244. Ar Bažnyčiai reikalingos liturgijos šventimo vietos?
1179-11811197-1198Naujosios Sandoros kultas „dvasia ir tiesa“ (Jn 4, 24) nesusijęs su jokia ypatinga vieta, nes Kristus yra tikroji Dievo šventykla ir jo dėka krikščionys bei visa Bažnyčia Šventosios Dvasios veikimu tampa gyvojo Dievo šventovėmis. Vis dėlto šios žemės sąlygomis Dievo tautai
reikalingos vietos, kuriose susibūrusi bendruomenė galėtų švęsti liturgiją.
245. Kas yra šventieji pastatai?
11811198-1199Tai Dievo namai, simbolizuojantys konkrečioje vietoje gyvuojančią Bažnyčią ir kartu dangiškąją buveinę. Tai maldos vietos, kuriose Bažnyčia švenčia, ypač Eucharistiją, ir garbina tabernakulyje tikrai esantį Kristų.
246. Kokios vietos šventųjų pastatų viduje yra ypač svarbios?
1182-1186Tai altorius, tabernakulis, šventõsios krizmos ir kitų šventųjų aliejų laikymo vieta, vyskupo sostas (katedra) ar kunigo krėslas, sakykla, krikštykla, klausykla.
KBK nuorodos
244.
1179 Naujosios Sandoros kultas „dvasia ir tiesa“ (Jn 4, 24) nėra susietas su kokia nors ypatinga vieta. Visa žemė yra šventa ir patikėta žmonių vaikams. Tikintiesiems susirenkant vienoje vietoje, svarbiausia, kad jie būtų „gyvieji akmenys“, susirinkę statyti „dvasinių namų“ (1 Pt 2, 5). Prisikėlusiojo Kristaus kūnas yra dvasinė šventovė, iš kurios trykšta gyvojo vandens versmė. Šventosios Dvasios įtraukti į Kristų, „mes esame gyvojo Dievo šventovė“ (2 Kor 6, 16).
1180
Kai religinė laisvė nevaržoma, krikščionys statosi pastatus Dievui garbinti. Tos regimos bažnyčios nėra vien tik susirinkimo vieta, jos ženklina ir rodo toje vietoje esant gyvąją Bažnyčią, Dievo namus Kristuje sutaikintiems ir suvienytiems žmonėms.
1181
„Maldos namai, kuriuose atnašaujama bei laikoma Švenčiausioji Eucharistija ir renkasi tikintieji, kuriuose garbinamas Dievo Sūnaus, mūsų Išganytojo, atnašaujamo už mus ant aukos altoriaus tikinčiųjų pagalbai ir paguodai, artumas, turi būti patrauklūs, tinkantys maldai ir apeigų iškilmėms.“ Tuos „Dievo namus“ sudarančių ženklų tiesa ir darna turi rodyti šioje vietoje esantį ir veikiantį Kristų:
1197 Kristus yra tikroji Dievo Šventovė, „Jo garbės buveinė“; Dievo malone krikščionys irgi tampa Šventosios Dvasios šventovėmis, gyvaisiais akmenimis, iš kurių yra statoma Bažnyčia.
1198 Žemėje esančiai Bažnyčiai reikia vietų, kuriose galėtų rinktis bendruomenės nariai; tai mūsų regimosios bažnyčios, šventos vietos, primenančios šventąjį Miestą, dangiškąją Jeruzalę, į kurią mes kaip maldininkai keliaujame.
1181
„Maldos namai, kuriuose atnašaujama bei laikoma Švenčiausioji Eucharistija ir renkasi tikintieji, kuriuose garbinamas Dievo Sūnaus, mūsų Išganytojo, atnašaujamo už mus ant aukos altoriaus tikinčiųjų pagalbai ir paguodai, artumas, turi būti patrauklūs, tinkantys maldai ir apeigų iškilmėms.“ Tuos „Dievo namus“ sudarančių ženklų tiesa ir darna turi rodyti šioje vietoje esantį ir veikiantį Kristų:
1198 Žemėje esančiai Bažnyčiai reikia vietų, kuriose galėtų rinktis bendruomenės nariai; tai mūsų regimosios bažnyčios, šventos vietos, primenančios šventąjį Miestą, dangiškąją Jeruzalę, į kurią mes kaip maldininkai keliaujame.
1199 Tose šventovėse Bažnyčia atlieka viešas apeigas Švenčiausiajai Trejybei pagarbinti, klausosi Dievo žodžio ir šlovina Ją giesmėmis, siunčia Jai maldas ir aukoja susirinkusiųjų būryje sakramentiniu būdu esančio Kristaus auką. Šios bažnyčios taip pat yra susikaupimo ir asmeninės maldos vietos.
1182
Naujosios Sandoros altorius yra Viešpaties kryžius, duodantis pradžią Velykų slėpinio sakramentams. Ant altoriaus, kuris yra bažnyčios centras, sakramentiniais ženklais sudabartinama Kryžiaus auka. Jis yra ir Viešpaties stalas, prie kurio sukviečiama Dievo tauta. Kai kuriose Rytų liturgijose altorius yra ir Kristaus kapo simbolis (Kristus tikrai mirė ir tikrai prisikėlė).
1183
Tabernakulis
turi būti „įrengtas garbingiausioje bažnyčios vietoje ir kuo labiau pagerbtas“. Tauri eucharistinio tabernakulio išvaizda, jo įranga ir apsauga turi sudaryti palankias sąlygas garbinti Švenčiausiajame altoriaus Sakramente realiai esantį Viešpatį.
Šventoji krizma (mira), kuria patepimas yra Šventosios Dvasios dovaną patvirtinantis sakramentinis ženklas, pagal tradiciją pagarbiai laikoma saugioje šventovės vietoje. Ten pat galima laikyti katechumenų ir ligonių aliejų.
1184
Vyskupo sostas (katedra) ar kunigo krėslas turi reikšti „jo pareigą pirmininkauti ssambūriui ir vadovauti maldai“.
Sakykla: „Dievo žodžio garbingumas reikalauja, kad bažnyčioje būtų tinkama vieta, iš kurios jis būtų skelbiamas ir į kurią žodžio liturgijoje savaime kryptų tikinčiųjų dėmesys.“
1185
Dievo tautos susirinkimo pradžia yra Krikštas; tad bažnyčioje turi būti vieta krikštyti (baptisterija) ir tai, kas padeda priminti Krikšto pažadus (švęsto vandens indas).
Atnaujinti per Krikštą gautam gyvenimui reikia atgailos. Tad bažnyčioje turi būti galimybė gailesčiui išreikšti ir atleidimui gauti, vadinasi, tinkama vieta penitentų išpažinčiai.
Bažnyčia turi būti tokia erdvė, kuri kviestų susikaupti ir tyliai melstis, taip pratęsiant ir asmeniškai išgyvenant didžiąją Eucharistijos maldą.
1186 Pagaliau bažnyčia turi eschatologinę reikšmę. Norint įeiti į Dievo namus, reikia peržengti slenkstį; tai simbolizuoja perėjimą iš nuodėmės sužaloto pasaulio į naujojo gyvenimo pasaulį, į kurį yra kviečiami visi žmonės. Regimoji bažnyčia yra simbolis Tėvo namų, į kuriuos keliauja Dievo tauta ir kuriuose Tėvas „nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių“ (Apr 21, 4). Todėl bažnyčia yra plačiai atverti ir svetingi visų Dievo vaikų namai.
