1286702 Nuo pradžios iki „laiko pilnatvės“ bendras Žodžio ir Tėvo Dvasios siuntimas liko paslėptas, tačiau veiklus. Dievo Dvasia rengė Mesijo metą. Ir vienas, ir kitas, iki galo dar neapreikšti, jau buvo pažadėti, kad būtų laukiami ir priimti, kai tik pasirodys. Dėl to Bažnyčia, skaitydama Senąjį Testamentą, jame tyrinėja, ką Dvasia, „kalbėjusi per pranašus“, nori mums pasakyti apie Kristų. „Pranašais“ Bažnyčios tikėjimas čia laiko visus, kuriuos Šventoji Dvasia yra įkvėpusi skelbti gyvai ir surašyti šventąsias tiek Senojo, tiek ir Naujojo Testamento knygas. Žydų tradicija skiria Įstatymą (penkias pirmąsias knygas, arba Penkiaknygę), Pranašus (knygas, mūsų vadinamas istorinėmis ir Pranašų knygomis) ir Raštus (pirmiausia Išminties knygų grupę, ypač Psalmes).

KBK 702 kontekstas

1286703 Visos kūrinijos egzistencijos ir gyvenimo pradžioje yra Dievo Žodis ir Dvelksmas: Šventajai Dvasiai dera valdyti, šventinti ir įkvėpti kūriniją, nes Ji yra Dievas, vienesmė su Tėvu ir Sūnumi [...]. Jai priklauso gyvybės galia, nes, būdama Dievas, Ji palaiko kūriniją Tėve per Sūnų.

KBK 703 kontekstas

1286704 „Dievas nulipdė žmogų savo paties rankomis [tai yra Sūnumi ir Šventąja Dvasia] [...] ir nulipdytam kūnui įspaudė savo paties pavidalą, kad net tai, kas regima, turėtų dievišką pavidalą.“

KBK 704 kontekstas

1286705 Nuodėmės ir mirties sužalotas žmogus išlieka žmogus „pagal Dievo paveikslą“, pagal Sūnaus paveikslą, tačiau „stokoja Dievo garbės“, stokoja „panašumo“. Abraomui duotu pažadu prasideda išganymo ekonomija; jos pabaigoje Sūnus pats priims žmogaus „išvaizdą“ ir atgaus paveikslo „panašumą“ į Tėvą, sugrąžins jam garbę, Dvasią, „kuri duoda gyvenimą“.

KBK 705 kontekstas

1286706 Nesant jokios žmogiškos vilties, Dievas pažada Abraomui palikuonį, kaip jo tikėjimo ir Šventosios Dvasios galybės vaisių. Jame bus palaimintos visos žemės tautos. Tas palikuonis bus Kristus, kuriame išlieta Šventoji Dvasia suburs „į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“. Dievas priesaika įsipareigoja atiduoti savo mylimąjį Sūnų ir dovanoti „pažadėtąją Šventąją Dvasią“, kuri parengs tautų – Dievo „nuosavybės“ – atpirkimą.

KBK 706 kontekstas

1286707 Teofanijos (Dievo pasirodymai) nušviečia pažado kelią nuo patriarchų per Mozę ir Jozuę iki tų vizijų, kuriomis prasideda didžiųjų pranašų misija. Krikščioniškoji tradicija visada pripažino, kad tose Teofanijose Dievo Žodis Šventosios Dvasios debesyje būdavo ir akivaizdus, ir drauge „pridengtas“ mūsų akims ir ausims.

KBK 707 kontekstas

1286708 Ši Dievo pedagogija ypač matyti duodant Įstatymą. Įstatymas buvo duotas kaip „auklėtojas“, kad nuvestų tautą prie Kristaus. Tačiau, nepajėgdamas išgelbėti dieviškojo „panašumo“ nebetekusio žmogaus ir sustiprinęs nuodėmės suvokimą, Įstatymas sužadino Šventosios Dvasios troškimą. Tai rodo Psalmių dejonės.

KBK 708 kontekstas

1286709 Įstatymas, Pažado ir Sandoros ženklas, turėtų vadovauti iš Abraomo tikėjimo kilusios tautos širdžiai ir institucijoms. „Jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano sandoros, [...] jūs būsite man kunigiška karalystė ir šventa tauta“ (Iš 19, 5–6). Tačiau po Dovydo laikų Izraelis pasiduoda pagundai tapti tokia karalyste kaip ir kitos tautos. O Dovydui pažadėta Karalystė bus Šventosios Dvasios kūrinys; ji priklausys turintiems vargdienio dvasią.

KBK 709 kontekstas

1286710 Įstatymo nepaisymas ir neištikimybė Sandorai veda prie mirties: tremtis, atrodanti tarsi pažadų virtimas niekais, o iš tiesų yra slėpininga gelbinčio Dievo ištikimybė ir pažadėtojo atkūrimo – tačiau pagal Dvasią – pradžia. Dievo tautai reikėjo iškentėti šį apvalymą; Dievo plane tremtis jau yra kryžiaus šešėlis, o sugrįžę vargdienių likučiai – vienas ryškiausių Bažnyčios atvaizdų.

KBK 710 kontekstas

1286711 „Štai aš kuriu naują dalyką!“ (Iz 43, 19). Ima ryškėti dvi pranašysčių linijos: viena laukianti Mesijo, kita skelbianti naują Dvasią, ir jos abi susieina iš Tremties grįžusiame „likutyje“, vargdienių tautoje, kuri su viltimi laukia „Izraelio paguodos“ ir „Jeruzalės išvadavimo“ (Lk 2, 25. 38). Anksčiau matėme, kaip Jėzus įvykdė su Juo susijusias pranašystes. Čia apsiribojame tomis, kuriose ryškesnis Mesijo ir Jo Dvasios ryšys.

KBK 711 kontekstas

1286712 Esminiai laukiamo Mesijo bruožai ėmė ryškėti pranašystėse apie Emanuelį (kai „Izaijas [...] regėjo jo [Kristaus] šlovę“: Jn 12, 41), ypač Iz 11, 1–2: Iš Išajo [Jesės] kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras. Ant jo ilsėsis VIEŠPATIES Dvasia: dvasia išminties ir įžvalgos, dvasia patarimo ir narsumo, dvasia pažinimo ir Viešpaties baimės.

KBK 712 kontekstas

1286713 Mesijo bruožai labiausiai atskleisti Viešpaties Tarno giesmėse. Tos giesmės nusako Jėzaus kančios prasmę ir nurodo, kokiu būdu Jis suteiks Šventąją Dvasią, kad atgaivintų daugelį: ne kaip nors išoriškai, bet pats priimdamas mūsišką „tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7). Prisiimdamas mūsų mirtį, Jis gali mums perduoti savo gyvybės Dvasią.

KBK 713 kontekstas

1286714 Todėl Kristus pradeda skelbti Gerąją Naujieną, taikydamas sau šį Izaijo posmą (Lk 4, 18–19): Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau Gerąją Naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų.

KBK 714 kontekstas

1286715 Pranašų tekstai apie tiesioginį Šventosios Dvasios atsiuntimą yra pranašavimai, kuriuose Dievas, pabrėždamas „meilę ir ištikimybę“, kalba savo tautos širdžiai pažadų kalba; Sekminių rytmetį Petras skelbs juos esant ištesėtus. Anot tų pažadų, „paskutinėmis dienomis“ Viešpaties Dvasia atnaujins žmonių širdis įrėždama į jas naują Įstatymą; Ji suburs ir sutaikins išsklaidytas ir atskirtas tautas; Ji perkeis pirmąją kūriniją, ir Dievas Joje gyvens taikoje su žmonėmis.

KBK 715 kontekstas

1286716 Pažadų laikais, slaptingai rengdama Kristaus atėjimui, Šventoji Dvasia galingai veikia „vargdienių“ tautą, nuolankiuosius ir romiuosius, visiškai atsidavusius slėpiningiems savojo Dievo planams, tuos, kurie laukia ne žmonių, o Mesijo teisingumo. Tai Šventosios Dvasios išgrynintos ir apšviestos jų širdys pragysta psalmėmis. Tuose vargdieniuose Dvasia rengia Viešpačiui „tobulą tautą“.

KBK 716 kontekstas

1287739 Kadangi Šventoji Dvasia yra Kristaus Patepimas, tai Kristus, kūno Galva, Ją išlieja savo nariuose, kad juos maitintų, gydytų, derintų jų tarpusavio sąveiką, gaivintų, siųstų liudyti, įtrauktų į savo paties auką Tėvui ir į užtarimą už visą pasaulį. Juk per Bažnyčios sakramentus Kristus perduoda savo mistinio kūno nariams Šventąją Dvasią Pašventintoją (tai bus antrosios Katekizmo dalies tema).

KBK 739 kontekstas

1288699 Ranka. Jėzus gydydavo ligonius ir laimindavo kūdikius uždėdamas ant jų rankas. Ir apaštalai Jo vardu darė tą patį. Maža to – apaštalų rankų uždėjimu teikiama Šventoji Dvasia. Laiškas žydams rankų uždėjimą priskiria prie savo mokymo pagrindinių elementų. Tą visagalio Šventosios Dvasios išliejimo ženklą Bažnyčia išsaugojo savo sakramentinėse epiklezėse.

KBK 699 kontekstas

1289695 Patepimas. Patepimo aliejumi simbolis irgi yra Šventosios Dvasios ženklas, tapęs net jos sinonimu. Įvedant į krikščioniškąjį gyvenimą, jis yra sakramentinis Sutvirtinimo ženklas, Rytų Bažnyčiose kaip tik vadinamas „Patepimu krizma“. Tačiau, norint suvokti visą jo reikšmingumą, reikia grįžti prie Šventosios Dvasios įvykdyto pirmojo – Jėzaus – patepimo. Kristus (hebrajiškai „Mesijas“) reiškia Dievo Dvasios pateptąjį. Senojoje Sandoroje buvo Viešpaties „pateptųjų“, ypač karalius Dovydas. Tačiau Jėzus yra vienintelis toks Dievo Pateptasis: Sūnaus prisiimta žmogiškoji prigimtis yra visa „Šventosios Dvasios patepta“. Jėzus yra tapęs „Kristumi“ per Šventąją Dvasią. Mergelė Marija pradeda Kristų iš Šventosios Dvasios, kuri per angelą praneša, kad Jis nuo pat gimimo bus Kristus, ir paragina Simeoną ateiti į Šventyklą, kad pamatytų Viešpaties Mesiją; Jėzus yra kupinas Šventosios Dvasios, ir galia, sklindanti iš gydančio ir gelbinčio Kristaus, yra Jos. Pagaliau Ji prikelia Jėzų iš numirusių. Tad savo nugalėjusioje mirtį žmogystėje visas tapęs „Kristumi“, Jėzus gausiai išlieja Šventąją Dvasią, kol „šventieji“, susivieniję su Dievo Sūnaus žmogyste, taps „tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 13): „viso Kristaus“, kaip sako šv. Augustinas.

KBK 695 kontekstas

1289436 Kristus yra hebrajiško žodžio „Mesijas“, reiškiančio „pateptąjį“, graikiškas vertimas. Jis tampa tikriniu Jėzaus vardu todėl, kad išreiškia dieviškąją misiją, kurią Jėzus tobulai įvykdo. Izraelyje Dievo vardu būdavo patepami asmenys, pašventinami Jo patikėtai misijai atlikti. Tai būdavo karaliai, kunigai ir retais atvejais pranašai. Ypatingas atvejis turėjo būti patepimas Mesijo, kurį Dievas siųs galutinai įtvirtinti Jo karalystės. Mesijas turėjo būti pateptas Viešpaties Dvasia kaip karalius ir kunigas, o drauge ir pranašas. Jėzus įvykdė mesijinius Izraelio lūkesčius trilype – kunigo, pranašo ir karaliaus – tarnyste.

KBK 436 kontekstas

12891297 Svarbios apeigos, atliekamos prieš Sutvirtinimo šventimą, bet tam tikra prasme esančios jo dalimi, yra šventosios krizmos pašventinimas. Didįjį ketvirtadienį per krizmos Mišias vyskupas pašventina šventąją krizmą visai savo vyskupijai. Rytų Bažnyčiose teisė šventinti taip pat palikta patriarchui: Antiochijos liturgijoje šventosios krizmos (myron) pašventinimo epiklezė skamba taip: „[Tėve, [...] atsiųsk savo Šventąją Dvasią] ant mūsų ir ant šito aliejaus priešais mus ir jį pašventink, kad visiems juo pateptiems ir paženklintiems jis būtų myronas šventas, myronas kunigiškas, myronas karališkas, džiaugsmingas patepimas, šviesos drabužis, išganymo apsiaustas, dvasinė dovana, sielos ir kūno pašventinimas, nepraeinanti laimė, neišdildomas antspaudas, tikėjimo skydas ir grėsmingas šalmas nuo visų Piktojo darbų.“

KBK 1297 kontekstas

12901233 Tad pagal visų Lotynų ir Rytų Bažnyčių apeigas suaugusiųjų įkrikščioninimo eiga dabar pradedama nuo jų katechumenato, o vainikuojama iš karto trijų sakramentų – Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos – šventimu. Rytų apeigose vaikų įkrikščioninimas pradedamas Krikštu, tuoj po jo suteikiant Sutvirtinimą ir Eucharistiją, tuo tarpu Romos apeigų Bažnyčioje jis tęsiamas katechezės metais ir tik vėliau pasiekia įkrikščioninimo viršūnę švenčiant Sutvirtinimą ir Eucharistiją.

KBK 1233 kontekstas

12911242 Rytų Bažnyčių liturgijoje patepimas po Krikšto yra Patepimo krizma sakramentas (Sutvirtinimas). Romos liturgijoje jis nurodo kitą patepimą šventąja krizma, kurį atliks vyskupas; tai bus Sutvirtinimo sakramentas, kuris „sutvirtins“ ir užbaigs Krikšto patepimą.

KBK 1242 kontekstas

12921244 Pirmoji eucharistinė Komunija. Tapęs Dievo vaiku, apvilktas vestuviniu drabužiu, naujatikis priimamas į „Avinėlio vestuvių pokylį“ ir gauna naujojo gyvenimo maistą – Kristaus Kūną ir Kraują. Rytų Bažnyčios stengiasi palaikyti gyvą įkrikščioninimo vienybės suvokimą ir todėl duoda šventąją Komuniją visiems ką tik pakrikštytiems ir sutvirtintiems, net ir mažiems vaikams, prisimindamos Viešpaties žodžius: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite“ (Mk 10, 14). Lotynų Bažnyčia, kuri leidžia priimti šventąją Komuniją tik sulaukusiems sąmoningo amžiaus, Krikštą kaip Eucharistijos pažadą išreiškia tuo, kad pakrikštytą kūdikį prineša prie altoriaus „Tėve mūsų“ maldai.

KBK 1244 kontekstas

1293695 Patepimas. Patepimo aliejumi simbolis irgi yra Šventosios Dvasios ženklas, tapęs net jos sinonimu. Įvedant į krikščioniškąjį gyvenimą, jis yra sakramentinis Sutvirtinimo ženklas, Rytų Bažnyčiose kaip tik vadinamas „Patepimu krizma“. Tačiau, norint suvokti visą jo reikšmingumą, reikia grįžti prie Šventosios Dvasios įvykdyto pirmojo – Jėzaus – patepimo. Kristus (hebrajiškai „Mesijas“) reiškia Dievo Dvasios pateptąjį. Senojoje Sandoroje buvo Viešpaties „pateptųjų“, ypač karalius Dovydas. Tačiau Jėzus yra vienintelis toks Dievo Pateptasis: Sūnaus prisiimta žmogiškoji prigimtis yra visa „Šventosios Dvasios patepta“. Jėzus yra tapęs „Kristumi“ per Šventąją Dvasią. Mergelė Marija pradeda Kristų iš Šventosios Dvasios, kuri per angelą praneša, kad Jis nuo pat gimimo bus Kristus, ir paragina Simeoną ateiti į Šventyklą, kad pamatytų Viešpaties Mesiją; Jėzus yra kupinas Šventosios Dvasios, ir galia, sklindanti iš gydančio ir gelbinčio Kristaus, yra Jos. Pagaliau Ji prikelia Jėzų iš numirusių. Tad savo nugalėjusioje mirtį žmogystėje visas tapęs „Kristumi“, Jėzus gausiai išlieja Šventąją Dvasią, kol „šventieji“, susivieniję su Dievo Sūnaus žmogyste, taps „tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 13): „viso Kristaus“, kaip sako šv. Augustinas.

KBK 695 kontekstas

12941152 Sakramentiniai ženklai. Po Sekminių Šventoji Dvasia pašventina žmones sakramentiniais savosios Bažnyčios ženklais. Bažnyčios sakramentai nenaikina visos kosmoso ir socialinio gyvenimo ženklų bei simbolių įvairovės, tik juos išgrynina ir perima. Be to, sakramentai paverčia tikrove tai, ką Senoji Sandora buvo suvokusi tik kaip tipą ar įvaizdį; jie žymi ir įgyvendina Kristaus pelnytą išganymą, yra būsimos dangaus garbės pirmavaizdžiai ir anticipacija.

KBK 1152 kontekstas

1295698 Antspaudas yra simbolis, artimas patepimui. Kristų „Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs“ (Jn 6, 27), o Jame Tėvas savo antspaudu pažymėjo ir mus. Kadangi Krikšto, Sutvirtinimo ir Šventimų sakramentuose antspaudo (graikiškai sfragidos) įvaizdis reiškia nepanaikinamai veikiantį Šventosios Dvasios patepimą, jį kai kurios teologinės tradicijos vartodavo išreikšti neišdildomai žymei, įspaudžiamai tų trijų sakramentų, kurie negali būti kartojami.

KBK 698 kontekstas

12961121 Trys sakramentai: Krikštas, Sutvirtinimas ir Šventimai, be malonės, dar suteikia sakramentinę žymę, tarsi „antspaudą“, kuriuo paženklintas krikščionis dalyvauja Kristaus kunigystėje, o Bažnyčioje dalijasi įvairiais luomais ir pareigomis. Šis Dvasios įgyvendintas panašumas į Kristų ir Bažnyčią neišdildomas, o nuolat išlieka kaip atvira galimybė krikščioniui gauti malonę, kaip dieviškos globos pažadas ir laidas, kaip pašaukimas garbinti Dievą ir tarnauti Bažnyčiai. Todėl šie sakramentai niekada nekartojami.

KBK 1121 kontekstas

12971183 Tabernakulis turi būti „įrengtas garbingiausioje bažnyčios vietoje ir kuo labiau pagerbtas“. Tauri eucharistinio tabernakulio išvaizda, jo įranga ir apsauga turi sudaryti palankias sąlygas garbinti Švenčiausiajame altoriaus Sakramente realiai esantį Viešpatį. Šventoji krizma (mira), kuria patepimas yra Šventosios Dvasios dovaną patvirtinantis sakramentinis ženklas, pagal tradiciją pagarbiai laikoma saugioje šventovės vietoje. Ten pat galima laikyti katechumenų ir ligonių aliejų.

KBK 1183 kontekstas

12971241 Patepimas šventąja krizma – kvapniu, vyskupo pašventintu aliejumi – reiškia Šventosios Dvasios dovaną pakrikštytajam. Jis tapo krikščioniu, tai yra Šventosios Dvasios „pateptuoju“, suvienytu su Kristumi, kuris yra pateptasis Kunigas, Pranašas ir Karalius.

KBK 1241 kontekstas

12991831 Septynios Šventosios Dvasios dovanos yra šios: išmintis, supratimas, patarimas, tvirtumas, pažinimas, maldingumas, Dievo baimė. Jų pilnatvę turi Kristus, Dovydo Sūnus. Šios dovanos papildo ir patobulina jas gavusiųjų dorybes. Jos padeda tikintiesiems lengvai paklusti Dievo įkvėpimams. Lygiu taku tegu mane veda tavo dvasia maloninga! (Ps 143, 10). Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai [...]. O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes – Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai (Rom 8, 14. 17).

KBK 1831 kontekstas

1300699 Ranka. Jėzus gydydavo ligonius ir laimindavo kūdikius uždėdamas ant jų rankas. Ir apaštalai Jo vardu darė tą patį. Maža to – apaštalų rankų uždėjimu teikiama Šventoji Dvasia. Laiškas žydams rankų uždėjimą priskiria prie savo mokymo pagrindinių elementų. Tą visagalio Šventosios Dvasios išliejimo ženklą Bažnyčia išsaugojo savo sakramentinėse epiklezėse.

KBK 699 kontekstas

1302731 Sekminių dieną (praėjus septynioms savaitėms po Velykų) Kristaus Velykos baigiasi Šventosios Dvasios išliejimu; Ji pasirodo, yra dovanojama ir suteikiama kaip dieviškasis Asmuo: Kristus, Viešpats, iš savo pilnatvės gausiai išlieja Dvasią.

KBK 731 kontekstas

13031262 Įvairius Krikšto padarinius ženklina regimi sakramento apeigų elementai. Panardinimas į vandenį simbolizuoja mirtį ir apvalymą, o drauge atgimimą ir atsinaujinimą. Du pagrindiniai Krikšto padariniai yra apvalymas nuo nuodėmių ir naujas gimimas Šventojoje Dvasioje.

KBK 1262 kontekstas

13031263 Krikštu atleidžiamos visos nuodėmės – ir gimtoji, ir visos asmeninės, taip pat bausmės už nuodėmes. Nebelieka nieko, kas atgimdytiesiems sutrukdytų įeiti į Dievo karalystę, – nei Adomo nuodėmė, nei asmeninė nuodėmė, nei nuodėmės padariniai, kurių skaudžiausias yra atskyrimas nuo Dievo.

KBK 1263 kontekstas

13031264 Vis dėlto ir pakrikštytajame lieka kai kurių nuodėmės laikinų padarinių: kentėjimai, liga, mirtis ar trapumo žymės, kaip charakterio silpnybės ir t. t., taip pat polinkis į nuodėmę, tą polinkį Tradicija vadina geismingumu, arba perkeltine prasme nuodėmės židiniu [fomes peccati]: „Kadangi [geismingumas] paliktas tam, kad su juo kovotume, jis negali pakenkti tiems, kurie jam nepritaria ir, Jėzaus Kristaus malonės padedami, narsiai priešinasi. Juo labiau kad 'tas negaus vainiko, kas nebus grūmęsis pagal taisykles' (plg. 2 Tim 2, 5).“

KBK 1264 kontekstas

13031265 Krikštas ne tik nuplauna visas nuodėmes, jis taip pat padaro naujatikį „nauju kūriniu“, Dievo įvaikiu, kuris tampa „dieviškosios prigimties dalininku“ , Kristaus nariu ir Jo bendraįpėdiniu, Šventosios Dvasios šventove.

KBK 1265 kontekstas

13031266 Švenčiausioji Trejybė pakrikštytajam dovanoja pašvenčiamąją malonę – nuteisinimo malonę, kuri: — teologinėms dorybėms padedant, padaro jį pajėgų tikėti į Dievą, Juo viltis ir Jį mylėti; — duoda jam gebėjimą gyventi ir elgtis taip, kaip skatina Šventoji Dvasia savo dovanomis; — moralinėms dorybėms padedant, suteikia jam galimybę tapti vis geresniam. Tad šventajame Krikšte įsišaknijęs visas antgamtinis krikščionio gyvenimas.

KBK 1266 kontekstas

13031267 Krikštas padaro mus Kristaus Kūno nariais. „Tad [...] mes esame vieni kitų nariai“ (Ef 4, 25). Krikštas įtraukia į Bažnyčią. Iš Krikšto šaltinių gimsta vienintelė Naujosios Sandoros Dievo tauta, kuri peržengia visas prigimtines bei žmogiškas tautų, kultūrų, rasių ir lyčių ribas: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną Kūną“ (1 Kor 12, 13).

KBK 1267 kontekstas

13031268 Pakrikštytieji tampa „gyvaisiais akmenimis“, kad statydintųsi „į dvasinius namus“ ir būtų „šventa kunigystė“ (1 Pt 2, 5). Gavę Krikštą, jie dalyvauja Kristaus kunigystėje, Jo pranašiškoje ir karališkoje misijoje ir yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris [juos] pašaukė iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9). Krikštas suteikia galimybę dalyvauti bendrojoje tikinčiųjų kunigystėje.

KBK 1268 kontekstas

13031269 Tapęs Bažnyčios nariu, pakrikštytasis priklauso jau nebe pats sau, o Tam, kuris už mus numirė ir buvo prikeltas. Todėl jis yra raginamas Bažnyčios bendrijoje paklusti kitiems, tarnauti jiems, būti klusnus ir nuolankus Bažnyčios vadovams, juos gerbti ir branginti. Kaip Krikštas yra atsakomybės bei pareigų versmė, lygiai taip pakrikštytasis turi Bažnyčioje ir teisių: teisę gauti sakramentus, būti stiprinamam Dievo žodžiu ir palaikomam kitokia dvasine Bažnyčios pagalba.

KBK 1269 kontekstas

13031270 Tikintieji, per Krikštą „atgimę Dievo vaikais", „žmonių akivaizdoje privalo išpažinti iš Dievo per Bažnyčią gautąjį tikėjimą“ ir dalyvauti apaštališkoje ir misijinėje Dievo tautos veikloje.

KBK 1270 kontekstas

13031271 Krikštas yra visų krikščionių, net ir tų, kurie dar nėra visiškai susivieniję su Katalikų Bažnyčia, bendrystės pamatas. „Juk tie iš jų, kurie tiki Kristų ir yra deramai priėmę krikštą, tam tikru būdu, tegu ir netobulai, bendrauja su Katalikų Bažnyčia. [...] Per krikštą išteisinti tikėjimu, jie yra įjungti į Kristų, todėl jie teisėtai vadinasi krikščionimis, o Katalikų Bažnyčios sūnūs pagrįstai pripažįsta juos savo broliais Viešpatyje.“ „Tad krikštas įsteigia sakramentinį vienybės ryšį tarp visų, kurie per jį atgimė.“

KBK 1271 kontekstas

13031272 Krikštu įtrauktas į Kristų, pakrikštytasis padaromas panašus į Kristų. Krikštas paženklina krikščionį dvasiniu neišdildomu jo priklausomybės Kristui antspaudu (žyme). To antspaudo nepanaikina jokia nuodėmė, net jei nuodėmė ir trukdo gauti Krikšto teikiamų išganymo vaisių. Vieną kartą visam laikui suteiktas Krikštas negali būti kartojamas.

KBK 1272 kontekstas

13031273 Krikštu įtrauktiems į Bažnyčią tikintiesiems būna įspausta sakramentinė žymė, kuria jie pašventinami krikščioniškai garbinti Dievą. Krikšto antspaudas krikščionis įpareigoja ir padaro gebančius tarnauti Dievui gyvai dalyvaujant šventojoje Bažnyčios liturgijoje ir vykdyti pakrikštytųjų kunigystę liudijant šventu gyvenimu ir veiklia gailestingąja meile.

KBK 1273 kontekstas

13031274 „Viešpaties žymė“ yra antspaudas, kuriuo Šventoji Dvasia mus paženklino „atpirkimo dienai“ (Ef 4, 30). „Krikštas yra amžinojo gyvenimo antspaudas.“ Tikintysis, „išlaikęs antspaudą iki galo“, tai yra likęs ištikimas savojo Krikšto priesakams, galės mirti „pažymėtas tikėjimo ženklu“, lydimas savojo Krikšto tikėjimo, laukdamas jo atbaigimo – palaimingojo Dievo regėjimo – ir turėdamas viltį prisikelti.

KBK 1274 kontekstas

13032044 Pakrikštytųjų ištikimybė yra pirmutinė sąlyga Evangelijai skelbti ir Bažnyčios misijai pasaulyje vykdyti. Išganymo naujieną turi patvirtinti krikščionių gyvenimo liudijimas, kad žmonės matytų spinduliuojančią jos tiesos jėgą. „Jau pats krikščioniško gyvenimo liudijimas ir geri darbai, atlikti antgamtine dvasia, turi galios patraukti žmones į tikėjimą ir Dievą.“

KBK 2044 kontekstas

13041121 Trys sakramentai: Krikštas, Sutvirtinimas ir Šventimai, be malonės, dar suteikia sakramentinę žymę, tarsi „antspaudą“, kuriuo paženklintas krikščionis dalyvauja Kristaus kunigystėje, o Bažnyčioje dalijasi įvairiais luomais ir pareigomis. Šis Dvasios įgyvendintas panašumas į Kristų ir Bažnyčią neišdildomas, o nuolat išlieka kaip atvira galimybė krikščioniui gauti malonę, kaip dieviškos globos pažadas ir laidas, kaip pašaukimas garbinti Dievą ir tarnauti Bažnyčiai. Todėl šie sakramentai niekada nekartojami.

KBK 1121 kontekstas

13051268 Pakrikštytieji tampa „gyvaisiais akmenimis“, kad statydintųsi „į dvasinius namus“ ir būtų „šventa kunigystė“ (1 Pt 2, 5). Gavę Krikštą, jie dalyvauja Kristaus kunigystėje, Jo pranašiškoje ir karališkoje misijoje ir yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris [juos] pašaukė iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9). Krikštas suteikia galimybę dalyvauti bendrojoje tikinčiųjų kunigystėje.

KBK 1268 kontekstas

13061212 Įkrikščioninimo sakramentai: Krikštas, Sutvirtinimas ir Eucharistija deda pamatus visam krikščioniškajam gyvenimui. „Kristaus malone žmonėms suteikiamas dalyvavimas dieviškojoje prigimtyje tam tikra prasme primena jų prigimtinio gyvenimo pradžią, augimą ir stiprėjimą. Krikštu atgimę tikintieji būna sustiprinami Sutvirtinimo sakramentu, o Eucharistijoje maitinami amžinojo gyvenimo duona. Taip šiais įkrikščioninimo sakramentais jie gauna vis daugiau dieviškojo gyvenimo turtų ir vis labiau priartėja prie tobulos meilės.“

KBK 1212 kontekstas

13081250 Kūdikiams, kurie gimė turėdami žmogišką, puolusią ir gimtosios nuodėmės suterštą prigimtį, taip pat reikalingas atgimimas per Krikštą, kad būtų išgelbėti iš tamsybių valdžios ir perkelti į Dievo vaikų laisvę, kuriai yra pašaukti visi žmonės. Kūdikių Krikštas labai aiškiai parodo, kad išganymo malonė yra teikiama visiškai neužtarnaujamai. Bažnyčia ir tėvai sutrukdytų kūdikiui gauti neįkainojamą malonę tapti Dievo vaiku, jei jo gimusio netrukus nepakrikštydintų.

KBK 1250 kontekstas

13102670 „Nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). Kiekvieną kartą, kai pradedame melstis Jėzui, į maldos kelią mus nukreipia Šventoji Dvasia savo išankstine malone. Kadangi Ji moko melstis, mums primindama Kristų, tai argi neturime melstis Jai pačiai? Dėl to Bažnyčia mus ragina kasdien kreiptis į Šventąją Dvasią, ypač pradedant ir baigiant kiekvieną svarbų darbą. Jei nereikėtų garbinti Šventosios Dvasios, tai kaip Ji mane sudievintų per Krikštą? O jeigu Ją garbinti reikia, tai argi Ji neturi būti garbinama ypatingai?

KBK 2670 kontekstas

13111255 Kad Krikšto malonė galėtų išsiskleisti, svarbi yra tėvų pagalba. Toks pat yra ir krikštatėvio bei krikštamotės vaidmuo. Jie turi būti tvirtai tikintys, pajėgūs ir pasirengę pakrikštytajam – kūdikiui ar suaugusiam – padėti žengti krikščioniškojo gyvenimo keliu. Ši užduotis – tikra bažnytinė tarnyba (officium ). Visa bažnytinė bendruomenė yra atsakinga už Krikšto metu gautos malonės išsiskleidimą ir išsaugojimą.

KBK 1255 kontekstas

13121233 Tad pagal visų Lotynų ir Rytų Bažnyčių apeigas suaugusiųjų įkrikščioninimo eiga dabar pradedama nuo jų katechumenato, o vainikuojama iš karto trijų sakramentų – Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos – šventimu. Rytų apeigose vaikų įkrikščioninimas pradedamas Krikštu, tuoj po jo suteikiant Sutvirtinimą ir Eucharistiją, tuo tarpu Romos apeigų Bažnyčioje jis tęsiamas katechezės metais ir tik vėliau pasiekia įkrikščioninimo viršūnę švenčiant Sutvirtinimą ir Eucharistiją.

KBK 1233 kontekstas

13131290 Pirmaisiais amžiais Sutvirtinimas paprastai būdavo švenčiamas jungiant jį su Krikštu ir sudarė drauge su juo, anot šv. Kiprijono, „dvigubą sakramentą“. Daugėjant kūdikių krikštų įvairiu metų laiku, daugėjo parapijų (kaimo vietovėse), kurios plėtė vyskupijų ribas, taip pat dėl kitų priežasčių tapo neįmanoma, kad kiekvienose Krikšto apeigose dalyvautų vyskupas. Kadangi Vakaruose Krikšto užbaigimo apeigą norėta palikti vyskupui, tai tiedu sakramentai laiko atžvilgiu buvo atskirti. Rytai išlaikė šių sakramentų vienybę, ir Sutvirtinimą ten teikia krikštijantis kunigas. Tačiau tai daryti jis gali tik su vyskupo pašventintu myron [krizma].

KBK 1290 kontekstas

13131285 Sutvirtinimo sakramentas drauge su Krikštu ir Eucharistija yra „įkrikščioninimo sakramentai“, kurių vienybę privalu išsaugoti. Todėl tikintiesiems aiškintina, jog tas sakramentas būtinas Krikšto malonei atbaigti. „Sutvirtinimo sakramentu jie tobuliau sujungiami su Bažnyčia, apdovanojami ypatinga Šventosios Dvasios stiprybe ir šitaip dar griežčiau įpareigojami kaip tikri Kristaus liudytojai skleisti ir ginti tikėjimą žodžiu ir veiksmu.“

KBK 1285 kontekstas

13141307 Pagal lotynų paprotį nuo senų laikų tinkamas metas Sutvirtinimui priimti prasideda pasiekus „sąmoningą amžių“. Tačiau iškilus mirties pavojui, vaikus būtina sutvirtinti net nesulaukusius to amžiaus.

KBK 1307 kontekstas

1285-1288, 1315265. Kokia yra Sutvirtinimo vieta Dievo išganymo plane?

Senojoje Sandoroje pranašai skelbė Viešpaties Dvasios dovanos išliejimą laukiamajam Mesijui ir visai mesijinei tautai. Visas Jėzaus gyvenimas ir misija plėtojasi visiškoje bendrystėje su Šventąja Dvasia. Apaštalai gauna Šventąją Dvasią per Sekmines ir skelbia „įstabius Dievo darbus“ (Apd 2, 11). Uždėdami rankas jie perduoda naujai pakrikštytiesiems tos pačios Dvasios dovaną. Per ilgus amžius Bažnyčia visada gyveno Dvasia ir perduodavo ją savo vaikams.

KBKS 265 kontekstas

1289266. Kodėl šis sakramentas vadinamas Patepimu krizma arba Sutvirtinimu?

Jis vadinamas Patepimu krizma (Rytų Bažnyčiose – Patepimu šventuoju myron) dėl to, kad esminė jo apeiga yra patepimas. Jis vadinamas Sutvirtinimu, nes juo patvirtinama ir sustiprinama Krikšto malonė.

KBKS 266 kontekstas

1290-1301, 1318, 1320-1321267. Kokia yra esminė Sutvirtinimo apeiga?

Esminė Sutvirtinimo apeiga yra patepimas šventąja krizma (vyskupo pašventintu aliejaus ir balzamo mišiniu), teikiančiajam tarnautojui uždedant ranką ir tariant šio sakramento apeigoms būdingus žodžius. Vakaruose patepama pakrikštytojo kakta, tariant: „Šiuo ženklu priimk Šventosios Dvasios dovaną.“ Bizantijos apeigų Rytų Bažnyčiose patepamos ir kitos kūno dalys, tariant formulę: „Šventosios Dvasios dovanos antspaudas.“

KBKS 267 kontekstas

1302-1305, 1316-1317268. Koks yra Sutvirtinimo padarinys?

Sutvirtinimo padarinys yra ypatingas Šventosios Dvasios išliejimas, kaip per Sekmines. Šis išliejimas įspaudžia sieloje neišdildomą žymę ir paskatina Krikšto malonės augimą: giliau įšaknydina dieviškojoje įsūnystėje; tvirčiau suvienija su Kristumi ir jo Bažnyčia; sustiprina sieloje Šventosios Dvasios dovanas; suteikia ypatingos galios liudyti krikščionių tikėjimą.

KBKS 268 kontekstas

1306-1311, 1319269. Kas gali priimti šį sakramentą?

Šį sakramentą vienintelį kartą gali ir privalo priimti kiekvienas jau pakrikštytas asmuo, o kad tai būtų vaisinga, jis privalo būti malonės būvyje.

KBKS 269 kontekstas

1312-1314270. Kas teikia Sutvirtinimą?

Pirminis Sutvirtinimo teikėjas yra vyskupas. Taip išreiškiamas sutvirtinamojo ryšys su Bažnyčia jos apaštališkuoju matmeniu. Kai šį Sutvirtinimą teikia kunigas, paprastai – Rytuose, o Vakaruose tik ypatingomis aplinkybėmis, ryšys su vyskupu ir Bažnyčia išreiškiamas per vyskupo bendradarbį kunigą ir per paties vyskupo pašventintą šventąją krizmą.

KBKS 270 kontekstas

1285-1314203. Kas yra Sutvirtinimas?

1285-1288, 1315204. Kas rašoma Šventajame Rašte apie Sutvirtinimo sakramentą?

1302-1305, 1317205. Kas įvyksta per Sutvirtinimą?

1306-1311, 1319206. Kas gali būti sutvirtintas ir ko reikalaujama iš sutvirtinamojo?

1312-1314207. Kas gali teikti Sutvirtinimo sakramentą?