325S-59Y-52Y-58Apaštalų tikėjimo simbolis liudija, kad Dievas yra „dangaus ir žemės Kūrėjas“162, o Nikėjos–Konstantinopolio tikėjimo simbolis paaiškina: „... regimosios ir neregimosios visatos Kūrėjas“163.
326S-59Y-52Y-58290Šventojo Rašto žodžiai „dangus ir žemė“ reiškia: visa, kas egzistuoja, visa kūrinija. Jais taip pat nurodomas kūrinijoje glūdintis ryšys, kuris vienu metu ir jungia, ir skiria dangų ir žemę: „žemė“ yra žmonių pasaulis;16410232794„dangus“ arba „dangūs“ gali reikšti dangaus skliautą,165 bet taip pat Dievo buvimo „vietą“: mūsų „Tėvą danguje“ (Mt 5, 16),166 tad ir „dangų“ – eschatologinę garbę. Pagaliau žodis „dangus“ reiškia ir dvasinių kūrinių, angelų, kurie supa Dievą, buvimo „vietą“.
327S-59Y-52Y-58Laterano IV Susirinkimo tikėjimo išpažinime tvirtinama, kad Dievas 296„laikų pradžioje iš nieko sukūrė drauge vieną ir kitą, dvasinę ir kūninę kūriniją, tai yra angelus ir žemiškąjį pasaulį, o vėliau ir žmogų, tarsi bendrai – iš dvasios ir kūno – sudarytą“167.
I. Angelai
Angelų egzistavimas – tikėjimo tiesa
328S-60Y-54Y-58Dvasinių, nekūninių būtybių, kurias Šventasis Raštas paprastai vadina angelais, egzistavimas yra tikėjimo tiesa.150 Tai aiškiai liudija tiek Raštai, tiek ir visa Tradicija.
Kas jie yra?
329S-60Y-54Y-58Šv. Augustinas apie juos sako: „'Angelas' reiškia ne prigimtį, o vaidmenį. Tu paklausi, kaip ši prigimtis vadinasi? – Dvasia. Tu paklausi, koks jos vaidmuo? – Angelas; pagal tai, kas jis yra, tai dvasia, pagal tai, ką veikia, – angelas.“168 Angelai visa savo esybe yra Dievo tarnai ir pasiuntiniai. Kadangi jie „visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą“ (Mt 18, 10), jie vykdo „įsakymą [...], paklusnūs jo tartam žodžiui“ (Ps 103, 20).
330S-60Y-54Y-58Kaip grynai dvasiniai kūriniai, jie turi protą ir valią, yra asmenys169 ir nemirtingi170. Tobulumu jie pranoksta visus regimus kūrinius. Tai rodo jų garbės spindesys.171
Kristus „su visais savo angelais“
331S-60Y-54Y-58Kristus yra angelų pasaulio centras. Angelai yra Jo: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai...“ (Mt 25, 31). Jie yra Jo, nes sukurti Jo ir Jam: „Nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje,291 kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios, – visa sukurta per jį ir jam“ (Kol 1, 16). Dar labiau jie yra Jo dėl to, kad Jis juos padarė savo išganymo plano skelbėjais: „Argi jie visi nėra tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą?“ (Žyd 1, 14).
332S-60Y-54Y-58Angelai veikia nuo pat pasaulio sukūrimo172 ir visoje išganymo istorijoje; iš tolo ar iš arti jie skelbia tą išganymą ir tarnauja dieviškajam planui jį vykdydami: uždaro žemiškąjį rojų,173 globoja Lotą,174 išgelbsti Hagarą ir jos vaiką,175 sulaiko Abraomo ranką,176 tarpininkauja skelbiant Įstatymą,177 veda Dievo tautą,178 praneša apie gimimus179 ir pašaukimus,180 patarnauja pranašams181 – tai vis jų veiklos pavyzdžiai. Pagaliau angelas Gabrielius praneša apie Jėzaus pirmtako ir paties Jėzaus gimimą.182
333S-60Y-54Y-58Įsikūnijusiojo Žodžio gyvenime nuo pat Įsikūnijimo iki Dangun žengimo angelai Jį garbina ir Jam tarnauja. „Įvesdamas Pirmgimį į pasaulį, jis [Dievas] sako: 'Tepagarbina jį visi Dievo angelai'“ (Žyd 1, 6). 559Jų šlovinimo giesmė Kristui gimus nesiliauja skambėjusi Bažnyčios šlovinime: „Garbė Dievui aukštybėse...“ (Lk 2, 14). Jie globoja Jėzaus kūdikystę,183 tarnauja Jam dykumoje,184 stiprina Alyvų kalno agonijoje,185 kai Jis galėtų būti jų išgelbėtas iš priešų rankų,186 kaip kadaise Izraelis.187 Taip pat angelai skelbia188 Gerąją Įsikūnijimo Naujieną189 ir Kristaus Prisikėlimą190. Jie vėl lydės – kaip yra skelbę – sugrįžtantį Kristų191 ir tarnaus Jam teisiant pasaulį.192
Angelai Bažnyčios gyvenime
334S-61Y-55Y-58Iki to laiko visą Bažnyčios gyvenimą lydi slėpininga ir galinga angelų globa.193
335S-61Y-55Y-581138Liturgijoje Bažnyčia vienijasi su angelais, šlovindama triskart šventą Dievą;194 ji šaukiasi jų pagalbos (mirusiųjų liturgijos195 maldoje In paradisum deducant te angeli... ar Bizantijos liturgijos196 „Cherubinų himne“), ypač gerbia kai kurių angelų (šv. Mykolo, šv. Gabrieliaus, šv. Rafaelio, angelų sargų) atminimą.
336S-61Y-55Y-581020Nuo gyvenimo pradžios197 ligi mirties198 jie žmones saugo199 ir užtaria200. „Šalia kiekvieno tikinčiojo būna angelas globėjas ir ganytojas, vedantis jį per gyvenimą.“201 Dar žemėje gyvendamas, krikščionis tikėjimu dalyvauja palaimingoje su Dievu susivienijusių angelų ir žmonių bendruomenėje.
II. Regimasis pasaulis
337S-62Y-46Y-58290Dievas pats sukūrė regimąjį pasaulį su visu jo turtingumu, įvairove ir tvarka. Šventasis Raštas Kūrėjo veikimą vaizduoja simboliškai kaip šešias Dievo „darbo“ dienas, kurios baigiasi septintos dienos „poilsiu“.202 Šventasis tekstas apie sukūrimą moko tiesų, kurias Dievas apreiškė mūsų išganymui203 ir kurios leidžia „įžvelgti visos kūrinijos giliąją prigimtį, vertę ir paskirtį Dievo garbei“204.293
338S-62Y-46Y-58Nėra nieko, kas nebūtų gavęs būties iš Dievo Kūrėjo. Pasaulis prasidėjo, kai Dievas savo Žodžiu pašaukė jį iš nebūties;297 visos egzistuojančios esybės, visa gamta, visa žmonijos istorija kyla iš to pirminio įvykio: tai pati pradžia, nuo kurios atsiranda pasaulis ir prasideda laikas.205
339S-62Y-45Y-46Y-582501Kiekvienas kūrinys yra savaip geras ir tobulas. Apie kiekvieną „šešių dienų“ darbą pasakyta: „Ir Dievas matė, kad tai gera.“ „Jau pačiu sukūrimu visi daiktai yra gavę savo patvarumą, tiesą, gėrį, savus dėsningumus ir tvarką.“206299 Skirtingi kūriniai, sumanyti kaip vis kitokia būtis, savaip atspindi begalinę Dievo išmintį ir gerumą. Todėl žmogus privalo gerbti kiekvieno kūrinio gerumą ir nesinaudoti daiktais netvarkingai,226 nes kitaip paniekintų Kūrėją ir užtrauktų žalingų padarinių žmonėms ir jų aplinkai.
340S-62Y-46Y-581937Dievas panorėjo, kad kūriniai būtų vieni nuo kitų priklausomi. Saulė ir mėnulis, kedras ir lauko gėlė, erelis ir žvirblelis – jų nesuskaitomi skirtumai ir nevienodumas reiškia, kad jokiam kūriniui neužtenka vien jo paties. Jie egzistuoja tik priklausydami vienas nuo kito, kad papildytų vienas kitą tarnaudami vienas kitam.
341S-62Y-46Y-58Visatos grožis: sukurtojo pasaulio tvarka ir darna pagrįsta esybių skirtingumu ir jų tarpusavio santykiais. Žmogus tuos santykius tolydžio atranda kaip gamtos dėsnius. Jie stebina mokslininkus.283 Kūrinijos grožis atspindi begalinį Kūrėjo grožį.2500 Jis turi įkvėpti pagarbą ir palenkti žmogaus protą bei valią.
342S-64Y-46Y-58Kūrinių hierarchiją išreiškia „šešių dienų“ seka, kai kūriniai vis pasirodo nuo mažiau tobulo ligi tobuliausio.310 Dievas myli visus savo kūrinius.207 Jis rūpinasi kiekvienu, neišskirdamas nė žvirblio. Vis dėlto Jėzus sako: „Jūs vertesni už daugybę žvirblių“ (Lk 12, 7), arba: „O kaip daug brangesnis už avį žmogus!“ (Mt 12, 12).
343S-63Y-56Y-58355Žmogus yra kūrinijos viršūnė. Įkvėpto autoriaus pasakojime tai išreiškiama aiškiai skiriant žmogaus ir kitų kūrinių sukūrimą.208
344S-63Y-56Y-57Y-58Visi kūriniai yra tarpusavyje susiję, nes visi sukurti to paties Kūrėjo ir visi skirti Jo garbei:29319392416
Tešlovina Tave, o Viešpatie, visi tavieji kūriniai, ypač sesuo puikioji Saulė, kuria Tu dieną švieti mums, jinai graži ir spindi nuostabiai, ir primena Tave ji, o Aukščiausias...
1218Tešlovina Tave, o mano Viešpatie, ir brolis Vandenėlis, labai naudingas ir romus, brangintinas, skaistus...
Tešlovina Tave, o mano Viešpatie, sesė mūs, motulė žemė, kuri nešioja mus ir pamaitina, gausybę vaisių, žiedus marguosius ir žolę išaugina... Garbinkite ir šlovinkite mano Viešpatį, Dėkokit Jam ir nusižeminę giliai tarnaukit.209
345S-65Y-57Y-582168Šabas – „šešių dienų“ darbo pabaiga. Šventajame tekste sakoma, kad „septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs“, „buvo atbaigti dangus ir žemė“; septintą dieną Dievas „ilsėjosi“, palaimino tą dieną ir padarė ją šventą (Pr 2, 1–3). Tie įkvėpti žodžiai yra labai pamokantys:
346S-65Y-45Y-582169Kūrinijai Dievas davė tvarų pagrindą ir dėsnius,210 kuriais tikintysis gali patikimai remtis ir kurie jam yra nepajudinamai ištikimos Dievo sandoros ženklas ir laidas.211 Savo ruožtu žmogus privalo būti ištikimas tam pagrindui ir gerbti Kūrėjo jame įrašytus dėsnius.
347S-65Y-581145—1152Kūrinija yra sukurta Šabui, vadinasi, Dievo kultui ir garbinimui. Kultas įrašytas į kūrimo tvarką.212 „Nieko nelaikyti svarbesniu už Dievo garbinimą“, sakoma šv. Benedikto reguloje213 nurodant teisingą žmonių veiklos tvarką.
348S-65Y-582172Šabas yra Izraelio įstatymų šerdis. Laikytis įsakymų reiškia elgtis pagal Dievo išmintį ir Jo valią, išreikštas Jo kūrimo darbe.
349S-65Y-47Y-582174Aštuntoji diena. Mums išaušo nauja diena: tai Kristaus Prisikėlimo diena. Septintoji diena užbaigia pirmąją kūriniją. Aštuntoji diena pradeda naują kūriniją. 1046Kūrimo darbo viršūne tampa dar reikšmingesnis atpirkimo darbas. Pirmosios kūrinijos prasmė ir viršūnė yra naujoji kūrinija Kristuje, ir jos spindesys pranoksta pirmosios spindesį.214
Santrauka
350S-60Y-54Y-58Angelai yra dvasiniai kūriniai, kurie be paliovos garbina Dievą ir Jam tarnauja, vykdydami Jo išganingus planus kitų kūrinių atžvilgiu: „Angelai prisideda prie viso to, ką mes darome gera.“215
351S-60Y-54Y-58Angelai supa Kristų, savo Viešpatį. Jie Jam patarnauja, ypač Jam vykdant žmonių išganymo misiją.
352S-61Y-55Y-58Bažnyčia gerbia angelus, kurie jai padeda žemiškosios kelionės metu ir globoja visus žmones.
353S-63Y-56Y-58Dievas panoro, kad Jo kūriniai būtų skirtingi ir kad kiekvienas būtų savaip geras, kad jie priklausytų vieni nuo kitų pagal tam tikrą tvarką. Visus medžiaginius kūrinius Jis skyrė žmonių labui. Žmogus, o per jį ir visa kūrinija, yra skirti Dievo garbei.
354S-64Y-45Y-58Gerbti kūrinijoje įdiegtus dėsnius ir daiktų prigimčiai būdingą tvarką yra išminties pradas ir moralės pagrindas.
KBK nuorodos
326290 „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1)– tokiais pirmaisiais Šventojo Rašto žodžiais patvirtinami trys dalykai: amžinasis Dievas davė pradžią viskam, kas egzistuoja šalia Jo; Jis vienas yra Kūrėjas (hebrajiško veiksmažodžio bara – „kurti“ – veiksnys visada yra Dievas); visa, kas egzistuoja (pasakoma žodžiais: „dangus ir žemė“), priklauso nuo To, kuris viskam duoda būtį.
3261023 Kurie miršta Dievo malonėje kaip Jo draugai ir yra tobulai išskaistinti, tie amžinai gyvens su Kristumi. Jie visada bus panašūs į Dievą, nes regės „jį tokį, koks jis yra“ (1 Jn 3, 2), „akis į akį“ (1 Kor 13, 12):
Savo apaštališkąja valdžia apibrėžiame, kad bendru Dievo sprendimu visų šventųjų [...] ir kitų mirusių tikinčiųjų, priėmusių šventąjį Kristaus Krikštą, sielos, – kurioms po mirties nebereikia išskaistinimo, [...] o jei reikėjo ar reikės, tai po mirties išskaistintos – [...], dar iki susijungdamos su savo kūnais ir iki Paskutinio teismo, po mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus įžengimo į dangų, buvo, yra ir bus danguje, priimtos į dangaus karalystę bei dangiškąjį rojų su Kristumi ir šventaisiais angelais; po Viešpaties Jėzaus Kristaus kančios ir mirties jos tiesiogiai – netarpininkaujant jokiam kūriniui – akis į akį regėjo ir regi Dievo esmę.
3262794 Šie Biblijos žodžiai žymi ne vietą („erdvę“), bet buvimo būdą; reiškia ne Dievo tolybę, bet Jo didybę. Mūsų Tėvas yra ne „kur kitur“. Jis yra „virš“ visa, ką galime mąstyti apie Jo šventumą. Būdamas triskart Šventas, Jis labai artimas nuolankiai ir gailesčio kupinai širdžiai:
Žodžius Tėve mūsų, kuris esi danguje gerai supranta teisiųjų širdys, kuriose Dievas gyvena kaip savo šventovėje. Užtat ir besimeldžiantysis trokšta, kad jame apsigyventų Tas, kurio jis šaukiasi.
„Dangumi“ būti gali ir žmonės, nešiojantys dangiškojo pasaulio paveikslą, kuriuose apsigyvena ir su kuriais vaikšto Dievas.
327296 Mes tikime, kad Dievui kuriant nereikia nei nieko prieš tai buvusio, nei jokios pagalbos. Juo labiau kūrimas nėra būtina dieviškosios substancijos emanacija. Dievas kuria laisvai „iš nieko“:
Kas gi būtų nepaprasto, jei Dievas būtų padaręs pasaulį iš amžinai egzistavusios materijos? Net nagingas žmogus, jei jam duodi medžiagos, padaro iš jos, ką nori. Tuo tarpu Dievo galybė pasirodo būtent tada, kai Jis iš nieko padaro visa, ko nori.
328150 Tikėjimas pirmiausia yra asmeniškas žmogaus ryšys su Dievu ir drauge nuo to neatskiriamas laisvas pritarimas visai Dievo apreikštai tiesai. Būdamas asmeniškas ryšys su Dievu ir pritarimas Jo apreikštoms tiesoms, krikščionių tikėjimas skiriasi nuo tikėjimo žmogumi. Teisinga ir gera visiškai pasitikėti Dievu ir absoliučiai tikėti tuo, ką Jis sako. Būtų tuščia ir klaidinga šitaip tikėti kūriniu.
331291 „Pradžioje buvo Žodis [...], ir Žodis buvo Dievas. [...] Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 1–3). Naujajame Testamente apreiškiama, kad Dievas viską sukūrė per amžinąjį Žodį, savo mylimąjį Sūnų. „Jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, [...] visa sukurta per jį ir jam. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi“ (Kol 1, 16–17). Bažnyčios tikėjimas taip pat patvirtina Šventosios Dvasios kuriančiąją veiklą: Ji yra „Gaivintoja“, „Dvasia Kūrėja“ („Veni, Creator Spiritus“), „visokio gėrio Šaltinis“.
333559 Kaip Jeruzalė pasitiks savo Mesiją? Visuomet atmesdavęs minių bandymus paskelbti Jį karaliumi, dabar Jėzus pasirenka metą ir būdą, kad įžengtų kaip Mesijas į savo „tėvo Dovydo“ (Lk 1, 32) miestą. Jis džiugiai sveikinamas kaip Dovydo sūnus, kaip tas, kuris neša išganymą (Hosanna reiškia „išgelbėk!“, „suteik išganymą!“). O „Garbės karalius“ (Ps 24, 7–10) įžengia į savo miestą „ant asiliuko“ (Zch 9, 9): Siono dukrą, savo Bažnyčios paveikslą, Jis užkariauja ne klasta ar smurtu, bet nusižeminimu, liudijančiu tiesą. Dėl to Jo karalystės veikėjai tą dieną yra vaikai ir „Dievo vargdieniai“, kurie Jį pakiliai sveikina kaip kadaise angelai, pranešę apie Jį piemenims. Jų šūksnis: „VIEŠPATIES vardu tebus palaimintas, kas įeina!“ (Ps 118, 26) pakartojamas Bažnyčios eucharistinės liturgijos „Sanctus“ pradedant Viešpaties Velykų atminimą.
3351138 Dievui garbę duoda ir Jo planui tarnauja visi vėl suvienytieji Galvos – Kristaus: dangaus galybės, visa kūrinija ([Apreiškimo knygos] keturios būtybės), Senosios ir Naujosios Sandoros tarnai (dvidešimt keturi vyresnieji), naujoji Dievo tauta (šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai), ypač kankiniai, nužudytieji „dėl Dievo žodžio“ (Apr 6, 9), ir Švenčiausioji Dievo Motina (Moteris, Avinėlio Sužadėtinė), pagaliau „milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apr 7, 9).
3361020 Krikščionis, kuris savo mirtį susieja su Jėzaus mirtimi, žiūri į mirtį kaip į kelionę pas Jį ir įžengimą į amžinąjį gyvenimą. Mirštančiam krikščioniui paskutinį kartą tarusi Kristaus atleidimo ir išrišimo žodžius, paskutinį kartą juos patvirtinusi gydančiu patepimu ir suteikusi Viatiką – Kristų kaip maistą kelionei, Bažnyčia švelniai padrąsina:
Krikščionio siela, ruoškis keliauti iš šio pasaulio vardan visagalio Dievo Tėvo, kuris tave sukūrė; vardan Jėzaus Kristaus, gyvojo Dievo Sūnaus, kuris už tave kentėjo; ir vardan Šventosios Dvasios, kuri tavyje išlieta. Tegul šiandien tavo vieta ir buveinė išlieka ramybėje pas Dievą šventame Zione su šventąja Dievo Gimdytoja Mergele Marija, su šventuoju Juozapu ir visais angelais bei Dievo šventaisiais. [...] [Sugrįžk] pas savo Kūrėją, kuris iš žemės dulkių tau suteikė pavidalą. Tad tave, iškeliaujantį iš šio gyvenimo, tepasitinka Švenčiausioji Mergelė Marija, Angelai ir visi Šventieji. [...] Veidas į veidą regėk savo Atpirkėją...
337290 „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1)– tokiais pirmaisiais Šventojo Rašto žodžiais patvirtinami trys dalykai: amžinasis Dievas davė pradžią viskam, kas egzistuoja šalia Jo; Jis vienas yra Kūrėjas (hebrajiško veiksmažodžio bara – „kurti“ – veiksnys visada yra Dievas); visa, kas egzistuoja (pasakoma žodžiais: „dangus ir žemė“), priklauso nuo To, kuris viskam duoda būtį.
337293 Šventojo Rašto ir Tradicijos mokoma bei skelbiama pagrindinė tiesa yra: „Pasaulis sukurtas Dievo garbei.“
Dievas visus dalykus sukūrė, aiškina šv. Bonaventūras, „ne didinti savo garbei, bet jai atskleisti ir ja pasidalyti“. Nes Dievui nėra kitos dingsties kurti, kaip vien Jo meilė ir gerumas: „Meilės raktas atpalaidavo Jam rankas kūriniams sukurti.“ Ir Vatikano I Susirinkimas aiškina:
Dievas savo gerumu ir visagalybe, visiškai laisvai nutaręs, laikų pradžioje, nieko dar nesant, sukūrė ir dvasinius, ir medžiaginius kūrinius ne savo laimei padidinti ar jai pasiekti, bet kūrinijai teikiamais gėriais apreikšti savo tobulumą.
338297 Tikėjimą sukūrimu „iš nieko“ Šventasis Raštas pateikia kaip tiesą, kupiną pažado ir vilties. Antrojoje Makabėjų knygoje septynių sūnų motina taip juos drąsina kankinystei:
Nežinau, kaip atėjote į gyvenimą mano įsčiose. Ne aš daviau jums gyvastį, ne aš suteikiau jums gyvybės alsavimą, ne aš daviau jūsų sąnariams išvaizdą. Kadangi pasaulio Kūrėjas suteikė kiekvienam išvaizdą ir nustatė visų daiktų pradžią, jis savo gailestingumu duos jums vėl gyvastį ir gyvybės alsavimą, nes jūs dabar užmirštate save dėl jo Įstatymo [...]. Maldauju tave, vaikeli, kad pažvelgtum į dangų bei žemę ir pasvarstytum apie visa, kas ten yra. Tada suvoksi, kad Dievas nepadarė jų iš pirma buvusių daiktų. Tokiu pat būdu žmonija atėjo į gyvenimą (2 Mak 7, 22–23. 28).
3392501 „Sukurtas pagal Dievo paveikslą“, žmogus savo santykio su Dievu Kūrėju tiesą taip pat išreiškia savo meno kūrinių grožiu. Menas yra tik žmogui būdinga išraiškos forma; pranokdamas visiems gyviems kūriniams bendrą gyvybinių poreikių tenkinimą, jis yra laisvas vidinio žmogaus turtų išsiliejimas. Kilęs iš Kūrėjo duoto talento ir paties žmogaus pastangų, menas yra praktinės išminties forma, vienijanti pažinimą ir gebėjimą, kad tikrovės tiesai būtų suteikta akiai ir ausiai prieinama forma. Per tai menas, jeigu yra įkvėptas kūrinių tiesos ir meilės, kažkiek panašus į kuriamąjį Dievo veikimą. Meno, kaip ir kiekvienos kitos žmogaus veiklos, absoliutus tikslas nėra jis pats; jis palenktas galutiniam žmogaus tikslui, kuris jį sutaurina.
339299 Kadangi Dievas kūrė išmintingai, kūrinija yra darni: „Tu sutvarkei visa, žiūrėdamas ir saiko, ir skaičiaus, ir svorio“ (Išm 11, 20). Sukurta amžinajame Žodyje ir per Jį, „neregimojo Dievo atvaizdą“ (Kol 1, 15), kūrinija yra skirta žmogui, Dievo paveikslui, ir lygiuojasi į jį – pašauktą asmeniškai bendrauti su Dievu. Mūsų protas, būdamas dieviškojo Proto šviesos dalininkas,
gali suprasti, ką Dievas mums sako per savo kūriniją; žinoma, tam reikia didelių proto pastangų ir žmogaus nusižeminimo bei pagarbos Kūrėjui ir Jo darbui. Kilusi iš Dievo gerumo, kūrinija yra ir to gerumo dalininkė („Ir Dievas matė, kad tai gera [...], labai gera“: Pr 1, 4. 10. 12. 18. 21. 31.) Juk Dievas kūrinijos norėjo kaip dovanos žmogui, kaip jam skirto ir patikėto palikimo. Bažnyčia daug kartų turėjo ginti kūrinijos, kartu ir medžiaginio pasaulio, gerumą.
339226 Tai reiškia deramai naudotis sukurtaisiais dalykais: tikėjimas į vieną Dievą akina mus viskuo, kas nėra Jis, tiek naudotis, kiek tai mus artina prie Jo, ir atsisakyti, kiek mus nuo Jo atitolina:
Mano Viešpatie ir mano Dieve, atimk iš manęs visa, kas mane nuo Tavęs atitolina. Mano Viešpatie ir mano Dieve, duok man visa, kas mane priartina prie Tavęs. Mano Viešpatie ir mano Dieve, atitrauk mane nuo manęs paties, kad visas priklausyčiau Tau.
3401937 Tie skirtumai atitinka Dievo planą. Dievas nori, kad kiekvienas gautų iš kito, ko jam reikia, ir kad ypatingų „talentų“ turintieji panaudotų juos stokojančiųjų labui. Skirtumai paskatina ir dažnai įpareigoja žmones būti didžiadvasius, geranoriškus ir linkusius dalytis su kitais; jie prisideda ir prie kultūrų tarpusavio praturtinimo:
Aš nedaliju visų dorybių vienodai kiekvienam. [...] Jų yra daug, ir aš vienas teikiu vienam, kitas kitam. [...] Vienam duodu meilę, kitam teisingumą; šitam nusižeminimą, anam gyvą tikėjimą. [...] Žmogaus gyvenimui reikalingas laikinąsias gėrybes aš paskirsčiau labai nevienodai nenorėdamas, kad kiekvienas turėtų visa, ko jam reikia, idant žmonėms neišvengiamai atsirastų progų vieni kitiems parodyti meilę. [...] Aš norėjau, kad jie būtų vieni kitiems reikalingi ir, kaip mano tarnai, dalytų iš manęs gautas malones ir dosnias dovanas.
341283 Pasaulio ir žmogaus kilmės klausimai yra daugelio mokslinių tyrimų objektas. Iš šių tyrimų mes nepaprastai daug sužinojome apie kosmoso amžių ir jo dydį, apie gyvybės formų tapsmą, žmogaus atsiradimą. Šie atradimai mus skatina dar labiau gėrėtis Kūrėjo didybe, dėkoti Jam už visus Jo darbus, už protą ir išmintį, Jo duotą mokslininkams ir tyrėjams. Pastarieji drauge su Saliamonu gali tarti: „Juk Jis suteikė man tikrą esamų dalykų pažinimą, kad suvokčiau pasaulio sandarą ir pradmenų jėgą, […], nes mane mokė išmintis, visų dalykų išradėja.“ (Išm 7, 17–22).
3412500 Gero darymą lydi dvasinis pasitenkinimas ir moralinis grožis. Tiesa irgi neša džiaugsmą ir spindi dvasiniu grožiu. Tiesa savaime yra graži. Protingą sukurtosios ir nesukurtosios tikrovės pažinimą išreiškianti žodžio tiesa yra būtina protu apdovanotam žmogui, tačiau tiesa gali rasti ir kitokių, papildomų žmogiškos raiškos formų, ypač kai reikia išreikšti tai, kas neišsakoma: žmogaus širdies gelmes, sielos polėkius, Dievo slėpinį. Dar prieš apsireikšdamas žmogui tiesos žodžiais, Dievas jam apsireiškia visuotine kūrinijos kalba, savo Žodžio, savo Išminties darbais: visatos tvarka ir harmonija, kurios suprantamos ir vaikui, ir mokslo žmogui: „Juk iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas“ (Išm 13, 5), „nes pradinis grožio šaltinis juos sukūrė“ (Išm 13, 3).
Juk ji [Išmintis] yra Dievo galybės alsavimas ir tyras Visagalio šlovės išsiliejimas; užtat niekas, kas sutepta, į ją neįeina. Juk ji yra amžinosios šviesos atspindys, kuriamosios Dievo galybės veidrodis be dėmės ir jo gerumo paveikslas (Išm 7, 25–26). Ji yra puikesnė už saulę ir nustelbia visus žvaigždynus. Palyginta su dienos šviesa, ji atrodo šviesesnė, nes dieną išstumia naktis, o išminties joks nedorumas nenugali (Išm 7, 29–30). Buvau sužavėtas jos grožio (Išm 8, 2).
342310 Kodėl Dievas nesukūrė pasaulio tokio tobulo, kad jame joks blogis negalėtų egzistuoti? Būdamas be galo galingas, Dievas visuomet galėtų sukurti ką nors geresnio. Vis dėlto be galo geras ir išmintingas Dievas laisvai panoro sukurti pasaulį, kuris „keliautų“ į galutinį tobulumą. Pagal Dievo planą vykstančiame procese vienos esybės atsiranda, kitos išnyksta, tobulesnės egzistuoja šalia ne tokių tobulų, vieni gamtos pavidalai iškyla, kiti suyra. Kol kūrinija nepasieks savo tobulumo, tol drauge su fiziniu gėriu egzistuos ir fizinis blogis.
343355 „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Žmogui kūrinijoje skirta ypatinga vieta: jis yra sukurtas „pagal Dievo paveikslą“ (I); savo prigimtimi jis sujungia dvasinį ir medžiaginį pasaulį (II); jis sukurtas kaip „vyras ir moteris“ (III). Dievas jį priėmė į savo draugystę (IV).
344293 Šventojo Rašto ir Tradicijos mokoma bei skelbiama pagrindinė tiesa yra: „Pasaulis sukurtas Dievo garbei.“
Dievas visus dalykus sukūrė, aiškina šv. Bonaventūras, „ne didinti savo garbei, bet jai atskleisti ir ja pasidalyti“. Nes Dievui nėra kitos dingsties kurti, kaip vien Jo meilė ir gerumas: „Meilės raktas atpalaidavo Jam rankas kūriniams sukurti.“ Ir Vatikano I Susirinkimas aiškina:
Dievas savo gerumu ir visagalybe, visiškai laisvai nutaręs, laikų pradžioje, nieko dar nesant, sukūrė ir dvasinius, ir medžiaginius kūrinius ne savo laimei padidinti ar jai pasiekti, bet kūrinijai teikiamais gėriais apreikšti savo tobulumą.
3441939 Solidarumo principas, dar vadinamas „draugyste“ arba „socialine meile“, yra reikalavimas, tiesiogiai kylantis iš žmogiškos ir krikščioniškos brolybės:
Šiandien plačiai paplitusi klaida yra šio žmogiškojo solidarumo ir meilės įstatymo užmarštis. Jį nurodo ir įpareigoja jo laikytis tiek visų bet kurios tautos žmonių bendra kilmė bei protingos prigimties lygybė, tiek ir ant kryžiaus altoriaus dangiškajam Tėvui Jėzaus Kristaus atnašauta Atpirkimo auka už nusidėjusią žmoniją.
3442416 Gyvūnai yra Dievo kūriniai. Savo apvaizda Jis rūpinasi ir jais. Jau pačiu savo buvimu jie šlovina ir aukština Viešpatį. Ir žmonės turi būti jiems palankūs. Prisiminkime, kokie švelnūs gyvūnams buvo šventieji Pranciškus Asyžietis arba Pilypas Nėris.
3441218 Nuo pasaulio pradžios vanduo, paprastas ir nuostabus kūrinys, yra gyvybės ir vaisingumo versmė. Šventasis Raštas jį regi tartum Dievo Dvasios „gaubiamą“:
Pačioje pasaulio pradžioje Tavoji Dvasia viršum vandenų pleveno, teikdama vandens prigimčiai šventinimo galią.
3462169 Šventasis Raštas šia proga primena pasaulio sukūrimą: „Nes per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, bet septintąją dieną jis ilsėjosi. Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir ją pašventino“ (Iš 20, 11).
3471145 Sakramentinis šventimas nuaustas iš ženklų ir simbolių. Jų reikšmės pagal dieviškąją išganymo pedagogiją šaknijasi kuriamajame Dievo darbe ir žmonių kultūroje, patikslinamos Senosios Sandoros įvykių ir pilnatviškai atskleidžiamos Kristaus asmens bei veiklos.
3471146 Žmonių pasaulio ženklai. Žmonių gyvenime ženklai ir simboliai užima svarbią vietą. Žmogus – kartu dvasinė ir kūninė būtybė
– išreiškia ir suvokia dvasinę tikrovę materialiais ženklais ir simboliais. Žmogui, visuomeniškai būtybei, reikia ženklų ir simbolių, kad kalba, išraiškingais gestais ir veiksmais jis bendrautų su kitais žmonėmis. Tas pat taikytina ir jo santykiams su Dievu.
3471147 Dievas kalba žmogui per regimus kūrinius. Materiali visata atsiveria žmogaus protui, kad jis pamatytų joje savo Kūrėjo pėdsakus. Šviesa ir naktis, vėjas ir ugnis, vanduo ir žemė, medžiai ir vaisiai kalba apie Dievą, simbolizuoja Jo didybę ir artumą.
3471148 Kūriniai, būdami juslėmis prieinama tikrovė, gali išreikšti ir žmogų pašventinančio Dievo veikimą, ir Dievą garbinančių žmonių veiksmus. Tas pat atsitinka ir su žmonių socialinio gyvenimo ženklais ir simboliais: nuplauti ir patepti, laužti duoną ir gerti iš tos pačios taurės gali reikšti ir pašventinamąjį Dievo artumą, ir žmogaus dėkingumą savo Kūrėjui.
3471149 Žmonijos didžiosios religijos dažnai labai įspūdingai atskleidžia tą kosminę ir simbolinę religinių apeigų prasmę. Bažnyčios liturgija pasinaudoja kūrinijos ir žmogiškosios kultūros elementais, juos perima ir pašventina suteikdama jiems malonės ir naujosios kūrinijos Jėzuje Kristuje ženklų vertę.
3471150 Sandoros ženklai. Išrinktoji tauta gavo iš Dievo ypatingų ženklų ir simbolių, žyminčių jos liturginį gyvenimą; tai jau ne vien liturginis kosminių ciklų vaizdavimas ar socialinio pobūdžio apeigos, bet Sandoros ženklai, didžių Dievo darbų savo tautos labui simboliai. Iš tų liturginių Senosios Sandoros ženklų minėtini: apipjaustymas, kunigų ir karalių patepimas ir įšventinimas, rankų uždėjimas, aukojimas ir ypač Velykos. Bažnyčia šiuose ženkluose regi Naujosios Sandoros sakramentų pirmavaizdžius.
3471151 Kristaus perimti ženklai. Skelbdamas savo mokslą, Viešpats Jėzus dažnai pasinaudodavo sukurtojo pasaulio ženklais, kad supažindintų su Dievo karalystės slėpiniais. Jis gydo ar skelbia materialiais ženklais arba simboliniais veiksmais. Jis suteikia naują prasmę Senosios Sandoros įvykiams ir ženklams, ypač Išėjimui [iš Egipto] ir Velykoms, nes Jis pats yra visų tų ženklų prasmė.
3471152 Sakramentiniai ženklai. Po Sekminių Šventoji Dvasia pašventina žmones sakramentiniais savosios Bažnyčios ženklais. Bažnyčios sakramentai nenaikina visos kosmoso ir socialinio gyvenimo ženklų bei simbolių įvairovės, tik juos išgrynina ir perima. Be to, sakramentai paverčia tikrove tai, ką Senoji Sandora buvo suvokusi tik kaip tipą ar įvaizdį; jie žymi ir įgyvendina Kristaus pelnytą išganymą, yra būsimos dangaus garbės pirmavaizdžiai ir anticipacija.
3482172 Dievo elgesys yra pavyzdys žmogaus elgesiui. Jei Dievas septintą dieną „sustojo ir ilsėjosi“ (Iš 31, 17), žmogus taip pat turi „ilsėtis“ ir leisti kitiems, ypač vargstantiems, „atsigauti“. Šabas nutraukia kasdienius darbus ir suteikia atokvėpį. Tai protesto prieš darbo jungą ir pinigo dievinimą diena.
3492174 Jėzus prisikėlė iš numirusių „pirmąją savaitės dieną“ (Mk 16, 2). Kaip „pirmoji diena“, Kristaus prisikėlimo diena primena pirmąjį kūrimą. Kaip „aštuntoji diena“, kuri eina po šabo, ji ženklina su Kristaus prisikėlimu prasidėjusį naująjį kūrimą. Krikščionims ji tapo visų dienų, visų švenčių pirmoji – Viešpaties diena (Hē kyriakē hēmera; dies Dominica), „sekmadienis“ (senovės Romos kalendoriuje – „saulės diena“):
Mes visi drauge renkamės saulės dieną ir dėl to, kad tai pirmoji [po žydų šabo, bet ir apskritai pirmoji] diena, kurią Dievas, perskirdamas tamsą ir materiją, kūrė pasaulį, ir dėl to, kad tą dieną mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus prisikėlė iš numirusių.
3491046 Visatos atžvilgiu Apreiškimas rodo didelį medžiaginio pasaulio ir žmogaus likimų bendrumą:
Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai [...], su viltimi, kad ir pati bus išvaduota iš pragaišties vergovės [...]. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime Dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami [...] mūsų kūno atpirkimo (Rom 8, 19–23).
Šventajame Rašte parašyta: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1). Savo Tikėjimo išpažinime Bažnyčia skelbia, kad Dievas yra visų regimųjų ir neregimųjų dalykų, visų dvasinių ir medžiaginių būtybių, t. y. angelų bei regimojo pasaulio ir ypač žmogaus, Kūrėjas.
Angelai yra grynai dvasiniai, bekūniai, nematomi ir nemirtingi kūriniai, asmeninės būtybės, apdovanotos protu ir valia. Be paliovos veidu į veidą kontempliuodami Dievą, angelai jį šlovina, jam tarnauja, yra jo pasiuntiniai, vykdant visų žmonių išganymo misiją.
337-34462. Ko Šventasis Raštas moko apie regimojo pasaulio kūrimą?
Šešių dienų pasakojimu apie kūrimą Šventasis Raštas supažindina su kūrinijos vertingumu ir tikslu, kuris yra Dievo garbinimas ir tarnavimas žmogui. Visi dalykai savo būtį turi iš Dievo, iš jo gauna savo gerumą ir tobulumą, savo dėsnius ir vietą visatoje.
342, 35464. Koks ryšys sieja sukurtuosius dalykus?
Kūrinius sieja Dievo panorėta tarpusavio priklausomybė ir hierarchija. Sykiu kūrinius sieja vienybė ir bendrumas, nes visų jų Kūrėjas tas pats, visi yra jo mylimi ir skirti jo garbei. Pagarba kūrinijoje įrašytiems dėsniams ir iš dalykų prigimties kylantiems santykiams yra išminties pagrindas ir moralės pamatas.
345-34965. Koks yra santykis tarp kūrimo ir atpirkimo?
Kūrimo darbo viršūnė yra dar didingesnis atpirkimo darbas. Šis iš tiesų duoda pradžią naujajai kūrinijai, kurioje viskas atras savo pilnatvišką prasmę ir atbaigą.
167Laterano IV Susirinkimas, Cap. 1, De fide catholica: DS 800; plg. Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, c. 1: DS 3002 ir Paulius VI, Sollemnis Professio fidei, 8: AAS 60 (1968) 436.
194Dėkojimo giesmės, 27, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 419.
195Pirmasis laidojimo būdas, 50, in: Laidotuvių apeigos, Vilnius, 2004, p. 33.
196Liturgia Byzantina sancti Ioannis Chrysostomi, Hymnus cherubinorum, in: Liturgies Eastern and Western, ed. F. E. Brightman, Oksfordas, 1896, p. 377.
