2514377 Pasaulio „valdymas“, Dievo pavestas žmogui nuo pat pradžios, pirmiausia žmogui reiškė savo paties suvaldymą. Žmogus visa savo būtimi buvo nekaltas ir darnus, nes laisvas nuo trilypio geismo, kuris pavergia jusliniais malonumais, godžiu prisirišimu prie žemiškų gėrybių ir proto nepaisančiu savęs išaukštinimu.

KBK 377 kontekstas

2514400 Suiro jų pirmapradžio teisumo sąlygota darna; dvasinės sielos galios nustojo valdžiusios kūną; tarp vyro ir moters atsirado įtampa; jų santykius paženklino geismas ir troškimas valdyti. Darna su kūrinija sutriko: regimoji kūrinija tapo žmogui svetima ir priešiška. Dėl žmogaus kaltės kūrinija pateko pragaišties vergovėn. Pagaliau atsirado ir aiškiai nurodytasis neklusnumo padarinys: žmogus, iš žemės paimtas, į dulkę sugrįš. Mirtis įžengė į žmonijos istoriją.

KBK 400 kontekstas

2515405 Nors „ji būdinga kiekvienam“, gimtoji nuodėmė nėra jokio Adomo palikuonio asmeninė nuodėmė. Tai pirmapradžio šventumo ir teisumo stygius, tačiau žmogaus prigimtis nėra visiškai sugedusi: pažeistos tik natūralios jos galios, aptemęs jos išmanymas, ji pati pasmerkta kančiai ir mirties valdžiai, linkusi į nuodėmę (šis polinkis į blogį vadinamas „geismingumu“ – concupiscentia). Krikštas, suteikdamas Kristaus malonės gyvybę, panaikina gimtąją nuodėmę ir vėl sugrąžina žmogų pas Dievą, tačiau jos padariniai nusilpusiai ir linkusiai į blogį žmogaus prigimčiai išlieka ir įpareigoja jį dvasinei kovai.

KBK 405 kontekstas

2516362 Žmogaus asmuo, sukurtas pagal Dievo paveikslą, yra drauge ir kūninė, ir dvasinė būtybė. Bibliniame pasakojime ta tikrovė išreiškiama simboline kalba tvirtinant, kad „Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7). Dievas norėjo viso žmogaus.

KBK 362 kontekstas

2516407 Gimtosios nuodėmės samprata, susieta su mokymu apie Kristaus atpirkimą, leidžia aiškiai įsisąmoninti žmogaus ir jo veiklos pasaulyje būklę. Dėl pirmųjų tėvų nuodėmės velnias įgijo tam tikrą valdžią žmogui, nors šis išlieka laisvas. Per gimtąją nuodėmę jis pateko „vergijon to, kuris 'turėjo mirties valdžią', tai yra velnio“. Ignoruojant tai, kad žmogaus prigimtis yra pažeista ir linkusi į blogį, padaroma rimtų klaidų auklėjimo, politikos, socialinės veiklos ir moralės srityse.

KBK 407 kontekstas

2517368 Dvasinė Bažnyčios tradicija įsakmiai mini ir širdį bibline „būties gelmių“ (plg. Jer 31, 33) – asmens vidinio apsisprendimo už ar prieš Dievą – prasme.

KBK 368 kontekstas

25171809 Susivaldymas yra moralinė dorybė, tvardanti malonumų pomėgį ir padedanti išlaikyti saiką naudojantis sukurtomis gėrybėmis. Ši dorybė laiduoja valios viešpatavimą instinktams ir neleidžia troškimams peržengti padorumo ribų. Susivaldantis žmogus savo juslinį geismą kreipia į gėrį, geba skirti, kas gera ir kas bloga, ir nepasikliauja savo jėgomis tenkindamas širdies troškimus. Susivaldymas yra dažnai giriamas Senajame Testamente: „Nesek paskui savo geismus, tvardyk savo geidulius“ (Sir 18, 30). Naujajame Testamente jis yra vadinamas „santūrumu“ arba „blaivumu“. Šiame pasaulyje mes privalome gyventi „santūriai, teisingai ir maldingai“ (Tit 2, 12). Gerai gyventi yra ne kas kita, kaip mylėti Dievą visa savo širdimi, visa siela, visu elgesiu. Tikra ir visiška Jo meilė išsaugoma susivaldymu; dėl žmogaus tvirtumo jos nepalaužia jokios nelaimės; teisingame žmoguje ji niekam kitam nepaklūsta; išmintingo žmogaus meilė budi, viską stebėdama, kad nejučiomis jos neužkluptų nei klasta, nei melas.

KBK 1809 kontekstas

251894 Šventosios Dvasios dėka tikėjimo paveldo žodžių ir tikrovės supratimas Bažnyčios gyvenime gali augti: — „stengiantis tikintiesiems mąstyti bei svarstyti savo širdyje“; ypač „imantis teologinių tyrinėjimų, kurie pagilintų apreikštųjų tiesų pažinimą“; — „gilia dvasinių dalykų patirtimi“; „dieviškieji žodžiai auga drauge su juos skaitančiuoju“; — „skelbiamuoju žodžiu tų, kurie, priimdami vyskupo pareigas, įgyja tikrą tiesos charizmą“.

KBK 94 kontekstas

2518158 „Tikėjimas nori būti suprastas.“ Tikėjimui būdinga tai, kad tikintysis nori geriau pažinti Tą, kurį įtikėjo, ir geriau suprasti, ką Jis yra apreiškęs; geresnis pažinimas savo ruožtu stiprina tikėjimą, vis labiau apimtą meilės. Tikėjimo malonė atveria „širdies akis“ (Ef 1, 18), kad gyvai suvoktų Apreiškimo turinį, tai yra visa, kas apima Dievo planą, tikėjimo slėpinius, jų tarpusavio ryšį ir ryšį su apreikštojo slėpinio viršūne, Kristumi. O „kad Apreiškimas būtų vis giliau suprantamas, ta pati Šventoji Dvasia nuolat tobulina tikėjimą savo dovanomis.“ Pasak šv. Augustino, „tikiu, kad suprasčiau, ir suprantu, kad geriau tikėčiau“.

KBK 158 kontekstas

25192548 Tikros laimės troškimas išlaisvina žmogų iš besaikio prisirišimo prie šio pasaulio gėrybių, kad tą troškimą patenkintų Dievo regėjimas ir palaima. „Pažadas [regėti Dievą] pranoksta visokią palaimą. [...] Šventajame Rašte regėti reiškia turėti. [...] Kas regi Dievą, jau yra gavęs visas gėrybes, kurias tik galima įsivaizduoti.“

KBK 2548 kontekstas

25192819 „Dievo Karalystė [...] [yra] teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Rom 14, 17). Paskutiniai laikai, kuriais mes gyvename, yra Šventosios Dvasios išliejimo metas. Dabar vyksta lemiamoji kova tarp „kūno“ ir Dvasios: Tik tyra širdis gali nesvyruodama tarti: „Teateinie tavo karalystė.“ Kas išgirdo Pauliaus žodžius: „Tegu nebeviešpatauja jūsų mirtingame kūne nuodėmė“ (Rom 6, 12), kieno veiksmai, mintys ir žodžiai išliko tyri, tas gali Dievui tarti: „Teateinie tavo karalystė“.

KBK 2819 kontekstas

25192501 „Sukurtas pagal Dievo paveikslą“, žmogus savo santykio su Dievu Kūrėju tiesą taip pat išreiškia savo meno kūrinių grožiu. Menas yra tik žmogui būdinga išraiškos forma; pranokdamas visiems gyviems kūriniams bendrą gyvybinių poreikių tenkinimą, jis yra laisvas vidinio žmogaus turtų išsiliejimas. Kilęs iš Kūrėjo duoto talento ir paties žmogaus pastangų, menas yra praktinės išminties forma, vienijanti pažinimą ir gebėjimą, kad tikrovės tiesai būtų suteikta akiai ir ausiai prieinama forma. Per tai menas, jeigu yra įkvėptas kūrinių tiesos ir meilės, kažkiek panašus į kuriamąjį Dievo veikimą. Meno, kaip ir kiekvienos kitos žmogaus veiklos, absoliutus tikslas nėra jis pats; jis palenktas galutiniam žmogaus tikslui, kuris jį sutaurina.

KBK 2501 kontekstas

25201264 Vis dėlto ir pakrikštytajame lieka kai kurių nuodėmės laikinų padarinių: kentėjimai, liga, mirtis ar trapumo žymės, kaip charakterio silpnybės ir t. t., taip pat polinkis į nuodėmę, tą polinkį Tradicija vadina geismingumu, arba perkeltine prasme nuodėmės židiniu [fomes peccati]: „Kadangi [geismingumas] paliktas tam, kad su juo kovotume, jis negali pakenkti tiems, kurie jam nepritaria ir, Jėzaus Kristaus malonės padedami, narsiai priešinasi. Juo labiau kad 'tas negaus vainiko, kas nebus grūmęsis pagal taisykles' (plg. 2 Tim 2, 5).“

KBK 1264 kontekstas

25202337 Skaistumas reiškia darnų lytiškumo įtraukimą į žmogaus asmenybę, tad ir vidinę kūninio ir dvasinio žmogaus vienybę. Lytiškumas, iš kurio matyti, jog žmogus priklauso fiziniam ir biologiniam pasauliui, tampa tikrai žmogiška asmens savastimi, kai jis įtraukiamas į vieno asmens santykį su kitu, į visišką ir laiko nesaistomą, abipusį vyro ir moters dovanojimąsi neribotam laikui. Tad skaistumo dorybė apima žmogaus nepažeistumą ir dovanojimosi visuotinumą.

KBK 2337 kontekstas

25201752 Intencija, skirtingai nuo objekto, priklauso nuo veikiančiojo subjekto. Iš pačios veikimo laisvės kylanti ir veikimo tikslą nustatanti intencija yra esminis elementas, lemiantis moralinę veiksmo vertę. Intencija pirmiausia yra nukreipta į tikslą, rodantį, ko veiksmu siekiama. Intencija yra valios judėjimas į tikslą, į veiksmo pabaigą, krypimas į gėrį, kurio laukiama pradėtu veiksmu. Intencija neapsiriboja tik poveikiu atskiriems mūsų veiksmams, bet gali sutelkti daugelį veiksmų tam pačiam tikslui pasiekti, gali į galutinį tikslą nukreipti visą gyvenimą. Pavyzdžiui, patarnavimo tikslas yra padėti artimui, bet sykiu tą veiksmą gali įkvėpti ir Dievo, visų mūsų veiksmų galutinio tikslo, meilė. Tam pačiam veiksmui gali turėti įtakos ir kelios intencijos, tarkime, padaryti paslaugą kitam, kad įgytum jo palankumą arba pasididžiuotum savo veiksmu.

KBK 1752 kontekstas

25201762 Žmogus siekia palaimos sąmoningais veiksmais; jo patiriamos aistros, arba jausmai, gali tam nuteikti ir prie to prisidėti.

KBK 1762 kontekstas

25202846 Šio prašymo šaknys glūdi ankstesniame prašyme, nes mūsų nuodėmės yra pritarimo pagundai vaisius. Mes prašome mūsų Tėvą „neleisti“ mūsų gundyti. Sunku vienu žodžiu išversti čia pavartotą nevienareikšmį graikišką pasakymą: „neleisk mums patekti į pagundą“, „neleisk mums pasiduoti pagundai“. „Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo“ (Jok 1, 13). Atvirkščiai, Jis nori mus iš to išvaduoti. Mes Jį prašome neleisti mums nueiti į nuodėmę vedančiu keliu. Mes esame atsidūrę kovoje „tarp kūno ir Dvasios“. Tuo prašymu meldžiame įžvalgumo ir tvirtumo Dvasios.

KBK 2846 kontekstas

25222492 Kiekvienas privalo būti deramai santūrus asmenų privataus gyvenimo atžvilgiu. Už perduodamą informaciją atsakingi asmenys privalo rasti tinkamą santykį tarp bendrojo gėrio reikalavimų ir pagarbos pavienių asmenų teisėms. Informacija apie privatų politine arba visuomenine veikla užsiimančių asmenų gyvenimą yra smerktina, jeigu ja kėsinamasi į jų intymų gyvenimą ir laisvę.

KBK 2492 kontekstas

25232354 Pornografija yra sąmoningas tikrai ar apsimestinai lytinius veiksmus atliekančių asmenų intymios būsenos atskleidimas, siekiant tai parodyti kitiems. Ja nusižengiama skaistumui, nes iškreipiamas santuokinis aktas – intymus sutuoktinių atsidavimas vienas kitam. Pornografija pažemina ja užsiimančius ar besidominčius žmones (aktorius, verslininkus, žiūrovus), nes jie vieni kitiems tampa primityvaus mėgavimosi ir neleistino pasipelnymo objektu. Ir vienus, ir kitus pornografija panardina dirbtinio pasaulio iliuzijose ir yra sunkus nusikaltimas. Viešoji valdžia privalo drausti pornografijos gaminimą ir platinimą.

KBK 2354 kontekstas

25252344 Skaistumo siekimas yra labai asmeniškas uždavinys; jis apima ir žmogaus pastangas kultūrėti, nes „asmens plėtotė ir pačios visuomenės pažanga priklauso viena nuo antros“. Skaistumo prielaida yra pagarba žmogaus teisėms, konkrečiai imant – teisei gauti su moraliniu ir dvasiniu žmogaus gyvenimu susijusią informaciją bei auklėjimą.

KBK 2344 kontekstas

25261740 Grėsmė laisvei. Laisvė nesuteikia teisės sakyti ir daryti, ką tik nori. Būtų klaida manyti, kad „laisvam žmogui užtenka savęs paties, o jo tikslas – naudojantis žemiškomis gėrybėmis patenkinti grynai savo poreikius“. Be to, pernelyg dažnai nepaisomos ir pažeidinėjamos ekonominės ir socialinės, politinės ir kultūrinės sąlygos, būtinos deramam naudojimuisi laisve. Toks apakimas ir neteisingumas apsunkina moralinį gyvenimą, ir tiek tvirtuosius, tiek silpnuosius gundo nusidėti meilei. Nukrypdamas nuo moralės dėsnių, žmogus pažeidžia savo paties laisvę, prisiriša prie savęs, sutrauko broliškus santykius su kitais žmonėmis ir sukyla prieš dieviškąją tiesą.

KBK 1740 kontekstas

25271204 Švenčiama liturgija turi atitikti įvairių tautų dvasią ir kultūrą. Idant Kristaus slėpinys būtų paskelbtas „visoms tautoms, kad jos paklustų tikėjimui“ (Rom 16, 26), jis turi būti apreikštas visoms kultūroms, jose švenčiamas ir įgyvendinamas taip, kad jų nenaikintų, bet jas atpirktų ir ištobulintų. Savita, Kristaus priimta ir sutaurinta žmogiškoji Dievo vaikų kultūra padeda daugeliui jų prieiti prie Tėvo ir šlovinti Jį vienoje Dvasioje.

KBK 1204 kontekstas

2514-2516, 2528-2530527. Ko reikalaujama devintu įsakymu?

Devintu įsakymu reikalaujama įveikti kūno geismingumą mintyse ir troškimuose. Kovojant su šiuo geismingumu, būtina siekti širdies tyrumo ir puoselėti susivaldymo dorybę.

KBKS 527 kontekstas

2517-2519, 2531-2532528. Kas draudžiama devintu įsakymu?

Devintu įsakymu draudžiama puoselėti mintis ir troškimus, susijusius su šeštu įsakymu draudžiamais veiksmais.

KBKS 528 kontekstas

2520529. Kaip pasiekiamas širdies tyrumas?

Palaikomas Dievo malonės ir kovodamas su netvarkingais troškimais, pakrikštytasis pasiekia širdies tyrumą, padedamas skaistumo dorybės ir dovanos, intencijos švarumo, išorinio ir vidinio žvilgsnio tyrumo, jausmų ir vaizduotės drausmės, maldos.

KBKS 529 kontekstas

2521-2527, 2533530. Ko dar reikia tyrumui?

Tyrumui reikalingas drovumas; jis apsaugo asmens privatumą, išreiškia skaistumo jautrumą, valdo žvilgsnius ir judesius, idant šie atitiktų asmenų ir jų bendrystės orumą. Tai išlaisvina iš paplitusio erotizmo ir atitolina nuo visko, kas skatina liguistą smalsumą. Taip pat reikalingas socialinės aplinkos išskaistinimas nepaliaujamoje kovoje su papročių liberalumu, besiremiančiu klaidinga žmogaus laisvės samprata.

KBKS 530 kontekstas

2523412. Kodėl pornografijos gamyba ir vartojimas yra nuodėmė?

2514, 2515, 2528, 2529462. Kodėl Devintas įsakymas draudžia lytinį geidulį?

2520, 2532463. Kaip siekti širdies tyrumo?

2521-2525, 2533464. Ar reikalingas drovumas?