2570-25732592Abraomas yra maldos pavyzdys, nes jis žengia Dievo akivaizdoje, klauso jo ir paklūsta jam. Jo malda yra tikėjimo kova, nes Dievo ištikimybe jis tiki net išmėginimo metu. Be to, savo palapinėje priėmęs apsilankiusį Viešpatį, patikėjusį jam savo planą, Abraomas su narsiu pasitikėjimu ryžtasi užtarti nusidėjėlius.
537. Kaip meldėsi Mozė?
2574-25772593Mozės malda yra tipiška kontempliatyvioji malda: Dievas, prabilęs Mozei iš degančio krūmo, dažnai ir ilgai kalbasi su juo „veidas į veidą, kaip žmogus kalba su savo bičiuliu“ (Iš 33, 11). Iš tokios Dievo artumos Mozė semiasi jėgų atkakliai užtarti savo tautą; taip jo malda tampa vienatinio tarpininko Jėzaus Kristaus užtarimo maldos pirmavaizdžiu.
538. Kaip Senajame Testamente malda susijusi su karaliumi ir šventykla?
2578-25802594Dievo tautos malda plėtojasi Dievo buveinės – Sandoros skrynios, paskui šventyklos – aplinkoje, vadovaujama jos ganytojų. Tarp jų yra ir Dovydas, karalius „pagal Dievo širdį“, už savo tautą besimeldžiantis ganytojas. Jo malda – tautos maldos pavyzdys, nes tai dieviškojo pažado laikymasis ir meilės kupinas pasitikėjimas Tuo, kuris vienintelis yra Karalius ir Viešpats.
539. Koks yra maldos vaidmuo pranašų misijoje?
2581-2584Pranašai iš maldos sėmėsi šviesos ir stiprybės tautai raginti įtikėti ir atsiversti širdimi. Būdami labai arti Dievo, jie užtaria brolius ir skelbia jiems, ką yra regėję ir išgirdę iš Viešpaties. Elijas – Dievo veido ieškančių pranašų tėvas. Ant Karmelio kalno jam pavyksta grąžinti tautą į tikėjimą, įsikišus Dievui, kurio jis meldė: „Atsakyk man, Viešpatie! Atsakyk man“ (1 Kar 18, 37).
540. Kuo svarbios maldai psalmės?
25792585-25892596-2597Psalmės Senajame Testamente yra maldos viršūnė: Dievo žodis tampa žmogaus malda. Šioje Šventosios Dvasios įkvėptoje maldoje, kartu asmeninėje ir bendruomeninėje, giedama apie įstabius Dievo darbus kūrimo metu ir išganymo istorijoje. Kristus meldėsi psalmėmis ir iki galo jas išpildė. Todėl jos yra esminis ir nuolatinis Bažnyčios maldos elementas, tinkamas žmonėms visomis aplinkybėmis ir visais laikais.
KBK nuorodos
536.
2570 Dievui pašaukus, Abraomas „išėjo, kaip VIEŠPATS jam buvo paliepęs“ (Pr 12, 4): jo širdis visiškai „patiki Viešpaties žodžiu“; jis paklūsta. Esminis dalykas maldoje yra klausytis širdimi, kad ji apsispręstų daryti tai, ko nori Dievas; nuo to priklausys žodžiai. Tačiau Abraomo malda pirmiausia pasireiškia veiksmais: būdamas tylos vyras, kur tik apsistoja, jis stato aukurą Viešpačiui. Tik vėliau pasigirsta jo pirmoji žodinė malda: prislopintas skundas, primenantis Dievui Jo pažadus, kurie, atrodo, nebeišsipildys. Šitaip jau nuo pat pradžių išryškėja vienas iš maldos dramos aspektų: tikėjimo Dievo ištikimybe išmėginimas.
2571 Patikėjęs Viešpačiu, eidamas Jo keliu ir sudaręs su Juo Sandorą, patriarchas Abraomas yra pasirengęs priimti savo palapinėje paslaptingąjį Svečią: ta nuostabi viešnagė prie Mamrės ąžuolų tampa tikrojo pažadų Sūnaus Apreiškimo įžanga. Nuo tada, kai Dievas jam atskleidė savo sumanymą, Abraomo širdis pritaria Viešpaties rodomai užuojautai žmonėms, ir, drąsiai Juo pasitikėdamas, jis pats drįsta juos užtarti.
2572 Kad Abraomo tikėjimas taptų visiškai grynas, iš jo, „kuris buvo gavęs pažadus“ (Žyd 11, 17), reikalaujama paaukoti Dievo jam duotą sūnų. Jo tikėjimas nesusvyruoja: „Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai“ (Pr 22, 8); jis supranta, kad „Dievui įmanoma prikelti net mirusius“ (Žyd 11, 19). Taip tikinčiųjų tėvas tapo panašus į Dievą Tėvą, kuris nepagailės savo Sūnaus, bet atiduos Jį už mus visus. Malda padaro žmogų vėl panašų į Dievą ir leidžia dalyvauti daugelį išgelbinčio Dievo meilės galybėje.
2573 Dievas atnaujina savo pažadą Jokūbui, dvylikos Izraelio giminių protėviui. Prieš susitikdamas su savo broliu Esavu, Jokūbas visą naktį grumiasi su „kažkokiu“ paslaptingu vyru, kuris atsisako pasakyti savo vardą, bet, prieš pasitraukdamas auštant, jį palaimina. Dvasinė Bažnyčios tradicija tą pasakojimą laiko maldos simboliu, nes malda yra tikėjimo kova ir ištvermės pergalė.
2574 Kai pradeda pildytis pažadai (Pascha, Išėjimas iš Egipto, dovanotas Įstatymas ir sudaryta Sandora), Mozės malda yra jaudinantis užtariamosios maldos pavyzdys; ją atbaigs „vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus“ (1 Tim 2, 5).
2575
Ir čia Dievas pirmas. Jis pašaukia Mozę iš degančio krūmo. Žydų ir krikščionių dvasinėje tradicijoje tas įvykis išliks kaip vienas iš maldos pirmavaizdžių. Juk „Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas“ pašaukia savo tarną Mozę dėl to, kad yra gyvasis Dievas, trokštantis, kad žmonės gyventų. Jis apsireiškia, kad juos išgelbėtų, tačiau ne pats vienas ir ne prieš jų valią. Jis pašaukia Mozę, kad jį pasiųstų, pasidalytų savo užuojauta, įtrauktų į savo išganymo darbą. Toje dieviškojoje misijoje tarsi glūdi maldavimas, ir Mozė tik po ilgų ginčų sutinka su Dievo Gelbėtojo valia. Tačiau to dialogo metu, kai Dievas atsiveria Mozei, šis taip pat išmoksta melstis: bando atsisakyti, priekaištauja, o labiausiai klausinėja, ir Viešpats, atsakydamas į jo klausimus, jam patiki savo neišsakomą vardą, kurį apreikš Jo didingi darbai.
2576
„VIEŠPATS kalbėdavo su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalba su savo bičiuliu“ (Iš 33, 11). Mozės malda yra kontempliatyvios maldos, padedančios Dievo tarnui likti ištikimam savo misijai, pavyzdys. Mozė dažnai ir ilgai „kalbasi“ su Viešpačiu, užkopęs į kalną Jo klausytis ir maldauti, ir vėl nusileidžia pas tautą pakartoti jai Dievo žodžių ir jai vadovauti. „Jam patikėti visi mano namai. Su juo aš kalbu veidas į veidą aiškiai, ne mįslėmis“ (Sk 12, 7–8), nes „Mozė labai kuklus žmogus, kuklesnis už bet ką kitą ant žemės veido“ (Sk 12, 3).
2577 Taip artimai bendraudamas su ištikimuoju Dievu, kuris lėtas pykti ir kupinas gerumo,
Mozė sėmėsi jėgos ir tvirtumo užtarti kitus. Jis meldžiasi ne už save, bet už tautą, kurią Dievas įsigijo. Mozė jau užtaria vykstant mūšiui su Amaleku arba kad pagytų Mirjama.
Bet ypač, kai tauta atsimetė, jis ją „užstojo“ prieš Dievą (Ps 106, 23), kad išgelbėtų. Jo maldos argumentai (užtarimas taip pat yra slaptos grumtynės) padrąsins tiek žydų tautos, tiek Bažnyčios didžiuosius maldos žmones, nes Dievas yra meilė, taigi teisingas ir ištikimas; Jis negali sau prieštarauti, Jis turi atsiminti savo nuostabius darbus, tai Jo garbės reikalas, Jis negali apleisti savo tautos, kuri vadinasi Jo vardu.
2593 Mozės malda yra atsakas į gyvojo Dievo parodytą norą išgelbėti savo tautą. Ji yra vienintelio tarpininko, Jėzaus Kristaus, užtariamosios maldos pirmavaizdis.
2578 Dievo tautos malda rutuliojasi Dievo buveinių – Sandoros skrynios, o vėliau Šventyklos – šešėlyje. Tautą mokys melstis pirmiausia jos vadai – kunigai ir pranašai. Vaikas Samuelis turėjo išmokti iš savo motinos Hanos, kaip „lieti savo širdį Viešpačiui“, o iš kunigo Elio – kaip klausytis Viešpaties žodžio: „Kalbėk, VIEŠPATIE, nes tavo tarnas klauso“ (1 Sam 3, 9–10). Vėliau jis pats patirs užtarimo kainą ir naštą: „Gink Dieve nusidėti VIEŠPAČIUI ir liautis melstis už jus. Aš ir toliau mokysiu jus gero ir doro kelio“ (1 Sam 12, 23).
2579
Dovydas yra tikrasis karalius „pagal Dievo širdį“, ganytojas, kuris meldžiasi už savo tautą ir jos vardu; jo lenkimasis Dievo valiai, Dievui teikiama šlovė ir jo paties gailestis bus tautai maldos pavyzdys. Jo, Dievo pateptojo, malda yra ištikimybė dieviškajam pažadui,
meilės ir džiaugsmo kupinas pasitikėjimas vieninteliu Karaliumi ir Viešpačiu. Šventosios Dvasios įkvėptas, Dovydas gieda psalmes kaip pirmasis žydų ir krikščionių maldos pranašas. Tos maldos prasmę atskleis ir įgyvendins Kristaus, tikrojo Mesijo ir Dovydo Sūnaus, malda.
2580
Jeruzalės šventyklą, maldos namus, kuriuos norėjo pastatyti Dovydas, pastatys jo sūnus Saliamonas. Šventyklos pašventinimo malda remiasi Dievo Pažadu ir Jo Sandora, Jo tautoje esančiu ir veikiančiu Jo vardu ir didžiųjų Išėjimo iš Egipto įvykių prisiminimu. Karalius iškelia rankas į dangų ir meldžia Viešpatį už save, už visą tautą, už būsimas kartas, maldauja atleisti jų nuodėmes ir patenkinti jų kasdienes reikmes, idant visos tautos žinotų, jog Jis yra vienintelis Dievas, o Jo tautos širdis visa Jam priklauso.
2594 Dievo tautos malda rutuliojasi Dievo buveinių – Sandoros skrynios ir Šventyklos – šešėlyje, vadovaujant ganytojams, ypač karaliui Dovydui ir pranašams.
2581 Šventykla Dievo tautai turėjo būti maldos mokykla: maldingos kelionės, šventės, aukos, vakaro atnašos, smilkalai, „padėtinės“ duonos – visi tie aukščiausiojo ir visiškai artimo Dievo šventumo ir garbės ženklai buvo kvietimas melstis ir maldos būdai. Tačiau vien ritualiniai veiksmai ne kartą tautos apeigas per daug nukreipdavo į išorę. Reikėjo ugdyti tikėjimą, atsiversti širdimi. Tai buvo pranašų užduotis iki Tremties ir po jos.
2582 Elijas yra pranašų tėvas, iš kartos tų, kurie Jo ieško, ieško Jo veido. Jo vardas: „Viešpats yra mano Dievas“ tampa tautos šauksmu, tarsi atsaku į jo maldą ant Karmelio kalno. Ragindamas mus melstis, tai primena Jokūbas: „Daug gali karšta teisiojo malda“ (Jok 5, 16).
2583
Pamokytas gailestingumo, kai buvo pasitraukęs prie Cherito upelio, Elijas moko Zarefato našlę tikėti Dievo žodžiu ir tą tikėjimą sutvirtina savo atkaklia malda: Dievas grąžina gyvybę našlės vaikui.
Aukos ant Karmelio kalno, Dievo tautos tikėjimo galutinio išmėginimo, metu, „atėjus metui atnašauti auką“, Elijas maldauja: „Atsakyk man, Viešpatie! Atsakyk man!“, ir Viešpaties ugnis ją sudegina; tie Elijo žodžiai Rytų liturgijos kartojami Eucharistijos epiklezėje.
Pagaliau vėl keliaudamas dykuma į tą vietą, kurioje gyvasis ir tikrasis Dievas buvo apsireiškęs savo tautai, Elijas, kaip kadaise Mozė, prisiglaudžia „uolos plyšyje“, kol „praeis“ slėpiningasis Dievo artumas. Tačiau tik ant Atsimainymo kalno atsidengs žmonėms Tas, kurio veido jie ieško: jie pažins Dievo šlovę, spindinčią nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus veide.
2584
Būdami „vieni su Dievu“, pranašai semiasi šviesos ir jėgos savo misijai. Jų malda yra ne pabėgimas nuo neištikimo pasaulio, bet Dievo žodžio klausymas, kartais ginčas arba skundas, bet visada užtarimas, kuris laukia gelbinčio Dievo, istorijos Viešpaties, įsikišimo ir jam rengia.
2579
Dovydas yra tikrasis karalius „pagal Dievo širdį“, ganytojas, kuris meldžiasi už savo tautą ir jos vardu; jo lenkimasis Dievo valiai, Dievui teikiama šlovė ir jo paties gailestis bus tautai maldos pavyzdys. Jo, Dievo pateptojo, malda yra ištikimybė dieviškajam pažadui,
meilės ir džiaugsmo kupinas pasitikėjimas vieninteliu Karaliumi ir Viešpačiu. Šventosios Dvasios įkvėptas, Dovydas gieda psalmes kaip pirmasis žydų ir krikščionių maldos pranašas. Tos maldos prasmę atskleis ir įgyvendins Kristaus, tikrojo Mesijo ir Dovydo Sūnaus, malda.
2585
Nuo Dovydo iki Mesijo atėjimo šventosiose knygose yra maldų tekstų, liudijančių vis gilesnį maldos už save ir už kitus suvokimą. Psalmės (arba „Šlovinimo giesmės“) palengva buvo surinktos į vieną penkių knygų rinkinį – Psalmyną, kuris yra Senojo Testamento maldų viršūnė.
2586 Psalmės gaivina ir išreiškia susirinkusios Dievo tautos maldas per didžiąsias šventes Jeruzalėje ir kiekvieną šabo dieną sinagogose. Tokia malda neatsiejamai yra ir asmeninė, ir bendruomeninė, susijusi ir su pačiais besimeldžiančiaisiais, ir su visais žmonėmis. Ji kyla iš Šventosios žemės ir svetur gyvenančių bendruomenių, bet apima visą kūriniją, primena išganingus praeities įvykius ir nusidriekia į laikus, kai istorija bus atbaigta, atmena jau įvykdytus Dievo pažadus ir laukia Mesijo, kuris juos išpildys galutinai. Kristaus kartojamos ir Jame išsipildžiusios psalmės lieka esminė Jo Bažnyčios maldos dalis.
2587 Psalmynas yra knyga, kurioje Dievo žodis tampa žmogaus malda. Kitose Senojo Testamento knygose žodžiais skelbiami darbai ir aiškinamas juose glūdintis slėpinys. Psalmyne išganingieji Dievo darbai išsakomi Dievui giedamais psalmininko žodžiais. Ta pati Dvasia įkvepia Dievo veikimą ir žmogaus atsaką. Kristus sujungs viena ir kita. Psalmės Jame nesiliaus mus mokiusios melstis.
2588 Įvairiapusiška psalmių malda skamba ir Šventyklos liturgijoje, ir žmogaus širdyje. Kad ir kas jos būtų – himnas, sielvarto kupina ar padėkos malda, asmeninis ar bendruomeninis maldavimas, karaliaus ar maldininko giesmė, išmintingas susimąstymas, – psalmės atspindi nuostabius Dievo darbus Jo tautos istorijoje ir psalmininko išgyvenamas žmogiškas būkles. Psalmė gali priminti praeities įvykius, bet tai daro taip paprastai, kad gali būti recituojama žmogaus bet kuriomis aplinkybėmis ir bet kuriais laikais.
2589
Psalmės turi daug bendrų bruožų. Jų malda paprasta ir spontaniška, jos išreiškia paties Dievo per viską ir su viskuo, kas yra gera Jo kūrinijoje, troškimą, sunkų būvį tikinčiojo, kuris, labiau už viską mylėdamas Viešpatį, išstatytas daugybės priešų ir pagundų grėsmei ir, laukdamas, ką darys ištikimasis Dievas, yra tikras Jo meile ir pasiduoda Jo valiai. Psalmių malda visados yra šlovinimas, todėl šitai gerai atitinka mums perteikta jų rinkinio antraštė: „šlovinimo giesmes“. Kadangi skirtos bendruomenės apeigoms, psalmėse girdėti kvietimas melstis ir atliepamoji giesmė: „Hallelu–Ia!“ (Aleliuja), „Šlovinkite Viešpatį!“.
Ar yra kas gražesnio už psalmę? Dovydas labai teisingai sako: „Giedosiu šlovės giesmes savo Dievui, kol gyvas būsiu“ (Ps 146, 2). Tai tiesa. Juk psalmė yra pašlovinimas tautos lūpomis, Dievo aukštinimas, Jo garbinimas drauge susirinkus, visų džiūgavimas, visų žodžiai, Bažnyčios balsas, skambus tikėjimo išpažinimas...
2596 Psalmės yra Senojo Testamento maldos viršūnė. Jose vienas nuo kito neatsiejami du elementai: asmeninis ir bendruomeninis. Jos apima visus istorijos matmenis: primenami jau išpildyti Dievo pažadai ir laukiama Mesijo atėjimo.
2597 Kristaus kartojamos ir Jame įgyvendintos psalmės yra esminis ir nuolatinis Jo Bažnyčios maldos elementas. Jos tinka žmonėms bet kuriomis aplinkybėmis ir bet kuriais laikais.
