašaudama Jam tai, kas Jo sukurta.“ Atnašaujant ant altoriaus kartojamas Melchizedeko veiksmas, ir Kūrėjo dovanos sudedamos į Kristaus rankas. Savąja auka Jis ištobulina visas žmonių pastangas aukoti aukas.

KBK 1350 kontekstas

13331147 Dievas kalba žmogui per regimus kūrinius. Materiali visata atsiveria žmogaus protui, kad jis pamatytų joje savo Kūrėjo pėdsakus. Šviesa ir naktis, vėjas ir ugnis, vanduo ir žemė, medžiai ir vaisiai kalba apie Dievą, simbolizuoja Jo didybę ir artumą.

KBK 1147 kontekstas

13331148 Kūriniai, būdami juslėmis prieinama tikrovė, gali išreikšti ir žmogų pašventinančio Dievo veikimą, ir Dievą garbinančių žmonių veiksmus. Tas pat atsitinka ir su žmonių socialinio gyvenimo ženklais ir simboliais: nuplauti ir patepti, laužti duoną ir gerti iš tos pačios taurės gali reikšti ir pašventinamąjį Dievo artumą, ir žmogaus dėkingumą savo Kūrėjui.

KBK 1148 kontekstas

13341150 Sandoros ženklai. Išrinktoji tauta gavo iš Dievo ypatingų ženklų ir simbolių, žyminčių jos liturginį gyvenimą; tai jau ne vien liturginis kosminių ciklų vaizdavimas ar socialinio pobūdžio apeigos, bet Sandoros ženklai, didžių Dievo darbų savo tautos labui simboliai. Iš tų liturginių Senosios Sandoros ženklų minėtini: apipjaustymas, kunigų ir karalių patepimas ir įšventinimas, rankų uždėjimas, aukojimas ir ypač Velykos. Bažnyčia šiuose ženkluose regi Naujosios Sandoros sakramentų pirmavaizdžius.

KBK 1150 kontekstas

13341363 Šventojo Rašto prasme atminimas yra ne vien praeities įvykių prisiminimas, bet ir skelbimas nuostabių darbų, kuriuos Dievas yra padaręs žmonėms. Tie įvykiai švenčiamojoje liturgijoje tam tikru būdu sudabartinami ir atgaivinami. Taip Izraelis supranta savo išlaisvinimą iš Egipto vergijos: kiekvieną kartą švenčiant Velykas, Išėjimo įvykiai atsikartoja tikinčiųjų atmintyje, kad jie derintų su jais savo gyvenimą.

KBK 1363 kontekstas

13351151 Kristaus perimti ženklai. Skelbdamas savo mokslą, Viešpats Jėzus dažnai pasinaudodavo sukurtojo pasaulio ženklais, kad supažindintų su Dievo karalystės slėpiniais. Jis gydo ar skelbia materialiais ženklais arba simboliniais veiksmais. Jis suteikia naują prasmę Senosios Sandoros įvykiams ir ženklams, ypač Išėjimui [iš Egipto] ir Velykoms, nes Jis pats yra visų tų ženklų prasmė.

KBK 1151 kontekstas

13361327 Trumpai tariant, Eucharistija yra mūsų tikėjimo santrauka ir visuma: „Mūsų mąstysena taikosi prie Eucharistijos, o Eucharistija vėlgi sutvirtina mūsų mąstyseną.“

KBK 1327 kontekstas

1337610 „Tą naktį, kurią buvo išduotas“ (1 Kor 11, 23), vakarieniaudamas su dvylika apaštalų, Jėzus iškilmingai pareiškė apie savo laisvą auką. Kančios išvakarėse, dar būdamas laisvas, Paskutinę vakarienę su savo apaštalais Jėzus padarė savanoriškos aukos Tėvui dėl žmonių išganymo atminimu: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22, 19). „Tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28).

KBK 610 kontekstas

1337611 Eucharistija, kurią Jis tuo metu įsteigė, bus Jo aukos „atminimui“. Jėzus įtraukia apaštalus į savo paties auką ir reikalauja ją nepaliaujamai tęsti. Taip Jėzus paskyrė apaštalus būti Naujosios Sandoros kunigais: „Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“ (Jn 17, 19).

KBK 611 kontekstas

13391169 Todėl Velykos nėra paprasta šventė tarp kitų, o „švenčių šventė“, „iškilmių iškilmė“, lygiai kaip Eucharistija yra sakramentų sakramentas (Švenčiausiasis Sakramentas). Šv. Atanazas Velykas vadina „Didžiuoju sekmadieniu“, o rytiečiai Šventąją savaitę – „Didžiąja savaite“. Prisikėlimo slėpinys, kuriuo Kristus sunaikino mirtį, mūsų senąjį laiką pripildo galingos jėgos laukiant, kol visa bus pajungta Kristui.

KBK 1169 kontekstas

13401151 Kristaus perimti ženklai. Skelbdamas savo mokslą, Viešpats Jėzus dažnai pasinaudodavo sukurtojo pasaulio ženklais, kad supažindintų su Dievo karalystės slėpiniais. Jis gydo ar skelbia materialiais ženklais arba simboliniais veiksmais. Jis suteikia naują prasmę Senosios Sandoros įvykiams ir ženklams, ypač Išėjimui [iš Egipto] ir Velykoms, nes Jis pats yra visų tų ženklų prasmė.

KBK 1151 kontekstas

1340677 Bažnyčia į Karalystės garbę įžengs tik per tas paskutines Velykas, sekdama paskui mirusį ir prisikėlusį Viešpatį. Tad Karalystė ateis ne kaip istorinis Bažnyčios triumfas nuolat jai žengiant į priekį, bet kaip Dievo pergalė kovoje su paskutiniu blogio siautėjimu; tada iš dangaus nužengs Kristaus Sužadėtinė. Po šio praeinančio pasaulio galutinio, kosminio sukrėtimo įvyks Paskutinis teismas; tai bus Dievo triumfas prieš blogio maištą.

KBK 677 kontekstas

1341611 Eucharistija, kurią Jis tuo metu įsteigė, bus Jo aukos „atminimui“. Jėzus įtraukia apaštalus į savo paties auką ir reikalauja ją nepaliaujamai tęsti. Taip Jėzus paskyrė apaštalus būti Naujosios Sandoros kunigais: „Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“ (Jn 17, 19).

KBK 611 kontekstas

13411363 Šventojo Rašto prasme atminimas yra ne vien praeities įvykių prisiminimas, bet ir skelbimas nuostabių darbų, kuriuos Dievas yra padaręs žmonėms. Tie įvykiai švenčiamojoje liturgijoje tam tikru būdu sudabartinami ir atgaivinami. Taip Izraelis supranta savo išlaisvinimą iš Egipto vergijos: kiekvieną kartą švenčiant Velykas, Išėjimo įvykiai atsikartoja tikinčiųjų atmintyje, kad jie derintų su jais savo gyvenimą.

KBK 1363 kontekstas

13422624 Pirmoje Jeruzalės bendruomenėje tikintieji „ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42). Bažnyčios maldai būdinga tokia seka: ją pagrindžia apaštalų tikėjimas, patvirtina meilė, maitina Eucharistija.

KBK 2624 kontekstas

13431166 „Sekdama apaštalų tradicija, prasidėjusia pačiu Kristaus prisikėlimu, Bažnyčia kas septintą savaitės dieną švenčia Velykų slėpinį. Sekmadienis pagrįstai vadinamas Viešpaties diena.“ Kristaus prisikėlimo diena yra ir „pirmoji savaitės diena“, pirmosios kūrimo dienos prisiminimas, ir „aštuntoji diena“, kai Kristus po savo didžiojo Šabo „poilsio“ pradėjo dieną, kuri „yra VIEŠPATIES duota“ (Ps 118, 24) ir „kuri neturės vakaro“. Jos centras yra „Viešpaties vaišės“, nes tada visa tikinčiųjų bendrija susitinka su prisikėlusiuoju Viešpačiu, kuris juos kviečia į savo puotą: Viešpaties diena, Prisikėlimo diena, krikščionių diena, yra mūsų diena. Ji vadinama Viešpaties diena, nes tą dieną nugalėjęs Viešpats pakilo pas Tėvą. Jei pagonys ją vadina saulės diena, mes mielai jiems pritariame, nes šiandien patekėjo pasaulio šviesa, šiandien pasirodė teisingumo saulė, kurios spinduliai neša išganymą.

KBK 1166 kontekstas

13432177 Sekmadienį švenčiama Viešpaties diena ir Jo Eucharistija yra Bažnyčios gyvenimo centras. „Sekmadienis, kuomet pagal apaštalų tradiciją celebruojamas velykinis slėpinys, visuotinėje Bažnyčioje privalo būti švenčiamas kaip pagrindinė privaloma šventės diena.“ „Taip pat turi būti švenčiamos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo, Apsireiškimo, Žengimo į dangų, Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo, Švenčiausiosios Dievo Motinos Marijos, jos Nekaltojo Prasidėjimo ir Dangun Ėmimo, šventojo Juozapo, šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus ir galiausiai Visų Šventųjų dienos.“

KBK 2177 kontekstas

13441404 Bažnyčia žino, kad jau dabar Viešpats ateina savo Eucharistijoje ir yra čia, tarp mūsų. Vis dėlto tas Jo buvimas yra pridengtas. Dėl to Eucharistiją švenčiame, „su palaiminga viltimi laukdami mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo“, prašydami: „Priimk į dangaus karalystę, kur tikimės drauge su jais [mirusiaisiais] tavo garbe amžinai gėrėtis. Ten nušluostysi mums nuo akių kiekvieną ašarą, o mes tave, Dieve, regėdami veidas į veidą, per amžius būsime į tave panašūs ir nesiliaudami tave šlovinsime per Kristų, mūsų Viešpatį.“

KBK 1404 kontekstas

1346103 Dėl to Bažnyčia visuomet gerbė dieviškuosius Raštus, kaip ji gerbia ir Viešpaties Kūną. Ji nuolat dalija tikintiesiems gyvenimo Duoną nuo Dievo Žodžio ir Kristaus Kūno stalo.

KBK 103 kontekstas

13481140 Švenčia visa bendruomenė, su Galva – Kristumi suvienytas Jo kūnas. „Liturginiai veiksmai nėra privatūs; jie yra šventimas Bažnyčios, kuri yra 'vienybės sakramentas', tai yra apie vyskupus susivienijusi ir susitelkusi šventoji liaudis. Tad liturginiai veiksmai priklauso visam Bažnyčios kūnui, jie išreiškia jį ir kartu jį veikia. O pavienius to kūno narius jie paliečia įvairiopai – pagal jų užimamą vietą, pareigas ir veiklų dalyvavimą.“ Todėl, „kai tik kurias nors apeigas pagal kiekvienos jų prigimtį galima atlikti bendrai, dalyvaujant ir aktyviai įsijungiant tikintiesiems, reikia pabrėžti, kad šitoks atlikimo būdas, kiek tik įmanoma, turi pirmenybę prieš pavienį ir tarsi privatų jų atlikimą“.

KBK 1140 kontekstas

13481548 Per Bažnyčiai tarnaujantį įšventintąjį tarnautoją pats Kristus veikia savojoje Bažnyčioje kaip savo Kūno Galva, savosios kaimenės Ganytojas, atperkamosios aukos Vyriausiasis Kunigas, tiesos Mokytojas. Bažnyčia tai išreiškia sakydama, kad kunigas Šventimų sakramento galia veikia in persona Christi Capitis [atstovaudamas Galvai Kristui]: Tėra vienas ir tas pats Kunigas, Jėzus Kristus, kurį pavaduoja Jam patarnaujantis kunigas. Dėl gautų kunigystės šventimų būdamas prilygintas Aukščiausiajam Kunigui, jis iš tiesų yra įgaliotas veikti paties jo atstovaujamo Kristaus galia ir vardu (virtute ac persona Ipsius Christi). Kristus yra kiekvienos kunigystės šaltinis: nes [Senojo] Įstatymo kunigas buvo Kristaus atvaizdas, o Naujojo Įstatymo kunigas veikia atstovaudamas Jo asmeniui.

KBK 1548 kontekstas

13491184 Vyskupo sostas (katedra) ar kunigo krėslas turi reikšti „jo pareigą pirmininkauti ssambūriui ir vadovauti maldai“. Sakykla: „Dievo žodžio garbingumas reikalauja, kad bažnyčioje būtų tinkama vieta, iš kurios jis būtų skelbiamas ir į kurią žodžio liturgijoje savaime kryptų tikinčiųjų dėmesys.“

KBK 1184 kontekstas

13501359 Eucharistija, Kristaus ant kryžiaus įgyvendinto mūsų išganymo sakramentas, yra ir šlovinimo auka dėkojant už sukūrimą. Eucharistinėje aukoje visa Dievo mylima kūrinija atnašaujama Tėvui Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Per Kristų Bažnyčia gali aukoti šlovinimo auką dėkodama už visa, ką gero, gražaus ir teisingo Dievas yra padaręs kūrinijoje ir žmonijoje.

KBK 1359 kontekstas

1350614 Ta Kristaus auka yra vienkartinė, ji užbaigia ir pranoksta visas aukas. Pirmiausia tai yra paties Dievo Tėvo dovana: Tėvas atiduoda savo Sūnų, kad mus sutaikintų su savimi. Drauge tai yra auka žmogumi tapusio Dievo Sūnaus, kuris laisva valia ir iš meilės paaukoja savo gyvybę Tėvui per Šventąją Dvasią, kad išpirktų mūsų neklusnumą.

KBK 614 kontekstas

13511397 Eucharistija įpareigoja vargšų atžvilgiu: kad teisingai priimtume už mus atiduotą Kristaus Kūną ir Kraują, turime atpažinti Kristų vargingiausiuose žmonėse, Jo broliuose: Tu ragavai Viešpaties Kraujo ir net nepažįsti savo brolio. Darai gėdą tam stalui manydamas, kad nėra vertas dalytis tavuoju maistu tas, kuris buvo rastas vertas sėstis prie šio stalo. Dievas tave išvadavo iš visų tavo nuodėmių ir čia pakvietė, o tu net ir tada netapai gailestingesnis.

KBK 1397 kontekstas

13512186 Pakankamai laisvo laiko turintys krikščionys tegu prisimena savo brolius ir seseris, kurių poreikiai ir teisės tokie pat ir kurie dėl skurdo ir vargo neturi kada pailsėti. Pagal krikščioniško pamaldumo tradiciją sekmadienis skirtas geriems darbams ir nuolankiam ligonių, invalidų, senelių tarnavimui. Krikščionys taip pat pašventina sekmadienį skirdami savo laiką ir dėmesį šeimai bei artimiesiems, nes kitomis savaitės dienomis tai padaryti nelengva. Sekmadienis yra susimąstymo, ramybės, lavinimosi ir susikaupimo – viso, kas padeda ugdyti vidinį krikščionio gyvenimą, – metas.

KBK 2186 kontekstas

1352559 Kaip Jeruzalė pasitiks savo Mesiją? Visuomet atmesdavęs minių bandymus paskelbti Jį karaliumi, dabar Jėzus pasirenka metą ir būdą, kad įžengtų kaip Mesijas į savo „tėvo Dovydo“ (Lk 1, 32) miestą. Jis džiugiai sveikinamas kaip Dovydo sūnus, kaip tas, kuris neša išganymą (Hosanna reiškia „išgelbėk!“, „suteik išganymą!“). O „Garbės karalius“ (Ps 24, 7–10) įžengia į savo miestą „ant asiliuko“ (Zch 9, 9): Siono dukrą, savo Bažnyčios paveikslą, Jis užkariauja ne klasta ar smurtu, bet nusižeminimu, liudijančiu tiesą. Dėl to Jo karalystės veikėjai tą dieną yra vaikai ir „Dievo vargdieniai“, kurie Jį pakiliai sveikina kaip kadaise angelai, pranešę apie Jį piemenims. Jų šūksnis: „VIEŠPATIES vardu tebus palaimintas, kas įeina!“ (Ps 118, 26) pakartojamas Bažnyčios eucharistinės liturgijos „Sanctus“ pradedant Viešpaties Velykų atminimą.

KBK 559 kontekstas

13531105 Epiklēsis („šaukimasis“) yra kunigo tarpininkavimas maldaujant Tėvą atsiųsti Dvasią Pašventintoją, kad aukojamos atnašos taptų Kristaus Kūnu ir Krauju, o tikintieji, Jį priimdami, patys taptų gyva auka Dievui.

KBK 1105 kontekstas

13531375 Kristus tampa esantis šiame sakramente pakeitus duoną ir vyną į Kristaus Kūną ir Kraują. Bažnyčios tėvai nedvejodami tvirtino, kad Bažnyčia tiki Kristaus žodžių ir Šventosios Dvasios veikimo veiksmingumu vykdant šį perkeitimą. Šv. Jonas Auksaburnis paaiškina: Ne žmogus padaro, kad paaukotos dovanos tampa Kristaus Kūnu ir Krauju, bet pats Kristus, kuris buvo už mus nukryžiuotas. Kristui atstovaujantis kunigas ištaria tuos žodžius, tačiau jų veiksmingumas ir malonė yra iš Dievo. „Tai yra mano Kūnas“, – sako Jis. Tie žodžiai perkeičia paaukotas dovanas. O šv. Ambraziejus apie tą perkeitimą sako: Pripažinkime, kad čia nebe tai, ką yra suformavusi gamta, o tai, ką pašventino palaiminimas, ir kad palaiminimo jėga yra galingesnė už gamtos, nes perkeičia net pačią gamtą [...]. Argi Kristaus žodis, kuris iš nieko galėjo padaryti tai, ko nebuvo, negalėtų jau esančių dalykų paversti tuo, kuo jie dar nėra buvę? Juk sukurti naujus dalykus nėra lengviau, negu pakeisti jų prigimtį.

KBK 1375 kontekstas

13541103 Anamnēsis. Liturgijos šventimas visada remiasi išganinguoju Dievo įsikišimu į žmonijos istoriją. „Tą apreiškimo planą Dievas vykdo artimai tarpusavyje susijusiais veiksmais ir žodžiais, kad [...] žodžiai skelbtų darbus ir aiškintų juose glūdintį slėpinį.“ Žodžio liturgijoje Šventoji Dvasia „primena“ susirinkusiems visa, ką Kristus yra dėl mūsų padaręs. Atitinkamais liturginiais veiksmais ir tradicinėmis įvairių Bažnyčių apeigomis „prisimenami“ [anamnezė] ir daugiau ar mažiau išryškinami nuostabūs Dievo darbai. Šventoji Dvasia, pažadinusi tokią Bažnyčios atmintį, drauge įkvepia dėkoti ir šlovinti (doksologian).

KBK 1103 kontekstas

1354954 Trys Bažnyčios būviai. „Kai Viešpats ateis savo didybėje, o drauge su Juo visi angelai, sunaikinus mirtį, visa bus Jam pajungta. O kol tai neįvyko, vieni Jo mokinių keliauja šioje žemėje, kiti yra baigę šį gyvenimą ir skaistinami, o treti džiaugiasi garbe, regėdami 'patį Dievą, triasmenį ir vieną, aiškiai tokį, koks Jis yra'.“ Tačiau visi, nors skirtingu laipsniu ir būdu, esame tos pačios Dievo bei artimo meilės dalininkai ir giedame tą pačią garbės giesmę savo Dievui. Juk visi, kurie yra Kristaus, turėdami jo Dvasią, suauga į vieną Bažnyčią ir jame susiję vienas su kitu.

KBK 954 kontekstas

13551382 Mišios neatsiejamai yra ir aukos atminimas, kuriuo įamžinama Kryžiaus auka, ir šventasis susivienijimo su Viešpaties Kūnu ir Krauju pokylis. Tačiau Eucharistijos aukos šventimas ištisai krypsta į visišką tikinčiųjų susivienijimą su Kristumi per Komuniją. Priimti Komuniją reiškia priimti patį Kristų, kuris už mus save paaukojo.

KBK 1382 kontekstas

13551327 Trumpai tariant, Eucharistija yra mūsų tikėjimo santrauka ir visuma: „Mūsų mąstysena taikosi prie Eucharistijos, o Eucharistija vėlgi sutvirtina mūsų mąstyseną.“

KBK 1327 kontekstas

1359293 Šventojo Rašto ir Tradicijos mokoma bei skelbiama pagrindinė tiesa yra: „Pasaulis sukurtas Dievo garbei.“ Dievas visus dalykus sukūrė, aiškina šv. Bonaventūras, „ne didinti savo garbei, bet jai atskleisti ir ja pasidalyti“. Nes Dievui nėra kitos dingsties kurti, kaip vien Jo meilė ir gerumas: „Meilės raktas atpalaidavo Jam rankas kūriniams sukurti.“ Ir Vatikano I Susirinkimas aiškina: Dievas savo gerumu ir visagalybe, visiškai laisvai nutaręs, laikų pradžioje, nieko dar nesant, sukūrė ir dvasinius, ir medžiaginius kūrinius ne savo laimei padidinti ar jai pasiekti, bet kūrinijai teikiamais gėriais apreikšti savo tobulumą.

KBK 293 kontekstas

13601083 Kaip tikėjimo ir meilės atsakas į „dvasinius palaiminimus“, kuriais Tėvas mus apdovanoja, krikščionių liturgija suprantama dvejopai. Viena vertus, savo Viešpaties suvienyta ir Šventosios Dvasios paveikta Bažnyčia dėkoja Tėvui „už jo neapsakomą dovaną“ (2 Kor 9, 15), garbindama Jį, šlovindama ir Jam dėkodama. Kita vertus, kol išsipildys Dievo planas, ji nesiliauja aukojusi Tėvui „mums duotų dovanų auką“ ir maldavusi Jį šiai aukai, jai pačiai, tikintiesiems ir visam pasauliui siųsti Šventąją Dvasią, kad tie dieviškieji palaiminimai, vienijantis su Kristaus kaip Kunigo mirtimi bei prisikėlimu, Šventosios Dvasios galia duotų gyvenimo vaisių Jo „malonės kilnumo šlovei“ (Ef 1, 6).

KBK 1083 kontekstas

1361294 Dievo garbė ir yra tai, kad Jis tą savo gerumą apreiškia ir juo dalijasi sukurdamas pasaulį. O mes „iš grynos meilės, laisvu [Jo] valios nutarimu“ iš anksto esame paskirti „per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais [Jo] malonės kilnumo šlovei“ (Ef 1, 5–6): „Nes Dievo garbė yra gyvasis žmogus, o žmogaus gyvenimas yra regėti Dievą. Jeigu jau Dievo apreiškimas per kūriniją suteikia gyvenimą visiems žemėje esantiems, tai juo labiau Tėvo apreiškimas per Žodį suteikia gyvenimą tiems, kurie regi Dievą.“ Galutinis kūrinijos tikslas tas, kad Dievas, „visa sukūręs, galų gale savo garbei ir mūsų laimei būtų 'viskas visame kame' (1 Kor 15, 28)“.

KBK 294 kontekstas

13621103 Anamnēsis. Liturgijos šventimas visada remiasi išganinguoju Dievo įsikišimu į žmonijos istoriją. „Tą apreiškimo planą Dievas vykdo artimai tarpusavyje susijusiais veiksmais ir žodžiais, kad [...] žodžiai skelbtų darbus ir aiškintų juose glūdintį slėpinį.“ Žodžio liturgijoje Šventoji Dvasia „primena“ susirinkusiems visa, ką Kristus yra dėl mūsų padaręs. Atitinkamais liturginiais veiksmais ir tradicinėmis įvairių Bažnyčių apeigomis „prisimenami“ [anamnezė] ir daugiau ar mažiau išryškinami nuostabūs Dievo darbai. Šventoji Dvasia, pažadinusi tokią Bažnyčios atmintį, drauge įkvepia dėkoti ir šlovinti (doksologian).

KBK 1103 kontekstas

13631099 Šventoji Dvasia ir Bažnyčia veikia išvien liturgijoje liudydamos Kristų ir Jo išganymo darbą. Labiausiai Eucharistijos, bet panašiai ir kitų sakramentų liturgija yra išganymo slėpinio atminimas („memorialas“). Šventoji Dvasia yra gyvoji Bažnyčios atmintis.

KBK 1099 kontekstas

1364611 Eucharistija, kurią Jis tuo metu įsteigė, bus Jo aukos „atminimui“. Jėzus įtraukia apaštalus į savo paties auką ir reikalauja ją nepaliaujamai tęsti. Taip Jėzus paskyrė apaštalus būti Naujosios Sandoros kunigais: „Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“ (Jn 17, 19).

KBK 611 kontekstas

13641085 Bažnyčios liturgijoje Kristus pirmiausia žymi ir sudabartina savo Velykų slėpinį. Žemiškojo gyvenimo metu Jėzus jį skelbė mokydamas žmones ir savo veiksmais užbėgo jam už akių. Jo valandai atėjus, Jis išgyvena vienintelį istorijoje įvykį, kuris nebepraeina: Jėzus miršta, būna palaidotas, keliasi iš numirusių ir sėda Tėvo dešinėje „vieną kartą visiems laikams“ (Rom 6, 10; Žyd 7, 27; 9, 12). Tai tikras mūsų istorijoje nutikęs įvykis, tačiau jis sykiu ir nepakartojamas: visi kiti istorijos įvykiai vienąkart įvyksta, praeina ir nugrimzta praeitin. Kristaus Velykų slėpinys, atvirkščiai, negali likti vien tik praeityje, nes savo mirtimi Jis sunaikino mirtį, o visa, kas yra Kristus, visa, ką Jis yra padaręs ir iškentėjęs už visus žmones, dalyvauja Dievo amžinybėje ir dėl to pranoksta visokį laiką, visada esti dabar. Kryžiaus ir Prisikėlimo įvykis išlieka ir visa traukia į gyvenimą.

KBK 1085 kontekstas

13652100 Kad būtų tikra, išorinė auka turi būti dvasinės aukos išraiška: „Dievui tikroji auka – tai dvasia sugrudus...“ (Ps 51, 19). Senosios Sandoros pranašai dažnai smerkdavo aukas, aukojamas be vidinio įsitraukimo arba be ryšio su artimo meile. Jėzus primena pranašo Ozėjo žodžius: „Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos“ (Mt 9, 13; 12, 7). Vienintelė tobula auka yra ta, kurią Kristus paaukojo ant kryžiaus, visiškai atiduodamas save Tėvo meilei ir už mūsų išganymą. Vienydamiesi su Jo auka, mes savo gyvenimą galime paversti auka Dievui.

KBK 2100 kontekstas

13651846 Evangelija yra Jėzuje Kristuje apreikštas Dievo gailestingumas nusidėjėliams. Angelas sako Juozapui: „Jam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21). Tą patį apie Eucharistiją, Atpirkimo sakramentą, sako Jėzus: „Tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28).

KBK 1846 kontekstas

1366613 Kristaus mirtis yra drauge Avinėlio, kuris naikina pasaulio nuodėmę, Velykų auka, galutinai atperkanti žmoniją, ir Naujosios Sandoros auka, grąžinanti žmonėms bendrystę su Dievu, sutaikindama su Juo per kraują, išlietą už daugelį nuodėmėms atleisti.

KBK 613 kontekstas

13671545 Atperkamoji Kristaus auka yra viena, paaukota kartą visiems laikams, tačiau sudabartinama eucharistinėje Bažnyčios aukoje. Tokia pat viena yra ir Kristaus kunigystė: ją sudabartina Dievo tarnų kunigystė, nepažeisdama Kristaus kunigystės vienatinumo: „Kristus yra vienintelis tikras kunigas, kiti yra tik Jo tarnai.“

KBK 1545 kontekstas

1368618 Kryžiaus mirtis yra vienkartinė Kristaus auka; Kristus – „vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas“. Tačiau kadangi Jo dieviškasis Asmuo „įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi“, „visiems suteikia galimybę vien Dievui žinomu būdu susijungti su šiuo Velykų slėpiniu.“. Jis kviečia savo mokinius pasiimti savo kryžių ir sekti Juo, nes ir Jis kentėjo už mus palikdamas mums pavyzdį, kad eitume Jo pėdomis. Jis iš tikro nori į savo atperkamąją auką įtraukti tuos, kuriems pirmiausia ji skirta. Kilniausiu būdu tai įvyks Jo Motinoje, kuri giliau už visus kitus bus įtraukta į Jo atperkamosios kančios slėpinį. Be kryžiaus nėra kitų laiptų, kuriais galėtume įkopti į dangų.

KBK 618 kontekstas

13682031 Doras gyvenimas yra dvasinis kultas. Mes aukojame „savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką“ Kristaus kūne, kurį ugdome jungdamiesi su Eucharistijos auka. Švenčiant liturgiją ir sakramentus, malda ir mokymas sujungiami su Kristaus malone, kad apšviestų ir maitintų krikščionio elgesį. Krikščionio moralinio gyvenimo, kaip ir viso jo gyvenimo, šaltinis ir viršūnė yra Eucharistijos auka.

KBK 2031 kontekstas

13681109 Epiklezėje taip pat meldžiama, kad susirinkimo susivienijimas su Kristaus slėpiniu būtų tikrai veiksmingas. „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo [Tėvo] meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė“ (2 Kor 13, 13) turi visada likti su mumis ir duoti vaisių ne vien eucharistinių apeigų metu. Tad Bažnyčia ir meldžia Tėvą atsiųsti Šventąją Dvasią, kad tikinčiųjų gyvenimą Ji paverstų gyva auka Dievui, dvasiškai perkeisdama jį pagal Kristaus pavyzdį, rūpindamasi Bažnyčios vienybe ir dalyvaudama jos misijoje liudijimu ir gailestingosios meilės darbais.

KBK 1109 kontekstas

1369834 Dalinės Bažnyčios yra tikrai visuotinės dėl savo bendrystės su viena iš jų, būtent su Romos Bažnyčia, kuri „pirmauja savo meile“. Nes prie šios Bažnyčios „dėl jos didesnio pirmumo būtinai turi derintis kiekviena kita, tai yra visų kraštų tikintieji“. „Nuo tada, kai pas mus nužengė įsikūnijęs Žodis, visos krikščionių Bažnyčios, kad ir kur jos būtų, laikė ir tebelaiko čia [Romoje] esančią didžiąją Bažnyčią vieninteliu centru ir pamatu, nes, kaip pažadėjo pats Gelbėtojas, pragaro vartai niekada jos nenugalėjo.“

KBK 834 kontekstas

1369882 Popiežius kaip Romos vyskupas ir šv. Petro įpėdinis „yra nuolatinis ir regimas tiek vyskupų, tiek daugybės tikinčiųjų vienybės pradas bei pamatas“. „Tad Romos popiežius pagal savo kaip Kristaus vietininko ir visos Bažnyčios ganytojo pareigas Bažnyčioje turi aukščiausią ir visuotinę galią, kuria jis visada gali laisvai naudotis.“

KBK 882 kontekstas

13691561 Visa, kas buvo pasakyta, paaiškina, kodėl vyskupo švenčiama Eucharistija yra ypač reikšminga: ji išreiškia Bažnyčią, susibūrusią apie altorių ir vadovaujamą to, kuris regimai atstovauja Kristui, Gerajam Ganytojui ir savosios Bažnyčios Galvai.

KBK 1561 kontekstas

13691566 „Savo šventąsias pareigas jie pirmiausiai atlieka per Eucharistijos kultą arba susirinkimą [synaxis], kuriame, veikdami Kristaus vardu ir jo vietoje bei skelbdami jo slėpinį, jungia tikinčiųjų maldas su jų Galvos auka ir šv. Mišiose dar iki Viešpačiui ateinant sudabartina ir pritaiko vienintelę Naujojo Testamento auką – auką Kristaus, atidavusio save Tėvui kaip vienkartinę, nesuteptą atnašą.“ Iš tos vienintelės aukos semia sau jėgą visa kunigo tarnyba.

KBK 1566 kontekstas

1370956 Šventųjų užtarimas. „Dangaus gyventojai, glaudžiai vienydamiesi su Kristumi, tvirčiau stiprina visos Bažnyčios šventumą [...]. Jie nesiliauja Tėvą už mus meldę, aukodami nuopelnus, kurių įgijo žemėje padedami vieno Dievo ir žmonių Tarpininko, Kristaus Jėzaus [...]. Šitaip jų broliškas rūpinimasis daug padeda mums, silpniesiems“: Neverkite, miręs aš būsiu jums naudingesnis ir daug labiau jums padėsiu, negu gyvendamas. Būdama danguje, aš darysiu gera žemėje.

KBK 956 kontekstas

1371958 Bendrystė su mirusiaisiais. „Ypač pripažindama ši viso Jėzaus Kristaus mistinio Kūno bendravimą, keliaujančioji Bažnyčia nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių giliai pamaldžiai gerbė mirusiųjų atminimą ir, kadangi 'šventa ir išganinga yra mintis melstis už mirusius, kad jie būtų išvaduoti iš nuodėmių' (2 Mak 12, 46), stengėsi jiems padėti.“ Mūsų malda už mirusiuosius gali ne tik jiems padėti: mūsų užtarti, jie ir mus gali veiksmingai užtarti.

KBK 958 kontekstas

13711689 Eucharistijos auka. Jei apeigos vyksta bažnyčioje, krikščioniškosios mirties, kaip Velykų tikrovės, centras yra Eucharistija. Kaip tik tada Bažnyčia parodo savo veiksmingą bendrystę su mirusiuoju: atnašaudama Tėvui Šventojoje Dvasioje Kristaus mirties ir prisikėlimo auką, ji prašo, kad jos vaikas būtų nuvalytas nuo nuodėmių bei jų padarinių ir švęstų tobulas Velykas dalyvaudamas dangaus karalystės puotoje. Per taip švenčiamą Eucharistiją tikinčiųjų bendruomenė, ypač mirusiojo šeima, mokosi gyventi bendrystėje su tuo, kuris „užmigo Viešpatyje“, dalydamasi Kristaus Kūnu, kurio gyvas narys yra mirusysis, ir melsdamasi už jį ir su juo.

KBK 1689 kontekstas

13711032 Toks mokymas taip pat remiasi maldų už mirusiuosius praktika, apie kurią kalbama ir Šventajame Rašte: „Todėl jis [Judas Makabėjus] ir darė auką už mirusiuosius, kad jie būtų išvaduoti iš [...] nuodėmės“ (2 Mak 12, 46). Nuo pat pradžios Bažnyčia gerbė mirusiųjų atminimą ir meldėsi už juos, ypač aukodama Eucharistijos auką, kad išskaistinti jie galėtų palaimingai regėti Dievą. Mirusiųjų labui Bažnyčia dar ragina skirti išmaldą, atlaidus bei atgailos darbus: Pagelbėkime jiems ir juos minėkime. Jei Jobo sūnus išskaistino jų tėvo auka, kodėl mes turėtume abejoti, kad mūsų aukos už mirusius gali juos paguosti? Nedvejokime pagelbėti iškeliavusiems ir aukoti už juos savo maldas.

KBK 1032 kontekstas

13721140 Švenčia visa bendruomenė, su Galva – Kristumi suvienytas Jo kūnas. „Liturginiai veiksmai nėra privatūs; jie yra šventimas Bažnyčios, kuri yra 'vienybės sakramentas', tai yra apie vyskupus susivienijusi ir susitelkusi šventoji liaudis. Tad liturginiai veiksmai priklauso visam Bažnyčios kūnui, jie išreiškia jį ir kartu jį veikia. O pavienius to kūno narius jie paliečia įvairiopai – pagal jų užimamą vietą, pareigas ir veiklų dalyvavimą.“ Todėl, „kai tik kurias nors apeigas pagal kiekvienos jų prigimtį galima atlikti bendrai, dalyvaujant ir aktyviai įsijungiant tikintiesiems, reikia pabrėžti, kad šitoks atlikimo būdas, kiek tik įmanoma, turi pirmenybę prieš pavienį ir tarsi privatų jų atlikimą“.

KBK 1140 kontekstas

13731088 „Kad Bažnyčia išties galėtų atlikti tokį darbą“ – teikti arba perduoti savo išganymo darbą – „Kristus visuomet yra su ja, ypač jos liturginiuose veiksmuose. Jis yra Mišių aukoje, kai jas aukojančiojo asmenyje 'dabar aukoja, kunigams patarnaujant, tas pats, kuris save andai paaukojo ant kryžiaus', ir ypač eucharistiniais pavidalais. Jis yra savo galia sakramentuose; kam nors krikštijant, krikštija pats Kristus. Jis yra savo žodyje, kai pats kalba, kai Bažnyčioje skaitomas Šventasis Raštas. Pagaliau jis yra drauge, kai Bažnyčia meldžiasi ir gieda, nes pats pažadėjo: 'Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų' (Mt 18, 20).“

KBK 1088 kontekstas

13741211 Laikantis tokios analogijos pirmiausia bus išdėstyti trys įkrikščioninimo sakramentai (pirmas poskyris), paskui gydymo (antras poskyris) ir galiausiai tarnavimo tikinčiųjų bendrystei ir misijai (trečias poskyris). Aišku, tokia tvarka nėra vienintelė galima, tačiau ji leidžia išvysti sakramentus sudarant organišką visumą, kurioje kiekvienam sakramentui tenka gyvybiškai svarbi vieta. Šiame organizme Eucharistijos, kaip „sakramentų sakramento“, vieta yra išskirtinė: „Visi kiti sakramentai nukreipti į ją kaip į savo tikslą.“

KBK 1211 kontekstas

13751105 Epiklēsis („šaukimasis“) yra kunigo tarpininkavimas maldaujant Tėvą atsiųsti Dvasią Pašventintoją, kad aukojamos atnašos taptų Kristaus Kūnu ir Krauju, o tikintieji, Jį priimdami, patys taptų gyva auka Dievui.

KBK 1105 kontekstas

13751128 Bažnyčia tvirtina, jog sakramentai veiksmingi ex opere operato („pačiu sakramentinio veiksmo atlikimo faktu“), tai yra Kristaus vienąkart visų labui atlikto išganomojo darbo galia. Iš to išplaukia, kad „sakramentas veiksmingas ne dėl jį teikiančio ar gaunančio žmogaus teisumo, bet Dievo galia“. Kai sakramentas yra švenčiamas laikantis Bažnyčios intencijos, jame ir per jį veikia Kristaus ir Jo Dvasios galia, nepaisant, koks būtų asmeninis tarnautojo šventumas. Vis dėlto sakramentų vaisiai priklauso ir nuo juos priimančiųjų nuostatų.

KBK 1128 kontekstas

1375298 Kadangi Dievas gali kurti iš nieko, Jis taip pat gali per Šventąją Dvasią duoti sielos gyvybę nusidėjėliams, sukurdamas juose tyrą širdį, ir gyvybę mirusiųjų kūnams, juos prikeldamas; Jis „atgaivina numirusius ir iš nebūties pašaukia būti daiktus“ (Rom 4, 17). Kadangi savo žodžiu Jis galėjo apšviesti tamsybes, tai gali taip pat duoti tikėjimo šviesos tiems, kurie Jo nepažįsta.

KBK 298 kontekstas

13781178 Valandų liturgija, kuri yra tam tikras eucharistinės Aukos tęsinys, ne tik neatmeta kitų Dievo tautos pamaldumo formų, bet net laiko jas, ypač Švenčiausiojo Sakramento adoraciją ir garbinimą, būtinu šios liturgijos papildymu.

KBK 1178 kontekstas

1378103 Dėl to Bažnyčia visuomet gerbė dieviškuosius Raštus, kaip ji gerbia ir Viešpaties Kūną. Ji nuolat dalija tikintiesiems gyvenimo Duoną nuo Dievo Žodžio ir Kristaus Kūno stalo.

KBK 103 kontekstas

13782628 Garbinimas yra pirmiausia žmogaus, suvokusio save kaip kūrinį, laikysena Kūrėjo akivaizdoje. Juo aukštinama mus sukūrusio Viešpaties didybė ir mūsų Gelbėtojo nuo pikta visagalybė. Garbindama dvasia suklumpa prieš „Garbės karalių“ ir pagarbiai nutyla prieš „visada už visa didesnį Dievą“. Triskart švento ir už visa labiausiai mylėtino Dievo garbinimas pripildo mus nusižeminimo ir teikia tikrumo, kad būsime išklausyti.

KBK 2628 kontekstas

13791183 Tabernakulis turi būti „įrengtas garbingiausioje bažnyčios vietoje ir kuo labiau pagerbtas“. Tauri eucharistinio tabernakulio išvaizda, jo įranga ir apsauga turi sudaryti palankias sąlygas garbinti Švenčiausiajame altoriaus Sakramente realiai esantį Viešpatį. Šventoji krizma (mira), kuria patepimas yra Šventosios Dvasios dovaną patvirtinantis sakramentinis ženklas, pagal tradiciją pagarbiai laikoma saugioje šventovės vietoje. Ten pat galima laikyti katechumenų ir ligonių aliejų.

KBK 1183 kontekstas

13792691 Parapinei bendruomenei būdinga liturginės maldos vieta yra bažnyčia – Dievo namai. Tai taip pat tinkamiausia vieta garbinti Švenčiausiajame Sakramente realiai esančiam Kristui. Norint tikrai melstis, tinkamos vietos pasirinkimas nėra bereikšmis: — tai gali būti „maldos kampelis“ asmeninei maldai, su Šventuoju Raštu ir šventais paveikslais, kad, būdami ten, „slaptoje“, pasiliktume savo Tėvo akivaizdoje. Krikščioniškojoje šeimoje toks kampelis, tarytum koplytėlė, gerai nuteikia bendrai maldai; — ten, kur yra vienuolynų, jų bendruomenės pašauktos skatinti tikinčiuosius bendrai Valandų liturgijos maldai ir suteikti jiems galimybę pabūti vienumoje, kad jų asmeninė malda taptų intensyvesnė; — maldingos kelionės primena, kad mes žemėje keliaujame į dangų. Jau nuo seno jos yra itin gera proga maldai atgaivinti. Šventosios vietos savo gyvųjų šaltinių ieškantiems maldininkams yra ypač tinkamos „kaip Bažnyčiai“ išgyventi krikščioniškosios maldos įvairovę.

KBK 2691 kontekstas

1380669 Būdamas Viešpats, Kristus yra ir savojo kūno – Bažnyčios Galva. Nors paimtas į dangų bei pašlovintas ir iki galo atlikęs savo misiją, žemėje Jis pasilieka savo Bažnyčioje. Iš Atpirkimo išauga Kristaus valdžia, kurią Jis vykdo Bažnyčioje Šventosios Dvasios galia. „Kristaus karalystė jau dabar slėpiningu būdu“ egzistuoja Bažnyčioje, kuri yra šios „karalystės ūglis ir pradžia žemėje“.

KBK 669 kontekstas

1380478 Jėzus per visą savo gyvenimą, savo agonijos ir kančios metu mus visus ir kiekvieną atskirai pažinojo ir mylėjo, ir atidavė save už kiekvieną iš mūsų. Dievo Sūnus „pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Jis mylėjo mus visus žmogiška širdimi. Dėl to šventoji Jėzaus širdis, perverta mūsų nuodėmių ir dėl mūsų išganymo, „yra laikoma ypatingu ženklu ir simboliu [...] tos meilės, kuria Atpirkėjas nepaliauja mylėjęs savo amžinąjį Tėvą ir visus žmones“.

KBK 478 kontekstas

13802715 Kontempliacija yra į Jėzų nukreiptas tikėjimo žvilgsnis. „Aš žiūriu į Jį, o Jis žiūri į mane“, – pasakė prieš tabernakulį besimeldžiantis vienas Arso kaimietis jo šventojo klebono laikais. Tas dėmesys Jėzui yra savojo „aš“ atsižadėjimas. Jėzaus žvilgsnis nuvalo širdį. Jo šviesa apšviečia mūsų širdies akis ir moko viską matyti Jo tiesos ir užuojautos visiems žmonėms šviesoje. Be to, kontempliacija kreipia žvilgsnį į Kristaus gyvenimo slėpinius. Taip mokomės „vidinio Viešpaties pažinimo“, kad vis labiau Jį mylėtume ir Juo sektume.

KBK 2715 kontekstas

1381156 Tikėjimo motyvas nėra tai, kad apreikštosios tiesos atrodo tikros ir suprantamos mūsų prigimtinio proto šviesoje. Mes tikime „dėl Dievo, kuris apreiškia ir negali nei pats klysti, nei mūsų klaidinti, autoriteto“. „Vis dėlto, kad mūsų tikėjimo klusnumas neprieštarautų protui, Dievas panoro vidinę Šventosios Dvasios pagalbą susieti su išoriniais Jo Apreiškimo įrodymais.“ Dėl to Kristaus ir šventųjų stebuklai, pranašystės ir Bažnyčios plitimas bei šventumas, jos vaisinga veikla ir stabilumas „yra kiekvienam protui priimtini tikri Apreiškimo ženklai“, tikėtinumo motyvai, kurie rodo, kad tikėjimo pritarimas „jokiu būdu nėra sielos aklos pastangos“.

KBK 156 kontekstas

1381215 „Tiesa yra šerdis tavo žodžio, – teisūs tavo sprendimai tveria per amžius“ (Ps 119, 160). „Tad, Viešpatie DIEVE, Tu esi Dievas, tavo žodžiai yra tiesa“ (2 Sam 7, 28); dėl to Dievo pažadai visada išsipildo. Dievas yra pati tiesa, Jo žodžiai negali klaidinti. Tad galima visiškai pasitikėti Jo žodžių teisingumu ir tikimybe visuose dalykuose. Žmogaus nuodėmės ir nuopuolio pradžia buvo gundytojo, kuris pakurstė suabejoti Dievo žodžiu, Jo palankumu ir ištikimybe, melas.

KBK 215 kontekstas

1382950 Sakramentų bendrystė. „Visų sakramentų vaisiai priklauso visiems tikintiesiems; sakramentai lyg šventi saitai juos tarpusavyje suvienija ir tvirtai sujungia su Kristumi; užvis labiau tai padaro Krikštas, per kurį tartum pro duris įeiname į Bažnyčią. Šventųjų bendrystė – tai sakramentų kuriama vienybė [...]. Žodis 'bendrystė' taikomas visiems sakramentams, nes kiekvienas iš jų mus jungia su Dievu [...], bet geriausiai tinka Eucharistijai, kuri labiausiai tą bendrystę kuria.“

KBK 950 kontekstas

13831182 Naujosios Sandoros altorius yra Viešpaties kryžius, duodantis pradžią Velykų slėpinio sakramentams. Ant altoriaus, kuris yra bažnyčios centras, sakramentiniais ženklais sudabartinama Kryžiaus auka. Jis yra ir Viešpaties stalas, prie kurio sukviečiama Dievo tauta. Kai kuriose Rytų liturgijose altorius yra ir Kristaus kapo simbolis (Kristus tikrai mirė ir tikrai prisikėlė).

KBK 1182 kontekstas

13842835 Tas prašymas ir drauge su juo tenkanti atsakomybė galioja ir kito žmones žudančio bado atžvilgiu: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4), tai yra Jo Žodžiu ir Jo Dvasia. Krikščionys turi sutelkti visas savo pastangas „skelbti Evangeliją vargdieniams“. Žemėje yra badaujančių, tačiau patiriančių „ne duonos badą ar vandens troškimą, bet Dievo žodžių badą“ (Am 8, 11). Dėl to šis ketvirtasis prašymas įgyja ypatingą krikščionišką prasmę meldžiant gyvenimo Duonos: tikėjimu priimamo Dievo žodžio, Eucharistijoje priimamo Kristaus Kūno.

KBK 2835 kontekstas

13851457 Pagal Bažnyčios įsakymą „kiekvienassąmoningumo amžių pasiekęs tikintysis turi pareigą bent vieną kartą per metus sąžiningai išpažinti savo sunkias nuodėmes“. Kas jaučiasi sunkiai nusidėjęs, net jeigu ir labai gailisi, negali priimti šventosios Komunijos prieš tai negavęs sakramentinio išrišimo, nebent būtų labai svarbi priežastis priimti Komuniją, o jis negalėtų pasiekti nuodėmklausio. Vaikai, prieš priimdami pirmąją šventąją Komuniją, irgi privalo atlikti išpažintį.

KBK 1457 kontekstas

1386732 Tą dieną buvo apreikšta visa Švenčiausioji Trejybė. Nuo tos dienos Kristaus paskelbta Karalystė yra atvira į Jį tikintiems: būdami menki, nes kūniški, bet tikėdami jie jau dalyvauja Švenčiausiosios Trejybės bendrystėje. Savo nenutrūkstamu atėjimu Šventoji Dvasia įveda pasaulį į „paskutines dienas“, Bažnyčios metą, kai Karalystė jau paveldėta, bet dar neatbaigta: Mes regėjome tikrąją šviesą, gavome dangiškąją Dvasią, suradome tikrą tikėjimą: mes šloviname nedalomą Trejybę, nes Ji mus išgelbėjo.

KBK 732 kontekstas

13872043 Ketvirtuoju įsakymu („Susilaikyk nuo mėsos ir pasninkauk Bažnyčios nustatytomis dienomis“) nustatomas liturginėms šventėms mus parengiantis askezės ir atgailos metas, padedantis mums valdyti savo instinktus ir pasiekti širdies laisvę. Penktuoju įsakymu („Paremk Bažnyčią“) skelbiama, kad tikintieji įpareigoti pagal savo išgales prisidėti prie materialinio Bažnyčios išlaikymo.

KBK 2043 kontekstas

13892042 Pirmuoju įsakymu („Sekmadieniais ir per kitas privalomąsias šventes dalyvauk šventosiose Mišiose ir susilaikyk nuo sunkių fizinių darbų“) tikintieji įpareigojami švęsti tą dieną, kurią minimas Viešpaties prisikėlimas, taip pat pagrindines liturgines šventes, skirtas Viešpaties, Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų slėpiniams pagerbti. Pirmiausia jie privalo švęsti Eucharistiją susirinkus krikščionių bendruomenei, taip pat pailsėti nuo darbų ir užsiėmimų, galinčių jiems trukdyti tas dienas švęsti. Antruoju įsakymu („Bent kartą per metus atlik išpažintį“) laiduojamas pasirengimas Eucharistijai Sutaikinimo sakramentu, kuriuo pratęsiamas Krikštu pradėtas atsivertimas ir atleidimas. Trečiuoju įsakymu („Bent apie Velykas priimk šventąją Komuniją“) laiduojamas Viešpaties Kūno ir Kraujo priėmimo minimumas, sujungiant tai su Velykų laiku, kuris yra krikščionių liturgijos šaltinis ir centras.

KBK 2042 kontekstas

13892837 „Kasdienės.“ Tas žodis, epiousion, Naujajame Testamente niekur kitur nevartojamas. Reikšdamas laiką, jis pakartoja žodį „šiandien“ pedagogine prasme, kad sustiprintų mūsų pasitikėjimą „be išlygų“. Reikšdamas kokybę, jis pažymi tai, kas būtina gyvybei palaikyti, o dar platesne prasme – visas gėrybes, kurių reikia pragyvenimui. Pažodžiui (epiousion: super-substantiale, „ant-gamtinis“) jis tiesiog reiškia gyvenimo Duoną, Kristaus Kūną, „nemirtingumo vaistą“, be kurio mes neturime savyje gyvybės. Iš pažodinės tampa akivaizdi ir dangiškoji šio prašymo prasmė: „diena“, apie kurią kalbama, yra Viešpaties diena – diena Karalystės pokylio, užbėgant į priekį vykstančio Eucharistijoje, kurioje jau ragaujama ateinančios Karalystės. Dėl to Eucharistinę liturgiją reikia švęsti „kasdien“. Eucharistija yra mūsų kasdienė duona. To dieviškojo maisto savybė yra vienijanti galia, kuri mus suvienija su Viešpaties kūnu ir padaro Jo nariais, kad mes patys taptume tuo, ką priimame [...]. Tos kasdienės duonos tai pat yra skaitiniuose, kuriuos kasdien girdite bažnyčioje, giesmėse, kurių klausotės ir patys giedate. Visa to reikia mūsų maldingajai kelionei. Dangaus Tėvas mus, kaip dangaus vaikus, ragina melsti dangaus Duonos. Kristus „pats yra duona, pasėta Mergelėje, rauginta kūne, minkyta kančioje, kepta kapo krosnyje, saugoma bažnyčioje, atnašaujama ant altorių; Jis kasdien aprūpina tikinčiuosius dangiškuoju maistu“.

KBK 2837 kontekstas

1391460 Žodis tapo kūnu, kad mus padarytų „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4). „Nes Žodis dėl to tapo žmogumi, o Dievo Sūnus – žmogaus Sūnumi, kad ir žmogus, bendrystėje su Žodžiu gavęs dieviškąją įsūnystę, taptų Dievo vaiku.“ „Nes Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad mus sudievintų.“ „Vienatinis Dievo Sūnus, norėdamas, kad mes taptume Jo dievystės dalininkais, priėmė mūsų prigimtį, idant, tapęs žmogumi, sudievintų žmones.“

KBK 460 kontekstas

1391521 Visa, ką Kristus išgyveno, išgyveno tam, kad mes galėtume tai išgyventi Jame ir Jis tai išgyventų mumyse. „Juk jis, Dievo Sūnus, įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi.“ Mes esame kviečiami būti viena su Juo, vienytis kaip Jo kūno nariai su visu tuo, ką Jis išgyveno kūne už mus ir būdamas mums pavyzdys: Mes turime pratęsti ir įgyvendinti savyje Jėzaus būkles bei slėpinius ir dažnai Jį melsti, kad visa tai atbaigtų ir įvykdytų mumyse ir visoje savo Bažnyčioje [...]. Nes ir Dievo Sūnaus buvo numatyta leisti mums ir visai savo Bažnyčiai dalyvauti Jo slėpiniuose, juos tarsi praplėsti ir pratęsti; Jis tai daro, tais slėpiniais suteikdamas mums malonių ir trokšdamas subrandinti mumyse tų slėpinių vaisius. Šitaip Jis nori tuos slėpinius atbaigti.

KBK 521 kontekstas

13921212 Įkrikščioninimo sakramentai: Krikštas, Sutvirtinimas ir Eucharistija deda pamatus visam krikščioniškajam gyvenimui. „Kristaus malone žmonėms suteikiamas dalyvavimas dieviškojoje prigimtyje tam tikra prasme primena jų prigimtinio gyvenimo pradžią, augimą ir stiprėjimą. Krikštu atgimę tikintieji būna sustiprinami Sutvirtinimo sakramentu, o Eucharistijoje maitinami amžinojo gyvenimo duona. Taip šiais įkrikščioninimo sakramentais jie gauna vis daugiau dieviškojo gyvenimo turtų ir vis labiau priartėja prie tobulos meilės.“

KBK 1212 kontekstas

13921524 Tiems, kurie jau rengiasi palikti šį gyvenimą, Bažnyčia, be Ligonių patepimo, teikia ir Eucharistiją kaip Viatiką [kelionės maistą]. Priimti Kristaus Kūno ir Kraujo komuniją einant pas Tėvą yra ypač reikšminga ir svarbu. Ji yra amžinojo gyvenimo sėkla ir mus prikelianti galybė, kaip sako Viešpats: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 54). Mirusio ir prisikėlusio Kristaus sakramentas – Eucharistija dabar tampa perėjimo iš mirties į gyvenimą, iš šio pasaulio pas Tėvą sakramentu.

KBK 1524 kontekstas

1393613 Kristaus mirtis yra drauge Avinėlio, kuris naikina pasaulio nuodėmę, Velykų auka, galutinai atperkanti žmoniją, ir Naujosios Sandoros auka, grąžinanti žmonėms bendrystę su Dievu, sutaikindama su Juo per kraują, išlietą už daugelį nuodėmėms atleisti.

KBK 613 kontekstas

13941863 Lengvoji nuodėmė silpnina meilės dorybę; ji pasireiškia netvarkingu prisirišimu prie sukurtųjų gėrybių, trukdo sielai tobuliau siekti dorybių ir dorovingiau elgtis, užtraukia laikinąsias bausmes. Sąmoningai padaryta ir neapgailėta lengvoji nuodėmė palengva veda prie mirtinosios. Vis dėlto lengvoji nuodėmė nenutraukia ryšio su Dievu. Dievo malonės padedamas, žmogus gali ją atitaisyti. Ji neatima „pašvenčiamosios malonės, draugystės su Dievu, meilės ir, vadinasi, amžinosios palaimos“: Kol žmogus gyvena su kūnu, jis negali išvengti bent lengvųjų nuodėmių. Nors jas ir vadina lengvomis, nelaikyk jų nepavojingomis. Jeigu, jas sverdamas, laikai nepavojingomis, tai drebėk, kai jas suskaičiuosi. Daug mažų daiktų tampa vienu dideliu; daug lašų pripildo upę; iš daugybės grūdelių išauga kauburiai. Tad kas yra mūsų viltis? Pirmiausia išpažintis...

KBK 1863 kontekstas

13941436 Eucharistija ir Atgaila. Kasdienio atsivertimo ir atgailos šaltinis bei penas yra Eucharistija, nes joje sudabartinama mus su Dievu sutaikinusio Kristaus auka; ji maitina ir stiprina Kristaus gyvenimu gyvenančius žmones; „ji yra vaistas, kuris mus išvaduoja iš kasdienių nuodėmių ir saugo nuo mirtinųjų“.

KBK 1436 kontekstas

13951855 Mirtinoji nuodėmė, smarkiai pažeisdama Dievo Įstatymą, žmogaus širdyje naikina meilę; versdama rinktis gėrį, mažesnį už Dievą, nukreipia žmogų nuo Dievo, kuris yra jo galutinis tikslas ir palaima. Lengvoji nuodėmė, nors ir nenutraukia meilės, ją užgauna ir sužeidžia.

KBK 1855 kontekstas

13951446 Kristus įsteigė Atgailos sakramentą visiems nusidėjusiems savo Bažnyčios nariams, pirmiausia tiems, kurie po Krikšto sunkiai nusidėjo ir per tai prarado Krikšto malonę ir pažeidė bendrystę su Bažnyčia. Jiems Atgailos sakramentas duoda naują galimybę atsiversti ir atgauti nuteisinimo malonę. Bažnyčios tėvai tą sakramentą vadina „antrąja [išsigelbėjimo] lenta sudužus laivui – praradus malonę“.

KBK 1446 kontekstas

13961118 Sakramentai yra „Bažnyčios“ dvejopai – „per ją“ ir „jai“. Jie yra „per Bažnyčią“, nes ji yra Kristaus veikimo sakramentas – Kristaus, veikiančio joje per atsiųstą Šventąją Dvasią. Ir jie yra „skirti Bažnyčiai“, nes sakramentais statydinama Bažnyčia, skelbiant ir perteikiant žmonėms, pirmiausia Eucharistijoje, bendrystės su Dievu – Meile, vienu trijuose Asmenyse, slėpinį.

KBK 1118 kontekstas

13961267 Krikštas padaro mus Kristaus Kūno nariais. „Tad [...] mes esame vieni kitų nariai“ (Ef 4, 25). Krikštas įtraukia į Bažnyčią. Iš Krikšto šaltinių gimsta vienintelė Naujosios Sandoros Dievo tauta, kuri peržengia visas prigimtines bei žmogiškas tautų, kultūrų, rasių ir lyčių ribas: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną Kūną“ (1 Kor 12, 13).

KBK 1267 kontekstas

1396790 Tikintieji, kurie atsiliepia į Dievo žodį ir tampa Kristaus kūno nariais, glaudžiai susivienija su Kristumi: „Tame kūne į tikinčiuosius plaukia Kristaus gyvybė, nes jie sakramentais paslaptingu bei tikru būdu yra sujungti su kenčiančiu ir garbingu Kristumi.“ Tai ypač tinka pasakyti apie Krikštą, kuris mus vienija su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu, ir Eucharistiją, per kurią „tikrai dalyvaudami Viešpaties kūne“ būvame pakylėti bendrystėn su juo ir tarpusavyje“.

KBK 790 kontekstas

13961064 Tad Tikėjimo simbolio pabaigos žodžiu „Amen“ kartojamas ir patvirtinamas jo pirmasis žodis: „Tikiu“. Tikėti reiškia sakyti „Amen“ Dievo žodžiams, pažadams, įsakymams – visiškai pasitikėti Tuo, kuris yra begalinės meilės ir tobulos ištikimybės „Amen“. Tada kasdienis krikščionio gyvenimas tampa „Amen“, tariamu tam „Tikiu“, kuris išpažintas per Krikštą: Tavasis Tikėjimo simbolis tebūna tau tarytum veidrodis. Įsižiūrėk į jį ir įsitikink, ar tikrai tiki visa, ką pareiškei tikįs. Kasdien džiaukis savo tikėjimu.

KBK 1064 kontekstas

13972449 Jau Senajame Testamente įvairūs teisiniai nuostatai (skolų dovanojimo metai, draudimas skolinti už palūkanas ir pasilaikyti užstatą, dešimtinės mokestis, kasdienis užmokestis padieniams darbininkams, vynuogių ir varpų rinkimo teisė nuėmus derlių) atitiko Pakartoto Įstatymo raginimą: „Kadangi krašte beturčių niekad netrūks, todėl įsakau tau: 'Ištiesk ranką vargšui ir beturčiui artimui savo krašte'“ (Įst 15, 11). Tuos žodžius Jėzus pakartojo kaip savus: „Vargšų jūs visada turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite“ (Jn 12, 8). Tuo Jis neatmeta senųjų pranašų griežto pasmerkimo žmonėms, perkantiems „vargšus už sidabrą, beturtį už sandalų porą...“ (Am 8, 6), bet ragina mus vargšuose – Jo broliuose – įžvelgti Jį patį: Kai motina priekaištavo šv. Rožei Limietei, kam ji priglaudžia namuose vargšus ir ligonius, pastaroji atsakė: „Tarnaudami vargšams ir ligoniams, tarnaujame Jėzui. Negalime nepadėti savo artimui, nes jame regime Jėzų, kuriam tarnaujame.“

KBK 2449 kontekstas

1398817 Deja, „vienoje ir vienatinėje Dievo Bažnyčioje jau nuo pat pradžių buvo skilimų; apaštalas laiko juos smerktinais ir griežtai peikia. O vėlesniais amžiais kilo didesnių nesutarimų, ir gana didelės bendruomenės atsiskyrė nuo visiškos bendrystės su Katalikų Bažnyčia, kartais – ne be abiejų pusių kaltės“. Kristaus Kūno vienybę pažeidžiantys skilimai (erezijos, apostazijos ir schizmos) neįvyksta be žmonių nuodėmių: Kur nuodėmė, ten skirtumai, ten schizmos, erezijos, nesutarimai. Kur dora, ten sutarimas, vienybė, ir dėl to visi tikintieji būdavo vienas kūnas ir viena siela.

KBK 817 kontekstas

1399838 „Bažnyčia žino, kad dėl daugelio priežasčių ji susijusi su tais, kurie, būdami pakrikštyti, puošiasi krikščionio vardu, bet neišpažįsta visiško tikėjimo arba nesilaiko Petro įpėdinio vadovaujamos bendrystės vienybės.“ „Tie iš jų, kurie tiki į Kristų ir tikrai buvo pakrikštyti, išlieka tam tikroje, nors ir netobuloje, bendrystėje su Katalikų Bažnyčia.“ Su ortodoksų Bažnyčiomis ta bendrystė tokia artima, „kad visai nedaug tetrūksta iki jos pilnatvės, kuri leistų drauge švęsti Viešpaties Eucharistiją“.

KBK 838 kontekstas

14001536 Kristaus apaštalams Šventimų sakramentu pavesta misija Bažnyčioje toliau tęsiama ligi amžių pabaigos; todėl šis sakramentas yra apaštališkosios tarnybos sakramentas. Jis apima tris laipsnius: vyskupystę, kunigystę ir diakonatą. [Apie Kristaus įsteigtą apaštališkąją tarnybą ir misiją žr. 874–896 skiltis. Čia bus kalbama tik apie tai, kaip ši tarnyba perduodama sakramentiniu būdu.]

KBK 1536 kontekstas

14011483 Esant svarbiam reikalui, galimos bendruomeninės sutaikinimo apeigos atliekant visuotinę išpažintį ir suteikiant visuotinį išrišimą. Toks svarbus reikalas gali būti tiesioginis mirties pavojus, kai kunigas (ar kunigai) nebeturi pakankamai laiko išklausyti kiekvieno penitento išpažinties. Svarbus reikalas gali būti ir tada, kai penitentų labai daug, o nuodėmklausių neužtenka, todėl jie neturi pakankamai laiko išklausyti, kaip pridera, kiekvieno asmeninės išpažinties, o penitentai ne dėl savo kaltės priversti ilgesnį laiką negauti sakramento malonės arba šventosios Komunijos. Šiuo atveju tikintieji, kad išrišimas galiotų, privalo būti pasiryžę kiekvienas asmeniškai išpažinti savo mirtinąsias nuodėmes, kai tik galės tai padaryti. Ar yra reikiamos sąlygos visuotiniam išrišimui, sprendžia vyskupijos vyskupas. Didelis tikinčiųjų antplūdis didžiųjų švenčių ar maldininkų kelionių metu dar nėra toks svarbus reikalas.

KBK 1483 kontekstas

14011385 Atsiliepdami į tą kvietimą, tokiam didžiam ir šventam momentui turime pasirengti. Šv. Paulius ragina atlikti sąžinės patikrinimą: „Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Kor 11, 27–29). Kas jaučiasi padaręs sunkią nuodėmę, turi priimti Sutaikinimo sakramentą prieš eidamas Komunijos.

KBK 1385 kontekstas

14021323 „Mūsų Išganytojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo kūno ir kraujo auką. Taip jis pratęsė savo kryžiaus auką per amžius, iki ateis, ir mylimajai Sužadėtinei Bažnyčiai patikėjo savo mirties ir prisikėlimo atminimą – maldingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės jungtį, velykinį pokylį, kuriame priimamas Kristus, siela pripildoma malonės ir gaunamas būsimos garbės laidas.“

KBK 1323 kontekstas

14021130 Bažnyčia švenčia savo Viešpaties slėpinį, „kol jis ateis“ ir kad „Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 11, 26; 15, 28). Nuo apaštalų laikų liturgija veržiasi į savo tikslą ilgesingu Dvasios šauksmu Bažnyčioje: „Marana tha!“ [„Viešpatie, ateik!“] (1 Kor 16, 22). Ji vienijasi ir su Jėzaus troškimu: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę [...], kolei ji išsipildys Dievo Karalystėje“ (Lk 22, 15–16). Bažnyčia Kristaus sakramentuose jau gauna savo paveldėjimo laidą, jau dalyvauja amžinajame gyvenime laukdama „palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo“ (Tit 2, 13). „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: 'Ateik!' [...] Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 17. 20). Šv. Tomas taip apibendrina skirtingas sakramentinio ženklo reikšmes: „Sakramentas yra ženklas, kuris primena, kas įvyko anksčiau, – Kristaus kančią; nurodo, kas per Kristaus kančią atsiranda mumyse, – malonę; pranašauja, tai yra iš anksto skelbia, būsimąjį išaukštinimą.“

KBK 1130 kontekstas

1403671 Kristaus karalystė, sudabartinta Jo Bažnyčioje, dar turi būti galutinai atbaigta Kristaus atėjimu į žemę „su didžia galybe ir garbe“ (Lk 21, 27). Karalystę dar puola piktosios jėgos, nors jos jau yra iš esmės nugalėtos Kristaus Velykomis. Kol visa bus Jam pajungta, „kol nėra naujojo dangaus ir naujosios žemės, kuriuose gyvena teisybė, keliaujančiajai Bažnyčiai su dabartiniam laikotarpiui priklausančiais sakramentais ir institucijomis būdingas šio pasaulio praeinantis pavidalas. Ir ji pati gyvena tarp kūrinių, kurie tebedūsauja ir tebevaitoja iki šiol bei tebelaukia Dievo vaikų apsireiškimo“. Dėl to krikščionys, ypač Eucharistijoje, meldžia paskubinti Kristaus atėjimą, kreipdamiesi į Jį: „Ateik, Viešpatie!“ (Apr 22, 20).

KBK 671 kontekstas

14041041 Žinia apie Paskutinį teismą ragina atsiversti, kol Dievo dar duotas žmonėms „palankus metas“, „išganymo diena“ (2 Kor 6, 2). Ji įkvepia šventos Dievo baimės. Ji skatina siekti Dievo karalystės teisybės. Ji teikia „palaimintosios vilties“ (Tit 2, 13), jog sugrįš Viešpats, kuris „ateis, kad pasirodytų garbingas savo šventuosiuose ir nuostabus visuose, kurie įtikėjo“ (2 Tes 1, 10).

KBK 1041 kontekstas

14041028 Dėl savo transcendencijos Dievas gali būti regimas toks, koks yra, tik tada, kai Jis pats atveria savąjį slėpinį tiesioginiam žmogaus regėjimui ir suteikia tokį gebėjimą. Šį Dievo regėjimą Jo dangiškoje šlovėje Bažnyčia vadina „palaiminguoju regėjimu“: Kokia bus garbė ir linksmybė, kai tau bus leista išvysti Dievą, būti taip pagerbtam, kad drauge su Viešpačiu Kristumi, savo Dievu, galėtum dalytis išganymo ir amžinosios šviesos džiaugsmu [...], drauge su teisiaisiais ir Dievo draugais džiaugtis dangaus Karalystėje nemirtingumo palaima.

KBK 1028 kontekstas

14051042 Laikų pabaigoje Dievo karalystė pasieks savo pilnatvę. Po Visuotinio teismo teisieji, garbingi kūnu ir siela, amžinai viešpataus su Kristumi, o pati visata bus atnaujinta: Bažnyčia „bus visiškai ištobulinta vien dangaus garbėje, kai [...] drauge su žmonių gimine ir visas pasaulis, artimai susijęs su žmogumi ir jame žengiantis į savo tikslą, bus tobulai atnaujintas Kristuje“.

KBK 1042 kontekstas

14051000 Tas „kaip“ pranoksta mūsų vaizduotę ir supratimą, jis prieinamas vien tikėjimu. Tačiau mūsų dalyvavimas Eucharistijoje jau leidžia mums iš anksto paragauti mūsų kūno perkeitimo per Kristų: Kaip žemiškoji duona, priėmusi Dievo žodžius, jau nebėra paprasta duona, bet yra Eucharistija, sudaryta iš dviejų elementų – žemiškojo ir dangiškojo, taip ir Eucharistiją priimantys mūsų kūnai jau nebėra nykstantys, o turi prisikėlimo viltį.

KBK 1000 kontekstas

1322-1323, 1409271. Kas yra Eucharistija?

Tai tikroji Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo auka, kurią jis įsteigė, kad per amžius iki jo atėjimo tęstųsi Kryžiaus auka, taip patikėdamas savo Bažnyčiai savo Mirties ir Prisikėlimo atminimą. Tai vienybės ženklas, meilės ryšys, Velykų puota, per kurią priimamas Kristus, siela pripildoma malonės ir suteikiamas amžinojo gyvenimo laidas.

KBKS 271 kontekstas

1323, 1337-1340272. Kada Kristus įsteigė Eucharistiją?

Jis įsteigė ją Didįjį ketvirtadienį, „tą naktį, kurią buvo išduotas“ (1 Kor 11, 23), su savo apaštalais švęsdamas Paskutinę vakarienę.

KBKS 272 kontekstas

1324-1327, 1407274. Ką Eucharistija reiškia Bažnyčios gyvenime?

Tai viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė. Eucharistijoje savo aukščiausią tašką pasiekia Dievo pašventinamasis veikimas mūsų atžvilgiu ir jam teikiamas mūsų kultas. Ji apima visą dvasinį Bažnyčios gėrį – patį Kristų, mūsų Velykas. Eucharistija išreiškia ir sukuria dieviškojo gyvenimo bendrystę ir Dievo tautos vienybę. Švęsdami Eucharistiją, mes jau dabar vienijamės su dangaus liturgija ir iš anksto ragaujame amžinojo gyvenimo.

KBKS 274 kontekstas

1328-1332275. Kaip vadinamas šis sakramentas?

Neišmatuojamas šio sakramento turtingumas išreiškiamas įvairiais pavadinimais, perteikiančiais atskirus jo aspektus. Labiausiai paplitę šie: Eucharistija, šventosios Mišios, Viešpaties vakarienė, Duonos laužymas, Eucharistijos šventimas, Viešpaties kančios, mirties ir prisikėlimo atminimas, Šventoji Auka, Šventoji ir dieviškoji liturgija, Šventieji slėpiniai, Švenčiausiasis altoriaus Sakramentas, šventoji Komunija.

KBKS 275 kontekstas

1333-1344276. Kokia yra Eucharistijos vieta Dievo išganymo plane?

Eucharistijos pirmavaizdis Senojoje Sandoroje pirmiausia yra Paschos vakarienė, kasmet žydų švenčiama su neraugintąja duona, minint skubotą ir išlaisvinantį išvykimą iš Egipto. Jėzus paskelbė ją mokydamas ir įsteigė su savo apaštalais švęsdamas Velykų pokylį Paskutinės vakarienės metu. Ištikimai laikydamasi Viešpaties paliepimo: „Tai darykite mano atminimui“ (1 Kor 11, 24), Bažnyčia visada šventė Eucharistiją, ypač sekmadienį, Jėzaus prisikėlimo dieną.

KBKS 276 kontekstas

1345-1355, 1408277. Kaip švenčiama Eucharistija?

Yra dvi didelės dalys, sudarančios vieną kulto aktą: Žodžio liturgija, apimanti Dievo žodžio skelbimą bei klausymąsi, ir Eucharistijos liturgija, apimanti duonos ir vyno atnašavimą, maldą, arba anaforą, su konsekracijos žodžiais ir komuniją.

KBKS 277 kontekstas

1348, 1411278. Kas yra Eucharistijos šventimo tarnautojas?

Vyskupas arba kunigas, kurio įšventinimas galioja ir kuris veikia atstovaudamas Kristui kaip Galvai ir Bažnyčios vardu.

KBKS 278 kontekstas

1362-1367280. Kokia prasme Eucharistija yra Kristaus aukos atminimas?

Eucharistija yra atminimas ta prasme, kad ji padaro esamą ir rea­lią auką, kurią Kristus kartą visiems laikams ant kryžiaus paaukojo Tėvui už visą žmoniją. Eucharistijos kaip aukos pobūdis išreiškiamas pačiais jos įsteigimo žodžiais: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“, „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 19–20). Kryžiaus auka ir Eucharistijos auka yra viena vienintelė auka. Auka ir aukotojas tapatūs, skiriasi tik aukojimosi būdas: kruvinas – ant kryžiaus, nekruvinas – Eucharistijoje.

KBKS 280 kontekstas

1368-1372, 1414281. Kokiu būdu Bažnyčia dalyvauja Eucharistijos aukoje?

Eucharistijoje Kristaus auka tampa ir jo Kūno narių auka. Joje su Kristumi vienijamas tikinčiųjų gyvenimas, garbinimas, kančia, malda, darbas. Kaip auka Eucharistija aukojama už visus gyvus ir mirusius tikinčiuosius, atlyginant už visų žmonių nuodėmes ir siekiant gauti iš Dievo dvasinių ir laikinųjų gėrybių. Su Kristaus auka taip pat vienijasi dangaus Bažnyčia.

KBKS 281 kontekstas

1373-1375, 1413282. Kaip Jėzus yra Eucharistijoje?

Jėzus Kristus yra Eucharistijoje nepakartojamu ir nepalyginamu būdu. Jis iš tiesų yra tikrai, realiai ir substancialiai: su savo Kūnu ir Krauju, su savo Siela ir Dievyste. Todėl visas Kristus – Dievas ir žmogus – joje yra sakramentiniu būdu, t. y. duonos ir vyno eucharistiniais pavidalais.

KBKS 282 kontekstas

1376-1377, 1413283. Ką reiškia transsubstanciacija?

Transsubstanciacija reiškia visos duonos substancijos pavirtimą Kristaus Kūno substancija ir visos vyno substancijos pavirtimą jo Kraujo substancija. Šis pavirtimas vyksta per Eucharistijos maldą dėl Kristaus žodžio veiksmingumo ir Šventosios Dvasios veikimo. Tačiau duonos ir vyno apčiuopiamos savybės, t. y. eucharistiniai pavidalai, nepakinta.

KBKS 283 kontekstas

1377285. Kiek ilgai tęsiasi Kristaus buvimas Eucharistijoje?

Jis tęsiasi, kol išlieka eucharistiniai pavidalai.

KBKS 285 kontekstas

1378-1381, 1418286. Kokio pobūdžio kultas teiktinas Eucharistijos sakramentui?

Tiek švenčiant Eucharistiją, tiek už jos ribų jam teiktinas latrijos (latria), t. y. garbinimo (adoratio), kultas, skiriamas vien Dievui. Iš tiesų Bažnyčia kuo rūpestingiausiai saugoja konsekruotas Ostijas, neša jas ligoniams ir kitiems negalintiems dalyvauti šventosiose Mišiose žmonėms, išstato iškilmingam tikinčiųjų garbinimui, neša procesijose ir ragina dažnai lankyti bei garbinti tabernakulyje laikomą Švenčiausiąjį Sakramentą.

KBKS 286 kontekstas

1382-1384, 1391-1396287. Kodėl Eucharistija yra Velykų pokylis?

Eucharistija yra Velykų pokylis, nes Kristus, sakramentiškai įgyvendindamas savo Velykas, duoda mums savo Kūną ir Kraują kaip valgį ir gėrimą ir savo auka suvienija mus su savimi ir tarpusavyje.

KBKS 287 kontekstas

1383, 1410288. Ką reiškia altorius?

Altorius simbolizuoja patį Kristų kaip atnašaujamą auką (altorius – Kryžiaus auka) ir kaip mums duodamą dangiškąjį maistą (altorius – eucharistinis stalas).

KBKS 288 kontekstas

1385-1389, 1415291. Ko reikalaujama, norint priimti šventąją Komuniją?

Norint priimti šventąją Komuniją, reikia visiškai priklausyti Katalikų Bažnyčiai ir būti malonės būvyje, t. y. jaustis nepadarius mirtinosios nuodėmės. Kas suvokia padaręs sunkiąją nuodėmę, prieš eidamas Komunijos turi priimti Sutaikinimo sakramentą. Taip pat svarbu būti susikaupusiam bei maldingai nusiteikusiam, laikytis Bažnyčios nustatyto pasninko ir tinkamai elgtis (judėti, rengtis), šitaip išreiškiant pagarbą Kristui.

KBKS 291 kontekstas

1391-1397, 1416292. Kokie yra šventosios Komunijos vaisiai?

Šventoji Komunija stiprina mūsų vienybę su Kristumi ir jo Bažnyčia, palaiko ir atnaujina per Krikštą ir Sutvirtinimą gautąją malonę ir ugdo artimo meilę. Sustiprindama mus meilėje, ji naikina lengvąsias nuodėmes ir sergsti nuo mirtinųjų nuodėmių ateityje.

KBKS 292 kontekstas

1398-1401293. Kada galima teikti šventąją Komuniją kitiems krikščionims?

Katalikų tarnautojai teisėtai teikia šventąją Komuniją Rytų Bažnyčių nariams, nesantiems visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia, bet prašantiems jos savo noru ir su deramu nusiteikimu.

Kitų bažnytinių bendruomenių nariams katalikų tarnautojai teisėtai teikia šventąją Komuniją tada, kai šie dėl svarbių priežasčių jos prašo savo noru, yra deramai nusiteikę ir išpažįsta tikį šiuo sakramentu kaip katalikai.

KBKS 293 kontekstas

1402-1405294. Kodėl Eucharistija yra „būsimos garbės laidas“?

Todėl, kad Eucharistija mus pripildo visų malonių ir dangaus palaiminimų, stiprina šio gyvenimo kelionėje ir akina trokšti amžinojo gyvenimo, jau dabar vienydama mus su Tėvo dešinėje sėdinčiu Kristumi, dangaus Bažnyčia, Palaimintąja Mergele Marija ir visais šventaisiais.

Eucharistijoje mes „laužome vieną duoną, kuri yra nemirtingumo vaistas – priešnuodis, kad ne mirtume, bet amžinai gyventume Jėzuje Kristuje“ (šv. Ignotas Antiochietis).

KBKS 294 kontekstas

1337-1340, 1365, 1406273. Kaip jis ją įsteigė?

Surinkęs apaštalus Paskutinės vakarienės menėje, Jėzus paėmė duoną į savo rankas, laužė ir davė jos jiems, tardamas: „Imkite ir valgykite jos visi, nes tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas.“ Paskui jis paėmė į savo rankas taurę vyno ir tarė: „Imkite ir gerkite iš jos visi, nes tai yra taurė naujosios ir amžinosios Sandoros, mano kraujo, kuris už jus ir visus išliejamas nuodėmėms atleisti. Tai darykite mano atminimui.“

KBKS 273 kontekstas

1412279. Kokie yra esmingi ir būtini Eucharistijos elementai?

Tai kvietinė duona ir vynuogių vynas.

KBKS 279 kontekstas

1389, 1417289. Kada Bažnyčia įpareigoja dalyvauti šventosiose Mišiose?

Bažnyčia įpareigoja tikinčiuosius dalyvauti šventosiose Mišiose kiekvieną sekmadienį ir per privalomąsias šventes bei pataria dalyvauti ir kitomis dienomis.

KBKS 289 kontekstas

1322, 1324, 1409208. Kas yra Šventoji Eucharistija?

1323, 1337-1340209. Kada Kristus įsteigė Eucharistiją?

1337-1340210. Kaip Kristus įsteigė Eucharistiją?

1325211. Kaip Bažnyčia vertina Eucharistiją?

1328-1332212. Kaip vadiname Jėzaus Vakarienę, Jėzaus Pokylį su mumis ir kodėl?

1346-1347213. Kurie šv. Mišių elementai būtini?

1348-1355214. Kurie šv. Mišių elementai būtini?. Kaip vyksta šv. Mišios?

1348215. Kas vadovauja Eucharistijai?

1362-1367216. Kokiu būdu Kristus dalyvauja, kai švenčiame Eucharistiją?

1368-1372, 1414217. Kas vyksta Bažnyčioje, kai švenčiame Eucharistiją?

1378-1381, 1418218. Kaip teisingai garbinti Viešpatį duonoje ir vyne?

1389, 1417219. Kaip dažnai katalikas turi švęsti Eucharistiją?

1389, 1417220. Kaip turiu būti pasirengęs priimti šv. Eucharistiją?

1391-1397, 1416221. Kurie šv. Mišių elementai būtini?. Kaip vyksta šv. Mišios?. Kaip šv. Komunija mus pakeičia?

1398-1401222. Ar Eucharistija gali būti dalijama ir krikščionims nekatalikams?

1402-1405223. Kurie šv. Mišių elementai būtini?. Kaip vyksta šv. Mišios?. Kaip šv. Komunija mus pakeičia?. Kodėl šv. Eucharistija yra išankstinis dalyvavimas amžinajame gyvenime?