359.

1716 Jėzaus skelbimo šerdis yra palaiminimai. Jais pakartojami nuo Abraomo laikų išrinktajai tautai duoti pažadai. Nukreipti į dangaus karalystę, o ne vien į žemės vaisius, jie ištobulinami: Palaiminti beturčiai dvasia, nes jų yra Dangaus Karalystė. Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti. Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo, nes jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo, nes jų yra Dangaus Karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. (Mt 5, 3–12).

KBK 1716 kontekstas

360.

1716 Jėzaus skelbimo šerdis yra palaiminimai. Jais pakartojami nuo Abraomo laikų išrinktajai tautai duoti pažadai. Nukreipti į dangaus karalystę, o ne vien į žemės vaisius, jie ištobulinami: Palaiminti beturčiai dvasia, nes jų yra Dangaus Karalystė. Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti. Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo, nes jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo, nes jų yra Dangaus Karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. (Mt 5, 3–12).

1717 Palaiminimais parodomas Jėzaus Kristaus veidas ir apibūdinama Jo gailestingoji meilė, išreiškiamas tikinčiųjų pašaukimas dalyvauti Jo kančios ir Prisikėlimo garbėje, atskleidžiami krikščionio gyvenimui būdingi veiksmai ir elgsena. Jie yra stulbinantys pažadai, palaikantys viltį negandose; skelbia jau numatytą dar nelabai suvokiamą palaimą ir atlygį; tampa tikrove Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir visų šventųjų gyvenime.

KBK 1716-1717 kontekstas

1725 Palaiminimais pakartojami Dievo duoti pažadai nuo Abraomo laikų. Nukreipti į dangaus karalystę, o ne vien į žemės vaisius, jie ištobulinami. Jie atitinka Dievo įdiegtą į žmogaus širdį laimės troškimą.

1726 Palaiminimais mums parodomas galutinis tikslas, į kurį Dievas mus šaukia: tai dangaus karalystė, Dievo regėjimas, dalyvavimas Dievo prigimtyje, amžinasis gyvenimas, įvaikystė, atilsis Dieve.

KBK 1725-1726 kontekstas

361.

1718 Palaiminimai atitinka įgimtą laimės troškimą, kurio kilmė dieviška; Dievas jį įdiegė žmogaus širdyje, kad patrauktų ją prie savęs, nes vien Dievas gali tą troškimą patenkinti: Mes visi iš tikrųjų norime būti laimingi, ir tarp žmonių nėra nė vieno, kuris nepritartų šiai, tegu aiškiai ir neišreikštai ištarai. Tad kaip man Tavęs ieškoti, Viešpatie? Juk ieškodamas Tavęs, savo Dievo, ieškau palaimingo gyvenimo. Ieškosiu Tavęs, kad gyva būtų mano siela. Juk mano kūnas yra gyvas mano siela, o mano siela yra gyva Tavimi. Vien tik Dievas pasotina.

1719 Palaiminimai atskleidžia žmogaus gyvenimo prasmę, galutinį žmogaus veiklos tikslą: Dievas mus kviečia į savo palaimą. Šis kvietimas adresuojamas kiekvienam asmeniškai ir kartu visai Bažnyčiai – naujajai tautai tų, kurie pažadą priėmė ir gyvena tikėdami juo.

KBK 1718-1719 kontekstas

362.

1720 Palaima, į kurią Dievas kviečia žmogų, Naujajame Testamente apibūdinama įvairiais posakiais: Dievo karalystės atėjimas; Dievo regėjimas: „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“ (Mt 5, 8); įžengimas į Viešpaties džiaugsmą, į Dievo atilsį: Ten mes ilsėsimės ir regėsime; regėsime ir mylėsime; mylėsime ir šlovinsime. Štai kas bus pabaigoje be pabaigos. Ir koks gi kitas gali būti mūsų tikslas, jei ne pasiekti Karalystę, kuri neturės pabaigos?

1721 Dievas mus sukūrė, kad Jį pažintume, Jam tarnautume, Jį mylėtume ir taip pasiektume rojų. Mes tampame palaiminti būdami „dieviškosios prigimties“ (2 Pt 1, 4) ir amžinojo gyvenimo dalininkai. Tada žmogus įžengia į Kristaus šlovę ir Švenčiausiosios Trejybės gyvenimo palaimą.

1722 Tokia palaima pranoksta žmogaus suvokimą ir jo jėgas. Tai grynai Dievo dovana. Dėl to ji vadinama antgamtine, kaip ir malonė, kuri parengia žmogų įžengti į Dievo džiaugsmą. „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą.“ Bet dėl Jo didybės ir neapsakomos garbės „niekas negalės regėti Dievo ir likti gyvas“, nes Tėvas yra nesuvokiamas; tačiau dėl savo meilės bei gerumo žmonėms ir dėl to, kad viską gali, Jis net ir tai suteikė Jį mylintiems: regėti Dievą [...]. Nes „kas neįmanoma žmonėms, tas galima Dievui“.

1723 Pažadėtoji palaima verčia mus daryti lemtingus moralinius sprendimus: šalinti iš savo širdies blogus polinkius ir už viską labiau siekti Dievo meilės. Ji mus moko, kad tikrosios laimės nėra nei turtuose ar gerovėje, nei žmonių garbėje ar galybėje, nei jokioje žmogiškoje veikloje – moksle, technikoje ar mene, kad ir kokie vertingi jie būtų, nei jokiame kūrinyje, o vien Dieve, visokio gėrio ir visokios meilės šaltinyje: Turtas yra didysis šių dienų dievaitis, kuriam nejučiomis lenkiasi minios žmonių. Palaimą jie matuoja turtu, garbingumą taip pat. [...] Visa tai lemia įsitikinimas, kad turtas viską gali. Tad jis yra vienas nūdienos stabų; antras – visuomenės pripažinimas. [...] Tas visuotinis pripažinimas, darantis žmogų žinomą ir garsų pasaulyje (tai galima pavadinti žiniasklaidos kuriama viešąja nuomone), pats yra laikomas gėriu, aukščiausiu gėriu, tikro garbinimo objektu.

1724 Dekalogas, Kalno pamokslas ir apaštalų katechezė mums nurodo kelius, vedančius į dangaus karalystę. Mes einame jais žingsnis po žingsnio per kasdienius darbus, Šventosios Dvasios malonės palaikomi. Kristaus žodžių praturtinti, mes iš lėto brandiname Bažnyčioje vaisius Dievo garbei.

KBK 1720-1724 kontekstas

1727 Amžinojo gyvenimo palaima yra neužtarnaujama Dievo dovana; ji antgamtinė, kaip ir malonė, kuri į ją veda.

1728 Palaiminimai verčia mus lemtingai apsispręsti žemiškųjų gėrių atžvilgiu ir nuvalo mūsų širdis, kad Dievą mylėtume labiau už viską.

1729 Dangaus palaima nustato kriterijus, kaip naudotis žemiškosiomis gėrybėmis laikantis Dievo Įstatymo.

KBK 1727-1729 kontekstas