Dešimt įsakymų. KBK | KATEKIZMAS.LT

Antras skyrius. Dešimt įsakymų

„Mokytojau, ką [...] turiu daryti..?“

2052^S-434^Y-348^Y-349„Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ Tą klausimą iškėlusiam jaunuoliui Jėzus atsako pirma primindamas būtinybę pripažinti, jog Dievas „vienas tėra Gerasis“, jog Jis yra aukščiausias Gėris ir visokio gėrio šaltinis. Paskui Jėzus jam sako: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų.“ 1858Ir išvardija klausėjui su artimo meile susijusius įsakymus: „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk; gerbk savo tėvą ir motiną.“ Pagaliau šiuos įsakymus Jėzus apibendrina vienu teiginiu: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 19, 16–19).

2053^S-434^Y-348^Y-349Po pirmojo atsakymo eina antras: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19, 21). Pirmojo atsakymo jis nepanaikina. 1968Sekti paskui Jėzų Kristų reiškia vykdyti įsakymus. Įstatymas nėra panaikintas,¹ tik žmogus yra kviečiamas jį atrasti tobulai jį įvykdžiusio savo Mokytojo asmenyje. Trijose sinoptinėse Evangelijose Jėzaus raginimas turtingam jaunuoliui, kad sektų paskui Jį kaip klusnus mokinys, besilaikantis įsakymų, jungiamas su pašaukimu į neturtą ir skaistumą.² Evangelijos patarimų negalima atskirti nuo įsakymų .1973

2054^S-434^Y-348^Y-349581Jėzus perėmė Dešimt įsakymų, bet parodė, kaip stipriai jų raidėse veikia Šventoji Dvasia. Jis skelbė teisumą, kuris viršija Rašto aiškintojų ir fariziejų³, taip pat pagonių⁴ teisumą. Jis paaiškino visus įsakymų reikalavimus: „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: 'Nežudyk'. [...] O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme“ (Mt 5, 21–22).

2055^S-435^Y-349Kai Jo klausia: „Koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ (Mt 22, 36), Jėzus atsako: 129„'Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu'. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: 'Mylėk savo artimą kaip save patį'. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22, 37–40).⁵ Dekalogas aiškintinas šio dvilypio vienatinio meilės įsakymo, kuris yra Įstatymo pilnatvė, šviesoje:

Juk įsakymai: „Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk“ ir kiti gali būti sutraukti į tą vieną posakį: „Mylėk savo artimą kaip save patį“. Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė – Įstatymo pilnatvė (Rom 13, 9–10).

Dekalogas Šventajame Rašte

2056^S-436^Y-349Žodis „Dekalogas“ pažodine prasme reiškia „dešimt žodžių“ (Iš 34, 28; Įst 4, 13; 10, 4). Tuos „dešimt žodžių“700 Dievas apreiškė savo tautai ant šventojo kalno. Jie parašyti „Dievo pirštu“,⁶ ne taip, kaip kiti įsakymai, parašyti Mozės.⁷62 Tai ypatingos reikšmės Dievo žodžiai. Jie mums perduoti Išėjimo⁸ ir Pakartoto Įstatymo⁹ knygose. Nors Senajame Testamente šventosios knygos ne kartą remiasi „dešimčia žodžių“¹⁰, bet tik Naujojoje Sandoroje Jėzuje Kristuje bus atskleista visa jų prasmė.

2057^S-436^Y-3492084Dekalogas tampa suprantamas pirmiausia Išėjimo [iš Egipto], kuris yra Senosios Sandoros šerdis, didis Dievo išlaisvinimo įvykis, kontekste. Išsakomi kaip negatyvūs įsakymai – draudimai, arba kaip pozityvūs įsakymai (pavyzdžiui: „Gerbk savo tėvą ir motiną“), tie „dešimt žodžių“ žymi iš nuodėmės vergijos išlaisvinto gyvenimo sąlygas. Dekalogas yra gyvenimo kelias:

Jei [...] mylėsi VIEŠPATĮ, savo Dievą, eisi jo keliais, laikysies jo įsakymų, įstatų ir įsakų, tada klestėsi ir tapsi gausus (Įst 30, 16).

2170Tą išlaisvinamąją Dekalogo jėgą parodo, pavyzdžiui, ir svetimšaliams bei vergams vienodai taikomas įsakymas laikytis šabo poilsio:

Atsimink, kad tu esi buvęs vergas Egipto žemėje, kad išvedė tave iš ten VIEŠPATS, tavo Dievas, galingai pakelta ranka (Įst 5, 15).

2058^S-437^Y-3491962 Į „dešimt žodžių“ sutraukiamas ir jais skelbiamas Dievo Įstatymas: „Šiuos žodžius – šiuos ir nieko daugiau – VIEŠPATS galingu balsu tarė visai jūsų bendrijai prie kalno iš ugnies ir tamsaus debesies. Jis užrašė juos ant dviejų akmeninių lentelių, kurias jis davė man“ (Įst 5, 22). Todėl tos dvi lentelės vadinamos „Sandoros lentelėmis“ (Iš 25, 16). Jose – Dievo su savo tauta sudarytos Sandoros sąlygos. „Sandoros lentelės“ (Iš 31, 18; 32, 15; 34, 29) turi būti saugomos „skrynioje“ (Iš 25, 16; 40, 1–3).

2059^S-437^Y-349707„Dešimt žodžių“ Dievas ištarė teofanijos metu („Veidas į veidą Viešpats kalbėjo su jumis prie kalno iš ugnies“: Įst 5, 4). Tie žodžiai priklauso Dievo apreiškimui, kuriuo jis apreiškia save ir savo garbę. Duodamas įsakymus, Dievas dovanoja save patį ir savo šventąją valią. Leisdamas pažinti savo norus, Dievas save apreiškia savo tautai.2823

2060^S-437^Y-349Įsakymų ir Įstatymo dovana yra dalis Dievo patvirtintos Sandoros su savaisiais. Pasak Išėjimo knygos, „dešimt žodžių“ apreiškiami tarp Sandoros pasiūlymo¹¹ ir jos patvirtinimo¹² – po to, kai tauta įsipareigojo „vykdyti“ visa, ką Viešpats pasakė, ir „būti klusni“.¹³ Dekalogas perduodamas tik priminus Sandorą62 („VIEŠPATS, mūsų Dievas, sudarė Sandorą su mumis prie Horebo“: Įst 5, 2).

2061^S-437^Y-349Visa įsakymų reikšmė atskleidžiama pačioje Sandoroje. Pasak Šventojo Rašto, moralinis žmogaus elgesys visą savo prasmę įgyja Sandoroje ir per ją. Pirmasis iš „dešimties žodžių“ primena, kad Dievas pirmas pamilo savo tautą:

Kadangi dėl bausmės už nuodėmę iš rojaus laisvės teko pereiti į šio pasaulio vergiją, pirmas Dekalogo sakinys,2086 pirmieji Dievo įsakymų žodžiai mini laisvę: „Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“ (Iš 20, 2; Įst 5, 6).¹⁴

2062^S-437^Y-349Griežtai imant, patys įsakymai atsiduria antroje vietoje; jais reiškiami per Sandorą įsteigtos priklausomybės Dievui padariniai. 142Moralinis gyvenimas yra atsakas į meilės kupino Dievo iniciatyvą: Jo pripažinimas, klusnumas Jam ir padėkos Jam kultas.2002 Tai ir bendradarbiavimas vykdant Dievo planą istorijoje.

2063^S-437^Y-349Sandorą ir Dievo dialogą su žmogumi patvirtina ir tai, kad visi įpareigojimai išsakomi pirmuoju asmeniu („Aš esu Viešpats...“) kitam asmeniui („Tu...“). 878Visuose Dievo įsakymuose kreipinys išreikštas asmeninio įvardžio vienaskaita. Skelbdamas savo valią visai tautai, Dievas ją skelbia ir kiekvienam žmogui atskirai:

Viešpats įsakė mylėti Dievą ir liepė teisingai elgtis su artimu, kad žmogus būtų teisus ir vertas Dievo; Dekalogu Dievas parengė žmogų tapti savo draugu ir sugyventi su artimu. [...] Dekalogo žodžiai [...] išlieka tokie pat ir mūsų [krikščionių] laikais, nes per Jo atėjimą su kūnu buvo įvykdyti ir pagilinti, bet toli gražu ne panaikinti.¹⁵

Dekalogas Bažnyčios tradicijoje

2064^S-438^Y-349Bažnyčios tradicija, ištikima Šventajam Raštui ir sekdama Jėzaus pavyzdžiu, Dekalogui visada pripažindavo pirmutinę svarbą ir reikšmę.

2065^S-438^Y-349Nuo šv. Augustino laikų „dešimt įsakymų“ užima labai svarbią vietą Krikštui rengiamų žmonių ir tikinčiųjų katechezėje. XV amžiuje atsirado paprotys Dekalogo įsakymus reikšti lengvai įsimenamų rimuotų teiginių forma, kuri pasitaiko ir šiandien. Bažnyčios katekizmai krikščioniškąjį moralės mokymą dažnai dėsto laikydamiesi „dešimties įsakymų“ tvarkos.

2066^S-438^Y-349Įsakymų suskirstymas ir eilės tvarka istorijos tėkmėje keitėsi. Šiame Katekizme laikomasi šv. Augustino atlikto įsakymų suskirstymo, Katalikų Bažnyčioje tapusio tradiciniu. Jo laikosi ir liuteroniškosios konfesijos. Graikų tėvai įsakymus suskirstė kiek kitaip, ir šis suskirstymas išliko ortodoksų Bažnyčiose bei reformuotose bendruomenėse.

2067^S-438^Y-349Dešimt įsakymų skelbia, kad reikia mylėti Dievą ir artimą. 1853Trys pirmieji labiau pabrėžia Dievo, kiti septyni – artimo meilę.

Kaip yra du meilės įsakymai, kuriais, kaip sako Viešpats, remiasi Įstatymas ir Pranašai [...], taip ir tie dešimt įsakymų yra duoti dviejose lentelėse. Trys surašyti ant vienos, septyni – ant kitos.¹⁶

2068^S-438^Y-349Tridento Susirinkimas moko, kad dešimt įsakymų įpareigoja krikščionis ir kad jų privalo laikytis ir nuteisintas žmogus.¹⁷1993 Tai patvirtina Vatikano II Susirinkimas: „Viešpats [...] siunčia vyskupus kaip apaštalų įpėdinius mokyti visų tautų888 ir skelbti Evangelijos visai kūrinijai, idant visi žmonės tikėjimu, krikštu ir įsakymų vykdymu pasiektų išganymą.“¹⁸

Dekalogo vienovė

2069^S-439^Y-349^Y-3502534Dekalogas sudaro nedalomą visumą. Kiekvienas jo „žodis“ yra susietas su kitu ir su visais drauge; jie vieni kitus sąlygoja. Dvi Dekalogo lentelės paaiškina viena kitą; jos abi kaip viena. Nusižengti vienam įsakymui reiškia nusižengti visiems kitiems.¹⁹ Negalima gerbti kito žmogaus negerbiant Dievo, savo Kūrėjo. Nesugebėtume garbinti Dievo, nemylėdami visų žmonių, Jo kūrinių. Dekalogas vienija dieviškąjį ir socialinį žmogaus gyvenimą.

Dekalogas ir prigimtinis įstatymas

2070^Y-349^Y-351Dešimt įsakymų yra Dievo apreiškimo dalis. Drauge jie mus pamoko, kokia yra tikroji žmogaus prigimtis.1955 Jie parodo joje slypinčias esmines žmogaus pareigas, o netiesiogiai – ir pagrindines jo teises. Dekalogas puikiai išreiškia „prigimtinį įstatymą“:

Dievas, nuo pat pradžių į žmonių širdis įdiegęs prigimtinio įstatymo reikalavimus, juos priminė Dekalogu, nieko daugiau nereikalaudamas.²⁰

2071^Y-349^Y-3511960Nors prieinami vien protu, Dekalogo įsakymai buvo apreikšti. Nusidėjusiai žmonijai reikėjo šio apreiškimo, kad ji galėtų visiškai ir patikimai pažinti prigimtinio įstatymo reikalavimus:

Atsiradus nuodėmei, buvo būtina iki galo išaiškinti Dekalogo įsakymus, nes proto šviesa buvo aptemusi, o valia iškrypusi.²¹

Dievo įsakymus mes sužinome iš Jo apreiškimo, kurį mums skelbia Bažnyčia, ir iš moralinės sąžinės balso.1777

Dekalogas privalomas

2072^S-440^Y-349^Y-3511858Kadangi Dešimt įsakymų išreiškia pagrindines žmogaus pareigas Dievui ir artimui, jie savo esminiu turiniu yra svarbūs įpareigojimai. 1958Jie nė kiek nekinta ir galioja visada ir visur. Niekas negali nuo jų atleisti. Dešimt įsakymų Dievas įrašė žmogaus širdyje.

2073^S-440^Y-349Pareiga paklusti įsakymams apima ir ne tokius svarbius įpareigojimus. Pavyzdžiui, penktas įsakymas draudžia užgauti žodžiu, bet šios kaltės sunkumas priklauso nuo aplinkybių arba nuo nusižengiančio žmogaus intencijos.

„Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“

2074^S-441Jėzus sakė: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. 2732Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5). Šiuose žodžiuose minimi vaisiai yra vaisingo – dėl vienybės su Kristumi – gyvenimo šventumas. 521Kai tikime į Jėzų Kristų, vienijamės su Jo slėpiniais ir vykdome Jo įsakymus, pats Gelbėtojas mumyse myli savo Tėvą ir savo brolius – mūsų Tėvą ir mūsų brolius. Šventosios Dvasios dėka Jo asmuo tampa gyvomis vidinėmis mūsų veiklos taisyklėmis. „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12).

Santrauka

2075^S-434^Y-348„Ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ – „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mt 19, 16–17).

2076^S-434^Y-348Savo veiksmais ir žodžiais Jėzus patvirtino nesibaigiantį Dekalogo galiojimą.

2077^S-437Dekalogas buvo dovanotas Sandoroje, kurią Dievas sudarė su savo tauta. Tikroji Dievo įsakymų reikšmė atskleidžiama toje Sandoroje ir per ją.

2078 Bažnyčios tradicija, ištikima Šventajam Raštui ir sekdama Jėzaus pavyzdžiu, Dekalogui visada pripažindavo pirmutinę svarbą ir reikšmę.

2079^S-439^Y-350Dekalogas sudaro vieningą visumą, kur kiekvienas „žodis“, arba „įsakymas“, yra susietas su visuma. Nusižengti vienam įsakymui reiškia nusižengti visam Įstatymui.²²

2080 Dekalogas puikiai išreiškia prigimtinį įstatymą. Mes jį sužinome iš Dievo apreiškimo ir savo protu.

2081^S-440Dešimt įsakymų savo esme yra svarbūs įpareigojimai. Tačiau pareiga paklusti tiems įsakymams apima ir ne tokius svarbius įpareigojimus.

2082^S-441Ką Dievas įsako, tą įvykdyti padeda savo malone.

KBK nuorodos

20521858 Kas yra svarbus dalykas, aiškiai nurodo dešimt Dievo įsakymų; tą patį atsakė Jėzus turtingam jaunuoliui: „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną“ (Mk 10, 19). Nuodėmės sunkumas nevienodas: nužudyti yra sunkesnė nuodėmė negu pavogti. Turi reikšmės ir tai, kokiems asmenims nusidedama: sunkesnė nuodėmė yra pavartoti smurtą prieš tėvus negu prieš svetimą žmogų.

KBK 1858 kontekstas

20531968 Evangelijos Įstatymas įvykdo Įstatymo įsakus. Užuot panaikinęs ar sumenkinęs moralinius Senojo Įstatymo priesakus, Viešpaties pamokslas atskleidžia jame slypinčias galimybes ir iškelia naujus jo reikalavimus: apreiškia visą dieviškąją ir žmogiškąją Senojo Įstatymo tiesą. Jis neprideda naujų išorinių įsakymų, bet siekia atnaujinti pačias žmogaus veiksmų šaknis, tai yra širdį, kurioje žmogus pasirenka, kas tyra ar netyra, kurioje išauga tikėjimas, viltis ir meilė, o su jomis ir kitos dorybės. Tad Evangelija siekia Įstatymo pilnatvės, ragindama sekti Tėvo tobulumu, pagal dieviškojo didžiadvasiškumo pavyzdį atleisti priešams ir melstis už persekiotojus.

KBK 1968 kontekstas

20531973 Naujajame Įstatyme, be įsakymų, yra ir Evangelijos patarimų. Tradicinis Dievo įsakymų ir Evangelijos patarimų atskyrimas remiasi jų santykiu su meile, su krikščioniškojo gyvenimo tobulumu. Įsakymai turi pašalinti, kas nesuderinama su meile. Patarimų tikslas – pašalinti, kas gali būti kliūtimi meilei tobulėti, net jei ir nebūtų jai priešinga.

KBK 1973 kontekstas

2054581 Žydų ir jų dvasinių vadovų akyse Jėzus buvo „rabbi“. Jis dažnai įrodinėdavo pasitelkdamas rabinams būdingą Įstatymo aiškinimą. Tačiau Jis galėjo ir užgauti Įstatymo mokytojus, nes nesivaržė aiškinti Įstatymą kitaip negu jie. „Jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią“ (Mt 7, 29). Tas pats Dievo žodis, kuris aidėjo ant Sinajaus kalno duodant Mozei užrašytą Įstatymą, vėl girdimas iš Jėzaus lūpų ant Palaiminimų kalno. Jis nepanaikina Įstatymo, bet jį įvykdo pateikdamas savo, kaip Dievo, galutinį aiškinimą: „Esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta [...], o aš jums sakau“ (Mt 5, 33–34). Tuo pačiu dievišku autoritetu Jis smerkia kai kuriuos „žmonių papročius“, kurių laikosi fariziejai, „niekais paversdami Dievo žodį“.

KBK 581 kontekstas

2055129 Tad Senąjį Testamentą krikščionys skaito mirusio ir prisikėlusio Kristaus šviesoje. Toks tipologinis skaitymas rodo neišsemiamą Senojo Testamento turinį. Tačiau negalima pamiršti, kad jo vertę sudaro Apreiškimas, kurį pats Viešpats patvirtino. Beje, ir Naujasis Testamentas skaitytinas Senojo Testamento šviesoje. Pirmykštė krikščionių katechezė nuolat juo naudodavosi. Anot seno priežodžio, „Senajame Testamente slypi Naujasis, o Naujajame atsiskleidžia Senasis.“

KBK 129 kontekstas

2056700 Pirštas. Jėzus išveja „demonus Dievo pirštu“. Dievo Įstatymas įrašytas akmeninėse plokštėse „Dievo pirštu“ (Iš 31, 18), o apaštalų rūpesčiui pavestas „Kristaus laiškas“ surašytas „gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse“ (2 Kor 3, 3). Himne „Veni Creator Spiritus“ į Šventąją Dvasią kreipiamasi kaip į „Tėvo dešinės pirštą“ [„digitus paternae dexterae“].

KBK 700 kontekstas

205662 Po patriarchų laikotarpio Dievas padaro Izraelį savo tauta, išgelbėdamas ją iš Egipto vergijos, Sinajuje sudaro su ja Sandorą ir per Mozę duoda jai savo Įstatymą, kad Jį pripažintų ir Jam tarnautų kaip vieninteliam gyvam ir tikram Dievui, rūpestingam Tėvui ir teisingam Teisėjui, ir kad lauktų pažadėto Gelbėtojo.

KBK 62 kontekstas

20572084 Dievas leidžia save pažinti primindamas savo visagalį, geranorišką ir išlaisvinantį veikimą istorijoje tautos, į kurią kreipiasi: „Aš [...] išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“ (Įst 5, 6). Pirmutiniame kreipimesi glūdi pirmasis Įstatymo įsakymas: „Bijosi tik VIEŠPATIES, savo Dievo, jam tarnausi [...]. Neisite paskui kitus dievus“ (Įst 6, 13–14). Pirmasis kreipimasis ir teisėtas Dievo reikalavimas – kad žmogus Jį priimtų ir pagarbintų.

KBK 2084 kontekstas

20572170 Be to, Viešpaties diena Šventasis Raštas primena Izraelio išvadavimą iš Egipto vergijos: „Atsimink, kad tu esi buvęs vergas Egipto žemėje, kad išvedė tave iš ten VIEŠPATS, tavo Dievas, galingai pakelta ranka. Todėl VIEŠPATS, tavo Dievas, ir įsakė tau švęsti šabo dieną“ (Įst 5, 15).

KBK 2170 kontekstas

20581962 Senasis Įstatymas yra pirmas apreikštojo Įstatymo tarpsnis. Jo moralinių nuostatų santrauka yra Dešimt įsakymų. Dekalogo įsakymai deda pagrindus pagal Dievo paveikslą sukurto žmogaus pašaukimui, draudžia, kas priešinga Dievo ir artimo meilei, ir įsako, kas jai yra esminga. Dekalogas yra kiekvieno žmogaus sąžinės šviesa, kad jam parodytų Dievo pašaukimą bei kelius ir saugotų jį nuo blogio: Įstatymo plokštėse Dievas užrašė tai, ko žmonės neįstengė perskaityti savo širdyse.

KBK 1962 kontekstas

2059707 Teofanijos (Dievo pasirodymai) nušviečia pažado kelią nuo patriarchų per Mozę ir Jozuę iki tų vizijų, kuriomis prasideda didžiųjų pranašų misija. Krikščioniškoji tradicija visada pripažino, kad tose Teofanijose Dievo Žodis Šventosios Dvasios debesyje būdavo ir akivaizdus, ir drauge „pridengtas“ mūsų akims ir ausims.

KBK 707 kontekstas

20592823 Jis paskelbė „mums savo valios paslaptį, kaip jis panorėjo iš anksto nutarti jhame, [...] visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje tartum galvoje. Jame esame tapę paveldėtojais, iš anksto paskirti sutvarkymu to, kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą“ (Ef 1, 9–11). Mes nepaliaudami prašome, kad tas maloningas nutarimas būtų tobulai įvykdytas žemėje, kaip jis jau yra įgyvendintas danguje.

KBK 2823 kontekstas

20612086 „Pirmasis yra tikėjimo, vilties ir meilės įsakymas. Juk sakydami, jog Dievas yra pastovus, nekintamas, visada toks pat, ištikimas, pagrįstai išpažįstame Jį esant visiškai teisų. Todėl, pritardami Jo žodžiams, privalome tvirtai Juo tikėti ir visiškai pasitikėti. Kas mano, jog Dievas yra visagalis, švelnus ir pasirengęs veikiai daryti gera, ar galėtų į Jį nedėti savo vilčių? Ar galėtų kas Jo nemylėti apmąstydamas Jo gerumo ir meilės turtus, kuriais yra mus apipylęs? Todėl savo įsakymus ir paliepimus Šventajame Rašte Dievas pradeda arba baigia šiais žodžiais: Aš esu Viešpats.“

KBK 2086 kontekstas

2062142 Savuoju Apreiškimu „neregimasis Dievas iš didžios meilės prabyla žmonėms kaip draugams ir su jais kalbasi norėdamas juos pakviesti ir priimti į savo bendrystę“. Tam kvietimui tinkamas atsakas yra tikėjimas.

KBK 142 kontekstas

20622002 Laisva Dievo iniciatyva reikalauja žmogaus laisvo atsako, nes Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir drauge su laisve davė jam galią pažinti Dievą ir Jį mylėti. Siela tik būdama laisva gali įžengti į meilės bendrystę. Dievas žmogaus širdį paliečia netarpiškai ir paveikia tiesiogiai. Jis įdiegė žmogui tiesos ir gėrio troškimą, kurį tik Jis vienas gali patenkinti. Šį troškimą, pranokdami visus lūkesčius, atitinka „amžinojo gyvenimo“ pažadai: O septintoji diena yra be vakaro ir neturi nusileidimo, nes pašventinai ją tęstis amžinai, idant, kadangi tu po visų savo „labai gerų“ darbų ilsėjaisi septintą dieną, [...], mums tavo knygos balsas paskelbtų, kad ir mes po savo darbų, kurie „labai geri“, nes Tu mums juos dovanojai, ilsėsimės Tavyje amžinojo gyvenimo šabo dieną.

KBK 2002 kontekstas

2063878 Pagaliau sakramentinei bažnytinės tarnybos prigimčiai būdingas asmeniškumas. Nors Kristaus tarnai darbuojasi bendrai, jie visada veikia ir asmeniškai. Kiekvienas yra pašauktas asmeniškai: „Tu sek paskui mane!“ (Jn 21, 22), kad bendroje misijoje būtų ir asmeninis liudytojas, asmeniškai atsakingas Tam, kuris duoda užduotį, ir veiktų „Jo asmens vardu“ ir asmenų labui: „Aš tave krikštiju vardan Dievo – Tėvo...“; „Aš tau atleidžiu...“

KBK 878 kontekstas

20671853 Nuodėmes, kaip ir visus žmogiškus veiksmus, galima skirstyti pagal objektą, tai yra pagal dorybes, kurioms jos priešingos perlenkimu arba stygiumi, arba pagal įsakymus, kuriems jos prieštarauja. Galima jas taip pat skirstyti į nuodėmes Dievui, artimui ir sau pačiam; į dvasios ir kūno nuodėmes, pagaliau į nuodėmes, padarytas mintimis, žodžiais, veiksmais arba apsileidimu. Kaip moko Viešpats, nuodėmės šaknys yra žmogaus širdyje, jo laisvoje valioje: „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai. Šitie dalykai suteršia žmogų“ (Mt 15, 19–20). Širdyje taip pat gyvena meilė – gerų ir tyrų darbų pradžia; nuodėmė ją sužeidžia.

KBK 1853 kontekstas

20681993 Nuteisinimas leidžia bendradarbiauti Dievo malonei ir žmogaus laisvei. Jis pasireiškia tuo, kad žmogus tikėjimu pritaria jį atsiversti šaukiančiam Dievo žodžiui, o meile bendradarbiauja su tą pritarimą pranokstančiu ir remiančiu Šventosios Dvasios veikimu: Kai Dievas paliečia žmogaus širdį, apšviesdamas jį Šventąja Dvasia, nei pats žmogus nelieka visiškai pasyvus, priimdamas šį įkvėpimą, juo labiau kad gali jį ir atmesti, nei pasidaro teisus Dievo akyse vien savo laisva valia be Jo malonės.

KBK 1993 kontekstas

2068888 Vyskupų ir jų bendradarbių kunigų „pirmoji pareiga yra skelbti visiems Dievo Evangeliją“, kaip yra įsakęs Viešpats. Jie yra „tikėjimo šaukliai, atvedantys Kristui naujų mokinių, ir autentiški, tai yra Kristaus autoriteto įgalioti“, apaštalų tikėjimo „mokytojai“.

KBK 888 kontekstas

20692534 Dešimtu įsakymu pratęsiamas ir atbaigiamas devintas, susijęs su kūno geismingumu. Šiuo savo ruožtu draudžiama geisti svetimų gėrybių, nes iš to kyla septintu įsakymu draudžiama vagystė, plėšikavimas, sukčiavimas. „Akių geismas“ (1 Jn 2, 16) sukelia prievartą ir neteisybę, kurios draudžiamos penktu įsakymu. Gobšumo, kaip ir paleistuvavimo, šaknys yra stabmeldystė, draudžiama trimis pirmais Įstatymo įsakymais. Dešimtame įsakyme kalbama apie širdies ketinimus; šis įsakymas drauge su devintu yra kitų Įstatymo įsakymų santrauka.

KBK 2534 kontekstas

20701955 Dieviškasis bei prigimtinis įstatymas žmogui rodo kelią, kuriuo eidamas jis darytų gera ir pasiektų savąjį tikslą. Prigimtinis moralinis įstatymas skelbia pirmuosius ir esminius moralinį gyvenimą tvarkančius priesakus. Jo šerdis yra siekti Dievo, visokio gėrio šaltinio ir teisėjo, ir Jam paklusti, lygiai kaip ir suvokti, jog vienas žmogus yra lygiavertis kitam. Pagrindiniai šio įstatymo priesakai išdėstyti Dekaloge. Įstatymas vadinamas prigimtiniu ne dėl to, kad turėtų ką nors bendra su gamta – neprotingų būtybių prigimtimi, bet kad jį skelbiantis protas priklauso žmogaus prigimčiai: Kur įrašytos šios taisyklės, jei ne knygoje tos šviesos, kurią vadiname tiesa? Tenai aprašytas kiekvienas teisingas įstatymas; iš jos jis pasiekia teisingai gyvenančio žmogaus širdį, ne į ją persikeldamas, bet tarytum įspausdamas joje savo žymę, kaip antspaudas, kurio ženklas įspaudžiamas į vašką ir kartu antspaudo nepalieka. Prigimtinis įstatymas yra ne kas kita, kaip Dievo mums duota proto šviesa; jos padedami, mes sužinome, ką reikia daryti ir ko vengti. Tą šviesą, arba tą įstatymą, Dievas suteikė mus kurdamas.

KBK 1955 kontekstas

20711960 Prigimtinio įstatymo priesakus ne visi žmonės suvokia vienodai aiškiai ir tiesiogiai. Nusidėjusiam žmogui dabartiniame būvyje yra būtina malonė ir Apreiškimas, kad „visi žmonės nesunkiai, iš tiesų patikimai ir be klaidos priemaišų“ galėtų pažinti religines ir moralines tiesas. Prigimtinis įstatymas tampa Dievo parengtu ir su Šventosios Dvasios veikimu suderintu pagrindu apreikštajam Įstatymui ir malonei.

KBK 1960 kontekstas

20711777 Žmogaus viduje slypinti sąžinė reikiamu momentu jam liepia daryti gera ir vengti bloga. Ji taip pat įvertina konkrečius pasirinkimus, geriems pritardama, blogus smerkdama. Ji nusilenkia tiesai, paremtai aukščiausiuoju Gėriu – Dievu; žmogus jaučia Jo trauką ir priima Jo įsakymus. Klausydamas sąžinės, protingas žmogus gali išgirsti jam kalbantį Dievą.

KBK 1777 kontekstas

20721858 Kas yra svarbus dalykas, aiškiai nurodo dešimt Dievo įsakymų; tą patį atsakė Jėzus turtingam jaunuoliui: „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną“ (Mk 10, 19). Nuodėmės sunkumas nevienodas: nužudyti yra sunkesnė nuodėmė negu pavogti. Turi reikšmės ir tai, kokiems asmenims nusidedama: sunkesnė nuodėmė yra pavartoti smurtą prieš tėvus negu prieš svetimą žmogų.

KBK 1858 kontekstas

20721958 Prigimtinis įstatymas nekinta ir išlieka toks pat istorijos permainose; jis nepriklauso nuo idėjų ir papročių kaitos ir palaiko jų pažangą. Jį išreiškiančios taisyklės galioja kaip esminės. Net jei jo principai ir neigiami, jo neįmanoma nei sunaikinti, nei išrauti iš žmogaus širdies. Jis visada atgyja pavienių žmonių ir visuomenės gyvenime: Iš tiesų, vagystę baudžia tavo įstatymas, Viešpatie, ir įstatymas, parašytas žmonių širdyse, ir pati netiesa jo sunaikinti negali.

KBK 1958 kontekstas

20742732 Dažniausiai ir slapčiausia pagunda yra tikėjimo stoka. Ji pasireiškia ne tiek deklaruojamu netikėjimu, kiek faktišku pirmenybės teikimu kitkam. Kai pradedame melstis, tūkstančiai darbų ar rūpesčių, mūsų laikomų neatidėliojamais, atrodo esą svarbesni; tada ir vėl paaiškėja, ką širdis labiausiai myli. Kartais kreipiamės į Viešpatį kaip į paskutinį prieglobstį, bet ar tikrai tikime Jo pagalba? Kartais Viešpatį laikome savo sąjungininku, bet mūsų širdis lieka išpuikusi. Visais atvejais tikėjimo stoka parodo, kad mūsų širdis dar nėra pakankamai nuolanki: „Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5).

KBK 2732 kontekstas

2074521 Visa, ką Kristus išgyveno, išgyveno tam, kad mes galėtume tai išgyventi Jame ir Jis tai išgyventų mumyse. „Juk jis, Dievo Sūnus, įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi.“ Mes esame kviečiami būti viena su Juo, vienytis kaip Jo kūno nariai su visu tuo, ką Jis išgyveno kūne už mus ir būdamas mums pavyzdys: Mes turime pratęsti ir įgyvendinti savyje Jėzaus būkles bei slėpinius ir dažnai Jį melsti, kad visa tai atbaigtų ir įvykdytų mumyse ir visoje savo Bažnyčioje [...]. Nes ir Dievo Sūnaus buvo numatyta leisti mums ir visai savo Bažnyčiai dalyvauti Jo slėpiniuose, juos tarsi praplėsti ir pratęsti; Jis tai daro, tais slėpiniais suteikdamas mums malonių ir trokšdamas subrandinti mumyse tų slėpinių vaisius. Šitaip Jis nori tuos slėpinius atbaigti.

KBK 521 kontekstas

KBKS nuorodos

2052-2054, 2075-2076434. „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mt 19, 16)

Klausiančiam jaunuoliui Jėzus atsako: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“, o paskui priduria: „Ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19, 16. 21). Sekant Jėzumi būtina laikytis įsakymų. Įstatymas nepanaikintas, ir žmogus raginamas iš naujo atrasti jį dieviškojo Mokytojo asmenyje, kuris jį tobulai išpildo, atskleidžia visą jo prasmę ir paliudija jo amžinumą.

KBKS 434 kontekstas

2055435. Kaip Jėzus aiškina Įstatymą?

Jėzus aiškina jį dvigubo vienatinio meilės Įsakymo, kuris yra Įstatymo pilnatvė, šviesoje: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmas įsakymas. Antras – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22, 37–40).

KBKS 435 kontekstas

2056-2057436. Ką reiškia Dekalogas?

Dekalogas reiškia „dešimt žodžių“ (plg. Iš 34, 28). Šiais žodžiais apibendrinamas Įstatymas, kurį Izraelio tautai Dievas davė per Mozę sudarydamas Sandorą. Pateiktais Dievo meilės įsakymais (pirmi trys) ir artimo meilės įsakymais (kiti septyni) išrinktajai tautai ir kiekvienam žmogui parodomas iš nuodėmės vergijos išlaisvinto gyvenimo kelias.

KBKS 436 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

1Plg. Mt 5, 17.

2Plg. Mt 19, 6–12. 21. 23–29.

3Plg. Mt 5, 20.

4Plg. Mt 5, 46–47.

5Plg. Įst 6, 5; Kun 19, 18.

6Plg. Iš 31, 18; Įst 5, 22.

7Plg. Įst 31, 9. 24.

8Plg. Iš 20, 1–17.

9Plg. Įst 5, 6–22.

10Plg., pvz., Oz 4, 2; Jer 7, 9; Ez 18, 5–9.

11Plg. Iš 19.

12Plg. Iš 24.

13Plg. Iš 24, 7.

14Origenas, In Exodum homilia 8, 1: SC 321, 242 (PG 12, 350).

15Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses, 4, 16, 3–4: SC 100, 566–570 (PG 7, 1017–1018).

16Šv. Augustinas, Sermo 33, 2: CCL 41, 414 (PL 38, 208).

17Plg. Tridento Susirinkimas, 6^a sesija, Decretum de iustificatione, canones 19–20: DS 1569–1570.

18Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 24: AAS 57 (1965).

19Plg. Jok 2, 10–11.

20Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses, 4, 15, 1: SC 100, 548 (PG 7, 1012).

21Šv. Bonaventūras, In quattuor libros Sententiarum, 3, 37, 1, 3, in: Opera omnia, v. 3, Ad Claras Aquas, 1887, p. 819–820.

22Plg. Jok 2, 10–11.