415.

1950 Moralinis įstatymas yra Dievo išminties kūrinys. Bibline prasme jį galima apibrėžti kaip tėvišką pamokymą, Dievo pedagogiją. Jis nurodo žmogui kelius ir elgesio taisykles, vedančius į pažadėtąją palaimą ir neleidžiančius sukti blogio keliais, vedančiais tolyn nuo Dievo ir Jo meilės. Jo įsakymai nepajudinami, jo pažadai verti meilės.

1951 Įstatymas yra kompetentingos ir bendruoju gėriu besivadovaujančios valdžios paskelbta elgesio taisyklė. Moralinis įstatymas remiasi Kūrėjo galybe, išmintimi ir gerumu nustatyta protinga kūrinijos tvarka, sukurta kūrinių gerovei ir atsižvelgiant į jų tikslą. Pirmoji ir galutinė kiekvieno įstatymo tiesa yra pagrįsta amžinuoju Įstatymu. Paskelbtas ir proto nustatytas įstatymas reiškia dalyvavimą gyvojo Dievo, visų Kūrėjo ir Atpirkėjo, apvaizdoje. „Tas protingas sutvarkymas ir vadinamas įstatymu“: Iš visų gyvų būtybių vien žmogus gali didžiuotis buvęs vertas gauti įstatymą iš Dievo; kaip protu apdovanota, gebanti suvokti ir perprasti būtybė, jis turi elgtis protingai ir laisvai, būdamas palenktas Tam, kuris jam visa yra palenkęs.

1952 Moralinio įstatymo formos yra įvairios, bet visos tarp savęs suderintos: tai amžinasis įstatymas – dieviškasis visų įstatymų šaltinis, prigimtinis įstatymas, apreikštasis Įstatymas, apimantis Senąjį ir Naująjį, arba Evangelijos, įstatymus, pagaliau civiliniai ir bažnytiniai įstatymai.

1953 Moralinio įstatymo pilnatvė ir vienybė yra Kristuje. Pats Jėzus Kristus yra tobulumo kelias. Jis yra įstatymo tikslas, nes Jis vienas moko Dievo teisumo ir jį suteikia. „Juk Įstatymo tikslas – Kristus, atėjęs nuteisinti kiekvieno, kas tiki“ (Rom 10, 4).

KBK 1950-1953 kontekstas

1975 Pasak Šventojo Rašto, Įstatymas yra tėviškas Dievo pamokymas, nurodantis žmogui kelius, vedančius į pažadėtą laimę, ir neleidžiantis sukti blogio keliais.

1976 „Įstatymas yra už bendruomenę atsakingo asmens paskelbtas protingas paliepimas bendrojo gėrio labui.“

1977 Įstatymo tikslas yra Kristus, Jis vienas moko Dievo teisumo ir jį suteikia.

1978 Prigimtinis įstatymas daro pagal Kūrėjo paveikslą sukurtą žmogų Dievo išminties ir gerumo dalininku. Įstatymas išreiškia žmogaus kilnumą ir yra pagrindinių jo teisių ir pareigų pamatas.

KBK 1975-1978 kontekstas

416.

1954 Žmogus yra Kūrėjo išminties ir gerumo dalininkas. Kūrėjas jam suteikė galią tvarkyti savo veiksmus ir gebėjimą valdyti save siekiant tiesos ir gėrio. Prigimtinis įstatymas yra pirmapradė moralinė nuojauta, leidžianti žmogui protu skirti gėrį ir blogį, tiesą ir melą: Prigimtinis įstatymas yra įrašytas ir tarytum įrėžtas kiekvieno žmogaus sieloje, nes tai yra žmogaus protas, įsakantis daryti gera ir draudžiantis nusidėti. [...] Tačiau toks žmogaus proto nurodymas neturėtų įstatymo galios, jei juo neprabiltų ir savęs neatskleistų aukštesnis protas, kuriam turi paklusti mūsų dvasia ir mūsų laisvė.

1955 Dieviškasis bei prigimtinis įstatymas žmogui rodo kelią, kuriuo eidamas jis darytų gera ir pasiektų savąjį tikslą. Prigimtinis moralinis įstatymas skelbia pirmuosius ir esminius moralinį gyvenimą tvarkančius priesakus. Jo šerdis yra siekti Dievo, visokio gėrio šaltinio ir teisėjo, ir Jam paklusti, lygiai kaip ir suvokti, jog vienas žmogus yra lygiavertis kitam. Pagrindiniai šio įstatymo priesakai išdėstyti Dekaloge. Įstatymas vadinamas prigimtiniu ne dėl to, kad turėtų ką nors bendra su gamta – neprotingų būtybių prigimtimi, bet kad jį skelbiantis protas priklauso žmogaus prigimčiai: Kur įrašytos šios taisyklės, jei ne knygoje tos šviesos, kurią vadiname tiesa? Tenai aprašytas kiekvienas teisingas įstatymas; iš jos jis pasiekia teisingai gyvenančio žmogaus širdį, ne į ją persikeldamas, bet tarytum įspausdamas joje savo žymę, kaip antspaudas, kurio ženklas įspaudžiamas į vašką ir kartu antspaudo nepalieka. Prigimtinis įstatymas yra ne kas kita, kaip Dievo mums duota proto šviesa; jos padedami, mes sužinome, ką reikia daryti ir ko vengti. Tą šviesą, arba tą įstatymą, Dievas suteikė mus kurdamas.

1956 Kiekvieno žmogaus širdyje esančio ir proto patvirtinto prigimtinio įstatymo nurodymai yra visuotiniai ir privalomi visiems žmonėms. Jis išreiškia žmogaus kilnumą ir yra pagrindinių jo teisių ir pareigų pamatas: Iš tiesų yra tikrasis, tai yra teisingo proto įstatymas; jis atitinka prigimtį, apima visus žmones, yra nekintamas ir amžinas; įsakydamas jis įpareigoja, drausdamas neleidžia suklysti. [...] Būtų šventvagystė pakeisti jį priešingu įstatymu; negalima jo atšaukti net iš dalies, ir niekas negali jo visai panaikinti.

1957 Prigimtinio įstatymo taikymas labai įvairuoja; gali prireikti gerai jį apmąstyti atsižvelgiant į daugelį nuo vietos, laiko ir aplinkybių priklausančių gyvenimo sąlygų. Vis dėlto ir kultūrų įvairovėje prigimtinis įstatymas išlieka žmones vienijančia taisykle, nurodančia jiems bendrus principus, nepaisant neišvengiamo jų skirtingumo.

1958 Prigimtinis įstatymas nekinta ir išlieka toks pat istorijos permainose; jis nepriklauso nuo idėjų ir papročių kaitos ir palaiko jų pažangą. Jį išreiškiančios taisyklės galioja kaip esminės. Net jei jo principai ir neigiami, jo neįmanoma nei sunaikinti, nei išrauti iš žmogaus širdies. Jis visada atgyja pavienių žmonių ir visuomenės gyvenime: Iš tiesų, vagystę baudžia tavo įstatymas, Viešpatie, ir įstatymas, parašytas žmonių širdyse, ir pati netiesa jo sunaikinti negali.

1959 Prigimtinis įstatymas, būdamas labai geras Kūrėjo kūrinys, deda tvirtus pamatus, ant kurių žmogus gali statydinti jo pasirinkimams vadovaujančių moralės taisyklių pastatą. Jis taip pat yra būtina moralinė atrama žmonių bendruomenei ugdyti. Pagaliau jis tampa civilinio įstatymo, susijusio su juo tiek darant išvadas iš jo principų, tiek jį papildant pozityviomis teisinėmis normomis, reikiamu pagrindu.

1960 Prigimtinio įstatymo priesakus ne visi žmonės suvokia vienodai aiškiai ir tiesiogiai. Nusidėjusiam žmogui dabartiniame būvyje yra būtina malonė ir Apreiškimas, kad „visi žmonės nesunkiai, iš tiesų patikimai ir be klaidos priemaišų“ galėtų pažinti religines ir moralines tiesas. Prigimtinis įstatymas tampa Dievo parengtu ir su Šventosios Dvasios veikimu suderintu pagrindu apreikštajam Įstatymui ir malonei.

KBK 1954-1960 kontekstas

1978 Prigimtinis įstatymas daro pagal Kūrėjo paveikslą sukurtą žmogų Dievo išminties ir gerumo dalininku. Įstatymas išreiškia žmogaus kilnumą ir yra pagrindinių jo teisių ir pareigų pamatas.

1979 Prigimtinis įstatymas nekinta ir išlieka toks pat per visą istoriją. Jį išreiškiančios taisyklės galioja kaip esminės. Jis yra būtinas pagrindas moralinėms taisyklėms ir civiliniams įstatymams rengti.

KBK 1978-1979 kontekstas

417.

1960 Prigimtinio įstatymo priesakus ne visi žmonės suvokia vienodai aiškiai ir tiesiogiai. Nusidėjusiam žmogui dabartiniame būvyje yra būtina malonė ir Apreiškimas, kad „visi žmonės nesunkiai, iš tiesų patikimai ir be klaidos priemaišų“ galėtų pažinti religines ir moralines tiesas. Prigimtinis įstatymas tampa Dievo parengtu ir su Šventosios Dvasios veikimu suderintu pagrindu apreikštajam Įstatymui ir malonei.

KBK 1960 kontekstas

418.

1961 Dievas, mūsų Kūrėjas ir Atpirkėjas, išsirinko Izraelį savo tauta ir apreiškė jai savo Įstatymą. Taip Jis parengė Kristaus atėjimą. Mozės Įstatyme yra daug prigimtiniam protui prieinamų tiesų. Jos buvo paskelbtos ir kaip autentiškos patvirtintos išganymo Sandoroje.

1962 Senasis Įstatymas yra pirmas apreikštojo Įstatymo tarpsnis. Jo moralinių nuostatų santrauka yra Dešimt įsakymų. Dekalogo įsakymai deda pagrindus pagal Dievo paveikslą sukurto žmogaus pašaukimui, draudžia, kas priešinga Dievo ir artimo meilei, ir įsako, kas jai yra esminga. Dekalogas yra kiekvieno žmogaus sąžinės šviesa, kad jam parodytų Dievo pašaukimą bei kelius ir saugotų jį nuo blogio: Įstatymo plokštėse Dievas užrašė tai, ko žmonės neįstengė perskaityti savo širdyse.

KBK 1961-1962 kontekstas

1980 Senasis Įstatymas yra pirmas apreikštojo Įstatymo tarpsnis. Jo moralinių nuostatų santrauka yra Dešimt įsakymų.

KBK 1980 kontekstas

419.

1963 Pagal krikščioniškąją tradiciją, šis šventas, dvasinis ir geras Įstatymas dar nėra tobulas. Kaip auklėtojas jis parodo, ką reikia daryti, bet pats neduoda Dvasios stiprybės ir malonės jo laikytis. Dėl nuodėmės, kurios negali pašalinti, jis lieka nelaisvės įstatymu. Jo užduotis, pasak šv. Pauliaus, yra pasmerkti ir parodyti nuodėmę, kuri diegia „geismo įstatymą“ žmogaus širdyje. Vis dėlto Įstatymas lieka pirmuoju tarpsniu kelyje į Dievo karalystę. Jis parengia ir nuteikia išrinktąją tautą ir kiekvieną krikščionį atsiversti ir įtikėti Dievą Gelbėtoją. Jo mokymas visados išlieka kaip Dievo žodis.

1964 Senasis Įstatymas yra pasirengimas Evangelijai. „Įstatymas jiems buvo ir mokymas, ir būsimų dalykų pranašystė.“ Jis pranašauja ir žada išlaisvinimą iš nuodėmės, kurį įgyvendins Kristus, teikia Naujajam Įstatymui įvaizdžių, typos, simbolių gyvenimui pagal Dvasią paaiškinti. Įstatymas galiausiai atbaigiamas Išminties ir Pranašų knygų mokymu, kreipiančiu jį į Naująją Sandorą ir Dangaus karalystę: Senojo Testamento laikais buvo žmonių, turėjusių Šventosios Dvasios meilės ir malonės ir pirmiausia troškusių dvasinių ir amžinųjų pažadų; ta prasme jie priklausė Naujajam Įstatymui. Kita vertus, ir Naujajame Testamente yra kūniškų žmonių, dar nepasiekusių Naujojo Įstatymo tobulumo; juos ir Naujajame Testamente reikėjo palenkti dorybingiems darbams bausmės baime ir tam tikrais laikinaisiais pažadais. Nors Senasis Įstatymas ir davė meilės įsakymų, tačiau nesuteikė Šventosios Dvasios, per kurią „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse“ (Rom 5, 5).

KBK 1963-1964 kontekstas

1982 Senasis Įstatymas yra pasirengimas Evangelijai.

KBK 1982 kontekstas

420.

1965 Naujasis, arba Evangelijos, Įstatymas yra dieviškojo – prigimtinio ir apreikšto – Įstatymo atbaigimas čia, žemėje. Tai Kristaus kūrinys, kuris pirmiausia išreikštas Kalno pamoksle. Tai ir Šventosios Dvasios kūrinys; per Ją jis tampa vidiniu meilės įstatymu: „Aš su Izraelio namais [...] sudarysiu Naują Sandorą [...]. Aš duosiu savo įstatymus jų protams ir juos įrašysiu jų širdyse, aš būsiu jiems Dievas, o jie bus man tauta“ (Žyd 8, 8 ir 10).

1966 Naujasis Įstatymas yra per tikėjimą į Kristų tikintiesiems duota Šventosios Dvasios malonė. Ji veikia meile, Viešpaties Kalno pamokslu mus moko, ką reikia daryti, ir sakramentais suteikia malonę tai daryti: Kas pamaldžiai ir įžvalgiai apmąstys, ką mūsų Viešpats yra kalbėjęs Kalno pamoksle, pateiktame šv. Mato evangelijoje, tas neabejotinai jame atras tobulas krikščioniškojo gyvenimo gaires. [...] Tame pamoksle yra visi įsakymai, reikalingi krikščioniškajam gyvenimui ugdyti.

1967 Evangelijos Įstatymas įvykdo, sutaurina, pranoksta ir atbaigia Senąjį Įstatymą. Palaiminimais jis įvykdo Dievo pažadus, juos išaukštindamas ir nukreipdamas į „dangaus karalystę“. Jis kreipiasi į tuos, kurie pasirengę su tikėjimu priimti šią naują viltį: į vargdienius, nuolankiuosius, liūdinčius, tyraširdžius, persekiojamus dėl Kristaus; taip jis tiesia nuostabius kelius į Dievo karalystę.

1968 Evangelijos Įstatymas įvykdo Įstatymo įsakus. Užuot panaikinęs ar sumenkinęs moralinius Senojo Įstatymo priesakus, Viešpaties pamokslas atskleidžia jame slypinčias galimybes ir iškelia naujus jo reikalavimus: apreiškia visą dieviškąją ir žmogiškąją Senojo Įstatymo tiesą. Jis neprideda naujų išorinių įsakymų, bet siekia atnaujinti pačias žmogaus veiksmų šaknis, tai yra širdį, kurioje žmogus pasirenka, kas tyra ar netyra, kurioje išauga tikėjimas, viltis ir meilė, o su jomis ir kitos dorybės. Tad Evangelija siekia Įstatymo pilnatvės, ragindama sekti Tėvo tobulumu, pagal dieviškojo didžiadvasiškumo pavyzdį atleisti priešams ir melstis už persekiotojus.

1969 Religiniai veiksmai: išmalda, malda ir pasninkas Naujajame Įstatyme atliekami pasirodant „Tėvui, reginčiam slaptoje“, užuot troškus, „kad būtų žmonių matomi“. Naujojo Įstatymo malda yra „Tėve mūsų“.

1970 Evangelijos Įstatymas apima lemiamą pasirinkimą tarp „dviejų kelių“ ir ragina įgyvendinti Viešpaties žodžius; Įstatymo santrauka yra aukso taisyklė: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai ir yra Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 7, 12). Visas Evangelijos Įstatymas glūdi Jėzaus naujame įsakyme mylėti vienas kitą, kaip Jis mus mylėjo.

1971 Kalno pamokslą dera papildyti ir moraline apaštalų pamokymų katecheze iš Šventojo Rašto: Rom 12–15; 1 Kor 12–13; Kol 3–4; Ef 4–6 ir t. t. Ja perduodamas apaštalų autoritetu paremtas Viešpaties mokymas, pirmiausia apie dorybes, išplaukiančias iš tikėjimo į Kristų ir gaivinamas meilės, kuri yra svarbiausia Šventosios Dvasios dovana. „Meilė tebūna be veidmainystės. [...] Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile. [...] Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje. Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą“ (Rom 12, 9–13). Ši katechezė taip pat moko mus sąžinės reikalus svarstyti savo santykių su Kristumi ir su Bažnyčia šviesoje.

1972 Naujasis Įstatymas yra vadinamas meilės įstatymu, nes skatina veikti labiau vadovaujantis Šventosios Dvasios išliejama meile negu baime; malonės įstatymu, nes per tikėjimą ir sakramentus teikia malonės jėgą mūsų veikimui; laisvės įstatymu , nes išlaisvina mus iš ritualinių ir teisinių Senojo Įstatymo taisyklių, leidžia mums, meilės skatinamiems, veikti spontaniškai, pagaliau iš tarno, nežinančio, „ką veikia jo šeimininkas“, tapti Kristaus draugu – „nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs“ (Jn 15, 15), – ir net įvaikiu.

KBK 1965-1972 kontekstas

1983 Naujasis Įstatymas yra per tikėjimą į Kristų gauta, meile veikianti Šventosios Dvasios malonė. Pirmiausia jis buvo Viešpaties išreikštas Kalno pamoksle ir malonę mums teikia per sakramentus.

1984 Evangelijos Įstatymas įvykdo, pranoksta ir atbaigia Senąjį Įstatymą: jo pažadus – dangaus karalystės palaiminimais, jo įsakymus – atnaujindamas žmogaus veiksmų šaltinį, tai yra širdį.

1985 Naujasis Įstatymas yra meilės įstatymas, malonės įstatymas, laisvės įstatymas.

KBK 1983-1985 kontekstas

421.

1971 Kalno pamokslą dera papildyti ir moraline apaštalų pamokymų katecheze iš Šventojo Rašto: Rom 12–15; 1 Kor 12–13; Kol 3–4; Ef 4–6 ir t. t. Ja perduodamas apaštalų autoritetu paremtas Viešpaties mokymas, pirmiausia apie dorybes, išplaukiančias iš tikėjimo į Kristų ir gaivinamas meilės, kuri yra svarbiausia Šventosios Dvasios dovana. „Meilė tebūna be veidmainystės. [...] Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile. [...] Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje. Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą“ (Rom 12, 9–13). Ši katechezė taip pat moko mus sąžinės reikalus svarstyti savo santykių su Kristumi ir su Bažnyčia šviesoje.

1972 Naujasis Įstatymas yra vadinamas meilės įstatymu, nes skatina veikti labiau vadovaujantis Šventosios Dvasios išliejama meile negu baime; malonės įstatymu, nes per tikėjimą ir sakramentus teikia malonės jėgą mūsų veikimui; laisvės įstatymu , nes išlaisvina mus iš ritualinių ir teisinių Senojo Įstatymo taisyklių, leidžia mums, meilės skatinamiems, veikti spontaniškai, pagaliau iš tarno, nežinančio, „ką veikia jo šeimininkas“, tapti Kristaus draugu – „nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs“ (Jn 15, 15), – ir net įvaikiu.

1973 Naujajame Įstatyme, be įsakymų, yra ir Evangelijos patarimų. Tradicinis Dievo įsakymų ir Evangelijos patarimų atskyrimas remiasi jų santykiu su meile, su krikščioniškojo gyvenimo tobulumu. Įsakymai turi pašalinti, kas nesuderinama su meile. Patarimų tikslas – pašalinti, kas gali būti kliūtimi meilei tobulėti, net jei ir nebūtų jai priešinga.

1974 Evangelijos patarimais parodoma gyva meilės pilnatvė: meilė niekada nenurimsta, jei neduoda vis daugiau. Jie liudija meilės polėkį ir žadina mūsų dvasinį budrumą. Naujojo Įstatymo tobulumą iš esmės lemia Dievo ir artimo meilės įsakymai. Tiesesnius kelius ir tinkamesnes priemones jam pasiekti nužymi patarimai; kiekvienam žmogui dera jais vadovautis pagal savo pašaukimą: Dievas nori, kad kiekvienas žmogus laikytųsi ne visų patarimų, o tik tų, kurie tinka skirtingiems asmenims, laikams, progoms ir žmonių jėgoms, ir kurių reikalauja meilė; būdama visų dorybių, įsakymų, patarimų ir apskritai visų įstatymų ir krikščioniškų veiksmų karalienė, ji visus juos atitinkamai paskirsto pagal svarbą, sutvarko, nurodo jų laiką ir įvertina.

KBK 1971-1974 kontekstas

1986 Naujajame Įstatyme, be įsakymų, yra Evangelijos patarimų. „Bažnyčios šventumas taip pat ypatingu būdu ugdomas įvairiopais patarimais, kurių Viešpats Evangelijoje duoda savo mokiniams.“

KBK 1986 kontekstas