358.

1699 Žmogaus pašaukimą įgyvendina gyvenimas Šventojoje Dvasioje ( pirmas poskyris ). Šis gyvenimas yra Dievo meilė ir žmonių solidarumas ( antras poskyris ). Jis yra suteiktas dovanai kaip išganymas ( trečias poskyris ).

1700 Žmogaus asmens kilnumo pagrindas – jo sukūrimas pagal Dievo paveikslą ir panašumą ( 1 skirsnis ); tą kilnumą vainikuoja žmogaus pašaukimas į dieviškąją palaimą ( 2 skirsnis ); jos siekti žmogus privalo laisvai ( 3 skirsnis ). Sąmoningai veikdamas ( 4 skirsnis ), žmogus arba laikosi Dievo pažadėto ir sąžinės patvirtinto gėrio, arba elgiasi priešingai ( 5 skirsnis ). Save ugdydami, žmonės auga iš vidaus; tai daryti padeda visas jų juslinis ir dvasinis gyvenimas ( 6 skirsnis ). Malonės padedami, jie ugdo dorybes ( 7 skirsnis ), vengia nuodėmės, o nusidėję patiki save kaip sūnus palaidūnas dangiškojo Tėvo gailestingumui ( 8 skirsnis ). Taip jie pasiekia tobulą gailestingąją meilę.

1701 „Apreikšdamas Tėvo ir jo meilės slėpinį, Kristus [...] pačiam žmogui pilnatviškai parodo, kas yra žmogus, ir atskleidžia jo pašaukimo kilnumą.“ Žmogus buvo sukurtas pagal Kūrėjo „paveikslą ir panašumą“ Kristuje, kuris yra „neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15). Jame, Atpirkėjuje ir Gelbėtojuje, buvo visu pirmykščiu grožiu atkurtas ir Dievo malone sutaurintas Dievo paveikslas, kurį žmoguje buvo sudarkiusi pirmoji nuodėmė.

1702 Dievo paveikslas yra kiekviename žmoguje. Jį dar paryškina žmonių bendrystė, panaši į dieviškųjų Asmenų tarpusavio vienybę (plg. 2 poskyrį).

1703 Apdovanotas dvasine ir nemirtinga siela, žmogus yra „vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties“. Nuo pat savo prasidėjimo jis yra skirtas amžinajai palaimai.

1704 Žmogus yra dieviškosios Dvasios šviesos ir galios dalininkas. Protu jis pajėgus suprasti Kūrėjo nustatytą pasaulio tvarką, o valia – pats siekti tikrojo gėrio. Jis tampa tobulas, kai ieško ir myli tai, kas teisinga ir gera.

1705 Sielą ir dvasines proto bei valios galias turintis žmogus yra apdovanotas laisve, kuri yra „ypatingas Dievo paveikslo žmoguje ženklas“.

1706 Protu žmogus pažįsta Dievo balsą, kuris jį ragina „daryti gera, bet vengti bloga“. Kiekvienas žmogus įpareigotas laikytis šio įstatymo, kuris girdimas sąžinėje ir įvykdomas mylint Dievą ir artimą. Doras gyvenimas rodo asmens kilnumą.

1707 „Piktojo suvedžiotas, pačioje istorijos pradžioje [...] [žmogus] papiktnaudžiavo savo laisve.“ Jis pasidavė pagundai ir pasielgė blogai. Žmogus išsaugojo gėrio troškimą, bet jo prigimtis yra gimtosios nuodėmės pažeista. Jis yra linkęs į blogį ir gali klysti: Žmogus yra savyje suskilęs. Dėl to visas žmonių gyvenimas, tiek asmeninis, tiek bendruomeninis, pasireiškia kova, dažnai dramatiška, tarp gėrio ir blogio, tarp šviesos ir tamsybių.

1708 Savo kančia Kristus mus išvadavo iš šėtono ir nuodėmės. Jis pelnė mums naują gyvenimą Šventojoje Dvasioje. Jo malonė atstatė tai, ką nuodėmė buvo mumyse sugriovusi.

1709 Kas tiki į Kristų, tampa Dievo vaiku. Ta įvaikystė jį pakeičia leisdama sekti Kristaus pavyzdžiu, įgalina jį tinkamai elgtis ir daryti gera. Susivienijęs su savo Gelbėtoju, mokinys pasiekia tobulą meilę – šventumą. Malonės subrandintas moralinis gyvenimas virsta amžinuoju gyvenimu dangaus garbėje.

1710 „Kristus [...] pačiam žmogui pilnatviškai parodo, kas yra žmogus, ir atskleidžia jo pašaukimo kilnumą.“

1711 Apdovanotas dvasine siela, protu ir valia, žmogus nuo pat savo prasidėjimo yra artimas Dievui ir skirtas amžinajai palaimai. Jis tampa tobulas, kai ieško ir myli tai, kas teisinga ir gera.

1712 Tikroji laisvė yra „ypatingas Dievo paveikslo žmoguje ženklas“.

1713 Žmogus yra įpareigotas laikytis prigimtinio moralinio įstatymo, kuris jį ragina „daryti gera, bet vengti bloga“. Tą įstatymą jis girdi savo sąžinėje.

1714 Žmogus, kurio prigimtis buvo pažeista gimtosios nuodėmės, gali klysti, o naudodamasis savo laisve, palinkti į blogį.

1715 Kas tiki į Kristų, gauna naują gyvenimą Šventojoje Dvasioje. Malonės išugdytas ir subrandintas moralinis gyvenimas tobulai išsiskleis dangaus garbėje.

KBK 1699-1715 kontekstas