Septintas įsakymas: Nevok
503. Kas skelbiama septintu įsakymu?
504. Kokiomis sąlygomis egzistuoja teisė į privatinę nuosavybę?
505. Koks yra privatinės nuosavybės tikslas?
506. Kas liepiama septintu įsakymu?
507. Kaip žmogus turi elgtis su gyvūnais?
508. Kas draudžiama septintu įsakymu?
509. Apie ką kalbama Bažnyčios socialiniame mokyme?
510. Kada Bažnyčia kalba socialiniais klausimais?
511. Kaip turėtų būti plėtojamas socialinis ir ekonominis gyvenimas?
512. Kas prieštarauja Bažnyčios socialiniam mokymui?
513. Ką darbas reiškia žmogui?
514. Į kokio pobūdžio darbą turi teisę kiekvienas asmuo?
515. Kokia yra valstybės atsakomybė darbo atžvilgiu?
516. Kokia yra įmonių vadovų užduotis?
517. Kokios yra darbininkų pareigos?
518. Kaip įgyvendinamas teisingumas ir solidarumas tarp tautų?
519. Kaip krikščionys dalyvauja politiniame ir socialiniame gyvenime?
520. Kas įkvepia meilę vargšams?
KBK nuorodos
503.
2401 Septintu įsakymu draudžiama neteisėtai paimti arba pasilaikyti svetimą nuosavybę ir kaip nors daryti žalą artimo turtui. Juo įsakoma laikytis teisingumo ir meilės tvarkant žemiškas gėrybes ir žmogaus darbo vaisius, reikalaujama, atsižvelgiant į bendrąjį gėrį, gerbti tų gėrybių paskirtį visiems žmonėms ir teisę į privatinę nuosavybę. Krikščionys deda pastangas, kad šio pasaulio gėrybės kreiptų į Dievą ir brolišką meilę.
2402 Pradžioje Dievas žemę su jos gėrybėmis patikėjo žmonėms tvarkyti bendrai, kad jie ja rūpintųsi, savo triūsu užvaldytų ir naudotųsi jos vaisiais. Sukurtosios gėrybės skirtos visai žmonijai. Tačiau pati žemė yra žmonėms padalyta, kad jie gyventų saugiai, negresiant skurdui ir prievartai. Įgyti nuosavybės yra teisėta, kai šitaip siekiama laiduoti žmonių laisvę ir kilnumą, padėti kiekvienam žmogui tenkinti jo paties pagrindinius poreikius ir jam patikėtų žmonių reikmes. Nuosavybė turi leisti reikštis įgimtam žmonių solidarumui.
504.
2403 Teisė į privatinę nuosavybę, įgytą ar gautą teisėtu būdu, nepanaikina to, kad pradžioje žemė buvo dovanota visai žmonijai. Gėrybių visuotinė paskirtis yra pirminė, net jei bendrojo gėrio labui gerbtina ir privatinė nuosavybė, teisė į ją bei naudojimąsi ja.
505.
2404 „Todėl žmogus, tomis gėrybėmis naudodamasis, į teisėtai jam priklausančius išorinius dalykus turi žiūrėti ne vien kaip į savus, bet drauge ir kaip į bendrus ta prasme, kad jie galėtų būti naudingi ne vien jam, bet ir kitiems žmonėms.“ Gėrybių nuosavybė jos savininką daro apvaizdos turtų valdytoju, turinčiu juos gausinti ir jais dalytis su kitais žmonėmis, pirmiausia su savo artimaisiais.
2405 Gamybai reikalingas – medžiaginis ar nemedžiaginis – turtas, pavyzdžiui, žemės valdos arba gamyklos, specialistų žinios arba techninis pasirengimas, jų savininkų turi būti naudojamas kuo našiau, kad duotų naudos daugeliui. Kas turi naudotinų ir vartotinų gėrybių, privalo jas vartoti saikingai, geriausią jų dalį skirdamas svečiui, ligoniui, vargšui.
2406 Už bendrąjį gėrį atsakingai politinei valdžiai tenka teisė ir pareiga rūpintis, kad žmonės teisėtai naudotųsi teise į nuosavybę.
506.
2407 Pagarba žmogaus kilnumui ekonomikos srityje reikalauja susivaldymo dorybės prisirišimui prie šio pasaulio gėrybių sumažinti; teisingumo dorybės artimo teisėms apsaugoti ir atiduoti jam, kas priklauso; solidarumo, laikantis „aukso taisyklės“ ir mokantis dosnumo iš Viešpaties, kuris, būdamas turtingas, dėl mūsų tapo vargdieniu, kad mes taptume turtingi per Jo neturtą.
2450 „Nevogsi“ (Įst 5, 19). „Nei vagys, nei gobšai [...], nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės“ (1 Kor 6, 10).
2451 Septintu įsakymu liepiama laikytis teisingumo ir meilės tvarkant žemiškas gėrybes ir žmogaus darbo vaisius.
507.
2416 Gyvūnai yra Dievo kūriniai. Savo apvaizda Jis rūpinasi ir jais. Jau pačiu savo buvimu jie šlovina ir aukština Viešpatį. Ir žmonės turi būti jiems palankūs. Prisiminkime, kokie švelnūs gyvūnams buvo šventieji Pranciškus Asyžietis arba Pilypas Nėris.
2417 Gyvūnus valdyti Dievas patikėjo žmogui, sukurtam pagal savo paveikslą. Tad leistina naudoti gyvūnus maistui ir drabužiams. Galima juos prisijaukinti, kad tarnautų dirbančiam ir besiilsinčiam žmogui. Medicininiai ir moksliniai gyvūnų tyrinėjimai morališkai pateisinami, jeigu neperžengia leistinų ribų ir padeda gydyti žmogų ar gelbėti jo gyvybę.
2418 Be reikalo gyvūnus kankinti arba atimti jiems gyvybę nesuderinama su žmogaus kilnumu. Taip pat nedora dėl jų eikvoti pinigus, kuriuos pirmiausia reikėtų panaudoti žmonių vargui palengvinti. Gyvūnus galima mylėti; tačiau nedera prie jų prisirišti taip, kaip prisirišama prie asmenų.
2457 Gyvūnai patikėti žmogaus globai; jis turi būti jiems palankus. Jie gali tarnauti tinkamiems žmogaus poreikiams.
508.
2408 Septintu įsakymu draudžiama vogti, tai yra neteisėtai pasisavinti svetimas gėrybes prieš jų savininko protingą valią. Vagystės nebus, jeigu sutikimą galima numatyti arba jei nesutikimas prieštarautų protui bei visuotinei gėrybių paskirčiai. Taip atsitinka neatidėliotino ir akivaizdaus būtinumo atveju, kai svetimo turto nusavinimas ir panaudojimas yra vienintelė priemonė skubiai ir esmingai (maistu, pastoge, drabužiu...) padėti nelaimės ištiktajam.
2409 Nusižengimas septintam įsakymui yra kiekvienas būdas neteisėtai pasisavinti svetimas gėrybes ir jų neatiduoti, net jeigu tam neprieštarauja civiliniai įstatymai. Tas pat yra sąmoningai negrąžinti skolos arba pasisavinti pamestus daiktus, sukčiauti prekiaujant, mokėti neteisingą atlyginimą, kelti kainas pasinaudojant kitų žmonių neišmanymu ar sunkumais. Be to, morališkai smerktini: spekuliacija, arba dirbtinis prekių kainų kaitaliojimas siekiant pasipelnyti kitų sąskaita; korupcija, kai atsakingieji asmenys paskatinami priimti nutarimus nesilaikant įstatymų; visuomeninio įmonių turto naudojimas asmeniniams tikslams; blogai atliekami darbai, vengimas mokėti mokesčius, čekių ir sąskaitų klastojimas, lėšų švaistymas, išlaidumas. Tyčinė žala privatinei arba visuomeninei nuosavybei nesuderinama su moraliniu įstatymu; ją privalu atlyginti.
2410 Morališkai leistinai įsipareigojus, pažadų reikia laikytis, o sutartis sąžiningai vykdyti. Ekonominis ir socialinis gyvenimas daugiausia priklauso nuo to, kaip laikomasi fizinių ar juridinių asmenų sudarytų sutarčių, įskaitant pardavimo ir pirkimo, nuomos ar darbo sutarčių. Kiekviena sutartis turi būti sudaroma ir vykdoma gera valia.
2411 Sutartys pavaldžios mainų teisingumui, reikalaujančiam, kad mainai vyktų gerbiant asmenų ir institucijų teises. Mainų teisingumas įpareigoja griežtai; jis reikalauja ginti nuosavybės teises, sugrąžinti skolas ir laikytis laisvai prisiimtų įsipareigojimų. Be mainų teisingumo, neįmanomas joks kitas teisingumas. Mainų teisingumą tenka skirti nuo įstatyminio teisingumo, apimančio piliečio prievoles visuomenei, ir nuo paskirstomojo teisingumo, nurodančio, ką visuomenė privalo suteikti piliečiams pagal jų įnašus ir poreikius.
2412 Mainų teisingumas reikalauja, kad, atitaisant padarytą neteisybę, pasisavintas turtas būtų grąžintas jo savininkui: Jėzus giria Zachiejaus įsipareigojimą: „Jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“ (Lk 19, 8). Kas tiesiogiai ar netiesiogiai pasisavino svetimą turtą, privalo jį grąžinti arba, jei jau jo nebėra, atiduoti tokį pat kitą, arba apmokėti, kiek jis vertas, priskaitant vaisius ir naudą, kurią iš to turto būtų teisėtai įgijęs jo savininkas. Lygiai taip privalo atsilyginti, atsižvelgdami į savo atsakomybę ir gautą naudą, visi, kas tik kokiu nors būdu dalyvavo vagiant ar pasipelnė iš vagystės, apie ją žinodami, pavyzdžiui, vogti įsakę arba padėję, arba vagystę slėpė asmenys.
2413 Azartiniai lošimai (pavyzdžiui, lošimas kortomis) arba lažybos patys savaime teisingumui neprieštarauja. Morališkai neleistini jie tampa tada, kai atima iš žmogaus lėšas, būtinas jo paties pragyvenimui ar kitų žmonių reikmėms. Lošimo aistra gali stipriai pavergti žmogų. Apgaulingai lažintis arba sukčiauti lošiant yra sunkus nusižengimas, nebent padaryti nuostoliai būtų tokie menki, kad juos patyręs žmogus, protingai galvojant, laikytų juos nereikšmingais.
2453 Septintu įsakymu draudžiama vogti. Vagystė yra neteisėtas svetimo turto pasisavinimas prieš protingą savininko valią.
2454 Septintam įsakymui prieštarauja kiekvienas būdas neteisėtai pasisavinti svetimą turtą ir juo naudotis. Padaryta neteisybė turi būti atitaisyta. Mainų teisingumas reikalauja grąžinti pavogtą turtą.
2455 Moralinis įstatymas draudžia turint merkantilinių ar totalitarinių tikslų žmones pavergti, juos pirkti, parduoti ar mainyti kaip prekę.
509.
2419 „Krikščioniškasis apreiškimas [...] padeda geriau suprasti visuomeninio gyvenimo dėsningumus.“ Evangelija apreiškia Bažnyčiai visą tiesą apie žmogų. Vykdydama savo misiją skelbti Evangeliją, Bažnyčia Kristaus vardu primena žmogui jo paties kilnumą ir jo pašaukimą bendrauti su kitais asmenimis, moko laikytis dieviškąją išmintį atitinkančių teisingumo ir tiesos reikalavimų.
2420 Ekonominėje ir socialinėje srityje Bažnyčia daro moralinius sprendimus, „kai to reikalauja pagrindinės asmens teisės arba sielų išganymas“. Jos užduotis moralinėje srityje yra kitokia negu politinės valdžios: Bažnyčiai rūpi su aukščiausiuoju Gėriu, mūsų galutiniu tikslu, suderinta šio pasaulio gerovė. Bažnyčia stengiasi įkvėpti teisingas nuostatas žemiškųjų gėrybių ir visuomeninių ūkinių santykių atžvilgiu.
2421 Socialinis Bažnyčios mokymas išsirutuliojo XIX amžiuje, kai Evangelija susidūrė su Naujųjų laikų industrine visuomene, naujomis jos struktūromis plataus vartojimo prekėms gaminti, nauja visuomenės, valstybės ir valdžios samprata, naujomis darbo ir nuosavybės formomis. Bažnyčios mokymo ekonominiais ir socialiniais klausimais plėtojimasis patvirtina nuolatinio Bažnyčios mokymo svarbą, o drauge ir tikrąją visada gyvos ir veiksmingos Tradicijos reikšmę.
2422 Socialinis Bažnyčios mokymas apima tiesas, kurias Bažnyčia nuolat papildo aiškindama istorinius įvykius Jėzaus Kristaus viso apreikšto žodžio šviesoje, padedama Šventosios Dvasios. Tas mokymas geros valios žmonėms tampa juo priimtinesnis, juo gražiau elgiasi jo įkvėpti tikintieji.
2423 Socialinis Bažnyčios mokymas pateikia principus, kuriais turėtų remtis apmąstymai, suformuluoja kriterijus sprendimams priimti, nurodo veikimo gaires: Kiekviena sistema, kurioje socialinius santykius visiškai sąlygoja ekonominiai veiksniai, prieštarauja žmogaus asmens ir jo veiksmų prigimčiai.
510.
2420 Ekonominėje ir socialinėje srityje Bažnyčia daro moralinius sprendimus, „kai to reikalauja pagrindinės asmens teisės arba sielų išganymas“. Jos užduotis moralinėje srityje yra kitokia negu politinės valdžios: Bažnyčiai rūpi su aukščiausiuoju Gėriu, mūsų galutiniu tikslu, suderinta šio pasaulio gerovė. Bažnyčia stengiasi įkvėpti teisingas nuostatas žemiškųjų gėrybių ir visuomeninių ūkinių santykių atžvilgiu.
2458 Bažnyčia daro moralinius sprendimus ekonominėje ir socialinėje srityje, kai to reikalauja pagrindinės žmogaus teisės arba sielų išganymas. Jai rūpi bendra laikinoji žmonių gerovė, nes ji susijusi su aukščiausiuoju Gėriu, mūsų galutiniu tikslu.
511.
2459 Pats žmogus yra viso ekonominio ir socialinio gyvenimo kūrėjas, centras ir tikslas. Socialinio klausimo svarbiausias momentas yra tai, kad Dievo visiems sukurtos gėrybės, laikantis teisingumo ir padedant meilei, iš tikrųjų taptų visų turtu.
512.
2424 Teorija, kuri pelną laiko vienintele ūkinės veiklos taisykle ir galutiniu tikslu, morališkai nepriimtina. Besaikis noras praturtėti neišvengiamai turi blogų padarinių. Jis yra daugelio socialinę tvarką griaunančių konfliktų priežastis. Sistema, „pagrindines atskirų asmenų bei grupių teises“ pajungianti „kolektyvinei gamybos organizacijai“, yra nesuderinama su žmogaus kilnumu. Bet kuri veikla, žmogų paverčianti tik pasipelnymo priemone, jį pavergia, o pinigą padaro stabu ir padeda plisti ateizmui. „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24; Lk 16, 13).
2425 Bažnyčia atmetė totalitarines ir ateistines ideologijas, Naujaisiais laikais susijusias su „komunizmu“ arba „socializmu“. Drauge ji atmetė „kapitalizmo“ propaguojamą individualizmą ir absoliučią rinkos dėsnių pirmenybę žmogaus darbo atžvilgiu. Ekonomikos reguliavimas vien centralizuotu planavimu iš pagrindų pakerta socialinius ryšius, o jos reguliavimui vien rinkos dėsniais trūksta socialinio teisingumo, „nes daugybės žmogaus poreikių rinka negali patenkinti“. Tenka pritarti protingam rinkos ir verslo tvarkymui, laikantis teisingos vertybių hierarchijos ir paisant bendrojo gėrio.
513.
2426 Ekonominės veiklos plėtra ir gamybos didinimas skirti žmonių poreikiams tenkinti. Ekonominio gyvenimo tikslas nėra vien tik gėrybių gausa ir išaugęs pelnas ar galia; ekonominis gyvenimas pirmiausia turi tarnauti žmonėms – visam žmogui ir visai žmonijai. Jai būdingais metodais plėtojama ekonominė veikla turi neperžengti moralinės tvarkos ribų ir laikytis socialinio teisingumo, idant atitiktų žmogui numatytą Dievo planą.
2427 Žmogaus darbas yra pagal Dievo paveikslą sukurtų žmonių tiesioginė veikla; jie yra pašaukti, valdydami žemę, visi drauge ir vieni dėl kitų tęsti kūrimo darbą. Tad darbas yra pareiga: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ (2 Tes 3, 10). Darbu pagerbiamos Kūrėjo dovanos ir gauti talentai. Darbas gali būti atperkantis. Pakeldamas darbo naštą ir susivienijęs su Jėzumi, Nazareto amatininku ir Golgotos kalno nukryžiuotuoju, žmogus tam tikra prasme bendradarbiauja su Dievo Sūnumi Jo Atpirkimo darbe. Nešdamas kasdienį darbo, kuriam jis pašauktas, kryžių, žmogus pasirodo esąs Kristaus mokinys. Darbas gali būti pašventinimo priemonė ir žemiškosios tikrovės gaivinimas Kristaus Dvasia.
2428 Dirbdamas žmogus lavina ir ugdo dalį savo prigimties gebėjimų. Pagrindinė darbo vertė priklauso nuo paties žmogaus, kuris jį dirba ir kuriam darbas skirtas. Darbas yra žmogui, o ne žmogus darbui. Kiekvienam žmogui turi būti atvira galimybė darbu įsigyti pragyvenimo lėšų sau bei savo artimiesiems ir būti naudingam visuomenei.
2460 Pagrindinė darbo vertė priklauso nuo paties žmogaus, kuris jį dirba ir kuriam darbas skirtas. Savo darbu žmogus prisideda prie pasaulio kūrimo. Darbas gali būti atperkantis, kai dirbame susivieniję su Kristumi.
2461 Tikroji pažanga yra viso žmogaus pažanga. Svarbu išugdyti kiekvieno žmogaus gebėjimą būti ištikimam savo pašaukimui, tai yra Dievo balsui.
514.
2429 Kiekvienas žmogus turi teisę imtis ekonominės iniciatyvos, kiekvienas turi teisę ir pareigą naudotis savo talentais, atitinkamai didindamas visų gerovę ir gaudamas teisėtus savo pastangų vaisius. Jis privalo laikytis teisėtos valdžios bendrojo gėrio labui priimtų potvarkių.
2433 Visiems be išimties žmonėms – vyrams ir moterims, sveikiems ir neįgaliesiems, vietos gyventojams ir svetimšaliams – turi būti atviri keliai gauti darbą ir įgyti profesiją. Visuomenė savo ruožtu privalo pagal aplinkybes padėti piliečiams susirasti darbą ir užsiėmimą.
2434 Teisingas užmokestis yra teisėtas darbo vaisius. Jo nepriskaičiuoti ar neišmokėti gali reikšti didelį nusižengimą teisingumui. Norint teisingai nustatyti darbo užmokestį, reikia atsižvelgti ir į dirbančiojo reikmes, ir į jo indėlį. „Atsižvelgiant į kiekvieno pareigas ir darbo produktyvumą, taip pat įmonės būklę ir bendrąją gerovę, už darbą turi būti atlyginama taip, kad žmogus pajėgtų deramai puoselėti savo paties ir savo artimųjų materialinį, visuomeninį, kultūrinį bei dvasinį gyvenimą.“ Kad nustatytas užmokesčio dydis būtų pateisinamas moraliniu požiūriu, dar neužtenka šalių susitarimo.
515.
2431 Valstybės atsakomybė. „Ekonominė veikla, ypač rinkos sąlygomis, negali skleistis be institucinių, teisinių ir politinių nuostatų. Jai plėtoti kaip tik reikia asmens laisvės ir nuosavybės garantijų, nekalbant jau apie tvirtą valiutą ir gerai veikiančias viešąsias tarnybas. Svarbiausias valstybės uždavinys ir yra tai laiduoti, kad dirbantieji galėtų naudotis savo darbo vaisiais, taigi jaustų akstiną dirbti našiai ir sąžiningai. [...] Valstybės pareiga yra prižiūrėti, ar ekonomikos srityje gerbiamos žmogaus teisės, ir pačiai jas gerbti, tačiau atsakomybė šioje srityje pirmiausia tenka ne valstybei, bet įvairioms grupėms bei sąjungoms, iš kurių susideda visuomenė.“
516.
2432 Įmonių vadovai yra atsakingi visuomenei už ekonominius ir ekologinius savo veiklos padarinius. Jų pareiga ne tik didinti pelną, bet ir paisyti žmonių gerovės. Vis dėlto būtinas ir pelnas. Jis leidžia investuoti kapitalą, kuris garantuoja įmonių ateitį ir darbuotojų užimtumą.
517.
2435 Streikas morališkai teisėtas, kai atrodo esąs neišvengiama, net būtina priemonė proporcingai naudai pasiekti. Morališkai jis tampa neleistinas, kai jį lydi smurtas arba kai jam keliami tikslai nėra tiesiogiai susiję su darbo sąlygomis ar prieštarauja bendrajam gėriui.
518.
2437 Ištekliai ir gamybos priemonės tarptautinėje plotmėje pasiskirstę taip nevienodai, kad tarp tautų atsiranda tikra „praraja“. Vienoje jos pusėje – turintys priemonių gamybai plėtoti ir tas priemones gausinantys, kitoje – vis labiau įsiskolinantys.
2438 Dėl įvairių religinių, politinių, ekonominių ir finansinių priežasčių socialinis klausimas šiandien „iškilo pasauliniu mastu“. Valstybėms, kurios politiškai jau yra priklausomos vienos nuo kitų, būtinas solidarumas. Jis dar reikalingesnis, kai tenka užkirsti kelią „iškrypusiems mechanizmams“, tampantiems kliūtimi silpniau išsivysčiusių šalių pažangai. Vieton piktnaudžiaujančių ar net lupikaujančių finansinių sistemų, nelygiaverčių prekybinių santykių tarp tautų, ginklavimosi varžybų būtina bendromis pastangomis telkti išteklius moralinei, kultūrinei ir ekonominei pažangai siekti, „nustatant naujus prioritetus ir keičiant vertybių skalę“.
2439 Turtingosioms valstybėms tenka didelė moralinė atsakomybė atžvilgiu tautų, kurios neįstengia rasti savo jėgomis pažangai reikalingų lėšų arba kurioms tai padaryti sutrukdė tragiški istoriniai įvykiai. Tai solidarumo ir meilės, bet tuo atveju, jei turtingųjų tautų gerovę lėmė teisingai neapmokėti ištekliai, drauge dar ir teisingumo pareiga.
2440 Tiesioginė pagalba yra tinkama reakcija į skubius, ypatingus poreikius, kurių priežastis yra, pavyzdžiui, stichinės nelaimės, epidemijos ir kt. Bet jos nepakanka nei dėl nepritekliaus atsirandantiems dideliems nuostoliams padengti, nei nuolat iškylantiems poreikiams patenkinti. Taip pat būtina reformuoti tarptautines ekonomines ir finansines institucijas, kad jos palaikytų teisingesnius santykius su menkiau pažengusiomis šalimis. Reikia remti vargstančių, savo pažangos ir išsivadavimo siekiančių šalių pastangas. Tą daryti ypač svarbu žemės ūkio srityje. Žemdirbiai, ypač trečiajame pasaulyje, sudaro didžiąją vargšų dalį.
2441 Jokia visapusiška visuomenės pažanga neįmanoma be didėjančios Dievo pajautos ir savęs pačių pažinimo. Tokia pažanga gausina materialines gėrybes ir skiria jas tarnauti žmogui ir jo laisvei. Ji mažina skurdą ir ekonominį išnaudojimą, didina pagarbą kultūriniam savitumui ir atvirumą transcendencijai.
519.
2442 Bažnyčios ganytojams nedera tiesiogiai dalyvauti politinėje veikloje ir organizuoti socialinį gyvenimą. Tuo užsiimti drauge su kitais piliečiais turi savo iniciatyva veikiantys tikintys pasauliečiai; tai – jų pašaukimo dalis. Socialinei veiklai plėtoti yra daug konkrečių būdų. Visada būtina atsižvelgti į bendrąjį gėrį ir likti ištikimiems Evangelijos žodžiams ir Bažnyčios mokymui. Tikintiems pasauliečiams dera „su krikščionišku atsidavimu gaivinti laikinąją tikrovę ir būti taikos ir teisingumo liudytojais bei kūrėjais“.
520.
2443 Dievas laimina tuos, kurie padeda vargšams, ir smerkia tuos, kurie nuo jų nusigręžia: „Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk“ (Mt 5, 42). „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8). Savo išrinktuosius Jėzus Kristus pažins iš to, ką jie padarė vargšams. Kai „vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena“ (Mt 11, 5), tai yra ženklas, kad su jais yra Kristus.
2444 „Bažnyčios meilė vargšams [...] yra neatsiejama jos tradicijos dalis.“ Tą meilę įkvepia palaiminimų Evangelija, Jėzaus neturtas ir Jo dėmesys vargdieniams. Varguolių meilė gali būti net vienas iš motyvų dirbti, idant būtų „iš ko padėti stokojančiam“. Ji nukreipta ne tik prieš medžiaginį neturtą, bet ir prieš daugelį kultūrinio bei religinio neturto formų.
2445 Meilė vargšams nesuderinama su nesaikinga turto meile arba jo naudojimu egoistiniams tikslams: Nagi dabar jūs, turtuoliai, verkite ir raudokite dėl jūsų laukiančių negandų! Jūsų lobiai supuvę, jūsų drabužiai kandžių sukapoti. Jūsų auksas ir sidabras surūdijo, ir jų rūdys prieš jus liudys ir ės jūsų kūnus kaip ugnis. Jūs tebekraunate turtus dienų gale. Štai šaukia jūsų laukus nuvaliusių darbininkų užmokestis, kurį jūs nusukote, pjovėjų aimanos prasiskverbė į kareivijų Dievo ausis. Jūs prabangiai gyvenote žemėje, smaguriavote ir nupenėjote jūsų širdis skerdimo dienai. Jūs pasmerkėte ir nužudėte teisųjį: jis jums nesipriešina (Jok 5, 1–6).
2446 Šv. Jonas Auksaburnis pabrėžtinai primena: „Su vargšais nesidalyti savo gėrybėmis reiškia iš jų vogti ir jiems atimti gyvybę. Mūsų turimi turtai – ne mūsų, o jų.“ „Pirmiausia tebūnie padaroma visa, ko reikalauja teisingumas, kad nebūtų duodama kaip meilės dovana tai, kas priklauso pagal teisingumą“: Kai duodame vargšams, kas jiems būtina, mes anaiptol ne savo dosnumą parodome, o grąžiname, kas jiems priklauso; veikiau atliekame teisingumo pareigą, o ne gailestingumo darbus.
2447 Gailestingumo darbai yra veikli meilė, raginanti mus ateiti į pagalbą savo artimui jo kūno ir sielos varguose. Mokyti, patarti, paguosti, sustiprinti, kaip ir atleisti ar nuoskaudas nukęsti, yra gerieji darbai sielai. Gerieji darbai kūnui pirmiausia yra išalkusį pavalgydinti, keleivį priglausti, vargšą aprengti, ligonį ir kalinį aplankyti, mirusį palaidoti. Tarp tų darbų vienas pagrindinių broliškos meilės ženklų – vargšų šelpimas; tai taip pat ir Dievui patinkantis teisumo darbas. Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro (Lk 3, 11). Verčiau duokite žmonėms iš savo vidaus tarsi išmaldą, ir viskas jums bus nesutepta (Lk 11, 41). Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite“, bet neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?! (Jok 2, 15–16).
2448 „Didelė medžiaginių gėrybių stoka, beteisiškumas ir priespauda, kūno ir sielos ligos, pagaliau mirtis – visas šis žmogaus vargas yra aiškus ženklas, kad po pirmosios Adomo nuodėmės žmogui yra įgimtas silpnumas ir jam būtinas išgelbėjimas. Tai pažadino Gelbėtojo Kristaus užuojautą, Jis panoro nešti tuos vargus ir tapti panašus į 'mažiausiuosius savo brolius' (pgl. Mt 25, 40. 45). Dėl to ir Bažnyčia didele meile pamilo vargo prislėgtuosius; nuo pat pradžių, nepaisydama daugelio savo narių nuodėmių, ji niekada nepaliovė lengvinti jų dalios, jų ginti ir vaduoti. Ji tai daro nesuskaitomais gerais darbais, kurie visada ir visur yra reikalingi.“
2449 Jau Senajame Testamente įvairūs teisiniai nuostatai (skolų dovanojimo metai, draudimas skolinti už palūkanas ir pasilaikyti užstatą, dešimtinės mokestis, kasdienis užmokestis padieniams darbininkams, vynuogių ir varpų rinkimo teisė nuėmus derlių) atitiko Pakartoto Įstatymo raginimą: „Kadangi krašte beturčių niekad netrūks, todėl įsakau tau: 'Ištiesk ranką vargšui ir beturčiui artimui savo krašte'“ (Įst 15, 11). Tuos žodžius Jėzus pakartojo kaip savus: „Vargšų jūs visada turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite“ (Jn 12, 8). Tuo Jis neatmeta senųjų pranašų griežto pasmerkimo žmonėms, perkantiems „vargšus už sidabrą, beturtį už sandalų porą...“ (Am 8, 6), bet ragina mus vargšuose – Jo broliuose – įžvelgti Jį patį: Kai motina priekaištavo šv. Rožei Limietei, kam ji priglaudžia namuose vargšus ir ligonius, pastaroji atsakė: „Tarnaudami vargšams ir ligoniams, tarnaujame Jėzui. Negalime nepadėti savo artimui, nes jame regime Jėzų, kuriam tarnaujame.“
2462 Vargšų šelpimas yra broliškosios meilės ženklas; tai ir Dievui patinkantis teisumo darbas.
2463 Ar įmanoma, matant daugybę žmonių be duonos, be pastogės, be vietos, neatpažinti juose Lozoriaus, alkano elgetos iš Jėzaus palyginimo? Neišgirsti Jėzaus sakant: „Nė man [taip] nepadarėte“ (Mt 25, 45)?