„...Prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos“. KBK

2 skirsnelis. „...Prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos“

I. Prasidėjo iš Šventosios Dvasios...

484^S-94^Y-80Apreiškimas Marijai pradėjo „laiko pilnatvę“ (Gal 4, 4), kai išsipildo pažadai ir baigiasi pasiruošimas. Marija yra kviečiama priimti tą, kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9).461 Dieviškas atsakas į jos klausimą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ (Lk 1, 34) nurodė Dvasios galybę: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs“ (Lk 1, 35).721

485^S-94^Y-80Šventosios Dvasios misija visada esti sujungta ir suderinta su Sūnaus misija.¹²⁴ 689 723Šventoji Dvasia, „Viešpats Gaivintojas“¹²⁵, siunčiama pašventinti Mergelės Marijos įsčių ir dievišku būdu padaryti ją vaisingą, kad ji pradėtų amžinąjį Tėvo Sūnų, gausiantį iš jos žmogiškąją prigimtį.

486^S-94^Y-80Vienatinis Tėvo Sūnus, kaip žmogus, pradėtas Mergelės Marijos įsčiose, yra „Kristus“,437 Šventosios Dvasios pateptasis,¹²⁶ nuo pat savo žmogiškojo buvimo pradžios, nors kaip toks apreikštas palaipsniui: pirmiausia piemenims,¹²⁷ išminčiams,¹²⁸ Jonui Krikštytojui,¹²⁹ mokiniams.¹³⁰ Visas Jėzaus Kristaus gyvenimas rodo, „kaip Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe“ (Apd 10, 38).

II. ... gimė iš Mergelės Marijos

487^S-96^Y-80^Y-83963Tai, ką katalikų tikėjimas skelbia apie Mariją, remiasi tuo, ką jis skelbia apie Kristų, o tai, ko šis tikėjimas moko apie Mariją, savo ruožtu nušviečia tikėjimą į Kristų.

Išankstinis Marijos paskyrimas

488^S-96^Y-80^Y-83„Dievas atsiuntė savo Sūnų“ (Gal 4, 4), bet, kad „paruoštų Jam kūną“¹³¹, panorėjo laisvo kūrinio bendradarbiavimo. Todėl savo Sūnaus Motina Jis nuo amžių išrinko Izraelio dukrą, jauną žydaitę iš Galilėjos Nazareto, „mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija“ (Lk 1, 27):

Gailestingumo Tėvas norėjo, kad iš anksto paskirtoji Motina pareikštų savo sutikimą prieš Sūnui įsikūnijant, idant tokiu pat būdu, kokiu moteris prisidėjo prie mirties, ji būtų prisidėjusi ir prie gyvybės.¹³²

489^S-96^Y-80^Y-83722Senosios Sandoros metu Marijos misiją ruošė šventosios moterys. Pradžioje buvo Ieva; nepaisant jos neklusnumo, jai buvo pažadėta, kad jos palikuonis nugalės Piktąjį,410 ¹³³ ir kad ji bus visų gyvųjų motina.¹³⁴ 145 Dėl to pažado Sara pradėjo sūnų, būdama senyvo amžiaus.¹³⁵ Priešingai visiems žmonių lūkesčiams, kad liktų ištikimas savo pažadams, Dievas pasirinkdavo tai, kas pasauliui atrodo silpna¹³⁶: Samuelio motiną Haną,¹³⁷ Deborą, Rutą, Juditą, Esterą ir daugelį kitų moterų.64 Marija „užima pirmąją vietą tarp Viešpaties nuolankiųjų ir vargdienių, kurie viltingai iš jo tikisi ir sulaukia išganymo. Galiausiai su ja, prakilniąja Siono dukterimi, ilgai laukus pažado išsipildymo, ateina laikų pilnatvė ir prasideda nauja išganymo santvarka“¹³⁸.

Nekaltasis Prasidėjimas

490^S-96^Y-80^Y-83Kad galėtų būti Gelbėtojo Motina, Marija buvo „Dievo apipilta tokio uždavinio vertomis dovanomis“¹³⁹. Angelas Gabrielius Apreiškimo metu ją sveikina kaip „malonėmis apdovanotąją“¹⁴⁰.2676 2853 Iš tiesų, kad galėtų savo tikėjimu laisvai pritarti jai apreikštam pašaukimui,2001 ji turėjo būti pilna Dievo malonės.

491^S-96^Y-80^Y-83Amžiams bėgant Bažnyčia suvokė, kad Dievo „malonėmis apdovanotoji“¹⁴¹ Marija buvo atpirkta nuo pat savo prasidėjimo momento.411 Tai išpažįstama Nekaltojo Prasidėjimo dogma, popiežiaus Pijaus IX paskelbta 1854 metais:

Švenčiausioji Mergelė Marija nuo pirmos prasidėjimo akimirkos ypatinga visagalio Dievo malone ir privilegija dėl žmonijos Atpirkėjo Jėzaus Kristaus nuopelnų buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir nė kiek jos nesutepta.¹⁴²

492^S-96^Y-80^Y-83Tas „išskirtinio šventumo spindesys“, kuriuo ji buvo „nuo pat pirmo prasidėjimo akimirksnio papuošta“¹⁴³, atsirado grynai iš Kristaus: ji yra „dėl savo Sūnaus nuopelnų kilnesniu būdu atpirkta.“¹⁴⁴ 2011 1077Labiau už visus kitus sukurtus asmenis Tėvas ją „palaimino [...] Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje“ (Ef 1, 3) ir išsirinko „jame prieš pasaulio sukūrimą; [...] iš grynos meilės“ (Ef 1, 4–5), kad būtų šventa ir nesutepta Jo akivaizdoje.

493^S-97^Y-80^Y-84Rytų tradicijos tėvai Dievo Motiną vadina „visiškai šventa“ (Panaghia); jie gerbia ją kaip „jokios nuodėmės sutepimo nepaliestą, laiko ją tarsi Šventosios Dvasios sukurta nauja būtybe“¹⁴⁵. Dievo malone Marija liko nepaliesta jokios asmeninės nuodėmės per visą savo gyvenimą.

„Tebūna man, kaip tu pasakei...“

494^S-97^Y-80^Y-842617Išgirdusi, kad ji pagimdys „Aukščiausiojo Sūnų“, nepažindama vyro, Šventosios Dvasios galybe,¹⁴⁶ Marija „tikėjimo klusnumu“¹⁴⁷,148 būdama tikra, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“, atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Sutikdama su Dievo žodžiu, ji tapo Jėzaus Motina ir, netrukdoma jokios nuodėmės, visa širdimi įsitraukė į dieviškąjį išganymo planą;968 Marija nesvyruodama atsidavė savo Sūnaus asmeniui ir misijai, kad, priklausydama nuo Jo ir drauge su Juo, Dievo malonės padedama tarnautų Atpirkimo slėpiniui:¹⁴⁸

Šv. Ireniejus sako, kad ji „paklusdama tapo ir savo, ir visos žmonių giminės išganymo priežastimi“.¹⁴⁹ Todėl nemažai senųjų Bažnyčios tėvų [...] jam pritaria: „Ievos neklusnumo mazgą atmezgė Marijos klusnumas; ką mergelė Ieva surišo netikėdama, tai mergelė Marija atrišo tikėjimu“.¹⁵⁰ 726Lygindami su Ieva, Mariją jie vadina „gyvųjų Motina“ ir dažnai tvirtina: „mirtis – per Ievą, gyvenimas – per Mariją“.¹⁵¹

Dieviškoji Marijos motinystė

495^S-95^Y-80^Y-82Evangelijose Marija vadinama „Jėzaus motina“ (Jn 2, 1; 19, 25),¹⁵² o dar prieš Sūnaus gimimą, Šventajai Dvasiai įkvėpus, [Elzbietos] ji buvo džiugiai pavadinta „mano Viešpaties motina“ (Lk 1, 43). Iš tiesų tas, kurį ji pradėjo iš Šventosios Dvasios kaip žmogų ir kuris iš tikrųjų tapo jos sūnumi pagal kūną, yra ne kas kitas, kaip amžinojo Tėvo Sūnus, antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo. 466 2677Bažnyčia išpažįsta, kad Marija tikrai yra Dievo Motina (Theotokos).¹⁵³

Marijos mergeliškumas

496^S-98^Y-80Jau pirmuose tikėjimo apibrėžimuose¹⁵⁴ Bažnyčia išpažino, kad Jėzus buvo pradėtas Mergelės Marijos įsčiose vien Šventosios Dvasios galia, ir patvirtino kūnišką šio įvykio aspektą: Jėzus buvo pradėtas „iš Šventosios Dvasios, be sėklos“¹⁵⁵. Bažnyčios tėvai mergeliškajame Jėzaus prasidėjime regi ženklą, kad Dievo Sūnus gimė tikrai turėdamas tokią kaip mūsų žmogišką prigimtį:

Antai šv. Ignotas Antiochietis (II amžiaus pradžia) rašo: „Jūs esate tvirtai įsitikinę mūsų Viešpaties tiesa. Jis iš tikrųjų kūnu yra kilęs iš Dovydo giminės,¹⁵⁶ Dievo Sūnus Dievo valia ir galybe,¹⁵⁷ tikrai gimęs iš Mergelės, [...] tikrai buvo už mus kūnu nukryžiuotas valdant Poncijui Pilotui [...], iš tikrųjų kentėjo, kaip iš tikrųjų ir prisikėlė.“¹⁵⁸

497^S-98^Y-80Evangeliniai pasakojimai¹⁵⁹ mergeliškąjį Jėzaus prasidėjimą laiko dievišku veikimu, pranokstančiu bet kurį žmogišką supratimą ir galimybes:¹⁶⁰ „jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“, – sakė angelas Juozapui apie jo sužadėtinę Mariją (Mt 1, 20). Bažnyčia mato čia išsipildžiusį dieviškąjį pažadą, kurį skelbė pranašas Izaijas: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų“ (Iz 7, 14), kaip graikiškai išversta Mt 1, 23.

498^S-98^Y-80Kartais sutrinkama dėl to, kad šv. Morkaus evangelija ir Naujojo Testamento laiškai nutyli mergeliškąjį Jėzaus prasidėjimą. Gali kilti klausimas, ar tai nėra legendos arba teologinės konstrukcijos be istorinio pagrindo. Į tai reikia atsakyti: tikėjimas mergeliškuoju Jėzaus prasidėjimu susidūrė su smarkia netikinčiųjų, žydų ir pagonių opozicija, patyčiomis ir nesupratimu;¹⁶¹ jis nebuvo pagrįstas pagonių mitologija nei derinimusi prie to meto pažiūrų. Šio įvykio prasmė suvokiama tiktai tikėjimu,90 kuris, pasiremdamas „slėpinių tarpusavio ryšiu“¹⁶² , tą įvykį regi susietą su Kristaus slėpinių visuma – nuo Įsikūnijimo iki Velykų. Tokį ryšį liudija jau šv. Ignotas Antiochietis: „Šio pasaulio kunigaikščiui buvo apgaubtas paslaptimi Marijos mergeliškumas bei gimdymas, taip pat Viešpaties mirtis2717 – trys Dievo tyloje nuaidėjusios paslaptys.“¹⁶³

Marija – „visuomet Mergelė“

499^S-99^Y-80Gilindama savo tikėjimą mergeliškąja Marijos motinyste, Bažnyčia ėmė išpažinti, kad Marija visuomet liko tikra Mergelė,¹⁶⁴ net ir pagimdžiusi žmogumi tapusį Dievo Sūnų.¹⁶⁵ Kristaus gimimas „ne sumažino, o pašventino jos mergeliškąjį nepaliestumą“¹⁶⁶. Bažnyčios liturgija pagerbia Mariją kaip Aeiparthenos, „visuomet Mergelę“¹⁶⁷.

500^S-99^Y-80^Y-81Kartais tam prieštaraujama, nes Evangelija mini Jėzaus brolius ir seseris.¹⁶⁸ Bažnyčia visuomet suprato, kad tie tekstai nenurodo kitų Mergelės Marijos vaikų; iš tiesų Jokūbas ir Juozapas, Jėzaus „broliai“ (Mt 13, 55), yra sūnūs Marijos, Kristaus mokinės,¹⁶⁹ kuri pabrėžtinai vadinama „kita Marija“ (Mt 28, 1). Pagal žinomą Senojo Testamento posakį,¹⁷⁰ tai artimi Jėzaus giminaičiai.

501^S-100^Y-80969Jėzus yra vienintelis Marijos Sūnus. Tačiau dvasinė Marijos motinystė¹⁷¹ apima visus žmones, kurių išganyti Jis yra atėjęs. „Ji pagimdė Sūnų, Dievo skirtą būti pirmgimiu iš daugelio brolių (plg. Rom 8, 29), tai yra tikinčiųjų, prie kurių gimimo ir auklėjimo ji prisideda motinos meile.“¹⁷²970

Mergeliškoji Marijos motinystė Dievo plane

502^S-100^Y-8090Tikėjimo žvilgsniu aprėpę Apreiškimo visumą, galime atskleisti slėpiningus motyvus, dėl kurių Dievas savo išganymo plane panoro, kad Jo Sūnus gimtų iš Mergelės. Tie motyvai susiję tiek su Kristaus asmeniu bei Jo atperkamąja misija, tiek su Marijos sutikimu priimti tą misiją visų žmonių labui.

503^S-100^Y-80422Marijos mergystė rodo absoliučią Dievo iniciatyvą Įsikūnijimo metu. Jėzus neturi kito Tėvo, tik Dievą.¹⁷³ „Žmogystė, kurią Jis prisiėmė, niekada Jo neatitolino nuo Tėvo [...]; iš prigimties Jis yra Tėvo Sūnus savo dievyste, iš prigimties – Motinos Sūnus savo žmogyste, tačiau iš tikrųjų Dievo Sūnus savo abiem prigimtimis.“¹⁷⁴

504^S-100^Y-80Jėzus buvo Mergelės Marijos įsčiose pradėtas iš Šventosios Dvasios, nes Jis yra naujasis Adomas¹⁷⁵, duodantis pradžią naujajai kūrinijai:359 „Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškas; antrasis žmogus iš dangaus“ (1 Kor 15, 47). Kristaus žmogystė nuo pat Jo prasidėjimo yra pilna Šventosios Dvasios, nes „Dievas teikia jam Dvasią be saiko“ (Jn 3, 34). Tai „iš jo“, kuris yra atpirktosios žmonijos galva,¹⁷⁶ „pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės“ (Jn 1, 16).

505^S-100Jėzus, naujasis Adomas, savo prasidėjimu Mergelėje pradeda naująjį Dievo įvaikių gimimą Šventojoje Dvasioje per tikėjimą.1265 „Kaip tai įvyks?“ (Lk 1, 34).¹⁷⁷ Dieviškajame gyvenime dalyvaujama „ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo“ (Jn 1, 13). Šis gyvenimas priimamas visiškai tyrai, nes žmogui jį suteikia tik Dvasia. Žmogaus pašaukimo – būti sužadėtam su Dievu – prasmė¹⁷⁸ tobulai išsipildė mergeliškojoje Marijos motinystėje.

506^S-100148 1814Marija yra Mergelė, nes jos mergeliškumas yra jokios abejonės nesužaloto¹⁷⁹ jos tikėjimo ir neblaškomo atsidavimo Dievo valiai ženklas.¹⁸⁰ Tai jos tikėjimas leido jai tapti Gelbėtojo Motina: „Dar labiau palaiminta Marija, priėmusi Kristaus tikėjimą, negu pradėjusi Kristaus kūną.“¹⁸¹

507^S-100Marija, būdama drauge ir Mergelė, ir Motina, yra tobulas Bažnyčios paveikslas.¹⁸² 967„Su tikėjimu priimdama Dievo žodį, Bažnyčia ir pati tampa motina, nes mokymu ir krikštu ji gimdo naujam ir nemirtingam gyvenimui iš Šventosios Dvasios pradėtus ir iš Dievo gimusius vaikus. Ji taip pat yra mergelė, kuri nepalytėtai ir tyrai laikosi Sužadėtiniui duotosios priesaikos.“¹⁸³149

Santrauka

508^S-97^Y-80^Y-83^Y-84Iš Ievos palikuonių Dievas išsirinko Mergelę Mariją, kad būtų Jo Sūnaus Motina. „Malonėmis apdovanotoji“ yra „puikiausias Atpirkimo vaisius“¹⁸⁴; nuo pirmos savo prasidėjimo akimirkos ji buvo visiškai apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, nė kiek jos nesutepta ir jokios asmeninės nuodėmės nepaliesta per visą gyvenimą.

509^S-97^Y-80^Y-82^Y-84Marija iš tikrųjų yra „Dievo Motina“, nes ji Motina žmogumi tapusio amžinojo Dievo Sūnaus, kuris pats yra Dievas.

510^S-99^Y-80^Y-81^Y-84Marija „liko Mergelė pradėdama Sūnų, Mergelė gimdydama, Mergelė nešiodama, Mergelė maitindama Jį krūtimi, mergelė visada.“¹⁸⁵ Visa savo esybe ji yra „Viešpaties tarnaitė“ (Lk 1, 38).

511^S-100^Y-84Mergelė Marija „laisvu tikėjimu ir paklusnumu bendradarbiavo žmonių išganymo labui“¹⁸⁶. Ji ištarė taip „visos žmogiškosios prigimties vardu“¹⁸⁷, o būdama klusni tapo naująja Ieva, gyvųjų Motina.

KBK nuorodos

484461 Kartodama šv. Jono posakį („Žodis tapo kūnu“: Jn 1, 14), Bažnyčia „Įsikūnijimu“ vadina faktą, kad Dievo Sūnus priėmė žmogiškąją prigimtį, norėdamas joje mus išganyti. Apie Įsikūnijimo slėpinį Bažnyčia gieda šv. Pauliaus perteiktą himną: Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 5–8 ).

KBK 461 kontekstas

484721 Marija, Švenčiausioji Dievo Motina, visuomet Mergelė, vainikuoja Sūnaus ir Dvasios siuntimą laikų pilnatvei atėjus. Pirmą kartą išganymo plane ir todėl, kad Šventoji Dvasia parengė, Tėvas randa būstą, kuriame Jo Sūnus ir Jo Dvasia gali apsigyventi tarp žmonių. Dėl to ir Bažnyčios tradicijoje gražiausi tekstai apie išmintį dažnai esti susiję su Marija: liturgijoje apie Mariją giedama, ir ji vaizduojama kaip „Išminties sostas“. Joje prasidėjo „nuostabūs Dievo darbai“, kuriuos Šventoji Dvasia padarys Kristuje ir Bažnyčioje.

KBK 721 kontekstas

485689 Ta, kurią Tėvas atsiuntė į mūsų širdis, Jo Sūnaus Dvasia, tikrai yra Dievas. Vienesmė su Tėvu ir Sūnumi, Ji yra nuo jų neatskiriama tiek vidiniame Trejybės gyvenime, tiek būdama meilės dovana pasauliui. Tačiau, garbindamas vienesmę ir nedalomą gyvybę teikiančią Švenčiausiąją Trejybę, Bažnyčios tikėjimas išpažįsta ir Asmenų skirtingumą. Siųsdamas savo Žodį, Tėvas visada siunčia ir savo Dvasią; tas siuntimas vieningas, nes Sūnus ir Šventoji Dvasia, nors skirtingi, yra neišskiriami. Tiesa, pasirodo Kristus, regimas neregimojo Dievo atvaizdas, bet Jį apreiškia Šventoji Dvasia.

KBK 689 kontekstas

485723 Marijoje Šventoji Dvasia įgyvendino geranorišką Tėvo planą. Per Šventąją Dvasią Mergelė pradeda ir pagimdo Dievo Sūnų. Šventosios Dvasios ir tikėjimo galia jos mergeliškumas išskirtiniu būdu tampa vaisingas.

KBK 723 kontekstas

486437 Angelas pranešė piemenims apie gimusį Jėzų, kaip Izraeliui žadėtą Mesiją: „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 11). Nuo pat pradžių Jis yra tas, „kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin“ (Jn 10, 36), pradėtas kaip „šventas“ nekaltose Marijos įsčiose. Juozapui Dievas liepė nebijoti „parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“ (Mt 1, 20), kad Jėzus, „vadinamas Kristumi“, gimtų iš Juozapo, mesijinio Dovydo palikuonio, žmonos (Mt 1, 16).

KBK 437 kontekstas

487963 Apie Mergelės Marijos vaidmenį Kristaus ir Šventosios Dvasios slėpiniuose jau esame kalbėję; dabar dera pasvarstyti, kokia jos vieta Bažnyčios slėpinyje. „Mergelė Marija [...] yra pripažįstama ir gerbiama kaip tikra Dievo ir Atpirkėjo Motina [...]. Tačiau drauge ji [...] yra tikra Kristaus 'narių Motina [...], savo meile padėdama Bažnyčioje gimti tikintiesiems, kurie yra tos Galvos nariai'.“ „Marija – Kristaus Motina, Bažnyčios Motina.“

KBK 963 kontekstas

489722 Šventoji Dvasia parengė Mariją savo malone. Motinai to, kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9), derėjo būti „malonės pilnai“. Iš grynos meilės ji buvo pradėta be nuodėmės kaip nuolankiausias iš kūrinių, tinkamiausias priimti neapsakomą Visagalio dovaną. Dėl to pagrįstai angelas Gabrielius ją sveikina kaip „Siono dukrą“: „Džiūgauk!“ Visos Dievo tautos, tad ir Bažnyčios, padėką Tėvui ji savo giesme išsako Šventojoje Dvasioje, nešiodama savyje amžinąjį Sūnų.

KBK 722 kontekstas

489410 Nupuolusio žmogaus Dievas neapleido. Priešingai, Jis žmogų šaukia ir paslaptingai jam praneša, kad blogis bus nugalėtas, o jis iš savo nuopuolio – pakeltas. Ši Pradžios knygos vieta vadinama „Protoevangelija“, nes tai pirmasis pranešimas apie Mesiją – Atpirkėją, apie kovą tarp angies ir moters ir galutinę pastarosios palikuonio pergalę.

KBK 410 kontekstas

489145 Laiške žydams, kuriame didžiai pagerbtas protėvių tikėjimas, ypač pabrėžiamas Abraomo tikėjimas: „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs“ (Žyd 11, 8). Tikėdamas jis gyveno kaip svetimšalis ir ateivis Pažadėtoje žemėje. Tikėdama Sara gavo galią pagimdyti pažado sūnų. Pagaliau Abraomas tikėdamas atnašavo savo viengimį sūnų.

KBK 145 kontekstas

48964 Per pranašus Dievas ugdo savo tautą išganymo viltimi, naujosios ir amžinos, visiems žmonėms skirtos Sandoros, kuri bus įrašyta jų širdyse, laukimu. Pranašai skelbia radikalų Dievo tautos atpirkimą, jos apvalymą nuo visų neištikimybių, išganymą, kuris apims visas tautas. Ta viltimi visų pirma gyvens vargingieji ir Viešpaties nuolankieji. Šventosios moterys, tokios kaip Sara, Rebeka, Rachelė, Miriam, Debora, Ona, Judita ir Estera, išsaugos gyvą Izraelio išgelbėjimo viltį. Ryškiausias tos vilties paveikslas yra Marija.

KBK 64 kontekstas

4902676 Tą dvejopą maldos Marijai judėjimą puikiai atskleidžia „Ave Maria“ malda: „Sveika, Marija“ (pažodžiui: „Džiaukis, Marija“). Visa malda prasideda angelo Gabrieliaus pasveikinimu. Pats Dievas per savo angelą sveikina Mariją. Mūsų malda drįstame pakartoti pasveikinimą Marijai, žvelgdami į ją taip, kaip Dievas pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę, ir ja džiaugtis taip, kaip džiaugiasi Dievas. „Malonės pilnoji, Viešpats su Tavimi“: abi šios angelo pasveikinimo dalys paaiškina viena kitą. Marija yra pilna malonės, nes Viešpats yra su ja. Ją pripildžiusi malonė – tai su ja esantis pats visokios malonės Šaltinis. „Krykštauk iš džiaugsmo, [...] dukra Jeruzale! [...] VIEŠPATS yra tavyje“ (Sof 3, 14. 17). Marija, kurioje apsigyvena pats Viešpats, yra įasmeninta Siono dukra, Sandoros skrynia, Viešpaties garbės buveinė: „Dievo padangtė tarp žmonių“ (Apr 21, 3). Būdama „malonės pilnoji“, ji visa yra dovanojusi save Tam, kuris joje apsigyvena ir kurį ji duos pasauliui. „Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas Tavo Sūnus (įsčių vaisius) – Jėzus.“ Po angelo pasveikinimo pakartojame Elzbietos pasveikinimą. „Kupina Šventosios Dvasios“ (Lk 1, 41), Elzbieta yra pirmoji ilgoje Mariją palaiminta vadinančių kartų eilėje: „Laiminga įtikėjusi...“ (Lk 1, 45); Marija yra „pagirta tarp moterų“, nes patikėjo, kad Viešpaties žodžiai išsipildys. Abraome dėl savojo tikėjimo rado palaiminimą „visos žemės gentys“ (Pr 12, 3). Marija dėl savo tikėjimo tapo tikinčiųjų motina, jos dėka visos žemės tautos gauna Tą, kuris pats yra Dievo palaiminimas: „pagirtas Tavo Sūnus – Jėzus“.

KBK 2676 kontekstas

4902853 Pergalė prieš „šio pasaulio kunigaikštį“ vieną kartą visiems laikams buvo pasiekta tą Valandą, kurią Jėzus laisvai sutiko mirti, kad mums atiduotų savo gyvybę. Tai šio pasaulio teismas, ir šio pasaulio kunigaikštis yra „išmetamas laukan“. Jis „puolė persekioti moterį“ (Apr 12, 13), bet jos neįveikė: naujoji Ieva, Šventosios Dvasios „malonės pilnoji“, buvo apsaugota nuo nuodėmės ir mirties sunaikinimo (tai Švenčiausiosios Dievo Motinos, visuomet Mergelės, Nekaltasis Prasidėjimas ir Ėmimas į dangų). „Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis“ (Apr 12, 17). Dėl to Dvasia ir Bažnyčia meldžia: „Ateik, Viešpatie Jėzau“ (Apr 22, 17. 20), nes Jo atėjimas mus išgelbės nuo piktojo.

KBK 2853 kontekstas

4902001 Jau žmogaus pasirengimas priimti malonę yra malonės darbas. Ji būtina, kad pažadintų mūsų bendradarbiavimą, kai esame nuteisinami tikėjimu ir pašventinami meile. Dievas užbaigia mumyse, ką yra pradėjęs, „nes Jis pradeda, taip paveikdamas, kad mes panorėtume, ir užbaigia, bendradarbiaudamas su jau atsivertusia mūsų valia“: Nors mes taip pat veikiame, bet veikiame tik drauge su veikiančiuoju Dievu. Jo gailestingumas yra už mus pirmesnis, kad būtume išgydyti, ir toliau lydi, kad, kartą išgydyti, būtume nuolat gaivinami; pirmesnis, kad būtume pašaukti, ir lydi, kad būtume pašlovinti; pirmesnis, kad pamaldžiai gyventume, ir lydi, kad visuomet gyventume su Dievu, kadangi be Jo mes nieko negalime padaryti.

KBK 2001 kontekstas

491411 Krikščioniškoji tradicija šioje vietoje įžvelgia skelbiamą „naująjį Adomą“, kuris savo klusnumu „iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8) su kaupu atitaisys Adomo neklusnumą. Be to, daugelis Bažnyčios tėvų ir mokytojų „Protoevangelijos“ išpranašautoje moteryje atpažįsta Kristaus Motiną Mariją kaip „naująją Ievą“. Jai pirmajai ir išimtiniu būdu pasitarnavo Kristaus pasiektoji pergalė prieš nuodėmę: Marija buvo apsaugota nuo bet kokio sutepimo gimtąja nuodėme ir ypatinga Dievo malone per visą savo žemiškąjį gyvenimą nepadarė jokios nuodėmės.

KBK 411 kontekstas

4922011 Visų mūsų nuopelnų šaltinis Dievo akyse yra mūsų meilė Kristui. Malonė, veiklia meile vienydama mus su Kristumi, laiduoja mūsų veiksmų antgamtiškumą ir kartu jų nuopelningumą tiek Dievo, tiek žmonių akyse. Šventieji visada aiškiai suvokdavo, kad jų nuopelnai yra gryna malonė: Pasibaigus žemiškajam ištrėmimui, aš viliuosi džiaugtis Tavimi Tėvynėje, tačiau nesu linkusi kaupti nuopelnų dangui; aš noriu darbuotis vien iš meilės Tau [...]. Atėjus šio gyvenimo vakarui, stosiu priešais Tave tuščiomis rankomis, nes neprašau Tavęs, Viešpatie, kad skaičiuotum mano darbus. Visas mūsų teisumas varganas Tavo akyse. Aš gi trokštu prisidengti Tavo paties teisumu ir, kaip Tavo meilės dovaną, visai amžinybei gauti Tave patį...

KBK 2011 kontekstas

4921077 „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei. Ja jis apipylė mus dėl Mylimojo [Sūnaus]“ (Ef 1, 3–6).

KBK 1077 kontekstas

4942617 Marijos malda mums atsiskleidžia auštant laiko pilnatvei. Prieš Dievo Sūnaus Įsikūnijimą ir Šventosios Dvasios nužengimą Marija savo malda ypatingu būdu bendradarbiauja vykdant geranorišką Dievo planą: Apreiškimo metu – kad būtų pradėtas Kristus, per Sekmines – kad būtų ugdoma Bažnyčia, Kristaus Kūnas. Nuolankiu savo tikėjimu Dievo tarnaitė priima Dievo dovaną taip, kaip Jis laukė nuo laikų pradžios. Ta, kurią Visagalis padarė „malonės pilnąją“, atsiliepia atiduodama save visą: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip Tu pasakei“. Krikščioniškoji malda yra „Fiat“: visam būti Jo, nes Jis visas yra mūsų.

KBK 2617 kontekstas

494148 Mergelė Marija tobuliausiai pakluso tikėjimui. Tikėjimu Marija priėmė angelo Gabrieliaus atneštą žinią ir pažadą, patikėjusi, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37), ir pati sutiko: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Elzbieta ją pasveikino: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45). Dėl to tikėjimo visos kartos vadins ją palaiminta.

KBK 148 kontekstas

494968 Tačiau jos reikšmė Bažnyčiai ir žmonijai yra dar didesnė. Ji „savo klusnumu, tikėjimu, viltimi ir ugninga meile bendradarbiavo su Atpirkėju, vykdančiu savo uždavinį – atkurti antgamtinį sielų gyvenimą. Todėl malonės plotmėje ji tapo mūsų motina.“

KBK 968 kontekstas

494726 Baigiantis tai Dvasios misijai, Marija tapo „Moterimi“, naująja Ieva, „gyvųjų Motina“, „viso Kristaus“ Motina. Būdama tokia, ji kartu su Dvylika „vieningai atsidėjo maldai“ (Apd 1, 14) ir dalyvavo auštant „paskutinėms dienoms“, kai Sekminių rytmetį Dvasia apreiškė Bažnyčią.

KBK 726 kontekstas

495466 Nestorijaus erezija Kristuje matė žmogaus asmenį, sujungtą su dieviškuoju Dievo Sūnaus Asmeniu. Dėl to šv. Kirilas Aleksandrietis ir 431 metais Efeze vykęs trečiasis Visuotinis Susirinkimas išpažino, kad „Žodis, hipostaziškai suvienydamas su savimi protingos sielos gaivinamą kūną, [...] tapo žmogumi“. Kristaus žmogystė neturi kito subjekto, kaip tik dieviškąjį Dievo Sūnaus Asmenį, kuris ją prisiėmė ir pasisavino nuo pat prasidėjimo momento. Todėl tas pats Susirinkimas paskelbė, kad Marija tikrai tapo Dievo Motina, žmogiškai pradėdama Dievo Sūnų savo įsčiose: „Dievo Motina ją vadiname ne dėl to, kad Dievo Žodis savo prigimtį ar dievystę būtų ėmęs iš šventosios Mergelės, bet todėl, kad iš jos gavo protinga siela apdovanotą šventąjį kūną, su kuriuo hipostaziškai susivienijęs Dievo Žodis pripažįstamas gimęs pagal kūną.“

KBK 466 kontekstas

4952677 „Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus...“ Stebimės drauge su Elzbieta: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ (Lk 1, 43). Kadangi Marija duoda mums savo Sūnų Jėzų, ji yra ir Dievo, ir mūsų Motina; mes galime jai patikėti visus savo rūpesčius ir prašymus: ji meldžia už mus, kaip meldė už save: „Tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Save patikėdami jos maldai, mes drauge su ja atiduodame save Dievo valiai: „Teesie Tavo valia“. „Melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą.“ Prašydami Mariją melsti už mus, prisipažįstame esą vargšai nusidėjėliai ir kreipiamės į „gailestingumo Motiną“, į visų Švenčiausiąją. Jai save patikime „dabar“, šią mūsų gyvenimo dieną. Ir mūsų pasitikėjimas toks didelis, jog jau dabar jai patikime „mūsų mirties valandą“. Tegu tuomet ji būna su mumis, kaip buvo Sūnui mirštant ant kryžiaus, ir mūsų iškeliavimo valandą tegu mus pasitinka kaip mūsų Motina, idant nuvestų pas savo Sūnų Jėzų, į rojų.

KBK 2677 kontekstas

49890 Dogmų tarpusavio ryšiai ir jų nuoseklumas aptinkami visame Kristaus slėpinio Apreiškime. Reikia atsiminti, kad „esama katalikiškojo mokymo tiesų laipsniškumo arba 'hierarchijos', nes jų ryšys su krikščioniškojo tikėjimo pamatu būna įvairus“.

KBK 90 kontekstas

4982717 Kontempliatyvioji malda yra tyla – „būsimojo pasaulio simbolis“ arba „nebylioji meilė“. Žodžiai kontempliuojant nėra samprotavimas, bet šakos meilės ugniai kurstyti. Paviršutiniškam žmogui nepakeliamoje tyloje Tėvas mums taria savo Žodį – įsikūnijusį, kentėjusį, mirusį ir prisikėlusį, o įvaikystės Dvasia leidžia dalyvauti Jėzaus maldoje.

KBK 2717 kontekstas

501969 „Ši Marijos motinystė Dievo malonės plane, prasidėjusi apreiškimo metu jai ištikimai pareiškus savo sutikimą, kurį nesvyruodama išlaikė po kryžiumi, nepaliaujamai tęsiasi, iki visi išrinktieji bus galutinai atbaigti. Paimta į dangų, ji nesiliovė eiti šių išganymą teikiančių pareigų, bet daugeriopu užtarimu ir toliau neša mums amžinojo išganymo dovanas [...]. Todėl Bažnyčioje šaukiamasi palaimintosios Mergelės, vadinant ją Užtarėjos, Padėjėjos, Pagalbininkės, Tarpininkės titulais.“

KBK 969 kontekstas

501970 Tačiau „Marijos motiniškas vaidmuo žmonėms jokiu būdu netemdo ir nemažina šio vienatinio Kristaus tarpininkavimo, bet parodo jo galią. Juk visa Švenčiausiosios Mergelės išganomoji įtaka žmonijai kyla [...] iš Kristaus nuopelnų pertekliaus, grindžiama jo tarpininkavimu, nuo kurio visiškai priklauso ir iš kurio semiasi visą savo galią.“ „Joks kūrinys niekada negali būti laikomas lygus įsikūnijusiam Žodžiui ir Atpirkėjui, tačiau lygiai kaip Kristaus kunigystėje įvairiais būdais dalyvauja tiek šventieji tarnautojai, tiek tikinčioji tauta, ir lygiai kaip vienas Dievo gerumas skirtingais būdais yra tikrai paskleistas kūriniuose, taip ir vienatinis Atpirkėjo tarpininkavimas ne išskiria, bet skatina įvairių kūrinių bendradarbiavimą, kylantį iš vieno šaltinio.“

KBK 970 kontekstas

503422 „Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų Įstatymui, kad atpirktų esančius Įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įvaikystę“ (Gal 4, 4–5). Tai Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Geroji Naujiena: Dievas aplankė savo tautą. Jis įvykdė, ką buvo žadėjęs Abraomui ir jo palikuonims. Jis tai padarė pranokdamas visus lūkesčius: atsiuntė savo mylimąjį Sūnų.

KBK 422 kontekstas

504359 „Žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje“: Šventasis Paulius kalba apie du žmones, nuo kurių prasideda žmonija: tai Adomas ir Kristus [...]. Pirmasis Adomas, – sako Paulius, – buvo su gyva siela, paskutinysis – su gyvybę teikiančia dvasia. Pirmasis buvo sukurtas paskutiniojo ir iš Jo gavo sielą, kad būtų gyvas [...]. Antrasis Adomas savo atvaizdą įspaudė pirmajame, jį kurdamas. Todėl ir antrasis priėmė jo išvaizdą ir vardą, kad neleistų pražūti tam, ką buvo padaręs pagal savo paveikslą. Pirmasis Adomas ir paskutinysis: pirmasis turi pradžią, paskutinysis bus be pabaigos, nes paskutinysis iš tikrųjų yra pirmasis; tai pats yra pasakęs: „Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis“.

KBK 359 kontekstas

506148 Mergelė Marija tobuliausiai pakluso tikėjimui. Tikėjimu Marija priėmė angelo Gabrieliaus atneštą žinią ir pažadą, patikėjusi, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37), ir pati sutiko: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Elzbieta ją pasveikino: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45). Dėl to tikėjimo visos kartos vadins ją palaiminta.

KBK 148 kontekstas

5061814 Tikėjimas yra dieviškoji dorybė, kurios dėka tikime į Dievą ir visa, ką Jis mums yra apreiškęs ir ką šventoji Bažnyčia teikia mums tikėti, nes Dievas yra pati tiesa. Tikėjimu „žmogus laisvai atiduoda visą save“ Dievui. Dėl to tikintysis stengiasi pažinti Dievo valią ir ją vykdyti. „Teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1, 17). Gyvas tikėjimas „veikia meile“ (Gal 5, 6).

KBK 1814 kontekstas

507967 Visiškai atsidavusi Tėvo valiai, Jo Sūnaus atpirkimo darbui ir visokeriopam Šventosios Dvasios veikimui, Mergelė Marija Bažnyčiai yra tikėjimo ir meilės pavyzdys. Dėl to ji yra „nepaprastai iškili visiškai ypatinga Bažnyčios narė“, dargi jos „provaizdis“ (typus Ecclesiae).

KBK 967 kontekstas

507149 Visą gyvenimą, net ligi paskutinio išmėginimo, kai jos sūnus Jėzus mirė ant kryžiaus, jos tikėjimas nesusvyravo. Marija nenustojo tikėjusi Dievo žodžio „išsipildymu“. Dėl to Bažnyčia ir gerbia Marijoje regimą gryniausią tikėjimą.

KBK 149 kontekstas

KBKS nuorodos

493-494, 508-51197. Kaip Marija bendradarbiauja dieviškajame išganymo plane?

Iš Dievo malonės Marija buvo apsaugota nuo bet kokios asmeninės nuodėmės per visą savo gyvenimą. Ji yra „malonėmis apdovanotoji“ (Lk 1, 28), „visiškai šventa“. Angelui paskelbus, kad ji pagimdysianti „Aukščiausiojo Sūnų“ (Lk 1, 32), Marija tam laisvai pritaria „tikėjimo klusnumu“ (Rom 1, 5). Ji visiškai atsiduoda savo Sūnaus Jėzaus asmeniui bei veiklai ir visa savo siela priima dieviškąją išganymo valią.

KBKS 97 kontekstas

496-498, 50398. Ką reiškia mergeliškasis Jėzaus pradėjimas?

Jis reiškia, kad Jėzus buvo pradėtas Mergelės įsčiose vien Šventosios Dvasios galia, nedalyvaujant vyrui. Savo dieviškąja prigimtimi jis yra dangiškojo Tėvo Sūnus, o savo žmogiškąja prigimtimi – Marijos Sūnus, tačiau iš tiesų jis yra Dievo Sūnus abiem savo prigimtimis kaip vienas dieviškasis Asmuo.

KBKS 98 kontekstas

501-507, 511100. Kokiu būdu dvasinė Marijos motinystė yra visuotinė?

Marija turi vienintelį Sūnų Jėzų, bet jos dvasinė motinystė jame apima visus žmones, kurių išganyti jis atėjo. Klusniai stovėdama šalia naujojo Adomo – Jėzaus Kristaus, Mergelė yra naujoji Ieva, tikroji gyvųjų motina, savo motiniškąja meile prisidedanti prie jų gimimo ir ugdymo malonės plotmėje. Mergelė ir Motina Marija yra Bažnyčios įvaizdis, tobuliausias jos įgyvendinimas.

KBKS 100 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

124Plg. Jn 16, 14–15.

125Plg. Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150.

126Plg. Mt 1, 20; Lk 1, 35.

127Plg. Lk 2, 8–20.

128Plg. Mt 2, 1–12.

129Plg. Jn 1, 31–34.

130Plg. Jn 2, 11.

131Plg. Žyd 10, 5.

132Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 56: AAS 57 (1965) 60; plg. Ibid., 61: AAS 57 (1965) 63.

133Pr 3, 15.

134Plg. Pr 3, 20.

135Plg. Pr 18, 10–14; 21, 1–2.

136Plg 1 Kor 1, 27.

137Plg. 1 Sam 1.

138Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 55: AAS 57 (1965) 59–60.

139Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 56: AAS 57 (1965) 60.

140Lk 1, 28.

141Lk 1, 28.

142Pijus IX, Bulė Ineffabilis Deus: DS 2803.

143Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 56: AAS 57 (1965) 60.

144Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 53: AAS 57 (1965) 58.

145Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 56: AAS 57 (1965) 60.

146Plg. Lk 1, 28–37.

147Plg. Rom 1, 5.

148Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 56: AAS 57 (1965) 60–61.

149Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses 3, 22, 4: SC 211, 440 (PG 7, 959).

150Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses 3, 22, 4: SC 211, 442–444 (PG 7, 959–960).

151Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 56: AAS 57 (1965) 60–61.

152Plg. Mt 13, 55.

153Plg. Efezo Susirinkimas, Epistula II Cyrilli Alexandrini ad Nestorium: DS 251.

154Plg. DS 10–64.

155Laterano Susirinkimas (649 m.), Canon 3: DS 503.

156Plg. Rom 1, 3.

157Plg. Jn 1, 13.

158Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Smyrnaeos 1–2: SC 10bis, p. 132–134 (Funk 1, 274–276).

159Plg. Mt 1, 18–25; Lk 1, 26–38.

160Plg. Lk 1, 34.

161Plg. Šv. Justinas, Dialogus cum Tryphone Iudaeo 66–67: CA 2, 234–236 (PG 6, 628–629); Origenas, Contra Celsum, 1, 32: SC 132, 162–164 (PG 8, 720–724); Ibid., 1, 69: SC 132, 270 (PG 8, 788–789); et alii.

162Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, c. 4: DS 3016.

163Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Ephesios 19, 1: SC 10bis, 74 (Funk 1, 228); plg. 1 Kor 2, 8.

164Plg. Konstantinopolio II Susirinkimas, 8^a sesija, Canon 6: DS 427.

165Plg. Šv. Leonas Didysis, Tomus ad Flavianum: DS 291; Ibid.: DS 294; Pelagijus I, Laiškas Humani generis: DS 442; Laterano Susirinkimas, Canon 3: DS 503; Toledo XVI susirinkimas, Symbolum: DS 571; Paulius IV, Konst. Cum quorumdam hominum: DS 1880.

166Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 57: AAS 57 (1965) 61.

167Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 52: AAS 57 (1965) 58.

168Plg. Mk 3, 31–35; 6, 3; 1 Kor 9, 5; Gal 1, 19.

169Plg. Mt 27, 56.

170Plg. Pr 13, 8; 14, 16; 29, 15; ir t. t.

171Plg. Jn 19, 26–27; Apr 12, 17.

172Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 63: AAS 57 (1965) 64.

173Plg. Lk 2, 48–49.

174Friulio Susirinkimas (796 m. arba 797 m.), Symbolum: DS 619.

175Plg. 1 Kor 15, 45.

176Plg. Kol 1, 18.

177Plg. Jn 3, 9.

178Plg. 2 Kor 11, 2.

179Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 63: AAS 57 (1965) 64.

180Plg. 1 Kor 7, 34–35.

181Šv. Augustinas, De sancta virginitate 3, 3: CSEL 41, 237 (PL 40, 398).

182Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 63: AAS 57 (1965) 64.

183Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 64: AAS 57 (1965) 64.

184Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 103: AAS 56 (1964) 125.

185Šv. Augustinas, Sermo 186, 1: PL 38, 999.

186Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 56: AAS 57 (1965) 60.

187Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae 3, q. 30, a. 1, c, ed. Leon. 11, 315.