Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

Visas YOUCAT tekstas nėra skelbiamas, tik klausimai ir jų sąsajos su KBK

1 skirsnis. „Visos Evangelijos apibendrinimas“

2761S-579Y-514„Viešpaties malda iš tikrųjų yra visos Evangelijos apibendrinimas.“7 Viešpats, „kaip testamentą palikęs mums tą maldos formulę, dar pridūrė: 'Prašykite ir gausite' (Jn 16, 24). Tad kiekvienas, nelygu prašymas, gali kreipti į dangų įvairias maldas, bet visada pradėti Viešpaties malda, kuri išlieka pagrindinė.“8

I. Centrinė vieta Šventajame Rašte

2762S-579Y-514Šv. Augustinas, parodęs, kad psalmės yra pagrindinis krikščioniškosios maldos penas ir įsilieja į „Tėve mūsų“ prašymus, taip užbaigia:

Net jei ir visas Šventojo Rašto maldas peržiūrėsite, esu tikras, jose nerasite nieko, ko neapimtų ir neužbaigtų ta Viešpaties malda.9

2763S-579Y-514Visas Senasis Testamentas (Įstatymas, Pranašai ir Psalmės) išsipildė Kristuje.10 Evangelija yra „Geroji Naujiena“. Jos pirminį skelbimą šv. Matas sutraukė į Kalno pamokslą.11 Malda, nukreipta į mūsų Tėvą, yra to skelbimo centras. Šiame kontekste aikštėn iškyla kiekvienas Viešpaties mums paliktos maldos prašymas:

Viešpaties malda yra tobuliausia malda [...]. Joje mes ne tik prašome visko, ko tik galime teisėtai trokšti, bet ir ta tvarka, kurios privalome laikytis trokšdami. Tad ši malda ne tik mus moko prašyti, bet ir ugdo visus mūsų jausmus.12

2764S-579Y-514Kalno pamokslas yra gyvenimo mokslas, Viešpaties malda yra malda, bet ir vienu, ir kitu atveju Viešpaties Dvasia suteikia mūsų troškimams, mūsų gyvenimą gaivinantiems vidiniams judesiams naują pavidalą. Jėzus savo žodžiais mus moko šio naujo gyvenimo ir moko jo prašyti maldoje. Nuo mūsų tinkamos maldos priklausys ir mūsų gyvenimas Jame.

II. „Viešpaties malda“

2765S-580Y-514Tradicinis pavadinimas: „Viešpaties malda“ reiškia, kad į Tėvą kreipiamos maldos mus išmokė ir mums ją dovanojo Viešpats Jėzus. Ši iš Jėzaus mūsų gauta malda išties tokia tėra vienintelė: ji yra „Viešpaties“. Viena vertus, tos maldos žodžiais vienatinis Sūnus mums perduoda Jam Tėvo duotus žodžius13 ir yra mūsų maldos Mokytojas. Kita vertus, įsikūnijęs Žodis savo žmogiška širdimi žino, ko reikia Jo broliams ir seserims, ir tai mums apreiškia: Jis yra mūsų maldos pavyzdys.

2766S-580Y-514Tačiau Jėzus mums paliko ne mechaniškai kartotiną formulę.14 Kaip ir kiekvienoje žodinėje maldoje, Šventoji Dvasia Dievo žodžiu moko Dievo vaikus melstis savo Tėvui. Mūsų sūniškajai maldai Jėzus duoda ne tik žodžius, bet ir Dvasią, idant jie mumyse taptų „dvasia ir gyvenimas“ (Jn 6, 63). Negana to: kad įrodytų ir įgalintų mūsų maldą būti Dievo vaikų malda, Tėvas „atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: 'Aba, Tėve!'“ (Gal 4, 6). Mūsų malda išdėsto Dievui mūsų troškimus; „širdžių Tyrėjas“ Tėvas „žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą“ (Rom 8, 27). „Tėve mūsų“ malda įsiterpia į slėpiningą Sūnaus ir Dvasios misiją.

III. Bažnyčios malda

2767S-581Y-514Šią nedalomą Viešpaties žodžių ir tikinčiųjų širdyse juos gyvus darančios Šventosios Dvasios dovaną Bažnyčia gavo ir ja gyveno nuo pat pradžių. Pirmosios bendruomenės Viešpaties maldą kalbėdavo „tris kartus per dieną“15 vietoj žydų liturgijoje buvusių „aštuoniolikos palaiminimų“.

2768S-581Y-514Pagal Apaštalų Tradiciją Viešpaties malda esmingai įsišaknijo liturginėje maldoje.

Viešpats mus moko bendrai melstis už visus mūsų brolius. Jis juk nesako „mano Tėve“, kuris esi danguje, bet „mūsų Tėve“, idant mūsų malda taptų tartum vienos sielos malda už visą Bažnyčios kūną.16

Visose liturginėse tradicijose Viešpaties malda yra sudėtinė didžiųjų Valandų liturgijos dalis. Tačiau jos bažnytinis pobūdis akivaizdžiausiai atsiskleidžia trijuose įkrikščioninimo sakramentuose.

2769S-581Y-514Viešpaties maldos perdavimas (traditio) Krikšto ir Sutvirtinimo metu ženklina naują gimimą dieviškajam gyvenimui. Kadangi krikščioniškoji malda yra kalbėjimas Dievui paties Dievo žodžiais, tai „gyvu Dievo žodžiu“ atgimusieji (1 Pt 1, 23) mokosi šauktis savo Tėvo tuo vienu žodžiu, kurį Jis visada išklauso. Dabar jie gali tai padaryti, nes jų širdyse, jų ausyse, jų lūpose, visoje jų kaip Dievo vaikų būtyje buvo įspaustas neišdildomas Šventosios Dvasios Patepimo antspaudas. Dėl to daugelis „Tėve mūsų“ maldos Bažnyčios tėvų komentarų yra skiriami katechumenams ir naujatikiams. Kai Bažnyčia meldžiasi Viešpaties maldos žodžiais, tai visada meldžiasi ir gailestingumo sulaukia „naujagimių“ tauta.17

2770S-581Y-514Eucharistinėje liturgijoje Viešpaties malda tampa visos Bažnyčios malda. Tada atsiskleidžia visa jos prasmė ir veiksmingumas. Įterpta tarp anaforos (Eucharistijos maldos) ir komunijos, ji, viena vertus, apima visus epiklezėje išreikštus prašymus ir užtarimus, kita vertus – klebena duris į dangaus karalystės puotą, iš anksto išgyvenamą sakramentinėje komunijoje.

2771S-581Y-514Eucharistijoje taip pat atsiveria eschatologinis Viešpaties maldos prašymų pobūdis. Tai malda, būdinga „paskutiniams laikams“, išganymo metui, prasidėjusiam Šventosios Dvasios išliejimu ir pasibaigsiančiam Viešpaties sugrįžimu. Į Tėvą kreipiami prašymai skiriasi nuo Senosios Sandoros maldos, nes remiasi nukryžiuotame ir prisikėlusiame Kristuje vieną kartą visiems laikams įvykusio išganymo slėpiniu.

2772S-581Y-514Iš to nepajudinamo tikėjimo trykšta kiekviename iš septynių prašymų slypinti viltis. Jie išreiškia dabartinio – kantrybės ir laukimo – meto dejones, kol „dar nepasirodė, kas būsime“ (1 Jn 3, 2)18. Eucharistija ir „Tėve mūsų“ krypsta į Viešpaties atėjimą: „kol jis ateis“ (1 Kor 11, 26).

Santrauka

2773S-578Atsiliepdamas į savo mokinių prašymą („Viešpatie, išmokyk mus melstis“: Lk 11, 1), Jėzus jiems patikėjo pagrindinę krikščionių maldą – „Tėve mūsų“.

2774S-579Y-514„Viešpaties malda iš tikrųjų yra visos Evangelijos apibendrinimas“19, „tobuliausia malda“20. Ji užima centrinę vietą Šventajame Rašte.

2775S-580Ji vadinama „Viešpaties malda“, nes yra mūsų gauta iš Viešpaties Jėzaus – mūsų maldos Mokytojo ir pavyzdžio.

2776S-581Y-514Viešpaties malda yra iškiliausia Bažnyčios malda, sudėtinė didžiųjų Valandų liturgijos ir įkrikščioninimo sakramentų – Krikšto, Sutvirtinimo, Eucharistijos – dalis. Įterpta į Eucharistiją, ji atskleidžia „eschatologinį“ savo prašymų pobūdį, su viltimi laukdama Viešpaties, „kol jis ateis“ (1 Kor 11, 26).

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

2761-2764, 2774579. Kokia yra Tėve mūsų vieta Šventajame Rašte?

Tėve mūsų yra „visos Evangelijos apibendrinimas“ (Tertulijonas) ir „tobuliausia malda“ (šv. Tomas Akvinietis). Kalno pamokslo (Mt 5–7) viduryje šios maldos forma išreikštas esminis Evangelijos turinys.

KBKS 579 kontekstas

2765-2766, 2775580. Kodėl ji vadinama „Viešpaties malda“?

Tėve mūsų vadinama „Viešpaties malda“, nes jos išmokė pats Viešpats Jėzus.

KBKS 580 kontekstas

2767-2772, 2776581. Kokią vietą Tėve mūsų užima Bažnyčios maldoje?

Kaip ypatinga Bažnyčios malda, Tėve mūsų „perduodama“ per Krikštą, šitaip parodant naują Dievo vaikų gimimą dieviškajam gyvenimui. Visa jos reikšmė atsiskleidžia Eucharistijoje, nes jos prašymai, grindžiami jau įgyvendintu išganymo slėpiniu, bus tobulai išklausyti Viešpačiui atėjus. Tėve mūsų yra neatsiejama Valandų liturgijos dalis.

KBKS 581 kontekstas

2759-2760, 2773578. Kokia yra maldos Tėve mūsų kilmė?

Jėzus išmokė Tėve mūsų, šios nepakeičiamos krikščioniškosios maldos, tą dieną, kai vienas iš jo mokinių pamatė jį besimeldžiantį ir paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis“ (Lk 11, 1). Bažnyčios liturgijos tradicijoje visada vartotas šv. Mato tekstas (6, 9–13).

KBKS 578 kontekstas

YC nuorodos

2761-2772, 2774, 2776514. Kokia maldos „Tėve mūsų“ vieta tarp kitų maldų?

 

KBK išnašos

7Tertulijonas, De oratione, 1, 6: CCL 1, 258 (PL 1, 1255).

8Tertulijonas, De oratione, 10: CCL 1, 263 (PL 1, 1268–1269).

9Šv. Augustinas, Epistula 130, 12, 22: CSEL 44, 66 (PL 33, 502).

10Plg. Lk 24, 44.

11Plg. Mt 5–7.

12Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 2–2, q. 83, a. 9, c, ed. Leon. 9, 201.

13Plg. Jn 17, 7.

14Plg. Mt 6, 7; 1 Kar 18, 26–29.

15Didaché 8, 3: SC 248, 174 (Funk, Patres apostolici, 1, 20).

16Šv. Jonas Auksaburnis, In Matthaeum, homilia 19, 4: PG 57, 278.

17Plg. 1 Pt 2, 1–10.

18Plg. Kol 3, 4.

19Tertulijonas, De oratione, 1, 6: CCL 1, 258 (PL 1, 1255).

20Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 2–2, 83, 9, c, ed. Leon. 9, 201.