Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

Visas YOUCAT tekstas nėra skelbiamas, tik Pratarmė ir klausimų sąrašas su atitinkamomis KBK sąsajomis

2 skirsnis. Malonė ir nuteisinimas

I. Nuteisinimas

1987S-422Y-337Šventosios Dvasios malonė turi galią mus nuteisinti, tai yra nuplauti mūsų nuodėmes ir mums suteikti Dievo teisumą tikėjimu į Jėzų Kristų40 ir Krikštu41:

Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo. Mes žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios. Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje (Rom 6, 8–11).

1988S-422Y-337Šventosios Dvasios galia mes dalyvaujame Kristaus kančioje, mirdami nuodėmei, ir Jo Prisikėlime – gimdami naujam gyvenimui; mes esame Jo Kūno – Bažnyčios42 – nariai, šakelės, įskiepytos į vynmedį, kuris yra Jis pats43:

Dvasios dėka turime dalį Dieve. Būdami Dvasios dalininkai, tampame dieviškosios prigimties dalininkais (...). Dėl to tie, kuriuose gyvena Šventoji Dvasia, yra sudievinti.44

1989S-422Y-337Pirmasis Šventosios Dvasios malonės veikimo vaisius yra atsivertimas, kuris nuteisina, kaip yra skelbęs Jėzus Evangelijos pradžioje: „Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė“ (Mt 4, 17). Malonės veikiamas, žmogus atsigręžia į Dievą ir nusigręžia nuo nuodėmės; taip jis gauna atleidimą ir teisumą iš aukštybių. Šis „nuteisinimas nėra tik nuodėmių atleidimas, bet ir vidinio žmogaus pašventinimas bei atnaujinimas“45.

1990S-422Y-337Nuteisinimas išlaisvina žmogų nuo nuodėmės, kuri prieštarauja Dievo meilei, ir nuvalo jo širdį. Nuteisinimas kyla iš gailestingo, atleidimą teikiančio Dievo iniciatyvos. Jis sutaikina žmogų su Dievu, išvaduoja iš nuodėmės vergijos ir gydo.

1991S-422Y-337Nuteisinimas drauge yra ir tikėjimu į Jėzų Kristų priimtas Dievo teisumas. „Teisumas“ reiškia, kad dieviškoji meilė yra teisi. Drauge su nuteisinimu mūsų širdis pripildo tikėjimas, viltis ir meilė; mums suteikiama dovana paklusti Dievo valiai.

1992S-422Y-337Nuteisinimą mums pelnė Kristaus kančia; Jis paaukojo save ant kryžiaus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią atnašą, o Jo kraujas tapo permaldavimo už visų žmonių nuodėmes priemone. Nuteisinimas teikiamas Krikštu – tikėjimo sakramentu. Jis padaro mus panašius į teisųjį Dievą, kuris savo gailestingumo galia mus daro teisius iš vidaus. Nuteisinimo tikslas yra Dievo ir Kristaus garbė ir amžinojo gyvenimo dovana:46

Bet dabar be Įstatymo pasireiškė Dievo teisumas, paliudytas Įstatymo ir Pranašų. Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia, veikiančia per tikėjimą. Jis norėjo parodyti savo teisumą tuo, kad nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau, dieviškojo kantrumo laikais, ir norėjo parodyti savo teisumą dabartiniu metu, pasirodydamas esąs teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki į Jėzų (Rom 3, 21–26).

1993S-422Y-337Nuteisinimas leidžia bendradarbiauti Dievo malonei ir žmogaus laisvei. Jis pasireiškia tuo, kad žmogus tikėjimu pritaria jį atsiversti šaukiančiam Dievo žodžiui, o meile bendradarbiauja su tą pritarimą pranokstančiu ir remiančiu Šventosios Dvasios veikimu:

Kai Dievas paliečia žmogaus širdį, apšviesdamas jį Šventąja Dvasia, nei pats žmogus nelieka visiškai pasyvus, priimdamas šį įkvėpimą, juo labiau kad gali jį ir atmesti, nei pasidaro teisus Dievo akyse vien savo laisva valia be Jo malonės.47

1994S-422Y-337Nuteisinimas yra iškiliausias Dievo meilės darbas, Jėzuje Kristuje apreikštas ir Šventosios Dvasios įvykdomas. Šventasis Augustinas mano, kad bedievio nuteisinimas „yra didingesnis darbas už dangaus ir žemės sukūrimą“, nes „dangus ir žemė praeis, o išrinktųjų išganymas ir nuteisinimas pasiliks“48. Jis net mano, kad nusidėjėlių nuteisinimas taip pat pranoksta teisiųjų angelų sukūrimą, nes taip parodomas dar didesnis gailestingumas.

1995S-422Y-337Šventoji Dvasia yra vidinis mokytojas. Padėdamas gimti „vidiniam žmogui“49, nuteisinimas pašventina jį visą:

Kaip buvote atidavę savo kūno narius vergauti netyrumui ir nedorybei, kad elgtumėtės nedorai, taip dabar atiduokite savo narius tarnauti teisumui, kad taptumėte šventi. [...] Dabar, išvaduoti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, jūs turite kaip vaisių šventumą ir kaip baigtį – amžinąjį gyvenimą (Rom 6, 19. 22).

II. Malonė

1996S-423Y-338Mūsų nuteisinimas kyla iš Dievo malonės. Malonė yra Dievo palankumas, neužsitarnaujamai teikiama pagalba, kad atsilieptume į Jo pašaukimą: taptume Dievo vaikais50, Jo įvaikiais51, dieviškosios prigimties52, amžinojo gyvenimo53 dalininkais.

1997S-423Y-338Malonė yra dalyvavimas Dievo gyvenime; ji įvesdina mus į vidinį dieviškosios Trejybės gyvenimą: per Krikštą krikščionis dalyvauja Kristaus – Jo kūno Galvos – malonėje. Kaip „įvaikis“, susivienijęs su vienatiniu Dievo Sūnumi, jis jau gali Dievą vadinti „Tėvu“. Jame gyvena Dvasia, kuri jam įkvepia meilę ir ugdo Bažnyčią.

1998S-423Y-338Pašaukimas amžinajam gyvenimui yra antgamtinis. Jis visiškai priklauso nuo mūsų neužsitarnautos Dievo iniciatyvos, kadangi tik Jis vienas gali save apreikšti ir patsai save dovanoti. Tas pašaukimas pranoksta ir žmogaus, ir bet kurio kūrinio proto galias ir valios jėgas.54

1999S-424Y-339Kristaus malonė yra neužsitarnauta, Dievo teikiama dovana, kuria Šventoji Dvasia dieviškąjį gyvenimą įlieja į mūsų sielą, kad ją išgydytų iš nuodėmės ir pašventintų. Tai Krikštu gauta pašvenčiamoji, arba sudievinamoji, malonė. Mumyse ji yra pašventinimo šaltinis:55

Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja. O visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi (2 Kor 5, 17–18).

2000S-424Y-339Pašvenčiamoji malonė yra išliekamoji dovana, pastovi ir antgamtinė būklė, tobulinanti pačią sielą, kad ji būtų pajėgi gyventi su Dievu ir veikti Jo meilės galia. Skirtina išliekamoji malonė – pastovus gebėjimas gyventi ir veikti pagal Dievo pašaukimą – ir padedamosios malonės, tai yra Dievo įsikišimas atsivertimo pradžioje arba pašventinimo metu.

2001S-425Y-340Jau žmogaus pasirengimas priimti malonę yra malonės darbas. Ji būtina, kad pažadintų mūsų bendradarbiavimą, kai esame nuteisinami tikėjimu ir pašventinami meile. Dievas užbaigia mumyse, ką yra pradėjęs, „nes Jis pradeda, taip paveikdamas, kad mes panorėtume, ir užbaigia, bendradarbiaudamas su jau atsivertusia mūsų valia“56:

Nors mes taip pat veikiame, bet veikiame tik drauge su veikiančiuoju Dievu. Jo gailestingumas yra už mus pirmesnis, kad būtume išgydyti, ir toliau lydi, kad, kartą išgydyti, būtume nuolat gaivinami; pirmesnis, kad būtume pašaukti, ir lydi, kad būtume pašlovinti; pirmesnis, kad pamaldžiai gyventume, ir lydi, kad visuomet gyventume su Dievu, kadangi be Jo mes nieko negalime padaryti.57

2002S-425Y-340Laisva Dievo iniciatyva reikalauja žmogaus laisvo atsako, nes Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir drauge su laisve davė jam galią pažinti Dievą ir Jį mylėti. Siela tik būdama laisva gali įžengti į meilės bendrystę. Dievas žmogaus širdį paliečia netarpiškai ir paveikia tiesiogiai. Jis įdiegė žmogui tiesos ir gėrio troškimą, kurį tik Jis vienas gali patenkinti. Šį troškimą, pranokdami visus lūkesčius, atitinka „amžinojo gyvenimo“ pažadai:

O septintoji diena yra be vakaro ir neturi nusileidimo, nes pašventinai ją tęstis amžinai, idant, kadangi tu po visų savo „labai gerų“ darbų ilsėjaisi septintą dieną, [...], mums tavo knygos balsas paskelbtų, kad ir mes po savo darbų, kurie „labai geri“, nes Tu mums juos dovanojai, ilsėsimės Tavyje amžinojo gyvenimo šabo dieną.58

2003S-231S-424Y-339Malonė pirmiausia ir ypač yra dovana Šventosios Dvasios, kuri mus nuteisina ir pašventina. Tačiau malonė apima ir tas dovanas, kurias Šventoji Dvasia mums teikia, kad susietų su savo darbu ir padarytų mus gebančius bendradarbiauti išganant kitus ir ugdant Kristaus Kūną – Bažnyčią. Tai sakramentinės malonės, arba dovanos, būdingos įvairiems sakramentams. Be to, yra ir ypatingųjų malonių, dar vadinamų charizmomis pagal šv. Pauliaus vartojamą graikišką žodį, kuris reiškia palankumą, dosnią dovaną, geradarybę.59 Kad ir kokios jos būtų (kartais ir nepaprastos, kaip stebuklų ar kalbų dovana), charizmos susijusios su pašvenčiamąja malone; jų tikslas yra bendrasis Bažnyčios gėris. Jos tarnauja Bažnyčią ugdančiai meilei.60

2004S-424Y-339Tarp ypatingų dovanų minėtinos luomo malonės, kurios lydi žmones, einančius atsakingas krikščioniškojo gyvenimo ir bažnytinių tarnybų pareigas:

Turime įvairių dovanų, nelygu kokia malonė mums suteikta. Kas turi pranašystės dovaną, tegul ja naudojasi, laikydamasis tikėjimo; kas dovaną tarnauti – tetarnauja, kas mokyti – tegul moko, kas paraginti – tegul ragina; kas dovaną šelpti – tegul šelpia dosniai, kas vadovauti – tegul vadovauja rūpestingai; kas dovaną gailestingumo darbams – tegul pagelbi kitiems su džiaugsmu (Rom 12, 6–8).

2005S-423Y-338Y-341Būdama antgamtinė, malonė yra neprieinama mūsų patyrimui ir gali būti pažinta vien per tikėjimą. Tad mes negalime remtis savo jausmais arba darbais spręsdami, ar esame nuteisinti ir išganyti.61 Vis dėlto Viešpaties žodžiai: „Jūs pažinsite juos iš jų vaisių“ (Mt 7, 20) ir matomos Dievo geradarybės mūsų ir šventųjų gyvenime mums laiduoja, kad malonė mumyse veikia ir skatina vis labiau tikėti ir taip pasitikėti, kaip pasitiki vargdienis.

Vienas gražiausių tokio elgesio pavyzdžių yra šv. Joanos Arkietės atsakymas į bažnytinių teisėjų jai užduotą keblų klausimą, ar ji laiko save turinčia Dievo malonę: „Jeigu jos neturiu, tegu Dievas man ją suteikia; jeigu turiu, tegu Dievas man ją išsaugo.“62

III. Nuopelnai

2006S-426Y-341Žodis „nuopelnas“ paprastai reiškia privalomą bendruomenės ar visuomenės atlygį vienam iš jos narių už jo veiksmus, pripažintus gerais arba blogais, vertus apdovanojimo arba bausmės. Atlygis už nuopelnus išplaukia iš lygybės principui pavaldžios teisingumo dorybės.

2007S-426Y-341Griežta prasme žmogus neturi jokių nuopelnų Dievo akyse. Nelygybė tarp Jo ir mūsų yra begalinė, nes mes visa esame gavę iš Jo, savo Kūrėjo.

2008S-426Y-341Krikščioniškajame gyvenime žmogaus nuopelnai Dievo akyse atsiranda dėl to, kad Dievas laisvai nutarė leisti žmogui bendradarbiauti su Jo malone. Tėviškas Dievo veikimas savo poveikiu yra pirmesnis, laisvas žmogaus bendradarbiavimas paskesnis, tad ir nuopelnai dėl gerų darbų pirmiausia priskirtini Dievo malonei ir tik paskui tikinčiajam. Taigi žmogaus nuopelnų šaltinis galiausiai yra Dievas, nes geri žmogaus darbai prasideda Kristuje iš Šventosios Dvasios įkvėpimo ir pagalbos.

2009S-426Y-341Įvaikystė, per malonę daranti mus dieviškosios prigimties dalininkais, dėl mūsų neužsitarnauto Dievo teisumo gali mums suteikti tikrų nuopelnų. Tokia yra teisė per malonę, absoliuti meilės teisė, kuri mus daro Kristaus „bendraįpėdiniais“, vertais gauti „pažadėtąjį amžinojo gyvenimo palikimą“64. Mūsų gerų darbų nuopelnai yra dieviškojo gerumo dovanos.65 „Pirma buvo duota malonė; dabar grąžinama skola. [...] Tavo nuopelnai yra Dievo dovanos.“66

2010S-427Y-341Kadangi malonės srityje iniciatyva yra Dievo, niekas negali pelnyti pirmosios malonės, kuria prasideda atsivertimas, atleidimas ir nuteisinimas. Paskui, Šventosios Dvasios ir meilės skatinami, mes galime pelnyti sau ir kitiems malonių, reikalingų mums pašventinti, malonei ir meilei skleistis, taip pat amžinajam gyvenimui pasiekti. Laikantis Dievo išminties gali būti pelnytos net laikinosios gėrybės, tokios kaip sveikata ar draugystė. Tų malonių ir gėrybių prašome krikščioniška malda. Meldžiantis mums rūpi gauti ir nuopelningiems darbams reikalingos malonės.

2011S-427Y-341Visų mūsų nuopelnų šaltinis Dievo akyse yra mūsų meilė Kristui. Malonė, veiklia meile vienydama mus su Kristumi, laiduoja mūsų veiksmų antgamtiškumą ir kartu jų nuopelningumą tiek Dievo, tiek žmonių akyse. Šventieji visada aiškiai suvokdavo, kad jų nuopelnai yra gryna malonė:

Pasibaigus žemiškajam ištrėmimui, aš viliuosi džiaugtis Tavimi Tėvynėje, tačiau nesu linkusi kaupti nuopelnų dangui; aš noriu darbuotis vien iš meilės Tau [...]. Atėjus šio gyvenimo vakarui, stosiu priešais Tave tuščiomis rankomis, nes neprašau Tavęs, Viešpatie, kad skaičiuotum mano darbus. Visas mūsų teisumas varganas Tavo akyse. Aš gi trokštu prisidengti Tavo paties teisumu ir, kaip Tavo meilės dovaną, visai amžinybei gauti Tave patį...67

IV. Krikščioniškasis šventumas

2012S-428Y-342„Viskas išeina į gera mylintiems Dievą. [...]. Kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmgimis iš daugelio brolių. Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino; kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino“ (Rom 8, 28–30).

2013S-428Y-342„Visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės.“68 Visi yra pašaukti būti šventi: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48):

Tam tobulumui pasiekti tikintieji tepanaudoja sugebėjimus, atseikėtus jiems pagal Kristaus dovanos saiką, idant [...], visur klusniai vykdydami Tėvo valią, visa dvasia pasišvęstų Dievo garbei ir artimo tarnybai. Šitaip Dievo tautos šventumas suvešės gausiais vaisiais, kaip Bažnyčios istorija ryškiai rodo daugybės šventųjų gyvenimu.69

2014S-428Y-342Dvasinė pažanga krypsta vis glaudesnės vienybės su Kristumi link. Ši vienybė vadinama „mistine“, nes yra dalyvavimas per sakramentus, arba „šventuosius slėpinius“, Kristaus, o su Juo ir Švenčiausiosios Trejybės slėpinyje. Dievas mus visus yra pašaukęs šiai glaudžiai vienybei su Juo, nors ypatingos malonės arba nepaprasti to mistinio gyvenimo ženklai duodami tik kai kuriems žmonėms, kad būtų regima visiems teikiama neužsitarnauta dovana.

2015S-428Y-342Tobulumo kelias eina per kryžių. Nėra šventumo be atsižadėjimo ir dvasinės kovos.70 Dvasinė pažanga apima askezę ir savęs apmarinimą, kurie palaipsniui veda į ramybės ir palaiminimų džiaugsmo kupiną gyvenimą:

Kas kopia aukštyn, tam kiekvienas žingsnis yra pradžia – niekada nesibaigiančios pradžios pradžia. Kas kopia aukštyn, niekada nesiliauja trokšti to, ką jau yra pažinęs.71

2016S-428Y-342Mūsų Motinos šventosios Bažnyčios vaikai teisinga daro vildamiesi iš Dievo, savo Tėvo, malonės ištverti iki galo ir atlygio už gerus darbus, atliktus Jo malonei padedant ir vienybėje su Jėzumi.72 Laikydamiesi tų pačių gyvenimo pagrindų, tikintieji dalijasi „palaiminga viltimi“ su tais, kuriuos gailestingasis Dievas suburia į „šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo“, išsipuošusią „kaip nuotaka savo sužadėtiniui“ (Apr 21, 2).

Santrauka

2017S-422Y-337Šventosios Dvasios malonė teikia Dievo teisumą. Tikėjimu ir Krikštu mus vienydama su Kristaus kančia ir Prisikėlimu, Dvasia leidžia mums būti Jo gyvenimo dalininkais.

2018S-422Y-337Nuteisinimas, kaip ir atsivertimas, turi dvi puses. Malonės veikiamas žmogus atsigręžia į Dievą ir nusigręžia nuo nuodėmės; taip jis gauna atleidimą ir teisumą iš aukštybių.

2019S-422Y-337Nuteisinimas yra nuodėmių atleidimas, vidinio žmogaus pašventinimas ir atnaujinimas.

2020S-422Y-337Nuteisinimą mums pelnė Kristaus kančia. Mums jis suteikiamas Krikštu. Jis daro mus panašius į teisųjį Dievą, kuris ir mus daro teisius. Nuteisinimo tikslas yra Dievo ir Kristaus garbė ir amžinojo gyvenimo dovana. Nuteisinimas yra iškiliausias gailestingojo Dievo darbas.

2021S-423Y-338Malonė yra Dievo mums teikiama pagalba, kad atsilieptume į savo pašaukimą ir taptume Dievo įvaikiais. Ji mus įvesdina į vidinį dieviškosios Trejybės gyvenimą.

2022Y-340Dievo veikimas malonės gyvenime yra ankstesnis už laisvą žmogaus atsaką, jis jį parengia ir pažadina. Malonė atsiliepia į giliuosius laisvo žmogaus lūkesčius; ji žadina laisvę su ja bendradarbiauti ir ją tobulina.

2023S-424Y-339Pašvenčiamoji malonė yra neužsitarnauta, Dievo teikiama dovana, kuria Šventoji Dvasia dieviškąjį gyvenimą įlieja į mūsų sielą, kad ją išgydytų iš nuodėmės ir pašventintų.

2024S-424Y-339Pašvenčiamoji malonė daro mus „patinkančius Dievui“. Su pašvenčiamąja malone susijusios charizmos, ypatingosios Šventosios Dvasios malonės; jų tikslas yra bendrasis Bažnyčios gėris. Dievas taip pat veikia per įvairias padedamąsias malones, kurios skiriasi nuo mumyse esančios išliekamosios malonės.

2025S-426Mūsų nuopelnai Dievo akyse yra galimi tik dėl Jo laisvo sumanymo leisti žmogui bendradarbiauti su Jo malone. Nuopelnai pirmiau priklauso nuo Dievo malonės, tik paskui nuo žmogaus bendradarbiavimo su ja. Žmogaus nuopelnų šaltinis yra Dievas.

2026S-426Y-341Mums, kaip Dievo įvaikiams, Šventosios Dvasios malonė gali suteikti tikrų nuopelnų dėl mūsų neužsitarnauto Dievo teisumo. Pagrindinis nuopelnų Dievo akyse šaltinis yra mūsų meilė.

2027S-427Y-341Niekas negali pelnyti pirmosios malonės, kuria prasideda atsivertimas. Šventosios Dvasios skatinami, mes galime pelnyti sau ir kitiems visų malonių, reikalingų amžinajam gyvenimui pasiekti, taip pat laikinųjų gėrybių.

2028S-428Y-342„Visi Kristaus tikintieji [...] šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės.“73 „Krikščioniškosios tobulybės riba tik viena – neturėti jokių ribų.“74

2029S-428Y-342„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24).

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

1987-1995, 2017-2020422. Kas yra nuteisinimas?

Nuteisinimas yra iškiliausias Dievo meilės darbas. Tai gailestingas ir neužsitarnaujamai dovanojamas Dievo veikimas, panaikinantis mūsų nuodėmes ir padarantis visą mūsų esybę teisią ir šventą. Tai įvyksta per Kristaus kančia pelnytą ir Krikštu dovanojamą Šventosios Dvasios malonę. Nuteisinimas duoda pradžią žmogaus laisvam atsakui, t. y. tikėjimui į Kristų ir bendradarbiavimui su Šventosios Dvasios malone.

KBKS 422 kontekstas

1996-1998, 2005, 2021423. Kas yra nuteisinamoji malonė?

Malonė yra neužsitarnaujama dovana, kurią mums dovanoja Dievas, kad galėtume dalyvauti jo trejybiškajame gyvenime ir gebėtume veikti iš meilės jam. Ji vadinama išliekamąja, arba pašvenčiamąja, arba sudievinamąja malone, nes ja mes pašventinami ir sudievinami. Ji yra antgamtinė, nes visiškai priklauso nuo dovanojamo Dievo užmojo ir pranoksta žmogaus protą bei jėgas. Todėl ji neprieinama mūsų patyrimui.

KBKS 423 kontekstas

1999-2000, 2003-2004, 2023-2024424. Kokios yra kitos malonės rūšys?

Be išliekamosios malonės dar yra: veikiančioji malonė (su tam tikromis aplinkybėmis susijusios dovanos); sakramentinė malonė (kiekvienam sakramentui būdingos dovanos); ypatingosios malonės, arba charizmos (jų tikslas – bendrasis Bažnyčios gėris), įskaitant luomo malones, lydinčias bažnytinio tarnavimo ir gyvenimo pareigų atlikimą.

KBKS 424 kontekstas

2001-2002425. Koks yra ryšys tarp malonės ir žmogaus laisvės?

Malonė ankstesnė už žmogaus laisvą atsaką, ji parengia ir paskatina jį. Ji atitinka giliuosius žmogiškosios laisvės troškimus, ją kviečia bendradarbiauti ir veda į tobulumą.

KBKS 425 kontekstas

1129, 1131, 1134, 2003231. Kas yra sakramentinė malonė?

Sakramentinė malonė yra Šventosios Dvasios malonė, kurią dovanoja Kristus. Ji būdinga kiekvienam sakramentui. Ši malonė padeda tikinčiajam žengti šventumo keliu, o Bažnyčiai – augti meile ir liudijimu.

KBKS 231 kontekstas

2006-2010, 2025-2026426. Kas yra nuopelnas?

Nuopelnas yra tai, kas duoda teisę į atlygį už gerą veiksmą. Dievo atžvilgiu žmogus savo išgalėmis nieko negali pelnyti, nes viską yra kaip dovaną gavęs iš jo. Vis dėlto Dievas suteikia žmogui galimybę įgyti nuopelnų vienijantis su Kristaus meile – mūsų nuopelnų Dievo akyse šaltiniu. Gerų darbų nuopelnai pirmiausia priskirtini Dievo malonei ir tik paskui – laisvai žmogaus valiai.

KBKS 426 kontekstas

2010-2011, 2027427. Kokių gėrybių galima pelnyti?

Šventosios Dvasios veikimu sau ir kitiems galime pelnyti malonių, padedančių šventėti ir pasiekti amžinąjį gyvenimą, taip pat laikinųjų gėrybių, mums reikalingų pagal Dievo planą. Niekas negali pelnyti pirmosios malonės, pradedančios atsivertimą ir nuteisinimą.

KBKS 427 kontekstas

2012-2016, 2028-2029428. Ar visi mes pašaukti krikščioniškajam šventumui?

Krikščioniškajam šventumui pašaukti visi tikintieji. Tai krikščioniškojo gyvenimo pilnatvė ir meilės tobulybė, tampanti tikrove artimoje vienybėje su Kristumi, o jame ir su Švenčiausiąja Trejybe. Krikščionio šventėjimo kelias, perėjęs per kryžių, baigsis galutiniu teisiųjų prisikėlimu, kuriame Dievas bus viskas visame kame.

KBKS 428 kontekstas

YC nuorodos

1987-1995, 2017-2020337. Kaip mes būsime išganyti?

1996-1998, 2005, 2021338. Ką vadiname malone?

1999-2000, 2003-2004, 2023-2024339. Kaip Dievo malonė mus veikia?

2001-2002, 2022340. Kaip Dievo malonė suderinama su mūsų laisve?

2005-2011, 2026-2027341. Ar galima pelnyti dangų gerais darbais?

2012-2016, 2028-2029342. Ar mes visi turime tapti šventaisiais?

 

KBK išnašos

40Plg. Rom 3, 22.

41Plg. Rom 6, 3–4.

42Plg. 1 Kor 12.

43Plg. Jn 15, 1–4.

44Šv. Atanazas Aleksandrietis, Epistula ad Serapionem, 1, 24: PG 26, 585–588.

45Tridento Susirinkimas, 6a sesija, Decretum de iustificatione, c. 7: DS 1528.

46Plg. Tridento Susirinkimas, 6a sesija, Decretum de iustificatione, c. 7: DS 1529.

47Tridento Susirinkimas, 6a sesija, Decretum de iustificatione, c. 5: DS 1525.

48Šv. Augustinas, In Iohannis evangelium tractatus, 72, 3: CCL 36, 508 (PL 35, 1823).

49Plg. Rom 7, 22; Ef 3, 16.

50Plg. Jn 1, 12–18.

51Plg. Rom 8, 14–17.

52Plg. 2 Pt 1, 3–4.

53Plg. Jn 17, 3.

54Plg. 1 Kor 2, 7–9.

55Plg. Jn 4, 14; 7, 38–39.

56Šv. Augustinas, De gratia et libero arbitrio, 17, 33: PL 44, 901.

57Šv. Augustinas, De natura et gratia, 31, 35: CSEL 49, 258–259 (PL 44, 264).

58Šv. Augustinas, Confessiones, 13, 36, 51: CCL 27, 272 (PL 32, 868).

59Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 12: AAS 57 (1965) 16–17.

60Plg. 1 Kor 12.

61Plg. Tridento Susirinkimas, 6a sesija, Decretum de iustificatione, c. 9: DS 1533–1534.

62Šv. Joana Arkietė, Dictum, in: Procès de condamnation, ed. P. Tisset, Paryžius, 1960, p. 62.

64Plg. Tridento Susirinkimas, 6a sesija, Decretum de iustificatione, c. 16: DS 1546.

65Plg. Tridento Susirinkimas, 6a sesija, Decretum de iustificatione, c. 16: DS 1548.

66Šv. Augustinas, Sermo 298, 4–5: SPM 1, 98–99 (PL 38, 1367).

67Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, Acte d’offrande à l’Amour miséricordieux: Récréations pieuses – Prières, Paryžius, 1992, p. 514–515.

68Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 40: AAS 57 (1965) 45.

69Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 40: AAS 57 (1965) 45.

70Plg. 2 Tim 4.

71Šv. Grigalius Nisietis, In Canticum homilia 8, in: Gregorii Nysseni opera, ed. W. Jaeger, H. Langerbeck, v. 6, Leidenas, 1960, p. 247 (PG 44, 941).

72Plg. Tridento Susirinkimas, 6a sesija, Decretum de iustificatione, canon 26: DS 1576.

73Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 40: AAS 57 (1965).

74Šv. Grigalius Nisietis, De vita Moysis, 1, 5, ed. M. Simonetti, Vičenca, 1984, p. 10 (PG 44, 300).