Bažnyčios laikais. KBK

3 skirsnis. Bažnyčios laikais

2623^S-549^Y-496731Sekminių dieną pažado Dvasia buvo išlieta ant mokinių, buvusių „drauge vienoje vietoje“ (Apd 2, 1); Jos laukdami, jie „visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai“ (Apd 1, 14). Dvasia, kuri moko Bažnyčią ir jai primena visa, ką Jėzus buvo pasakęs,⁹² ją ugdys ir maldos gyvenimui.

2624^S-548^Y-4821342Pirmoje Jeruzalės bendruomenėje tikintieji „ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42). Bažnyčios maldai būdinga tokia seka: ją pagrindžia apaštalų tikėjimas, patvirtina meilė, maitina Eucharistija.

2625^S-549Pirmiausia tai maldos, kurių tikintieji klausosi ir kurias skaito Šventajame Rašte, pritaikydami jas dabarčiai, ypač psalmes, kurios įgyvendintos Kristuje.⁹³1092 Primindama Kristų besimeldžiančiai Bažnyčiai, Šventoji Dvasia drauge jai atveria visą tiesą ir duoda pradžią naujoms formulėms, kuriomis išreiškiamas neišmatuojamas Kristaus slėpinys, veikiantis gyvenime, sakramentuose ir Jo Bažnyčios misijoje. Tos formulės išsirutulioja didžiosiose liturginėse ir dvasinėse tradicijose.1200 Maldų formos, pateikiamos kanoniniuose apaštalų Raštuose, visada liks krikščioniškosios maldos pavyzdys.

I. Laiminimas ir garbinimas

2626^S-551^Y-483^Y-484^Y-4851078Laiminimu išreiškiama krikščioniškosios maldos gelmė: tai Dievo ir žmogaus susitikimas, Dievo dovanojimui ir žmogaus priėmimui vienam kito šaukiantis ir susijungiant. Žmogaus atsakas į Dievo dovanas yra šlovinimo malda: kadangi Dievas laimina, žmogaus širdis savo ruožtu gali atsakyti šlovindama Tą, kuris yra visokio laiminimo šaltinis.

2627^S-551^Y-483^Y-484^Y-4851083Judama dviem pagrindinėmis kryptimis: šlovinimas, vedamas Šventosios Dvasios, per Kristų kyla į Tėvą (Jį šloviname, kad mus palaimino)⁹⁴; maldaujama Šventosios Dvasios malonės, kuri per Kristų nusileidžia iš Tėvo (Jis mus laimina).⁹⁵

2628^S-552^Y-483^Y-4852096—2097Garbinimas yra pirmiausia žmogaus, suvokusio save kaip kūrinį, laikysena Kūrėjo akivaizdoje. Juo aukštinama mus sukūrusio Viešpaties didybė⁹⁶ ir mūsų Gelbėtojo nuo pikta visagalybė. Garbindama dvasia suklumpa prieš „Garbės karalių“⁹⁷ ir pagarbiai nutyla prieš „visada už visa didesnį Dievą“⁹⁸. Triskart švento ir už visa labiausiai mylėtino Dievo garbinimas pripildo mus nusižeminimo ir teikia tikrumo, kad būsime išklausyti.2559

II. Prašymo malda

2629^S-553^Y-483^Y-486Naujajame Testamente yra daug žodžių prašymui reikšti: prašyti, reikalauti, primygtinai kreiptis, maldauti, kviesti, drauge šaukti ir net „kovoti maldomis“⁹⁹. Vis dėlto įprasčiausias ir parankiausias žodis yra „prašyti“. Prašymo malda yra mūsų suvokto santykio su Dievu išraiška:396 būdami kūriniai, nesame nei pradžią patys sau davę, nei savo negandų šeimininkai, nei galutinis tikslas patys sau, bet, kaip krikščionys, taip pat žinome, kad, būdami nusidėjėliai, nusigręžiame nuo savo Tėvo. Prašymas jau yra grįžimas pas Jį.

2630^S-553^Y-483^Y-486^Y-496Naujajame Testamente nebėra raudų maldos, dažnai aptinkamos Senajame Testamente. Bažnyčios prašymą jau stiprina į prisikėlusį Kristų sudėta viltis, nors mes dar tebelaukiame ir kasdien turime atsiversti.2090 Krikščioniškasis prašymas kyla iš kitų gelmių; šv. Paulius jį vadina dejone: ir kūrinijos, kuri „tebedūsauja ir tebesikankina“ (Rom 8, 22), ir mūsų, kurie „dejuojame, laukdami [...] mūsų kūno atpirkimo“, nes „esame išgelbėti viltimi“ (Rom 8, 23–24); pagaliau tai ir „neišsakomi atodūsiai“ pačios Šventosios Dvasios, kuri „ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti“ (Rom 8, 26).

2631^S-553^Y-483^Y-4862838Prašymas atleisti yra pirmasis prašymo maldos judesys (taip meldžiasi muitininkas: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“, Lk 18, 13). Juo pradedama tikra ir tyra malda. Pasitikėjimo kupinas nusižeminimas sugrąžina mus į bendrystės su Tėvu ir Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi ir mūsų tarpusavio bendrystės šviesą:¹⁰⁰ tada „gauname iš jo, ko prašome“ (1 Jn 3, 22). Prašymu atleisti pradedama ir Eucharistinė liturgija, ir asmeninė malda.

2632^S-553^Y-483^Y-4862816Krikščioniškajame prašyme svarbiausia yra trokšti ir ieškoti ateinančios Dievo karalystės; taip yra mokęs Jėzus.¹⁰¹ Reikia laikytis ir prašymų hierarchijos: iš pradžių melsti Dievo karalystės,1942 po to – ko reikia, kad ją priimtume ir prisidėtume prie jos atėjimo. Apaštalų bendruomenė melsdavosi,¹⁰² kad gebėtų bendradarbiauti su Kristaus ir Šventosios Dvasios misija, kuri dabar yra ir Bažnyčios misija. Didžiojo apaštalo šv. Pauliaus malda mums rodo, kaip krikščionių maldą turi gaivinti dieviškasis rūpinimasis visomis Bažnyčiomis.¹⁰³ Kiekvienas pakrikštytasis malda prisideda prie Dievo karalystės atėjimo.2854

2633^S-553^Y-483^Y-486Kas šitaip dalyvauja išganingoje Dievo meilėje, tas supranta, kad maldos objektas gali būti visi poreikiai.2830 Kristus, viską prisiėmęs, kad visus atpirktų, pašlovinamas prašymais, kuriuos Jo vardu siunčiame Tėvui.¹⁰⁴ Būdami tuo tikri, Jokūbas¹⁰⁵ ir Paulius ragina mus melstis bet kuria proga.¹⁰⁶

III. Užtarimo malda

2634^S-554^Y-483^Y-487Užtarimas yra prašymo malda, suartinanti mus su Jėzaus malda. Jis yra vienintelis visų žmonių, ypač nusidėjėlių, Užtarėjas Tėvui.¹⁰⁷ 432„Todėl jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Žyd 7, 25). Pati Šventoji Dvasia „užtaria mus“ ir „šventuosius pagal Dievo norą“ (Rom 8, 26–27).

2635^S-554^Y-483^Y-4872571Užtarti kitus, prašyti ko nors kitiems nuo Abraomo laikų yra būdinga kiekvienai širdžiai, esančiai santarvėje su Dievo gailestingumu. Bažnyčios laikais krikščionio užtarimas yra Kristaus užtarimo dalis ir šventųjų bendrystės išraiška. 2577Kas meldžiasi užtardamas, žiūri „ne savo naudos, bet kitų“ (Fil 2, 4), meldžiasi net už tuos, kurie daro jam pikta.¹⁰⁸

2636^S-554^Y-483^Y-487Pirmosios krikščionių bendruomenės nuolat melsdavosi vienos už kitas.¹⁰⁹ Šitaip apaštalas Paulius leidžia joms dalyvauti jo Evangelijos tarnyboje¹¹⁰ ir pats jas užtaria.¹¹¹ Krikščionių užtarimui nėra ribų: jis apima „visus žmones, [...] karalius ir visus valdovus“ (1 Tim 2, 1–2),1900 persekiotojus¹¹², Evangeliją atmetusiuosius¹¹³, kad jie būtų išgelbėti.1037

IV. Dėkojimo malda

2637^S-555^Y-483^Y-488224Bažnyčios maldai būdinga dėkoti; švęsdama Eucharistiją, Bažnyčia parodo ir vis labiau tampa, kas ji yra.1328 Juk išganydamas Kristus išlaisvina kūriniją iš nuodėmės ir mirties, kad ją iš naujo pašventintų ir sugrąžintų Tėvui ir Jo garbei. Kristaus Kūno narių dėkojimas yra jų Galvos dėkojimo dalis.2603

2638^S-555^Y-483^Y-488Kaip ir prašymo maldoje, kiekvienas įvykis ir kiekvienas poreikis gali tapti dėkojimo atnaša. Šv. Pauliaus laiškai dažnai prasideda ir baigiasi dėkojimu, kuris niekada neatskiriamas nuo Viešpaties Jėzaus. „Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje“ (1 Tes 5, 18). „Būkite atsidėję maldai, budėkite su ja dėkodami“ (Kol 4, 2).

V. Šlovinimo malda

2639^S-556^Y-483^Y-486^Y-489Šlovinimas yra maldos forma, kuria tiesiausiai pripažįstama, kad Dievas yra Dievas. Joje Dievui giedama dėl Jo paties, Jis garbinamas ne dėl to, ką yra padaręs, bet dėl to, kad JIS YRA.213 Kas šlovina Dievą, dalijasi tyrų širdžių palaima: pirma negu Jį išvys garbėje, myli Jį jau tikėdamas. Šlovinimo maldoje Šventoji Dvasia jungiasi su mūsų dvasia, idant liudytų, jog esame Dievo vaikai;¹¹⁴ Ji liudija vienatiniam Sūnui, kuriame esame įvaikinti ir per kurį garbiname Tėvą. Šlovinimas apima ir kitas maldos formas ir jas siunčia Tam, kuris yra jų šaltinis ir tikslas: tai vienas Dievas, Tėvas, „iš kurio yra visa ir jam esame mes“ (1 Kor 8, 6).

2640^S-556^Y-483^Y-486^Y-489Šv. Lukas savo Evangelijoje dažnai mini Kristaus stebuklų sukeltą nuostabą ir šlovinimą; tai jis pabrėžia ir pasakodamas apie apaštalų darbus, kurie iš tiesų yra Šventosios Dvasios darbai: šlovina Jeruzalės bendruomenė¹¹⁵, Petro ir Jono išgydytas luošys¹¹⁶ ir dėl to Dievą šlovinanti minia,¹¹⁷ Pisidijos pagonys „džiaugėsi ir šlovino Viešpaties žodį“ (Apd 13, 48).

2641^S-556^Y-483^Y-486^Y-489„Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį“ (Ef 5, 19).¹¹⁸ Kaip įkvėptieji Naujojo Testamento autoriai, taip ir pirmosios krikščionių bendruomenės naujaip perskaito Psalmyną2587 ir jomis apgieda Kristaus slėpinį. Kupinos Dvasios naujybės, jos taip pat kuria himnus ir giesmes apie nepaprastą įvykį, kurį Dievas įgyvendino savo Sūnuje: apie Jo Įsikūnijimą, Jo Mirtį, kuri nugalėjo mirtį, apie Prisikėlimą ir Įžengimą į dangų sėstis Tėvo dešinėje.¹¹⁹ Iš šių visos išganymo ekonomijos „stebuklų“ ir kyla doksologija – Dievo šlovinimas.¹²⁰

2642^S-556^Y-483^Y-486^Y-489Tai, „kas turi greitai įvykti“, apreiškiama dangiškosios liturgijos giesmėmis,¹²¹1137 taip pat „liudytojų“ (kankinių)¹²² užtarimu. Pranašai ir šventieji, visi, kurie buvo žemėje nužudyti, nes liudijo Jėzų,¹²³ didžiulė minia tų, kurie po sunkių vargų pirma mūsų įžengė į dangaus karalystę, gieda šlovės giesmes Sėdinčiajam Soste ir Avinėliui.¹²⁴ Vienydamasi su jais visais, žemiškoji Bažnyčia taip pat gieda tas giesmes tikėdama ir išgyvendama išmėginimus. Prašymu ir užtarimu reiškiamas tikėjimas viliasi, net nesant jokios vilties, ir dėkoja „šviesybių Tėvui“, nuo kurio nužengia kiekviena tobula dovana iš aukštybių.¹²⁵ Tad tikėjimas yra tyras šlovinimas.

2643^S-556^Y-483Eucharistija apima ir išreiškia visas maldos formas: ji yra viso Kristaus Kūno „švari atnaša“, aukojama Jo vardui,¹²⁶ pagal Rytų ir Vakarų tradiciją – „tikroji šlovinimo auka“.1330

Santrauka

2644^S-550Šventoji Dvasia, kuri moko Bažnyčią ir jai primena visa, ką Jėzus buvo pasakęs, rengia ją ir maldos gyvenimui; Ji duoda pradžią vis naujoms išraiškoms, besiskleidžiančioms nuolatinėmis laiminimo, prašymo, užtarimo, dėkojimo ir šlovinimo formomis.

2645^S-551Kadangi Dievas laimina, tai ir žmogaus širdis gali šlovinti Tą, kuris yra visokio laiminimo šaltinis.

2646^S-553Prašymo maldoje prašome atleidimo, ieškome Dievo karalystės, taip pat meldžiamės dėl kiekvieno teisaus reikalo.

2647^S-554^Y-487Užtarimo maldoje ko nors prašome kitiems. Šiai maldai ribų nėra, ji apima net priešus.

2648^S-555^Y-488Kiekvienas džiaugsmas ir kiekvienas sielvartas, kiekvienas įvykis ir kiekvienas poreikis gali būti dingstis dėkoti. Dėkojimas, būdamas Kristaus dėkojimo dalis, turi užpildyti visą gyvenimą: „Už viską dėkokite“ (1 Tes 5, 18).

2649^S-556Visiškai nesavanaudiška šlovinimo malda kyla į Dievą; joje Dievui giedama dėl Jo paties, ir Jis šlovinamas ne dėl to, ką yra padaręs, bet dėl to, kad JIS YRA.

KBK nuorodos

26241342 Bažnyčia nuo pat pradžių ištikimai vykdė Viešpaties priesaką. Apie Jeruzalės Bažnyčią pasakyta: Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų. [...] Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi (Apd 2, 42. 46).

KBK 1342 kontekstas

26251092 Sakramentiškai teikiant Kristaus slėpinį, Šventoji Dvasia veikia lygiai taip, kaip bet kuriuo kitu išganymo ekonomijos tarpsniu: Ji rengia Bažnyčią susitikti su savo Viešpačiu; tikinčiai bendruomenei Ji gyvai primena Kristų ir Jį parodo; savo perkeitimo galia Ji sudabartina Kristaus slėpinį ir daro jį veiklų; pagaliau ši vienijanti Dvasia sujungia Bažnyčią su Kristaus gyvenimu ir Jo misija.

KBK 1092 kontekstas

26251200 Apaštalų tikėjimui ištikimos Dievo Bažnyčios nuo pirmosios Jeruzalės bendruomenės iki pat Kristaus antrojo atėjimo visur švenčia tą patį Velykų slėpinį. Liturgijoje švenčiamas slėpinys tėra vienas, bet jo šventimo formos įvairios.

KBK 1200 kontekstas

26271083 Kaip tikėjimo ir meilės atsakas į „dvasinius palaiminimus“, kuriais Tėvas mus apdovanoja, krikščionių liturgija suprantama dvejopai. Viena vertus, savo Viešpaties suvienyta ir Šventosios Dvasios paveikta Bažnyčia dėkoja Tėvui „už jo neapsakomą dovaną“ (2 Kor 9, 15), garbindama Jį, šlovindama ir Jam dėkodama. Kita vertus, kol išsipildys Dievo planas, ji nesiliauja aukojusi Tėvui „mums duotų dovanų auką“ ir maldavusi Jį šiai aukai, jai pačiai, tikintiesiems ir visam pasauliui siųsti Šventąją Dvasią, kad tie dieviškieji palaiminimai, vienijantis su Kristaus kaip Kunigo mirtimi bei prisikėlimu, Šventosios Dvasios galia duotų gyvenimo vaisių Jo „malonės kilnumo šlovei“ (Ef 1, 6).

KBK 1083 kontekstas

26282096 Pirmas tos dorybės aktas yra garbinimas. Dievą garbinti reiškia Jį pripažinti Dievu, visko, kas tik egzistuoja, Kūrėju ir Gelbėtoju, Viešpačiu ir Mokytoju, begaline ir gailestinga Meile. „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Lk 4, 8), – sako Jėzus primindamas Pakartotą Įstatymą (Įst 6, 13).

KBK 2096 kontekstas

26282097 Dievą garbinti reiškia su pagarba ir visišku Jam nusilenkimu pripažinti „menkumą kūrinio“, kuris egzistuoja tik Dievo dėka. Dievą garbinti reiškia, kaip Marija giesmėje „Magnificat“, Jį šlovinti, aukštinti ir pačiam nusižeminti, su dėkingumu pripažįstant, jog didžių dalykų Jis padarė ir šventas yra Jo vardas. Vienatinio Dievo garbinimas išvaduoja žmogų iš užsisklendimo, iš nuodėmės vergijos ir pasaulio stabmeldystės.

KBK 2097 kontekstas

26282559 „Malda yra sielos pakilimas į Dievą arba prašymas iš Dievo jo valią atitinkančių gėrybių.“ Iš kur kyla malda? Iš mūsų puikybės ir didelių norų ar iš nuolankios ir sugrudusios širdies „gelmių“ (Ps 130, 1)? Kas save žemina, bus išaukštintas. Maldos pamatas yra nusižeminimas. „Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti“ (Rom 8, 26). Norint gauti maldos dovaną, reikia būti nusižeminusiam. Prieš Dievą žmogus yra elgeta.

KBK 2559 kontekstas

2629396 Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir dovanojo jam savo bičiulystę. Kaip įdvasinta būtybė, žmogus gali gyventi šia bičiulyste tik laisvai paklusdamas Dievui. Tai išreiškiama draudimu žmogui valgyti nuo gero bei pikto pažinimo medžio, „nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“ (Pr 2, 17). Šis „gero bei pikto pažinimo medis“ (Pr 2, 17) simboliškai primena neperžengiamą ribą, kurią žmogus, kaip kūrinys, privalo laisvai pripažinti ir pasitikėdamas ją gerbti. Žmogus priklauso nuo Kūrėjo; jis yra pavaldus kūrinijos dėsniams ir privalo laikytis moralinių normų, kurios nustato naudojimąsi laisve.

KBK 396 kontekstas

26302090 Kai Dievas apsireiškia žmogui ir jį pašaukia, tinkamai atsiliepti į Dievo meilę vien savo jėgų žmogui nepakanka. Jis turi viltis, kad Dievas jam suteiks gebėjimą atsakyti meile į meilę ir elgtis, kaip reikalauja meilės įsakymai. Viltis yra pasitikėjimo kupinas dieviškosios palaimos ir Dievo palaimingojo regėjimo lūkestis; ji taip pat yra baimė įžeisti Dievo meilę ir užsitraukti bausmę.

KBK 2090 kontekstas

26312838 Šis prašymas stebina. Jei jis apsiribotų pirmąja sakinio dalimi: „atleisk mums mūsų kaltes“, galėtų neišreikštai glūdėti trijuose pirmuosiuose Viešpaties maldos prašymuose, nes Kristaus auka yra skirta „nuodėmėms atleisti“. Tačiau pagal antrąją sakinio dalį mūsų prašymas bus išklausytas tik tada, kai pirma būsime padarę tai, ko reikalaujama. Mūsų prašymas nukreiptas į ateitį, bet atsakas turi būti pirmesnis; juos abu jungia žodelis „kaip“.

KBK 2838 kontekstas

26322816 Naujajame Testamente žodis basileia gali būti verčiamas kaip „karališkumas“ (suvokiant jį abstrakčiai), „karalystė“ (suvokiant konkrečiai) arba „karaliavimas“ (kaip veiksmas). Dievo karalystė jau yra čia. Ji prisiartino įsikūnijusiame Žodyje, yra skelbiama visoje Evangelijoje, atėjo per Kristaus mirtį ir Prisikėlimą. Po Paskutinės vakarienės Dievo karalystė ateina Eucharistijoje ir yra tarp mūsų. Karalystė ateis šlovingai, kai Kristus ją perduos Tėvui: Dievo karalystė gali būti ir pats Kristus, kurio kasdien trokštame, kurio greito atėjimo nekantriai laukiame. Kadangi Jis yra mūsų Prisikėlimas, nes Jame prisikelsime, tai Jis gali būti ir Dievo karalystė, nes Jame karaliausime.

KBK 2816 kontekstas

26321942 Solidarumo dorybė neapsiriboja vien materialinėmis gėrybėmis. Bažnyčia, skleisdama dvasines tikėjimo vertybes, per tai prisidėjo ir prie laikinųjų gėrybių plėtojimo, dažnai tam atverdama naujus kelius. Taip, amžiams bėgant, pasitvirtino Viešpaties žodžiai: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33): Du tūkstančius metų Bažnyčios sieloje tebėra gyvas jausmas, kuris skatino ir tebeskatina visų kartų ir visų tautų kitas sielas – iki pat vienuolių žemdirbių, vergų išlaisvintojų, ligonių gydytojų, tikėjimo, civilizacijos, mokslo skelbėjų didvyriškos meilės – kurti tokias socialines sąlygas, kurios galėtų visiems laiduoti žmogaus ir krikščionio vertą gyvenimą.

KBK 1942 kontekstas

26322854 Prašydami išgelbėti mus nuo piktojo, mes taip pat meldžiame išvaduoti iš visokio esamo, buvusio ir būsimo blogio, kurio kūrėjas ir kurstytojas yra piktasis. Tuo paskutiniu prašymu Bažnyčia atneša Tėvo akivaizdon visą pasaulio skurdą. Prašydama gelbėti nuo žmoniją slegiančio blogio, ji drauge meldžia brangios taikos dovanos ir malonės ištvermingai laukti Kristaus sugrįžimo. Taip melsdamasi, ji su nuolankiu tikėjimu iš anksto suvienija visus ir viską Tame, kuris „turi mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1, 18), „kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis“ (Apr 1, 8): Gelbėk mus, Viešpatie, nuo visokio blogio. Suteik ramybę mūsų laikams. Gailestingai padėk, kad mes, iš nuodėmių išvaduoti ir nuo neramumų apsaugoti, su palaiminga viltimi lauktume mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo.

KBK 2854 kontekstas

26332830 „Mūsų duonos.“ Tėvas, kuris mums duoda gyvybę, negali neduoti mūsų gyvenimui būtino maisto, visų „deramų“ medžiaginių ir dvasinių gėrybių. Kalno pamoksle Jėzus pabrėžia tą sūnišką pasitikėjimą, veikiantį išvien su mūsų Tėvo apvaizda. Jis neliepia mums būti pasyviems, bet nori mus išvaduoti iš visokio nerimo ir visų rūpesčių. Toks yra sūniškas Dievo vaikų pasitikėjimas: Kas ieško Dievo karalystės ir Jo teisumo, tiems jis žada visa kita pridėti. Kadangi viskas yra Dievo, nieko netrūks turinčiam Dievą, jei tik jis pats neatitrūks nuo Dievo.

KBK 2830 kontekstas

2634432 Jėzaus vardas reiškia, kad Dievo vardas glūdi Jo Sūnaus Asmenyje, kuris tapo žmogumi, kad visus galutinai išgelbėtų iš nuodėmių. Jėzus yra dieviškas vardas, kuris vienintelis atneša išganymą, ir dabar Jo gali šauktis visi, nes įsikūnydamas Sūnus susivienijo su visais žmonėmis taip, kad „neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12).

KBK 432 kontekstas

26352571 Patikėjęs Viešpačiu, eidamas Jo keliu ir sudaręs su Juo Sandorą, patriarchas Abraomas yra pasirengęs priimti savo palapinėje paslaptingąjį Svečią: ta nuostabi viešnagė prie Mamrės ąžuolų tampa tikrojo pažadų Sūnaus Apreiškimo įžanga. Nuo tada, kai Dievas jam atskleidė savo sumanymą, Abraomo širdis pritaria Viešpaties rodomai užuojautai žmonėms, ir, drąsiai Juo pasitikėdamas, jis pats drįsta juos užtarti.

KBK 2571 kontekstas

26352577 Taip artimai bendraudamas su ištikimuoju Dievu, kuris lėtas pykti ir kupinas gerumo, Mozė sėmėsi jėgos ir tvirtumo užtarti kitus. Jis meldžiasi ne už save, bet už tautą, kurią Dievas įsigijo. Mozė jau užtaria vykstant mūšiui su Amaleku arba kad pagytų Mirjama. Bet ypač, kai tauta atsimetė, jis ją „užstojo“ prieš Dievą (Ps 106, 23), kad išgelbėtų. Jo maldos argumentai (užtarimas taip pat yra slaptos grumtynės) padrąsins tiek žydų tautos, tiek Bažnyčios didžiuosius maldos žmones, nes Dievas yra meilė, taigi teisingas ir ištikimas; Jis negali sau prieštarauti, Jis turi atsiminti savo nuostabius darbus, tai Jo garbės reikalas, Jis negali apleisti savo tautos, kuri vadinasi Jo vardu.

KBK 2577 kontekstas

26361900 Klusnumo pareiga reikalauja, kad visi deramai gerbtų valdžią, skaitytųsi su jos pareigūnais ir – kiek jie to nusipelno – būtų jiems dėkingi ir geranoriški. Seniausią Bažnyčios maldą už valstybės valdžią aptinkame popiežiaus Klemenso Romiečio raštuose: „Duok jiems, Viešpatie, sveikatą, taiką, santarvę ir stiprybę, kad jie nekliudomi naudotųsi Tavo duotąja valdžia. Tai Tu, dangaus Valdove, amžių Karaliau, teiki žmonių vaikams garbę, orumą ir galią tvarkyti žemės reikalus. Pakreipk, Viešpatie, jų valią siekti to, kas gera, kas malonu Tavo akimis, kad, maldingai, taikiai ir romiai naudodami Tavo jiems duotąją valdžią, jie susilauktų Tavo palankumo.“

KBK 1900 kontekstas

26361037 Nė vienam žmogui nėra Dievo iš anksto paskirta eiti į pragarą; tam reikia valingai nusigręžti nuo Dievo sunkia nuodėme ir su ja likti iki mirties. Eucharistinėje liturgijoje ir kasdienėse savo tikinčiųjų maldose Bažnyčia meldžia Dievą gailestingumo, žinodama, kad Jis nenori, „kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (2 Pt 3, 9): Viešpatie, maloniai priimki šią mūsų – tavo tarnų ir visos tavo šeimos – auką. Duok savo ramybę mūsų laikams, išgelbėk mus nuo amžinojo pasmerkimo ir priskirk prie savo išrinktųjų.

KBK 1037 kontekstas

2637224 Tai reiškia gyventi dėkingumu Dievui: jei Dievas yra vienas, tai visa, kas mes esame ir ką turime, yra iš Jo: „Ką gi turi, ko nebūtum gavęs?“ (1 Kor 4, 7). „Kuo atsilyginsiu VIEŠPAČIUI už visa, ką jis dosniai yra man davęs?“ (Ps 116, 12).

KBK 224 kontekstas

26371328 Neišsemiamus šio sakramento turtus išreiškia įvairūs jo pavadinimai. Kiekvienas pavadinimas jį nusako vis kitokiu aspektu. Jis vadinamas: Eucharistija, nes tai dėkojimas Dievui. Graikiški žodžiai eucharistein (Lk 22, 19; 1 Kor 11, 24) ir eulogein (Mt 26, 26; Mk 14, 22) primena žydų laiminimo maldas, kuriomis – ypač prie valgio stalo – skelbiami Dievo darbai: sukūrimas, Atpirkimas ir pašventinimas.

KBK 1328 kontekstas

26372603 Evangelistai išsamiau aprašė dvi maldas iš Jėzaus viešojo gyvenimo. Abi jos prasideda dėkojimu. Pirmoje Jėzus išpažįsta Tėvą, Jam dėkoja ir Jį šlovina už tai, kad Dievo karalystės slėpinius paslėpė nuo tų, kurie dedasi išmintingi, ir apreiškė „mažutėliams“ (palaiminimuose minimiems beturčiams). Jaudinantis „Taip, Tėve!“ išreiškia Jo širdies gelmę, Jo laikymąsi to, kas patinka Tėvui, tarsi Jo Motinos „Fiat“ per pradėjimą aidas,, tarsi preliudas to, ką Jis pats Tėvui pasakys per agoniją. Visa Jėzaus malda ir yra šis meilės kupinas laikymasis savo žmogiška širdimi Tėvo „valios slėpinio“.

KBK 2603 kontekstas

2639213 Nenusakomo vardo „Aš Esu, kuris Esu“ apreiškime glūdi tiesa, kad YRA vienas Dievas. Ta prasme Dievo vardas buvo suprastas verčiant Septuagintą, o paskui ir Bažnyčios tradicijos: Dievas – būties ir visokio tobulumo pilnatvė be pradžios ir be pabaigos. Visi kūriniai yra gavę iš Jo tai, kas jie yra ir ką turi, tik Jis yra būtis iš savęs ir iš savęs yra tas, kas Jis yra.

KBK 213 kontekstas

26412587 Psalmynas yra knyga, kurioje Dievo žodis tampa žmogaus malda. Kitose Senojo Testamento knygose žodžiais skelbiami darbai ir aiškinamas juose glūdintis slėpinys. Psalmyne išganingieji Dievo darbai išsakomi Dievui giedamais psalmininko žodžiais. Ta pati Dvasia įkvepia Dievo veikimą ir žmogaus atsaką. Kristus sujungs viena ir kita. Psalmės Jame nesiliaus mus mokiusios melstis.

KBK 2587 kontekstas

26421137 Bažnyčios liturgijoje skaitomas Apreiškimas šv. Jonui pirmiausia mus nukelia į dangų, kuriame stovi sostas, o soste sėdi „Viešpats [Dievas]“ (Iz 6, 1). Paskui matomas Avinėlis, „tarytum užmuštas“ (Apr 5, 6): tai nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus, vienintelis tikrosios Šventyklos Vyriausiasis Kunigas, Tas, „kuris aukoja ir yra aukojamas, kuris apdovanoja ir yra dovanojamas“. Pagaliau angelas parodo „gyvybės vandens upę [...], ištekančią nuo Dievo ir Avinėlio sosto“ (Apr 22, 1) – tai vienas gražiausių Šventosios Dvasios simbolių.

KBK 1137 kontekstas

26431330 Viešpaties kančios ir prisikėlimo atminimas. Šventoji auka, nes ji sudabartina vienintelę Gelbėtojo Kristaus auką ir drauge apima Bažnyčios auką; ji taip pat vadinama šventąja Mišių auka, „šlovinimo auka“ (Žyd 13, 15), dvasine auka, tyra ir šventa auka, nes atbaigia ir pranoksta visas Senosios Sandoros aukas. Šventoji ir dieviškoji liturgija, nes šio sakramento šventimas yra visos Bažnyčios liturgijos centras ir jos tobuliausia išraiška; tokia pat prasme šis sakramentas vadinamas ir šventųjų slėpinių liturgija. Sakoma ir Švenčiausiasis Sakramentas, nes tai – sakramentų sakramentas. Taip vadinami ir eucharistiniai pavidalai, laikomi tabernakulyje.

KBK 1330 kontekstas

KBKS nuorodos

2623, 2625549. Kaip Bažnyčios maldoje reiškiasi Šventoji Dvasia?

Šventoji Dvasia, vidinė krikščioniškosios maldos Mokytoja, Bažnyčią moko maldos gyvenimo ir leidžia jai vis giliau kontempliuoti neišmatuojamą Kristaus slėpinį ir vienytis su juo. Apaštališkuosiuose ir kanoniniuose Raštuose atskleistos maldos formos visada išlieka krikščioniškosios maldos pavyzdys.

KBKS 549 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

92Plg. Jn 14, 26.

93Plg. Lk 24, 27. 44.

94Plg. Ef 1, 3–14; 2 Kor 1, 3–7; 1 Pt 1, 3–9.

95Plg. 2 Kor 13, 13; Rom 15, 5–6. 13; Ef 6, 23–24.

96Plg. Ps 95, 1–6.

97Plg. Ps 24, 9–10.

98Šv. Augustinas, Enarratio in Psalmum 62, 16: CCL 39, 804 (PL 36, 758).

99Plg. Rom 15, 30; Kol 4, 12.

100Plg. 1 Jn 1, 7 – 2, 2.

101Plg. Mt 6, 10. 33; Lk 11, 2. 13.

102Plg. Apd 6, 6; 13, 3.

103Plg. Rom 10, 1; Ef 1, 16–23; Fil 1, 9–11; Kol 1, 3–6; 4, 3–4. 12.

104Plg. Jn 14, 13.

105Plg. Jok 1, 5–8.

106Plg. Ef 5, 20; Fil 4, 6–7; Kol 3, 16–17; 1 Tes 5, 17–18.

107Plg. Rom 8, 34; 1 Jn 2, 1; 1 Tim 2, 5–8.

108Plg. šv. Steponą, kuris, kaip ir Jėzus, meldėsi už savo budelius: plg. Apd 7, 60; Lk 23, 28. 34.

109Plg. Apd 12, 5; 20, 36; 21, 5; 2 Kor 9, 14.

110Plg. Ef 6, 18–20; Kol 4, 3–4; 1 Tes 5, 25.

111Plg. 2 Tes 1, 11; Kol 1, 3; Fil 1, 3–4.

112Plg. Rom 12, 14.

113Plg. Rom 10, 1.

114Plg. Rom 8, 16.

115Plg. Apd 2, 47.

116Plg. Apd 3, 9.

117Plg. Apd 4, 21.

118Plg. Kol 3, 16.

119Plg. Fil 2, 6–11; Kol 1, 15–20; Ef 5, 14; 1 Tim 3, 16; 6, 15–16; 2 Tim 2, 11–13.

120Plg. Ef 1, 3–14; 3, 20–21; Rom 16, 25–27; Jud 24–25.

121Plg. Apr 4, 8–11; 5, 9–14; 7, 10–12.

122Plg. Apr 6, 10.

123Plg. Apr 18, 24.

124Plg. Apr 19, 1–8.

125Plg. Jok 1, 17.

126Plg. Mal 1, 11.