1499-1502Senajame Testamente žmogus per ligą išgyvena savo ribotumą ir kartu suvokia, kad liga slėpiningu būdu susijusi su nuodėme. Pranašai nujautė, kad ji gali būti vertinga ir atperkant savo bei kitų nuodėmes. Tad liga būdavo išgyvenama žvelgiant į Dievą ir meldžiant jo išgydymo.
314. Kokia yra Jėzaus atjautos ligoniams prasmė?
1503-1505Jėzaus atjauta ligoniams ir daugybė išgydymų akivaizdžiai rodo, kad su juo atėjo Dievo karalystė, vadinasi, ir pergalė prieš nuodėmę, kančią ir mirtį. Savo kančia ir mirtimi jis naujai įprasmina kančią, kuri, sujungta su jo kančia, gali tapti mūsų ir kitų išskaistinimo bei išganymo priemone.
315. Kokia yra Bažnyčios laikysena ligonių atžvilgiu?
1506-15131526-1527Iš Viešpaties gavusi paliepimą gydyti ligonius, Bažnyčia stengiasi jį vykdyti, rūpindamasi jais ir lydėdama juos užtarimo malda. Pirmiausia ji turi ypatingą ligoniams skirtą sakramentą, kurį įsteigė pats Kristus ir paliudijo šventasis Jokūbas: „Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu“ (Jok 5, 14–15).
316. Kas gali priimti Ligonių patepimo sakramentą?
1514-15151528-1529Jį gali priimti kiekvienas tikintysis, dėl ligos ar senatvės priartėjus mirties pavojui. Tas pats tikintysis gali vėl jį priimti, jei liga pasunkėja arba jei jis sunkiai suserga iš naujo. Prieš švęsdamas šį sakramentą, ligonis, jei tik įmanoma, turi atlikti asmeninę išpažintį.
1517-15191531Šio sakramento šventimą iš esmės sudaro ligonio kaktos bei rankų (Romos apeigose, o kitose apeigose ir kitų kūno dalių) patepimas aliejumi, jei tik įmanoma, palaimintu vyskupo, lydimas kunigo maldos, kuria prašoma ypatingos šio sakramento malonės.
319. Kokie yra šio sakramento padariniai?
1520-15231532Juo suteikiama ypatinga malonė, artimiau suvienijanti ligonį su Kristaus kančia jo paties ir visos Bažnyčios labui, dovanojama paguoda, ramybė, drąsa ir nuodėmių atleidimas, jei ligonis negalėjo atlikti išpažinties. Kartais, jei Dievas to nori, šis sakramentas grąžina fizinę sveikatą. Kiekvienu atveju Ligonių patepimas parengia ligonį kelionei į Tėvo namus.
320. Kas yra Viatikas?
1524-1525Tai Eucharistija, kurią gauna besirengiantys palikti šį žemiškąjį gyvenimą ir pereiti į amžinąjį. Mirusio ir prisikėlusio Kristaus Kūno ir Kraujo Komunija, priimta žengiant iš šio pasaulio pas Tėvą, yra amžinojo gyvenimo sėkla ir prisikėlimo galybė.
KBK nuorodos
313.
1499 „Šventuoju ligonių patepimu ir kunigų maldomis visa Bažnyčia sergančiuosius paveda kenčiančiam ir pašlovintam Viešpačiui, kad palengvintų jiems kančias ir juos gelbėtų; ji net ragina juos savo noru jungtis su Kristaus kančia bei mirtimi ir šitaip prisidėti prie Dievo tautos gerovės.“
1500 Liga ir kančia visada buvo sunkiausi išmėginimai žmogaus gyvenime. Sirgdamas žmogus pajunta savo bejėgiškumą, savo ribas ir savo baigtinumą. Kiekviena liga gali mums priminti mirtį.
1501 Liga gali kelti nerimą, pastūmėti užsisklęsti, kartais net netekti vilties ir maištauti prieš Dievą. Bet ji gali ir padėti žmogui subręsti, įžvelgti, kas gyvenime neesminga, ir atsigręžti į tai, kas esminga. Labai dažnai liga paskatina ieškoti Dievo ir prie Jo sugrįžti.
1502 Senojo Testamento žmogus ligą išgyvena Dievo akivaizdoje. Jis skundžiasi Dievui dėl savo ligos ir meldžia gyvenimo ir mirties Viešpatį jį pagydyti. Liga atveria kelią atsivertimui, o gavęs Dievo atleidimą, ligonis ima gyti.
Izraelis patiria, kad liga yra slaptingai susijusi su nuodėme ir blogiu, o ištikimybė Dievui, laikantis Jo Įstatymo, grąžina gyvybę: „Esu jus gydantis VIEŠPATS“ (Iš 15, 26). Pranašas numato, kad kančia gali turėti prasmės ir atperkant kitų žmonių nuodėmes. Pagaliau Izaijas skelbia, jog Dievas siųs Sionui metą, kada atleis jam visas kaltes ir išgydys kiekvieną ligą.
1503
Kristaus užuojauta ligoniams ir daugelio įvairiausių ligų išgydymas yra akivaizdus ženklas, kad Dievas aplankė savo tautą ir kad Dievo karalystė yra visai arti. Jėzus turėjo galią ne tik gydyti ligas, bet ir atleisti nuodėmes: Jis atėjo gydyti viso žmogaus, jo sielos ir kūno; Jis yra gydytojas, kurio reikia ligoniams. Jo užuojauta visiems kenčiantiems yra tokia didelė, kad Jis sutapatina save su jais: „buvau ligonis – mane aplankėte“ (Mt 25, 36). Jo išskirtinė meilė paliegusiems visais amžiais be paliovos vertė krikščionis kreipti ypatingą dėmesį į žmones, kurių kūnas ir siela kenčia. Iš tos meilės kyla nenuilstamos pastangos lengvinti jų padėtį.
1504 Jėzus dažnai reikalauja, kad ligoniai tikėtų. Gydydamas Jis naudojasi ženklais: paliečia seilėmis ir uždeda rankas, patepa purvu ir liepia nusiplauti. Ligoniai stengėsi Jį paliesti, „nes iš jo ėjo galia ir visus gydė“ (Lk 6, 19). Taip ir sakramentuose Kristus ir toliau mus „paliečia“, kad išgydytų.
1505 Daugelio kančių sujaudintas, Kristus ne tik leidžia ligoniams Jį paliesti, bet ir prisiima jų vargus: „Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas“ (Mt 8, 17). Tačiau visų ligonių Jis neišgydė. Jo pagydymai buvo ženklai, kad ateina Dievo karalystė; jie skelbė daug tikresnį pagydymą – Jo Velykų pergalę prieš nuodėmę ir mirtį. Ant kryžiaus Kristus prisiėmė visą blogio naštą ir panaikino „pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29), kurios vienas padarinių yra liga. Savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus Kristus suteikė kančiai naują prasmę: dabar ji gali padaryti mus panašius į Jį ir suvienyti su Jo atperkamąja kančia.
1506 Kristus kviečia savo mokinius sekti paskui Jį ir kiekvienam imti savo kryžių. Paskui Jį sekdami, jie pradeda naujaip žvelgti į ligą ir ligonius. Jėzus juos įvesdina į savąjį beturčio bei tarno gyvenimą, padaro savo užuojautos ir gydymo tarnybos dalininkais: „Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė“ (Mk 6, 12–13).
1507 Prisikėlęs Viešpats atnaujino šią misiją („Mano vardu jie [...] dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“: Mk 16, 17–18) ir patvirtino ją ženklais, kuriais Bažnyčia naudojasi šaukdamasi Jo vardo. Tie ženklai ypatingu būdu rodo, kad Jėzus tikrai yra „Dievas, kuris gelbi“.
1508
Šventoji Dvasia kai kuriems žmonėms duoda ypatingą gydymo charizmą, kad parodytų Prisikėlusiojo malonės jėgą. Tačiau net karščiausios maldos neišgydo iš visų ligų. Tad ir šv. Pauliui tenka išgirsti iš Viešpaties: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9), o patiriami kentėjimai gali turėti prasmę, nes „savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl Jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1, 24).
1509 „Gydykite ligonius!“ (Mt 10, 8). Tą užduotį Bažnyčia gavo iš Viešpaties ir stengiasi ją vykdyti, tiek rūpindamasi ligoniais, tiek juos lydėdama užtarimo malda. Ji tiki gyvybę teikiančio Kristaus, sielų ir kūnų gydytojo, artumu. Šis artumas itin veiksmingas sakramentuose, nepakartojamu būdu Eucharistijoje – duonoje, kuri duoda amžinąjį gyvenimą; kaip tikina šv. Paulius, su Eucharistija yra susijusi ir kūno sveikata.
1510 Tačiau apaštalų laikų Bažnyčioje buvo ir ypatinga, tik ligoniams skirta apeiga; tai patvirtina šv. Jokūbas: „Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista“ (Jok 5, 14–15). Tradicija šioje apeigoje atpažįsta vieną iš septynių Bažnyčios sakramentų.
1511
Bažnyčia tiki ir išpažįsta, kad iš septynių sakramentų vienas yra išimtinai skirtas sustiprinti tiems, kuriuos vargina ligos; tai Ligonių patepimas:
Šį šventą Ligonių patepimą, kaip tikrą ir tinkamą Naujojo Testamento sakramentą, įsteigė mūsų Viešpats Kristus; tą sakramentą mini Morkus, o tikintiesiems jį paliko ir viešai paskelbė apaštalas ir Viešpaties brolis Jokūbas.
1512 Liturginėje tiek Rytų, tiek Vakarų tradicijoje nuo senų laikų yra išlikę ligonių patepimo šventintu aliejumi liudijimų. Amžiams bėgant ligonių patepimas vis dažniau buvo teikiamas tik mirštantiems ligoniams ir dėl to gavo „Paskutinio patepimo“ vardą. Nepaisant tokios raidos, liturgijoje niekada nesiliauta melsti Viešpatį grąžinti ligoniui sveikatą, jeigu tai padėtų jo išganymui.
1513
Po Vatikano II Susirinkimo 1972 metų lapkričio 30 dieną paskelbta apaštališkąja konstitucija Sacram unctionem infirmorum buvo nustatyta, kad nuo tol Romos apeigose reikės laikytis šių nurodymų:
Ligonių patepimo sakramentas teikiamas sunkiai sergantiems ligoniams: jų kakta ir delnai patepami tinkamai pašventinto alyvmedžio ar pagal galimybes kitų augalų aliejumi vieną kartą ištariant šiuos žodžius: „Šiuo šventu Patepimu dosnus ir gailestingas Viešpats tesustiprina tave Šventosios Dvasios malone ir, išvaduotą iš nuodėmių, tegu tave gelbėja ir maloningai pakelia.“
1526 „Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista“ (Jok 5, 14–15).
1527 Ligonių patepimo sakramentas suteikia ypatingą malonę krikščioniui, kurį slegia sunki liga ar senatvė.
1514 Ligonių patepimas „nėra vien atsidūrusių prie mirties slenksčio sakramentas. Todėl metas jį priimti tikrai būna atėjęs, kai tikinčiajam iškyla mirties pavojus dėl ligos ar senatvės.“
1515 Jeigu ligonis, gavęs Patepimą, pasveiksta, jis gali vėl gauti šį sakramentą iš naujo sunkiai susirgęs. Tos pačios ligos metu sakramentas gali būti pakartotas ligai pasunkėjus. Tinka priimti Ligonių patepimą ir prieš sunkią operaciją. Taip turi elgtis ir pagyvenę asmenys jų jėgoms silpstant.
1516 Ligonių patepimą teikia tik vyskupai ir kunigai. Ganytojų pareiga paaiškinti tikintiesiems šio sakramento teikiamas malones, o tikintieji tepadrąsina ligonius prašyti kunigo suteikti šį sakramentą. Ligoniai tepasirengia jį priimti tinkamai nusiteikę, padedami savo ganytojo ir visos bažnytinės bendruomenės; ji raginama ypač remti ligonius savo maldomis ir brolišku paslaugumu.
1530 Ligonių patepimo sakramentą gali teikti vien kunigai ir vyskupai; sakramento apeigose jie vartoja vyskupo, o jeigu reikia, ir paties teikėjo pašventintą aliejų.
1517 Kaip ir visi sakramentai, Ligonių patepimas yra liturginė ir bendruomeninė apeiga
atliekama šeimoje, ligoninėje arba bažnyčioje, teikiant sakramentą vienam ligoniui ar visai jų grupei. Labai dera šią apeigą atlikti švenčiant Eucharistiją – Viešpaties Velykų atminimą. Jei to reikalauja aplinkybės, prieš šį sakramentą gali būti suteiktas Atgailos, po jo – Eucharistijos sakramentas. Kaip Kristaus Velykų sakramentas, Eucharistija visada turėtų būti paskutinis žemiškosios kelionės sakramentas, „Viatikas“ – kelionės maistas „perėjimui“ į amžinąjį gyvenimą.
1518 Žodis ir sakramentas sudaro neperskiriamą vienybę. Apeiga pradedama Žodžio liturgija ir prieš tai atliekamu atgailos aktu. Kristaus žodžiai, apaštalų liudijimas sužadina ligonio ir bendruomenės tikėjimą prašyti iš Viešpaties Jo Dvasios jėgos.
1519
Pagrindiniais teikiamo sakramento elementais laikomi šie: „Bažnyčios vyresnieji“ tylėdami uždeda rankas ant ligonių; Bažnyčios tikėjimo malda jie meldžiasi už ligonius – tai šio sakramento epiklezė; paskui patepa (pageidautina vyskupo) pašventintu aliejumi.
Šiais liturginiais veiksmais parodo, kokią malonę šis sakramentas teikia ligoniams.
1531 Esminė šio sakramento apeiga yra ligonio kaktos ir rankų (pagal Romos apeigas) arba kitų kūno dalių (pagal Rytų apeigas) patepimas; jį palydi sakramentą teikiančio kunigo malda, kuria prašoma ypatingos šio sakramento malonės.
1520
Ypatinga Šventosios Dvasios dovana. Pirmoji šio sakramento malonė yra paguoda, ramybė ir drąsa, padedanti nugalėti sunkios ligos ar vargingos senatvės sunkumus. Ši malonė yra dovana Šventosios Dvasios, kuri atnaujina pasitikėjimą Dievu ir tikėjimą į Jį bei stiprina kovoje su piktojo gundymais, su nevilties ir mirties baimės pagundomis. Ši Viešpaties pagalba Jo Dvasios jėga gydo ligonio sielą, drauge ir kūną, jei tokia yra Dievo valia. „O jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista“ (Jok 5, 15).
1521
Susivienijimas su Kristaus kančia. Šio sakramento malone ligonis gauna jėgų ir dovaną glaudžiau susivienyti su Kristaus kančia: tam tikra prasme jis yra pašventinamas, kad duotų vaisių kentėdamas panašiai, kaip kentėjo mus atpirkdamas Gelbėtojas. Kentėjimas – gimtosios nuodėmės palikimas – įgyja naują prasmę: tampa dalyvavimu išganomajame Jėzaus darbe.
1522
Bažnytinė malonė. Ligoniai, kurie priima šį sakramentą, savo noru jungdamiesi su Kristaus kančia ir mirtimi, „prisideda prie Dievo tautos gerovės“. Teikdama šį sakramentą, Bažnyčia per šventųjų bendrystę užtaria ligonį. Ligonis savo ruožtu šio sakramento malone prisideda prie Bažnyčios pašventinimo ir visų žmonių, dėl kurių Bažnyčia kenčia ir aukojasi per Kristų Dievui Tėvui, gėrio.
1523
Pasirengimas paskutinei kelionei. Ligonių patepimo sakramentas suteikiamas visiems kenčiantiems dėl sunkios ligos ar negalios, bet dar labiau jis skirtas tiems, kurie „rengiasi iškeliauti iš šio pasaulio“ (in exitus vitae constituti), todėl dar vadinamas „Iškeliaujančiųjų sakramentu“ (Sacramentum exeuntium). Ligonių patepimu užbaigiama tai, kas buvo pradėta Krikštu: mes padaromi panašūs į mirusį ir prisikėlusį Kristų. Juo užbaigiami šventieji patepimai, kurie lyg gairės nužymi visą krikščionio gyvenimą: Krikšto patepimas mumyse užantspauduoja naują gyvenimą; Sutvirtinimo patepimas mus sustiprina šio gyvenimo kovoms. Šis Paskutinis patepimas mūsų žemiškojo gyvenimo pabaigą tartum apjuosia tvirtu pylimu, saugančiu paskutinėse kovose prieš įžengiant į Tėvo namus.
1532
Ligonių patepimo sakramento ypatingos malonės vaisiai yra:
— ligonio suvienijimas su Kristaus kančia jo paties ir visos Bažnyčios labui;
— paguoda, ramybė ir drąsa krikščioniškai iškęsti ligos ar senatvės kentėjimus;
— nuodėmių atleidimas, jei ligonis jo negalėjo gauti Atgailos sakramentu;
— sveikatos atgavimas, jeigu tai naudinga sielos išganymui;
— parengimas pereiti į amžinąjį gyvenimą.
1524
Tiems, kurie jau rengiasi palikti šį gyvenimą, Bažnyčia, be Ligonių patepimo, teikia ir Eucharistiją kaip Viatiką [kelionės maistą]. Priimti Kristaus Kūno ir Kraujo komuniją einant pas Tėvą yra ypač reikšminga ir svarbu. Ji yra amžinojo gyvenimo sėkla ir mus prikelianti galybė, kaip sako Viešpats: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 54). Mirusio ir prisikėlusio Kristaus sakramentas – Eucharistija dabar tampa perėjimo iš mirties į gyvenimą, iš šio pasaulio pas Tėvą sakramentu.
1525
Tad kaip Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentai sudaro vienybę, vadinamą „įkrikščioninimo sakramentais“, lygiai taip Atgaila, Šventasis patepimas ir Eucharistija, priimti kaip Viatikas baigiantis krikščionio gyvenimui, yra „kelionei į Tėvynę parengiantys“ arba iš šio gyvenimo palydintys sakramentai.
