3 skirsnis. Bažnyčia – Motina ir Mokytoja
2030S-429Y-343Savo pašaukimą krikščionis įgyvendina Bažnyčioje, bendrystėje su visais pakrikštytaisiais. Iš Bažnyčios jis išgirsta Dievo žodį, kuriuo mokoma „Kristaus įstatymo“75, gauna „kelionėje“ stiprinančių sakramentų malonę. Iš Bažnyčios išmoksta šventumo pavyzdžio,828 atpažįsta jį ir jo šaltinį Švenčiausiojoje Mergelėje Marijoje, mato jį autentiškai liudijamą šventai gyvenančių žmonių, atranda jį dvasinėje tradicijoje ir ilgoje iki jo gyvenusių bei liturgijoje minimų šventųjų istorijoje.1172
2031S-429Y-3431368Doras gyvenimas yra dvasinis kultas. Mes aukojame „savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką“76 Kristaus kūne, kurį ugdome jungdamiesi su Eucharistijos auka. Švenčiant liturgiją ir sakramentus, malda ir mokymas sujungiami su Kristaus malone, kad apšviestų ir maitintų krikščionio elgesį. Krikščionio moralinio gyvenimo, kaip ir viso jo gyvenimo, šaltinis ir viršūnė yra Eucharistijos auka.
I. Moralinis gyvenimas ir Bažnyčios Magisteriumas 85-87888-892
2032S-430Y-344Bažnyčia, „tiesos šulas ir atrama“ (
2033S-430Y-344Bažnyčios ganytojų Magisteriumas moralės srityje paprastai vykdomas per katechezę ir pamokslus, prie to prisideda teologų ir dvasinių autorių veikalai. Taip iš kartos į kartą, ganytojams vadovaujant ir prižiūrint, perduodamas krikščioniškosios moralės „paveldas“,84 kaip labai savita iš tikėjimo į Kristų kilusių ir meilės gaivinamų taisyklių, įsakymų ir dorybių visuma. Tradicinis tos katechezės pagrindas, šalia Tikėjimo simbolio ir „Tėve mūsų“, yra Dekalogas, pateikiantis visiems žmonėms privalomus moralinio gyvenimo principus.
2034S-430Y-344Popiežius ir vyskupai, „autentiški, tai yra Kristaus autoriteto įgalioti, mokytojai“, „jiems pavestiems žmonėms skelbia būtiną įtikėti bei gyvenime pritaikyti tikėjimą“79. Visuotinis ir įprastinis popiežiaus ir vyskupų vienybėje su juo Magisteriumas skelbia tikintiesiems tiesą, kurią jie turi tikėti, meilę, kuria turi gyventi, palaimą, kurios turi viltis.
2035S-430Y-344Aukščiausias dalyvavimo Kristaus valdžioje laipsnis priklauso nuo neklystamumo charizmos; tas neklaidingumas apima ir visą dieviškojo Apreiškimo paveldą,80 ir visus doktrinos elementus, neišskiriant moralinių, nes be jų neįmanoma išsaugoti, išdėstyti ir laikytis išganingų tikėjimo tiesų.81
2036S-430Y-3441960Magisteriumo valdžia taip pat apima prigimtinio įstatymo įsakymus, kadangi jų laikytis, kaip reikalauja Kūrėjas, yra būtina išganymo sąlyga. Primindamas prigimtinio įstatymo nurodymus, Bažnyčios Magisteriumas atlieka esminę savo pranašiškosios užduoties dalį: skelbia žmonėms, kas jie iš tikrųjų yra, bei primena, kuo jie privalo būti Dievo akyse.82
2037S-430Y-344Bažnyčiai patikėtas Dievo Įstatymas nurodo tikintiesiems gyvenimo ir tiesos kelią. Tad jie turi teisę83 būti mokomi išganingųjų Dievo įsakymų, kurie leidžia aiškiau apsispręsti ir, malonei padedant, gydo pažeistą žmogaus protą. Jų pareiga laikytis teisėtos bažnytinės valdžios išleistų nurodymų ir nutarimų. Net jei jie būtų skirti drausmei palaikyti, jiems būtina paklusti iš meilės.2041
2038S-430Y-344Mokant krikščioniškosios moralės ir ją taikant gyvenime, Bažnyčiai reikia ganytojų atsidavimo, teologų žinios, visų krikščionių ir geros valios žmonių indėlio. 2442Tikint ir gyvenant pagal Evangeliją, kiekvienam leista patirti gyvenimą „Kristuje“, kuris nušviečia dieviškąją ir žmogiškąją tikrovę ir daro mus pajėgius ją vertinti pagal Dievo Dvasią.84 Tad Šventoji Dvasia gali remtis ir visai paprastais žmonėmis, kad apšviestų mokytuosius ir aukščiausias pareigas einančiuosius.
2039S-430Y-344Bažnytines pareigas privalu atlikti broliško tarnavimo ir atsidavimo Bažnyčiai dvasia, Viešpaties vardu.85 Drauge kiekvieno tai atliekančio žmogaus sąžinė, moraliniu požiūriu vertindama jo paties veiksmus, privalo nesivadovauti vien asmenine nuomone. Kiek įmanydama, ji turi atsižvelgti į tai, kas gera visiems, tai yra kas išreikšta prigimtiniame ir apreikštame moraliniame įstatyme, o dėl to ir Bažnyčios įstatyme bei jos autentiškajame Magisteriumo mokyme moralės klausimais. 1783Nedera asmeninę sąžinę ir protą priešpriešinti moraliniam įstatymui ar Bažnyčios Magisteriumui.
2040S-430Y-344Šitaip tarp krikščionių gali stiprėti tikrai sūniška meilė Bažnyčiai. Ji yra į Bažnyčios prieglobstį mus atvedusios ir Kristaus kūno nariais padariusios Krikšto malonės brandinamas vaisius. Su motinišku susirūpinimu Bažnyčia mums teikia Dievo gailestingumą, kuris nugali visas mūsų nuodėmes ir ypatingu būdu veikia Sutaikinimo sakramente. 167Kaip rūpestinga motina ji taip pat savo liturgijoje kasdien mus maitina Viešpaties žodžiu ir Eucharistija.
II. Bažnyčios įsakymai
2041S-431Y-346Bažnyčios įsakymai tarnauja moraliniam gyvenimui, kuris yra susijęs su liturginiu gyvenimu ir jo stiprinamas. Pastoracinė valdžia, įpareigodama laikytis jos išleistų pozityvių įstatymų, siekia laiduoti tikintiesiems būtiniausią maldos dvasios ir moralinių pastangų minimumą ugdant Dievo ir artimo meilę.
2042S-432Y-3451389Pirmuoju įsakymu („Sekmadieniais ir per kitas privalomąsias šventes dalyvauk šventosiose Mišiose ir susilaikyk nuo sunkių fizinių darbų“) tikintieji įpareigojami švęsti tą dieną, kurią minimas Viešpaties prisikėlimas, taip pat pagrindines liturgines šventes,2180 skirtas Viešpaties, Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų slėpiniams pagerbti. Pirmiausia jie privalo švęsti Eucharistiją susirinkus krikščionių bendruomenei,2177 taip pat pailsėti nuo darbų ir užsiėmimų, galinčių jiems trukdyti tas dienas švęsti.86
Antruoju įsakymu („Bent kartą per metus atlik išpažintį“) laiduojamas pasirengimas Eucharistijai Sutaikinimo sakramentu,1457 kuriuo pratęsiamas Krikštu pradėtas atsivertimas ir atleidimas.87
1389Trečiuoju įsakymu („Bent apie Velykas priimk šventąją Komuniją“) laiduojamas Viešpaties Kūno ir Kraujo priėmimo minimumas, sujungiant tai su Velykų laiku, kuris yra krikščionių liturgijos šaltinis ir centras.88
2043S-432Y-3451387Ketvirtuoju įsakymu („Susilaikyk nuo mėsos ir pasninkauk Bažnyčios nustatytomis dienomis“) nustatomas liturginėms šventėms mus parengiantis askezės ir atgailos metas,1438 padedantis mums valdyti savo instinktus ir pasiekti širdies laisvę.89
1351Penktuoju įsakymu („Paremk Bažnyčią“) skelbiama, kad tikintieji įpareigoti pagal savo išgales prisidėti prie materialinio Bažnyčios išlaikymo.90
III. Moralinis gyvenimas ir misijinis liudijimas
2044S-433Y-347Pakrikštytųjų ištikimybė yra pirmutinė sąlyga Evangelijai skelbti ir Bažnyčios misijai pasaulyje vykdyti.852905 Išganymo naujieną turi patvirtinti krikščionių gyvenimo liudijimas, kad žmonės matytų spinduliuojančią jos tiesos jėgą. „Jau pats krikščioniško gyvenimo liudijimas ir geri darbai, atlikti antgamtine dvasia, turi galios patraukti žmones į tikėjimą ir Dievą.“91
Santrauka
2047S-429Y-343Doras gyvenimas yra dvasinis kultas. Krikščionių elgesį brandina liturgijos ir sakramentų šventimas.
2048S-431Y-346Bažnyčios įsakymai apima moralinį ir krikščionišką gyvenimą, kuris yra susijęs su liturgija ir jos stiprinamas.
2049S-430Y-344Bažnyčios ganytojų Magisteriumas moralės srityje paprastai vykdomas per katechezę ir pamokslus remiantis Dekalogu, kuris pateikia visiems žmonėms privalomus moralinio gyvenimo principus.
KBK nuorodos
2030828 Kanonizuodama kai kuriuos tikinčiuosius, tai yra iškilmingai paskelbdama, kad jie didvyriškai praktikavo dorybes ir gyveno ištikimi Dievo malonei, Bažnyčia pripažįsta joje esančią šventumo Dvasios galią; ji stiprina tikinčiųjų viltį, teikdama jiems šventuosius kaip pavyzdį ir užtarėjus. „Visada sunkiausiais Bažnyčios istorijos momentais šventieji ir šventosios būdavo jos atsinaujinimo šaltinis ir pradžia.“ „Jų šventumas yra jos apaštališko veiklumo ir misijinio užmojo slapta versmė ir neklaidingas matas.“
20301172 „Švęsdama šį metinį Kristaus slėpinių ciklą, Bažnyčia su ypatinga meile pagerbia palaimintąją Dievo Motiną Mariją, neatsiejamai sujungtą su jos Sūnaus išganomąja veikla. Nuostabos apimta Bažnyčia aukština ją kaip gražiausią atpirkimo vaisių. Marijoje, kaip tobulame paveiksle, Bažnyčia džiaugsmingai mato tai, kuo trokšta ir tikisi būti pati.“
20311368 Eucharistija yra ir Bažnyčios auka. Bažnyčia, Kristaus Kūnas, dalyvauja savosios Galvos aukoje. Ji visa aukojama drauge su Kristumi. Ji vienijasi su Juo užtardama Tėvui visus žmones. Eucharistijoje Kristaus auka tampa ir Jo kūno narių auka. Tikinčiųjų gyvenimas ir Dievo garbinimas, jų kančios, maldos ir darbai jungiasi su Kristaus gyvenimu ir Jo Dievo garbinimu, kančiomis, maldomis ir darbais, su Jo visa apimančia auka ir tuo būdu įgyja naują vertę. Ant altoriaus sudabartinama Kristaus auka suteikia galimybę visoms krikščionių kartoms susivienyti su Jo auka. Katakombų piešiniuose ne kartą vaizduojama ypatinga Bažnyčios laikysena – kaip besimeldžiančios, plačiai rankas iškėlusios moters. Kaip Kristus, kuris ant kryžiaus ištiesė rankas, Bažnyčia per Jį, su Juo ir Jame aukojasi už visus žmones ir juos užtaria.
I. Moralinis gyvenimas ir Bažnyčios Magisteriumas85 „Pareiga autentiškai aiškinti užrašytąjį arba perduotąjį Dievo žodį pavesta tik gyvajam Bažnyčios Magisteriumui, kuris savo autoritetu naudojasi Kristaus vardu“, tai yra vyskupams vienybėje su Petro įpėdiniu, Romos vyskupu.
I. Moralinis gyvenimas ir Bažnyčios Magisteriumas86 „Tas Magisteriumas neperžengia Dievo žodžio, bet tarnauja jam, mokydamas tik to, kas yra perduota, nes dievobaimingai klauso Dievo Žodžio, jo liepiamas ir Šventosios Dvasios padedamas, šventai jį saugo ir ištikimai aiškina. Iš šio vieno tikėjimo lobyno jis semiasi visko, ką pateikia tikėti kaip Dievo apreiškimą.“
I. Moralinis gyvenimas ir Bažnyčios Magisteriumas87 Tikintieji, prisimindami Kristaus žodžius apaštalams: „Kas jūsų klauso, manęs klauso“ (Lk 10, 16), klusniai priima pamokymus ir nurodymus, įvairiomis formomis gaunamus iš savo ganytojų.
I. Moralinis gyvenimas ir Bažnyčios Magisteriumas888 Vyskupų ir jų bendradarbių kunigų „pirmoji pareiga yra skelbti visiems Dievo Evangeliją“, kaip yra įsakęs Viešpats. Jie yra „tikėjimo šaukliai, atvedantys Kristui naujų mokinių, ir autentiški, tai yra Kristaus autoriteto įgalioti“, apaštalų tikėjimo „mokytojai“.
I. Moralinis gyvenimas ir Bažnyčios Magisteriumas889 Kad išlaikytų Bažnyčioje gryną, apaštalų perduotą tikėjimą, Kristus, kuris pats yra Tiesa, panoro suteikti savo Bažnyčiai galią būti neklystamai, kaip ir Jis. „Antgamtiškai suvokianti tikėjimą“ Dievo tauta „nenukrypstamai [jo] laikosi“, gyvojo Bažnyčios Magisteriumo vadovaujama.
I. Moralinis gyvenimas ir Bažnyčios Magisteriumas890 To Magisteriumo misija yra susijusi su galutine Dievo ir Jo tautos Sandora, Dievo atnaujinta Kristuje; Magisteriumas turi saugoti tautą nuo paklydimų ir svyravimų ir laiduoti objektyvią galimybę neklaidingai išpažinti tikrąjį tikėjimą. Pastoracinė Bažnyčios Magisteriumo pareiga yra budėti, kad Dievo tauta gyventų tiesoje, kuri išlaisvina. Idant ganytojai galėtų tokią tarnystę atlikti, Kristus juos apdovanojo neklaidingumo charizma tikėjimo ir doros dalykuose. Ta charizma gali pasireikšti įvairiai.
I. Moralinis gyvenimas ir Bažnyčios Magisteriumas891 „Romos popiežius, vyskupų kolegijos galva, pačių savo pareigų dėka yra neklystantis, kaip visų Kristaus tikinčiųjų aukščiausiasis ganytojas ir mokytojas, stiprinantis savo brolių tikėjimą, galutiniu aktu skelbdamas kokį nors tikėjimo ar dorovės mokymo dalyką [...]. Bažnyčiai pažadėtasis neklystamumas glūdi ir vyskupų kolegijoje, kartu su Petro įpėdiniu vykdančioje aukščiausiąjį Magisteriumą“, ypač Visuotiniame Susirinkime. Kai Bažnyčios aukščiausiasis Magisteriumas pateikia ką nors „tikėti, kaip Dievo apreiškimą“ ir kaip Kristaus mokymą, tokių apibrėžimų reikia „laikytis su tikėjimo klusnumu“. Šis neklystamumas „aprėpia visą dieviškojo Apreiškimo lobį“.
I. Moralinis gyvenimas ir Bažnyčios Magisteriumas892 Apaštalų įpėdinius, mokančius vienybėje su Petro įpėdiniu, ir ypač Romos vyskupą, visos Bažnyčios Ganytoją, Dievo pagalba lydi dar ir tada, kai jie, nepateikdami neklaidingų apibrėžimų ir neskelbdami „galutinės tiesos“, vykdo savo nuolatinę Magisteriumo pareigą ir moko to, kas padėtų geriau suprasti Apreiškimo tiesas tikėjimo ir doros srityse. Tokio paprastojo Magisteriumo Kristų tikintieji privalo „laikytis su dievobaimingu dvasios klusnumu“, ir nors tas laikymasis skiriasi nuo tikėjimo akto, tačiau jį papildo.
20322246 Bažnyčios misijai tenka užduotis „priimti moralinį sprendimą net politinės srities klausimais, kai to reikalauja pagrindinės asmens teisės arba sielų išganymas. Tai darydama ji turi teisę vartoti visas ir vien tas priemones, kurios atitinka Evangeliją ir visų gerovę atsižvelgiant į laiko ir sąlygų skirtingumą“.
20322420 Ekonominėje ir socialinėje srityje Bažnyčia daro moralinius sprendimus, „kai to reikalauja pagrindinės asmens teisės arba sielų išganymas“. Jos užduotis moralinėje srityje yra kitokia negu politinės valdžios: Bažnyčiai rūpi su aukščiausiuoju Gėriu, mūsų galutiniu tikslu, suderinta šio pasaulio gerovė. Bažnyčia stengiasi įkvėpti teisingas nuostatas žemiškųjų gėrybių ir visuomeninių ūkinių santykių atžvilgiu.
203384 „Tikėjimo paveldas“ (depositum fidei), esantis Šventojoje Tradicijoje ir Šventajame Rašte, apaštalų buvo patikėtas visai Bažnyčiai. Prie jo „prisiriša visa šventoji tauta, kartu su savo ganytojais ištvermingai besilaikanti apaštalų mokymo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų. Vadovams ir tikintiesiems nepaprastai vieningai laikantis perteiktojo tikėjimo, jį vykdant ir išpažįstant, tarp jų užsimezga ypatingas dvasinis bendrumas.“
20361960 Prigimtinio įstatymo priesakus ne visi žmonės suvokia vienodai aiškiai ir tiesiogiai. Nusidėjusiam žmogui dabartiniame būvyje yra būtina malonė ir Apreiškimas, kad „visi žmonės nesunkiai, iš tiesų patikimai ir be klaidos priemaišų“ galėtų pažinti religines ir moralines tiesas. Prigimtinis įstatymas tampa Dievo parengtu ir su Šventosios Dvasios veikimu suderintu pagrindu apreikštajam Įstatymui ir malonei.
20372041 Bažnyčios įsakymai tarnauja moraliniam gyvenimui, kuris yra susijęs su liturginiu gyvenimu ir jo stiprinamas. Pastoracinė valdžia, įpareigodama laikytis jos išleistų pozityvių įstatymų, siekia laiduoti tikintiesiems būtiniausią maldos dvasios ir moralinių pastangų minimumą ugdant Dievo ir artimo meilę.
20382442 Bažnyčios ganytojams nedera tiesiogiai dalyvauti politinėje veikloje ir organizuoti socialinį gyvenimą. Tuo užsiimti drauge su kitais piliečiais turi savo iniciatyva veikiantys tikintys pasauliečiai; tai – jų pašaukimo dalis. Socialinei veiklai plėtoti yra daug konkrečių būdų. Visada būtina atsižvelgti į bendrąjį gėrį ir likti ištikimiems Evangelijos žodžiams ir Bažnyčios mokymui. Tikintiems pasauliečiams dera „su krikščionišku atsidavimu gaivinti laikinąją tikrovę ir būti taikos ir teisingumo liudytojais bei kūrėjais“.
20391783 Sąžinė turi būti išmokyta daryti moralinius sprendimus. Tinkamai išugdyta sąžinė sprendžia gerai ir teisingai. Ji sprendžia klausydama proto, derindama sprendimus su tikruoju gėriu, kurio nori Kūrėjo išmintis. Mums, veikiamiems blogos įtakos ir nuolat gundomiems labiau klausyti savo pačių nuomonės ir atmesti tikrąjį Bažnyčios mokymą, sąžinę ugdyti būtina.
2040167 „Tikiu“: tai Bažnyčios tikėjimas, asmeniškai kiekvieno tikinčiojo išpažįstamas paprastai nuo Krikšto akimirkos. „Tikime“: tai Bažnyčios tikėjimas, išpažįstamas Vyskupų Susirinkime arba dažniausiai liturginiame tikinčiųjų susibūrime. „Tikiu“: taip savo tikėjimu Dievui atsako Bažnyčia, mūsų Motina, kuri ir mus moko sakyti: „Tikiu“, „Tikime“.
20421389 Bažnyčia įpareigoja tikinčiuosius „sekmadieniais ir per šventes dalyvauti dieviškojoje liturgijoje“ ir bent kartą per metus priimti Eucharistiją, jeigu įmanoma, Velykų laiku, tam pasirengus Sutaikinimo sakramentu. Tačiau Bažnyčia labai pataria tikintiesiems priiminėti šventąją Eucharistiją sekmadieniais ir per šventes arba dar dažniau, net kasdien.
20422180 Viešpaties Įstatymas apibrėžiamas ir patikslinamas Bažnyčios įsakymu: „Sekmadieniais ir kitomis privalomomis šventėmis tikintieji įpareigojami dalyvauti Mišiose.“ „Prievolę dalyvauti Mišiose įvykdo tas, kuris dalyvauja Mišiose bet kur, kur jos katalikų apeigomis celebruojamos arba pačią šventės dieną, arba išvakarėse.“
20422177 Sekmadienį švenčiama Viešpaties diena ir Jo Eucharistija yra Bažnyčios gyvenimo centras. „Sekmadienis, kuomet pagal apaštalų tradiciją celebruojamas velykinis slėpinys, visuotinėje Bažnyčioje privalo būti švenčiamas kaip pagrindinė privaloma šventės diena.“ „Taip pat turi būti švenčiamos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo, Apsireiškimo, Žengimo į dangų, Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo, Švenčiausiosios Dievo Motinos Marijos, jos Nekaltojo Prasidėjimo ir Dangun Ėmimo, šventojo Juozapo, šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus ir galiausiai Visų Šventųjų dienos.“
20421457 Pagal Bažnyčios įsakymą „kiekvienassąmoningumo amžių pasiekęs tikintysis turi pareigą bent vieną kartą per metus sąžiningai išpažinti savo sunkias nuodėmes“. Kas jaučiasi sunkiai nusidėjęs, net jeigu ir labai gailisi, negali priimti šventosios Komunijos prieš tai negavęs sakramentinio išrišimo, nebent būtų labai svarbi priežastis priimti Komuniją, o jis negalėtų pasiekti nuodėmklausio. Vaikai, prieš priimdami pirmąją šventąją Komuniją, irgi privalo atlikti išpažintį.
20421389 Bažnyčia įpareigoja tikinčiuosius „sekmadieniais ir per šventes dalyvauti dieviškojoje liturgijoje“ ir bent kartą per metus priimti Eucharistiją, jeigu įmanoma, Velykų laiku, tam pasirengus Sutaikinimo sakramentu. Tačiau Bažnyčia labai pataria tikintiesiems priiminėti šventąją Eucharistiją sekmadieniais ir per šventes arba dar dažniau, net kasdien.
20431387 Rengdamiesi tinkamai priimti šį sakramentą, tikintieji laikosi jų Bažnyčioje nustatyto pasninko. Kūno laikysena (judesiai, drabužiai) turi išreikšti pagarbą, iškilmingumą ir džiaugsmą tuo metu, kai Kristus ateina pas mus kaip svečias.
20431438 Liturginių metų atgailos laikotarpiai ir dienos (gavėnios laikas, kiekvienas penktadienis, primenantis Viešpaties mirtį) yra ryškus Bažnyčios atgailos metas. Tie laikotarpiai labai tinka dvasinėms pratyboms, atgailos liturgijai, atgailaujančių maldininkų kelionėms, savanoriškam atsižadėjimui pasninkaujant ir šelpiant varguolius, broliškam dalijimuisi su kitais (gailestingumo ir misijų darbams).
20431351 Nuo pat pradžių krikščionys drauge su Eucharistijai skirta duona ir vynu atnešdavo ir dovanų, kad pasidalytų jomis su stokojančiais. Tas visados aktualus rinkliavos paprotys yra Kristaus pavyzdžio įkvėptas; juk Jis pats tapo vargdieniu, kad mus padarytų turtingus: Kas apsčiai turi ir nori, aukoja savo nuožiūra, kiek yra numatęs; kas surinkta, perduodama vadovui, o jis šelpia našlaičius ir našles bei stokojančius dėl ligų ar kitų priežasčių, taip pat kalinius ir atvykėlius; žodžiu, padeda visiems varguoliams.
2044852 Misijos keliai. „Šventoji Dvasia iš tiesų yra pagrindinis visos bažnytinės misijos veikėjas.“ Ji veda Bažnyčią jos misijos keliais. „Kadangi ši misija tęsia ir istorijos būvyje išskleidžia misiją paties Kristaus, kuris buvo siųstas skelbti gerąją naujieną vargdieniams, Kristaus Dvasios skatinama Bažnyčia turi žengti tuo pačiu keliu, kuriuo žengė ir jis – neturto, klusnumo, tarnavimo ir savęs aukojimo net iki mirties, iš kurios jis prisikėlė kaip nugalėtojas, keliu.“ „Kankinių kraujas yra krikščionių sėkla.“
2044905 Pasauliečiai savo pranašiškąją misiją taip pat atlieka „evangelizuodami, tai yra skelbdami Kristų gyvenimo pavyzdžiu ir žodžiu“. „Šitoks evangelizavimas [...] yra savitas ir ypač veiksmingas tuo, kad vykdomas įprastinėmis pasaulio sąlygomis“: Šios srities apaštalavimą sudaro ne vien gyvenimo liudijimas; tikras apaštalas ieško progų žodžiais skelbti Kristų tiek netikintiesiems, [...], tiek tikintiesiems.
2045753 Šventajame Rašte randame daugybę tarpusavyje susijusių įvaizdžių ir simbolių, kuriais Apreiškimas kalba apie neišsemiamą Bažnyčios slėpinį. Įvaizdžiai, paimti iš Senojo Testamento, yra pagrindinės – „Dievo tautos“ – idėjos variantai. Naujajame Testamente visi įvaizdžiai siejami su Kristumi, kuris tampa „Galva“ tautos, nuo šiol būsiančios Jo kūnu. Į Kristų, kaip į centrą, yra orientuoti įvaizdžiai, „paimti ar iš piemenų gyvenimo, ar iš žemdirbystės, ar iš statybos, ar iš šeimos ir jungtuvių“.
2045828 Kanonizuodama kai kuriuos tikinčiuosius, tai yra iškilmingai paskelbdama, kad jie didvyriškai praktikavo dorybes ir gyveno ištikimi Dievo malonei, Bažnyčia pripažįsta joje esančią šventumo Dvasios galią; ji stiprina tikinčiųjų viltį, teikdama jiems šventuosius kaip pavyzdį ir užtarėjus. „Visada sunkiausiais Bažnyčios istorijos momentais šventieji ir šventosios būdavo jos atsinaujinimo šaltinis ir pradžia.“ „Jų šventumas yra jos apaštališko veiklumo ir misijinio užmojo slapta versmė ir neklaidingas matas.“
2046671 Kristaus karalystė, sudabartinta Jo Bažnyčioje, dar turi būti galutinai atbaigta Kristaus atėjimu į žemę „su didžia galybe ir garbe“ (Lk 21, 27). Karalystę dar puola piktosios jėgos, nors jos jau yra iš esmės nugalėtos Kristaus Velykomis. Kol visa bus Jam pajungta, „kol nėra naujojo dangaus ir naujosios žemės, kuriuose gyvena teisybė, keliaujančiajai Bažnyčiai su dabartiniam laikotarpiui priklausančiais sakramentais ir institucijomis būdingas šio pasaulio praeinantis pavidalas. Ir ji pati gyvena tarp kūrinių, kurie tebedūsauja ir tebevaitoja iki šiol bei tebelaukia Dievo vaikų apsireiškimo“. Dėl to krikščionys, ypač Eucharistijoje, meldžia paskubinti Kristaus atėjimą, kreipdamiesi į Jį: „Ateik, Viešpatie!“ (Apr 22, 20).
20462819 „Dievo Karalystė [...] [yra] teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Rom 14, 17). Paskutiniai laikai, kuriais mes gyvename, yra Šventosios Dvasios išliejimo metas. Dabar vyksta lemiamoji kova tarp „kūno“ ir Dvasios: Tik tyra širdis gali nesvyruodama tarti: „Teateinie tavo karalystė.“ Kas išgirdo Pauliaus žodžius: „Tegu nebeviešpatauja jūsų mirtingame kūne nuodėmė“ (Rom 6, 12), kieno veiksmai, mintys ir žodžiai išliko tyri, tas gali Dievui tarti: „Teateinie tavo karalystė“.
KBKS nuorodos
2030-2031, 2047429. Kaip Bažnyčia maitina krikščionių moralinį gyvenimą?
Bažnyčia yra bendruomenė, kurioje krikščionys susipažįsta su Dievo žodžiu ir mokymu apie „Kristaus įstatymą“ (Gal 6, 2), gauna sakramentinę malonę, vienijasi su Kristaus eucharistine auka, kad jų moralinis gyvenimas taptų dvasiniu garbinimu, išmoksta vadovautis Mergelės Marijos ir šventųjų šventumo pavyzdžiu.
2032-2040, 2049-2051430. Kodėl Bažnyčios Magisteriumas daro pareiškimus moralės srityje?
Todėl, kad Bažnyčios Magisteriumo užduotis – skelbti tikėjimą, kurį privalu priimti ir gyvenime pritaikyti. Ši užduotis taip pat apima ypatingus prigimtinio įstatymo priesakus, nes jų laikymasis būtinas išganymui.
2041, 2048431. Ko siekiama Bažnyčios įsakymais?
Penkiais Bažnyčios įsakymais siekiama laiduoti tikintiesiems būtiną maldos dvasios, sakramentinio gyvenimo, moralinio įsipareigojimo ir augimo Dievo bei artimo meile minimumą.
2042-2043432. Kokie yra Bažnyčios įsakymai?
Jie yra šie: 1) dalyvauti Mišiose sekmadieniais bei per kitas privalomąsias šventes ir susilaikyti nuo darbų ar veiklos, galinčių trukdyti šias dienas pašventinti; 2) bent kartą per metus išpažinti savo nuodėmes ir priimti Sutaikinimo sakramentą; 3) bent apie Velykas priimti Eucharistijos sakramentą; 4) susilaikyti nuo mėsos ir pasninkauti Bažnyčios nustatytomis dienomis; 5) kiekvienam pagal išgales prisidėti prie medžiaginio Bažnyčios išlaikymo.
2044-2046433. Kodėl Evangelijai skelbti būtinas krikščionių moralus gyvenimas?
Todėl, kad, gyvendami panašiai kaip Viešpats Jėzus, krikščionys patraukia žmones prie tikėjimo į tikrąjį Dievą, statydina Bažnyčią, pripildo pasaulį Evangelijos dvasios ir pagreitina Dievo karalystės atėjimą.
YC nuorodos
2030-2031, 2047343. Kaip Bažnyčia padeda mums gyventi teisingą ir atsakingą gyvenimą?
2032-2040, 2049-2051344. Kodėl Bažnyčia pasisako ir etiniais bei asmeninio gyvenimo klausimais?
2042-2043345. Kokie yra Bažnyčios įsakymai?
2041, 2048346. Kam reikalingi Bažnyčios įsakymai ir ar jie privalomi?
2044-2046347. Kodėl dvilypė moralė yra rimtas ir sunkus priekaištas krikščionims?
KBK išnašos
75Plg. Gal 6, 2.
76Plg. Rom 12, 1.
77Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 17: AAS 57 (1965) 21.
78KTK kan. 747, § 2.
79Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 25: AAS 57 (1965) 29.
80Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 25: AAS 57 (1965) 30.
81Plg. Tikėjimo mokymo kongregacija, Dekl. Mysterium Ecclesiae, 3: AAS 65 (1973) 401.
82Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Dignitatis humanae, 14: AAS 58 (1966) 940.
83Plg. KTK kan. 213.
84Plg. 1 Kor 2, 10–15.
85Plg. Rom 12, 8. 11.
86Plg. KTK kan. 1246–1248; CCEO can. 880, § 3. 881, §§ 1. 2. 4.
87Plg. KTK kan. 989; CCEO can. 719.
88Plg. KTK kan. 920; CCEO can. 708. 881, § 3.
89Plg. KTK kan. 1249–1251; CCEO can. 882.
90Plg. KTK kan. 222; CCEO can. 25. Be to, Vyskupų Konferencijos savoje teritorijoje gali skelbti ir kitus bažnytinius įsakymus; plg. KTK kan. 455.
91Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Apostolicam actuositatem, 6: AAS 58 (1966) 842.
92Plg. Ef 1, 22.
93Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 39: AAS 57 (1965) 44.
94Kristus, Visatos Valdovas, Iškilmė, Dėkojimo giesmė, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 395.