Vienas jaunuolis paklausė Jėzaus: „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mt 19, 16). Jėzus atsakė: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“, – ir iškart pridūrė: „Ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19, 17. 21).

Sekti paskui Jėzų reiškia laikytis įsakymų. Senasis Įstatymas nepanaikintas, bet žmogus raginamas jį atrasti tobulai jį įgyvendinusio, visą jo prasmę apreiškusio ir jo amžinumą paliudijusio dieviškojo Mokytojo asmenyje.

Šiame paveiksle Jėzus vaizduojamas mokantis mokinius per vadinamąjį Kalno pamokslą (plg. Mt 5–7). Štai svarbesni šio pamokslo elementai: palaiminimai, senojo Įstatymo patobulinimas, malda Tėve mūsų, nurodymai dėl pasninko, mokinių paraginimas būti žemės druska ir pasaulio šviesa.

Virš žemės iškilęs ir prie dangaus priartėjęs kalnas žymi tinkamą susitikimo su Dievu vietą. Jėzus kaip mokytojas, sėdėdamas ant uolos tarsi patogioje katedroje, į dangų nukreiptu dešinės rankos smiliumi rodo savo žodžių apie gyvenimą ir laimę dieviškąją kilmę. Kairėje rankoje laikomas ritinys parodo, koks išsamus jo mokymas, su pasitikėjimu pavedamas apaštalams, raginantis juos skelbti Evangeliją visoms tautoms, krikštijant Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu.

Visi dvylika apaštalų, prie Mokytojo kojų išsidėsčiusių vainiko forma, turi jų ištikimybę Jėzui ir šventumo liudijimą Bažnyčioje žyminčias aureoles. Tik vieno iš jų, pusiau pridengto dešinėje, aureolė juoda, primenanti jo neištikimybę gerajai naujienai. Dievo karalystės skelbimas buvo ne tušti ir nepagrįsti žodžiai, bet veiksminga ir autoritetinga Jėzaus veikla. Šiuo požiūriu reikšmingas sinoptikų pasakojimas apie paralyžiuotąjį iš Kafarnaumo:

„Įlipęs į valtį, Jėzus persikėlė per ežerą ir sugrįžo į savo miestą. Ir štai jam atnešė paralyžiuotą žmogų, paguldytą ant neštuvų. Pamatęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!“ Kai kurie Rašto aiškintojai ėmė murmėti: „Tasai piktžodžiauja!“ Skaitydamas jų mintis, Jėzus tarė: „Kam taip piktai mąstote savo širdyje? Kas gi lengviau – ar pasakyti: Tavo nuodėmės atleistos, ar liepti: Kelkis ir vaikščiok!? Ir todėl, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes, – čia jis kreipėsi į paralyžiuotąjį: – Kelkis, pasiimk neštuvus ir eik namo!“ Šis atsistojo ir nuėjo namo“ (Mt 9, 1–7).

Fizinis išgydymas čia yra ne kas kita, kaip regimoji stebuklingo išgelbėjimo iš nuodėmės pusė. Gydymas ir atleidimas yra dieviškojo Mokytojo Jėzaus pedagogijos būdingieji bruožai.