Malonė ir nuteisinimas. KBK

2 skirsnis. Malonė ir nuteisinimas

I. Nuteisinimas

1987^S-422^Y-337Šventosios Dvasios malonė turi galią mus nuteisinti, tai yra nuplauti mūsų nuodėmes ir mums suteikti Dievo teisumą734 tikėjimu į Jėzų Kristų⁴⁰ ir Krikštu⁴¹:

Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo. Mes žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios. Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje (Rom 6, 8–11).

1988^S-422^Y-337Šventosios Dvasios galia mes dalyvaujame Kristaus kančioje, mirdami nuodėmei,654 ir Jo Prisikėlime – gimdami naujam gyvenimui; mes esame Jo Kūno – Bažnyčios⁴² – nariai, šakelės, įskiepytos į vynmedį, kuris yra Jis pats⁴³:

460Dvasios dėka turime dalį Dieve. Būdami Dvasios dalininkai, tampame dieviškosios prigimties dalininkais (...). Dėl to tie, kuriuose gyvena Šventoji Dvasia, yra sudievinti.⁴⁴

1989^S-422^Y-3371427Pirmasis Šventosios Dvasios malonės veikimo vaisius yra atsivertimas, kuris nuteisina, kaip yra skelbęs Jėzus Evangelijos pradžioje: „Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė“ (Mt 4, 17). Malonės veikiamas, žmogus atsigręžia į Dievą ir nusigręžia nuo nuodėmės; taip jis gauna atleidimą ir teisumą iš aukštybių. Šis „nuteisinimas nėra tik nuodėmių atleidimas, bet ir vidinio žmogaus pašventinimas bei atnaujinimas“⁴⁵.

1990^S-422^Y-3371446Nuteisinimas išlaisvina žmogų nuo nuodėmės, kuri prieštarauja Dievo meilei, ir nuvalo jo širdį. Nuteisinimas kyla iš gailestingo, atleidimą teikiančio Dievo iniciatyvos. Jis sutaikina žmogų su Dievu, išvaduoja iš nuodėmės vergijos ir gydo.1733

1991^S-422^Y-337Nuteisinimas drauge yra ir tikėjimu į Jėzų Kristų priimtas Dievo teisumas. „Teisumas“ reiškia, kad dieviškoji meilė yra teisi. Drauge su nuteisinimu mūsų širdis pripildo tikėjimas, viltis ir meilė;1812 mums suteikiama dovana paklusti Dievo valiai.

1992^S-422^Y-337617Nuteisinimą mums pelnė Kristaus kančia; Jis paaukojo save ant kryžiaus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią atnašą, o Jo kraujas tapo permaldavimo už visų žmonių nuodėmes priemone. Nuteisinimas teikiamas Krikštu – tikėjimo sakramentu.1266 Jis padaro mus panašius į teisųjį Dievą, kuris savo gailestingumo galia mus daro teisius iš vidaus. Nuteisinimo tikslas yra Dievo ir Kristaus garbė ir amžinojo gyvenimo dovana:⁴⁶294

Bet dabar be Įstatymo pasireiškė Dievo teisumas, paliudytas Įstatymo ir Pranašų. Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia, veikiančia per tikėjimą. Jis norėjo parodyti savo teisumą tuo, kad nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau, dieviškojo kantrumo laikais, ir norėjo parodyti savo teisumą dabartiniu metu, pasirodydamas esąs teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki į Jėzų (Rom 3, 21–26).

1993^S-422^Y-3372008Nuteisinimas leidžia bendradarbiauti Dievo malonei ir žmogaus laisvei. Jis pasireiškia tuo, kad žmogus tikėjimu pritaria jį atsiversti šaukiančiam Dievo žodžiui, o meile bendradarbiauja su tą pritarimą pranokstančiu ir remiančiu Šventosios Dvasios veikimu:

2068Kai Dievas paliečia žmogaus širdį, apšviesdamas jį Šventąja Dvasia, nei pats žmogus nelieka visiškai pasyvus, priimdamas šį įkvėpimą, juo labiau kad gali jį ir atmesti, nei pasidaro teisus Dievo akyse vien savo laisva valia be Jo malonės.⁴⁷

1994^S-422^Y-337Nuteisinimas yra iškiliausias Dievo meilės darbas, Jėzuje Kristuje apreikštas ir Šventosios Dvasios įvykdomas. 312Šventasis Augustinas mano, kad bedievio nuteisinimas „yra didingesnis darbas už dangaus ir žemės sukūrimą“, nes „dangus ir žemė praeis, o išrinktųjų išganymas ir nuteisinimas pasiliks“⁴⁸. Jis net mano, kad nusidėjėlių nuteisinimas taip pat pranoksta teisiųjų angelų sukūrimą,412 nes taip parodomas dar didesnis gailestingumas.

1995^S-422^Y-337741Šventoji Dvasia yra vidinis mokytojas. Padėdamas gimti „vidiniam žmogui“⁴⁹, nuteisinimas pašventina jį visą:

Kaip buvote atidavę savo kūno narius vergauti netyrumui ir nedorybei, kad elgtumėtės nedorai, taip dabar atiduokite savo narius tarnauti teisumui, kad taptumėte šventi. [...] Dabar, išvaduoti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, jūs turite kaip vaisių šventumą ir kaip baigtį – amžinąjį gyvenimą (Rom 6, 19. 22).

II. Malonė

1996^S-423^Y-338153Mūsų nuteisinimas kyla iš Dievo malonės. Malonė yra Dievo palankumas, neužsitarnaujamai teikiama pagalba, kad atsilieptume į Jo pašaukimą: taptume Dievo vaikais⁵⁰, Jo įvaikiais⁵¹, dieviškosios prigimties⁵², amžinojo gyvenimo⁵³ dalininkais.

1997^S-423^Y-338375 260Malonė yra dalyvavimas Dievo gyvenime; ji įvesdina mus į vidinį dieviškosios Trejybės gyvenimą: per Krikštą krikščionis dalyvauja Kristaus – Jo kūno Galvos – malonėje. Kaip „įvaikis“, susivienijęs su vienatiniu Dievo Sūnumi, jis jau gali Dievą vadinti „Tėvu“. Jame gyvena Dvasia, kuri jam įkvepia meilę ir ugdo Bažnyčią.

1998^S-423^Y-3381719Pašaukimas amžinajam gyvenimui yra antgamtinis. Jis visiškai priklauso nuo mūsų neužsitarnautos Dievo iniciatyvos, kadangi tik Jis vienas gali save apreikšti ir patsai save dovanoti. Tas pašaukimas pranoksta ir žmogaus, ir bet kurio kūrinio proto galias ir valios jėgas.⁵⁴

1999^S-424^Y-339Kristaus malonė yra neužsitarnauta, Dievo teikiama dovana, kuria Šventoji Dvasia dieviškąjį gyvenimą įlieja į mūsų sielą,1966 kad ją išgydytų iš nuodėmės ir pašventintų. Tai Krikštu gauta pašvenčiamoji, arba sudievinamoji, malonė. Mumyse ji yra pašventinimo šaltinis:⁵⁵

Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja. O visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi (2 Kor 5, 17–18).

2000^S-424^Y-339Pašvenčiamoji malonė yra išliekamoji dovana, pastovi ir antgamtinė būklė, tobulinanti pačią sielą, kad ji būtų pajėgi gyventi su Dievu ir veikti Jo meilės galia. Skirtina išliekamoji malonė – pastovus gebėjimas gyventi ir veikti pagal Dievo pašaukimą – ir padedamosios malonės, tai yra Dievo įsikišimas atsivertimo pradžioje arba pašventinimo metu.

2001^S-425^Y-340490Jau žmogaus pasirengimas priimti malonę yra malonės darbas. Ji būtina, kad pažadintų mūsų bendradarbiavimą, kai esame nuteisinami tikėjimu ir pašventinami meile. Dievas užbaigia mumyse, ką yra pradėjęs, „nes Jis pradeda, taip paveikdamas, kad mes panorėtume, ir užbaigia, bendradarbiaudamas su jau atsivertusia mūsų valia“⁵⁶:

Nors mes taip pat veikiame, bet veikiame tik drauge su veikiančiuoju Dievu. Jo gailestingumas yra už mus pirmesnis, kad būtume išgydyti, ir toliau lydi, kad, kartą išgydyti, būtume nuolat gaivinami; pirmesnis, kad būtume pašaukti, ir lydi, kad būtume pašlovinti; pirmesnis, kad pamaldžiai gyventume, ir lydi, kad visuomet gyventume su Dievu, kadangi be Jo mes nieko negalime padaryti.⁵⁷

2002^S-425^Y-3401742Laisva Dievo iniciatyva reikalauja žmogaus laisvo atsako, nes Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir drauge su laisve davė jam galią pažinti Dievą ir Jį mylėti. Siela tik būdama laisva gali įžengti į meilės bendrystę. Dievas žmogaus širdį paliečia netarpiškai ir paveikia tiesiogiai. Jis įdiegė žmogui tiesos ir gėrio troškimą, kurį tik Jis vienas gali patenkinti. Šį troškimą, pranokdami visus lūkesčius, atitinka „amžinojo gyvenimo“ pažadai:

O septintoji diena yra be vakaro ir neturi nusileidimo, nes pašventinai ją tęstis amžinai, idant, kadangi tu po visų savo „labai gerų“ darbų ilsėjaisi septintą dieną, [...], mums tavo knygos balsas paskelbtų, kad ir mes po savo darbų, kurie „labai geri“, nes Tu mums juos dovanojai, ilsėsimės Tavyje amžinojo gyvenimo šabo dieną.⁵⁸2550

2003^S-231^S-424^Y-3391108Malonė pirmiausia ir ypač yra dovana Šventosios Dvasios, kuri mus nuteisina ir pašventina. Tačiau malonė apima ir tas dovanas, kurias Šventoji Dvasia mums teikia, kad susietų su savo darbu ir padarytų mus gebančius bendradarbiauti išganant kitus ir ugdant Kristaus Kūną – Bažnyčią. 1127Tai sakramentinės malonės, arba dovanos, būdingos įvairiems sakramentams. Be to, yra ir ypatingųjų malonių, dar vadinamų charizmomis pagal šv. Pauliaus vartojamą graikišką žodį, kuris reiškia palankumą, dosnią dovaną, geradarybę.⁵⁹ Kad ir kokios jos būtų (kartais ir nepaprastos, kaip stebuklų ar kalbų dovana), 799—801charizmos susijusios su pašvenčiamąja malone; jų tikslas yra bendrasis Bažnyčios gėris. Jos tarnauja Bažnyčią ugdančiai meilei.⁶⁰

2004^S-424^Y-339Tarp ypatingų dovanų minėtinos luomo malonės, kurios lydi žmones, einančius atsakingas krikščioniškojo gyvenimo ir bažnytinių tarnybų pareigas:

Turime įvairių dovanų, nelygu kokia malonė mums suteikta. Kas turi pranašystės dovaną, tegul ja naudojasi, laikydamasis tikėjimo; kas dovaną tarnauti – tetarnauja, kas mokyti – tegul moko, kas paraginti – tegul ragina; kas dovaną šelpti – tegul šelpia dosniai, kas vadovauti – tegul vadovauja rūpestingai; kas dovaną gailestingumo darbams – tegul pagelbi kitiems su džiaugsmu (Rom 12, 6–8).

2005^S-423^Y-338^Y-341Būdama antgamtinė, malonė yra neprieinama mūsų patyrimui ir gali būti pažinta vien per tikėjimą. Tad mes negalime remtis savo jausmais arba darbais spręsdami, ar esame nuteisinti ir išganyti.⁶¹ Vis dėlto Viešpaties žodžiai: „Jūs pažinsite juos iš jų vaisių“ (Mt 7, 20) ir matomos Dievo geradarybės mūsų ir šventųjų gyvenime mums laiduoja, kad malonė mumyse veikia ir skatina vis labiau tikėti ir taip pasitikėti, kaip pasitiki vargdienis.

Vienas gražiausių tokio elgesio pavyzdžių yra šv. Joanos Arkietės atsakymas į bažnytinių teisėjų jai užduotą keblų klausimą, ar ji laiko save turinčia Dievo malonę: „Jeigu jos neturiu, tegu Dievas man ją suteikia; jeigu turiu, tegu Dievas man ją išsaugo.“⁶²

III. Nuopelnai

2006^S-426^Y-3411723Žodis „nuopelnas“ paprastai reiškia privalomą bendruomenės ar visuomenės atlygį vienam iš jos narių už jo veiksmus, pripažintus gerais arba blogais, vertus apdovanojimo arba bausmės. 1807Atlygis už nuopelnus išplaukia iš lygybės principui pavaldžios teisingumo dorybės.

2007^S-426^Y-341Griežta prasme žmogus neturi jokių nuopelnų Dievo akyse. Nelygybė tarp Jo ir mūsų yra begalinė, nes mes visa esame gavę iš Jo,42 savo Kūrėjo.

2008^S-426^Y-341Krikščioniškajame gyvenime žmogaus nuopelnai Dievo akyse atsiranda dėl to, kad Dievas laisvai nutarė leisti žmogui bendradarbiauti su Jo malone.306 Tėviškas Dievo veikimas savo poveikiu yra pirmesnis, laisvas žmogaus bendradarbiavimas paskesnis,155 970 tad ir nuopelnai dėl gerų darbų pirmiausia priskirtini Dievo malonei ir tik paskui tikinčiajam. Taigi žmogaus nuopelnų šaltinis galiausiai yra Dievas, nes geri žmogaus darbai prasideda Kristuje iš Šventosios Dvasios įkvėpimo ir pagalbos.

2009^S-426^Y-341Įvaikystė, per malonę daranti mus dieviškosios prigimties dalininkais, dėl mūsų neužsitarnauto Dievo teisumo gali mums suteikti tikrų nuopelnų. Tokia yra teisė per malonę, absoliuti meilės teisė, kuri mus daro Kristaus „bendraįpėdiniais“, vertais gauti „pažadėtąjį amžinojo gyvenimo palikimą“⁶⁴. Mūsų gerų darbų nuopelnai yra dieviškojo gerumo dovanos.⁶⁵ „Pirma buvo duota malonė; dabar grąžinama skola. [...] Tavo nuopelnai yra Dievo dovanos.“⁶⁶604

2010^S-427^Y-341Kadangi malonės srityje iniciatyva yra Dievo, niekas negali pelnyti pirmosios malonės, kuria prasideda atsivertimas, atleidimas ir nuteisinimas.1998 Paskui, Šventosios Dvasios ir meilės skatinami, mes galime pelnyti sau ir kitiems malonių, reikalingų mums pašventinti, malonei ir meilei skleistis, taip pat amžinajam gyvenimui pasiekti. Laikantis Dievo išminties gali būti pelnytos net laikinosios gėrybės, tokios kaip sveikata ar draugystė. Tų malonių ir gėrybių prašome krikščioniška malda. Meldžiantis mums rūpi gauti ir nuopelningiems darbams reikalingos malonės.

2011^S-427^Y-341492Visų mūsų nuopelnų šaltinis Dievo akyse yra mūsų meilė Kristui. Malonė, veiklia meile vienydama mus su Kristumi, laiduoja mūsų veiksmų antgamtiškumą ir kartu jų nuopelningumą tiek Dievo, tiek žmonių akyse. Šventieji visada aiškiai suvokdavo, kad jų nuopelnai yra gryna malonė:

Pasibaigus žemiškajam ištrėmimui, aš viliuosi džiaugtis Tavimi Tėvynėje, tačiau nesu linkusi kaupti nuopelnų dangui; aš noriu darbuotis vien iš meilės Tau [...]. 1460Atėjus šio gyvenimo vakarui, stosiu priešais Tave tuščiomis rankomis, nes neprašau Tavęs, Viešpatie, kad skaičiuotum mano darbus. Visas mūsų teisumas varganas Tavo akyse. Aš gi trokštu prisidengti Tavo paties teisumu ir, kaip Tavo meilės dovaną, visai amžinybei gauti Tave patį...⁶⁷

IV. Krikščioniškasis šventumas

2012^S-428^Y-342„Viskas išeina į gera mylintiems Dievą. [...]. Kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą,459 kad šis būtų pirmgimis iš daugelio brolių. Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino; kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino“ (Rom 8, 28–30).

2013^S-428^Y-342915 2545„Visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės.“⁶⁸ Visi yra pašaukti būti šventi: 825„Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48):

Tam tobulumui pasiekti tikintieji tepanaudoja sugebėjimus, atseikėtus jiems pagal Kristaus dovanos saiką, idant [...], visur klusniai vykdydami Tėvo valią, visa dvasia pasišvęstų Dievo garbei ir artimo tarnybai. Šitaip Dievo tautos šventumas suvešės gausiais vaisiais, kaip Bažnyčios istorija ryškiai rodo daugybės šventųjų gyvenimu.⁶⁹

2014^S-428^Y-342Dvasinė pažanga krypsta vis glaudesnės vienybės su Kristumi link. 774Ši vienybė vadinama „mistine“, nes yra dalyvavimas per sakramentus, arba „šventuosius slėpinius“, Kristaus, o su Juo ir Švenčiausiosios Trejybės slėpinyje. Dievas mus visus yra pašaukęs šiai glaudžiai vienybei su Juo, nors ypatingos malonės arba nepaprasti to mistinio gyvenimo ženklai duodami tik kai kuriems žmonėms, kad būtų regima visiems teikiama neužsitarnauta dovana.

2015^S-428^Y-342Tobulumo kelias eina per kryžių. Nėra šventumo be atsižadėjimo ir dvasinės kovos.⁷⁰407 2725 1438Dvasinė pažanga apima askezę ir savęs apmarinimą, kurie palaipsniui veda į ramybės ir palaiminimų džiaugsmo kupiną gyvenimą:

Kas kopia aukštyn, tam kiekvienas žingsnis yra pradžia – niekada nesibaigiančios pradžios pradžia. Kas kopia aukštyn, niekada nesiliauja trokšti to, ką jau yra pažinęs.⁷¹

2016^S-428^Y-342Mūsų Motinos šventosios Bažnyčios vaikai teisinga daro vildamiesi iš Dievo, savo Tėvo, malonės ištverti iki galo ir atlygio už gerus darbus, atliktus Jo malonei padedant162 1821 ir vienybėje su Jėzumi.⁷² Laikydamiesi tų pačių gyvenimo pagrindų, tikintieji dalijasi „palaiminga viltimi“ su tais,1247 kuriuos gailestingasis Dievas suburia į „šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo“, išsipuošusią „kaip nuotaka savo sužadėtiniui“ (Apr 21, 2).

Santrauka

2017^S-422^Y-337Šventosios Dvasios malonė teikia Dievo teisumą. Tikėjimu ir Krikštu mus vienydama su Kristaus kančia ir Prisikėlimu, Dvasia leidžia mums būti Jo gyvenimo dalininkais.

2018^S-422^Y-337Nuteisinimas, kaip ir atsivertimas, turi dvi puses. Malonės veikiamas žmogus atsigręžia į Dievą ir nusigręžia nuo nuodėmės; taip jis gauna atleidimą ir teisumą iš aukštybių.

2019^S-422^Y-337Nuteisinimas yra nuodėmių atleidimas, vidinio žmogaus pašventinimas ir atnaujinimas.

2020^S-422^Y-337Nuteisinimą mums pelnė Kristaus kančia. Mums jis suteikiamas Krikštu. Jis daro mus panašius į teisųjį Dievą, kuris ir mus daro teisius. Nuteisinimo tikslas yra Dievo ir Kristaus garbė ir amžinojo gyvenimo dovana. Nuteisinimas yra iškiliausias gailestingojo Dievo darbas.

2021^S-423^Y-338Malonė yra Dievo mums teikiama pagalba, kad atsilieptume į savo pašaukimą ir taptume Dievo įvaikiais. Ji mus įvesdina į vidinį dieviškosios Trejybės gyvenimą.

2022^Y-340Dievo veikimas malonės gyvenime yra ankstesnis už laisvą žmogaus atsaką, jis jį parengia ir pažadina. Malonė atsiliepia į giliuosius laisvo žmogaus lūkesčius; ji žadina laisvę su ja bendradarbiauti ir ją tobulina.

2023^S-424^Y-339Pašvenčiamoji malonė yra neužsitarnauta, Dievo teikiama dovana, kuria Šventoji Dvasia dieviškąjį gyvenimą įlieja į mūsų sielą, kad ją išgydytų iš nuodėmės ir pašventintų.

2024^S-424^Y-339Pašvenčiamoji malonė daro mus „patinkančius Dievui“. Su pašvenčiamąja malone susijusios charizmos, ypatingosios Šventosios Dvasios malonės; jų tikslas yra bendrasis Bažnyčios gėris. Dievas taip pat veikia per įvairias padedamąsias malones, kurios skiriasi nuo mumyse esančios išliekamosios malonės.

2025^S-426Mūsų nuopelnai Dievo akyse yra galimi tik dėl Jo laisvo sumanymo leisti žmogui bendradarbiauti su Jo malone. Nuopelnai pirmiau priklauso nuo Dievo malonės, tik paskui nuo žmogaus bendradarbiavimo su ja. Žmogaus nuopelnų šaltinis yra Dievas.

2026^S-426^Y-341Mums, kaip Dievo įvaikiams, Šventosios Dvasios malonė gali suteikti tikrų nuopelnų dėl mūsų neužsitarnauto Dievo teisumo. Pagrindinis nuopelnų Dievo akyse šaltinis yra mūsų meilė.

2027^S-427^Y-341Niekas negali pelnyti pirmosios malonės, kuria prasideda atsivertimas. Šventosios Dvasios skatinami, mes galime pelnyti sau ir kitiems visų malonių, reikalingų amžinajam gyvenimui pasiekti, taip pat laikinųjų gėrybių.

2028^S-428^Y-342„Visi Kristaus tikintieji [...] šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės.“⁷³ „Krikščioniškosios tobulybės riba tik viena – neturėti jokių ribų.“⁷⁴

2029^S-428^Y-342„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24).

KBK nuorodos

1988654 Yra du Velykų slėpinio aspektai: savo mirtimi Kristus mus išlaisvino iš nuodėmės, o prisikėlimu atvėrė kelią į naują gyvenimą. Pastarasis pirmiausia yra nuteisinimas, grąžinantis mums Dievo malonę, „kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių [...], taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4). Tai reiškia, kad nuodėmės užtraukta mirtis yra nugalėta, o mums vėl grąžinta malonė. Nuteisinimą atbaigia įsūnijimas, nes žmonės tampa Kristaus broliais, kaip Jėzus pats vadina savo mokinius po Prisikėlimo: „Eikite ir pasakykite mano broliams“ (Mt 28, 10). Broliams ne prigimtimi, bet dovanota malone, nes įsūniams leista tikrai dalyvauti vienatinio Sūnaus gyvenime, kuris buvo iki galo apreikštas Jo prisikėlimu.

KBK 654 kontekstas

1988460 Žodis tapo kūnu, kad mus padarytų „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4). „Nes Žodis dėl to tapo žmogumi, o Dievo Sūnus – žmogaus Sūnumi, kad ir žmogus, bendrystėje su Žodžiu gavęs dieviškąją įsūnystę, taptų Dievo vaiku.“ „Nes Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad mus sudievintų.“ „Vienatinis Dievo Sūnus, norėdamas, kad mes taptume Jo dievystės dalininkais, priėmė mūsų prigimtį, idant, tapęs žmogumi, sudievintų žmones.“

KBK 460 kontekstas

19891427 Jėzus ragina atsiversti. Tas raginimas yra esminė Karalystės skelbimo dalis: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo Karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15). Skelbdama savo mokymą, Bažnyčia kreipiasi pirmiausia į tuos, kurie dar nepažįsta Kristaus ir Jo Evangelijos. Tad kaip tik Krikštas esti pirmojo ir pagrindinio atsivertimo vieta. Tikint Gerąja Naujiena ir pasikrikštijant atsižadama blogio ir įgyjamas išganymas, tai yra visų nuodėmių atleidimas ir naujo gyvenimo dovana.

KBK 1427 kontekstas

19901446 Kristus įsteigė Atgailos sakramentą visiems nusidėjusiems savo Bažnyčios nariams, pirmiausia tiems, kurie po Krikšto sunkiai nusidėjo ir per tai prarado Krikšto malonę ir pažeidė bendrystę su Bažnyčia. Jiems Atgailos sakramentas duoda naują galimybę atsiversti ir atgauti nuteisinimo malonę. Bažnyčios tėvai tą sakramentą vadina „antrąja [išsigelbėjimo] lenta sudužus laivui – praradus malonę“.

KBK 1446 kontekstas

19901733 Kuo daugiau žmogus daro gera, tuo jis tampa laisvesnis. Tikroji laisvė tik ta, kuri tarnauja gėriui ir teisingumui. Pasirinkdami neklusnumą ir blogį, žmonės piktnaudžiauja laisve ir tampa nuodėmės vergais.

KBK 1733 kontekstas

1992617 „Savo švenčiausia kančia ant kryžiaus medžio Jis mus nuteisino“, moko Tridento Susirinkimas, pabrėždamas Kristaus, esančio amžinojo išganymo priežastimi, aukos vienatinumą. Ir Bažnyčia pagerbia kryžių giedodama: „O Kryžiau, sveikinamas būk, vienintele žmogaus viltie!“

KBK 617 kontekstas

19921266 Švenčiausioji Trejybė pakrikštytajam dovanoja pašvenčiamąją malonę – nuteisinimo malonę, kuri: — teologinėms dorybėms padedant, padaro jį pajėgų tikėti į Dievą, Juo viltis ir Jį mylėti; — duoda jam gebėjimą gyventi ir elgtis taip, kaip skatina Šventoji Dvasia savo dovanomis; — moralinėms dorybėms padedant, suteikia jam galimybę tapti vis geresniam. Tad šventajame Krikšte įsišaknijęs visas antgamtinis krikščionio gyvenimas.

KBK 1266 kontekstas

1992294 Dievo garbė ir yra tai, kad Jis tą savo gerumą apreiškia ir juo dalijasi sukurdamas pasaulį. O mes „iš grynos meilės, laisvu [Jo] valios nutarimu“ iš anksto esame paskirti „per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais [Jo] malonės kilnumo šlovei“ (Ef 1, 5–6): „Nes Dievo garbė yra gyvasis žmogus, o žmogaus gyvenimas yra regėti Dievą. Jeigu jau Dievo apreiškimas per kūriniją suteikia gyvenimą visiems žemėje esantiems, tai juo labiau Tėvo apreiškimas per Žodį suteikia gyvenimą tiems, kurie regi Dievą.“ Galutinis kūrinijos tikslas tas, kad Dievas, „visa sukūręs, galų gale savo garbei ir mūsų laimei būtų 'viskas visame kame' (1 Kor 15, 28)“.

KBK 294 kontekstas

19932008 Krikščioniškajame gyvenime žmogaus nuopelnai Dievo akyse atsiranda dėl to, kad Dievas laisvai nutarė leisti žmogui bendradarbiauti su Jo malone. Tėviškas Dievo veikimas savo poveikiu yra pirmesnis, laisvas žmogaus bendradarbiavimas paskesnis, tad ir nuopelnai dėl gerų darbų pirmiausia priskirtini Dievo malonei ir tik paskui tikinčiajam. Taigi žmogaus nuopelnų šaltinis galiausiai yra Dievas, nes geri žmogaus darbai prasideda Kristuje iš Šventosios Dvasios įkvėpimo ir pagalbos.

KBK 2008 kontekstas

19932068 Tridento Susirinkimas moko, kad dešimt įsakymų įpareigoja krikščionis ir kad jų privalo laikytis ir nuteisintas žmogus. Tai patvirtina Vatikano II Susirinkimas: „Viešpats [...] siunčia vyskupus kaip apaštalų įpėdinius mokyti visų tautų ir skelbti Evangelijos visai kūrinijai, idant visi žmonės tikėjimu, krikštu ir įsakymų vykdymu pasiektų išganymą.“

KBK 2068 kontekstas

1994312 Tad laikui bėgant galima pamatyti, kad Dievas savo visagale apvaizda gali savo kūrinių sąlygoto, netgi moralinio blogio padarinius paversti gėriu. Juozapas savo broliams tarė: „Ne jūs mane čia atsiuntėte, bet Dievas [...]. Nors jūs ir sumanėte man pikta, Dievas pakeitė tai į gera – leido išlaikyti daugelį žmonių“ (Pr 45, 8; 50, 20). Iš paties didžiausio kada nors padaryto moralinio blogio – Dievo Sūnaus atmetimo ir nužudymo, kurio priežastis buvo visų žmonių nuodėmės, – Dievas savo malonės apstumu išgavo visų didžiausią gėrį: Kristaus pašlovinimą ir mūsų atpirkimą. Tačiau blogis dėl to netampa gėriu.

KBK 312 kontekstas

1994412 Tačiau kodėl Dievas nesutrukdė pirmajam žmogui nusidėti? Šv. Leonas Didysis atsako: „Neapsakoma Kristaus malonė mums davė didesnių gėrių už tuos, kuriuos demonas iš pavydo iš mūsų buvo atėmęs.“ O šv. Tomas Akvinietis: „Niekas netrukdo, kad žmogaus prigimtis net ir po nuodėmės būtų skirta aukštesniam tikslui. Dievas iš tiesų leidžia blogiui įvykti, kad iš jo išgautų dar didesnį gėrį. Dėl to Laiške romiečiams (5, 20) sakoma: 'Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė'. Todėl Velykų žvakės palaiminimo apeigose girdime: 'Tikrai laiminga ta kaltė, kuri susilaukė tokio didžio Atpirkėjo'.“

KBK 412 kontekstas

1996153 Petrui išpažinus, jog Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, Jėzus atsako, kad jam tai apreiškė „ne kūnas ir kraujas [...], bet mano Tėvas, kuris yra danguje“ (Mt 16, 17). Tikėjimas yra Dievo dovana, Jo įdiegta antgamtinė dorybė. „Šitokiam tikėjimui reikia pirmiau ateinančios ir padedančios Dievo malonės bei Šventosios Dvasios vidinės pagalbos. Toji Dvasia paveikia širdį ir palenkia ją į Dievą, atveria dvasios akis ir teikia 'malonumą kiekvienam pritarti tiesai ir ją tikėti'.“

KBK 153 kontekstas

1997375 Bažnyčia, autentiškai aiškindama simbolinę Biblijos kalbą Naujojo Testamento ir Tradicijos perspektyvoje, moko, kad mūsų pirmųjų tėvų Adomo ir Ievos pirmapradė būsena buvo „šventumas ir teisumas“. Ši pirmapradžio šventumo malonė buvo dalyvavimas dieviškajame gyvenime.

KBK 375 kontekstas

1997260 Galutinis visos dieviškosios ekonomijos tikslas yra tobulas kūrinių susivienijimas su Palaimingąja Trejybe. Tačiau esame kviečiami jau dabar tapti Švenčiausiosios Trejybės buveine. Viešpats sako: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23). O mano Dieve, mano garbinamoji Trejybe, padėk man visiškai save pamiršti, kad, Tavo palaikoma, būčiau rami ir taiki, lyg mano siela jau būtų amžinybėje; niekas tenedrumsčia mano ramybės ir teneatskiria nuo Tavęs, o mano Nekintamoji, bet kiekviena valandėlė tepanardina mane vis giliau tavojon paslaptin! Nuramink mano sielą. Sukurk joje savo dangų, Tau mielą būstą ir poilsio vietą. Tegu niekada nepaliksiu joje Tavęs vienos, bet būsiu ten visa, budėdama savo tikėjime, visa garbinanti, visa atsidavusi Tavo kuriamajam veikimui.

KBK 260 kontekstas

19991966 Naujasis Įstatymas yra per tikėjimą į Kristų tikintiesiems duota Šventosios Dvasios malonė. Ji veikia meile, Viešpaties Kalno pamokslu mus moko, ką reikia daryti, ir sakramentais suteikia malonę tai daryti: Kas pamaldžiai ir įžvalgiai apmąstys, ką mūsų Viešpats yra kalbėjęs Kalno pamoksle, pateiktame šv. Mato evangelijoje, tas neabejotinai jame atras tobulas krikščioniškojo gyvenimo gaires. [...] Tame pamoksle yra visi įsakymai, reikalingi krikščioniškajam gyvenimui ugdyti.

KBK 1966 kontekstas

20021742 Laisvė ir malonė. Kristaus malonė jokiu būdu neslopina mūsų laisvės, kai pastaroji atitinka Dievo į žmogaus širdį įdiegtą tiesos ir gėrio suvokimą. Atvirkščiai, kaip rodo krikščioniškoji, ypač maldos, patirtis, kuo klusnesni esame malonės veikimui, tuo labiau didėja mūsų vidinė laisvė ir ištvermė tiek išmėginimų metu, tiek išorinio pasaulio prievartos bei priespaudos akivaizdoje. Malonės veikimu Šventoji Dvasia ugdo mumyse dvasinę laisvę, kad padarytų mus laisvais Jos veikimo Bažnyčioje ir pasaulyje bendradarbiais: Visagali gailestingasis Dieve, teikis pašalinti kliūtis iš mūsų išganymo kelio, kad galėtume visas kūno ir sielos jėgas laisvai atiduoti Tavo tarnybai.

KBK 1742 kontekstas

20022550 Tame kelyje į tobulumą Dvasia ir Sužadėtinė jas girdinčius kviečia tobulai vienytis su Dievu: Ten bus tikroji garbė: niekas nebus giriamas per klaidą ar pataikaujamai; bus tikroji pagarba, neatimta nė iš vieno, kas jos nusipelnė, neduota nė vienam, kas yra jos nevertas; bet jos ir nereikalaus nė vienas nevertas, kai bus pagerbti tik jos vertieji. Ten viešpataus tikroji taika, ir nebus priešininkų, ir niekas nenukentės nei nuo savęs, nei nuo kitų. Atlygiu už dorybę bus Tas, kuris ją suteikė ir pats save pažadėjo kaip atlygį, už kurį negali būti nieko geresnio ir didesnio. [...] „Aš būsiu jūsų Dievas, ir jūs būsite mano tauta“ (Kun 26, 12) [...]. Taip reikia suprasti ir apaštalo žodžius: „Kad Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28). Jis bus mūsų troškimų tikslas, regimas mūsų be pabaigos, mylimas be saiko, šlovinamas be atokvėpio. Ta malonės dovana, tas jausmas, tie išgyvenimai, kaip ir pats amžinasis gyvenimas, iš tiesų bus bendri visiems.

KBK 2550 kontekstas

20031108 Kiekviename liturginiame veiksme atsiunčiama Šventoji Dvasia siekia vienyti tikinčiuosius su Kristumi, kad jie sudarytų Jo kūną. Ji yra tartum syvai Tėvo Vynmedžio, kuris brandina vaisius savo šakose. Liturgijoje Dvasia ir Bažnyčia glaudžiausiai bendradarbiauja. Bendrystės Dvasia nuolat išlieka Bažnyčioje, todėl Bažnyčia yra didysis bendrystės su Dievu sakramentas, suburiantis draugėn išsisklaidžiusius Dievo vaikus. Dvasios liturgijoje vaisius yra nuo mūsų broliškos bendrystės neatskiriama bendrystė su Švenčiausiąja Trejybe.

KBK 1108 kontekstas

20031127 Deramai, su tikėjimu švenčiami sakramentai perduoda jais išreiškiamą malonę. Jie yra veiksmingi, nes juose veikia pats Kristus: Jis krikštija, Jis veikia savo sakramentuose, suteikdamas sakramentu išreiškiamą malonę. Tėvas visuomet išklauso savo Sūnaus Bažnyčios maldą, o Bažnyčia kiekvieno sakramento epiklezėje išreiškia savo tikėjimą Šventosios Dvasios galia. Kaip ugnis perkeičia visa, ką tik paliečia, taip ir Šventoji Dvasia paverčia dieviškuoju gyvenimu tai, kas būna pavesta Jos galiai.

KBK 1127 kontekstas

2003799 Ir nepaprastos, ir paprastos bei kuklios charizmos yra Šventosios Dvasios malonės dovanos, tiesiogiai ar netiesiogiai naudingos Bažnyčiai, skirtos jos statybai, žmonių labui ir pasaulio reikmėms.

KBK 799 kontekstas

2003800 Charizmas su dėkingumu turi priimti ne tik tas, kuris jas gauna, bet ir visi Bažnyčios nariai. Tai iš tiesų nuostabi malonių gausa apaštališkam gyvybingumui ir viso Kristaus Kūno šventumui palaikyti, tačiau tik tada, kai tos malonės tikrai ateina iš Šventosios Dvasios ir naudojamos esant visiškai tikram tos Dvasios įkvėpimui, tai yra su meile, kuri yra tikrasis charizmų matas.

KBK 800 kontekstas

2003801 Ta prasme visada būtina charizmas ištirti. Jokia charizma neatleidžia nuo pareigos gerbti ganytojus ir paklusti jiems. Šiems „ypač dera negesinti Dvasios, bet visa ištirti ir palaikyti tai, kas gera“, kad visos charizmos, likdamos skirtingos ir viena kitą papildydamos, tarnautų „bendram labui“ (1 Kor 12, 7).

KBK 801 kontekstas

20061723 Pažadėtoji palaima verčia mus daryti lemtingus moralinius sprendimus: šalinti iš savo širdies blogus polinkius ir už viską labiau siekti Dievo meilės. Ji mus moko, kad tikrosios laimės nėra nei turtuose ar gerovėje, nei žmonių garbėje ar galybėje, nei jokioje žmogiškoje veikloje – moksle, technikoje ar mene, kad ir kokie vertingi jie būtų, nei jokiame kūrinyje, o vien Dieve, visokio gėrio ir visokios meilės šaltinyje: Turtas yra didysis šių dienų dievaitis, kuriam nejučiomis lenkiasi minios žmonių. Palaimą jie matuoja turtu, garbingumą taip pat. [...] Visa tai lemia įsitikinimas, kad turtas viską gali. Tad jis yra vienas nūdienos stabų; antras – visuomenės pripažinimas. [...] Tas visuotinis pripažinimas, darantis žmogų žinomą ir garsų pasaulyje (tai galima pavadinti žiniasklaidos kuriama viešąja nuomone), pats yra laikomas gėriu, aukščiausiu gėriu, tikro garbinimo objektu.

KBK 1723 kontekstas

20061807 Teisingumas, kaip moralinė dorybė, yra pastovus ir tvirtas noras atiduoti Dievui ir artimui tai, kas jiems priklauso. Teisingumas Dievo atžvilgiu yra vadinamas „religingumo dorybe“; žmonių atžvilgiu jis verčia gerbti kiekvieno teises, o jų tarpusavio santykiuose pasiekti tokios darnos, kuri vienodai atsižvelgtų į visus žmones ir į jų bendrą gerovę. Šventajame Rašte dažnai minimas teisusis pasižymi visada neklastinga širdimi ir teisingu elgesiu artimo atžvilgiu. „Nebūsi šališkas vargšui ir nenusileisi didžiūnui, bet teisi savo artimą teisingai“ (Kun 19, 15). „O jūs, šeimininkai, duokite vergams, kas teisinga ir kas dera, atsimindami, kad ir jūs turite Viešpatį danguje“ (Kol 4, 1).

KBK 1807 kontekstas

2008306 Dievas yra absoliutus savo planų Šeimininkas. Tačiau jiems įgyvendinti Jis pasitelkia ir kūrinius. Tai ne silpnumo, bet visagalio Dievo didybės ir gerumo ženklas. Nes Dievas savo kūriniams suteikia ne tik būtį, bet ir garbę veikti patiems, būti vienas kito priežastimi ir pradžia ir taip bendradarbiauti vykdant Jo planus.

KBK 306 kontekstas

2008155 Tikėjimu žmogaus protas ir valia bendradarbiauja su Dievo malone: „Tikėjimas yra dieviškajai tiesai pritariančio proto, kuriam įsako Dievo malonės skatinama valia, aktas.“

KBK 155 kontekstas

2008970 Tačiau „Marijos motiniškas vaidmuo žmonėms jokiu būdu netemdo ir nemažina šio vienatinio Kristaus tarpininkavimo, bet parodo jo galią. Juk visa Švenčiausiosios Mergelės išganomoji įtaka žmonijai kyla [...] iš Kristaus nuopelnų pertekliaus, grindžiama jo tarpininkavimu, nuo kurio visiškai priklauso ir iš kurio semiasi visą savo galią.“ „Joks kūrinys niekada negali būti laikomas lygus įsikūnijusiam Žodžiui ir Atpirkėjui, tačiau lygiai kaip Kristaus kunigystėje įvairiais būdais dalyvauja tiek šventieji tarnautojai, tiek tikinčioji tauta, ir lygiai kaip vienas Dievo gerumas skirtingais būdais yra tikrai paskleistas kūriniuose, taip ir vienatinis Atpirkėjo tarpininkavimas ne išskiria, bet skatina įvairių kūrinių bendradarbiavimą, kylantį iš vieno šaltinio.“

KBK 970 kontekstas

2009604 Atiduodamas savo Sūnų už mūsų nuodėmes, Dievas parodė, kad tai, ką Jis planuoja mūsų atžvilgiu, yra geranoriškos meilės sumanymas, visai nepriklausomas nuo mūsų nuopelnų: „Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4, 10). „O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8).

KBK 604 kontekstas

2011492 Tas „išskirtinio šventumo spindesys“, kuriuo ji buvo „nuo pat pirmo prasidėjimo akimirksnio papuošta“, atsirado grynai iš Kristaus: ji yra „dėl savo Sūnaus nuopelnų kilnesniu būdu atpirkta.“ Labiau už visus kitus sukurtus asmenis Tėvas ją „palaimino [...] Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje“ (Ef 1, 3) ir išsirinko „jame prieš pasaulio sukūrimą; [...] iš grynos meilės“ (Ef 1, 4–5), kad būtų šventa ir nesutepta Jo akivaizdoje.

KBK 492 kontekstas

20111460 Atgaila, kurią paskiria nuodėmklausys, turi atsižvelgti į asmeninę penitento būklę ir būti naudinga jo dvasiai. Ji, kiek tik įmanoma, turi atitikti padarytų nuodėmių sunkumą ir pobūdį. Tai gali būti malda, tam tikra auka, gailestingumo darbai, patarnavimas artimui, savanoriškas atsižadėjimas, kentėjimas ir ypač kantrus savo kryžiaus nešimas. Tokios atgailos padeda mums darytis panašiems į Kristų, kuris pats vienas kartą visiems laikams atsilygino už mūsų nuodėmes; leidžia tapti prisikėlusiojo Kristaus bendraįpėdiniais, „jeigu su juo kenčiame“ (Rom 8, 17): Vis dėlto atsilyginimas, kurį mes sumokame už savo nuodėmes, toks nebūtų, jei jo nebūtų sumokėjęs Jėzus Kristus; nes mes patys, kaip tokie, nieko negalime; „visa galime“, padedami To, „kuris mus stiprina“. Tad žmogus neturi nieko, kuo galėtų pasigirti, bet visas mūsų „gyrius“ yra Kristuje, [...] per Jį mes atsilyginame, „duodami tikrų atsivertimo vaisių“, kurie iš Jo gauna vertę, per Jį aukojami Tėvui ir dėl Jo yra Tėvo priimami.

KBK 1460 kontekstas

2012459 Žodis tapo kūnu, kad mums būtų šventumo pavyzdys. „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs...“ (Mt 11, 29). „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). O Tėvas ant Atsimainymo kalno liepia: „Klausykite jo!“ (Mk 9, 7). Jis iš tiesų yra palaiminimų pavyzdys ir naujojo Įstatymo norma: „Kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12). Ta meilė reikalauja, Juo sekant, save aukoti.

KBK 459 kontekstas

2013915 Daugeriopi Evangelijos patarimai siūlomi visiems Kristaus mokiniams. Tobula meilė, kuriai pašaukti visi tikintieji, laisvai atsiliepusius į kvietimą pasiaukoti Dievui įpareigoja nesantuokiniame gyvenime laikytis skaistumo dėl Dievo karalystės, neturto ir klusnumo. „Pašvęstojo gyvenimo“ skiriamasis ženklas ir yra tų [Evangelijos] patarimų įžadai laikantis Bažnyčios pripažinto pastovaus gyvenimo būdo.

KBK 915 kontekstas

20132545 Visi krikščionys „tesistengia tinkamai tvarkyti savo polinkius, kad pasaulio dalykų naudojimas ir evangeliškojo neturto dvasiai priešingas prisirišimas prie turtų nekliudytų jiems siekti tobulos meilės“.

KBK 2545 kontekstas

2013825 „Bažnyčia jau žemėje yra paženklinta tikro, nors ir netobulo šventumo.“ Jos nariai tobulą šventumą dar turi pasiekti: „Aprūpinti tokiomis ir taip gausiomis išganymo priemonėmis, visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų padėtis ir luomas, Viešpaties pašaukiami kiekvienas savo keliu siekti tobulybės to šventumo, kuriuo tobulas yra pats Tėvas.“

KBK 825 kontekstas

2014774 Graikų žodis mysterion [slėpinys] buvo verčiamas į lotynų kalbą dviem žodžiais: mysterium ir sacramentum. Vėliau sacramentum buvo aiškinamas kaip slėpiningos išganymo tikrovės, kurią išreiškia žodis mysterium, regimas ženklas. Ta prasme pats Kristus yra išganymo slėpinys: „Nėra kito slėpinio, tik Kristus.“ Išganingoji Jo šventos ir pašventinančios žmogystės veikla yra išganymo sakramentas, kuris pasireiškia ir veikia Bažnyčios sakramentuose (juos Rytų Bažnyčios taip ir vadina „šventais slėpiniais“). Septyni sakramentai yra ženklai ir priemonės, kuriomis Šventoji Dvasia skleidžia Kristaus – Galvos malonę Jo kūne – Bažnyčioje. Tad Bažnyčia turi ir teikia tą neregimą malonę, kurią pati išreiškia. Šia analogine prasme ji ir vadinama „sakramentu“.

KBK 774 kontekstas

2015407 Gimtosios nuodėmės samprata, susieta su mokymu apie Kristaus atpirkimą, leidžia aiškiai įsisąmoninti žmogaus ir jo veiklos pasaulyje būklę. Dėl pirmųjų tėvų nuodėmės velnias įgijo tam tikrą valdžią žmogui, nors šis išlieka laisvas. Per gimtąją nuodėmę jis pateko „vergijon to, kuris 'turėjo mirties valdžią', tai yra velnio“. Ignoruojant tai, kad žmogaus prigimtis yra pažeista ir linkusi į blogį, padaroma rimtų klaidų auklėjimo, politikos, socialinės veiklos ir moralės srityse.

KBK 407 kontekstas

20152725 Malda yra malonės dovana ir tvirtas mūsų atsakas. Ji visada reikalauja mūsų pastangų. Didieji maldos žmonės Senojoje Sandoroje iki Kristaus, taip pat Dievo Motina ir šventieji drauge su Jėzumi mus moko, kad malda yra kova. Kova su kuo? Su savimi pačiais ir su klastinguoju gundytoju, kuris daro viską, kad tik atitrauktų žmogų nuo maldos, nuo vienybės su Dievu. Meldžiamės taip, kaip gyvename, nes gyvename taip, kaip meldžiamės. Kas nenori nuolat gyventi pagal Kristaus Dvasią, tas neįpranta melstis Jo vardu. Krikščionio naujojo gyvenimo „dvasinė kova“ yra neatskiriama nuo maldos kovos.

KBK 2725 kontekstas

20151438 Liturginių metų atgailos laikotarpiai ir dienos (gavėnios laikas, kiekvienas penktadienis, primenantis Viešpaties mirtį) yra ryškus Bažnyčios atgailos metas. Tie laikotarpiai labai tinka dvasinėms pratyboms, atgailos liturgijai, atgailaujančių maldininkų kelionėms, savanoriškam atsižadėjimui pasninkaujant ir šelpiant varguolius, broliškam dalijimuisi su kitais (gailestingumo ir misijų darbams).

KBK 1438 kontekstas

2016162 Tikėjimas yra Dievo malonės dovana žmogui. Tą neįkainojamą dovaną mes galime prarasti. Šventasis Paulius primena Timotiejui, kad kovotų „gerą kovą“, išlaikytų „tikėjimą ir gerą sąžinę. Jos atsižadėjus, kai kurių tikėjimo laivas sudužo“ (1 Tim 1, 18–19). Kad tikėjimu gyventume, augtume ir ištvertume ligi galo, turime jį maitinti Dievo žodžiu; turime melsti Viešpatį, kad sustiprintų mūsų tikėjimą, kuris „veikia meile“ (Gal 5, 6), turi būti vilties palaikomas ir įleidęs šaknis Bažnyčios tikėjime.

KBK 162 kontekstas

20161821 Tad galime tikėtis dangaus garbės, Dievo pažadėtos tiems, kurie Jį myli ir vykdo Jo valią. Bet kuriomis aplinkybėmis kiekvienas privalo puoslėti viltį, kad, Dievo malonės padedamas, „ištvers iki galo“ ir pasieks dangaus džiaugsmą kaip amžinąjį Dievo atlygį už gerus darbus, atliktus Kristaus malonei padedant. Bažnyčia su viltimi meldžia, kad „visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tim 2, 4). Ji trokšta būti dangaus garbėje suvienyta su Kristumi, savo Sužadėtiniu: Pasitikėk, mano siela, pasitikėk! Tu nežinai dienos ir valandos. Rūpestingai budėk! Viskas greitai praeina, nors nekantrumas ir verčia tave abejoti tuo, kas tikra, ir trumpą laiką paverčia ilgu. Suprask, kad kuo daugiau kovosi, tuo labiau įrodysi, kaip myli savo Dievą, ir tuo labiau vieną dieną džiaugsiesi su savo Mylimuoju ta laime ir žavesiu, kurie niekada nesibaigs.

KBK 1821 kontekstas

20161247 Nuo Bažnyčios pradžios suaugusiųjų Krikštas labiausiai būdavo paplitęs ten, kur Evangeliją pradėta skelbti neseniai. Tad svarbus buvo katechumenatas (parengimas Krikštui). Kaip tikėjimo ir krikščioniškojo gyvenimo įvadas, jis žmogų turi parengti priimti Dievo dovaną per Krikštą, Sutvirtinimą ir Eucharistiją.

KBK 1247 kontekstas

KBKS nuorodos

1987-1995, 2017-2020422. Kas yra nuteisinimas?

Nuteisinimas yra iškiliausias Dievo meilės darbas. Tai gailestingas ir neužsitarnaujamai dovanojamas Dievo veikimas, panaikinantis mūsų nuodėmes ir padarantis visą mūsų esybę teisią ir šventą. Tai įvyksta per Kristaus kančia pelnytą ir Krikštu dovanojamą Šventosios Dvasios malonę. Nuteisinimas duoda pradžią žmogaus laisvam atsakui, t. y. tikėjimui į Kristų ir bendradarbiavimui su Šventosios Dvasios malone.

KBKS 422 kontekstas

1996-1998, 2005, 2021423. Kas yra nuteisinamoji malonė?

Malonė yra neužsitarnaujama dovana, kurią mums dovanoja Dievas, kad galėtume dalyvauti jo trejybiškajame gyvenime ir gebėtume veikti iš meilės jam. Ji vadinama išliekamąja, arba pašvenčiamąja, arba sudievinamąja malone, nes ja mes pašventinami ir sudievinami. Ji yra antgamtinė, nes visiškai priklauso nuo dovanojamo Dievo užmojo ir pranoksta žmogaus protą bei jėgas. Todėl ji neprieinama mūsų patyrimui.

KBKS 423 kontekstas

1999-2000, 2003-2004, 2023-2024424. Kokios yra kitos malonės rūšys?

Be išliekamosios malonės dar yra: veikiančioji malonė (su tam tikromis aplinkybėmis susijusios dovanos); sakramentinė malonė (kiekvienam sakramentui būdingos dovanos); ypatingosios malonės, arba charizmos (jų tikslas – bendrasis Bažnyčios gėris), įskaitant luomo malones, lydinčias bažnytinio tarnavimo ir gyvenimo pareigų atlikimą.

KBKS 424 kontekstas

2006-2010, 2025-2026426. Kas yra nuopelnas?

Nuopelnas yra tai, kas duoda teisę į atlygį už gerą veiksmą. Dievo atžvilgiu žmogus savo išgalėmis nieko negali pelnyti, nes viską yra kaip dovaną gavęs iš jo. Vis dėlto Dievas suteikia žmogui galimybę įgyti nuopelnų vienijantis su Kristaus meile – mūsų nuopelnų Dievo akyse šaltiniu. Gerų darbų nuopelnai pirmiausia priskirtini Dievo malonei ir tik paskui – laisvai žmogaus valiai.

KBKS 426 kontekstas

2012-2016, 2028-2029428. Ar visi mes pašaukti krikščioniškajam šventumui?

Krikščioniškajam šventumui pašaukti visi tikintieji. Tai krikščioniškojo gyvenimo pilnatvė ir meilės tobulybė, tampanti tikrove artimoje vienybėje su Kristumi, o jame ir su Švenčiausiąja Trejybe. Krikščionio šventėjimo kelias, perėjęs per kryžių, baigsis galutiniu teisiųjų prisikėlimu, kuriame Dievas bus viskas visame kame.

KBKS 428 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

40Plg. Rom 3, 22.

41Plg. Rom 6, 3–4.

42Plg. 1 Kor 12.

43Plg. Jn 15, 1–4.

44Šv. Atanazas Aleksandrietis, Epistula ad Serapionem, 1, 24: PG 26, 585–588.

45Tridento Susirinkimas, 6^a sesija, Decretum de iustificatione, c. 7: DS 1528.

46Plg. Tridento Susirinkimas, 6^a sesija, Decretum de iustificatione, c. 7: DS 1529.

47Tridento Susirinkimas, 6^a sesija, Decretum de iustificatione, c. 5: DS 1525.

48Šv. Augustinas, In Iohannis evangelium tractatus, 72, 3: CCL 36, 508 (PL 35, 1823).

49Plg. Rom 7, 22; Ef 3, 16.

50Plg. Jn 1, 12–18.

51Plg. Rom 8, 14–17.

52Plg. 2 Pt 1, 3–4.

53Plg. Jn 17, 3.

54Plg. 1 Kor 2, 7–9.

55Plg. Jn 4, 14; 7, 38–39.

56Šv. Augustinas, De gratia et libero arbitrio, 17, 33: PL 44, 901.

57Šv. Augustinas, De natura et gratia, 31, 35: CSEL 49, 258–259 (PL 44, 264).

58Šv. Augustinas, Confessiones, 13, 36, 51: CCL 27, 272 (PL 32, 868).

59Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 12: AAS 57 (1965) 16–17.

60Plg. 1 Kor 12.

61Plg. Tridento Susirinkimas, 6^a sesija, Decretum de iustificatione, c. 9: DS 1533–1534.

62Šv. Joana Arkietė, Dictum, in: Procès de condamnation, ed. P. Tisset, Paryžius, 1960, p. 62.

64Plg. Tridento Susirinkimas, 6^a sesija, Decretum de iustificatione, c. 16: DS 1546.

65Plg. Tridento Susirinkimas, 6^a sesija, Decretum de iustificatione, c. 16: DS 1548.

66Šv. Augustinas, Sermo 298, 4–5: SPM 1, 98–99 (PL 38, 1367).

67Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, Acte d’offrande à l’Amour miséricordieux: Récréations pieuses – Prières, Paryžius, 1992, p. 514–515.

68Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 40: AAS 57 (1965) 45.

69Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 40: AAS 57 (1965) 45.

70Plg. 2 Tim 4.

71Šv. Grigalius Nisietis, In Canticum homilia 8, in: Gregorii Nysseni opera, ed. W. Jaeger, H. Langerbeck, v. 6, Leidenas, 1960, p. 247 (PG 44, 941).

72Plg. Tridento Susirinkimas, 6^a sesija, Decretum de iustificatione, canon 26: DS 1576.

73Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 40: AAS 57 (1965).

74Šv. Grigalius Nisietis, De vita Moysis, 1, 5, ed. M. Simonetti, Vičenca, 1984, p. 10 (PG 44, 300).