Tikintieji: hierarchija, pasauliečiai, pašvęstasis gyvenimas
177. Kas yra tikintieji?
871-872Tikintieji yra tie, kurie, per Krikštą įtraukti į Kristų, yra tapę Dievo tautos nariais. Jie pašaukti vykdyti Dievo patikėtą Bažnyčiai misiją, kiekvienas pagal savo padėtį dalyvaudami Kristaus kunigiškojoje, pranašiškojoje ir karališkojoje veikloje. Jie visiškai lygūs tarpusavyje pagal Dievo vaikų kilnumą.
178. Iš ko sudaryta Dievo tauta?
873934Dieviškuoju įsteigimu Bažnyčioje yra įšventintųjų tarnautojų, gavusių Šventimų sakramentą ir sudarančių Bažnyčios hierarchiją. Kiti tikintieji vadinami pasauliečiais. Ir tarp vienų, ir tarp kitų yra tikinčiųjų, pašvęstųjų Dievui ypatingu būdu – išpažįstančių evangelinius patarimus: celibato skaistumą, neturtą ir klusnumą.
179. Kodėl Kristus įsteigė bažnytinę hierarchiją?
874-876935Kristus įsteigė bažnytinę hierarchiją, idant ši jo vardu ganytų Dievo tautą, ir dėl to suteikė jai valdžią. Ją sudaro įšventintieji tarnautojai: vyskupai, kunigai ir diakonai. Dėl Šventimų sakramento vyskupai ir kunigai tarnaudami veikia Kristaus kaip Galvos vardu ir atstovaudami jo asmeniui; diakonai tarnauja Dievo tautai žodžio, liturgijos ir meilės diakonija (tarnystė).
180. Kaip įgyvendinamas bažnytinės tarnybos kolegialumas?
877Kristaus išrinktų ir pasiųstų dvylikos apaštalų pavyzdžiu bažnytinės hierarchijos narių vienybė skirta visų tikinčiųjų bendrystei. Kiekvienas vyskupas tarnauja kaip vyskupų kolegijos narys bendrystėje su popiežiumi, kartu su juo rūpindamasis visuotine Bažnyčia. Kunigai tarnauja kaip dalinės Bažnyčios kunigijos nariai bendrystėje su savo vyskupu ir jo vadovaujami.
181. Kodėl bažnytinė tarnyba yra ir asmeninio pobūdžio?
878-879Bažnytinė tarnyba yra ir asmeninio pobūdžio dėl to, kad Šventimų sakramento galia kiekvienas yra atsakingas asmeniškai jį pašaukusiam ir misiją jam patikėjusiam Kristui.
182. Kokia yra popiežiaus misija?
881-882936-937Popiežius, Romos vyskupas ir šventojo Petro įpėdinis, yra nuolatinis ir regimasis Bažnyčios vienybės pradas ir pamatas. Jis yra Kristaus vikaras, vyskupų kolegijos galva ir visos Bažnyčios ganytojas, dieviškuoju įsteigimu turintis joje pilnatvišką, aukščiausią, tiesioginę ir visuotinę valdžią.
183. Kokia yra vyskupų kolegijos užduotis?
883-885Bendrystėje su popiežiumi ir visada su juo vyskupų kolegija taip pat vykdo aukščiausią ir pilnatvišką valdžią Bažnyčioje.
184. Kaip vyskupai įgyvendina mokymo misiją?
888-890939Bendrystėje su popiežiumi vyskupai kaip Kristaus autoritetu įgalioti tikri apaštalų tikėjimo liudytojai privalo visiems ištikimai ir autoritetingai skelbti Evangeliją. Dievo tauta tvirtai laikosi tikėjimo, remdamasi antgamtiniu tikėjimo jausmu ir vadovaujama gyvojo Bažnyčios Magisteriumo.
185. Kada pasireiškia Magisteriumo neklystamumas?
891Neklystamumas pasireiškia tada, kai Romos popiežius, kaip aukščiausiasis Bažnyčios ganytojas, savo valdžios galia arba vyskupų kolegija bendrystėje su popiežiumi, ypač susirinkusi į visuotinį Susirinkimą, galutiniu aktu skelbia mokymą tikėjimo ar moralės klausimais ir kai popiežius ir vyskupai paprastajame magisteriume sutartinai pateikia kokį nors mokymą kaip galutinį. Šio mokymo privalo laikytis kiekvienas tikintysis su tikėjimo klusnumu.
186. Kaip vyskupai atlieka šventinimo tarnybą?
893Vyskupai šventina Bažnyčią, dalydami Kristaus malonę per žodžio ir sakramentų tarnybą, ypač per Eucharistiją, taip pat savo malda, pavyzdžiu ir darbu.
187. Kaip vyskupai vykdo valdymo pareigą?
894-896Kiekvienas vyskupas kaip vyskupų kolegijos narys drauge su kitais vyskupais, esančiais vienybėje su popiežiumi, kolegialiai rūpinasi visomis dalinėmis Bažnyčiomis ir visa Bažnyčia. Jam patikėtajai dalinei Bažnyčiai vyskupas vadovauja jam būdingos, paprastos ir tiesioginės šventosios valdžios galia Gerojo Ganytojo Kristaus vardu bendrystėje su visa Bažnyčia ir vadovaujamas Petro įpėdinio.
188. Koks yra tikinčiųjų pasauliečių pašaukimas?
897-900940Tikintys pasauliečiai pašaukti ieškoti Dievo karalystės, pagal Dievo valią aiškindami ir tvarkydami laikinuosius dalykus. Taip jie įgyvendina visų pakrikštytųjų pašaukimą šventumui ir apaštalavimui.
189. Kaip tikintieji pasauliečiai dalyvauja Kristaus kunigiškojoje tarnyboje?
901-903Jie dalyvauja joje, kaip dvasinę auką, „priimtiną Dievui per Jėzų Kristų“ (1 Pt 2, 5), aukodami, pirmiausia Eucharistijoje, visą savo gyvenimą – veiklą, maldas, apaštalavimo užmojus, šeimos gyvenimą, kasdienį darbą, kantriai pakeliamus gyvenimo sunkumus ir kūno bei dvasios atgaivą. Taip Kristui atsidavę ir Šventosios Dvasios pašvęsti pasauliečiai aukoja Dievui patį pasaulį.
190. Kaip jie dalyvauja jo pranašiškojoje tarnyboje?
904-907942Jie dalyvauja joje tikėjimu vis labiau priimdami Kristaus žodį ir skelbdami jį pasauliui gyvenimo liudijimu, žodžiu, evangelizacijos ir katechezės veikla. Evangelizacijos veikla ypač veiksminga dėl to, kad vykdoma pasauliui būdingomis sąlygomis.
191. Kaip jie dalyvauja jo karališkojoje tarnyboje?
908-913943Pasauliečiai dalyvauja Kristaus karališkojoje veikloje, gavę iš jo galios savęs atsižadėjimu ir savo gyvenimo šventumu įveikti nuodėmę savyje ir pasaulyje. Eidami įvairias pareigas jie tarnauja bendruomenei ir suteikia moralinės vertės laikinajai žmonių veiklai bei visuomenės institucijoms.
192. Kas yra pašvęstasis gyvenimas?
914-916944Tai vienas iš Bažnyčios pripažintų gyvenimo luomų. Tai laisvas atsakas į ypatingą Kristaus kvietimą, kuriuo pašvęstieji asmenys visiškai atsiduoda Dievui ir, Šventosios Dvasios skatinami, siekia meilės tobulumo. Tokiam pašvęstumui būdingas evangelinių patarimų laikymasis.
193. Kaip pašvęstasis gyvenimas prisideda prie Bažnyčios misijos?
931-933945Pašvęstuoju gyvenimu dalyvaujama Bažnyčios misijoje per visišką atsidavimą Kristui ir broliams, liudijant dangaus karalystės viltį.
KBK nuorodos
177.
871
„Kristaus tikintieji yra tie, kurie, Krikštu įjungti į Kristų, buvo suburti į Dievo tautą ir dėl to savaip tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios pareigos dalyviais yra pašaukti – kiekvienas pagal savo padėtį – į misiją, kurią atlikti pasaulyje Dievas pavedė Bažnyčiai.““
872 „Visi Kristaus tikintieji dėl atgimimo Kristuje yra tikrai lygūs orumu ir veikla ir todėl visi – kiekvienas pagal savo padėtį ir pareigas – bendradarbiauja statydami Kristaus Kūną.“
873
Net Viešpaties valia atsiradę skirtumai tarp Jo kūno narių tarnauja to kūno vienybei ir misijai. Mat „Bažnyčioje egzistuoja tarnavimo įvairovė, bet misijos vienovė. Apaštalams ir jų įpėdiniams Kristus skyrė pareigą jo vardu bei galia mokyti, šventinti ir valdyti. O pasauliečiai, tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios tarnybos dalyviais, atlieka savo pareigas visos Dievo tautos misijoje Bažnyčioje ir pasaulyje.“ Pagaliau „abiejose grupėse yra Kristaus tikinčiųjų, kurie įsipareigodami gyventi pagal evangelinius patarimus [...] savitu būdu pašvenčiami Dievui ir tarnauja išganomajai Bažnyčios misijai.“
934 „Dieviškuoju įsteigimu Bažnyčioje tarp Kristaus tikinčiųjų yra įšventintųjų tarnautojų, kurie teisėje vadinami dvasininkais; kiti vadinami pasauliečiais. Abiejose grupėse yra Kristaus tikinčiųjų, kurie, įsipareigodami gyventi pagal evangelinius patarimus [...], savitu būdu pašvenčiami Dievui ir tarnauja išganomajai Bažnyčios misijai.“
874
Pats Kristus yra Bažnyčioje esančių tarnybų versmė. Jis jas įsteigė, suteikė joms galią ir misiją, nurodė kryptį ir tikslą:
„Dievo tautai ganyti ir nuolatos gausinti Viešpats Kristus savo Bažnyčioje įsteigė įvairias tarnybas, skirtas viso kūno gerovei. Juk gavusieji šventąją galią tarnautojai iš tikrųjų tarnauja savo broliams, idant visi, priklausantys Dievo tautai [...], pasiektų išganymą.“
875 „Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?! O kas gi skelbs nesiųstas?“ (Rom 10, 14–15). Niekas, nei atskiras asmuo, nei bendruomenė, negali pats sau skelbti Evangelijos. „Taigi tikėjimas iš klausymo“ (Rom 10, 17). Niekas negali pats savęs įgalioti ir pasiųsti Evangelijos skelbti. Viešpaties siųstasis kalba ir veikia remdamasis ne savo paties, bet Kristaus autoritetu; kalba bendruomenei ne kaip jos narys, bet Kristaus vardu. Niekas negali pats sau suteikti malonės, ji turi būti duota ir dovanota. Tam reikia malonės tarnų, paties Kristaus įgaliotų ir įteisintų. Iš Jo vyskupai ir kunigai gauna siuntimą ir įgaliojimus („šventąją galią“) veikti in persona Christi Capitis
[„atstovaudami Galvai – Kristui“], o diakonai, būdami vienybėje su vyskupu ir jo kunigais, – stiprybės tarnauti Dievo tautai liturgijos, žodžio ir meilės „diakonija“. Tą tarnybą, kurią Kristaus siųstieji atlieka iš Dievo malonės, – daro ir teikia tai, ko patys savo galia negalėtų daryti ir teikti, – Bažnyčios tradicija vadina „sakramentu“. Bažnytinė tarnyba suteikiama ypatingu sakramentu.
876 Su sakramentine bažnytinės tarnybos prigimtimi neatskiriamai susijęs tarnavimas. Visiškai priklausydami nuo Kristaus, kuris siunčia juos ir teikia galią, įšventintieji yra tikri „Kristaus tarnai“, sekdami Kristumi, kuris pats dėl mūsų noriai priėmė „tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7). Kadangi žodis ir malonė, kuriems jie tarnauja, yra ne jų, bet Kristaus, kitų labui jiems tai patikėjusio, jie savo valia tampa visų vergais.
935 Kristus siunčia savo apaštalus ir jų įpėdinius skelbti tikėjimo ir steigti Jo karalystės. Jis leidžia jiems dalyvauti savo misijoje. Iš Jo jie gauna galią Jam atstovauti.
877 Taip pat sakramentinei bažnytinių tarnybų prigimčiai būdingas jų kolegialumas. Jau nuo pat savo tarnybos pradžios Viešpats Jėzus paskyrė Dvylika; jie yra „naujojo Izraelio daigai ir drauge šventosios hierarchijos pradžia“. Drauge išrinkti, jie buvo ir drauge pasiųsti, o jų broliška vienybė skirta visų tikinčiųjų broliškai bendrystei; ji yra nelyginant dieviškųjų Asmenų vienybės atspindys ir liudijimas. Dėl to kiekvienas vyskupas savo tarnybą atlieka vyskupų kolegijoje, vienybėje su Romos vyskupu, šv. Petro įpėdiniu ir vyriausiuoju kolegijos vadovu; kunigai savo tarnybą atlieka kaip vyskupijos kunigijos nariai, vadovaujami savo vyskupo.
878 Pagaliau sakramentinei bažnytinės tarnybos prigimčiai būdingas asmeniškumas. Nors Kristaus tarnai darbuojasi bendrai, jie visada veikia ir asmeniškai. Kiekvienas yra pašauktas asmeniškai: „Tu sek paskui mane!“ (Jn 21, 22), kad bendroje misijoje būtų ir asmeninis liudytojas, asmeniškai atsakingas Tam, kuris duoda užduotį, ir veiktų „Jo asmens vardu“ ir asmenų labui: „Aš tave krikštiju vardan Dievo – Tėvo...“; „Aš tau atleidžiu...“
879 Tad sakramentinė tarnyba Bažnyčioje yra drauge ir kolegialus, ir asmeniškas tarnavimas, atliekamas Kristaus vardu. Tai patvirtina santykiai tarp vyskupų kolegijos ir jos vadovo, šv. Petro įpėdinio, ir ryšys tarp pastoracinės vyskupo atsakomybės už savo dalinę Bažnyčią ir bendro vyskupų kolegijos rūpinimosi visuotine Bažnyčia.
881 Viešpats padarė savo Bažnyčios uola tik vieną Simoną, kurį pavadino Petru, ir jam įteikė jos raktus; jį paskyrė visos kaimenės ganytoju. „Tačiau Petrui duotas įgaliojimas surišti ir atrišti, be abejo, buvo suteiktas ir apaštalų kolegijai, esančiai vienybėje su savo galva.“ Ši pastoracinė Petro ir kitų apaštalų tarnyba yra vienas iš Bažnyčios pamatų. Tą darbą tęsia vyskupai, pirmumo teise vadovaujami popiežiaus.
882
Popiežius kaip Romos vyskupas ir šv. Petro įpėdinis „yra nuolatinis ir regimas tiek vyskupų, tiek daugybės tikinčiųjų vienybės pradas bei pamatas“.
„Tad Romos popiežius pagal savo kaip Kristaus vietininko ir visos Bažnyčios ganytojo pareigas Bažnyčioje turi aukščiausią ir visuotinę galią, kuria jis visada gali laisvai naudotis.“
936 Regimu savosios Bažnyčios pamatu Viešpats padarė šv. Petrą ir jam atidavė jos raktus. Romos Bažnyčios vyskupas, šv. Petro įpėdinis, yra „Vyskupų Kolegijos Galva, Kristaus Vikaras ir visuotinės Bažnyčios šioje žemėje Ganytojas“.
937 Popiežius „Dievo patvarkymu turi aukščiausią, pilnatvišką, tiesioginę ir visuotinę galią rūpintis sielomis“.
883 „Vyskupų kolegija arba bendrija turi galios tik drauge su Romos popiežiumi, [...] kaip savo galva.“ Ta kolegija, kaip tokia, „yra aukščiausios ir pilnutinės galios subjektas visoje Bažnyčioje, tačiau šia galia gali naudotis tik Romos popiežiaus sutikimu.“
884 „Vyskupų Kolegija iškilmingu būdu savo galia visuotinei Bažnyčiai naudojasi Visuotiniame Susirinkime.“ „Visuotinis Susirinkimas būna tik tada, kai Petro įpėdinis jį kaip tokį patvirtina ar bent jau priima.“
885 „Ši kolegija, būdama sudaryta iš daugelio, išreiškia Dievo tautos įvairovę ir visuotinumą, o būdama suburta po viena galva – Kristaus kaimenės vienybę.“
888 Vyskupų ir jų bendradarbių kunigų „pirmoji pareiga yra skelbti visiems Dievo Evangeliją“, kaip yra įsakęs Viešpats. Jie yra „tikėjimo šaukliai, atvedantys Kristui naujų mokinių, ir autentiški, tai yra Kristaus autoriteto įgalioti“, apaštalų tikėjimo „mokytojai“.
889 Kad išlaikytų Bažnyčioje gryną, apaštalų perduotą tikėjimą, Kristus, kuris pats yra Tiesa, panoro suteikti savo Bažnyčiai galią būti neklystamai, kaip ir Jis. „Antgamtiškai suvokianti tikėjimą“ Dievo tauta „nenukrypstamai [jo] laikosi“, gyvojo Bažnyčios Magisteriumo vadovaujama.
890
To Magisteriumo misija yra susijusi su galutine Dievo ir Jo tautos Sandora, Dievo atnaujinta Kristuje; Magisteriumas turi saugoti tautą nuo paklydimų ir svyravimų ir laiduoti objektyvią galimybę neklaidingai išpažinti tikrąjį tikėjimą. Pastoracinė Bažnyčios Magisteriumo pareiga yra budėti, kad Dievo tauta gyventų tiesoje, kuri išlaisvina. Idant ganytojai galėtų tokią tarnystę atlikti, Kristus juos apdovanojo neklaidingumo charizma tikėjimo ir doros dalykuose. Ta charizma gali pasireikšti įvairiai.
939 Vyskupų uždavinys yra savo bendradarbių kunigų bei diakonų padedamiems neklaidingai mokyti tikėjimo, švęsti dieviškąją liturgiją, ypač Eucharistiją, ir, kaip tikriems ganytojams, vadovauti savo Bažnyčiai. Jų pareiga taip pat – drauge su popiežiumi ir jo vadovaujamiems – rūpintis visomis Bažnyčiomis.
891 „Romos popiežius, vyskupų kolegijos galva, pačių savo pareigų dėka yra neklystantis, kaip visų Kristaus tikinčiųjų aukščiausiasis ganytojas ir mokytojas, stiprinantis savo brolių tikėjimą, galutiniu aktu skelbdamas kokį nors tikėjimo ar dorovės mokymo dalyką [...]. Bažnyčiai pažadėtasis neklystamumas glūdi ir vyskupų kolegijoje, kartu su Petro įpėdiniu vykdančioje aukščiausiąjį Magisteriumą“, ypač Visuotiniame Susirinkime. Kai Bažnyčios aukščiausiasis Magisteriumas pateikia ką nors „tikėti, kaip Dievo apreiškimą“ ir kaip Kristaus mokymą, tokių apibrėžimų reikia „laikytis su tikėjimo klusnumu“. Šis neklystamumas „aprėpia visą dieviškojo Apreiškimo lobį“.
893
Vyskupas taip pat yra „aukščiausiosios kunigystės malonės dalytojas, ypač Eucharistijoje, kurią atnašauja pats arba paveda atnašauti“ savo bendradarbiams kunigams. Mat Eucharistija yra dalinės Bažnyčios gyvenimo centras. Vyskupas ir kunigai pašventina Bažnyčią savo malda ir darbu, žodžio ir sakramentų tarnyba. Jie šventina ją savo pavyzdžiu, ne kaip jiems „pavestųjų valdovai, bet kaip kaimenės pavyzdys“ (1 Pt 5, 3), „idant drauge su jiems patikėtąja kaimene pasiektų amžinąjį gyvenimą“.
894 „Kaip Kristaus pavaduotojai ir pasiuntiniai, vyskupai jiems pavestąsias dalines Bažnyčias valdo patarimais, įtikinėjimais, pavyzdžiais, taip pat savo autoritetu ir šventąja valdžia“, tačiau naudotis ja gali vien tam, kad stiprintų tas Bažnyčias, būdami kupini tarnavimo dvasios kaip ir jų Mokytojas.
895
„Valdžia, kurią jie asmeniškai vykdo Kristaus vardu, yra būdinga, paprasta ir tiesioginė, nors Bažnyčios aukščiausioji vadovybė galiausiai tvarko naudojimąsi ja.“ Tačiau vyskupų negalima laikyti popiežiaus pagalbininkais; jam priklausanti ordinarinė ir tiesioginė valdžia visai Bažnyčiai anaiptol nenaikina vyskupų valdžios, atvirkščiai, ją stiprina ir gina, tik pastaroji turi reikštis sutartinai su visa Bažnyčia ir popiežiaus vadovaujama.
896
Gerojo Ganytojo pavyzdys tebus ir vyskupo pastoracinės užduoties „pirmavaizdis“. Suvokdamas savo silpnumą, vyskupas „geba užjausti nežinančius ir klystančius. Teneatsisako jis išklausyti savo valdinių, kuriuos globoja kaip tikrus savo vaikus [...]. O tikintieji turi taip laikytis vyskupo, kaip Bažnyčia – Jėzaus Kristaus ir Jėzus Kristus – savo Tėvo“:
Visi sekite vyskupu – kaip Jėzus Kristus sekė Tėvu, o kunigais – kaip apaštalais. Diakonus gerbkite kaip Dievo priesaką. Niekas tenetvarko Bažnyčios reikalų be vyskupo.
897
„Pasauliečiais čia vadinami visi Kristaus tikintieji, išskyrus tuos, kurie yra gavę šventimus ir priklauso Bažnyčioje pripažintam vienuolių luomui. Tai Kristaus tikintieji, Krikštu sujungti su Kristaus kūnu, tapę Dievo tauta ir savaip tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios pareigos dalininkais. Jie vykdo Bažnyčioje ir pasaulyje jiems tenkančią visos krikščionių tautos misijos dalį.“
898
Pasauliečių pašaukimas yra „ieškoti Dievo karalystės, rūpinantis laikinaisiais dalykais ir juos tvarkant pagal Dievo valią [...]. Tad jiems ypatingu būdu pavesta taip nušviesti ir tvarkyti visus laikinuosius dalykus, su kuriais jie glaudžiai susieti, kad visa vyktų Kristaus norimu būdu ir augtų bei šlovintų Kūrėją ir Atpirkėją.“
899
Krikščionių pasauliečių iniciatyva ypač būtina, kai reikia surasti ar sugalvoti būdus, kaip socialinį, politinį, ekonominį gyvenimą persmelkti krikščioniškojo tikėjimo dvasia. Toji iniciatyva yra normalus Bažnyčios gyvenimo elementas:
Tikintieji pasauliečiai yra pirmose Bažnyčios gyvenimo gretose; per juos Bažnyčia tampa gyvybiniu visuomenės pradmeniu. Dėl to būtent jie turi vis aiškiau suvokti, kad ne tik priklauso Bažnyčiai, bet ir patys yra Bažnyčia, tai yra tikinčiųjų bendrija žemėje, vadovaujama vienos galvos – popiežiaus ir vyskupų drauge su juo. Visi jie yra Bažnyčia.
900 Kadangi pasauliečiai, kaip ir visi tikintieji, Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentais yra Viešpaties siunčiami apaštalauti, tai jie yra įpareigoti ir turi teisę individualiai ar organizuotai darbuotis, kad dieviškąją išganymo naujieną pažintų ir priimtų visi žmonės ir visa žemė; ta pareiga yra dar svarbesnė tada, kai tik per juos žmonės gali išgirsti Evangeliją ir pažinti Kristų. Bažnytinėse bendruomenėse jų veikla yra tokia reikalinga, kad be jos ganytojų apaštalavimas dažniausiai nesti pakankamai veiksmingas.
940 „Kadangi pasauliečių luomui būdinga gyventi pasaulyje ir rūpintis pasaulio reikalais, Dievas pašaukia juos, užsidegusius krikščioniškąja dvasia ir veikiančius tarsi raugas, apaštalauti pasaulyje.“
901
„Pasauliečiai, būdami skirti Kristui ir patepti Šventąja Dvasia, yra įstabiu būdu šaukiami ir rengiami, kad Dvasia juose neštų vis gausesnį vaisių. Mat visi jų darbai, maldos ir apaštalavimo pastangos, santuokinis ir šeimos gyvenimas, kasdienis triūsas ir sielos bei kūno poilsis, jei tik tai atliekama Dvasioje, ir net kantriai pakeliami gyvenimo sunkumai, per Jėzų Kristų tampa Dievui priimtinomis dvasinėmis aukomis, kurios eucharistinės aukos metu drauge su Viešpaties Kūnu itin pamaldžiai įteikiamos Tėvui. Šitaip ir pasauliečiai, tartum visur šventai veikią garbintojai, patį pasaulį pašvenčia Dievui.“
902 Šventinimo tarnyboje „išskirtiniu būdu [...] dalyvauja tėvai, gyvendami santuokinį gyvenimą krikščioniška dvasia ir rūpindamiesi krikščionišku vaikų auklėjimu“.
903
Reikiamų savybių turintys pasauliečiai gali būti skiriami nuolatinei lektorių ir akolitų tarnybai. „Kur reikalauja Bažnyčios būtinybė, nesant tarnautojų, pasauliečiai, net jei nėra lektoriai ar akolitai, taip pat gali pagal teisės nuostatas juos pavaduoti, atlikdami kai kurias jų pareigas, būtent: vykdyti žodžio tarnystę, vadovauti liturginėms maldoms, teikti krikštą ir dalyti šventąją Komuniją.“
904
„Kristus [...] savo pranašavimo uždavinį vykdo [...], tam panaudodamas ne vien hierarchiją [...], bet ir pasauliečius, kuriuos pasiskiria liudytojais ir apdovanoja tikėjimo nuovoka bei žodžio malone“:
Mokyti žmogų, kad jį atvestų į tikėjimą, pridera kiekvienam pamokslininkui ir net kiekvienam tikinčiajam.
905
Pasauliečiai savo pranašiškąją misiją taip pat atlieka „evangelizuodami, tai yra skelbdami Kristų gyvenimo pavyzdžiu ir žodžiu“. „Šitoks evangelizavimas [...] yra savitas ir ypač veiksmingas tuo, kad vykdomas įprastinėmis pasaulio sąlygomis“:
Šios srities apaštalavimą sudaro ne vien gyvenimo liudijimas; tikras apaštalas ieško progų žodžiais skelbti Kristų tiek netikintiesiems, [...], tiek tikintiesiems.
906 Tikintys pasauliečiai, kurie yra tam tinkami ir pasirengę, gali imtis katechetinės veiklos, dėstyti teologiją, darbuotis visuomenės komunikavimo priemonėse.
907 Tikintieji „turi teisę, o kartais ir pareigą, pagal savo išprusimą, kompetenciją ir autoritetą pareikšti savo nuomonę šventiesiems ganytojams apie reikalus, susijusius su Bažnyčios gėriu, ir ją pranešti kitiems tikintiesiems, išlaikydami tikėjimo ir doros grynumą bei pagarbą ganytojams ir atsižvelgdami į bendrąją naudą bei asmenų orumą“.
908
Būdamas klusnus iki mirties, Kristus perdavė savo mokiniams karališkosios laisvės dovaną, kad jie „išsižadėjimu bei šventu gyvenimu nugalėtų savyje nuodėmės karalystę“:
Kas suvaldo savo paties kūną ir, vadovaudamas savo sielai, derama ištverme neleidžia jos varginti kūno aistroms, tas, tikrai karališką galią parodęs, vadinamas karaliumi; mokėdamas susivaldyti ir save apginti, jis nesiduoda paimamas nuodėmės vergijon.
909 Be to, „jeigu kurios nors pasaulio institucijos ir sąlygos stumia dorovę į nuodėmę, pasauliečiai jungtinėmis jėgomis tepagydo jas taip, kad jos atitiktų teisingumo reikalavimus ir, užuot trukdžiusios, padėtų dorybėms reikštis. Tai darydami, jie suteiks moralinę vertę kultūrai ir žmonių veiklai“.
910 „Pasauliečiai gali jaustis esą pašaukti arba būti pašaukti bendradarbiauti su savo ganytojais bažnytinės bendruomenės tarnyboje šios bendruomenės augimo bei gyvenimo labui, vykdydami įvairiausias užduotis, sulig Viešpaties jiems dovanotomis malonėmis ir charizmomis.“
911 Vykdant Bažnyčioje vadovavimo galią, tikintieji pasauliečiai gali pagal teisės nuostatus bendradarbiauti Bažnyčioje: dalyvauti dalinių Bažnyčių susirinkimuose, vyskupijų sinoduose, pastoracinėse tarybose; kartu su kitais asmenimis rūpintis parapijoje pastoracija; bendradarbiauti ekonominių reikalų tarybose; būti bažnytinių teismų nariai ir t. t.
912
Tikintieji „teišmoksta rūpestingai skirti, kurios teisės bei pareigos yra jų kaip Bažnyčios narių, o kurios plaukia iš to, kad jie yra žmonijos visuomenės nariai. Tesistengia darniai jungti vienas su kitomis, atmindami, jog kiekvieną laikinąjį reikalą turi lemti krikščioniškoji sąžinė, nes jokia žmogaus veikla, net laikinųjų dalykų plotmėje, negali būti atsieta nuo aukščiausios Dievo valdžios.“
913 „Šitaip kiekvienas pasaulietis gautomis dovanomis 'pagal Kristaus dovanos mastą' (Ef 4, 7) tampa pačios Bažnyčios uždavinio liudytoju ir gyvuoju įrankiu.“
914
„Luomas, kyląs iš pasižadėjimo sekti Evangelijos patarimais, nors ir nepriklauso hierarchinei Bažnyčios struktūrai, nepaneigiamai priklauso jos gyvenimui ir šventumui.“
915 Daugeriopi Evangelijos patarimai siūlomi visiems Kristaus mokiniams. Tobula meilė, kuriai pašaukti visi tikintieji, laisvai atsiliepusius į kvietimą pasiaukoti Dievui įpareigoja nesantuokiniame gyvenime laikytis skaistumo dėl Dievo karalystės, neturto ir klusnumo. „Pašvęstojo gyvenimo“ skiriamasis ženklas ir yra tų [Evangelijos] patarimų įžadai laikantis Bažnyčios pripažinto pastovaus gyvenimo būdo.
916
Tad vienuoliškasis gyvenimas yra būdas giliau patirti pašventinimą, turintį šaknis Krikšte ir žmogų visiškai atiduodantį Dievui. Pašvęstajame gyvenime Kristaus tikintieji, Šventosios Dvasios akinami, ryžtasi ištikimiau sekti Kristumi, atsiduoti už viską labiau mylimam Dievui, siekti tobulos meilės Dievo karalystės tarnyboje ir taip ženklinti bei skelbti Bažnyčioje būsimojo gyvenimo garbę.
944 Dievui pašvęstojo gyvenimo skiriamasis ženklas yra Bažnyčios pripažintas pastovus gyvenimo būdas, įžadais įsipareigojus laikytis Evangelijos patarimų: skaistumo, neturto ir klusnumo.
931 Labiau už viską mylimam Dievui atsidavęs žmogus, kurį jau Krikštas buvo Jam pavedęs, šitaip tampa dar labiau pašvęstas tarnauti Dievui ir atsidėti Bažnyčios labui. Dievui pašvęstuoju būviu Bažnyčia apreiškia Kristų ir parodo, kaip nuostabiai joje veikia Šventoji Dvasia. Davusių įžadus paskirtis – pirmiausia gyventi savuoju pašventinimu. Kadangi pačiu pašventinimu įsipareigoja tarnauti Bažnyčiai, jie „įpareigojami ypatingai darbuotis misijinėje veikloje savu instituto būdu“.
932
Bažnyčioje, kuri yra tarytum sakramentas, tai yra Dievo gyvenimo ženklas ir įrankis, vienuoliškasis gyvenimas tampa ypatingu Atpirkimo slėpinio ženklu. Eiti paskui Kristų ir „ištikimiau“ Juo sekti, „akivaizdžiau“ parodyti Jo savęs išsižadėjimą reiškia glaustis prie Kristaus širdies „tvirčiau“ už kitus savo meto žmones. Tuo „siauresniu“ keliu einantieji savuoju pavyzdžiu skatina savo brolius ir seseris ir „ryškiai ir išskirtinai liudija, kad pasaulio negalima perkeisti ir paaukoti Dievui be Palaiminimų dvasios“.
933
Ar šis liudijimas būtų viešas, kaip vienuolių, ar privataus pobūdžio, ar net slaptas, Kristaus atėjimas visiems pašvęstiesiems yra jų gyvenimo šaltinis ir kelrodė žvaigždė:
Kadangi Dievo tauta neturi čia pasiliekančios buveinės, [...] vienuolių luomas visiems tikintiesiems ryškiau atskleidžia jau šiame pasaulyje slypinčius dangiškuosius turtus, liudija Kristaus Atpirkimu įgytą naują ir amžiną gyvenimą, skelbia būsimąjį prisikėlimą ir dangaus karalystės garbę.
945 Žmogus, jau Krikštu paskirtas labiau už viską mylėtinam Dievui, pašvęstojo gyvenimo būvyje labiau pasiaukoja tarnauti Dievui ir visos Bažnyčios labui.
