Pirmas įsakymas. KBK | KATEKIZMAS.LT

1 skirsnis. Pirmas įsakymas

Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi (Iš 20, 2–5).²

Parašyta: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4, 10).

I. „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam tetarnauk“

2084^S-442^Y-352Dievas leidžia save pažinti primindamas savo visagalį, geranorišką ir išlaisvinantį veikimą istorijoje tautos, į kurią kreipiasi: 2057„Aš [...] išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“ (Įst 5, 6). Pirmutiniame kreipimesi glūdi pirmasis Įstatymo įsakymas: „Bijosi tik VIEŠPATIES, savo Dievo, jam tarnausi [...]. Neisite paskui kitus dievus“ (Įst 6, 13–14). 398Pirmasis kreipimasis ir teisėtas Dievo reikalavimas – kad žmogus Jį priimtų ir pagarbintų.

2085^S-442^Y-352200Vienintelis ir tikrasis Dievas savo garbę pirmiausia apreiškia Izraeliui.³ Apreikšdamas save, Dievas apreiškė ir žmogaus pašaukimą, ir tiesą apie žmogų. 1701Žmogus yra pašauktas rodyti Dievą savo veiksena, priderančia „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26) sukurtam kūriniui:

Niekada nebus kito Dievo, Trifonai, ir niekada nėra buvę nuo amžių [...] kaip tik Tas, kuris sukūrė ir sutvarkė visatą. Mes nemanome, kad mūsų Dievas yra kitoks negu jūsų; Jis yra tas pats, kuris „galingai pakelta ranka“ išvedė jūsų tėvus iš Egipto. Mes pasitikime ne kokiu nors kitu Dievu, nes kito nėra, o tik tuo pačiu kaip ir jūs, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievu.⁴

2086^S-442^Y-352„Pirmasis yra tikėjimo, vilties ir meilės įsakymas. 212Juk sakydami, jog Dievas yra pastovus, nekintamas, visada toks pat, ištikimas, pagrįstai išpažįstame Jį esant visiškai teisų. Todėl, pritardami Jo žodžiams, privalome tvirtai Juo tikėti ir visiškai pasitikėti. Kas mano, jog Dievas yra visagalis, švelnus ir pasirengęs veikiai daryti gera, ar galėtų į Jį nedėti savo vilčių? Ar galėtų kas Jo nemylėti apmąstydamas Jo gerumo ir meilės turtus, kuriais yra mus apipylęs? Todėl savo įsakymus ir paliepimus Šventajame Rašte Dievas pradeda arba baigia šiais žodžiais: Aš esu Viešpats.“⁵2061

Tikėjimas 1814-1816

2087^S-442^Y-352Mūsų dvasinio gyvenimo šaltinis yra tikėjimas į Dievą, kuris mums apreiškia savo meilę.143 Šv. Paulius kalba apie tikėjimo klusnumą⁶ kaip apie pirmąją pareigą. Pasak jo, „Dievo nepripažinimas“ yra visų moralinių nuopuolių pradas ir paaiškinimas.⁷ Mūsų pareiga Dievui yra į Jį tikėti ir Jį liudyti.

2088^S-442^Y-352Pirmu įsakymu reikalaujama stiprinti savo tikėjimą, sumaniai ir budriai jį saugoti ir atmesti visa, kas jam priešinga. Tikėjimui nusidedama įvairiai:

157Valingai abejojant tikėjimas nevertinamas ar net atsisakoma laikyti tiesa, ką Dievas yra apreiškęs ir Bažnyčia pateikia tikėti. Nevalingas abejojimas rodo svyravimą tikėjimo atžvilgiu, sunkumus įveikti prieštaras tikėjimui arba jo nepažinimo keliamą nerimą. Sąmoningai puoselėjamos abejonės gali visai aptemdyti dvasią.

2089^S-442^Y-352162Netikėjimas yra apreikštosios tiesos nevertinimas arba valingas atsisakymas jai pritarti. 817„Erezija vadinamas atkaklus neigimas po Krikšto priėmimo kokios nors tiesos, kurią privalu tikėti dieviškuoju ir katalikiškuoju tikėjimu, ar atkaklus abejojimas ja; apostazija yra visiškas krikščioniškojo tikėjimo atmetimas; schizma – pavaldumo Popiežiui arba bendrystės su jam pavaldžiais Bažnyčios nariais atsisakymas.“⁸

Viltis 817-821

2090^S-442^Y-352Kai Dievas apsireiškia žmogui ir jį pašaukia, tinkamai atsiliepti į Dievo meilę vien savo jėgų žmogui nepakanka. Jis turi viltis, kad Dievas jam suteiks gebėjimą atsakyti meile į meilę ir elgtis, kaip reikalauja meilės įsakymai.1996 Viltis yra pasitikėjimo kupinas dieviškosios palaimos ir Dievo palaimingojo regėjimo lūkestis; ji taip pat yra baimė įžeisti Dievo meilę ir užsitraukti bausmę.

2091^S-442^Y-352Pirmam Dievo įsakymui nusidedama ir nuodėmėmis, nukreiptomis prieš viltį: neviltimi ir perdėtu pasitikėjimu savimi:

Nevilties apimtas žmogus nustoja tikėtis iš Dievo asmeninio išganymo, pagalbos tai pasiekti arba nuodėmių atleidimo.1864 Ja priešinamasi Dievo gerumui, Jo teisingumui (nes Viešpats yra ištikimas savo pažadams) ir Jo gailestingumui.

2092^S-442^Y-3522732Perdėto pasitikėjimo savimi yra dvi rūšys. Arba žmogus pervertina savo paties galimybes (vildamasis būti išganytas be pagalbos iš aukštybių), arba per daug pasitiki Dievo visagalybe ir gailestingumu (vildamasis gauti atleidimą neatsivertęs, o garbę – jos nenusipelnęs).

Meilė 1822-1829

2093^S-442^Y-352Tikėjimas Dievo meile apima kreipimąsi ir pareigą į dieviškąją meilę atsiliepti nuoširdžia meile. Pirmu įsakymu mums liepiama Dievą mylėti labiau už viską, o dėl Jo mylėti ir visą kūriniją.⁹

2094^S-442^Y-352Dievo meilei nusidedama įvairiai: abejingas žmogus nevertina Dievo meilės arba ją atmeta, nežino, kad ji pirmesnė, ir neigia jos jėgą. Nedėkingas žmogus pamiršta Dievo meilę arba atsisako ją pripažinti ir atsilyginti meile už meilę. Drungnumas yra delsimas ar nesistengimas atsiliepti į Dievo meilę; jis gali reikšti ir atsisakymą leistis į meilės dinamiką. 2733Vangumas, arba dvasinis tingumas, skatina žmogų atmesti iš Dievo ateinantį džiaugsmą ir bodėtis dieviškuoju gerumu. 2303Neapykanta Dievui kyla iš žmogaus puikybės. Priešinamasi Dievo meilei neigiant Jo gerumą ir piktžodžiaujant Jam dėl to, kad Jis draudžia nusidėti ir skiria bausmes.

II. „Jam vienam tetarnauk“

2095^S-443^Y-353Dieviškosios tikėjimo, vilties ir meilės dorybės ugdo ir gaivina moralines dorybes. Taigi meilė mus ragina Dievui atiduoti, ką mes, kūriniai, pagrįstai esame Jam skolingi.1807 Tą padaryti mus įgalina religingumo dorybė.

Garbinimas 2628

2096^S-443^Y-353Pirmas tos dorybės aktas yra garbinimas. Dievą garbinti reiškia Jį pripažinti Dievu, visko, kas tik egzistuoja, Kūrėju ir Gelbėtoju, Viešpačiu ir Mokytoju, begaline ir gailestinga Meile. „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Lk 4, 8), – sako Jėzus primindamas Pakartotą Įstatymą (Įst 6, 13).

2097^S-443^Y-3532807Dievą garbinti reiškia su pagarba ir visišku Jam nusilenkimu pripažinti „menkumą kūrinio“, kuris egzistuoja tik Dievo dėka. Dievą garbinti reiškia, kaip Marija giesmėje „Magnificat“, Jį šlovinti, aukštinti ir pačiam nusižeminti, su dėkingumu pripažįstant, jog didžių dalykų Jis padarė ir šventas yra Jo vardas.¹⁰ Vienatinio Dievo garbinimas išvaduoja žmogų iš užsisklendimo, iš nuodėmės vergijos ir pasaulio stabmeldystės.

Malda 2558

2098^S-443^Y-353Tikėjimo, vilties ir meilės aktai, kurių reikalaujama pirmu įsakymu, atbaigiami malda. Mes garbiname Dievą, kai šlovinimo ir dėkojimo, užtarimo ir prašymo malda keliame į Jį dvasią. Malda yra būtina sąlyga paklusti Dievo įsakymams. „Reikia visuomet melstis ir nepaliauti“ (Lk 18, 1).2742

Auka

2099^S-443^Y-353Teisinga yra aukoti Dievui aukas kaip garbinimo ir dėkingumo, maldavimo ir bendrystės su Juo ženklą: „Tikra auka yra kiekvienas veiksmas, atliekamas tam, kad šventu bendravimu suartėtume su Dievu [...] ir galėtume būti iš tiesų laimingi.“¹¹613

2100^S-443^Y-353Kad būtų tikra, išorinė auka turi būti dvasinės aukos išraiška: 2711„Dievui tikroji auka – tai dvasia sugrudus...“ (Ps 51, 19). Senosios Sandoros pranašai dažnai smerkdavo aukas, aukojamas be vidinio įsitraukimo¹² arba be ryšio su artimo meile.¹³ Jėzus primena pranašo Ozėjo žodžius: „Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos“ (Mt 9, 13; 12, 7).¹⁴ 614Vienintelė tobula auka yra ta, kurią Kristus paaukojo ant kryžiaus, visiškai atiduodamas save Tėvo meilei ir už mūsų išganymą.¹⁵ 618Vienydamiesi su Jo auka, mes savo gyvenimą galime paversti auka Dievui.

Pažadai ir įžadai

2101^S-443^Y-353Krikščionis dažnai kviečiamas duoti pažadus Dievui. 1237Jis visada tai daro Krikšto ir Sutvirtinimo, Santuokos ir Šventimų metu. Asmeninio pamaldumo skatinamas, krikščionis taip pat gali pažadėti Dievui kokį nors darbą, maldą, labdarą, maldingą kelionę ir panašius dalykus. 1064Sąžiningas pažadų Dievui vykdymas rodo deramą pagarbą dieviškajai didybei ir meilę ištikimajam Dievui.

2102^S-443^Y-353„Įžadas, t. y. sąmoningas ir laisvas Dievui duotas pažadas siekti galimo ir didesnio gėrio, privalo būti įvykdytas dėl religijos dorybės.“¹⁶ Įžadas yra pasiaukojimo aktas, kuriuo krikščionis paaukoja save Dievui arba pažada Jam gerą darbą. Vykdydamas savo įžadus, jis Dievui dovanoja, ką buvo Jam pažadėjęs ir pašventęs. Apaštalų darbai mums rodo, kaip šv. Pauliui rūpėjo įvykdyti savo padarytus įžadus.¹⁷

2103^S-443^Y-3531973Bažnyčia pripažįsta, kokią pavyzdžio jėgą turi įžadai gyventi pagal Evangelijos patarimus¹⁸:

914Motina Bažnyčia džiaugiasi, regėdama savo glėbyje daug vyrų ir moterų, kurie artimiau seka ir ryškiau parodo Išganytojo savęs apiplėšimą, Dievo vaikų laisve priimdami neturtą ir atsižadėdami savo valios. Eidami tobulumo keliu toliau, kaip reikalauja Įstatymas, jie dėl Dievo palenkia save žmogui, norėdami geriau susitapatinti su klusniuoju Kristumi.¹⁹

Tam tikrais atvejais Bažnyčia gali dėl pateisinamų motyvų atleisti nuo įžadų ir pažadų.²⁰

Visuomenės pareiga garbinti Dievą ir teisė į religijos laisvę

2104^S-444^Y-353^Y-3542467„Visi žmonės privalo ieškoti tiesos, ypač tiesos apie Dievą ir jo Bažnyčią, ir pažinę priimti ją ir jos laikytis.“²¹ Ta pareiga grindžiama pačia žmogaus prigimtimi²²; ji suderinama ir su tikra pagarba įvairioms religijoms, kurios „neretai perteikia visus žmones apšviečiančios Tiesos spindesį“²³,851 ir su meilės įsakymu, raginančiu krikščionis „meiliai, išmintingai ir kantriai elgtis su tais žmonėmis, kurie klaidingai tiki arba nepažįsta tikėjimo“²⁴.

2105^S-444^Y-353^Y-354Tinkamai garbinti Dievą yra tiek atskiro žmogaus, tiek visuomenės pareiga. Toks yra tradicinis katalikų mokymas „apie žmonių ir visuomenės moralinę pareigą tikrajam tikėjimui ir vienintelei Kristaus Bažnyčiai“²⁵. 854Nuolat skelbianti žmonėms Evangeliją Bažnyčia taip darbuojasi, kad jie galėtų „krikščioniška dvasia paveikti bendruomenės, kurioje gyvena, mąstymą ir papročius, įstatymus ir santvarką“²⁶.898 Socialinė krikščionių pareiga yra gerbti ir žadinti kiekvieno žmogaus tiesos ir gėrio meilę. Jie akinami skleisti vienintelę tikrą religiją, kuri gyvuoja apaštališkojoje Katalikų Bažnyčioje.²⁷ Krikščionys yra pašaukti būti pasaulio šviesa.²⁸ Taip Bažnyčia parodo, kad Kristus viešpatauja visai kūrinijai ir ypač žmonių visuomenei.²⁹

2106^S-444^Y-354160Tikėjimo srityje niekas neturėtų būti „nei verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas pagal ją skelbti bet ką1782 privačiai arba viešai, vienas arba drauge su kitais veikdamas ir neperžengdamas teisėtų ribų.“³⁰ 1738Ta teisė yra pagrįsta pačia žmogaus prigimtimi, ir jo kilnumas leidžia jam laisvai priimti dieviškąją tiesą, kuri pranoksta šio pasaulio tvarką. „Todėl teisę į tokį saugumą nuo prievartos turi net tie asmenys, kurie nevykdo savo pareigos – tiesos ieškoti ir laikytis“³¹.

2107^S-444^Y-354„Jei dėl ypatingų kurios nors tautos aplinkybių vienai religinei bendruomenei valstybės teisinėje santvarkoje suteikiamas specialus valstybinis pripažinimas, būtina drauge pripažinti ir saugoti visų piliečių bei religinių bendruomenių teisių laisvę tikėjimo srityje.“³²

2108^S-444^Y-3541740Teisė į religijos laisvę nėra nei moralinis pritarimas laikytis klaidos,³³ nei klaidos įteisinimas,³⁴ bet prigimtinė žmogaus teisė į pilietinę laisvę, tai yra į apsaugą nuo politinės valdžios išorinės prievartos religinėje srityje, neperžengiant teisėtų ribų. Visuomenės įstatymais ta prigimtinė teisė pripažintina taip, kad taptų pilietine teise.³⁵

2109^S-444^Y-3542244Teisė į religijos laisvę, kaip tokia, negali būti nei neribota,³⁶ nei ribojama vien tik pozityvistinės ar natūralistinės „viešosios tvarkos“.³⁷ Tos teisės „teisėtas ribas“ kiekvienam socialiniam būviui turi nustatyti politinė išmintis pagal bendrojo gėrio reikalavimus, o patvirtinti civilinė valdžia, „laikydamasi teisės nuostatų, atitinkančių objektyvią moralinę tvarką“³⁸.1906

III. „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“

2110^S-445^Y-355^Y-356Pirmu įsakymu draudžiama garbinti kitus dievus, išskyrus vienintelį Viešpatį, kuris apsireiškė savo tautai; draudžiami prietarai ir bedievystė. Prietarai yra tam tikra prasme iškrypęs religinis kraštutinumas, o bedievystė – yda, kaip trūkumas priešinga religingumo dorybei.

Prietarai

2111^S-445^Y-355^Y-356Prietarai yra religinio jausmo ir su juo susijusios praktikos iškrypimas. Jie gali įsipinti ir į tikrojo Dievo kultą, pavyzdžiui, vieniems ar kitiems apskritai teisėtiems arba būtiniems veiksmams teikiant kokią nors magišką reikšmę. Maldų ar sakramentinių ženklų veiksmingumą priskirti vien tik išorinei jų pusei, paliekant nuošaly jiems būtiną vidinę nuostatą, reiškia pasiduoti prietarams.³⁹

Stabmeldybė

2112^S-445^Y-355^Y-356Pirmu įsakymu smerkiama daugdievystė. Juo reikalaujama, kad žmogus tikėtų į Dievą, o ne kitus dievus, garbintų tik vienintelį Dievą, o ne kitas dievybes.210 Šventasis Raštas nuolat primena, jog būtina atmesti stabus „iš sidabro ir aukso, žmonių rankomis jie padaryti. Burnas jie turi, bet neprabyla, turi akis, bet nemato...“ Tie negyvi stabai žmogų daro tuščią: „Panašūs bus į juos tie, kas juos daro ir jais pasikliauja“ (Ps 115, 4–5. 8).⁴⁰ Tuo tarpu Dievas yra „gyvasis Dievas“ (Joz 3, 10)⁴¹, kuris teikia gyvybę ir veikia istorijoje.

2113^S-445^Y-355^Y-356Stabmeldystė nėra vien klaidingi pagonių kultai. Ji yra nuolatinė pagunda ir tikinčiam žmogui. 398Būti stabmeldžiu reiškia sudievinti tai, kas nėra Dievas. 2534Stabmeldystė esti tada, kai žmogus vietoj Dievo garbina ir lenkiasi kūriniui, kad ir kas jis būtų: dievai ar demonai (pavyzdžiui, satanizmo atveju), valdžia, malonumai, rasė, protėviai, valstybė, pinigai ir panašūs dalykai. 2289„Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“, – sakė Jėzus (Mt 6, 24). 2473Daugelis kankinių mirė dėl to, kad negarbino „žvėries“⁴², atsisakę net apsimestinai jį pagerbti. Stabmeldystė atmeta vienintelę Dievo valdžią; ji nesuderinama su Dievo bendryste.⁴³

2114^S-445^Y-355^Y-356Vienatinio Dievo garbinimas vienija žmogaus gyvenimą. Įsakymas garbinti vien Viešpatį daro žmogų vieningą ir gelbi jį nuo nepabaigiamo blaškymosi. Stabmeldystė yra žmogui įgimto religinio jausmo iškrypimas. Stabmeldys tas, kuris „į sielą tvirtai įspaustą Dievo suvokimą kreipia į bet ką, tik ne į Dievą“⁴⁴.

Ateities būrimas ir magija

2115^S-445^Y-355^Y-356Dievas gali apreikšti ateitį savo pranašams ar kitiems šventiesiems. Tačiau krikščionis elgiasi teisingai patikėdamas savo ateitį Dievo apvaizdai305 ir atsisakydamas šioje srityje bet kokio nesveiko smalsumo. Kas čia stokoja atsakomybės, tas elgiasi neapdairiai.

2116^S-445^Y-355^Y-356Reikia atmesti visas būrimo formas, kuriomis siekiama šauktis šėtono ar demonų pagalbos, kalbinti mirusius arba užsiiminėti kitokiais veiksmais, klaidingai manant, jog jie „atidengs“ ateitį.⁴⁵ Horoskopų patarimai, astrologija, būrimas iš rankos (chiromantija), pranašingų ženklų ir likimų aiškinimas, aiškiaregystė, mediumų paslaugos tik maskuoja norą valdyti laiką, istoriją, galiausiai ir žmones, o drauge padaryti slaptingas jėgas palankias sau. Visa tai prieštarauja vien Dievui prideramai pagarbai, meilės kupinai Dievo baimei.

2117^S-445^Y-355^Y-356Bet kokia magija ar žyniavimas, kuriais norima sau pajungti slaptingas jėgas, kad jos tarnautų, ir įgyti antgamtinės galios kitiems žmonėms – nors tai būtų daroma ir gydymo sumetimais, yra sunkus nusižengimas religingumo dorybei. Tokie veiksmai dar labiau smerktini, kai juos lydi noras pakenkti kitiems ar kai ieškoma demonų pagalbos. Amuletų nešiojimas taip pat peiktinas. Ateities būrimas ir magija dažnai sumišę su spiritizmu. Todėl Bažnyčia įspėja tikinčiuosius jo saugotis. Vadinamosios tradicinės medicinos priemonių taikymas nepateisina nei blogųjų jėgų šaukimosi, nei naudojimosi kito patiklumu.

Bedievystė

2118^S-445^Y-355^Y-356Pirmu Dievo įsakymu draudžiamos svarbiausios bedievystės nuodėmės: Dievo gundymas žodžiais ir darbais, šventvagystė ir simonija.

2119^S-445^Y-355^Y-356Dievą gundyti reiškia žodžiais ar veiksmais mėginti Dievo gerumą ir visagalybę.394 Taip šėtonas norėjo prikalbinti Jėzų pulti nuo šventyklos šelmens ir tuo priversti Dievą įsikišti.⁴⁶ Jėzus tam paprieštarauja Dievo žodžiais: „Negundykite VIEŠPATIES, savo Dievo“ (Įst 6, 16). Tokiu įžūliu Dievo gundymu niekinama mūsų Kūrėjui ir Viešpačiui priderama pagarba bei pasitikėjimas Juo, 2088 visada abejojama Dievo meile, apvaizda ir galybe.⁴⁷

2120^S-445^Y-355^Y-356Šventvagystė yra sakramentų ir kitų liturginių veiksmų, taip pat Dievui pašvęstųjų asmenų, daiktų ir vietų išniekinimas arba jiems rodoma nepagarba. Šventvagystė yra sunki nuodėmė, ypač Eucharistijos atžvilgiu, nes šiame sakramente substanciškai yra pats Kristaus Kūnas.⁴⁸1374

2121^S-445^Y-355^Y-356Simonija⁴⁹ yra dvasinių dalykų pirkimas arba pardavinėjimas. Burtininkui Simonui, norėjusiam nupirkti dvasinę galią, kurią jis matė veikiančią apaštaluose, Petras atsakė: „Kad tu pražūtum su savo pinigais, jei sumanei už pinigus nusipirkti Dievo dovaną!“ (Apd 8, 20). Taip jis laikėsi Jėzaus žodžių: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8).⁵⁰ 1578Neįmanoma pasisavinti dvasinių gėrybių ir elgtis su jomis tarsi būtum jų savininkas ar šeimininkas, nes jų šaltinis yra Dievas. Jas galima iš Jo gauti tik dovanai.

2122^S-445^Y-355^Y-356„Dvasininkas už sakramentų suteikimą neturi nieko prašyti, išskyrus kompetentingos valdžios nustatytą auką, visada rūpindamasis, kad vargingieji dėl neturto neliktų be sakramentų pagalbos.“⁵¹ Kompetentinga valdžia nustato tas „aukas“ vadovaudamasi principu, jog krikščionių bendruomenė privalo išlaikyti Bažnyčios tarnus. „Darbininkas vertas savo valgio“ (Mt 10, 10).⁵²

Ateizmas

2123^S-445^Y-355^Y-35629„Daugelis mūsų amžininkų to glaudaus gyvybinio ryšio su Dievu visiškai neįžvelgia arba tiesiog jį atmeta. Tad ateizmas priskirtinas prie opiausių mūsų meto klausimų.“⁵³

2124^S-445^Y-355^Y-356Ateizmo sąvoka apima labai įvairius reiškinius. Dažnai jo forma yra praktinis materializmas, savo poreikius ir siekius apribojantis erdve ir laiku. Ateistinis humanizmas laikosi klaidingo požiūrio, kad „žmogus yra pats sau tikslas, vienintelis savo istorijos kūrėjas ir statytojas“⁵⁴. Kita nūdienio ateizmo forma žmogaus išlaisvinimo laukia iš ekonominio ir socialinio išlaisvinimo, tuo tarpu „religija savo prigimtimi kliudo šiam išvadavimui, sukeldama viltį prasimanytu būsimuoju gyvenimu, nukreipianti žmogų nuo žemiškosios karalystės kūrimo“⁵⁵.

2125^S-445^Y-355^Y-356Neigdamas Dievo buvimą arba jo nepripažindamas, ateizmas yra nuodėmė religingumo dorybės atžvilgiu.⁵⁶ 1535Kaltę labai gali sumažinti intencijos ir aplinkybės. „Todėl prie ateizmo atsiradimo gali nemažai prisidėti tikintieji religinio auklėjimo aplaidumu arba klaidingu tikėjimo aiškinimu, arba ir savo religinio, moralinio bei visuomeninio gyvenimo trūkumais daugiau pridengiantys negu atskleidžiantys tikrąjį Dievo ir religijos veidą“⁵⁷.

2126^S-445^Y-355^Y-356396Ateizmas dažnai remiasi klaidinga žmogaus autonomijos samprata, kuria siekiama atsiriboti nuo bet kokios priklausomybės Dievui.⁵⁸ Tačiau „Dievo pripažinimas jokiu būdu neprieštarauja žmogaus orumui, nes šio orumo pagrindas ir atbaiga slypi pačiame Dieve.“⁵⁹154 Bažnyčia žino, kad „savo skelbiamu mokymu atitinka slapčiausius žmogaus širdies troškimus“⁶⁰.

Agnosticizmas

2127^S-445^Y-355^Y-356^Y-357Agnosticizmo formų yra įvairių. Kai kuriais atvejais agnostikas neneigia Dievo, net tvirtina, jog turi egzistuoti transcendentinė būtis, kuri vis dėlto nei pati gali apsireikšti, nei kas kitas gali ką nors apie ją pasakyti. 36Kitais atvejais agnostikas visai nekalba apie Dievo buvimą, nes esą neįmanoma to įrodyti, vadinasi, nei teigti, nei neigti.

2128^S-445^Y-355^Y-356^Y-357Agnosticizmas kartais gali imtis tam tikrų Dievo paieškų, bet lygiai taip pat būti Jam abejingas, vengti klausimo apie galutinę tikrovę ir rodyti sąžinės tingumą.1036 Labai dažnai agnosticizmas sutampa su praktiniu ateizmu.

IV. „Nedirbsi sau drožinio...“ 1159-1162

2129^S-446^Y-358Šiuo Dievo įsaku draudžiama vaizduoti Dievą bet kuriais žmogaus rankų kūriniais. Pakartotas Įstatymas aiškina: „Kadangi jūs nematėte išvaizdos, kai VIEŠPATS kalbėjo jums iš ugnies prie Horebo, [...] saugokitės nuoširdžiai, kad nesielgtumėte nedorai, dirbdamiesi sau bet kokios išvaizdos stabą“ (Įst 4, 15–16). Izraeliui apsireiškė absoliučiai transcendentinis Dievas. „Jis yra visas visur“, bet kartu „didingesnis už visus savo kūrinius“300 (Sir 43, 27–28). Jis yra „pradinis grožio šaltinis, [kuris] juos sukūrė“ (Išm 13, 3).2500

2130^S-446^Y-358Vis dėlto jau Senajame Testamente Dievas buvo nurodęs arba leidęs gaminti kūrinius, kurie simboliškai – kaip varinis žaltys⁶¹, Sandoros Skrynia ar cherubai⁶² – kreiptų į būsimą išganymą per įsikūnijusį Žodį.

2131^S-446^Y-358476Nikėjos VII Susirinkimas (787 m.), remdamasis įsikūnijusio Žodžio slėpiniu ir prieštaraudamas paveikslų naikintojams, įteisino Kristaus, taip pat Dievo Motinos, angelų ir visų šventųjų paveikslų gerbimą. Įsikūnydamas Dievo Sūnus pradėjo naują paveikslų „ekonomiją“.

2132^S-446^Y-358Krikščioniškas paveikslų gerbimas neprieštarauja pirmam įsakymui, kuris draudžia stabus. Juk „pagarba paveikslui iš tiesų yra skiriama tam, ką jis vaizduoja“⁶³, ir „kas garbina paveikslą, garbina jame pavaizduotą asmenį“⁶⁴. Pagarba šventiems paveikslams yra atidus pagarbumas, bet ne vienam Dievui derantis adoravimas:

Religinė pagarba yra teikiama ne patiems paveikslams, kaip daiktams, bet dėl to, kad jie mūsų žvilgsnį kreipia į įsikūnijusį Dievą. Tad pačiam paveikslui skiriami veiksmai ties juo nesustoja, bet krypsta į tą, kurį jie vaizduoja.⁶⁵

Santrauka

2133^S-442^Y-352„Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 5).

2134^S-442^Y-352Pirmu įsakymu žmogus raginamas į Dievą tikėti, Juo viltis ir Jį mylėti labiau už viską.

2135^S-443^Y-353„Viešpatį, savo Dievą, tegarbink“ (Mt 4, 10). Dievą garbinti, kreiptis į Jį malda, teikti Jam prideramą pagarbą, vykdyti Jam duotus pažadus ir įžadus yra religingumo dorybės aktai, kylantys iš klusnumo pirmam įsakymui.

2136^S-443^Y-353Tikrai garbinti Dievą žmogus įpareigotas ir pats vienas, ir drauge su kitais.

2137^S-444^Y-354Žmogus turi turėti galimybę laisvai išpažinti savo tikėjimą privačiame ir viešajame gyvenime⁶⁶.

2138^S-445^Y-355Prietarais iškreipiamas mūsų tikrojo Dievo garbinimas. Jie reiškiasi stabmeldyste ir įvairiomis ateities būrimo bei magijos formomis.

2139^S-445^Y-355Dievo gundymas žodžiais ar veiksmais, šventvagystė, simonija yra pirmu įsakymu draudžiamos bedievystės nuodėmės.

2140^S-445^Y-355Pirmam įsakymui nusižengiama Dievo buvimo nepripažįstančiu arba jį neigiančiu ateizmu.

2141^S-446^Y-358Šventų paveikslų gerbimas grindžiamas Dievo Žodžio Įsikūnijimo slėpiniu. Jis pirmam įsakymui neprieštarauja.

KBK nuorodos

20842057 Dekalogas tampa suprantamas pirmiausia Išėjimo [iš Egipto], kuris yra Senosios Sandoros šerdis, didis Dievo išlaisvinimo įvykis, kontekste. Išsakomi kaip negatyvūs įsakymai – draudimai, arba kaip pozityvūs įsakymai (pavyzdžiui: „Gerbk savo tėvą ir motiną“), tie „dešimt žodžių“ žymi iš nuodėmės vergijos išlaisvinto gyvenimo sąlygas. Dekalogas yra gyvenimo kelias: Jei [...] mylėsi VIEŠPATĮ, savo Dievą, eisi jo keliais, laikysies jo įsakymų, įstatų ir įsakų, tada klestėsi ir tapsi gausus (Įst 30, 16). Tą išlaisvinamąją Dekalogo jėgą parodo, pavyzdžiui, ir svetimšaliams bei vergams vienodai taikomas įsakymas laikytis šabo poilsio: Atsimink, kad tu esi buvęs vergas Egipto žemėje, kad išvedė tave iš ten VIEŠPATS, tavo Dievas, galingai pakelta ranka (Įst 5, 15).

KBK 2057 kontekstas

2084398 Taip nusidėdamas, žmogus save patį iškėlė aukščiau Dievo ir kartu paniekino Dievą: jis verčiau pasirinko save, o ne Dievą, vadinasi, nesiskaitė su savo, kaip kūrinio, padėtimi, drauge pakenkdamas ir sau pačiam. Šventumo būkle apdovanotam žmogui buvo skirta, Dievo padedamam, pasiekti visą „sudievintojo“ garbę. Velnio suviliotas, jis užsigeidė būti „kaip Dievas“, tačiau „be Dievo, prieš Dievą, ne pagal Dievą“.

KBK 398 kontekstas

2085200 Tokiais žodžiais prasideda Nikėjos–Konstantinopolio tikėjimo simbolis. Dievo vienumo išpažinimas, įsišaknijęs Senosios Sandoros Dievo Apreiškime, neatskiriamas nuo tokio pat esminio Jo buvimo išpažinimo. Dievas yra Vienintelis: yra tik vienas Dievas: „Krikščionys tiki ir išpažįsta“, „kad yra vienas Dievas – vienas savo prigimtimi, savo substancija ir savo esme.“

KBK 200 kontekstas

20851701 „Apreikšdamas Tėvo ir jo meilės slėpinį, Kristus [...] pačiam žmogui pilnatviškai parodo, kas yra žmogus, ir atskleidžia jo pašaukimo kilnumą.“ Žmogus buvo sukurtas pagal Kūrėjo „paveikslą ir panašumą“ Kristuje, kuris yra „neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15). Jame, Atpirkėjuje ir Gelbėtojuje, buvo visu pirmykščiu grožiu atkurtas ir Dievo malone sutaurintas Dievo paveikslas, kurį žmoguje buvo sudarkiusi pirmoji nuodėmė.

KBK 1701 kontekstas

2086212 Amžiams bėgant Izraelio tikėjimas galėjo plačiau ir giliau suvokti apreikšto dieviškojo vardo turtus. Dievas yra vienatinis, ir, be Jo, kitų dievų nėra. Jis pranoksta pasaulį ir istoriją. Jis sukūrė dangų ir žemę. „Jie praeis, o tu pasiliksi; susidėvės jie tartum drabužiai, o tu – vis tas pats, ir tavo metai be galo“ (Ps 102, 27–28). Jame „nėra jokių atmainų ir jokių sambrėškų“ (Jok 1, 17). Jis yra „Kuris yra“ nuo amžių ir per amžius, ir Jis visada yra ištikimas sau ir savo pažadams.

KBK 212 kontekstas

20862061 Visa įsakymų reikšmė atskleidžiama pačioje Sandoroje. Pasak Šventojo Rašto, moralinis žmogaus elgesys visą savo prasmę įgyja Sandoroje ir per ją. Pirmasis iš „dešimties žodžių“ primena, kad Dievas pirmas pamilo savo tautą: Kadangi dėl bausmės už nuodėmę iš rojaus laisvės teko pereiti į šio pasaulio vergiją, pirmas Dekalogo sakinys, pirmieji Dievo įsakymų žodžiai mini laisvę: „Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“ (Iš 20, 2; Įst 5, 6).

KBK 2061 kontekstas

Tikėjimas1814 Tikėjimas yra dieviškoji dorybė, kurios dėka tikime į Dievą ir visa, ką Jis mums yra apreiškęs ir ką šventoji Bažnyčia teikia mums tikėti, nes Dievas yra pati tiesa. Tikėjimu „žmogus laisvai atiduoda visą save“ Dievui. Dėl to tikintysis stengiasi pažinti Dievo valią ir ją vykdyti. „Teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1, 17). Gyvas tikėjimas „veikia meile“ (Gal 5, 6).

KBK 1814 kontekstas

Tikėjimas1815 Tikėjimo dovaną išlaiko tas, kas jai nenusideda. Tačiau „tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 26). Tikėjimas be vilties ir meilės tikinčiojo dar nesuvienija visiškai su Kristumi ir nepadaro gyvu Jo kūno nariu.

KBK 1815 kontekstas

Tikėjimas1816 Kristaus mokinys turi ne vien saugoti tikėjimą ir juo gyventi, bet ir jį išpažinti, drąsiai liudyti ir skleisti: „Visi turi būti pasirengę išpažinti Kristų prieš žmones ir sekti juo kryžiaus keliu, supami persekiojimų, kurių Bažnyčiai niekuomet netrūksta.“ Tarnavimas tikėjimui ir jo liudijimas yra būtini išganymui: „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10, 32–33).

KBK 1816 kontekstas

2088157 Tikėjimas yra tikras, daug tikresnis negu visoks žmogiškas pažinimas, nes remiasi paties Dievo, kuris negali meluoti, žodžiu. Be abejonės, apreikštosios tiesos žmogaus protui ir patirčiai gali atrodyti neaiškios, tačiau „dieviškosios šviesos teikiamas tikrumas yra didesnis negu tas, kurį duoda prigimtinio proto šviesa“. „Dešimt tūkstančių sunkumų nepagimdo net vienos abejonės.“

KBK 157 kontekstas

2089162 Tikėjimas yra Dievo malonės dovana žmogui. Tą neįkainojamą dovaną mes galime prarasti. Šventasis Paulius primena Timotiejui, kad kovotų „gerą kovą“, išlaikytų „tikėjimą ir gerą sąžinę. Jos atsižadėjus, kai kurių tikėjimo laivas sudužo“ (1 Tim 1, 18–19). Kad tikėjimu gyventume, augtume ir ištvertume ligi galo, turime jį maitinti Dievo žodžiu; turime melsti Viešpatį, kad sustiprintų mūsų tikėjimą, kuris „veikia meile“ (Gal 5, 6), turi būti vilties palaikomas ir įleidęs šaknis Bažnyčios tikėjime.

KBK 162 kontekstas

2089817 Deja, „vienoje ir vienatinėje Dievo Bažnyčioje jau nuo pat pradžių buvo skilimų; apaštalas laiko juos smerktinais ir griežtai peikia. O vėlesniais amžiais kilo didesnių nesutarimų, ir gana didelės bendruomenės atsiskyrė nuo visiškos bendrystės su Katalikų Bažnyčia, kartais – ne be abiejų pusių kaltės“. Kristaus Kūno vienybę pažeidžiantys skilimai (erezijos, apostazijos ir schizmos) neįvyksta be žmonių nuodėmių: Kur nuodėmė, ten skirtumai, ten schizmos, erezijos, nesutarimai. Kur dora, ten sutarimas, vienybė, ir dėl to visi tikintieji būdavo vienas kūnas ir viena siela.

KBK 817 kontekstas

Viltis817 Deja, „vienoje ir vienatinėje Dievo Bažnyčioje jau nuo pat pradžių buvo skilimų; apaštalas laiko juos smerktinais ir griežtai peikia. O vėlesniais amžiais kilo didesnių nesutarimų, ir gana didelės bendruomenės atsiskyrė nuo visiškos bendrystės su Katalikų Bažnyčia, kartais – ne be abiejų pusių kaltės“. Kristaus Kūno vienybę pažeidžiantys skilimai (erezijos, apostazijos ir schizmos) neįvyksta be žmonių nuodėmių: Kur nuodėmė, ten skirtumai, ten schizmos, erezijos, nesutarimai. Kur dora, ten sutarimas, vienybė, ir dėl to visi tikintieji būdavo vienas kūnas ir viena siela.

KBK 817 kontekstas

Viltis818 Tų žmonių, kurie dabar gimsta dėl tokių skilimų atsiradusiose bendruomenėse ir „persiima jose gyvuojančiu Kristaus tikėjimu, atsiskyrimo nuodėme kaltinti negalima; juos Katalikų Bažnyčia apglėbia broliška pagarba ir meile. [...] Per krikštą išteisinti tikėjimu, jie yra įjungti į Kristų, todėl jie teisėtai vadinasi krikščionimis, o Katalikų Bažnyčios sūnūs pagrįstai pripažįsta juos savo broliais Viešpatyje“.

KBK 818 kontekstas

Viltis819 Be to, „esama gausių šventumo ir tiesos elementų“ už regimųjų Katalikų Bažnyčios ribų; tai „užrašytasis Dievo žodis, malonės gyvenimas, tikėjimas, viltis ir meilė, kitos vidinės Šventosios Dvasios dovanos ir kiti regimieji sandai“. Kristaus Dvasia naudojasi tomis Bažnyčiomis bei bažnytinėmis bendruomenėmis kaip išganymo įrankiais, kurių galia išplaukia iš Katalikų Bažnyčiai patikėtos Kristaus malonės ir tiesos pilnatvės. Visos tos gėrybės yra iš Kristaus, veda į Jį ir savaime kreipia į „visuotinę vienybę“.

KBK 819 kontekstas

Viltis820 „Bažnyčios vienybę [...] Kristus jai suteikė nuo pat pradžių. Tikime, kad ta vienybė neprarandamai egzistuoja Katalikų Bažnyčioje, ir viliamės, jog ji diena po dienos augs iki pasaulio pabaigos.“ Kristus nuolat teikia savo Bažnyčiai vienybės dovaną, bet Bažnyčia privalo nuolat melstis ir darbuotis, kad išlaikytų, stiprintų ir tobulintų tą Kristaus norėtą jos vienybę. Dėl to ir pats Jėzus savo kančios valandą meldė ir nesiliauja meldęs Tėvą vienybės savo mokiniams: „... tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21). Troškimas susigrąžinti visų krikščionių vienybę yra Kristaus dovana ir Šventosios Dvasios raginimas.

KBK 820 kontekstas

Viltis821 Norint deramai atsiliepti į tą raginimą, reikia: — nuolatinio Bažnyčios atsinaujinimo vis didesne ištikimybe savo pašaukimui. Tas atsinaujinimas teikia jėgų siekti vienybės; — širdies atsivertimo, „stengiantis kuo tyriau gyventi Evangelija“, nes narių neištikimybė Kristaus dovanai yra jų susiskaldymo priežastis; — bendros maldos, nes „širdies atsivertimą ir gyvenimo šventumą, lydimą privačių ir viešų maldų už krikščionių vienybę, reikia laikyti tarsi viso ekumeninio sąjūdžio siela ir pagrįstai galima vadinti dvasiniu ekumenizmu“; — broliško abipusio pažinimo; — tikinčiųjų ir ypač kunigų ekumeninio parengimo; — dialogo tarp teologų ir įvairioms Bažnyčioms bei bendruomenėms priklausančių krikščionių susitikimų; — visų krikščionių bendradarbiavimo įvairiose tarnavimo žmonėms srityse.

KBK 821 kontekstas

20911864 „Kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus atleistas“ (Mt 12, 31). Dievo gailestingumui nėra ribų, bet kas sąmoningai atsisako priimti Dievo gailestingumą per atgailą, tas išsižada nuodėmių atleidimo ir Šventosios Dvasios dovanojamo išganymo. Toks užsispyrimas gali padaryti atgailą neįmanomą iki mirties ir nuvesti į amžiną pražūtį.

KBK 1864 kontekstas

20922732 Dažniausiai ir slapčiausia pagunda yra tikėjimo stoka. Ji pasireiškia ne tiek deklaruojamu netikėjimu, kiek faktišku pirmenybės teikimu kitkam. Kai pradedame melstis, tūkstančiai darbų ar rūpesčių, mūsų laikomų neatidėliojamais, atrodo esą svarbesni; tada ir vėl paaiškėja, ką širdis labiausiai myli. Kartais kreipiamės į Viešpatį kaip į paskutinį prieglobstį, bet ar tikrai tikime Jo pagalba? Kartais Viešpatį laikome savo sąjungininku, bet mūsų širdis lieka išpuikusi. Visais atvejais tikėjimo stoka parodo, kad mūsų širdis dar nėra pakankamai nuolanki: „Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5).

KBK 2732 kontekstas

Meilė1822 Meilė yra dieviškoji dorybė, kurios dėka Dievą mylime labiau už viską vien dėl Jo paties, o savo artimą dėl Dievo meilės – kaip save pačius.

KBK 1822 kontekstas

Meilė1823 Jėzus meilę padarė naujuoju įsakymu. Mylėdamas savuosius „iki galo“ (Jn 13, 1), Jis apreiškia Tėvo meilę, kuria Tėvas Jį myli. Mylėdami vieni kitus, mokiniai seka Jėzaus meile, kuria juos Jis taip pat myli. Dėl to Jėzus sako: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!“ (Jn 15, 9). Ir dar: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12).

KBK 1823 kontekstas

Meilė1824 Meilė – Dvasios vaisius ir Įstatymo pilnatvė – laikosi Dievo ir Kristaus įsakymų: „Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje“ (Jn 15, 9–10).

KBK 1824 kontekstas

Meilė1825 Kristus mirė už mus iš meilės, „kai dar buvome priešai“ (Rom 5, 10). Viešpats iš mūsų reikalauja mylėti taip, kaip mylėjo Jis, net savo priešus, tapti artimu pačiam tolimiausiam, mylėti vaikus ir vargšus kaip Jį patį. Šv. apaštalas Paulius neprilygstamai pavaizdavo meilę: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 4–7).

KBK 1825 kontekstas

Meilė1826 „Jei neturėčiau meilės, – dar sako apaštalas, – aš būčiau niekas...“ Ir privilegijos, tarnystės, net dorybės būtų niekas... Jei „neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau“. Meilė yra visų dorybių didžiausia. Iš dieviškųjų dorybių ji yra pirmoji: „Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ (1 Kor 13, 13).

KBK 1826 kontekstas

Meilė1827 Visas dorybes gaivina ir įkvepia meilė. Ji yra „tobulumo raištis“ (Kol 3, 14); ji pati yra dorybių forma; ji jas susieja ir surikiuoja; ji yra krikščioniškojo gyvenimo šaltinis ir tikslas. Krikščioniškoji meilė sutvirtina ir nuskaidrina mūsų žmogiškąjį gebėjimą mylėti, iškelia jį iki antgamtinio tobulumo, iki dieviškosios meilės.

KBK 1827 kontekstas

Meilė1828 Meilės įkvėptas moralinis gyvenimas teikia krikščioniui dvasinę Dievo vaikų laisvę. Tada jis nebėra nei Dievo tarnas, vergiškai Jo bijantis, nei samdinys, laukiantis atlyginimo, bet vaikas, atsiliepiantis į meilę To, kuris „mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19): Arba mes nusigręžiame nuo blogio, bijodami bausmės, ir tada esame lyg vergai; arba laikomės įsakymų dėl savo pačių naudos, tegalvodami apie užmokestį, ir tada tampame panašūs į samdinius. Arba pagaliau mes paklūstame dėl paties gėrio ir meilės Tam, kuris mums įsako [...], ir tada elgiamės kaip vaikai.

KBK 1828 kontekstas

Meilė1829 Meilės vaisiai yra džiaugsmas, taika ir gailestingumas; meilė reikalauja daryti kitiems gera ir prireikus broliškai įspėti; ji yra geranorė; žadina atsiliepti meile; išlieka nesavanaudiška ir dosni; ji reiškia draugystę ir bendravimą: Visų mūsų darbų vainikas yra meilė. Tai tikslas, kurio siekdami bėgame, į kurį skubame; kai jį pasieksime, pailsėsime.

KBK 1829 kontekstas

20942733 Kita pagunda, kuriai kelią atveria išpuikimas, yra vangumas. Dvasinio gyvenimo žinovai jį laiko tam tikra depresija, kurią sukelia ištižimas, sumažėjęs budrumas, nerūpestinga širdis. „Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mt 26, 41). Juo iš aukščiau krenti, juo skaudžiau susižeidi. Skausmingas nusiminimas yra atvirkščia puikybės pusė. Kas yra nusižeminęs, tas nesistebi savo skurdu, kuris jį verčia pasitikėti ir ištvermingai laikytis.

KBK 2733 kontekstas

20942303 Valinga neapykanta yra priešinga meilei. Neapykanta artimui yra nuodėmė, kai žmogus sąmoningai trokšta jam bloga; ji yra sunki nuodėmė, kai sąmoningai linkima didelės žalos. „O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai...“ (Mt 5, 44–45).

KBK 2303 kontekstas

20951807 Teisingumas, kaip moralinė dorybė, yra pastovus ir tvirtas noras atiduoti Dievui ir artimui tai, kas jiems priklauso. Teisingumas Dievo atžvilgiu yra vadinamas „religingumo dorybe“; žmonių atžvilgiu jis verčia gerbti kiekvieno teises, o jų tarpusavio santykiuose pasiekti tokios darnos, kuri vienodai atsižvelgtų į visus žmones ir į jų bendrą gerovę. Šventajame Rašte dažnai minimas teisusis pasižymi visada neklastinga širdimi ir teisingu elgesiu artimo atžvilgiu. „Nebūsi šališkas vargšui ir nenusileisi didžiūnui, bet teisi savo artimą teisingai“ (Kun 19, 15). „O jūs, šeimininkai, duokite vergams, kas teisinga ir kas dera, atsimindami, kad ir jūs turite Viešpatį danguje“ (Kol 4, 1).

KBK 1807 kontekstas

Garbinimas2628 Garbinimas yra pirmiausia žmogaus, suvokusio save kaip kūrinį, laikysena Kūrėjo akivaizdoje. Juo aukštinama mus sukūrusio Viešpaties didybė ir mūsų Gelbėtojo nuo pikta visagalybė. Garbindama dvasia suklumpa prieš „Garbės karalių“ ir pagarbiai nutyla prieš „visada už visa didesnį Dievą“. Triskart švento ir už visa labiausiai mylėtino Dievo garbinimas pripildo mus nusižeminimo ir teikia tikrumo, kad būsime išklausyti.

KBK 2628 kontekstas

20972807 Pasakymą „teesie šventas“ šiuo atveju reikia suprati ne tiek priežasties prasme (tik Dievas pašventina, daro šventą), kiek pirmiausia vertinimo prasme, būtent pripažinti ką nors šventu, elgtis kaip su šventu. Todėl garbinant šis prašymas ne kartą suprantamas kaip šlovinimas ir dėkojimas. Tačiau Jėzus mus moko prašyti geidžiamąja nuosaka, kad tai būtų ir Dievą, ir žmogų apimantis prašymas, troškimas ir laukimas. Jau maldos pirmuoju prašymu esame panardinami į giliausią Jo dievystės slėpinį ir mūsų žmogystės išganymo vyksmą. Mūsų prašymas, kad Jo vardas būtų šventas, mus įtraukia į tai, ką „jis panorėjo iš anksto nutarti“ (Ef 1, 9), „kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (Ef 1, 4).

KBK 2807 kontekstas

Malda2558 „Didis yra tikėjimo slėpinys.“ Bažnyčia jį išpažįsta Apaštalų tikėjimo simboliu (pirma dalis) ir švenčia sakramentine liturgija (antra dalis), kad tikinčiųjų gyvenimas taptų kaip Kristaus Šventojoje Dvasioje Dievo Tėvo garbei (trečia dalis). Tad šis slėpinys reikalauja, kad tikintieji juo tikėtų, jį švęstų ir gyventų gyvu ir asmenišku ryšiu su gyvuoju ir tikruoju Dievu. Tas ryšys yra malda.

KBK 2558 kontekstas

20982742 „Be paliovos melskitės“ (1 Tes 5, 17), „visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu“ (Ef 5, 20). „Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais. Be paliovos budėkite, malda užtardami visus šventuosius“ (Ef 6, 18). „Mums nebuvo įsakyta nuolatos dirbti, budėti ir pasninkauti, bet mūsų įstatymas yra nuolat melstis.“ Tas nenumaldomas noras melstis kyla tik iš meilės. Maldos kova su mūsų nerangumu ir tingumu yra nuolankios, pasitikinčios ir ištvermingos meilės kova. Ta meilė mūsų širdims atveria tris šviesias ir gaivinančias tikėjimo tiesas.

KBK 2742 kontekstas

21002711 Kontempliatyvioji malda pradedama panašiai kaip ir Eucharistinė liturgija: širdyje susikaupę, visą save palenkiame Šventosios Dvasios veikimui, apsigyvename Viešpaties namuose, kurie esame patys, sužadiname tikėjimą, kad čia ir dabar būtume su Tuo, kuris mūsų laukia, nusimetame visas kaukes ir atgręžiame širdį į mus mylintį Viešpatį, kad Jam save patikėtume kaip išskaistintiną ir perkeistintiną atnašą.

KBK 2711 kontekstas

2100614 Ta Kristaus auka yra vienkartinė, ji užbaigia ir pranoksta visas aukas. Pirmiausia tai yra paties Dievo Tėvo dovana: Tėvas atiduoda savo Sūnų, kad mus sutaikintų su savimi. Drauge tai yra auka žmogumi tapusio Dievo Sūnaus, kuris laisva valia ir iš meilės paaukoja savo gyvybę Tėvui per Šventąją Dvasią, kad išpirktų mūsų neklusnumą.

KBK 614 kontekstas

2100618 Kryžiaus mirtis yra vienkartinė Kristaus auka; Kristus – „vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas“. Tačiau kadangi Jo dieviškasis Asmuo „įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi“, „visiems suteikia galimybę vien Dievui žinomu būdu susijungti su šiuo Velykų slėpiniu.“. Jis kviečia savo mokinius pasiimti savo kryžių ir sekti Juo, nes ir Jis kentėjo už mus palikdamas mums pavyzdį, kad eitume Jo pėdomis. Jis iš tikro nori į savo atperkamąją auką įtraukti tuos, kuriems pirmiausia ji skirta. Kilniausiu būdu tai įvyks Jo Motinoje, kuri giliau už visus kitus bus įtraukta į Jo atperkamosios kančios slėpinį. Be kryžiaus nėra kitų laiptų, kuriais galėtume įkopti į dangų.

KBK 618 kontekstas

21011237 Kadangi Krikštas reiškia išlaisvinimą iš nuodėmės ir jos kurstytojo velnio, prie krikštijamojo kalbamas vienas arba keli egzorcizmai. Krikštijamasis patepamas katechumenų aliejumi arba, krikštytojui uždėjus ant jo ranką, aiškiai atsižada šėtono. Taip parengtas, jis gali išpažinti Bažnyčios tikėjimą, kuriam bus „patikėtas“ Krikštu.

KBK 1237 kontekstas

21011064 Tad Tikėjimo simbolio pabaigos žodžiu „Amen“ kartojamas ir patvirtinamas jo pirmasis žodis: „Tikiu“. Tikėti reiškia sakyti „Amen“ Dievo žodžiams, pažadams, įsakymams – visiškai pasitikėti Tuo, kuris yra begalinės meilės ir tobulos ištikimybės „Amen“. Tada kasdienis krikščionio gyvenimas tampa „Amen“, tariamu tam „Tikiu“, kuris išpažintas per Krikštą: Tavasis Tikėjimo simbolis tebūna tau tarytum veidrodis. Įsižiūrėk į jį ir įsitikink, ar tikrai tiki visa, ką pareiškei tikįs. Kasdien džiaukis savo tikėjimu.

KBK 1064 kontekstas

21031973 Naujajame Įstatyme, be įsakymų, yra ir Evangelijos patarimų. Tradicinis Dievo įsakymų ir Evangelijos patarimų atskyrimas remiasi jų santykiu su meile, su krikščioniškojo gyvenimo tobulumu. Įsakymai turi pašalinti, kas nesuderinama su meile. Patarimų tikslas – pašalinti, kas gali būti kliūtimi meilei tobulėti, net jei ir nebūtų jai priešinga.

KBK 1973 kontekstas

2103914 „Luomas, kyląs iš pasižadėjimo sekti Evangelijos patarimais, nors ir nepriklauso hierarchinei Bažnyčios struktūrai, nepaneigiamai priklauso jos gyvenimui ir šventumui.“

KBK 914 kontekstas

21042467 Žmogus iš prigimties yra linkęs į tiesą. Jis įpareigotas ją gerbti ir liudyti: „Visus žmones dėl jų turimo orumo pati jų prigimtis ragina ir drauge morališkai įpareigoja ieškoti tiesos, pirmiausia – religijos srityje. Jie taip pat privalo pažintos tiesos laikytis ir visą savo gyvenimą tvarkyti pagal tiesos reikalavimus.“

KBK 2467 kontekstas

2104851 Misijos motyvas. Savo misijinę pareigą bei užsidegimą Bažnyčia visados kildino iš Dievo meilės visiems žmonėms: „Kristaus meilė valdo mus...“ (2 Kor 5, 14). Iš tiesų Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Dievas trokšta, kad visi, pažindami tiesą, būtų išganyti. Išganymas – tiesoje. Tie, kurie paklūsta tiesos Dvasiai, jau eina išganymo keliu; bet Bažnyčia, kuriai ta tiesa buvo patikėta, atsiliepdama į jų troškimą, privalo jiems ją nešti. Tikėdama visuotiniu išganymo planu, ji privalo būti misijinė.

KBK 851 kontekstas

2105854 Būdama misijinė, Bažnyčia „keliauja kartu su visa žmonija ir kartu su pasauliu patiria tą pačią žemiškąją dalią. Žmonių bendruomenė turi būti atnaujinta Kristuje ir perkeista į Dievo šeimą. Bažnyčia yra tartum tos bendruomenės raugas, tartum jos siela“. Užtat misiją vykdančiai Bažnyčiai reikia kantrybės. Bažnyčios pastangos prasideda su Evangelijos skelbimu tautoms ir žmonių grupėms, kurios dar netiki Kristaus, tęsiasi steigiant krikščionių bendruomenes, kurios „taps Dievo buvimo pasaulyje ženklu“, ar įkuriant vietines Bažnyčias; ji skatina įkultūrinimo procesą, kad Evangelija persunktų įvairių tautų kultūrą. Nestinga šioms pastangoms ir nesėkmių. Bažnyčia „tik pamažu paliečia ir perskverbia žmones, bendruomenes bei tautas ir šitaip įtraukia visus į katalikišką [visuotinę] pilnatvę.“

KBK 854 kontekstas

2105898 Pasauliečių pašaukimas yra „ieškoti Dievo karalystės, rūpinantis laikinaisiais dalykais ir juos tvarkant pagal Dievo valią [...]. Tad jiems ypatingu būdu pavesta taip nušviesti ir tvarkyti visus laikinuosius dalykus, su kuriais jie glaudžiai susieti, kad visa vyktų Kristaus norimu būdu ir augtų bei šlovintų Kūrėją ir Atpirkėją.“

KBK 898 kontekstas

2106160 Kad būtų žmogiškas, „žmogus turi laisvai atsiliepti Dievui tikėjimu; todėl niekas negali būti verčiamas priimti tikėjimą prieš savo norą. Mat tikėjimo aktas pačia savo prigimtimi yra laisvas veiksmas“. „Dievas pašaukia žmones tarnauti jam dvasia ir tiesa, įpareigodamas sąžinę, bet nedarydamas prievartos. [...] Tai ypač išryškėjo Jėzuje Kristuje.“ Iš tikrųjų Kristus ragina tikėti ir atsiversti, bet niekada neverčia. „Jis liudijo tiesą, tačiau prieštaraujantiems nenorėjo jos primesti jėga. Jo karalystė [...] auga meile, kuria ant kryžiaus pakeltasis Kristus traukia žmones prie savęs.“

KBK 160 kontekstas

21061782 Žmogus turi teisę elgtis laisvai, pagal sąžinę ir asmeniškai apsispręsti moralinėje srityje. Žmogus „negali būti verčiamas ką nors veikti prieš savo sąžinę. Tačiau taip pat negalima trukdyti jam elgtis, kaip reikalauja jo sąžinė, ypač tikėjimo srityje.“

KBK 1782 kontekstas

21061738 Laisvė įgyvendinama žmonių tarpusavio santykiuose. Kiekvienas žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, turi prigimtinę teisę būti laikomas laisvu ir atsakingu. Visi žmonės privalo gerbti kiekvieną. Teisė naudotis laisve neatskiriama nuo žmogaus asmens orumo, ypač moralės ir religijos srityje. Ta teisė pripažintina ir saugotina neperžengiant bendrojo gėrio ir viešosios tvarkos ribų.

KBK 1738 kontekstas

21081740 Grėsmė laisvei. Laisvė nesuteikia teisės sakyti ir daryti, ką tik nori. Būtų klaida manyti, kad „laisvam žmogui užtenka savęs paties, o jo tikslas – naudojantis žemiškomis gėrybėmis patenkinti grynai savo poreikius“. Be to, pernelyg dažnai nepaisomos ir pažeidinėjamos ekonominės ir socialinės, politinės ir kultūrinės sąlygos, būtinos deramam naudojimuisi laisve. Toks apakimas ir neteisingumas apsunkina moralinį gyvenimą, ir tiek tvirtuosius, tiek silpnuosius gundo nusidėti meilei. Nukrypdamas nuo moralės dėsnių, žmogus pažeidžia savo paties laisvę, prisiriša prie savęs, sutrauko broliškus santykius su kitais žmonėmis ir sukyla prieš dieviškąją tiesą.

KBK 1740 kontekstas

21092244 Kiekviena institucija, tegu ir aiškiai neišreikštai, vadovaujasi žmogaus ir jo paskirties vizija, lemiančia jos daromus sprendimus, vertybių hierarchiją ir veikseną. Daugelis visuomenių savo institucijas kuria remdamosi tuo, kad žmogus iškilesnis už daiktus. Vien Dievo apreikštoji religija žmogaus pradžia ir tikslu pripažįsta Dievą – Kūrėją ir Atpirkėją. Bažnyčia kviečia politinę valdžią priimant sprendimus ir nutarimus vadovautis ta apreikštąja tiesa apie Dievą ir žmogų: Visuomenė, kuri tokį įkvėpimą ignoruoja arba nepriklausomybės nuo Dievo vardan atmeta, priversta savo veiklos gairių ir tikslo ieškoti savyje pačioje arba skolintis juos iš kurios nors ideologijos; nepripažindama objektyvaus gėrio ir blogio kriterijaus, ji, kaip rodo istorija, atvirai ar užmaskuotai atiduoda žmogų ir jo likimą totalitarinei valdžiai.

KBK 2244 kontekstas

21091906 Bendrasis gėris suvoktinas kaip „visuomeninio gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek pavieniams nariams geriau ir lengviau pasiekti tobulumą“. Bendrasis gėris apima visų žmonių gyvenimą. Jis reikalauja išmintingumo iš kiekvieno ir ypač iš tų, kurie eina valdžios pareigas. Jis apima tris esminius elementus:

KBK 1906 kontekstas

2112210 Izraeliui nusidėjus, tai yra nusigręžus nuo Dievo ir ėmus garbinti aukso veršį, Dievas paklauso Mozės užtarimo ir sutinka žygiuoti su neištikima tauta, tuo parodydamas savo meilę. Kai Mozė prašo Dievą parodyti jam savo šlovę, Dievas atsako: „Aš padarysiu, kad praeis prieš tave visas mano gerumas ir ištarsiu prieš tave vardą 'VIEŠPATS [YHWH]'“ (Iš 33, 19). Ir Viešpats praėjo pro Mozę tardamas: „VIEŠPATS, VIEŠPATS [YHWH, YHWH], esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės'“ (Iš 34, 6). Tada Mozė išpažįsta Viešpatį – atleidžiantį Dievą.

KBK 210 kontekstas

2113398 Taip nusidėdamas, žmogus save patį iškėlė aukščiau Dievo ir kartu paniekino Dievą: jis verčiau pasirinko save, o ne Dievą, vadinasi, nesiskaitė su savo, kaip kūrinio, padėtimi, drauge pakenkdamas ir sau pačiam. Šventumo būkle apdovanotam žmogui buvo skirta, Dievo padedamam, pasiekti visą „sudievintojo“ garbę. Velnio suviliotas, jis užsigeidė būti „kaip Dievas“, tačiau „be Dievo, prieš Dievą, ne pagal Dievą“.

KBK 398 kontekstas

21132534 Dešimtu įsakymu pratęsiamas ir atbaigiamas devintas, susijęs su kūno geismingumu. Šiuo savo ruožtu draudžiama geisti svetimų gėrybių, nes iš to kyla septintu įsakymu draudžiama vagystė, plėšikavimas, sukčiavimas. „Akių geismas“ (1 Jn 2, 16) sukelia prievartą ir neteisybę, kurios draudžiamos penktu įsakymu. Gobšumo, kaip ir paleistuvavimo, šaknys yra stabmeldystė, draudžiama trimis pirmais Įstatymo įsakymais. Dešimtame įsakyme kalbama apie širdies ketinimus; šis įsakymas drauge su devintu yra kitų Įstatymo įsakymų santrauka.

KBK 2534 kontekstas

21132289 Nors moralės mokymas reikalauja gerbti kūno gyvenimą, absoliučia vertybe jo nelaiko. Moralė priešinasi naujosios pagonybės siekiui aukštinti kūno kultą, viską jam aukoti, garbinti fizinį tobulumą ir sportinius laimėjimus. Tokia mąstysena dėl selektyvaus žmonių skirstymo į stipriuosius ir silpnuosius gali iškreipti žmonių santykius.

KBK 2289 kontekstas

21132473 Kankinystė yra iškiliausias tikėjimo tiesos liudijimas, liudijimas pačia mirtimi. Kankinys liudija mirusį ir prisikėlusį Kristų, su kuriuo jį vienija meilė, liudija tikėjimo ir krikščioniškojo mokymo tiesą. Tvirtumu jis pakelia prievartinę mirtį. „Leiskite man tapti laukinių žvėrių maistu, kad jų dėka galėčiau Dievą pasiekti.“

KBK 2473 kontekstas

2115305 Jėzus reikalauja kūdikiškai pasitikėti apvaizda dangiškojo Tėvo, kuris rūpinasi net pačiais menkiausiais savo vaikų reikalais: „Nesisielokite ir neklausinėkite: 'Ką valgysime?' arba: 'Ką gersime?' [...]. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 31–33).

KBK 305 kontekstas

2119394 Šventasis Raštas liudija pražūtingą įtaką to, apie kurį Jėzus sako, kad „jis nuo pat pradžios buvo galvažudys“ (Jn 8, 44), net gundė Jėzų atsisakyti iš Tėvo gautos misijos. „Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų“ (1 Jn 3, 8). Pražūtingiausių padarinių turėjęs velnio darbas buvo melagingas gundymas, paskatinęs žmogų nepaklusti Dievui.

KBK 394 kontekstas

21192088 Pirmu įsakymu reikalaujama stiprinti savo tikėjimą, sumaniai ir budriai jį saugoti ir atmesti visa, kas jam priešinga. Tikėjimui nusidedama įvairiai: Valingai abejojant tikėjimas nevertinamas ar net atsisakoma laikyti tiesa, ką Dievas yra apreiškęs ir Bažnyčia pateikia tikėti. Nevalingas abejojimas rodo svyravimą tikėjimo atžvilgiu, sunkumus įveikti prieštaras tikėjimui arba jo nepažinimo keliamą nerimą. Sąmoningai puoselėjamos abejonės gali visai aptemdyti dvasią.

KBK 2088 kontekstas

21201374 Kristaus buvimas eucharistiniais pavidalais yra nepakartojamas. Jis iškelia Eucharistiją virš visų sakramentų ir padaro ją „dvasinio gyvenimo tobulybe ir tikslu, į kurį krypsta visi sakramentai“. Švenčiausiajame Eucharistijos sakramente tikrai, realiai ir substanciškai yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūnas ir kraujas išvien su Jo siela ir dievyste ir todėl visas Kristus . „Šitas buvimas vadinamas 'realus' ne išimtine prasme, tarsi kitoks buvimas nebūtų 'realus', bet iškiliausia prasme, kadangi tai substancialus buvimas, ir Kristus – Dievas ir žmogus – čia yra visas ir nedalomas.“

KBK 1374 kontekstas

21211578 Teisės priimti Šventimų sakramentą niekas neturi. Niekas negali pats imtis tų pareigų – joms pašaukia Dievas. Kas pastebi turįs Dievo pašaukimo įšventintojo tarnybai ženklų, nuolankiai pareiškia savo troškimą bažnytinei valdžiai, kuriai tenka atsakomybė ir teisė pašaukti ką nors priimti šventimus. Kaip ir kiekviena malonė, šis sakramentas gali būti priimamas tik kaip neužtarnauta dovana.

KBK 1578 kontekstas

212329 Tačiau tą „glaudų ir gyvybinį ryšį su Dievu“ žmogus gali pamiršti, jo neįvertinti ar net aiškiai jį atmesti. Tokių nusistatymų šaltiniai gali būti labai įvairūs: maištas dėl blogio pasaulyje, religinis neišprusimas arba abejingumas, susirūpinimas pasauliu ir jo turtais, blogi tikinčiųjų pavyzdžiai, religijai priešiškos minties srovės, pagaliau nusidėjusio žmogaus polinkis iš baimės slėptis nuo Dievo ir bėgti nuo Jo, išgirdus Jo kvietimą.

KBK 29 kontekstas

21251535 Krikštu ir Sutvirtinimu pašvęstieji bendrajai visų tikinčiųjų kunigystei Šventimų ir Santuokos sakramentais dar gali gauti ypatingą pašventimą. Priimantys Šventimų sakramentą pašvenčiami Kristaus vardu „ganyti Bažnyčią žodžiu ir Dievo malone“. Savo ruožtu „sutuoktiniai krikščionys ypatingo sakramento stiprinami ir tarsi pašventinami savo luomo pareigoms ir kilnumui“.

KBK 1535 kontekstas

2126396 Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir dovanojo jam savo bičiulystę. Kaip įdvasinta būtybė, žmogus gali gyventi šia bičiulyste tik laisvai paklusdamas Dievui. Tai išreiškiama draudimu žmogui valgyti nuo gero bei pikto pažinimo medžio, „nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“ (Pr 2, 17). Šis „gero bei pikto pažinimo medis“ (Pr 2, 17) simboliškai primena neperžengiamą ribą, kurią žmogus, kaip kūrinys, privalo laisvai pripažinti ir pasitikėdamas ją gerbti. Žmogus priklauso nuo Kūrėjo; jis yra pavaldus kūrinijos dėsniams ir privalo laikytis moralinių normų, kurios nustato naudojimąsi laisve.

KBK 396 kontekstas

2126154 Tikėti įmanoma tik veikiant malonei ir vidinei Šventosios Dvasios pagalbai. Tačiau tiek pat tikra, kad tikėjimas yra tikrai žmogiškas veiksmas. Nei žmogaus laisvei, nei protui nėra priešinga pasitikėti Dievu ir pritarti Jo apreikštoms tiesoms. Net ir žmonių tarpusavio santykiuose neprieštarauja mūsų orumui tikėti tuo, ką mums sako kiti apie save ar savo ketinimus, pasitikėti jų pažadais (pvz., vyrui ir moteriai tuokiantis), kad būtų galima su jais bendrauti. Tad dar mažiau mūsų orumui prieštarauja „tikėjimu savo protą ir valią visiškai palenkti apreiškiančiam Dievui“ ir taip su Juo artimai bendrauti.

KBK 154 kontekstas

21281036 Šventojo Rašto ištaros ir Bažnyčios mokymas apie pragarą įspėja žmogų atsakingai elgtis su savo laisve, atmenant savo amžinąją dalią. Drauge jie įsakmiai ragina atsiversti: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7, 13–14). Kadangi nežinome nei dienos, nei valandos, kaip Viešpats įspėja, turime nuolat budėti, kad, užbaigę tik vieną kartą dovanotą žemiškąjį gyvenimą, taptume verti įeiti su juo į vestuves ir būti priskaičiuoti prie palaimintųjų, o ne pasiųsti šalin, kaip blogi ir apsileidę tarnai, į amžinąją ugnį ir išmesti laukan į tamsybes, kur bus „verksmas ir dantų griežimas".

KBK 1036 kontekstas

IV. „Nedirbsi sau drožinio...“1159 Šventas paveikslas, liturginė ikona, dažniausiai vaizduoja Kristų. Paveikslu neįmanoma atvaizduoti neregimo ir nesuvokiamo Dievo; tik Dievo Sūnaus Įsikūnijimas davė pradžią naujai paveikslų „ekonomijai“: Seniau Dievas, kuris neturi nei kūno, nei regimos išvaizdos, visiškai negalėjo būti vaizduojamas paveiksle. Tačiau dabar, kai Jis tapo matomas kūne, kai Jis pats gyveno su žmonėmis, aš galiu kurti regėto Dievo paveikslą. [...] Atviromis akimis regime Viešpaties šlovę.

KBK 1159 kontekstas

IV. „Nedirbsi sau drožinio...“1160 Krikščioniškoji ikonografija paveiksluose atkuria tą Evangelijos naujieną, kurią Šventasis Raštas perduoda žodžiais. Paveikslas ir žodis papildo vienas kitą: Trumpai nusakome mūsų tikėjimo požiūrį: mes išsaugome visas mums perduotas rašytas ir nerašytas Bažnyčios tradicijas jų nekeisdami. Viena jų yra su skelbiamos Evangelijos įvykiais suderinta paveikslų tapyba tikint, kad Dievo Žodis tikrai, o ne tariamai yra tapęs žmogumi; toks derinys naudingas ir pravartus mūsų tikėjimui, nes vienas kitą geriau nušviečiantys dalykai neabejotinai yra vienas kitam reikšmingi.

KBK 1160 kontekstas

IV. „Nedirbsi sau drožinio...“1161 Visų liturginių šventimų ženklai, neišskiriant nė Švenčiausiosios Dievo Motinos ir šventųjų paveikslų, susiję su Kristumi. Jais iš tiesų žymimas Kristus, kuris juose yra šlovinamas. Juose matome „debesį liudytojų“ (Žyd 12, 1), kurie toliau rūpinasi pasaulio išganymu ir su kuriais mes esame suvienyti, ypač sakramentinių šventimų metu. Jų atvaizduose mūsų tikėjimui atsiveria žmogus, sukurtas kaip „Dievo paveikslas“, pagaliau perkeistas ir tapęs „panašus į Jį“, taip pat angelai, vienijami Galvos Kristaus: Remdamiesi Dievo įkvėptu mūsų Bažnyčios tėvų mokymu ir Katalikų Bažnyčios tradicija (nes žinome, kad ji priklauso nuo Bažnyčioje gyvenančios Šventosios Dvasios), būdami įsitikinę ir gerai apsvarstę, apibrėžiame, kad šventose Dievo bažnyčiose, ant šventų indų ir drabužių, ant sienų ir stovų, namuose ir pakelėse turi būti spalvingų ar iš akmens bei kitokios medžiagos tinkamai pagamintų taip mums brangių bei atgaivą teikiančių kryžių, taip pat garbingų bei šventų paveikslų, vaizduojančių Dievą ir mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, mūsų nekalčiausiąją Karalienę – šventąją Dievo Gimdytoją, garbinguosius angelus ir visus šventuosius bei palaimintuosius.

KBK 1161 kontekstas

IV. „Nedirbsi sau drožinio...“1162 „Paveikslų grožis ir spalvos skatina mane melstis. Tai šventė mano akims; lygiai kaip ir gamtos vaizdai, jie ragina mano širdį garbinti Dievą.“ Šventų paveikslų kontempliacija drauge su Dievo žodžio apmąstymu ir liturginėmis giesmėmis darniai siejasi su šventimų ženklais, kad švenčiamas slėpinys giliai įsmigtų į širdį ir po to reikštųsi naujame tikinčiojo gyvenime.

KBK 1162 kontekstas

2129300 Dievas yra be galo didesnis už visus savo kūrinius: „savo didingumu apkloja dangaus aukštybes“ (Ps 8, 2), „Nesuvokiama jo didybė“ (Ps 145, 3). Tačiau, kadangi Jis yra vienvaldis ir laisvas Kūrėjas ir visko, kas egzistuoja, pirmoji Priežastis, Jis yra neapsakomai artimas savo kūriniams: „Mes jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28). Anot šv. Augustino, Jis yra „ giliau nei giliausia mano gelmė ir aukščiau nei pats aukščiausias mano aukštis“.

KBK 300 kontekstas

21292500 Gero darymą lydi dvasinis pasitenkinimas ir moralinis grožis. Tiesa irgi neša džiaugsmą ir spindi dvasiniu grožiu. Tiesa savaime yra graži. Protingą sukurtosios ir nesukurtosios tikrovės pažinimą išreiškianti žodžio tiesa yra būtina protu apdovanotam žmogui, tačiau tiesa gali rasti ir kitokių, papildomų žmogiškos raiškos formų, ypač kai reikia išreikšti tai, kas neišsakoma: žmogaus širdies gelmes, sielos polėkius, Dievo slėpinį. Dar prieš apsireikšdamas žmogui tiesos žodžiais, Dievas jam apsireiškia visuotine kūrinijos kalba, savo Žodžio, savo Išminties darbais: visatos tvarka ir harmonija, kurios suprantamos ir vaikui, ir mokslo žmogui: „Juk iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas“ (Išm 13, 5), „nes pradinis grožio šaltinis juos sukūrė“ (Išm 13, 3). Juk ji [Išmintis] yra Dievo galybės alsavimas ir tyras Visagalio šlovės išsiliejimas; užtat niekas, kas sutepta, į ją neįeina. Juk ji yra amžinosios šviesos atspindys, kuriamosios Dievo galybės veidrodis be dėmės ir jo gerumo paveikslas (Išm 7, 25–26). Ji yra puikesnė už saulę ir nustelbia visus žvaigždynus. Palyginta su dienos šviesa, ji atrodo šviesesnė, nes dieną išstumia naktis, o išminties joks nedorumas nenugali (Išm 7, 29–30). Buvau sužavėtas jos grožio (Išm 8, 2).

KBK 2500 kontekstas

KBKS nuorodos

2083-2094, 2133-2134442. Ko reikalaujama Dievo teiginiu: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas“ (Iš 20, 2)?

Juo reikalaujama, kad tikintysis puoselėtų bei įgyvendintų tris dieviškąsias dorybes ir vengtų joms priešingų nuodėmių. Tikėjimas įgalina tikėti į Dievą ir atmesti tai, kas jam priešinga, kaip antai valingas abejojimas, netikėjimas, erezija, apostazė, schizma. Viltis įgalina su pasitikėjimu laukti Dievo palaimingojo regėjimo ir jo pagalbos, išvengiant nevilties ir savikliovos. Meilė įgalina mylėti Dievą labiau už viską; tad atmestinas abejingumas, nedėkingumas, drungnumas, dvasinis vangumas arba glebumas ir iš puikybės kylanti neapykanta Dievui.

KBKS 442 kontekstas

2095-2105, 2135-2136443. Ko reikalaujama Viešpaties žodžiais: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk“ (Mt 4, 10)?

Jais reikalaujama: garbinti Dievą kaip visa ko, kas egzistuoja, Viešpatį; asmeniškai ir bendruomeniškai teikti jam prideramą kultą; melstis jam – šlovinti, dėkoti ir prašyti; atnašauti jam aukas, pirmiausia dvasinę savo gyvenimo auką, suvienytą su tobuląja Kristaus auka; laikytis Dievui duotų pažadų ir įžadų.

KBKS 443 kontekstas

2104-2109, 2137444. Kaip žmogus įgyvendina savo teisę šlovinti Dievą tiesa ir laisve?

Kiekvienas žmogus turi teisę ir moralinę pareigą ieškoti tiesos, pirmiausia su Dievu ir jo Bažnyčia susijusiuose dalykuose, priimti pažintąją tiesą ir ištikimai laikytis jos, šitaip teikiant Dievui tikrą kultą. Sykiu žmogaus asmens orumas reikalauja, kad religijos srityje niekas nebūtų verčiamas elgtis prieš savo sąžinę nei trukdomas elgtis pagal savo sąžinę, neperžengdamas teisingų viešosios tvarkos ribų, privačiai arba viešai, asmeniškai arba drauge su kitais.

KBKS 444 kontekstas

2110-2128, 2138-2140445. Ką Dievas draudžia, įsakydamas: „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“ (Iš 20, 2)?

Šiuo įsakymu draudžiami:

– daugdievystė ir stabmeldystė, dievinančios kūrinius, valdžią, pinigus ir net demonus;

– prietaringumas, nukrypstantis nuo tikrajam Dievui prideramo kulto ir pasireiškiantis taip pat įvairiomis būrimo, magijos, raganavimo ir spiritizmo formomis;

– bedievystė, pasireiškianti Dievo gundymu žodžiais ar veiksmais, šventus asmenis ar daiktus, pirmiausia Eucharistiją, išniekinančia šventvagyste, pirkti ar parduoti dvasinius dalykus siekiančia simonija;

– ateizmas, neigiantis Dievo buvimą ir dažnai besiremiantis klaidinga žmogaus savarankiškumo samprata;

– agnosticizmas, teigiantis, jog apie Dievą nieko neįmanoma žinoti, ir apimantis indiferentizmą bei praktinį ateizmą.

KBKS 445 kontekstas

2129-2132, 2141446. Ar Dievo įsakymu: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo“ (Iš 20, 3) draudžiamas paveikslų kultas?

Senajame Testamente šiuo įsakymu drausta vaizduoti visiškai transcendentinį Dievą. Po Dievo Sūnaus įsikūnijimo krikščioniškasis šventųjų paveikslų kultas yra pateisinamas (kaip patvirtinta Nikėjos II Susirinkime 787 m.), nes jis grindžiamas žmogumi tapusio Dievo Sūnaus slėpiniu, kuriame transcendentinis Dievas tapo regimas. Paveikslas negarbinamas, bet gerbiamas tas, kuris jame vaizduojamas: Kristus, Mergelė Marija, angelai ir šventieji.

KBKS 446 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

2Plg. Įst 5, 6-9.

3Plg. Iš 19, 16–25; 24, 15–18.

4Šv. Justinas, Dialogus cum Tryphone Iudaeo, 11, 1: CA 2, 40 (PG 6, 497).

5Catechismus Romanus, 3, 2, 4, ed. P. Rodríguez, Vatikanas–Pamplona, 1989, p. 408–409.

6Plg. Rom 1, 5; 16, 26.

7Plg. Rom 1, 18–32.

8KTK kan. 751.

9Plg. Įst 6, 4–5.

10Plg. Lk 1, 46–49.

11Šv. Augustinas, De civitate Dei, 10, 6: CSEL 40/1, 454–455 (PL 41, 283).

12Plg. Am 5, 21–25.

13Plg. Iz 1, 10–20.

14Plg. Oz 6, 6.

15Plg. Žyd 9, 13–14.

16KTK kan. 1191, § 1.

17Plg. Apd 18, 18; 21, 23–24.

18Plg. KTK kan. 654.

19Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 42: AAS 57 (1965) 48–49.

20Plg. KTK kan. 692. 1196–1197.

21Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Dignitatis humanae, 1: AAS 58 (1966) 930.

22Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Dignitatis humanae, 2: AAS 58 (1966) 931.

23Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Nostrae aetate, 2: AAS 58 (1966) 741.

24Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Dignitatis humanae, 14: AAS 58 (1966) 940.

25Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Dignitatis humanae, 1: AAS 58 (1966) 930.

26Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Apostolicam actuositatem, 13: AAS 58 (1966) 849.

27Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Dignitatis humanae, 1: AAS 58 (1966) 930.

28Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Apostolicam actuositatem, 13: AAS 58 (1966) 850.

29Plg. Leonas XIII, Encikl. Immortale Dei: Leonis XIII Acta 5, 118–150; Pijus XI, Encikl. Quas primas: AAS 17 (1925) 593–610.

30Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Dignitatis humanae, 2: AAS 58 (1966) 930; plg. Idem, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 26: AAS 58 (1966) 1046.

31Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Dignitatis humanae, 2: AAS 58 (1966) 931.

32Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Dignitatis humanae, 6: AAS 58 (1966) 934.

33Plg. Leonas XIII, Encikl. Libertas praestantissimum: Leonis XIII Acta 8, 229–230.

34Plg. Pijus XII, Allocutio iis qui interfuerunt Conventui quinto nationali Italico Unionis Iurisconsultorum catholicorum (1953 gruodžio 6): AAS 45 (1953) 799.

35Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Dignitatis humanae, 2: AAS 58 (1966) 930–931.

36Plg. Pijus VI, Brevė Quod aliquantum (1791 kovo 10): Collectio Brevium atque Instructionum SS. D. N. Pii Papae VI, quae ad praesentes Ecclesiae Catholicae in Gallia [...] calamitates pertinent, Roma, 1800, p. 54–55.

37Plg. Pal. Pijus IX, Encikl. Quanta cura: DS 2890.

38Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Dignitatis humanae, 7: AAS 58 (1966) 935.

39Plg. Mt 23, 16–22.

40Plg. Iz 44, 9–20; Jer 10, 1–16; Dan 14, 1–30; Bar 6; Išm 13, 1 – 15, 19.

41Plg. Ps 42, 3; etc.

42Plg. Apr 13–14.

43Plg. Gal 5, 20; Ef 5, 5.

44Origenas, Contra Celsum, 2, 40: SC 132, 378 (PG 11, 861).

45Plg. Įst 18, 10; Jer 29, 8.

46Plg. Lk 4, 9.

47Plg. 1 Kor 10, 9; Iš 17, 2–7; Ps 95, 9.

48Plg. KTK kan. 1367. 1376.

49Plg. Apd 8, 9–24.

50Plg. Iz 55, 1.

51KTK kan. 848.

52Plg. Lk 10, 7; 1 Kor 9, 4–18; 1 Tim 5, 17–18.

53Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 19: AAS 58 (1966) 1039.

54Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 20: AAS 58 (1966) 1040.

55Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 20: AAS 58 (1966) 1040.

56Plg. Rom 1, 18.

57Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 19: AAS 58 (1966) 1039.

58Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 20: AAS 58 (1966) 1040.

59Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 21: AAS 58 (1966) 1040.

60Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 21: AAS 58 (1966) 1042.

61Plg. Sk 21, 4–9; Išm 16, 5–14; Jn 3, 14–15.

62Plg. Iš 25, 10–22; 1 Kar 6, 23–28; 7, 23–26.

63Šv. Bazilijus Didysis, Liber de Spiritu Sancto, 18, 45: SC 17bis, 406 (PG 32, 149).

64Nikėjos II Susirinkimas, Definitio de sacris imaginibus: DS 601; plg. Tridento Susirinkimas, 25^a sesija, Decretum de invocatione, veneratione et reliquiis sanctorum, et sacris imaginibus: DS 1821–1825; Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 125: AAS 56 (1964) 132; Idem, Dogm. konst. Lumen gentium, 67: AAS 57 (1965) 65–66.

65Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 2–2, q. 81, a. 3, ad 3, ed. Leon. 9, 180.

66Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Dignitatis humanae, 15: AAS 58 (1966) 940.