363.

1730 Dievas sukūrė žmogų kaip protingą būtybę, apdovanodamas ją savo iniciatyva veikiančio ir už savo veiksmus atsakingo asmens kilnumu. „Juk Dievas norėjo žmogų 'palikti savo paties išminčiai' (Sir 15, 14), idant jis pats ieškotų Kūrėjo ir, laisvai jo laikydamasis, pasiektų visišką tobulumą bei tobulą laimę" . Žmogus yra protingas ir tuo panašus į Dievą, sukurtas laisvas ir atsakingas už savo veiksmus.

1731 Laisvė yra prote ir valioje besišaknijanti galia veikti ar neveikti, daryti viena ar kita, kitaip sakant, sąmoningai veikti. Turėdamas laisvą valią, kiekvienas atsako už save. Žmogaus laisvė yra jėga, ugdanti ir brandinanti jame tiesą ir gėrį. Laisvė tampa tobula, kai lygiuojasi į Dievą, kuris yra mūsų palaima.

1732 Kol žmogus dar nėra savęs neatskiriamai susiejęs su didžiausiu gėriu – Dievu, jo laisvė apima galimybę rinktis gėrį arba blogį, vadinasi, arba tobulėti, arba smukti žemyn ir nusidėti. Laisvė būdinga tikrai žmogiškiems veiksmams. Ji tampa pagyrimo arba pasmerkimo, nuopelnų arba kaltės šaltiniu.

1733 Kuo daugiau žmogus daro gera, tuo jis tampa laisvesnis. Tikroji laisvė tik ta, kuri tarnauja gėriui ir teisingumui. Pasirinkdami neklusnumą ir blogį, žmonės piktnaudžiauja laisve ir tampa nuodėmės vergais.

KBK 1730-1733 kontekstas

1743 Dievas „davė [žmogui] galią laisvai pasirinkti“ (Sir 15, 14), kad jis pats galėtų laisvai laikytis savo Kūrėjo ir pasiekti palaimingą tobulumą.

1744 Laisvė yra galia veikti ar neveikti, kitaip sakant, veikti sąmoningai. Laisvas veiksmas tampa tobulas, kai lygiuojasi į Dievą – aukščiausiąjį Gėrį.

KBK 1743-1744 kontekstas

364.

1734 Būdamas laisvas, žmogus yra atsakingas už savo veiksmus tiek, kiek jie yra valingi. Dorybių puoselėjimas, gėrio pažinimas ir askezė stiprina valios galią žmogaus veiksmams.

1735 Pakaltinamumą ir atsakomybę gali sumažinti ir net panaikinti nežinojimas, neatidumas, prievarta, baimė, įprotis, nesuvaldomas jausmingumas ir kitos psichinės ar socialinės priežastys.

1736 Kaltė dėl kiekvieno tiesiogiai tyčinio veiksmo tenka jo atlikėjui: Antai Viešpats klausia sode nusidėjusią Ievą: „Kodėl tu taip padarei?“ (Pr 3, 13). To paties klausia Kainą. Ir pranašas Natanas to klausia karalių Dovydą, kai šis svetimavo su Urijo žmona ir jį nužudė. Veiksmas gali būti tyčinis netiesiogiai, jei jis atliekamas nesirūpinant tuo, ką privalu žinoti ar daryti, pavyzdžiui, dėl eismo taisyklių nežinojimo įvykusios avarijos atveju.

1737 Veiksmo padarinys gali būti toleruotinas, jei veikėjas jo netroško, pavyzdžiui, sergantį vaiką slaugančios motinos jėgų išsekimas. Blogas padarinys neužtraukia kaltės, jei jo netrokšta nei kaip tikslo, nei kaip veiksmo priemonės; toks atvejis būtų mirtis gelbint pavojuje atsidūrusį žmogų. Tačiau blogas padarinys užtraukia kaltę, jei jį buvo galima numatyti ir jo išvengti; toks atvejis yra dėl neblaivaus vairuotojo kaltės įvykusi žmogžudystė.

KBK 1734-1737 kontekstas

1745 Laisvė būdinga tikrai žmogiškiems veiksmams. Būdamas laisvas, žmogus yra atsakingas už savo valinguosius veiksmus. Tikroji žmogaus žymė – veikti sąmoningai ir valingai.

1746 Atsakomybę už žmogui priskiriamus veiksmus gali sumažinti arba panaikinti nežinojimas, prievarta, baimė ir kitos psichinės bei socialinės priežastys.

KBK 1745-1746 kontekstas

365.

1738 Laisvė įgyvendinama žmonių tarpusavio santykiuose. Kiekvienas žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, turi prigimtinę teisę būti laikomas laisvu ir atsakingu. Visi žmonės privalo gerbti kiekvieną. Teisė naudotis laisve neatskiriama nuo žmogaus asmens orumo, ypač moralės ir religijos srityje. Ta teisė pripažintina ir saugotina neperžengiant bendrojo gėrio ir viešosios tvarkos ribų.

KBK 1738 kontekstas

1747 Teisė naudotis laisve neatskiriama nuo žmogaus asmens orumo, ypač religijos ir moralės srityje. Tačiau laisvė nesuteikia teisės sakyti ir daryti, ką tik nori.

KBK 1747 kontekstas

366.

1739 Laisvė ir nuodėmė. Žmogaus laisvė yra ribota ir klaidi. Žmogus iš tiesų suklydo. Laisvai nusidėjo. Atmesdamas Dievo meilės planą, jis apsigavo ir tapo nuodėmės vergu. Tas pirmas susvetimėjimas pagimdo kitus. Žmonijos istoriją nuo pat pradžių ženklino nelaimės ir prievarta, kilusios iš žmogaus širdies netikusiai naudojantis laisve.

1740 Grėsmė laisvei. Laisvė nesuteikia teisės sakyti ir daryti, ką tik nori. Būtų klaida manyti, kad „laisvam žmogui užtenka savęs paties, o jo tikslas – naudojantis žemiškomis gėrybėmis patenkinti grynai savo poreikius“. Be to, pernelyg dažnai nepaisomos ir pažeidinėjamos ekonominės ir socialinės, politinės ir kultūrinės sąlygos, būtinos deramam naudojimuisi laisve. Toks apakimas ir neteisingumas apsunkina moralinį gyvenimą, ir tiek tvirtuosius, tiek silpnuosius gundo nusidėti meilei. Nukrypdamas nuo moralės dėsnių, žmogus pažeidžia savo paties laisvę, prisiriša prie savęs, sutrauko broliškus santykius su kitais žmonėmis ir sukyla prieš dieviškąją tiesą.

1741 Išlaisvinimas ir išganymas. Savo garbinguoju Kryžiumi Kristus pelnė išganymą visiems žmonėms. Jis išlaisvino iš nuodėmės, kuri buvo juos pavergusi. „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi“ (Gal 5, 1). Jame mes pasiekiame tiesą, kuri padaro mus laisvus. Mums duota Šventoji Dvasia, o, kaip moko apaštalas, „kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“ (2 Kor 3, 17). Jau dabar didžiuojamės turį Dievo vaikų laisvę.

1742 Laisvė ir malonė. Kristaus malonė jokiu būdu neslopina mūsų laisvės, kai pastaroji atitinka Dievo į žmogaus širdį įdiegtą tiesos ir gėrio suvokimą. Atvirkščiai, kaip rodo krikščioniškoji, ypač maldos, patirtis, kuo klusnesni esame malonės veikimui, tuo labiau didėja mūsų vidinė laisvė ir ištvermė tiek išmėginimų metu, tiek išorinio pasaulio prievartos bei priespaudos akivaizdoje. Malonės veikimu Šventoji Dvasia ugdo mumyse dvasinę laisvę, kad padarytų mus laisvais Jos veikimo Bažnyčioje ir pasaulyje bendradarbiais: Visagali gailestingasis Dieve, teikis pašalinti kliūtis iš mūsų išganymo kelio, kad galėtume visas kūno ir sielos jėgas laisvai atiduoti Tavo tarnybai.

KBK 1739-1742 kontekstas

1748 „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi“ (Gal 5, 1).

KBK 1748 kontekstas