1422980 Atgailos sakramentu pakrikštytasis gali būti sutaikintas su Dievu ir su Bažnyčia: Bažnyčios tėvai buvo teisūs atgailą vadindami „varginguoju Krikštu“. Po Krikšto nupuolusiųjų išganymui Atgailos sakramentas yra lygiai taip būtinas, kaip pats Krikštas būtinas tiems, kurie dar nėra atgimę.

KBK 980 kontekstas

14231989 Pirmasis Šventosios Dvasios malonės veikimo vaisius yra atsivertimas, kuris nuteisina, kaip yra skelbęs Jėzus Evangelijos pradžioje: „Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė“ (Mt 4, 17). Malonės veikiamas, žmogus atsigręžia į Dievą ir nusigręžia nuo nuodėmės; taip jis gauna atleidimą ir teisumą iš aukštybių. Šis „nuteisinimas nėra tik nuodėmių atleidimas, bet ir vidinio žmogaus pašventinimas bei atnaujinimas“.

KBK 1989 kontekstas

14231440 Nuodėmė pirmiausia yra Dievo įžeidimas, bendrystės su Juo nutraukimas. Kartu ji pažeidžia bendrystę su Bažnyčia. Dėl to atsivertimo vaisius esti ir Dievo atleidimas, ir sutaikinimas su Bažnyčia. Liturgiškai tai išreiškiama ir įgyvendinama Atgailos ir Sutaikinimo sakramentu.

KBK 1440 kontekstas

14241456 Išpažinti nuodėmes kunigui yra esminė Atgailos sakramento dalis. „Penitentai per išpažintį turi pasisakyti visas mirtinąsias nuodėmes, kurias prisimena sąžiningai save ištyrę, net jeigu tos nuodėmės būtų pačios slapčiausios ir būtų nusižengta tik dviem paskutiniams Dekalogo įsakymams; kartais jos sunkiau sužeidžia sielą ir yra pavojingesnės už tas, kurios padaromos atvirai“: Stengdamiesi išpažinti visas nuodėmes, kurias tik prisimena, tikintieji neabejotinai atidengia jas Dievo gailestingumui, kad jos būtų atleistos. Kas elgiasi kitaip ir sąmoningai nuslepia kai kurias nuodėmes, tas nepateikia gerajam Dievui nieko, ką Jis galėtų atleisti kunigui tarpininkaujant. Juk „jeigu ligonis gėdisi parodyti gydytojui žaizdą, medicina negydys to, ko nežino“.

KBK 1456 kontekstas

14241449 Lotynų Bažnyčioje galiojančia išrišimo formule išreiškiami esminiai Atgailos sakramento elementai. Atleidimo šaltinis yra gailestingasis Tėvas. Savo Sūnaus Velykomis ir savo Dvasios dovana Jis sutaikina nusidėjėlius per Bažnyčios maldą ir tarnybą: Dievas, gailestingumo Tėvas, savo Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu sutaikęs pasaulį su savimi ir atsiuntęs Šventąją Dvasią nuodėmėms atleisti, per Bažnyčią tesuteikia tau atleidimą ir ramybę. Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.

KBK 1449 kontekstas

14241442 Kristus panorėjo, kad visa Jo Bažnyčia savo malda, gyvenimu ir veikimu būtų Jo kraujo kaina mums pelnyto atleidimo ir sutaikinimo ženklas bei įrankis. Tačiau galią atleisti nuodėmes Jis patikėjo apaštalų tarnybai. Ji yra įpareigota eiti „sutaikinimo tarnystę“ (2 Kor 5, 18). Apaštalas yra siunčiamas „Kristaus vardu“, ir „pats Dievas“ per jį ragina ir maldauja: „Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5, 20).

KBK 1442 kontekstas

14251263 Krikštu atleidžiamos visos nuodėmės – ir gimtoji, ir visos asmeninės, taip pat bausmės už nuodėmes. Nebelieka nieko, kas atgimdytiesiems sutrukdytų įeiti į Dievo karalystę, – nei Adomo nuodėmė, nei asmeninė nuodėmė, nei nuodėmės padariniai, kurių skaudžiausias yra atskyrimas nuo Dievo.

KBK 1263 kontekstas

14252838 Šis prašymas stebina. Jei jis apsiribotų pirmąja sakinio dalimi: „atleisk mums mūsų kaltes“, galėtų neišreikštai glūdėti trijuose pirmuosiuose Viešpaties maldos prašymuose, nes Kristaus auka yra skirta „nuodėmėms atleisti“. Tačiau pagal antrąją sakinio dalį mūsų prašymas bus išklausytas tik tada, kai pirma būsime padarę tai, ko reikalaujama. Mūsų prašymas nukreiptas į ateitį, bet atsakas turi būti pirmesnis; juos abu jungia žodelis „kaip“.

KBK 2838 kontekstas

1426405 Nors „ji būdinga kiekvienam“, gimtoji nuodėmė nėra jokio Adomo palikuonio asmeninė nuodėmė. Tai pirmapradžio šventumo ir teisumo stygius, tačiau žmogaus prigimtis nėra visiškai sugedusi: pažeistos tik natūralios jos galios, aptemęs jos išmanymas, ji pati pasmerkta kančiai ir mirties valdžiai, linkusi į nuodėmę (šis polinkis į blogį vadinamas „geismingumu“ – concupiscentia). Krikštas, suteikdamas Kristaus malonės gyvybę, panaikina gimtąją nuodėmę ir vėl sugrąžina žmogų pas Dievą, tačiau jos padariniai nusilpusiai ir linkusiai į blogį žmogaus prigimčiai išlieka ir įpareigoja jį dvasinei kovai.

KBK 405 kontekstas

1426978 „Kai, pirmą kartą išpažinę tikėjimą, būname nuplaunami šventuoju Krikštu, mums suteikiamas visiškas atleidimas, ir nebelieka nei kaltės – ar tai gimtosios, ar apsileidimu atsiradusios, ar laisva valia padarytos, – kurią reikėtų panaikinti, nei bausmės, kurią reikėtų atlikti. Vis dėlto Krikšto malonė neišvaduoja žmogaus iš visų prigimties silpnybių. Negana to: kiekvienam tenka kovoti su geismingumu, kuris mus nuolat traukia į nuodėmę.“

KBK 978 kontekstas

14261264 Vis dėlto ir pakrikštytajame lieka kai kurių nuodėmės laikinų padarinių: kentėjimai, liga, mirtis ar trapumo žymės, kaip charakterio silpnybės ir t. t., taip pat polinkis į nuodėmę, tą polinkį Tradicija vadina geismingumu, arba perkeltine prasme nuodėmės židiniu [fomes peccati]: „Kadangi [geismingumas] paliktas tam, kad su juo kovotume, jis negali pakenkti tiems, kurie jam nepritaria ir, Jėzaus Kristaus malonės padedami, narsiai priešinasi. Juo labiau kad 'tas negaus vainiko, kas nebus grūmęsis pagal taisykles' (plg. 2 Tim 2, 5).“

KBK 1264 kontekstas

1427541 „Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Gerąją Dievo Naujieną: 'Atėjo įvykdymo metas, Dievo Karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!'“ (Mk 1, 14–15). „Kristus, , vykdydamas Tėvo valią, įsteigė žemėje dangaus karalystę.“ O Tėvo valia „yra išaukštinti žmones – padaryti juos dieviškojo gyvenimo dalyviais“. Jis tai vykdo suburdamas žmones apie savo Sūnų Jėzų Kristų. Tas sambūris yra Bažnyčia, Dievo „karalystės ūglis ir pradžia žemėje“.

KBK 541 kontekstas

14271226 Nuo Sekminių Bažnyčia ėmė švęsti ir teikti šventąjį Krikštą. Šv. Petras pareiškė jo pamokslo sujaudintai miniai: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardan, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną“ (Apd 2, 38). Apaštalai ir jų bendradarbiai krikštijo kiekvieną įtikėjusį Jėzų: žydus, dievobaiminguosius, pagonis. Krikštas visuomet atrodė susijęs su tikėjimu: „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai“, – pareiškė Paulius Filipų kalėjimo viršininkui. O tas „nedelsdamas kartu su visais savaisiais priėmė krikštą“ (Apd 16, 31–33).

KBK 1226 kontekstas

14281036 Šventojo Rašto ištaros ir Bažnyčios mokymas apie pragarą įspėja žmogų atsakingai elgtis su savo laisve, atmenant savo amžinąją dalią. Drauge jie įsakmiai ragina atsiversti: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7, 13–14). Kadangi nežinome nei dienos, nei valandos, kaip Viešpats įspėja, turime nuolat budėti, kad, užbaigę tik vieną kartą dovanotą žemiškąjį gyvenimą, taptume verti įeiti su juo į vestuves ir būti priskaičiuoti prie palaimintųjų, o ne pasiųsti šalin, kaip blogi ir apsileidę tarnai, į amžinąją ugnį ir išmesti laukan į tamsybes, kur bus „verksmas ir dantų griežimas".

KBK 1036 kontekstas

1428853 Deja, keliaujančioji Bažnyčia pati patiria, „kaip toli viena nuo kitos yra jos skelbiama žinia ir Evangelijos skelbėjų žmogiškoji silpnybė“. Tik „atgailos ir atsinaujinimo“, „siauru kryžiaus keliu“ žengdama, Dievo tauta gali plėsti Kristaus karalystę. „Kristus atpirkimo darbą atliko būdamas neturtingas ir persekiojamas. Lygiai taip ir Bažnyčia šaukiama leistis tuo pačiu keliu, idant perteiktų žmonėms išganymo vaisius.“

KBK 853 kontekstas

14281996 Mūsų nuteisinimas kyla iš Dievo malonės. Malonė yra Dievo palankumas, neužsitarnaujamai teikiama pagalba, kad atsilieptume į Jo pašaukimą: taptume Dievo vaikais, Jo įvaikiais, dieviškosios prigimties, amžinojo gyvenimo dalininkais.

KBK 1996 kontekstas

14301098 Liturginis susirinkimas turi rengtis susitikti su savo Viešpačiu, idant būtų tobulai parengta tauta. Toks širdžių pasirengimas yra Šventosios Dvasios ir liturgijos susirinkimo, ypač jo tarnautojų, bendras darbas. Šventosios Dvasios malonė stengiasi pažadinti tikėjimą, paakinti širdį atsiversti ir laikytis Tėvo valios. Toks nusiteikimas yra prielaida kitoms per liturgiją teikiamoms malonėms gauti ir sulaukti jos brandinamų naujojo gyvenimo vaisių.

KBK 1098 kontekstas

14311451 Iš visų penitento veiksmų pirmutinis gailestis. Tai „sielos skausmas ir nepakantumas padarytoms nuodėmėms drauge su pasiryžimu daugiau nebenusidėti“.

KBK 1451 kontekstas

1431368 Dvasinė Bažnyčios tradicija įsakmiai mini ir širdį bibline „būties gelmių“ (plg. Jer 31, 33) – asmens vidinio apsisprendimo už ar prieš Dievą – prasme.

KBK 368 kontekstas

14321989 Pirmasis Šventosios Dvasios malonės veikimo vaisius yra atsivertimas, kuris nuteisina, kaip yra skelbęs Jėzus Evangelijos pradžioje: „Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė“ (Mt 4, 17). Malonės veikiamas, žmogus atsigręžia į Dievą ir nusigręžia nuo nuodėmės; taip jis gauna atleidimą ir teisumą iš aukštybių. Šis „nuteisinimas nėra tik nuodėmių atleidimas, bet ir vidinio žmogaus pašventinimas bei atnaujinimas“.

KBK 1989 kontekstas

1433729 Tik atėjus valandai, kai turės būti pašlovintas, Jėzus pažada Šventosios Dvasios atėjimą, nes Jo mirtimi ir prisikėlimu bus įvykdyti tėvams duoti pažadai: Jėzaus prašomas, Tėvas atsiųs kitą Globėją, tiesos Dvasią; Tėvas Ją atsiųs Jėzaus vardu; Jėzus Ją atsiųs nuo Tėvo, nes Ji kyla iš Tėvo. Šventoji Dvasia ateis, mes Ją pažinsime, Ji visada bus su mumis, su mumis gyvens; Ji mus visko išmokys ir viską primins, ką Kristus yra mums pasakęs, ir Jį paliudys; Ji mus ves į tiesos pilnatvę ir pašlovins Kristų, o pasaulį įtikins dėl nuodėmės, teisumo, teismo.

KBK 729 kontekstas

1433692 Jėzus, skelbdamas ir žadėdamas Šventosios Dvasios atėjimą, vadina Ją Paraklētos, paraidžiui: „tas, kuris kviečiamas būti šalia“, advocatum (Jn 14, 16. 26; 15, 26; 16, 7). „Parakletas“ paprastai verčiamas „Užtarėjas“, „Globėjas“, nors pirmasis Užtarėjas yra Jėzus. Pats Viešpats Šventąją Dvasią vadina „Tiesos Dvasia“.

KBK 692 kontekstas

14331848 Šv. Paulius tvirtina: „kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20). Tačiau, kad malonė veiktų, ji turi atidengti nuodėmę, idant apgręžtų mūsų širdį ir mus vestų „teisumu amžinajam gyvenimui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (Rom 5, 21). Kaip gydytojas apžiūri žaizdą prieš ją tvarstydamas, taip ir Dievas savo žodžiu ir savo Dvasia ryškiai apšviečia nuodėmę: Kad atsiverstum, reikia nuodėmę įžvelgti; sąžinė tada ją įvertina, ir kadangi tas vertinimas vyksta žmogaus viduje veikiant tiesos Dvasiai, tai drauge prasideda naujas apdovanojimas meile ir malone: „Imkite Šventąją Dvasią.“ Tad šiame „nuodėmės įvertinime“ mums paaiškėja dviguba dovana: teisingos sąžinės ir tikrumo mūsų Atpirkimu dovana. Tiesos Dvasia yra ir Guodėja.

KBK 1848 kontekstas

14341969 Religiniai veiksmai: išmalda, malda ir pasninkas Naujajame Įstatyme atliekami pasirodant „Tėvui, reginčiam slaptoje“, užuot troškus, „kad būtų žmonių matomi“. Naujojo Įstatymo malda yra „Tėve mūsų“.

KBK 1969 kontekstas

14361394 Kaip kūno maistas grąžina prarastas jėgas, taip Eucharistija stiprina meilę, kuri kasdieniame gyvenime yra linkusi silpnėti; ši atgijusi meilė naikina lengvąsias nuodėmes. Mums save dovanojantis Kristus gaivina mūsų meilę ir duoda mums jėgų nutraukti netvarkingą prisirišimą prie kūrinių ir įsitvirtinti Jame: Kadangi Kristus mirė už mus iš meilės, tai, aukos metu minėdami Jo mirtį, mes Jį prašome, kad meilė būtų mums suteikta Šventosios Dvasios atėjimu; prašome nuolankiai, kad dėl tos meilės, dėl kurios Kristus panoro už mus numirti, mes taip pat, gavę Šventosios Dvasios malonę, galėtume laikyti pasaulį tartum mums nukryžiuotą, o save pačius – nukryžiuotus pasauliui. [...] Gavę meilės dovaną, mirštame nuodėmei ir gyvename Dievui.

KBK 1394 kontekstas

1438540 Jėzaus gundymas rodo, kad Dievo Sūnus yra visai ne toks Mesijas, kokiu būti Jam siūlo šėtonas ir kokio trokšta žmonės. Todėl Kristus nugalėjo gundytoją dėl mūsų: „Mes gi turime ne tokį Vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį“ (Žyd 4, 15). Bažnyčia kiekvienais metais per keturiasdešimt gavėnios dienų vienijasi su Jėzaus dykumoje paslaptimi.

KBK 540 kontekstas

14382043 Ketvirtuoju įsakymu („Susilaikyk nuo mėsos ir pasninkauk Bažnyčios nustatytomis dienomis“) nustatomas liturginėms šventėms mus parengiantis askezės ir atgailos metas, padedantis mums valdyti savo instinktus ir pasiekti širdies laisvę. Penktuoju įsakymu („Paremk Bažnyčią“) skelbiama, kad tikintieji įpareigoti pagal savo išgales prisidėti prie materialinio Bažnyčios išlaikymo.

KBK 2043 kontekstas

1439545 Jėzus kviečia nusidėjėlius prie Karalystės stalo: „Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių“ (Mk 2, 17). Jis ragina juos atsiversti, nes, to nepadarius, negalima įeiti į Karalystę, bet drauge žodžiais ir veiksmais rodo beribį Tėvo gailestingumą jiems ir begalinį džiaugsmą danguje „dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“ (Lk 15, 7). Didžiausias tos meilės įrodymas bus gyvybės auka „nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28).

KBK 545 kontekstas

14401850 Nuodėmė yra Dievo įžeidimas: „Tau, tiktai tau, nusidėjau ir padariau, kas pikta tavo akyse“ (Ps 51, 6). Nuodėmė sukyla prieš Dievo meilę mums ir nukreipia nuo Jo mūsų širdis. Kaip ir pirmoji nuodėmė, ji yra neklusnumas, maištas prieš Dievą norint tapti „kaip Dievas“, žinoti ir nustatyti, „kas gera ir kas pikta“ (Pr 3, 5). Tad nuodėmė yra „iki Dievo paniekinimo vedanti savimeilė“. Dėl šito išpuikusio savęs aukštinimo nuodėmė yra visiška išganymą pelniusio Jėzaus klusnumo priešingybė.

KBK 1850 kontekstas

1441270 Dievas yra visagalis Tėvas. Jo tėvystė ir galybė nušviečia viena kitą. Iš tiesų savo tėvišką visagalybę Jis parodo rūpindamasis mūsų reikalais; mus įvaikindamas („Aš... būsiu jums tėvas, o jūs būsite man sūnūs ir dukterys, – taip sako visagalis Viešpats“, 2 Kor 6, 18); pagaliau, būdamas be galo gailestingas, didžiausią galybę Jis parodo laisvai atleisdamas nuodėmes.

KBK 270 kontekstas

1441431 Išganymo istorijoje Dievas nepasitenkina vien tik išlaisvindamas Izraelį „iš vergijos namų“ (Įst 5, 6) ir išvesdamas jį iš Egipto. Jis gelbi jį iš jo nuodėmės. Nes nuodėmė visada yra Dievo įžeidimas, ir tik Jis vienas gali tai atleisti. Dėl to Izraelis, kaskart geriau suvokdamas nuodėmės visuotinumą, galės siekti išganymo vien šaukdamasis Dievo Atpirkėjo vardo.

KBK 431 kontekstas

1441589 Jėzus ypač juos piktino tuo, kad savo gailestingą elgesį su nusidėjėliais tapatino su paties Dievo laikysena jų atžvilgiu. Net davė suprasti, jog, valgydamas su nusidėjėliais, Jis juos priima į mesijinę puotą. Tačiau religinę Izraelio vyresnybę į keblią padėtį Jėzus labiausiai statė atleisdamas nuodėmes. Argi jie nebuvo teisūs nuogąstaudami: „Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ (Mk 2, 7). Atleisdamas nuodėmes, Jėzus arba piktžodžiauja, nes, būdamas žmogus, laiko save lygiu Dievui, arba sako tiesą ir savuoju Asmeniu įkūnija bei apreiškia Dievo vardą.

KBK 589 kontekstas

1442983 Katechezė stengsis gaivinti ir stiprinti tikinčiųjų tikėjimą neprilygstamo didumo dovana, kurią prisikėlęs Kristus suteikė savo Bažnyčiai: tai apaštalų ir jų įpėdinių tarnybos misija ir galia tikrai atleisti nuodėmes: Viešpats nori, kad Jo mokiniai turėtų kuo daugiau galios, nori, kad Jo silpni tarnai darytų Jo vardu visa, ką darė Jis pats būdamas žemėje. Kunigai gavo galią, kurios Dievas nedavė nei angelams, nei arkangelams. [...] Ir visa, ką kunigai daro žemėje, Dievas patvirtina danguje. Jeigu Bažnyčioje nebūtų nuodėmių atleidimo, nebūtų ir jokios būsimojo gyvenimo ir amžinojo išlaisvinimo vilties. Dėkokime Dievui, kuris tokią dovaną suteikė savo Bažnyčiai.

KBK 983 kontekstas

1443545 Jėzus kviečia nusidėjėlius prie Karalystės stalo: „Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių“ (Mk 2, 17). Jis ragina juos atsiversti, nes, to nepadarius, negalima įeiti į Karalystę, bet drauge žodžiais ir veiksmais rodo beribį Tėvo gailestingumą jiems ir begalinį džiaugsmą danguje „dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“ (Lk 15, 7). Didžiausias tos meilės įrodymas bus gyvybės auka „nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28).

KBK 545 kontekstas

1444981 Prisikėlęs Kristus pasiuntė savo apaštalus skelbti Jo vardu visoms tautoms, „kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą“ (Lk 24, 47). Šią „sutaikinimo tarnystę“ (2 Kor 5, 18) apaštalai ir jų įpėdiniai vykdė ne vien skelbdami žmonėms Kristaus mums pelnytą Dievo atleidimą bei kviesdami juos atsiversti ir tikėti, bet ir atleisdami jiems nuodėmes Krikštu ir sutaikindami juos su Dievu ir Bažnyčia iš Kristaus gautųjų raktų galia: Bažnyčia „gavo dangaus karalystės raktus, kad joje būtų atleidžiamos nuodėmės Kristaus krauju ir Šventosios Dvasios veikimu. Toje Bažnyčioje per nuodėmę mirusi siela atgyja, kad gyventų su Kristumi, kurio malone esame išgelbėti.“

KBK 981 kontekstas

1445553 Jėzus Petrui patikėjo ypatingą valdžią: „Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 19). „Raktininko valdžia“ reiškia galią valdyti Dievo namus, Bažnyčią. Jėzus, „gerasis ganytojas“ (Jn 10, 11), tą pareigą patvirtino prisikėlęs: „Ganyk mano avis“ (Jn 21, 15–17). Galia „surišti ir atrišti“ reiškia galią atleisti nuodėmes, apibrėžti Bažnyčios mokymą ir priimti jos drausminius nuostatus. Tokią valdžią Jėzus suteikė Bažnyčiai per apaštalų, ypač Petro, tarnystę; jam vienam Jis aiškiai patikėjo Karalystės raktus.

KBK 553 kontekstas

1446979 Kas bus toks narsus ir budrus šioje kovoje su palinkimu į blogį, kad išliktų nesužeistas nuodėmės? „Kadangi Bažnyčiai buvo būtina turėti galią atleisti nuodėmes ir kitaip, ne vien Krikšto sakramentu, jai buvo duoti dangaus Karalystės raktai, suteikiantys galią atleisti kaltes bet kuriam atgailojančiam, nors jis darytų nuodėmes iki paskutinės gyvenimo valandos.“

KBK 979 kontekstas

14461856 Mirtinajai nuodėmei mumyse pasikėsinus į gyvenimo pagrindą – meilę, prireikia Dievo naujo gailestingumo parodymo ir širdies atsivertimo; tai paprastai įvyksta per Sutaikinimo sakramentą: Kai valia siekia ko nors, kas savaime prieštarauja meilei, kuri žmogų tinkamai kreipia į galutinį tikslą, tada nuodėmė esti mirtinoji dėl paties siekiamo objekto [...], ar ji būtų nukreipta prieš Dievo meilę, pavyzdžiui, piktžodžiavimas Dievui, priesaikos sulaužymas ir t. t., ar prieš artimo meilę, pavyzdžiui, žmogžudystė, svetimavimas ir pan. [...] O jei nusidėjėlio valia siekia ko nors, kas savaime netvarkinga, bet nėra nukreipta prieš Dievo ir artimo meilę, pavyzdžiui, tuščios kalbos, kvaili juokai ar panašūs dalykai, tai tokios nuodėmės savo prigimtimi yra lengvos.

KBK 1856 kontekstas

14461990 Nuteisinimas išlaisvina žmogų nuo nuodėmės, kuri prieštarauja Dievo meilei, ir nuvalo jo širdį. Nuteisinimas kyla iš gailestingo, atleidimą teikiančio Dievo iniciatyvos. Jis sutaikina žmogų su Dievu, išvaduoja iš nuodėmės vergijos ir gydo.

KBK 1990 kontekstas

14491481 Bizantijos liturgijoje yra daug išrišimo formulių, kurios maldavimo forma puikiai išreiškia atleidimo slėpinį, pavyzdžiui: „Dievas per pranašą Nataną atleido Dovydui, kai šis išpažino savo nuodėmes; atleido Petrui, kai tas graudžiai verkė; atleido nusidėjėlei, kai ji liejo ašaras ant Viešpaties kojų; atleido muitininkui ir sūnui palaidūnui. Tas pats Dievas per mane, nusidėjėlį, teatleidžia tau šiame ir kitame gyvenime; tenepasmerkia tavęs, pašaukęs stoti prieš Jo baisųjį teismą. Jam šlovė per amžių amžius. Amen.“

KBK 1481 kontekstas

1449234 Švenčiausiosios Trejybės slėpinys yra reikšmingiausias krikščionių tikėjimo ir gyvenimo slėpinys. Tai paties Dievo vidinio gyvenimo slėpinys. Tad jis yra visų kitų tikėjimo slėpinių šaltinis, juos visus nušviečianti šviesa. Tai visų svarbiausia, esmingiausia tiesa tikėjimo „tiesų hierarchijoje“. „Visa išganymo istorija yra ne kas kita, kaip istorija kelio ir priemonių, kuriomis tikras ir vienas Dievas – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – apsireiškia, su savimi sutaikina ir suvienija nusigręžiančius nuo nuodėmės žmones.“

KBK 234 kontekstas

1451431 Išganymo istorijoje Dievas nepasitenkina vien tik išlaisvindamas Izraelį „iš vergijos namų“ (Įst 5, 6) ir išvesdamas jį iš Egipto. Jis gelbi jį iš jo nuodėmės. Nes nuodėmė visada yra Dievo įžeidimas, ir tik Jis vienas gali tai atleisti. Dėl to Izraelis, kaskart geriau suvokdamas nuodėmės visuotinumą, galės siekti išganymo vien šaukdamasis Dievo Atpirkėjo vardo.

KBK 431 kontekstas

14521822 Meilė yra dieviškoji dorybė, kurios dėka Dievą mylime labiau už viską vien dėl Jo paties, o savo artimą dėl Dievo meilės – kaip save pačius.

KBK 1822 kontekstas

14551424 Jis vadinamas Išpažinties sakramentu, nes esminis jo elementas yra prisipažinimas – nuodėmių išpažinimas kunigui. Giliąja prasme šis sakramentas taip pat yra Dievo šventumo ir Jo gailestingumo žmogui nusidėjėliui „išpažinimas“, pripažinimas ir pašlovinimas. Jis vadinamas Atleidimo sakramentu, nes kunigo sakramentiniu nuodėmių atleidimu Dievas penitentui suteikia „atleidimą ir ramybę“. Jis vadinamas ir Sutaikinimo sakramentu, nes juo nusidėjėliui dovanojama sutaikinanti Dievo meilė: „Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5, 20). Kas gyvena gailestinga Dievo meile, tas yra pasirengęs atsiliepti į Viešpaties raginimą: „Eik pirmiau susitaikinti su broliu“ (Mt 5, 24).

KBK 1424 kontekstas

14551734 Būdamas laisvas, žmogus yra atsakingas už savo veiksmus tiek, kiek jie yra valingi. Dorybių puoselėjimas, gėrio pažinimas ir askezė stiprina valios galią žmogaus veiksmams.

KBK 1734 kontekstas

14561855 Mirtinoji nuodėmė, smarkiai pažeisdama Dievo Įstatymą, žmogaus širdyje naikina meilę; versdama rinktis gėrį, mažesnį už Dievą, nukreipia žmogų nuo Dievo, kuris yra jo galutinis tikslas ir palaima. Lengvoji nuodėmė, nors ir nenutraukia meilės, ją užgauna ir sužeidžia.

KBK 1855 kontekstas

14561505 Daugelio kančių sujaudintas, Kristus ne tik leidžia ligoniams Jį paliesti, bet ir prisiima jų vargus: „Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas“ (Mt 8, 17). Tačiau visų ligonių Jis neišgydė. Jo pagydymai buvo ženklai, kad ateina Dievo karalystė; jie skelbė daug tikresnį pagydymą – Jo Velykų pergalę prieš nuodėmę ir mirtį. Ant kryžiaus Kristus prisiėmė visą blogio naštą ir panaikino „pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29), kurios vienas padarinių yra liga. Savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus Kristus suteikė kančiai naują prasmę: dabar ji gali padaryti mus panašius į Jį ir suvienyti su Jo atperkamąja kančia.

KBK 1505 kontekstas

14572042 Pirmuoju įsakymu („Sekmadieniais ir per kitas privalomąsias šventes dalyvauk šventosiose Mišiose ir susilaikyk nuo sunkių fizinių darbų“) tikintieji įpareigojami švęsti tą dieną, kurią minimas Viešpaties prisikėlimas, taip pat pagrindines liturgines šventes, skirtas Viešpaties, Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų slėpiniams pagerbti. Pirmiausia jie privalo švęsti Eucharistiją susirinkus krikščionių bendruomenei, taip pat pailsėti nuo darbų ir užsiėmimų, galinčių jiems trukdyti tas dienas švęsti. Antruoju įsakymu („Bent kartą per metus atlik išpažintį“) laiduojamas pasirengimas Eucharistijai Sutaikinimo sakramentu, kuriuo pratęsiamas Krikštu pradėtas atsivertimas ir atleidimas. Trečiuoju įsakymu („Bent apie Velykas priimk šventąją Komuniją“) laiduojamas Viešpaties Kūno ir Kraujo priėmimo minimumas, sujungiant tai su Velykų laiku, kuris yra krikščionių liturgijos šaltinis ir centras.

KBK 2042 kontekstas

14571385 Atsiliepdami į tą kvietimą, tokiam didžiam ir šventam momentui turime pasirengti. Šv. Paulius ragina atlikti sąžinės patikrinimą: „Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Kor 11, 27–29). Kas jaučiasi padaręs sunkią nuodėmę, turi priimti Sutaikinimo sakramentą prieš eidamas Komunijos.

KBK 1385 kontekstas

14581783 Sąžinė turi būti išmokyta daryti moralinius sprendimus. Tinkamai išugdyta sąžinė sprendžia gerai ir teisingai. Ji sprendžia klausydama proto, derindama sprendimus su tikruoju gėriu, kurio nori Kūrėjo išmintis. Mums, veikiamiems blogos įtakos ir nuolat gundomiems labiau klausyti savo pačių nuomonės ir atmesti tikrąjį Bažnyčios mokymą, sąžinę ugdyti būtina.

KBK 1783 kontekstas

14582468 Tiesa, kaip teisingas žmogaus elgesys ir teisinga jo kalba, vadinama tiesumu, nuoširdumu arba atvirumu. Tiesa, arba tiesumas, yra dorybė, leidžianti teisingai elgtis ir sakyti tiesą, vengiant dviveidiškumo, apsimetinėjimo ir veidmainystės.

KBK 2468 kontekstas

14592412 Mainų teisingumas reikalauja, kad, atitaisant padarytą neteisybę, pasisavintas turtas būtų grąžintas jo savininkui: Jėzus giria Zachiejaus įsipareigojimą: „Jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“ (Lk 19, 8). Kas tiesiogiai ar netiesiogiai pasisavino svetimą turtą, privalo jį grąžinti arba, jei jau jo nebėra, atiduoti tokį pat kitą, arba apmokėti, kiek jis vertas, priskaitant vaisius ir naudą, kurią iš to turto būtų teisėtai įgijęs jo savininkas. Lygiai taip privalo atsilyginti, atsižvelgdami į savo atsakomybę ir gautą naudą, visi, kas tik kokiu nors būdu dalyvavo vagiant ar pasipelnė iš vagystės, apie ją žinodami, pavyzdžiui, vogti įsakę arba padėję, arba vagystę slėpė asmenys.

KBK 2412 kontekstas

14592487 Kiekvieną nusižengimą teisingumui ir tiesai lydi pareiga atitaisyti, net jei kaltininkui ir būtų atleista. Jeigu skriaudos neįmanoma atitaisyti viešai, būtina tai padaryti slapta; jeigu žmogui, patyrusiam žalą, negalima atsilyginti tiesiogiai, reikia moralinio atlyginimo, iš meilės. Ši pareiga atitaisyti galioja ir pažeminus gerą kito žmogaus vardą. Tas moralinis, o kartais ir materialinis atitaisymas turi atitikti padarytos žalos dydį. Jis yra sąžinės pareiga.

KBK 2487 kontekstas

14591473 Atleidžiant nuodėmę ir atkuriant vienybę su Dievu, kartu atleidžiama ir amžinoji bausmė už nuodėmę. Tačiau laikinosios bausmės už nuodėmes išlieka. Krikščionis, kantriai kęsdamas įvairias kančias bei išmėginimus ir, laikui atėjus, ramiai pasitikdamas mirtį, turi stengtis šias laikinąsias bausmes už nuodėmę priimti kaip malonę, o gailestingumo ir artimo meilės darbais, taip pat malda ir įvairiais atgailos būdais siekti visiškai nusivilkti „senąjį žmogų“ ir „apsivilkti nauju žmogumi“.

KBK 1473 kontekstas

14602447 Gailestingumo darbai yra veikli meilė, raginanti mus ateiti į pagalbą savo artimui jo kūno ir sielos varguose. Mokyti, patarti, paguosti, sustiprinti, kaip ir atleisti ar nuoskaudas nukęsti, yra gerieji darbai sielai. Gerieji darbai kūnui pirmiausia yra išalkusį pavalgydinti, keleivį priglausti, vargšą aprengti, ligonį ir kalinį aplankyti, mirusį palaidoti. Tarp tų darbų vienas pagrindinių broliškos meilės ženklų – vargšų šelpimas; tai taip pat ir Dievui patinkantis teisumo darbas. Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro (Lk 3, 11). Verčiau duokite žmonėms iš savo vidaus tarsi išmaldą, ir viskas jums bus nesutepta (Lk 11, 41). Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite“, bet neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?! (Jok 2, 15–16).

KBK 2447 kontekstas

1460618 Kryžiaus mirtis yra vienkartinė Kristaus auka; Kristus – „vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas“. Tačiau kadangi Jo dieviškasis Asmuo „įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi“, „visiems suteikia galimybę vien Dievui žinomu būdu susijungti su šiuo Velykų slėpiniu.“. Jis kviečia savo mokinius pasiimti savo kryžių ir sekti Juo, nes ir Jis kentėjo už mus palikdamas mums pavyzdį, kad eitume Jo pėdomis. Jis iš tikro nori į savo atperkamąją auką įtraukti tuos, kuriems pirmiausia ji skirta. Kilniausiu būdu tai įvyks Jo Motinoje, kuri giliau už visus kitus bus įtraukta į Jo atperkamosios kančios slėpinį. Be kryžiaus nėra kitų laiptų, kuriais galėtume įkopti į dangų.

KBK 618 kontekstas

14602011 Visų mūsų nuopelnų šaltinis Dievo akyse yra mūsų meilė Kristui. Malonė, veiklia meile vienydama mus su Kristumi, laiduoja mūsų veiksmų antgamtiškumą ir kartu jų nuopelningumą tiek Dievo, tiek žmonių akyse. Šventieji visada aiškiai suvokdavo, kad jų nuopelnai yra gryna malonė: Pasibaigus žemiškajam ištrėmimui, aš viliuosi džiaugtis Tavimi Tėvynėje, tačiau nesu linkusi kaupti nuopelnų dangui; aš noriu darbuotis vien iš meilės Tau [...]. Atėjus šio gyvenimo vakarui, stosiu priešais Tave tuščiomis rankomis, nes neprašau Tavęs, Viešpatie, kad skaičiuotum mano darbus. Visas mūsų teisumas varganas Tavo akyse. Aš gi trokštu prisidengti Tavo paties teisumu ir, kaip Tavo meilės dovaną, visai amžinybei gauti Tave patį...

KBK 2011 kontekstas

1461981 Prisikėlęs Kristus pasiuntė savo apaštalus skelbti Jo vardu visoms tautoms, „kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą“ (Lk 24, 47). Šią „sutaikinimo tarnystę“ (2 Kor 5, 18) apaštalai ir jų įpėdiniai vykdė ne vien skelbdami žmonėms Kristaus mums pelnytą Dievo atleidimą bei kviesdami juos atsiversti ir tikėti, bet ir atleisdami jiems nuodėmes Krikštu ir sutaikindami juos su Dievu ir Bažnyčia iš Kristaus gautųjų raktų galia: Bažnyčia „gavo dangaus karalystės raktus, kad joje būtų atleidžiamos nuodėmės Kristaus krauju ir Šventosios Dvasios veikimu. Toje Bažnyčioje per nuodėmę mirusi siela atgyja, kad gyventų su Kristumi, kurio malone esame išgelbėti.“

KBK 981 kontekstas

1462886 „Kiekvienas vyskupas yra regimas vienybės pradas bei pamatas savo dalinėje Bažnyčioje.“ Jo „pastoracinė valdžia aprėpia vien jam pavestą Dievo tautos dalį“, ir ją jis vykdo padedamas kunigų ir diakonų. Bet, būdami vyskupų kolegijos nariai, visi vyskupai rūpinasi visomis Bažnyčiomis; pirmiausia tai daro „gerai valdydami savo Bažnyčią kaip visuotinės Bažnyčios dalį“ ir tuo prisidėdami prie „viso mistinio Kūno, kuris drauge yra Bažnyčių kūnas, gėrio“. Ganytojai ypač turi rūpintis vargšais, persekiojamaisiais už tikėjimą, taip pat visame pasaulyje besidarbuojančiais misionieriais.

KBK 886 kontekstas

14621567 „Kunigai, kaip rūpestingi vyskupų luomo bendradarbiai, padėjėjai ir įrankiai, yra pašaukti tarnauti Dievo tautai. Su savo vyskupu jie sudaro vieną kunigiją (presbyterium), kad ir skirtą įvairioms pareigoms. Pasitikinčia ir kilnia siela susijungę su savo vyskupu, jie tarsi perkelia jį patį į visas vietos tikinčiųjų bendruomenes, perima dalį jo pareigų bei rūpesčių ir kasdien atsidėję jas vykdo.“ Kunigai negali vykdyti savo tarnybos kitaip, kaip tik būdami pavaldūs vyskupui ir vienybėje su juo. Klusnumo pažadas, vyskupui duotas šventimų metu, ir vyskupo taikos pabučiavimas šventimų liturgijos pabaigoje reiškia, kad vyskupas juos laiko savo bendradarbiais, sūnumis, broliais ir draugais, o jie savo ruožtu privalo jį mylėti ir jam paklusti.

KBK 1567 kontekstas

1463982 Nėra tokios sunkios kaltės, kurios šventoji Bažnyčia negalėtų atleisti. „Nėra tokio blogo ir tiek nusikaltusio žmogaus, kad jis negalėtų tikėtis atleidimo, jei tik nuoširdžiai gailisi.“ Kristus, kuris mirė už visus žmones, trokšta, kad Jo Bažnyčioje atleidimo durys visada būtų atvertos kiekvienam, kas tik nusigręžia nuo nuodėmės.

KBK 982 kontekstas

1465983 Katechezė stengsis gaivinti ir stiprinti tikinčiųjų tikėjimą neprilygstamo didumo dovana, kurią prisikėlęs Kristus suteikė savo Bažnyčiai: tai apaštalų ir jų įpėdinių tarnybos misija ir galia tikrai atleisti nuodėmes: Viešpats nori, kad Jo mokiniai turėtų kuo daugiau galios, nori, kad Jo silpni tarnai darytų Jo vardu visa, ką darė Jis pats būdamas žemėje. Kunigai gavo galią, kurios Dievas nedavė nei angelams, nei arkangelams. [...] Ir visa, ką kunigai daro žemėje, Dievas patvirtina danguje. Jeigu Bažnyčioje nebūtų nuodėmių atleidimo, nebūtų ir jokios būsimojo gyvenimo ir amžinojo išlaisvinimo vilties. Dėkokime Dievui, kuris tokią dovaną suteikė savo Bažnyčiai.

KBK 983 kontekstas

14661551 Kunigystė yra tarnaujamoji. Tos „pareigos, Viešpaties pavestos savo tautos ganytojams, yra tikras tarnavimas.“ Kunigystė yra visa skirta Kristui ir žmonėms. Ji visiškai priklauso nuo Kristaus ir Jo vienintelės kunigystės ir įsteigta žmonių ir Bažnyčios bendrijos labui. Kunigystės sakramentu perduodama „šventoji galia“, kuri tikrai yra Kristaus. Tad jos valdžios vykdymo pavyzdys turi būti Kristus, kuris iš meilės tapo paskutiniu ir visų tarnu. „Viešpats aiškiai pasakė, kad rūpinimasis savo kaimene yra meilės Jam įrodymas.“

KBK 1551 kontekstas

14662690 Šventoji Dvasia kai kuriems tikintiesiems duoda išminties, tikėjimo ir nuovokumo šio bendrojo gėrio – maldos srityje (dvasiniam vadovavimui). Gavęs tą dovaną yra tikras gyvosios maldos tradicijos tarnas: Todėl norinti tobulėti siela privalo, kaip pataria šv. Kryžiaus Jonas, „gerai apsvarstyti, kam save patiki, nes koks yra mokytojas, toks ir mokinys; koks tėvas, toks ir sūnus“. Be to, „vadovas turi būti ne tik išmintingas ir sumanus, bet ir patyręs [...]. Jei dvasios vadovas neturi dvasinio gyvenimo patirties, jis nesugebės vadovauti Dievo pašauktoms sieloms ir net jų nesupras“.

KBK 2690 kontekstas

14672490 Sutaikinimo sakramento paslaptis yra šventa ir negali būti išduota jokia dingstimi. „Sakramentinis antspaudas yra neliečiamas; todėl nuodėmklausiui visiškai neleistina išduoti penitento žodžiais ar bet kokiu kitu būdu ir dėl bet kokios priežasties.“

KBK 2490 kontekstas

14682305 Žemiškoji taika yra mesijinio „Ramybės Kunigaikščio“ (Iz 9, 5) – Kristaus taikos paveikslas ir vaisius. Ant kryžiaus pralietu savo krauju Jis pats savyje sugriovė priešiškumą, sutaikino žmones su Dievu ir savo Bažnyčią padarė visų žmonių tarpusavio vienybės ir jų vienybės su Dievu sakramentu. „Jis yra mūsų sutaikinimas“ (Ef 2, 14). Jis pareiškia: „Palaiminti taikdariai“ (Mt 5, 9).

KBK 2305 kontekstas

1469953 Meilės bendrystė: šventųjų bendrystėje „nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta“ (Rom 14, 7). „Todėl jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai. Jūs esate Kristaus Kūnas ir atskiri jo nariai“ (1 Kor 12, 26–27). Meilė „neieško savo naudos“ (1 Kor 13, 5). Mažiausias mūsų veiksmas, atliktas iš meilės, vertingas visiems, nes išreiškia visų – gyvų ir mirusių – žmonių solidarumą, kurį pagrindžia šventųjų bendrystė. Kiekviena nuodėmė kenkia tai bendrystei.

KBK 953 kontekstas

1469949 Pirmykštėje Jeruzalės bendruomenėje mokiniai „ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42). Tikėjimo bendrumas. Tikinčiųjų tikėjimas yra iš apaštalų gautas Bažnyčios tikėjimas – gyvenimo turtas, kuris didėja dalijamas.

KBK 949 kontekstas

1470678 Kaip pranašai ir Jonas Krikštytojas, taip ir Jėzus savo pamoksluose skelbė paskutinės dienos teismą. Tada paaiškės kiekvieno elgesys ir širdžių paslaptys. Tada bus pasmerktas nusikalstamas netikėjimas, paniekinęs Dievo siūlomą malonę. Elgesys su artimu parodys, ar dieviškoji malonė ir meilė buvo priimta, ar atstumta. Paskutinę dieną Jėzus tars: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).

KBK 678 kontekstas

14701039 Kristaus, kuris yra Tiesa, akivaizdoje bus galutinai atskleistas tikrasis kiekvieno žmogaus santykis su Dievu. Paskutinis teismas atidengs ligi galutinių padarinių tai, ką gero kiekvienas padarė ar nepadarė savo žemiškajame gyvenime: Tai, ką daro blogieji, viskas yra užrašyta, o jie to nežino. Tą dieną, kurią „Dievas ateina, bet ne tyliai“ (Ps 50, 3) [...], Jis kreipsis [į bloguosius] [...]: „Žemėje aš jums palikau savo vargšus mažutėlius.“ Jis jiems tars: „Aš – Galva – sėdėjau danguje, Tėvo dešinėje, bet mano nariai žemėje vargo, mano nariai žemėje alko ir troško; jeigu jūs būtumėte ką nors davę mano nariams, tai jūsų dovanos būtų tekusios ir Galvai. Tada suprastumėte, jog, žemėje jums palikęs savo vargšus mažutėlius, aš juos padariau jūsų pasiuntiniais, kad jūsų darbus neštų į mano lobyną. Jūs nieko neįdėjote į jų rankas, dėl to nieko negausite ir iš manęs.“

KBK 1039 kontekstas

14721861 Mirtinoji nuodėmė – kaip ir meilė – yra radikali žmogaus laisvo pasirinkimo galimybė. Dėl tos nuodėmės prarandama meilės dorybė ir pašvenčiamoji malonė, tai yra malonės būvis. Jei jos neatperka žmogaus gailestis ir Dievo atleidimas, ji atskiria žmogų nuo Kristaus karalystės ir užtraukia jam amžiną mirtį pragare, nes mūsų laisvė geba ką nors pasirinkti visam laikui, negrįžtamai. Vis dėlto, vertindami kokį nors veiksmą kaip sunkų nusižengimą, spręsti apie jį padariusius asmenis turime palikti Dievo teisingumui ir gailestingumui.

KBK 1861 kontekstas

14721031 Tą galutinį išrinktųjų išskaistinimą, visiškai kitokį negu pasmerktųjų bausmė, Bažnyčia vadina skaistykla. Bažnyčia suformulavo tikėjimo mokymą apie skaistyklą, pirmiausia Florencijos ir Tridento Susirinkimuose. Bažnyčios Tradicija, pasiremdama kai kuriais Šv. Rašto tekstais, kalba apie išskaistinančią ugnį: Kadangi Tas, kuris pats yra Tiesa, tvirtina, jog piktžodžiaujančiam Šventajai Dvasiai nebus atleista nei šiame, nei būsimajame gyvenime (Mt 12, 32), tai reikia tikėti, kad iki [Paskutinio] teismo dar egzistuos kai kurias lengvas nuodėmes apvalanti ugnis. Tas Šv. Rašto posakis leidžia suprasti, kad vienos kaltės gali būti atleistos šiame, kitos – būsimajame gyvenime.

KBK 1031 kontekstas

14732447 Gailestingumo darbai yra veikli meilė, raginanti mus ateiti į pagalbą savo artimui jo kūno ir sielos varguose. Mokyti, patarti, paguosti, sustiprinti, kaip ir atleisti ar nuoskaudas nukęsti, yra gerieji darbai sielai. Gerieji darbai kūnui pirmiausia yra išalkusį pavalgydinti, keleivį priglausti, vargšą aprengti, ligonį ir kalinį aplankyti, mirusį palaidoti. Tarp tų darbų vienas pagrindinių broliškos meilės ženklų – vargšų šelpimas; tai taip pat ir Dievui patinkantis teisumo darbas. Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro (Lk 3, 11). Verčiau duokite žmonėms iš savo vidaus tarsi išmaldą, ir viskas jums bus nesutepta (Lk 11, 41). Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite“, bet neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?! (Jok 2, 15–16).

KBK 2447 kontekstas

1474946 Apaštalų tikėjimo simbolyje po „šventosios visuotinės Bažnyčios“ išpažinimo išpažįstamas „šventųjų bendravimas“. Šio tikėjimo straipsniu tam tikra prasme paaiškinamas pirmesnis: „Kas gi yra Bažnyčia, jei ne visų šventųjų susirinkimas?“ Šventųjų bendrystė ir yra Bažnyčia.

KBK 946 kontekstas

1474947 „Kadangi visi tikintieji sudaro vieną kūną, tai vienų gėris yra dalijamas ir kitiems. [...] Taigi reikia tikėti, kad Bažnyčioje visas gėris bendras. Tačiau svarbiausias narys yra Kristus, nes Jis – Galva [...]. Vadinasi, Kristaus gėris pereina visiems nariams, ir tai vyksta per Bažnyčios sakramentus.“ „Kadangi Bažnyčia yra vadovaujama vienos Dvasios, tai visos gėrybės, kurias ji yra gavusi, būtinai tampa bendru lobiu.“

KBK 947 kontekstas

1474948 Pasakymas „šventųjų bendravimas“ turi dvi glaudžiai susijusias reikšmes: „šventų dalykų (sancta) bendrystė“ ir „šventų asmenų (sancti) bendrystė“. „Sancta sanctis!“ („Kas šventa, šventiems!“) – taip daugelyje Rytų liturgijų skelbia celebrantas, iškėlęs šventąsias Dovanas prieš dalydamas Komuniją. Tikintieji (sancti) maitinami Kristaus Kūnu ir Krauju (sancta), kad augtų bendrystėje su Šventąja Dvasia (koinōnia) ir tą bendrystę perduotų pasauliui.

KBK 948 kontekstas

1474949 Pirmykštėje Jeruzalės bendruomenėje mokiniai „ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42). Tikėjimo bendrumas. Tikinčiųjų tikėjimas yra iš apaštalų gautas Bažnyčios tikėjimas – gyvenimo turtas, kuris didėja dalijamas.

KBK 949 kontekstas

1474950 Sakramentų bendrystė. „Visų sakramentų vaisiai priklauso visiems tikintiesiems; sakramentai lyg šventi saitai juos tarpusavyje suvienija ir tvirtai sujungia su Kristumi; užvis labiau tai padaro Krikštas, per kurį tartum pro duris įeiname į Bažnyčią. Šventųjų bendrystė – tai sakramentų kuriama vienybė [...]. Žodis 'bendrystė' taikomas visiems sakramentams, nes kiekvienas iš jų mus jungia su Dievu [...], bet geriausiai tinka Eucharistijai, kuri labiausiai tą bendrystę kuria.“

KBK 950 kontekstas

1474951 Charizmų bendrystė: Bažnyčios bendrystėje Šventoji Dvasia „kiekvieno luomo tikintiesiems taip pat dalija ypatingas malones“ Bažnyčiai ugdyti. Taigi „kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui“ (1 Kor 12, 7).

KBK 951 kontekstas

1474952 „Jiems visa buvo bendra“ (Apd 4, 32): „Tikras krikščionis visa, kas yra jo nuosavybė, turi laikyti bendru visų gėriu, todėl privalo būti pasirengęs ir stengtis palengvinti stokojančiųjų vargą.“ Krikščionis yra Viešpaties turtų valdytojas.

KBK 952 kontekstas

1474953 Meilės bendrystė: šventųjų bendrystėje „nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta“ (Rom 14, 7). „Todėl jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai. Jūs esate Kristaus Kūnas ir atskiri jo nariai“ (1 Kor 12, 26–27). Meilė „neieško savo naudos“ (1 Kor 13, 5). Mažiausias mūsų veiksmas, atliktas iš meilės, vertingas visiems, nes išreiškia visų – gyvų ir mirusių – žmonių solidarumą, kurį pagrindžia šventųjų bendrystė. Kiekviena nuodėmė kenkia tai bendrystei.

KBK 953 kontekstas

1474954 Trys Bažnyčios būviai. „Kai Viešpats ateis savo didybėje, o drauge su Juo visi angelai, sunaikinus mirtį, visa bus Jam pajungta. O kol tai neįvyko, vieni Jo mokinių keliauja šioje žemėje, kiti yra baigę šį gyvenimą ir skaistinami, o treti džiaugiasi garbe, regėdami 'patį Dievą, triasmenį ir vieną, aiškiai tokį, koks Jis yra'.“ Tačiau visi, nors skirtingu laipsniu ir būdu, esame tos pačios Dievo bei artimo meilės dalininkai ir giedame tą pačią garbės giesmę savo Dievui. Juk visi, kurie yra Kristaus, turėdami jo Dvasią, suauga į vieną Bažnyčią ir jame susiję vienas su kitu.

KBK 954 kontekstas

1474955 „Keliaujančiųjų vienybė su broliais, kurie užmigo Kristaus ramybėje, jokiu būdu nenutrūksta, bet, kaip Bažnyčia visada tikėjo, net sustiprėja dalijantis dvasinėmis gėrybėmis.“

KBK 955 kontekstas

1474956 Šventųjų užtarimas. „Dangaus gyventojai, glaudžiai vienydamiesi su Kristumi, tvirčiau stiprina visos Bažnyčios šventumą [...]. Jie nesiliauja Tėvą už mus meldę, aukodami nuopelnus, kurių įgijo žemėje padedami vieno Dievo ir žmonių Tarpininko, Kristaus Jėzaus [...]. Šitaip jų broliškas rūpinimasis daug padeda mums, silpniesiems“: Neverkite, miręs aš būsiu jums naudingesnis ir daug labiau jums padėsiu, negu gyvendamas. Būdama danguje, aš darysiu gera žemėje.

KBK 956 kontekstas

1474957 Bendrystė su šventaisiais. „Tačiau dangaus gyventojų atminimą gerbiame ne vien dėl jų pavyzdžio, bet dar labiau dėl to, kad jiems reiškiama broliška meilė stiprintų Dvasioje visos Bažnyčios vienybę. Mat kaip krikščioniškas žemės keleivių bendravimas mus labiau suartina su Kristumi, taip artimas ryšys su šventaisiais mus su juo sujungia. O iš Jo, kaip iš Versmės ir Galvos, trykšta kiekviena malonė ir pačios Dievo tautos gyvybė“: Kristų mes garbiname, nes Jis yra Dievo Sūnus. Tuo tarpu kankinius vertai mylime kaip Viešpaties mokinius ir sekėjus dėl jų ypatingo atsidavimo savo Karaliui ir Mokytojui. O, kad ir mes taptume jų bendražygiais ir bendramoksliais!

KBK 957 kontekstas

1474958 Bendrystė su mirusiaisiais. „Ypač pripažindama ši viso Jėzaus Kristaus mistinio Kūno bendravimą, keliaujančioji Bažnyčia nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių giliai pamaldžiai gerbė mirusiųjų atminimą ir, kadangi 'šventa ir išganinga yra mintis melstis už mirusius, kad jie būtų išvaduoti iš nuodėmių' (2 Mak 12, 46), stengėsi jiems padėti.“ Mūsų malda už mirusiuosius gali ne tik jiems padėti: mūsų užtarti, jie ir mus gali veiksmingai užtarti.

KBK 958 kontekstas

1474959 Vienatinėje Dievo šeimoje. „Mes visi, būdami Dievo vaikai ir sudarydami vieną šeimą Kristuje, tarpusavio meile ir drauge pačiu Švenčiausiosios Trejybės garbinimu bendraudami tarpusavyje, atitinkame giliausiąjį Bažnyčios pašaukimą.“

KBK 959 kontekstas

1474795 Tad Kristus ir Bažnyčia yra „visas Kristus“ (Christus totus). Bažnyčia ir Kristus yra viena. Šventieji labai gyvai suvokia tą vienybę: Tad džiūgaukime ir dėkokime už tai, kad esame tapę ne tik krikščionimis, bet ir Kristumi. Ar jūs, broliai, suprantate, kokią malonę mums suteikė Dievas, duodamas Kristų kaip Galvą? Stebėkitės ir džiaukitės, mes tapome Kristumi. Nes jei Jis Galva, tai mes nariai; visas žmogus yra Jis ir mes [...]. Tad Kristaus pilnatvė yra Galva ir nariai. Ką tai reiškia: Galva ir nariai? Tai Kristus ir Bažnyčia. Mūsų Atpirkėjas pasirodė esąs vienas ir tas pats asmuo kaip ir Bažnyčia, kurią Jis padarė sava. Galva ir nariai yra tarsi vienas mistinis asmuo. Viena šv. Joanos Arkietės frazė, pasakyta teisėjams, apibendrina šventųjų mokytojų tikėjimą ir parodo sveiką tikinčiojo nuovoką: „Man regis, kad Jėzus Kristus ir Bažnyčia yra visai viena, ir dėl to neverta ginčytis.“

KBK 795 kontekstas

1476617 „Savo švenčiausia kančia ant kryžiaus medžio Jis mus nuteisino“, moko Tridento Susirinkimas, pabrėždamas Kristaus, esančio amžinojo išganymo priežastimi, aukos vienatinumą. Ir Bažnyčia pagerbia kryžių giedodama: „O Kryžiau, sveikinamas būk, vienintele žmogaus viltie!“

KBK 617 kontekstas

1477969 „Ši Marijos motinystė Dievo malonės plane, prasidėjusi apreiškimo metu jai ištikimai pareiškus savo sutikimą, kurį nesvyruodama išlaikė po kryžiumi, nepaliaujamai tęsiasi, iki visi išrinktieji bus galutinai atbaigti. Paimta į dangų, ji nesiliovė eiti šių išganymą teikiančių pareigų, bet daugeriopu užtarimu ir toliau neša mums amžinojo išganymo dovanas [...]. Todėl Bažnyčioje šaukiamasi palaimintosios Mergelės, vadinant ją Užtarėjos, Padėjėjos, Pagalbininkės, Tarpininkės titulais.“

KBK 969 kontekstas

1478981 Prisikėlęs Kristus pasiuntė savo apaštalus skelbti Jo vardu visoms tautoms, „kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą“ (Lk 24, 47). Šią „sutaikinimo tarnystę“ (2 Kor 5, 18) apaštalai ir jų įpėdiniai vykdė ne vien skelbdami žmonėms Kristaus mums pelnytą Dievo atleidimą bei kviesdami juos atsiversti ir tikėti, bet ir atleisdami jiems nuodėmes Krikštu ir sutaikindami juos su Dievu ir Bažnyčia iš Kristaus gautųjų raktų galia: Bažnyčia „gavo dangaus karalystės raktus, kad joje būtų atleidžiamos nuodėmės Kristaus krauju ir Šventosios Dvasios veikimu. Toje Bažnyčioje per nuodėmę mirusi siela atgyja, kad gyventų su Kristumi, kurio malone esame išgelbėti.“

KBK 981 kontekstas

14791032 Toks mokymas taip pat remiasi maldų už mirusiuosius praktika, apie kurią kalbama ir Šventajame Rašte: „Todėl jis [Judas Makabėjus] ir darė auką už mirusiuosius, kad jie būtų išvaduoti iš [...] nuodėmės“ (2 Mak 12, 46). Nuo pat pradžios Bažnyčia gerbė mirusiųjų atminimą ir meldėsi už juos, ypač aukodama Eucharistijos auką, kad išskaistinti jie galėtų palaimingai regėti Dievą. Mirusiųjų labui Bažnyčia dar ragina skirti išmaldą, atlaidus bei atgailos darbus: Pagelbėkime jiems ir juos minėkime. Jei Jobo sūnus išskaistino jų tėvo auka, kodėl mes turėtume abejoti, kad mūsų aukos už mirusius gali juos paguosti? Nedvejokime pagelbėti iškeliavusiems ir aukoti už juos savo maldas.

KBK 1032 kontekstas

14811449 Lotynų Bažnyčioje galiojančia išrišimo formule išreiškiami esminiai Atgailos sakramento elementai. Atleidimo šaltinis yra gailestingasis Tėvas. Savo Sūnaus Velykomis ir savo Dvasios dovana Jis sutaikina nusidėjėlius per Bažnyčios maldą ir tarnybą: Dievas, gailestingumo Tėvas, savo Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu sutaikęs pasaulį su savimi ir atsiuntęs Šventąją Dvasią nuodėmėms atleisti, per Bažnyčią tesuteikia tau atleidimą ir ramybę. Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.

KBK 1449 kontekstas

14821140 Švenčia visa bendruomenė, su Galva – Kristumi suvienytas Jo kūnas. „Liturginiai veiksmai nėra privatūs; jie yra šventimas Bažnyčios, kuri yra 'vienybės sakramentas', tai yra apie vyskupus susivienijusi ir susitelkusi šventoji liaudis. Tad liturginiai veiksmai priklauso visam Bažnyčios kūnui, jie išreiškia jį ir kartu jį veikia. O pavienius to kūno narius jie paliečia įvairiopai – pagal jų užimamą vietą, pareigas ir veiklų dalyvavimą.“ Todėl, „kai tik kurias nors apeigas pagal kiekvienos jų prigimtį galima atlikti bendrai, dalyvaujant ir aktyviai įsijungiant tikintiesiems, reikia pabrėžti, kad šitoks atlikimo būdas, kiek tik įmanoma, turi pirmenybę prieš pavienį ir tarsi privatų jų atlikimą“.

KBK 1140 kontekstas

14831401 Esant, ordinaro nuomone, svarbiam reikalui, katalikų kunigams leidžiama teikti sakramentus (Eucharistiją, Atgailos sakramentą, Ligonių patepimą) ir kitiems krikščionims, kurie nėra visiškai susivieniję su Katalikų Bažnyčia, jeigu jie patys to prašo savo noru; tada jie turi išpažinti tikį tais sakramentais taip, kaip tiki katalikai, ir būti tinkamai pasirengę juos priimti.

KBK 1401 kontekstas

1484878 Pagaliau sakramentinei bažnytinės tarnybos prigimčiai būdingas asmeniškumas. Nors Kristaus tarnai darbuojasi bendrai, jie visada veikia ir asmeniškai. Kiekvienas yra pašauktas asmeniškai: „Tu sek paskui mane!“ (Jn 21, 22), kad bendroje misijoje būtų ir asmeninis liudytojas, asmeniškai atsakingas Tam, kuris duoda užduotį, ir veiktų „Jo asmens vardu“ ir asmenų labui: „Aš tave krikštiju vardan Dievo – Tėvo...“; „Aš tau atleidžiu...“

KBK 878 kontekstas

1422-1424296. Kaip vadinamas šis sakramentas?

Jis vadinamas Atgailos, Sutaikinimo, Atleidimo, Išpažinties, Atsivertimo sakramentu.

KBKS 296 kontekstas

1425-1426, 1484297. Kodėl Sutaikinimo sakramentas teikiamas po Krikšto?

Per Krikštą gautasis naujasis malonės gyvenimas nepanaikina žmogiškosios prigimties silpnumo nei polinkio į nuodėmę (t. y. geismingumo), todėl Kristus įsteigė šį sakramentą per nuodėmę nuo jo nutolusių pakrikštytųjų atsivertimui.

KBKS 297 kontekstas

1420-1421, 1426295. Kodėl Kristus įsteigė Atgailos ir Ligonių patepimo sakramentus?

Sielos ir kūno gydytojas Kristus įsteigė juos dėl to, kad naujasis gyvenimas, jo dovanotas mums įkrikščioninimo sakramentais, gali nusilpti ir net būti prarastas dėl nuodėmės. Todėl Kristus panoro, kad Bažnyčia tęstų jo gydymo ir išganymo veiklą šiais dviem sakramentais.

KBKS 295 kontekstas

1427-1429299. Ar pakrikštytiesiems reikia atsiversti?

Kristaus raginimas atsiversti nuolat skamba pakrikštytųjų gyvenime. Atsivertimas yra visõs šventõs, bet savo glėbin ir nusidėjėlius priimančios Bažnyčios nuolatinė užduotis.

KBKS 299 kontekstas

1430-1433, 1490300. Kas yra vidinė atgaila?

Tai „sugrudusios širdies“ (Ps 51, 19), dieviškosios malonės pastūmėtos atsiliepti į gailestingąją Dievo meilę, polėkis. Atgaila apima skausmą dėl padarytų nuodėmių ir pasibjaurėjimą jomis, tvirtą pasiryžimą ateityje nebenusidėti ir pasitikėjimą Dievo pagalba. Ją maitina dieviškojo gailestingumo viltis.

KBKS 300 kontekstas

1434-1439301. Kokiomis formomis krikščioniškajame gyvenime reiškiasi atgaila?

Atgaila reiškiasi labai įvairiomis formomis, ypač pasninku, malda, išmalda. Šias ir kitas atgailos formas krikščionis gali puoselėti kasdieniame gyvenime, ypač gavėnios laiku ir atgailos die­no­mis – penktadieniais.

KBKS 301 kontekstas

1440-1449302. Kokie yra esminiai Sutaikinimo sakramento elementai?

Jų yra du: Šventosios Dvasios veikimu atsiverčiančio žmogaus veiksmai ir Kristaus vardu atleidimą suteikiančio bei atsilyginimo pobūdį nustatančio kunigo išrišimas.

KBKS 302 kontekstas

1450-1460, 1487-1492303. Kokie yra atgailaujančiojo veiksmai?

Tai rūpestingas sąžinės patikrinimas; tobulas, grindžiamas meile Dievui, arba netobulas, besiremiantis kitais motyvais, gailestis (arba atgaila), apimantis pasiryžimą daugiau nebenusidėti; išpažintis, per kurią nuodėmės išpažįstamos kunigui; atsilyginimas, t. y. nuodėmės padarytą žalą atitaisančių atgailos veiksmų, nuodėmklausio paskirtų atgailaujančiajam, atlikimas.

KBKS 303 kontekstas

1456304. Kokias nuodėmes reikia išpažinti?

Reikia išpažinti visas dar neišpažintas sunkiąsias nuodėmes, kurios prisimenamos rūpestingai patikrinus sąžinę. Sunkiųjų nuodėmių išpažinimas yra vienintelė paprastoji priemonė atleidimui gauti.

KBKS 304 kontekstas

1457305. Kada privalu išpažinti sunkiąsias nuodėmes?

Visi tikintieji, sulaukę sąmoningo amžiaus, privalo išpažinti savo sunkiąsias nuodėmes bent kartą per metus ir visada prieš priimdami šventąją Komuniją.

KBKS 305 kontekstas

1458306. Kodėl į sakramentinę išpažintį gali būti įtraukiamos ir lengvosios nuodėmės?

Nors išpažinti lengvąsias nuodėmes griežtąja prasme nebūtina, Bažnyčia labai pataria išpažinti ir jas, nes tai padeda ugdyti teisingą sąžinę, kovoti su blogais polinkiais, atsiverti Kristaus gydymui ir daryti pažangą Dvasios gyvenime.

KBKS 306 kontekstas

1461-1466, 1495307. Kas yra šio sakramento teikėjas?

Sutaikinimo tarnybą Kristus patikėjo savo apaštalams, jų įpėdiniams vyskupams ir šių bendradarbiams kunigams, šitaip tampantiems Dievo gailestingumo ir teisingumo įrankiais. Jie naudojasi galia atleisti nuodėmes vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.

KBKS 307 kontekstas

1463308. Kam rezervuotas kai kurių nuodėmių išrišimas?

Kai kurių ypač sunkių nuodėmių (baudžiamų ekskomunika) išrišimas rezervuotas Apaštalų Sostui arba vietos vyskupui, arba jų įgaliotiems kunigams, tačiau mirties pavojuje iš bet kokios nuodėmės ir ekskomunikos išrišti gali kiekvienas kunigas.

KBKS 308 kontekstas

1467309. Ar nuodėmklausys yra saistomas paslapties?

Dėl šios tarnybos subtilumo bei didybės ir dėl prideramos pagarbos žmonėms visi nuodėmklausiai, saistomi griežčiausių bausmių, yra įpareigoti be jokios išimties saugoti sakramentinį antspaudą, t. y. laikyti visiškoje paslaptyje per išpažintį sužinotas nuodėmes.

KBKS 309 kontekstas

1468-1470, 1496310. Kokie yra šio sakramento padariniai?

Atgailos sakramento padariniai yra šie: sutaikinimas su Dievu ir iš čia kylantis nuodėmių atleidimas; sutaikinimas su Bažnyčia; malonės būvio atgavimas, jei šis buvo prarastas; mirtinosiomis nuodėmėmis pelnytos amžinõsios bausmės ir bent dalies laikinųjų bausmių, kurias užtraukia nuodėmė, atleidimas; sąžinės ramybė ir giedra bei dvasios paguoda; krikščionio kovai reikalingų dvasinių jėgų sustiprėjimas.

KBKS 310 kontekstas

1471-1479, 1498312. Kas yra atlaidai?

Atlaidai yra laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje, tam tikromis sąlygomis tikinčiojo gaunamas sau ar mirusiesiems, tarpininkaujant Bažnyčiai, kuri kaip atpirkimo teikėja dalija Kristaus ir šventųjų nuopelnų lobį.

KBKS 312 kontekstas

1480-1484311. Ar tam tikromis aplinkybėmis galima švęsti šį sakramentą, atliekant bendrąją išpažintį ir suteikiant bendrąjį išrišimą?

Ypatingai prireikus (pavyzdžiui, gresiant neišvengiamai mirčiai), Sutaikinimą galima švęsti bendruomeniškai, atliekant bendrąją išpažintį ir suteikiant bendrąjį išrišimą, laikantis Bažnyčios normų ir pasiryžus tinkamu laiku asmeniškai išpažinti sunkiąsias nuodėmes.

KBKS 311 kontekstas

1485298. Kada įsteigtas šis sakramentas?

Prisikėlęs Viešpats įsteigė šį sakramentą, Velykų vakarą pasirodydamas savo mokiniams ir tardamas: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23).

KBKS 298 kontekstas

1422-1424, 1486225. Kaip dar vadinamas Atgailos sakramentas?

1425-1426226. Mes turime Krikštą, sutaikinantį mus su Dievu, tai kam mums Sutaikinimo sakramentas?

1439, 1485227. Kas įsteigė Atgailos sakramentą?

1441-1442228. Kas gali atleisti nuodėmes?

1430-1433, 1490229. Kas priverčia žmogų gailėtis?

1434-1439230. Kas yra atgaila?

1448231. Ko reikia, kad krikščionis gautų nuodėmių atleidimą per Atgailos sakramentą?

1450-1460, 1490-1492, 1494232. Kaip atlikti išpažintį?

1457233. Kokias nuodėmes reikia išpažinti?

1457234. Nuo kada būtina išpažinti sunkias nuodėmes? Kaip dažnai reikia atlikti išpažintį?

1458235. Ar atlikti išpažintį, jei nesi padaręs sunkios nuodėmės?

1461-1466, 1495236. Kodėl tik kunigas gali atleisti nuodėmes?

1463237. Ar yra tokių sunkių nuodėmių, kurių paprastas kunigas negali išrišti?

1467238. Ar gali kunigas kam nors pasakoti, ką išgirsta per išpažintį?

1468-1470, 1496239. Kokie yra išpažinties vaisiai?