Žmogaus laisvė. KBK | KATEKIZMAS.LT

3 skirsnis. Žmogaus laisvė

1730^S-363^Y-286^Y-287Dievas sukūrė žmogų kaip protingą būtybę, apdovanodamas ją savo iniciatyva veikiančio ir už savo veiksmus atsakingo asmens kilnumu. „Juk Dievas norėjo žmogų 'palikti savo paties išminčiai' (Sir 15, 14), idant jis pats ieškotų Kūrėjo ir, laisvai jo laikydamasis, pasiektų visišką tobulumą bei tobulą laimę" ²⁹.30

Žmogus yra protingas ir tuo panašus į Dievą, sukurtas laisvas ir atsakingas už savo veiksmus.³⁰

I. Laisvė ir atsakomybė

1731^S-363^Y-286^Y-287Laisvė yra prote ir valioje besišaknijanti galia veikti ar neveikti, daryti viena ar kita, kitaip sakant, sąmoningai veikti. Turėdamas laisvą valią, kiekvienas atsako už save. Žmogaus laisvė yra jėga, ugdanti ir brandinanti jame tiesą ir gėrį. Laisvė tampa tobula, kai lygiuojasi į Dievą, kuris yra mūsų palaima.1721

1732^S-363^Y-286^Y-287396Kol žmogus dar nėra savęs neatskiriamai susiejęs su didžiausiu gėriu – Dievu, jo laisvė apima galimybę rinktis gėrį arba blogį, vadinasi, arba tobulėti, arba smukti žemyn ir nusidėti.1849 Laisvė būdinga tikrai žmogiškiems veiksmams. Ji tampa pagyrimo arba pasmerkimo, nuopelnų arba kaltės šaltiniu.2006

1733^S-363^Y-286^Y-2871803Kuo daugiau žmogus daro gera, tuo jis tampa laisvesnis. Tikroji laisvė tik ta, kuri tarnauja gėriui ir teisingumui. Pasirinkdami neklusnumą ir blogį, žmonės piktnaudžiauja laisve ir tampa nuodėmės vergais³¹.

1734^S-364^Y-2881036Būdamas laisvas, žmogus yra atsakingas už savo veiksmus tiek, kiek jie yra valingi. 1804Dorybių puoselėjimas, gėrio pažinimas ir askezė stiprina valios galią žmogaus veiksmams.

1735^S-364^Y-288Pakaltinamumą ir atsakomybę gali sumažinti ir net panaikinti nežinojimas,597 neatidumas, prievarta, baimė, įprotis, nesuvaldomas jausmingumas ir kitos psichinės ar socialinės priežastys.

1736^S-364^Y-288Kaltė dėl kiekvieno tiesiogiai tyčinio veiksmo tenka jo atlikėjui:

2568Antai Viešpats klausia sode nusidėjusią Ievą: „Kodėl tu taip padarei?“ (Pr 3, 13). To paties klausia Kainą.³² Ir pranašas Natanas to klausia karalių Dovydą, kai šis svetimavo su Urijo žmona ir jį nužudė.³³

Veiksmas gali būti tyčinis netiesiogiai, jei jis atliekamas nesirūpinant tuo, ką privalu žinoti ar daryti, pavyzdžiui, dėl eismo taisyklių nežinojimo įvykusios avarijos atveju.

1737^S-364^Y-2882263Veiksmo padarinys gali būti toleruotinas, jei veikėjas jo netroško, pavyzdžiui, sergantį vaiką slaugančios motinos jėgų išsekimas. Blogas padarinys neužtraukia kaltės, jei jo netrokšta nei kaip tikslo, nei kaip veiksmo priemonės; toks atvejis būtų mirtis gelbint pavojuje atsidūrusį žmogų. Tačiau blogas padarinys užtraukia kaltę, jei jį buvo galima numatyti ir jo išvengti; toks atvejis yra dėl neblaivaus vairuotojo kaltės įvykusi žmogžudystė.

1738^S-365^Y-289Laisvė įgyvendinama žmonių tarpusavio santykiuose. Kiekvienas žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, turi prigimtinę teisę būti laikomas laisvu ir atsakingu. Visi žmonės privalo gerbti kiekvieną. Teisė naudotis laisve neatskiriama nuo žmogaus asmens orumo, ypač moralės ir religijos srityje.³⁴2106 Ta teisė pripažintina ir saugotina neperžengiant bendrojo gėrio ir viešosios tvarkos ribų.³⁵210

II. Žmogaus laisvė išganymo ekonomijoje

1739^S-366^Y-290Laisvė ir nuodėmė. Žmogaus laisvė yra ribota ir klaidi. Žmogus iš tiesų suklydo.387 Laisvai nusidėjo. Atmesdamas Dievo meilės planą, jis apsigavo ir tapo nuodėmės vergu. Tas pirmas susvetimėjimas pagimdo kitus. 401Žmonijos istoriją nuo pat pradžių ženklino nelaimės ir prievarta, kilusios iš žmogaus širdies netikusiai naudojantis laisve.

1740^S-366^Y-289^Y-2902108Grėsmė laisvei. Laisvė nesuteikia teisės sakyti ir daryti, ką tik nori. Būtų klaida manyti, kad „laisvam žmogui užtenka savęs paties, o jo tikslas – naudojantis žemiškomis gėrybėmis patenkinti grynai savo poreikius“³⁶. Be to, pernelyg dažnai nepaisomos ir pažeidinėjamos ekonominės ir socialinės, politinės ir kultūrinės sąlygos, būtinos deramam naudojimuisi laisve.1887 Toks apakimas ir neteisingumas apsunkina moralinį gyvenimą, ir tiek tvirtuosius, tiek silpnuosius gundo nusidėti meilei. Nukrypdamas nuo moralės dėsnių, žmogus pažeidžia savo paties laisvę, prisiriša prie savęs, sutrauko broliškus santykius su kitais žmonėmis ir sukyla prieš dieviškąją tiesą.

1741^S-366^Y-290Išlaisvinimas ir išganymas. Savo garbinguoju Kryžiumi Kristus pelnė išganymą visiems žmonėms. Jis išlaisvino iš nuodėmės, kuri buvo juos pavergusi. „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi“ (Gal 5, 1). Jame mes pasiekiame tiesą, kuri padaro mus laisvus.³⁷ 782Mums duota Šventoji Dvasia, o, kaip moko apaštalas, „kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“ (2 Kor 3, 17). Jau dabar didžiuojamės turį Dievo vaikų laisvę.³⁸

1742^S-366^Y-2902002Laisvė ir malonė. Kristaus malonė jokiu būdu neslopina mūsų laisvės, kai pastaroji atitinka Dievo į žmogaus širdį įdiegtą tiesos ir gėrio suvokimą. Atvirkščiai, kaip rodo krikščioniškoji, ypač maldos, patirtis, kuo klusnesni esame malonės veikimui, tuo labiau didėja mūsų vidinė laisvė ir ištvermė tiek išmėginimų metu,1784 tiek išorinio pasaulio prievartos bei priespaudos akivaizdoje. Malonės veikimu Šventoji Dvasia ugdo mumyse dvasinę laisvę, kad padarytų mus laisvais Jos veikimo Bažnyčioje ir pasaulyje bendradarbiais:

Visagali gailestingasis Dieve, teikis pašalinti kliūtis iš mūsų išganymo kelio, kad galėtume visas kūno ir sielos jėgas laisvai atiduoti Tavo tarnybai.³⁹

Santrauka

1743^S-363^Y-286^Y-287Dievas „davė [žmogui] galią laisvai pasirinkti“ (Sir 15, 14), kad jis pats galėtų laisvai laikytis savo Kūrėjo ir pasiekti palaimingą tobulumą.⁴⁰

1744^S-363^Y-286^Y-287Laisvė yra galia veikti ar neveikti, kitaip sakant, veikti sąmoningai. Laisvas veiksmas tampa tobulas, kai lygiuojasi į Dievą – aukščiausiąjį Gėrį.

1745^S-364^Y-288Laisvė būdinga tikrai žmogiškiems veiksmams. Būdamas laisvas, žmogus yra atsakingas už savo valinguosius veiksmus. Tikroji žmogaus žymė – veikti sąmoningai ir valingai.

1746^S-364^Y-288Atsakomybę už žmogui priskiriamus veiksmus gali sumažinti arba panaikinti nežinojimas, prievarta, baimė ir kitos psichinės bei socialinės priežastys.

1747^S-365Teisė naudotis laisve neatskiriama nuo žmogaus asmens orumo, ypač religijos ir moralės srityje. Tačiau laisvė nesuteikia teisės sakyti ir daryti, ką tik nori.

1748^S-366^Y-290„Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi“ (Gal 5, 1).

KBK nuorodos

173030 „Tedžiūgauja VIEŠPATIES ieškančiųjų širdys“ (Ps 105, 3). Nors žmogus gali Dievą pamiršti ar atstumti, Dievas kiekvieną žmogų nuolat kviečia Jo ieškoti, kad žmogus gyventų ir surastų laimę. Tačiau tas ieškojimas reikalauja visų žmogaus proto pastangų, jo geros valios, „tiesios širdies“ bei liudijimo tų, kurie jį moko ieškoti Dievo. Didis esi, Viešpatie, ir labai šlovintinas, didelė Tavo galybė, ir Tavo išmintis neišmatuojama. Ir šlovinti Tave nori žmogus, maža dalelė Tavo kūrinijos; žmogus, nešantis su savimi savo mirtingumą, nešantis savo nuodėmės liudijimą, ir liudijimą, kad „priešiniesi išpuikėliams“; ir vis dėlto Tave nori šlovinti žmogus, maža dalelė Tavo kūrinijos. Tu paveiki mus taip, kad šlovinti Tave yra malonu, nes sukūrei mus, nukreipdamas savęsp, ir mūsų širdis nežino ramybės, kol nenurimsta Tavyje.

KBK 30 kontekstas

1732396 Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir dovanojo jam savo bičiulystę. Kaip įdvasinta būtybė, žmogus gali gyventi šia bičiulyste tik laisvai paklusdamas Dievui. Tai išreiškiama draudimu žmogui valgyti nuo gero bei pikto pažinimo medžio, „nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“ (Pr 2, 17). Šis „gero bei pikto pažinimo medis“ (Pr 2, 17) simboliškai primena neperžengiamą ribą, kurią žmogus, kaip kūrinys, privalo laisvai pripažinti ir pasitikėdamas ją gerbti. Žmogus priklauso nuo Kūrėjo; jis yra pavaldus kūrinijos dėsniams ir privalo laikytis moralinių normų, kurios nustato naudojimąsi laisve.

KBK 396 kontekstas

17321849 Nuodėmė yra nusižengimas protui, tiesai, teisingai sąžinei; ji yra tikros Dievo ir artimo meilės trūkumas dėl netinkamo prisirišimo prie tam tikrų gėrybių. Ji sužeidžia žmogaus prigimtį ir kėsinasi į žmonių solidarumą. Ji apibrėžiama kaip „veiksmas arba žodis, arba troškimas, priešingi amžinajam Įstatymui“.

KBK 1849 kontekstas

17322006 Žodis „nuopelnas“ paprastai reiškia privalomą bendruomenės ar visuomenės atlygį vienam iš jos narių už jo veiksmus, pripažintus gerais arba blogais, vertus apdovanojimo arba bausmės. Atlygis už nuopelnus išplaukia iš lygybės principui pavaldžios teisingumo dorybės.

KBK 2006 kontekstas

17331803 „Mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, – apie visa, kas dorybinga ir šlovinga“ (Fil 4, 8). Dorybė yra pastovus ir tvirtas polinkis daryti gera. Ji leidžia žmogui ne tik daryti gerus darbus, bet ir atskleisti geriausia, ką pats turi. Dorybingas žmogus visomis savo juslinėmis ir dvasinėmis jėgomis siekia gėrio, jo ieško ir, konkrečiai veikdamas, jį pasirenka: Dorybingo gyvenimo tikslas yra tapti panašiam į Dievą.

KBK 1803 kontekstas

17341036 Šventojo Rašto ištaros ir Bažnyčios mokymas apie pragarą įspėja žmogų atsakingai elgtis su savo laisve, atmenant savo amžinąją dalią. Drauge jie įsakmiai ragina atsiversti: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7, 13–14). Kadangi nežinome nei dienos, nei valandos, kaip Viešpats įspėja, turime nuolat budėti, kad, užbaigę tik vieną kartą dovanotą žemiškąjį gyvenimą, taptume verti įeiti su juo į vestuves ir būti priskaičiuoti prie palaimintųjų, o ne pasiųsti šalin, kaip blogi ir apsileidę tarnai, į amžinąją ugnį ir išmesti laukan į tamsybes, kur bus „verksmas ir dantų griežimas".

KBK 1036 kontekstas

17341804 Žmogiškosios dorybės yra tvirtos nuostatos, tvarūs polinkiai, pastovios proto ir valios tobulumo apraiškos, rikiuojančios mūsų veiksmus, tvarkančios mūsų aistras ir valdančios mūsų elgesį pagal proto ir tikėjimo reikalavimus. Jos padeda lengvai, susivaldant ir džiugiai gyventi dorai. Dorybingas yra tas žmogus, kuris gera daro neverčiamas. Moralinės dorybės įgyjamos žmogiškomis pastangomis. Moralės požiūriu tos dorybės yra gerų veiksmų vaisiai ir drauge daigai; jos lenkia visas žmogaus galias vienytis su dieviškąja meile.

KBK 1804 kontekstas

1735597 Turint prieš akis Evangelijose aprašytą sudėtingą istorinę situaciją Jėzaus teismo metu, kad ir kokia būtų vienam Dievui težinoma šios bylos veikėjų (Judo, Sinedriono, Piloto) asmeninė kaltė, atsakomybės už tai negalima suversti visiems Jeruzalės žydams, nors sukurstyta minia to garsiai ir reikalavo, o po Sekminių priekaištauta visiems, raginant juos atsiversti. Pats Jėzus, atleisdamas jiems ant kryžiaus, ir Juo sekdamas Petras teisino Jeruzalės žydus ir net jų vadus, nes jie tai padarę „iš nežinios“. Juo labiau dėl minios šauksmo: „Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų!“ (Mt 27, 25), vadinasi, pritarimo nuosprendžiui, negalima kaltinti kitų vietų ir laikų žydų: Bažnyčia Vatikano II Susirinkime pareiškė: „tai, kas įvykdyta jo kančios metu, negalima primesti nei visiems be skirtumo anuomet gyvenusiems, nei šiandieniams žydams. [...] Žydai tenebūnie pristatomi kaip Dievo atmestieji arba prakeiktieji, tarsi tai plauktų iš Šventojo Rašto.“

KBK 597 kontekstas

17362568 Senajame Testamente malda apreiškiama tarp žmogaus nuopuolio ir jo pakilimo, tarp skausmingo Dievo klausimo: „Kur tu esi? [...] Kodėl tu taip padarei?“ (Pr 3, 9. 13) ir vienatinio Sūnaus, atėjusio į pasaulį, atsako: „Štai ateinu [...] vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 7). Tad malda yra susijusi su žmonių istorija, tai ryšys su Dievu istorijos įvykiuose.

KBK 2568 kontekstas

17382106 Tikėjimo srityje niekas neturėtų būti „nei verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas pagal ją skelbti bet ką privačiai arba viešai, vienas arba drauge su kitais veikdamas ir neperžengdamas teisėtų ribų.“ Ta teisė yra pagrįsta pačia žmogaus prigimtimi, ir jo kilnumas leidžia jam laisvai priimti dieviškąją tiesą, kuri pranoksta šio pasaulio tvarką. „Todėl teisę į tokį saugumą nuo prievartos turi net tie asmenys, kurie nevykdo savo pareigos – tiesos ieškoti ir laikytis“.

KBK 2106 kontekstas

1738210 Izraeliui nusidėjus, tai yra nusigręžus nuo Dievo ir ėmus garbinti aukso veršį, Dievas paklauso Mozės užtarimo ir sutinka žygiuoti su neištikima tauta, tuo parodydamas savo meilę. Kai Mozė prašo Dievą parodyti jam savo šlovę, Dievas atsako: „Aš padarysiu, kad praeis prieš tave visas mano gerumas ir ištarsiu prieš tave vardą 'VIEŠPATS [YHWH]'“ (Iš 33, 19). Ir Viešpats praėjo pro Mozę tardamas: „VIEŠPATS, VIEŠPATS [YHWH, YHWH], esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės'“ (Iš 34, 6). Tada Mozė išpažįsta Viešpatį – atleidžiantį Dievą.

KBK 210 kontekstas

1739387 Nuodėmės, ypač gimtosios nuodėmės tikrovė atsiskleidžia tik dieviškojo Apreiškimo šviesoje. Nežinant, kas jame sakoma apie Dievą, neįmanoma aiškiai suvokti nuodėmės, ir kyla pagunda aiškinti ją vien kaip augimo stygį, psichologinį poveikį, klaidą, neišvengiamą socialinės netvarkos pasekmę ir t. t. Tik žinant, kas Dievo buvo skirta žmogui, galima suprasti, kad nuodėmė yra piktnaudžiavimas laisve, kurią Dievas suteikė asmenims, sukurtiems tam, kad jie mylėtų Dievą ir vienas kitą.

KBK 387 kontekstas

1739401 Po šios pirmosios nuodėmės žemę užgriuvo tikra nuodėmių lavina: Kainas nužudė brolį Abelį; nuodėmė sukėlė visuotinį sugedimą; ir Izraelio gyvenime dažnai reiškėsi nuodėmė, ypač neištikimybė Sandoros Dievui ir Mozės Įstatymo laužymas; net Kristui atpirkus žmoniją, krikščionys irgi įvairiausiai nusideda. Šventasis Raštas ir Bažnyčios tradicija nuolat primena nuodėmės buvimą ir jos visuotinį išplitimą žmogaus istorijoje: Tai, ką mums atskleidžia Dievo Apreiškimas, patvirtina pati patirtis. Juk, žvelgdamas į savo širdį, žmogus patiria esąs linkęs ir į blogį, pasinėręs į daugelį piktybių, negalinčių kilti iš jo gerojo Kūrėjo. Dažnai atsisakydamas pripažinti Dievą savo pradžia, jis taip pat suardė deramą ryšį su savo galutiniu tikslu, o drauge ir visus santykius su pačiu savimi, su kitais žmonėmis bei visais kitais kūriniais.

KBK 401 kontekstas

17402108 Teisė į religijos laisvę nėra nei moralinis pritarimas laikytis klaidos, nei klaidos įteisinimas, bet prigimtinė žmogaus teisė į pilietinę laisvę, tai yra į apsaugą nuo politinės valdžios išorinės prievartos religinėje srityje, neperžengiant teisėtų ribų. Visuomenės įstatymais ta prigimtinė teisė pripažintina taip, kad taptų pilietine teise.

KBK 2108 kontekstas

17401887 Priemonių ir tikslų sukeitimas, kai priemonė padaroma galutiniu tikslu ar asmuo – priemone, gimdo neteisingas struktūras, kurios „krikščionišką, dieviškojo įstatymų Leidėjo įsakymus atitinkantį gyvenimą apsunkina ir praktiškai daro neįmanomą“.

KBK 1887 kontekstas

1741782 Dievo tauta turi bruožų, kurie ją aiškiai skiria nuo visų istorijoje sutinkamų religinių, etninių, politinių ir kultūrinių telkinių: — Ji yra Dievo tauta: Dievas nepriklauso jokiai tautai, bet Jis iš žmonių, kurie seniau nebuvo tauta, įsigijo tautą, kuri yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta“ (1 Pt 2, 9). — Tos tautos nariu tampama gimstant ne fiziškai, bet „iš aukštybės“, „iš vandens ir Dvasios“ (Jn 3, 3–5), tai yra įtikint Kristų ir pasikrikštijant. — Tos tautos vadovas (Galva) yra Jėzus Kristus (Pateptasis, Mesijas): kadangi tas pats patepimas [kuriuo „pateptas“ Jėzus] – Šventoji Dvasia – nuteka iš Galvos į kūną, ši tauta yra „mesijinė tauta“. — „Tos tautos būsena yra Dievo vaikų, kurių širdyse kaip šventovėje gyvena Šventoji Dvasia, orumas ir laisvė.“ — „Jos įstatymas yra naujas įsakymas mylėti taip, kaip pats Kristus mus mylėjo.“ Tai „naujasis“ Šventosios Dvasios Įstatymas. — Dievo tautos misija – būti žemės druska ir pasaulio šviesa. Ji yra „tvirčiausia vienybės, vilties ir išganymo užuomazga“. — „Galiausiai jos tikslas yra toliau plėsti paties Dievo pradėtą žemėje Dievo karalystę, kol jis pats ją atbaigs amžių pabaigoje.“

KBK 782 kontekstas

17422002 Laisva Dievo iniciatyva reikalauja žmogaus laisvo atsako, nes Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir drauge su laisve davė jam galią pažinti Dievą ir Jį mylėti. Siela tik būdama laisva gali įžengti į meilės bendrystę. Dievas žmogaus širdį paliečia netarpiškai ir paveikia tiesiogiai. Jis įdiegė žmogui tiesos ir gėrio troškimą, kurį tik Jis vienas gali patenkinti. Šį troškimą, pranokdami visus lūkesčius, atitinka „amžinojo gyvenimo“ pažadai: O septintoji diena yra be vakaro ir neturi nusileidimo, nes pašventinai ją tęstis amžinai, idant, kadangi tu po visų savo „labai gerų“ darbų ilsėjaisi septintą dieną, [...], mums tavo knygos balsas paskelbtų, kad ir mes po savo darbų, kurie „labai geri“, nes Tu mums juos dovanojai, ilsėsimės Tavyje amžinojo gyvenimo šabo dieną.

KBK 2002 kontekstas

17421784 Sąžinės ugdymas yra viso gyvenimo uždavinys. Jau nuo mažens vaikus pratiname pažinti ir vykdyti sąžinės suvokiamą vidinį įstatymą. Sumanus auklėjimas moko gyventi dorybingai, saugo arba išvaduoja iš baimės, egoizmo ir puikybės, iš nesveiko kaltės jausmo ir noro puikuotis savimi, kurie kyla dėl žmogiškųjų silpnybių ir klaidų. Sąžinės ugdymu laiduojama laisvė ir širdžiai teikiama ramybė.

KBK 1784 kontekstas

KBKS nuorodos

1730-1733, 1743-1744363. Kas yra laisvė?

Tai Dievo dovanota žmogui galia veikti arba neveikti, daryti viena ar kita ir šitaip pačiam imtis sąmoningų veiksmų. Laisvė būdinga tikrai žmogiškiesiems veiksmams. Juo daugiau daroma gėrio, juo laisvesniu tampama. Laisvė pasiekia savo tobulumą, būdama nukreipta į Dievą, aukščiausią gėrį ir mūsų palaimą. Laisvė taip pat apima galimybę rinktis gera ar bloga. Blogio pasirinkimas yra piktnaudžiavimas laisve, vedantis į nuodėmės vergiją.

KBKS 363 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

29Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 17: AAS 58 (1966) 1037.

30Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses 4, 4, 3: SC 100, 424 (PG 7, 983).

31Plg. Rom 6, 17.

32Plg. Pr 4, 10.

33Plg. 2 Sam 12, 7–15.

34Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Dignitatis humanae, 2: AAS 58 (1966) 930–931.

35Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Dignitatis humanae, 7: AAS 58 (1966) 934–935.

36Tikėjimo mokymo kongregacija, Instr. Libertatis conscientia, 13: AAS 79 (1987) 559.

37Plg. Jn 8, 32.

38Plg. Rom 8, 21.

39XXXII eilinė savaitė, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 391.

40Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 17: AAS 58 (1966) 1037.