2.

27 Dievo troškimas yra įrašytas žmogaus širdyje, nes žmogus sukurtas Dievo ir Dievui; Dievas nuolat traukia žmogų prie savęs, ir tik Dieve žmogus suras tiesą ir laimę, kurių be paliovos ieško: Išskirtinis žmogaus orumo pagrindas yra jo pašaukimas bendrauti su Dievu. Jau pačia savo kilme jis kviečiamas kalbėtis su Dievu; juk jis turi savo būtį tik dėl to, kad Dievas, iš meilės jį sukūręs, mylėdamas be perstojo palaiko. Žmogus negyvena visiškai pagal tiesą, jei tos meilės laisvai nepripažįsta ir neatsiduoda savo Kūrėjui.

28 Istorijoje iki pat šių dienų savąjį Dievo ieškojimą žmonės išreiškia įvairiais būdais – tikėjimais ir religiniais veiksmais (maldomis, aukomis, apeigomis, meditacijomis ir kt.). Nepaisant dviprasmybių, kurios gali juose glūdėti, tos išraiškos formos yra tokios visuotinės, kad žmogų galima pavadinti religine būtybe: Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apgraibomis jį atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes jame gyvename, judame ir esame (Apd 17, 26–28).

29 Tačiau tą „glaudų ir gyvybinį ryšį su Dievu“ žmogus gali pamiršti, jo neįvertinti ar net aiškiai jį atmesti. Tokių nusistatymų šaltiniai gali būti labai įvairūs: maištas dėl blogio pasaulyje, religinis neišprusimas arba abejingumas, susirūpinimas pasauliu ir jo turtais, blogi tikinčiųjų pavyzdžiai, religijai priešiškos minties srovės, pagaliau nusidėjusio žmogaus polinkis iš baimės slėptis nuo Dievo ir bėgti nuo Jo, išgirdus Jo kvietimą.

30 „Tedžiūgauja VIEŠPATIES ieškančiųjų širdys“ (Ps 105, 3). Nors žmogus gali Dievą pamiršti ar atstumti, Dievas kiekvieną žmogų nuolat kviečia Jo ieškoti, kad žmogus gyventų ir surastų laimę. Tačiau tas ieškojimas reikalauja visų žmogaus proto pastangų, jo geros valios, „tiesios širdies“ bei liudijimo tų, kurie jį moko ieškoti Dievo. Didis esi, Viešpatie, ir labai šlovintinas, didelė Tavo galybė, ir Tavo išmintis neišmatuojama. Ir šlovinti Tave nori žmogus, maža dalelė Tavo kūrinijos; žmogus, nešantis su savimi savo mirtingumą, nešantis savo nuodėmės liudijimą, ir liudijimą, kad „priešiniesi išpuikėliams“; ir vis dėlto Tave nori šlovinti žmogus, maža dalelė Tavo kūrinijos. Tu paveiki mus taip, kad šlovinti Tave yra malonu, nes sukūrei mus, nukreipdamas savęsp, ir mūsų širdis nežino ramybės, kol nenurimsta Tavyje.

KBK 27-30 kontekstas

44 Žmogus pagal savo prigimtį ir pašaukimą yra religinė būtybė. Išėjęs iš Dievo, eidamas pas Dievą, žmogus tikrai žmogiškai gyvena tik laisvai su Juo bendraudamas.

45 Žmogus yra sukurtas tam, kad gyventų vienybėje su Dievu, kuriame randa savo laimę. „Kai priglusiu prie Tavęs visu savimi, niekur man nebebus nei skausmo, nei vargo, ir gyvas bus mano gyvenimas, visas pilnas Tavęs.“

KBK 44-45 kontekstas

3.

31 Sukurtas pagal Dievo paveikslą, pašauktas Dievą pažinti ir Jį mylėti, Dievo ieškantis žmogus suranda tam tikrus kelius, kuriais gali pasiekti Dievo pažinimą. Jie dar vadinami Dievo buvimo įrodymais, ne gamtos mokslų įrodymų prasme, bet darnių ir įtikinamų argumentų, leidžiančių pasiekti patikimą tikrumą, prasme. Tų artėjimo prie Dievo kelių išeities taškas yra kūrinija: materialus pasaulis ir žmogaus asmuo.

32 Pasaulis: Dievą kaip visatos pradžią ir tikslą galima pažinti iš judėjimo ir tapsmo, iš pasaulio kontingentiškumo, tvarkos ir grožio. Šv. Paulius sako apie pagonis: „Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai leido suprasti. Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių“ (Rom 1, 19–20). O šv. Augustinas: „Paklausk gražiosios žemės, paklausk gražiosios jūros, paklausk gražaus – plevenančio ir raibuliuojančio oro, paklausk gražaus dangaus [...], paklausk jų visų, ir visi tau atsakys: žiūrėk, kokie mes esame gražūs. Jų grožis – tai jų liudijimas (confessio). Kas gi tą kintamą grožį sukūrė, jei ne pats Grožis (Pulcher), kuris nekinta?“

33 Žmogus: atviram tiesai ir grožiui, suvokiančiam moralinį gėrį, savo laisvę ir sąžinės balsą, trokštančiam begalybės ir laimės žmogui iškyla Dievo buvimo klausimas. Visuose šiuose dalykuose jis įžvelgia savo dvasinės sielos ženklus. Žmogaus siela, ta „neapsiribojanti gryna medžiaga amžinybės sėkla, kurią jis nešioja savyje“, negali turėti kitos pradžios, kaip tik vieną Dievą.

34 Pasaulis ir žmogus liudija, kad juose pačiuose nėra nei jų buvimo pagrindo, nei galutinio tikslo, o jie patys yra kilę iš Būties, kuri egzistuoja iš savęs, be pradžios ir be pabaigos. Taip įvairiais keliais žmogus gali suvokti egzistavimą realybės, kuri yra visa ko pirmoji priežastis ir galutinis tikslas ir „kurią visi vadina Dievu“.

35 Žmogus pajėgus pažinti asmeninio Dievo buvimą. Tačiau kad žmogus galėtų artimai su Juo bendrauti, Dievas panoro jam apsireikšti ir suteikti malonę šį Apreiškimą priimti tikėjimu. Vis dėlto ir Dievo buvimo įrodymai gali nuteikti tikėti ir padėti suprasti, kad tikėjimas neprieštarauja žmogaus protui.

36 „Šventoji Motina Bažnyčia yra įsitikinusi ir moko, kad Dievas, visų daiktų pagrindas ir tikslas, tikrai gali būti pažintas iš kūrinių prigimtine žmogaus proto šviesa.“ Be tos galios žmogus nesugebėtų priimti Dievo apreiškimo. Tą galią žmogus turi, nes yra sukurtas pagal Dievo paveikslą (plg. Pr 1, 27).

KBK 31-36 kontekstas

46 Klausydamas kūrinių kalbos ir savo sąžinės balso, žmogus gali tikrai suvokti Dievo, visa ko priežasties ir tikslo, buvimą.

47 Bažnyčia moko, kad vienintelį ir tikrą Dievą, mūsų Kūrėją ir Viešpatį, galima tikrai pažinti iš Jo kūrinių žmogaus proto prigimtine šviesa.

KBK 46-47 kontekstas

4.

37 Istorinėmis žmogaus gyvenimo sąlygomis Dievą pažinti vien tik savo proto šviesa jam sunku: Nors, kalbant paprastai, žmogaus protas savo prigimtinėmis galiomis ir šviesa iš tikrųjų gali tinkamai ir tikrai pažinti ir vieną asmeninį Dievą, kuris savo Apvaizda palaiko ir valdo pasaulį, ir Kūrėjo mūsų sielose įdiegtą prigimtinį įstatymą, vis dėlto esti nemažai kliūčių šiam protui veiksmingai ir vaisingai pasinaudoti ta savo prigimta galia. Mat tiesos, susijusios su Dievu, su Dievo ir žmonių santykiais, visiškai pranoksta juslinių dalykų sritį; skirtos vadovautis jomis gyvenime ir jį tvarkyti, jos verčia mus aukotis ir išsižadėti savęs. Žmogaus protui sunku tas tiesas įgyti ir dėl pojūčių bei vaizduotės poveikio, ir dėl gimtosios nuodėmės sąlygoto geismingumo. Todėl su tokiomis tiesomis susidūrę žmonės yra linkę įtikinėti save, kad tai, ko jie nenori laikyti tiesa, yra klaidingi ar bent abejotini dalykai.

38 Tad Dievo Apreiškimas turi apšviesti žmogų ne vien tuo, kas pranoksta jo protą, bet taip pat dėl to, „kad religinės bei moralinės tiesos, kurios savaime nėra nepasiekiamos protu, dabartinėje žmonijos situacijoje galėtų būti visų pažintos nesunkiai, su visišku tikrumu ir be jokios klaidos“.

KBK 37-38 kontekstas

5.

39 Gindama žmogaus proto galią pažinti Dievą, Bažnyčia reiškia įsitikinimą, jog apie Dievą galima kalbėti visiems žmonėms ir su visais žmonėmis. Šis įsitikinimas grindžia jos dialogą su kitomis religijomis, filosofija ir kitais mokslais, taip pat su netikinčiaisiais bei ateistais.

40 Kadangi mes Dievą pažįstame ribotai, ribotai apie Jį ir kalbame. Apie Dievą galime kalbėti tik pasiremdami kūriniais ir savo ribotu žmogišku pažinimu bei mąstymu.

41 Visi kūriniai tam tikru būdu yra panašūs į Dievą, ypač žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Įvairios kūrinių tobulumo apraiškos (tiesa, gėris, grožis) atspindi begalinį Dievo tobulumą. Tad apie Dievą mes galime kalbėti remdamiesi Jo kūrinių tobulumo apraiškomis: „Juk iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas“ (Išm 13, 5).

42 Dievas pranoksta kiekvieną kūrinį. Tad reikia nuolat gryninti savo kalbą, atsisakant to, kas joje ribota, įsivaizduota ir netobula, kad „neapsakomo, nesuvokiamo, neregimo, neapčiuopiamo Dievo“ nesupainiotume su savo žmogiškais vaizdiniais. Mūsų žmogiškais žodžiais niekada nepavyks pasiekti Dievo slėpinio.

43 Taip, kalbant apie Dievą, Dievas mūsų žmogiškąja kalba realiai pasiekiamas, tačiau ji niekada neįstengs išreikšti Jo begalinio vientisumo. Reikia neužmiršti, jog, „teigiant Kūrėją ir kūrinį esant panašius, nevalia išleisti iš akių, kad jų nepanašumas kur kas didesnis“, ir kad mes „įstengiame suvokti ne tai, koks yra Dievas, o tik tai, koks Jis nėra ir kaip Jo atžvilgiu laikosi kita“.

KBK 39-43 kontekstas

48 Matydami įvairias kūrinių tobulumo apraiškas, atspindinčias be galo tobulą Dievą, galime realiai kalbėti apie Dievą, nors savo ribota kalba Jo slėpinio iki galo atskleisti neįstengiame.

49 „Kūrinys be Kūrėjo pranyksta.“ Dėl to tikintieji jaučiasi esą Kristaus meilės akinami nešti gyvojo Dievo šviesą tiems, kurie Jo nepažįsta arba nepripažįsta.

KBK 48-49 kontekstas