Aistrų moralumas. KBK | KATEKIZMAS.LT

5 skirsnis. Aistrų moralumas

1762^S-370^Y-293Žmogus siekia palaimos sąmoningais veiksmais; jo patiriamos aistros, arba jausmai, gali tam nuteikti ir prie to prisidėti.

I. Aistros

1763^S-370^Y-293Žodis „aistros“ priklauso krikščionių paveldui. Jausmai, arba aistros, yra juslingumo jauduliai, skatinantys veikti arba neveikti pagal tai, kas suvokiama ar įsivaizduojama kaip gera arba kaip bloga.

1764^S-370^Y-293Aistros yra žmogaus psichikos natūralūs dėmenys, jos užima tarpinę vietą tarp juslinio ir dvasinio gyvenimo ir yra juos jungianti grandis. 368Mūsų Viešpats pastebi, kad šaltinis, kuriame tūno aistros, yra žmogaus širdis.⁴³

1765^S-370^Y-293Aistrų yra daug. Visų svarbiausia yra meilė, kylanti iš potraukio į gėrį. Meilė pažadina nesamo gėrio troškimą ir viltį jį pasiekti. Išsipildžiusį troškimą lydi pasitenkinimas ir džiaugimasis turimu gėriu. Suvokta blogio grėsmė kelia neapykantą, pasibjaurėjimą ir būsimo blogio baimę. Tokie jauduliai baigiasi liūdesiu dėl esamo blogio arba jam priešpriešinamu pykčiu.

1766^S-370^Y-293„Mylėti – tai kam nors trokšti gėrio.“⁴⁴ Šis pirminis žmogaus širdies polinkis į gėrį yra visų kitų aistrų šaltinis. Mylimas tik gėris.⁴⁵1704 „Aistros yra blogos, jei meilė bloga, geros – jeigu ji gera.“⁴⁶

II. Aistros ir moralinis gyvenimas

1767^S-371^Y-294Pačios aistros nėra nei geros, nei blogos. Moralės požiūriu jos vertinamos tiek, kiek iš tiesų priklauso nuo proto ir valios. 1860Aistros yra vadinamos valingomis „dėl to, kad valia arba jas pažadina, arba joms nesipriešina“⁴⁷. Kad moralinis, arba žmogiškasis, gėris būtų tobulas, aistras turi tvarkyti protas.⁴⁸

1768^S-371^Y-294Stiprūs jausmai dar neparodo nei asmens moralumo, nei jo šventumo; tai tik neišsemiama vaizdinių ir nuotaikų atsarga, kuria reiškiasi moralinis gyvenimas. Moralės požiūriu aistros yra geros, kai jos turi įtakos geram veiksmui; priešingu atveju jos yra blogos. Gera valia jausmus palenkia sau ir nukreipia į gėrį ir palaimą; bloga valia pasiduoda netvarkingoms aistroms ir jas dar sustiprina.1803 Emocijos ir jausmai gali būti dorybių sutaurinti arba ydų sujaukti.1865

1769^S-371^Y-294Krikščionio gyvenime pati Šventoji Dvasia atlieka savo darbą, apimdama visą jo asmenį su jo kentėjimais, baime ir liūdesiu; tai matyti Viešpaties agonijos Alyvų sode bei kančios metu. Kristuje žmogiškuosius jausmus gali ištobulinti Jo gailestingoji meilė ir dieviškoji palaima.

1770^S-371^Y-29430Moralės požiūriu žmogus yra tobulas, kai jį kreipia į gėrį ne vien jo valia, bet ir jausmai, kaip pasakyta psalmėje: „Mano širdis ir kūnas gieda iš džiaugsmo gyvajam Dievui“ (Ps 84, 3).

Santrauka

1771^S-370^Y-293Žodis „aistros“ reiškia afektus, arba jausmus. Emocijos padeda žmogui nujausti gėrį ir įtarti blogį.

1772^S-370^Y-293Svarbiausios aistros yra meilė ir neapykanta, troškimas ir baimė, džiaugsmas, liūdesys ir pyktis.

1773^S-371^Y-294Aistros, kaip jausmingumo jauduliai, moralės požiūriu nėra nei geros, nei blogos. Tik būdamos pavaldžios arba nepavaldžios protui ir valiai, jos yra geros arba blogos moralės požiūriu.

1774^S-371^Y-294Emocijos ir jausmai gali būti dorybių sutaurinti arba ydų sujaukti.

1775^S-371^Y-294Moralinio gėrio požiūriu žmogus yra tobulas, kai jį į gėrį kreipia ne vien jo valia, bet ir „širdis“.

KBK nuorodos

17671860 Nežinojimas ne dėl savo kaltės, jeigu ir nepanaikina visos kaltės už sunkų nusižengimą, tai bent ją sumažina. Tačiau daroma prielaida, kad niekas negali nežinoti moralinio įstatymo principų, įrašytų kiekvieno žmogaus sąžinėje. Juslingumo paskatos bei aistros, lygiai kaip išorinė prievarta ar patologiniai sutrikimai, taip pat gali sumažinti nusidėjėlio laisvę ir kaltę. Tyčiomis padaryta nuodėmė, sąmoningai pasirenkant blogį, yra sunkiausia.

KBK 1860 kontekstas

17681803 „Mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, – apie visa, kas dorybinga ir šlovinga“ (Fil 4, 8). Dorybė yra pastovus ir tvirtas polinkis daryti gera. Ji leidžia žmogui ne tik daryti gerus darbus, bet ir atskleisti geriausia, ką pats turi. Dorybingas žmogus visomis savo juslinėmis ir dvasinėmis jėgomis siekia gėrio, jo ieško ir, konkrečiai veikdamas, jį pasirenka: Dorybingo gyvenimo tikslas yra tapti panašiam į Dievą.

KBK 1803 kontekstas

17681865 Nusidedant stiprėja polinkis nusidėti; tuos pačius veiksmus kartojant nuodėmė tampa yda. Dėl to atsiranda blogi polinkiai, kurie aptemdo sąžinę ir trukdo tinkamai vertinti, kas yra konkrečiai gera ir kas bloga. Tada nuodėmė ima kartotis ir sunkėti, bet visiškai išrauti moralinio jausmo nepajėgia.

KBK 1865 kontekstas

177030 „Tedžiūgauja VIEŠPATIES ieškančiųjų širdys“ (Ps 105, 3). Nors žmogus gali Dievą pamiršti ar atstumti, Dievas kiekvieną žmogų nuolat kviečia Jo ieškoti, kad žmogus gyventų ir surastų laimę. Tačiau tas ieškojimas reikalauja visų žmogaus proto pastangų, jo geros valios, „tiesios širdies“ bei liudijimo tų, kurie jį moko ieškoti Dievo. Didis esi, Viešpatie, ir labai šlovintinas, didelė Tavo galybė, ir Tavo išmintis neišmatuojama. Ir šlovinti Tave nori žmogus, maža dalelė Tavo kūrinijos; žmogus, nešantis su savimi savo mirtingumą, nešantis savo nuodėmės liudijimą, ir liudijimą, kad „priešiniesi išpuikėliams“; ir vis dėlto Tave nori šlovinti žmogus, maža dalelė Tavo kūrinijos. Tu paveiki mus taip, kad šlovinti Tave yra malonu, nes sukūrei mus, nukreipdamas savęsp, ir mūsų širdis nežino ramybės, kol nenurimsta Tavyje.

KBK 30 kontekstas

KBKS nuorodos

1762-1766, 1771-1772370. Kas yra aistros?

Aistros yra jausmai, emocijos arba juslingumo jauduliai – natūralūs žmogaus psichikos dėmenys, skatinantys veikti arba neveikti pagal tai, kas suvokiama kaip gera arba kaip bloga. Pagrindinės aistros yra meilė ir neapykanta, troškimas ir baimė, džiaugsmas, liūdesys, pyktis. Svarbiausia aistra yra meilė, kylanti iš potraukio į gėrį. Mylima tik tai, kas tikrai ar tariamai gera.

KBKS 370 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

43Plg. Mk 7, 21.

44Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 1–2, q. 26, a. 4, c, ed. Leon. 6, 190.

45Plg. Šv. Augustinas, De Trinitate, 8, 3, 4: CCL 50, 271–272 (PL 42, 949).

46Šv. Augustinas, De civitate Dei, 14, 7: CSEL 40/2, 13 (PL 41, 410).

47Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 1–2, q. 24, a. 1, c, ed. Leon. 6, 179.

48Plg. Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 1–2, q. 24, a. 3, c, ed. Leon. 6, 181.