Devintas įsakymas. KBK | KATEKIZMAS.LT

9 skirsnis. Devintas įsakymas

Negeisi savo artimo namų: negeisi savo artimo žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui (Iš 20, 17).

Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi (Mt 5, 28).

2514^S-527^Y-462377 400Šv. Jonas skiria tris geismo, arba geismingumo, rūšis: kūno geismą, akių geismą ir gyvenimo puikybę.²⁵³ Pagal katechetinę katalikų tradiciją devintu įsakymu draudžiamas kūno geismingumas; dešimtu įsakymu draudžiama geisti svetimos nuosavybės.

2515^S-527^Y-462405Etimologine prasme „geismingumas“ gali reikšti bet kurį stiprų žmogišką troškimą. Krikščioniškoji teologija šiai sąvokai suteikė ypatingą prasmę: tai kylantis juslinis noras, priešingas proto balsui. Apaštalas šv. Paulius jį tapatina su „kūno“ maištu prieš „dvasią“.²⁵⁴ Geismingumas kyla iš pirmosios nuodėmės neklusnumo.²⁵⁵ Jis sutrikdo moralines žmogaus galias ir, pats nebūdamas nusižengimas, skatina žmogų nusidėti.²⁵⁶

2516^S-527362Kadangi žmogus yra sudėtinė būtybė, dvasia ir kūnas, jame pačiame glūdi tam tikra įtampa, vyksta savotiška kova tarp „dvasios“ ir „kūno“ polinkių. Tai ne kas kita, kaip nuodėmės palikimas, jos padarinys ir kartu patvirtinimas. Tokia kova yra kasdienių dvasinių grumtynių dalis:407

Apaštalas neniekina ir nesmerkia kūno, kuris drauge su dvasine siela sudaro žmogaus prigimtį ir jo asmens savitumą; jam labiau rūpi moraliniu požiūriu geri arba blogi darbai, tai yra dorybės ir ydos – tie polinkiai, kurie yra klusnumo (pirmuoju atveju) arba priešinimosi (antruoju atveju) išganingam Šventosios Dvasios veikimui vaisius. Štai kodėl apaštalas rašo: „Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią“ (Gal 5, 25).²⁵⁷

I. Širdies skaistinimas

2517^S-528368Širdis yra moralinis asmenybės centras: „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės“ (Mt 15, 19). Su kūno geismais kovojama skaistinant širdį ir susivaldant:1809

Gyvenk kukliai, nekaltai ir būsi kaip kūdikiai, kurie nepažįsta žmogaus gyvenimą naikinančio blogio.²⁵⁸

2518^S-528Šeštas palaiminimas skelbia: „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“ (Mt 5, 8). „Tyraširdžiais“ vadinami, kurie savo protu ir valia pakluso Dievo šventumo reikalavimams, pirmiausia trijose – krikščioniškos meilės,²⁵⁹ skaistumo, arba seksualinio tyrumo,²⁶⁰ tiesos meilės ir neklaidingo tikėjimo²⁶¹ – srityse.94 Širdies, kūno ir tikėjimo tyrumas yra tarpusavyje susiję dalykai:

Tikintieji privalo tikėti Tikėjimo simbolio tiesomis, „kad tikėdami paklustų Dievui; paklusdami dorai gyventų; dorai gyvendami skaistintų savo širdį, o ją skaistindami suprastų, ką tiki“.²⁶²158

2519^S-5282548„Tyraširdžiams“ yra pažadėta regėti Dievą akis į akį ir būti į Jį panašiems.²⁶³ Širdies tyrumas yra išankstinė to regėjimo sąlyga. 2819Jau dabar jis mums leidžia regėti taip, kaip regi Dievas, pasitikti kitą žmogų kaip „artimą“, žmogišką mūsų ir artimo kūną suvokti kaip Šventosios Dvasios šventovę, dieviškojo grožio apraišką.2501

II. Kova dėl tyrumo

2520^S-529^Y-4631264Kas priima Krikštą, gauna nuo visų nuodėmių nuvalančią malonę. Tačiau pakrikštytasis turi ir toliau tęsti kovą su kūno geismingumu ir netvarkingais geismais. Tai padaryti jam pavyksta su Dievo malone, padedant:

— skaistumo dorybei ir dovanai, nes skaistumas leidžia mylėti nekalta ir nepadalyta širdimi;2337

— 1752tyrai intencijai, kreipiančiai į tikrąjį žmogaus tikslą: pakrikštytasis visur stengiasi pasitikėti Dievo valia ir ją vykdyti;²⁶⁴

— 1762tyram žvilgsniui, vidiniam ir išoriniam; drausminant jausmus ir vaizduotę; atsisakant mėgautis bet kuriomis neskaisčiomis mintimis, gundančiomis pasukti iš dieviškųjų įsakymų kelio: jos „pažadina kvailų žmonių ilgesį trokšti“ (Išm 15, 5);

— maldai:2846

Tikėjau, kad susilaikymas priklauso nuo [mūsų] pačių jėgų, kurių savyje aš nejaučiau, kadangi buvau toks kvailas, jog nežinojau, kad [...] nė vienas negali būti susilaikantis, jei Tu to neduosi. Tu, žinoma, būtum davęs, jei aš vidinėmis dejonėmis būčiau beldęsis į Tavo ausis ir tvirtu tikėjimu savo rūpestį būčiau perkėlęs ant Tavęs.²⁶⁵

2521^S-530^Y-464Tyrumui reikia drovumo. Pastarasis neatskiriamas nuo susivaldymo. Drovumas apsaugo tai, kas žmogui intymu. Tai atsisakymas apnuoginti, kas turi būti paslėpta. Drovumas susijęs su skaistumu ir parodo, koks jis jautrus. Jis valdo žmonių žvilgsnius ir veiksmus taip, kad jie atitiktų jų asmens ir jų vienybės kilnumą.

2522^S-530^Y-4642492Drovumu apsaugomas asmenų ir jų meilės slėpinys. Mylint jis padeda būti kantriems ir saikingiems; drovumas reikalauja, kad būtų išlaikytos vyro ir moters dovanojimosi ir galutinio įsipareigojimo vienas kitam sąlygos. Drovumas yra kuklumas. Jis padeda pasirinkti aprangą. Iškilus liguisto smalsumo pavojui, esame verčiami patylėti arba būti apdairūs. Drovumas tampa diskretiškumu – pagarbiu santūrumu.

2523^S-530^Y-412^Y-4642354Yra ne tik kūno, bet ir jausmų drovumas. Jis, pavyzdžiui, priešinasi liguistą smalsumą žadinančiam žmogaus kūno demonstravimui kai kuriuose reklaminiuose leidiniuose arba komunikavimo priemonių užmačioms nesivaržant kelti į viešumą intymias žmonių paslaptis. Drovumas skatina pasirinkti tokį gyvenimo būdą, kuris leistų priešintis mados šauksmui ir vyraujančių ideologijų įtakai.

2524^S-530^Y-464Drovumo formos įvairiose kultūrose skirtingos. Tačiau visur drovumą lydi žmogui savito dvasinio orumo pojūtis. Drovumas gimsta bręstant žmogaus sąžinei. Mokyti vaikus ir jaunimą drovumo reiškia ugdyti jų pagarbą žmogui.

2525^S-530^Y-4642344Krikščioniškasis tyrumas reikalauja švarios visuomeninės aplinkos, iš visuomenės komunikavimo priemonių – pagarbios ir santūrios informacijos. Širdies tyrumas apsaugo nuo paplitusios erotikos ir atitolina nuo liguistą smalsumą bei apgaulingus jausmus keliančių reginių.

2526^S-5301740Vadinamoji papročių laisvė remiasi klaidingai suprasta žmogiškąja laisve; kad pastaroji didėtų, pirmoji turi būti ugdoma moralinio įstatymo. Iš auklėtojų reikia reikalauti, kad jie skiepytų jaunimui pagarbą tiesai, širdies savybėms ir moraliniam bei dvasiniam žmogaus kilnumui.

2527^S-5301204„Geroji Kristaus naujiena be paliovos atnaujina puolusio žmogaus gyvenimą bei kultūrą, o su klaidomis bei blogybėmis, kylančiomis iš nuolat grasinančios suvedžioti nuodėmės, kovoja ir jas šalina. Ji nepaliaujamai skaistina ir kelia tautų papročius. Savo aukštybių turtais ji tarsi iš vidaus vaisina, stiprina, ištobulina ir atnaujina Kristuje kiekvienos tautos ir amžiaus dvasios puošmenas bei dovanas.“²⁶⁶

Santrauka

2528^S-527^Y-462„Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 28).

2529^S-527^Y-462Devintu įsakymu liepiama saugotis geismo, arba kūno geismingumo.

2530^S-527Su kūno geismais kovojama skaistinant širdį ir susivaldant.

2531^S-528Širdies tyrumas leis mums regėti Dievą: jau dabar jis leidžia viską regėti taip, kaip regi Dievas.

2532^S-528^Y-463Širdžiai skaistinti reikia maldos, skaistumo, tyros intencijos ir tyro žvilgsnio.

2533^S-530^Y-464Širdies tyrumas reikalauja drovumo, tai yra kantrumo, kuklumo ir pagarbaus santūrumo. Drovumas apsaugo tai, kas žmogui intymu.

KBK nuorodos

2514377 Pasaulio „valdymas“, Dievo pavestas žmogui nuo pat pradžios, pirmiausia žmogui reiškė savo paties suvaldymą. Žmogus visa savo būtimi buvo nekaltas ir darnus, nes laisvas nuo trilypio geismo, kuris pavergia jusliniais malonumais, godžiu prisirišimu prie žemiškų gėrybių ir proto nepaisančiu savęs išaukštinimu.

KBK 377 kontekstas

2514400 Suiro jų pirmapradžio teisumo sąlygota darna; dvasinės sielos galios nustojo valdžiusios kūną; tarp vyro ir moters atsirado įtampa; jų santykius paženklino geismas ir troškimas valdyti. Darna su kūrinija sutriko: regimoji kūrinija tapo žmogui svetima ir priešiška. Dėl žmogaus kaltės kūrinija pateko pragaišties vergovėn. Pagaliau atsirado ir aiškiai nurodytasis neklusnumo padarinys: žmogus, iš žemės paimtas, į dulkę sugrįš. Mirtis įžengė į žmonijos istoriją.

KBK 400 kontekstas

2515405 Nors „ji būdinga kiekvienam“, gimtoji nuodėmė nėra jokio Adomo palikuonio asmeninė nuodėmė. Tai pirmapradžio šventumo ir teisumo stygius, tačiau žmogaus prigimtis nėra visiškai sugedusi: pažeistos tik natūralios jos galios, aptemęs jos išmanymas, ji pati pasmerkta kančiai ir mirties valdžiai, linkusi į nuodėmę (šis polinkis į blogį vadinamas „geismingumu“ – concupiscentia). Krikštas, suteikdamas Kristaus malonės gyvybę, panaikina gimtąją nuodėmę ir vėl sugrąžina žmogų pas Dievą, tačiau jos padariniai nusilpusiai ir linkusiai į blogį žmogaus prigimčiai išlieka ir įpareigoja jį dvasinei kovai.

KBK 405 kontekstas

2516362 Žmogaus asmuo, sukurtas pagal Dievo paveikslą, yra drauge ir kūninė, ir dvasinė būtybė. Bibliniame pasakojime ta tikrovė išreiškiama simboline kalba tvirtinant, kad „Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7). Dievas norėjo viso žmogaus.

KBK 362 kontekstas

2516407 Gimtosios nuodėmės samprata, susieta su mokymu apie Kristaus atpirkimą, leidžia aiškiai įsisąmoninti žmogaus ir jo veiklos pasaulyje būklę. Dėl pirmųjų tėvų nuodėmės velnias įgijo tam tikrą valdžią žmogui, nors šis išlieka laisvas. Per gimtąją nuodėmę jis pateko „vergijon to, kuris 'turėjo mirties valdžią', tai yra velnio“. Ignoruojant tai, kad žmogaus prigimtis yra pažeista ir linkusi į blogį, padaroma rimtų klaidų auklėjimo, politikos, socialinės veiklos ir moralės srityse.

KBK 407 kontekstas

2517368 Dvasinė Bažnyčios tradicija įsakmiai mini ir širdį bibline „būties gelmių“ (plg. Jer 31, 33) – asmens vidinio apsisprendimo už ar prieš Dievą – prasme.

KBK 368 kontekstas

25171809 Susivaldymas yra moralinė dorybė, tvardanti malonumų pomėgį ir padedanti išlaikyti saiką naudojantis sukurtomis gėrybėmis. Ši dorybė laiduoja valios viešpatavimą instinktams ir neleidžia troškimams peržengti padorumo ribų. Susivaldantis žmogus savo juslinį geismą kreipia į gėrį, geba skirti, kas gera ir kas bloga, ir nepasikliauja savo jėgomis tenkindamas širdies troškimus. Susivaldymas yra dažnai giriamas Senajame Testamente: „Nesek paskui savo geismus, tvardyk savo geidulius“ (Sir 18, 30). Naujajame Testamente jis yra vadinamas „santūrumu“ arba „blaivumu“. Šiame pasaulyje mes privalome gyventi „santūriai, teisingai ir maldingai“ (Tit 2, 12). Gerai gyventi yra ne kas kita, kaip mylėti Dievą visa savo širdimi, visa siela, visu elgesiu. Tikra ir visiška Jo meilė išsaugoma susivaldymu; dėl žmogaus tvirtumo jos nepalaužia jokios nelaimės; teisingame žmoguje ji niekam kitam nepaklūsta; išmintingo žmogaus meilė budi, viską stebėdama, kad nejučiomis jos neužkluptų nei klasta, nei melas.

KBK 1809 kontekstas

251894 Šventosios Dvasios dėka tikėjimo paveldo žodžių ir tikrovės supratimas Bažnyčios gyvenime gali augti: — „stengiantis tikintiesiems mąstyti bei svarstyti savo širdyje“; ypač „imantis teologinių tyrinėjimų, kurie pagilintų apreikštųjų tiesų pažinimą“; — „gilia dvasinių dalykų patirtimi“; „dieviškieji žodžiai auga drauge su juos skaitančiuoju“; — „skelbiamuoju žodžiu tų, kurie, priimdami vyskupo pareigas, įgyja tikrą tiesos charizmą“.

KBK 94 kontekstas

2518158 „Tikėjimas nori būti suprastas.“ Tikėjimui būdinga tai, kad tikintysis nori geriau pažinti Tą, kurį įtikėjo, ir geriau suprasti, ką Jis yra apreiškęs; geresnis pažinimas savo ruožtu stiprina tikėjimą, vis labiau apimtą meilės. Tikėjimo malonė atveria „širdies akis“ (Ef 1, 18), kad gyvai suvoktų Apreiškimo turinį, tai yra visa, kas apima Dievo planą, tikėjimo slėpinius, jų tarpusavio ryšį ir ryšį su apreikštojo slėpinio viršūne, Kristumi. O „kad Apreiškimas būtų vis giliau suprantamas, ta pati Šventoji Dvasia nuolat tobulina tikėjimą savo dovanomis.“ Pasak šv. Augustino, „tikiu, kad suprasčiau, ir suprantu, kad geriau tikėčiau“.

KBK 158 kontekstas

25192548 Tikros laimės troškimas išlaisvina žmogų iš besaikio prisirišimo prie šio pasaulio gėrybių, kad tą troškimą patenkintų Dievo regėjimas ir palaima. „Pažadas [regėti Dievą] pranoksta visokią palaimą. [...] Šventajame Rašte regėti reiškia turėti. [...] Kas regi Dievą, jau yra gavęs visas gėrybes, kurias tik galima įsivaizduoti.“

KBK 2548 kontekstas

25192819 „Dievo Karalystė [...] [yra] teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Rom 14, 17). Paskutiniai laikai, kuriais mes gyvename, yra Šventosios Dvasios išliejimo metas. Dabar vyksta lemiamoji kova tarp „kūno“ ir Dvasios: Tik tyra širdis gali nesvyruodama tarti: „Teateinie tavo karalystė.“ Kas išgirdo Pauliaus žodžius: „Tegu nebeviešpatauja jūsų mirtingame kūne nuodėmė“ (Rom 6, 12), kieno veiksmai, mintys ir žodžiai išliko tyri, tas gali Dievui tarti: „Teateinie tavo karalystė“.

KBK 2819 kontekstas

25192501 „Sukurtas pagal Dievo paveikslą“, žmogus savo santykio su Dievu Kūrėju tiesą taip pat išreiškia savo meno kūrinių grožiu. Menas yra tik žmogui būdinga išraiškos forma; pranokdamas visiems gyviems kūriniams bendrą gyvybinių poreikių tenkinimą, jis yra laisvas vidinio žmogaus turtų išsiliejimas. Kilęs iš Kūrėjo duoto talento ir paties žmogaus pastangų, menas yra praktinės išminties forma, vienijanti pažinimą ir gebėjimą, kad tikrovės tiesai būtų suteikta akiai ir ausiai prieinama forma. Per tai menas, jeigu yra įkvėptas kūrinių tiesos ir meilės, kažkiek panašus į kuriamąjį Dievo veikimą. Meno, kaip ir kiekvienos kitos žmogaus veiklos, absoliutus tikslas nėra jis pats; jis palenktas galutiniam žmogaus tikslui, kuris jį sutaurina.

KBK 2501 kontekstas

25201264 Vis dėlto ir pakrikštytajame lieka kai kurių nuodėmės laikinų padarinių: kentėjimai, liga, mirtis ar trapumo žymės, kaip charakterio silpnybės ir t. t., taip pat polinkis į nuodėmę, tą polinkį Tradicija vadina geismingumu, arba perkeltine prasme nuodėmės židiniu [fomes peccati]: „Kadangi [geismingumas] paliktas tam, kad su juo kovotume, jis negali pakenkti tiems, kurie jam nepritaria ir, Jėzaus Kristaus malonės padedami, narsiai priešinasi. Juo labiau kad 'tas negaus vainiko, kas nebus grūmęsis pagal taisykles' (plg. 2 Tim 2, 5).“

KBK 1264 kontekstas

25202337 Skaistumas reiškia darnų lytiškumo įtraukimą į žmogaus asmenybę, tad ir vidinę kūninio ir dvasinio žmogaus vienybę. Lytiškumas, iš kurio matyti, jog žmogus priklauso fiziniam ir biologiniam pasauliui, tampa tikrai žmogiška asmens savastimi, kai jis įtraukiamas į vieno asmens santykį su kitu, į visišką ir laiko nesaistomą, abipusį vyro ir moters dovanojimąsi neribotam laikui. Tad skaistumo dorybė apima žmogaus nepažeistumą ir dovanojimosi visuotinumą.

KBK 2337 kontekstas

25201752 Intencija, skirtingai nuo objekto, priklauso nuo veikiančiojo subjekto. Iš pačios veikimo laisvės kylanti ir veikimo tikslą nustatanti intencija yra esminis elementas, lemiantis moralinę veiksmo vertę. Intencija pirmiausia yra nukreipta į tikslą, rodantį, ko veiksmu siekiama. Intencija yra valios judėjimas į tikslą, į veiksmo pabaigą, krypimas į gėrį, kurio laukiama pradėtu veiksmu. Intencija neapsiriboja tik poveikiu atskiriems mūsų veiksmams, bet gali sutelkti daugelį veiksmų tam pačiam tikslui pasiekti, gali į galutinį tikslą nukreipti visą gyvenimą. Pavyzdžiui, patarnavimo tikslas yra padėti artimui, bet sykiu tą veiksmą gali įkvėpti ir Dievo, visų mūsų veiksmų galutinio tikslo, meilė. Tam pačiam veiksmui gali turėti įtakos ir kelios intencijos, tarkime, padaryti paslaugą kitam, kad įgytum jo palankumą arba pasididžiuotum savo veiksmu.

KBK 1752 kontekstas

25201762 Žmogus siekia palaimos sąmoningais veiksmais; jo patiriamos aistros, arba jausmai, gali tam nuteikti ir prie to prisidėti.

KBK 1762 kontekstas

25202846 Šio prašymo šaknys glūdi ankstesniame prašyme, nes mūsų nuodėmės yra pritarimo pagundai vaisius. Mes prašome mūsų Tėvą „neleisti“ mūsų gundyti. Sunku vienu žodžiu išversti čia pavartotą nevienareikšmį graikišką pasakymą: „neleisk mums patekti į pagundą“, „neleisk mums pasiduoti pagundai“. „Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo“ (Jok 1, 13). Atvirkščiai, Jis nori mus iš to išvaduoti. Mes Jį prašome neleisti mums nueiti į nuodėmę vedančiu keliu. Mes esame atsidūrę kovoje „tarp kūno ir Dvasios“. Tuo prašymu meldžiame įžvalgumo ir tvirtumo Dvasios.

KBK 2846 kontekstas

25222492 Kiekvienas privalo būti deramai santūrus asmenų privataus gyvenimo atžvilgiu. Už perduodamą informaciją atsakingi asmenys privalo rasti tinkamą santykį tarp bendrojo gėrio reikalavimų ir pagarbos pavienių asmenų teisėms. Informacija apie privatų politine arba visuomenine veikla užsiimančių asmenų gyvenimą yra smerktina, jeigu ja kėsinamasi į jų intymų gyvenimą ir laisvę.

KBK 2492 kontekstas

25232354 Pornografija yra sąmoningas tikrai ar apsimestinai lytinius veiksmus atliekančių asmenų intymios būsenos atskleidimas, siekiant tai parodyti kitiems. Ja nusižengiama skaistumui, nes iškreipiamas santuokinis aktas – intymus sutuoktinių atsidavimas vienas kitam. Pornografija pažemina ja užsiimančius ar besidominčius žmones (aktorius, verslininkus, žiūrovus), nes jie vieni kitiems tampa primityvaus mėgavimosi ir neleistino pasipelnymo objektu. Ir vienus, ir kitus pornografija panardina dirbtinio pasaulio iliuzijose ir yra sunkus nusikaltimas. Viešoji valdžia privalo drausti pornografijos gaminimą ir platinimą.

KBK 2354 kontekstas

25261740 Grėsmė laisvei. Laisvė nesuteikia teisės sakyti ir daryti, ką tik nori. Būtų klaida manyti, kad „laisvam žmogui užtenka savęs paties, o jo tikslas – naudojantis žemiškomis gėrybėmis patenkinti grynai savo poreikius“. Be to, pernelyg dažnai nepaisomos ir pažeidinėjamos ekonominės ir socialinės, politinės ir kultūrinės sąlygos, būtinos deramam naudojimuisi laisve. Toks apakimas ir neteisingumas apsunkina moralinį gyvenimą, ir tiek tvirtuosius, tiek silpnuosius gundo nusidėti meilei. Nukrypdamas nuo moralės dėsnių, žmogus pažeidžia savo paties laisvę, prisiriša prie savęs, sutrauko broliškus santykius su kitais žmonėmis ir sukyla prieš dieviškąją tiesą.

KBK 1740 kontekstas

25271204 Švenčiama liturgija turi atitikti įvairių tautų dvasią ir kultūrą. Idant Kristaus slėpinys būtų paskelbtas „visoms tautoms, kad jos paklustų tikėjimui“ (Rom 16, 26), jis turi būti apreikštas visoms kultūroms, jose švenčiamas ir įgyvendinamas taip, kad jų nenaikintų, bet jas atpirktų ir ištobulintų. Savita, Kristaus priimta ir sutaurinta žmogiškoji Dievo vaikų kultūra padeda daugeliui jų prieiti prie Tėvo ir šlovinti Jį vienoje Dvasioje.

KBK 1204 kontekstas

KBKS nuorodos

2521-2527, 2533530. Ko dar reikia tyrumui?

Tyrumui reikalingas drovumas; jis apsaugo asmens privatumą, išreiškia skaistumo jautrumą, valdo žvilgsnius ir judesius, idant šie atitiktų asmenų ir jų bendrystės orumą. Tai išlaisvina iš paplitusio erotizmo ir atitolina nuo visko, kas skatina liguistą smalsumą. Taip pat reikalingas socialinės aplinkos išskaistinimas nepaliaujamoje kovoje su papročių liberalumu, besiremiančiu klaidinga žmogaus laisvės samprata.

KBKS 530 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

253Plg. 1 Jn 2, 16 (Vulgata).

254Plg. Gal 5, 16. 17. 24; Ef 2, 3.

255Plg. Pr 3, 11.

256Plg. Tridento Susirinkimas, 5^a sesija, Decretum de peccato originali, canon 5: DS 1515.

257Jonas Paulius II, 13, 1997, Encikl. Dominum et vivificantem, 55: AAS 78 (1986) 877–878.

258Hermas, Pastor 27, 1 (mandatum 2, 1): SC 53, 146 (Funk 1, 70).

259Plg. 1 Tes 4, 3–9; 2 Tim 2, 22.

260Plg. 1 Tes 4, 7; Kol 3, 5; Ef 4, 19.

261Plg. Tit 1, 15; 1 Tim 1, 3–4; 2 Tim 2, 23–26.

262Šv. Augustinas, De fide et Symbolo, 10, 25: CSEL 25, 32 (PL 40, 196).

263Plg. 1 Kor 13, 12; 1 Jn 3, 2.

264Plg. Rom 12, 2; Kol 1, 10.

265Šv. Augustinas, Confessiones, 6, 11, 20: CCL 27, 87 (PL 32, 729–730).

266Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 58: AAS 58 (1966) 1079.