527.

2514 Šv. Jonas skiria tris geismo, arba geismingumo, rūšis: kūno geismą, akių geismą ir gyvenimo puikybę. Pagal katechetinę katalikų tradiciją devintu įsakymu draudžiamas kūno geismingumas; dešimtu įsakymu draudžiama geisti svetimos nuosavybės.

2515 Etimologine prasme „geismingumas“ gali reikšti bet kurį stiprų žmogišką troškimą. Krikščioniškoji teologija šiai sąvokai suteikė ypatingą prasmę: tai kylantis juslinis noras, priešingas proto balsui. Apaštalas šv. Paulius jį tapatina su „kūno“ maištu prieš „dvasią“. Geismingumas kyla iš pirmosios nuodėmės neklusnumo. Jis sutrikdo moralines žmogaus galias ir, pats nebūdamas nusižengimas, skatina žmogų nusidėti.

2516 Kadangi žmogus yra sudėtinė būtybė, dvasia ir kūnas, jame pačiame glūdi tam tikra įtampa, vyksta savotiška kova tarp „dvasios“ ir „kūno“ polinkių. Tai ne kas kita, kaip nuodėmės palikimas, jos padarinys ir kartu patvirtinimas. Tokia kova yra kasdienių dvasinių grumtynių dalis: Apaštalas neniekina ir nesmerkia kūno, kuris drauge su dvasine siela sudaro žmogaus prigimtį ir jo asmens savitumą; jam labiau rūpi moraliniu požiūriu geri arba blogi darbai, tai yra dorybės ir ydos – tie polinkiai, kurie yra klusnumo (pirmuoju atveju) arba priešinimosi (antruoju atveju) išganingam Šventosios Dvasios veikimui vaisius. Štai kodėl apaštalas rašo: „Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią“ (Gal 5, 25).

KBK 2514-2516 kontekstas

2528 „Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 28).

2529 Devintu įsakymu liepiama saugotis geismo, arba kūno geismingumo.

2530 Su kūno geismais kovojama skaistinant širdį ir susivaldant.

KBK 2528-2530 kontekstas

528.

2517 Širdis yra moralinis asmenybės centras: „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės“ (Mt 15, 19). Su kūno geismais kovojama skaistinant širdį ir susivaldant: Gyvenk kukliai, nekaltai ir būsi kaip kūdikiai, kurie nepažįsta žmogaus gyvenimą naikinančio blogio.

2518 Šeštas palaiminimas skelbia: „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“ (Mt 5, 8). „Tyraširdžiais“ vadinami, kurie savo protu ir valia pakluso Dievo šventumo reikalavimams, pirmiausia trijose – krikščioniškos meilės, skaistumo, arba seksualinio tyrumo, tiesos meilės ir neklaidingo tikėjimo – srityse. Širdies, kūno ir tikėjimo tyrumas yra tarpusavyje susiję dalykai: Tikintieji privalo tikėti Tikėjimo simbolio tiesomis, „kad tikėdami paklustų Dievui; paklusdami dorai gyventų; dorai gyvendami skaistintų savo širdį, o ją skaistindami suprastų, ką tiki“.

2519 „Tyraširdžiams“ yra pažadėta regėti Dievą akis į akį ir būti į Jį panašiems. Širdies tyrumas yra išankstinė to regėjimo sąlyga. Jau dabar jis mums leidžia regėti taip, kaip regi Dievas, pasitikti kitą žmogų kaip „artimą“, žmogišką mūsų ir artimo kūną suvokti kaip Šventosios Dvasios šventovę, dieviškojo grožio apraišką.

KBK 2517-2519 kontekstas

2531 Širdies tyrumas leis mums regėti Dievą: jau dabar jis leidžia viską regėti taip, kaip regi Dievas.

2532 Širdžiai skaistinti reikia maldos, skaistumo, tyros intencijos ir tyro žvilgsnio.

KBK 2531-2532 kontekstas

529.

2520 Kas priima Krikštą, gauna nuo visų nuodėmių nuvalančią malonę. Tačiau pakrikštytasis turi ir toliau tęsti kovą su kūno geismingumu ir netvarkingais geismais. Tai padaryti jam pavyksta su Dievo malone, padedant: — skaistumo dorybei ir dovanai, nes skaistumas leidžia mylėti nekalta ir nepadalyta širdimi; — tyrai intencijai, kreipiančiai į tikrąjį žmogaus tikslą: pakrikštytasis visur stengiasi pasitikėti Dievo valia ir ją vykdyti; — tyram žvilgsniui, vidiniam ir išoriniam; drausminant jausmus ir vaizduotę; atsisakant mėgautis bet kuriomis neskaisčiomis mintimis, gundančiomis pasukti iš dieviškųjų įsakymų kelio: jos „pažadina kvailų žmonių ilgesį trokšti“ (Išm 15, 5); — maldai: Tikėjau, kad susilaikymas priklauso nuo [mūsų] pačių jėgų, kurių savyje aš nejaučiau, kadangi buvau toks kvailas, jog nežinojau, kad [...] nė vienas negali būti susilaikantis, jei Tu to neduosi. Tu, žinoma, būtum davęs, jei aš vidinėmis dejonėmis būčiau beldęsis į Tavo ausis ir tvirtu tikėjimu savo rūpestį būčiau perkėlęs ant Tavęs.

KBK 2520 kontekstas

530.

2521 Tyrumui reikia drovumo. Pastarasis neatskiriamas nuo susivaldymo. Drovumas apsaugo tai, kas žmogui intymu. Tai atsisakymas apnuoginti, kas turi būti paslėpta. Drovumas susijęs su skaistumu ir parodo, koks jis jautrus. Jis valdo žmonių žvilgsnius ir veiksmus taip, kad jie atitiktų jų asmens ir jų vienybės kilnumą.

2522 Drovumu apsaugomas asmenų ir jų meilės slėpinys. Mylint jis padeda būti kantriems ir saikingiems; drovumas reikalauja, kad būtų išlaikytos vyro ir moters dovanojimosi ir galutinio įsipareigojimo vienas kitam sąlygos. Drovumas yra kuklumas. Jis padeda pasirinkti aprangą. Iškilus liguisto smalsumo pavojui, esame verčiami patylėti arba būti apdairūs. Drovumas tampa diskretiškumu – pagarbiu santūrumu.

2523 Yra ne tik kūno, bet ir jausmų drovumas. Jis, pavyzdžiui, priešinasi liguistą smalsumą žadinančiam žmogaus kūno demonstravimui kai kuriuose reklaminiuose leidiniuose arba komunikavimo priemonių užmačioms nesivaržant kelti į viešumą intymias žmonių paslaptis. Drovumas skatina pasirinkti tokį gyvenimo būdą, kuris leistų priešintis mados šauksmui ir vyraujančių ideologijų įtakai.

2524 Drovumo formos įvairiose kultūrose skirtingos. Tačiau visur drovumą lydi žmogui savito dvasinio orumo pojūtis. Drovumas gimsta bręstant žmogaus sąžinei. Mokyti vaikus ir jaunimą drovumo reiškia ugdyti jų pagarbą žmogui.

2525 Krikščioniškasis tyrumas reikalauja švarios visuomeninės aplinkos, iš visuomenės komunikavimo priemonių – pagarbios ir santūrios informacijos. Širdies tyrumas apsaugo nuo paplitusios erotikos ir atitolina nuo liguistą smalsumą bei apgaulingus jausmus keliančių reginių.

2526 Vadinamoji papročių laisvė remiasi klaidingai suprasta žmogiškąja laisve; kad pastaroji didėtų, pirmoji turi būti ugdoma moralinio įstatymo. Iš auklėtojų reikia reikalauti, kad jie skiepytų jaunimui pagarbą tiesai, širdies savybėms ir moraliniam bei dvasiniam žmogaus kilnumui.

2527 „Geroji Kristaus naujiena be paliovos atnaujina puolusio žmogaus gyvenimą bei kultūrą, o su klaidomis bei blogybėmis, kylančiomis iš nuolat grasinančios suvedžioti nuodėmės, kovoja ir jas šalina. Ji nepaliaujamai skaistina ir kelia tautų papročius. Savo aukštybių turtais ji tarsi iš vidaus vaisina, stiprina, ištobulina ir atnaujina Kristuje kiekvienos tautos ir amžiaus dvasios puošmenas bei dovanas.“

KBK 2521-2527 kontekstas

2533 Širdies tyrumas reikalauja drovumo, tai yra kantrumo, kuklumo ir pagarbaus santūrumo. Drovumas apsaugo tai, kas žmogui intymu.

KBK 2533 kontekstas