Viešpats patikėjo savo Bažnyčiai sergėti tikėjimo paveldą, ir šią užduotį ji nepaliaujamai vykdo. Vatikano II Visuotinis Susirinkimas, prieš trisdešimt metų pradėtas mano pirmtako, garbingo atminimo popiežiaus Jono XXIII, ketino ir troško tinkamai atskleisti Bažnyčios apaštališkąją ir pastoracinę misiją ir, leisdamas suspindėti Evangelijos tiesai, paskatinti visus žmones ieškoti bet kokį žinojimą pranokstančios Kristaus meilės bei ją priimti (plg. Ef 3, 19).

Popiežius Jonas XXIII Susirinkimui iškėlė pagrindinę užduotį geriau sergėti ir aiškinti brangų katalikų mokymo paveldą, idant jis taptų suprantamesnis tikintiesiems ir visiems geros valios žmonėms. Todėl Susirinkimas pirmiausia turėjo ne pasmerkti epochos klaidas, bet giedrai stengtis parodyti tikėjimo mokymo jėgą ir grožį. Popiežius sakė: „Tikimės, jog, apšviesta šio Susirinkimo šviesos, Bažnyčia praturtės dvasiniais turtais ir, pasisėmusi iš jo naujų jėgų, be baimės žvelgs į ateitį.“ Turime „žvaliai ir drąsiai imtis darbo, kurio reikalauja mūsų epocha, eidami keliu, kuriuo Bažnyčia keliauja bemaž dvidešimt amžių“.¹

Dievo padedami, Susirinkimo tėvai per ketverius metus įstengė parengti visai Bažnyčiai skirtą nemenką mokymo ištarų ir pastoracinių gairių rinkinį. Ganytojai ir tikintieji čia atranda nurodymų „mąstymui, veiklai, papročiams, moralinei jėgai, džiaugsmui ir vilčiai atnaujinti, o to Susirinkimas ir siekė“.²

Susirinkimas ir pasibaigęs nenustoja skatinęs Bažnyčios gyvenimo. 1985 m. galėjau pareikšti: „Man – turėjusiam ypatingą malonę dalyvauti ir veikliai bendradarbiauti jo raidoje, Vatikano II Susirinkimas visada buvo ir, pirmiausia šiais mano pontifikato metais, yra nuolatinis visos mano pastoracinės veiklos atsparos taškas, sąmoningai stengiantis jo nuostatus konkrečiai ir sąžiningai taikyti kiekvienos dalinės Bažnyčios ir visos Katalikų Bažnyčios atžvilgiu. Prie šio šaltinio būtina nuolatos grįžti“.³

Turėdamas tai galvoje, 1985 m. sausio 25 d. Susirinkimo užbaigimo dvidešimtųjų metinių proga sušaukiau neeilinį Vyskupų sinodo susirinkimą. Šio susirinkimo tikslas buvo iškilmingai paminėti Vatikano II Susirinkimo malones bei dvasinius vaisius ir padaryti aiškesnį jo mokymą, kad visi tikintieji jo tvirčiau laikytųsi ir kad jis būtų plačiau pažįstamas ir taikomas.

Šia proga Sinodo tėvai pareiškė: „Labai vieningai pageidaujamas viso katalikų mokymo tiek apie tikėjimą, tiek apie moralę katekizmas arba santrauka. Tai būtų tartum atramos taškas rengiant katekizmus arba santraukas įvairiuose regionuose. Mokymas pateiktinas remiantis Biblija ir liturgija, teisingas ir sykiu pritaikytas šiandieniam krikščionių gyvenimui“⁴. Pasibaigus Sinodui, toks ir buvo mano troškimas, nes jis, mano akimis, „visiškai atitinka tikrą visuotinės Bažnyčios ir dalinių Bažnyčių poreikį“.⁵

Kaip iš visos širdies nedėkoti Viešpačiui šią dieną, kai visai Bažnyčiai galime pateikti „Katalikų Bažnyčios katekizmu“ pavadintą „pavyzdinį tekstą“ iš gyvųjų tikėjimo šaltinių atsinaujinančiai katechezei!

Atnaujinus liturgiją ir parengus naują Lotynų Bažnyčios kanonų teisės kodeksą ir naujus Rytų katalikų Bažnyčių nuostatus, šis katekizmas labai prisidės prie viso bažnytinio gyvenimo atnaujinimo, kurio troško ir kurį pradėjo Vatikano II Susirinkimas.

Katalikų Bažnyčios katekizmas yra kuo plačiausio bendradarbiavimo vaisius; jis subrendo per šešerius metus dirbant intensyviai, atvira dvasia ir su karštu užsidegimu.

1986 m. kardinolo Josepho Ratzingerio pirmininkaujamai dvylikos kardinolų vyskupų komisijai patikėjau užduotį parengti Sinodo tėvų pageidauto katekizmo projektą. Komisijai dirbti padėjo redakcinis komitetas, kurį sudarė septyni vyskupijų vyskupai, teologijos ir katechezės žinovai.

Komisija, įpareigota teikti nurodymus ir domėtis darbo eiga, atidžiai sekė visus devynių vienas po kito teksto variantų redagavimo etapus. Redakcinis komitetas savo ruožtu įsipareigojo parašyti tekstą, įtraukti komisijos reikalaujamas pataisas, peržiūrėti daugybės teologų, egzegetų, katechetų ir pirmiausia viso pasaulio vyskupų pastabas tekstui patobulinti. Komitetui vaisingai pasvėrus įvairias nuomones, praturtėjo tekstas, buvo laiduotas jo vientisumas bei darnumas.

Projektą plačiai aptarė katalikų vyskupai, vyskupų konferencijos arba sinodai, teologijos ir katechezės institutai. Vyskupų apskritai jis buvo sutiktas daugiausia palankiai. Pagrįstai galima konstatuoti, kad šis katekizmas yra Katalikų Bažnyčios visų vyskupų, didžiadvasiškai atsiliepusių į mano kvietimą prisiimti savo atsakomybės dalį artimai su bažnytiniu gyvenimu susijusioje iniciatyvoje, bendro darbo vaisius. Toks atsakas kelia man didžiulį džiaugsmą, nes tokia balsų darna tikrai išreiškia tai, ką galima pavadinti tikėjimo „simfonija“. Be to, šio katekizmo rengimas atspindi vyskupų kolegialumą, liudija Bažnyčios visuotinumą.

Katekizme privalu ištikimai ir tvarkingai pateikti Šventojo Rašto, Bažnyčios gyvosios Tradicijos ir tikrojo Magisteriumo mokymą bei dvasinį Bažnyčios tėvų, mokytojų ir šventųjų palikimą, idant būtų galima geriau pažinti krikščioniškuosius slėpinius ir atgaivinti Dievo tautos tikėjimą. Tinkamai atsižvelgtina į mokymo plėtotes, laiko tėkmėje Bažnyčiai pasiūlytas Šventosios Dvasios. Be to, jis turi padėti tikėjimo šviesa nušviesti naujas situacijas ir problemas, kurios praeityje dar nebuvo iškilusios.

Tad katekizme bus surinkta nauja ir sena (plg. Mt 13, 52), nes tikėjimas visada yra vienas ir toks pat ir kartu visada naujos šviesos šaltinis.

Atsiliepiant į šį dvilypį reikalavimą, Katalikų Bažnyčios katekizme, viena vertus, kartojama „sena“, tradicinė tvarka, būdinga jau šventojo Pijaus V katekizmui, turinį suskirstant į keturias dalis: tai – Credo; šventoji liturgija, pirmutinį dėmesį skiriant sakramentams; krikščioniškoji elgsena, dėstoma remiantis dešimčia įsakymų; ir galiausiai krikščioniškoji malda. Tačiau turinys dažnai dėstomas „naujaip“, kad atsilieptų į mūsų laikų klausimus.

Keturios dalys viena su kita susijusios: krikščioniškasis slėpinys yra tikėjimo objektas (pirma dalis); jis švenčiamas ir perteikiamas liturginiais veiksmais (antra dalis); jis yra Dievo vaikų darbams apšviesti bei palaikyti (trečia dalis); jis mūsų maldos, kurios pirmutinė išraiška yra „Tėve mūsų“, pagrindas ir mūsų prašymo, šlovinimo ir užtarimo objektas (ketvirta dalis).

Pati liturgija yra malda; tikėjimo išpažinimas pagrįstai įtrauktas į kulto šventimą. Kaip malonė, sakramentų vaisius, yra nepamainoma krikščioniškosios veiklos sąlyga, lygiai taip tikėjimo reikalauja dalyvavimas Bažnyčios liturgijoje. Tačiau jei tikėjimas nesireiškia darbais, jis negyvas (plg. Jok 2, 14–16)ir negali duoti amžinojo gyvenimo vaisių.

Skaitant Katalikų Bažnyčios katekizmą, galima suvokti įstabią Dievo slėpinio, Jo išganomojo plano vienybę ir Jėzaus Kristaus, vienatinio Dievo Sūnaus, siųsto Tėvo ir Šventosios Dvasios veikimu Švenčiausiosios Mergelės Marijos įsčiose tapusio žmogumi, centrinę vietą. Miręs ir prisikėlęs, Jis visuomet yra savo Bažnyčioje, pirmiausia sakramentuose; Jis yra tikrasis tikėjimo šaltinis, krikščioniškojo elgesio pavyzdys ir mūsų maldos mokytojas.

Katalikų Bažnyčios katekizme, kurį patvirtinau šių metų birželio 25 d. ir kurį savo apaštališkąja galia šiandien nurodau paskelbti, išdėstytas Bažnyčios tikėjimas ir katalikų mokymas, kokius liudija ar pateikia Šventasis Raštas, Apaštalų Tradicija ir Bažnyčios magisteriumas. Jį skelbiu esant patikimu pagrindu tikėjimui mokyti ir galiojančiu bei teisėtu įrankiu Bažnyčios bendrystei ugdyti. Tetarnauja jis atnaujinimui, kuriam Šventoji Dvasia be paliovos kviečia Dievo Bažnyčią, Kristaus Kūną, kelyje į jokio šešėlio netemdomą Karalystės šviesą!

Patvirtinti ir paskelbti Katalikų Bažnyčios katekizmą yra Petro įpėdinio tarnyba šventai visuotinei Bažnyčiai ir visoms dalinėms Bažnyčioms, esančioms taikoje ir bendrystėje su Romos Apaštalų Sostu, būtent tarnyba, skirta palaikyti ir sustiprinti visų Viešpaties Jėzaus mokinių tikėjimą (plg. Lk 22, 32) bei sutvirtinti vienybės ryšius tuo pačiu apaštališkuoju tikėjimu.

Todėl prašau Bažnyčios ganytojus ir tikinčiuosius priimti šį katekizmą bendrystės dvasia ir stropiai juo naudotis atliekant savo užduotį skelbti tikėjimą ir kviesti gyventi pagal Evangeliją. Šis katekizmas jiems įteikiamas, idant jie turėtų patikimą ir tikrą pavyzdinį tekstą katalikų mokymui perteikti ir pirmiausia vietiniams katekizmams rengti. Jis taip pat skiriamas visiems tikintiesiems, trokštantiems geriau pažinti neišsemiamus tikėjimo turtus (plg. Ef 3, 8). Tiksliai atskleidžiant katalikų tikėjimo turinį bei darną, juo taip pat norima paremti ekumenines pastangas, skatinamas visų krikščionių švento vienybės troškimo. Pagaliau Katalikų Bažnyčios katekizmas skiriamas kiekvienam žmogui, klausiančiam, koks mumyse esančios vilties (plg. 1 Pt 3, 15) pagrindas, ir trokštančiam pažinti, ką tiki Katalikų Bažnyčia.

Šis katekizmas neatstoja vietinių katekizmų, prideramai patvirtintų bažnytinės valdžios, vyskupijų vyskupų ir vyskupų konferencijų, ypač patvirtintų Apaštalų Sosto. Jis skirtas paskatinti bei padėti rengti naujus vietinius katekizmus, kuriuose būtų atsižvelgta į įvairias aplinkybes bei kultūras ir sykiu rūpestingai išlaikyta tikėjimo vienybė ir ištikimybė katalikų mokymui.

Šio dokumento, kuriuo pristatomas Katalikų Bažnyčios katekizmas, pabaigoje meldžiu Švenčiausiąją Mergelę Mariją, įsikūnijusio Žodžio ir Bažnyčios Motiną, savo galingu užtarimu visais lygmenimis paremti visos Bažnyčios katechetinį darbą laikotarpiu, kai Bažnyčia kviečiama imtis naujų evangelizacijos pastangų. Tikrojo tikėjimo šviesa teišlaisvina žmoniją iš neišmanymo ir nuodėmės vergijos ir tenuveda į laisvę, vienintelę vertą šio vardo (plg. Jn 8, 32), – į laisvą gyvenimą Jėzuje Kristuje, Šventajai Dvasiai vadovaujant čia, žemėje, ir dangaus Karalystėje palaimos regėti Dievą veidas į veidą pilnatvėje (plg. 1 Kor 13, 12; 2 Kor 5, 6–8)!

1992 m. spalio 11 d., trisdešimtosios Vatikano II Susirinkimo pradžios metinės, keturioliktieji mano pontifikato metai.