„Visos Evangelijos apibendrinimas“. KBK

1 skirsnis. „Visos Evangelijos apibendrinimas“

2761^S-579^Y-514„Viešpaties malda iš tikrųjų yra visos Evangelijos apibendrinimas.“⁷ Viešpats, „kaip testamentą palikęs mums tą maldos formulę, dar pridūrė: 'Prašykite ir gausite' (Jn 16, 24). Tad kiekvienas, nelygu prašymas, gali kreipti į dangų įvairias maldas, bet visada pradėti Viešpaties malda, kuri išlieka pagrindinė.“⁸

I. Centrinė vieta Šventajame Rašte

2762^S-579^Y-514Šv. Augustinas, parodęs, kad psalmės yra pagrindinis krikščioniškosios maldos penas ir įsilieja į „Tėve mūsų“ prašymus, taip užbaigia:

Net jei ir visas Šventojo Rašto maldas peržiūrėsite, esu tikras, jose nerasite nieko, ko neapimtų ir neužbaigtų ta Viešpaties malda.⁹

2763^S-579^Y-514102Visas Senasis Testamentas (Įstatymas, Pranašai ir Psalmės) išsipildė Kristuje.¹⁰ Evangelija yra „Geroji Naujiena“. Jos pirminį skelbimą šv. Matas sutraukė į Kalno pamokslą.¹¹ Malda, nukreipta į mūsų Tėvą, yra to skelbimo centras. Šiame kontekste aikštėn iškyla kiekvienas Viešpaties mums paliktos maldos prašymas:

Viešpaties malda yra tobuliausia malda [...]. 2541Joje mes ne tik prašome visko, ko tik galime teisėtai trokšti, bet ir ta tvarka, kurios privalome laikytis trokšdami. Tad ši malda ne tik mus moko prašyti, bet ir ugdo visus mūsų jausmus.¹²

2764^S-579^Y-5141965Kalno pamokslas yra gyvenimo mokslas, Viešpaties malda yra malda, bet ir vienu, ir kitu atveju Viešpaties Dvasia suteikia mūsų troškimams, mūsų gyvenimą gaivinantiems vidiniams judesiams naują pavidalą. Jėzus savo žodžiais mus moko šio naujo gyvenimo ir moko jo prašyti maldoje. 1969Nuo mūsų tinkamos maldos priklausys ir mūsų gyvenimas Jame.

II. „Viešpaties malda“

2765^S-580^Y-514Tradicinis pavadinimas: „Viešpaties malda“ reiškia, kad į Tėvą kreipiamos maldos mus išmokė ir mums ją dovanojo Viešpats Jėzus. Ši iš Jėzaus mūsų gauta malda išties tokia tėra vienintelė:2701 ji yra „Viešpaties“. Viena vertus, tos maldos žodžiais vienatinis Sūnus mums perduoda Jam Tėvo duotus žodžius¹³ ir yra mūsų maldos Mokytojas. Kita vertus, įsikūnijęs Žodis savo žmogiška širdimi žino, ko reikia Jo broliams ir seserims, ir tai mums apreiškia: Jis yra mūsų maldos pavyzdys.

2766^S-580^Y-514Tačiau Jėzus mums paliko ne mechaniškai kartotiną formulę.¹⁴ Kaip ir kiekvienoje žodinėje maldoje, Šventoji Dvasia Dievo žodžiu moko Dievo vaikus melstis savo Tėvui. Mūsų sūniškajai maldai Jėzus duoda ne tik žodžius, bet ir Dvasią, idant jie mumyse taptų „dvasia ir gyvenimas“ (Jn 6, 63). Negana to: kad įrodytų ir įgalintų mūsų maldą būti Dievo vaikų malda, Tėvas „atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: 'Aba, Tėve!'“ (Gal 4, 6). Mūsų malda išdėsto Dievui mūsų troškimus; „širdžių Tyrėjas“ Tėvas „žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą“ (Rom 8, 27). „Tėve mūsų“ malda įsiterpia į slėpiningą Sūnaus ir Dvasios misiją.690

III. Bažnyčios malda

2767^S-581^Y-514Šią nedalomą Viešpaties žodžių ir tikinčiųjų širdyse juos gyvus darančios Šventosios Dvasios dovaną Bažnyčia gavo ir ja gyveno nuo pat pradžių. Pirmosios bendruomenės Viešpaties maldą kalbėdavo „tris kartus per dieną“¹⁵ vietoj žydų liturgijoje buvusių „aštuoniolikos palaiminimų“.

2768^S-581^Y-514Pagal Apaštalų Tradiciją Viešpaties malda esmingai įsišaknijo liturginėje maldoje.

Viešpats mus moko bendrai melstis už visus mūsų brolius. Jis juk nesako „mano Tėve“, kuris esi danguje, bet „mūsų Tėve“, idant mūsų malda taptų tartum vienos sielos malda už visą Bažnyčios kūną.¹⁶

Visose liturginėse tradicijose Viešpaties malda yra sudėtinė didžiųjų Valandų liturgijos dalis. Tačiau jos bažnytinis pobūdis akivaizdžiausiai atsiskleidžia trijuose įkrikščioninimo sakramentuose.

2769^S-581^Y-5141243Viešpaties maldos perdavimas (traditio) Krikšto ir Sutvirtinimo metu ženklina naują gimimą dieviškajam gyvenimui. Kadangi krikščioniškoji malda yra kalbėjimas Dievui paties Dievo žodžiais, tai „gyvu Dievo žodžiu“ atgimusieji (1 Pt 1, 23) mokosi šauktis savo Tėvo tuo vienu žodžiu, kurį Jis visada išklauso. Dabar jie gali tai padaryti, nes jų širdyse, jų ausyse, jų lūpose, visoje jų kaip Dievo vaikų būtyje buvo įspaustas neišdildomas Šventosios Dvasios Patepimo antspaudas. Dėl to daugelis „Tėve mūsų“ maldos Bažnyčios tėvų komentarų yra skiriami katechumenams ir naujatikiams. Kai Bažnyčia meldžiasi Viešpaties maldos žodžiais, tai visada meldžiasi ir gailestingumo sulaukia „naujagimių“ tauta.¹⁷

2770^S-581^Y-5141350Eucharistinėje liturgijoje Viešpaties malda tampa visos Bažnyčios malda. Tada atsiskleidžia visa jos prasmė ir veiksmingumas. Įterpta tarp anaforos (Eucharistijos maldos) ir komunijos, ji, viena vertus, apima visus epiklezėje išreikštus prašymus ir užtarimus, kita vertus – klebena duris į dangaus karalystės puotą, iš anksto išgyvenamą sakramentinėje komunijoje.

2771^S-581^Y-514Eucharistijoje taip pat atsiveria eschatologinis Viešpaties maldos prašymų pobūdis.1403 Tai malda, būdinga „paskutiniams laikams“, išganymo metui, prasidėjusiam Šventosios Dvasios išliejimu ir pasibaigsiančiam Viešpaties sugrįžimu. Į Tėvą kreipiami prašymai skiriasi nuo Senosios Sandoros maldos, nes remiasi nukryžiuotame ir prisikėlusiame Kristuje vieną kartą visiems laikams įvykusio išganymo slėpiniu.

2772^S-581^Y-5141820Iš to nepajudinamo tikėjimo trykšta kiekviename iš septynių prašymų slypinti viltis. Jie išreiškia dabartinio – kantrybės ir laukimo – meto dejones, kol „dar nepasirodė, kas būsime“ (1 Jn 3, 2)¹⁸. Eucharistija ir „Tėve mūsų“ krypsta į Viešpaties atėjimą: „kol jis ateis“ (1 Kor 11, 26).

Santrauka

2773^S-578Atsiliepdamas į savo mokinių prašymą („Viešpatie, išmokyk mus melstis“: Lk 11, 1), Jėzus jiems patikėjo pagrindinę krikščionių maldą – „Tėve mūsų“.

2774^S-579^Y-514„Viešpaties malda iš tikrųjų yra visos Evangelijos apibendrinimas“¹⁹, „tobuliausia malda“²⁰. Ji užima centrinę vietą Šventajame Rašte.

2775^S-580Ji vadinama „Viešpaties malda“, nes yra mūsų gauta iš Viešpaties Jėzaus – mūsų maldos Mokytojo ir pavyzdžio.

2776^S-581^Y-514Viešpaties malda yra iškiliausia Bažnyčios malda, sudėtinė didžiųjų Valandų liturgijos ir įkrikščioninimo sakramentų – Krikšto, Sutvirtinimo, Eucharistijos – dalis. Įterpta į Eucharistiją, ji atskleidžia „eschatologinį“ savo prašymų pobūdį, su viltimi laukdama Viešpaties, „kol jis ateis“ (1 Kor 11, 26).

KBK nuorodos

2763102 Visi Šventojo Rašto žodžiai – tai tik viena Dievo ištara, Jo vienatinis Žodis, kuriame Jis išsako visą save: Prisiminkite, kad visuose šventuose Raštuose dėstoma ta pati Dievo kalba, o iš visų šventų rašytojų lūpų aidi tas pats Žodis, kuris, pradžioje būdamas Dievas pas Dievą, nėra dalomas skiemenimis, nes nėra pavaldus laikui.

KBK 102 kontekstas

27632541 Įstatymo ir malonės ekonomija nugręžia žmogaus širdį nuo geidimo ir pavydo, pažadina aukščiausiojo Gėrio troškimą, moko trokšti to, ko trokšta žmogaus širdį pasotinanti Šventoji Dvasia. Pažadų Dievas visada įspėdavo žmogų, kad saugotųsi būti sugundomas to, kas jau rojuje atrodė „geras maistui, [...] žavus akims ir [...] žadėjo duoti išminties“ (Pr 3, 6).

KBK 2541 kontekstas

27641965 Naujasis, arba Evangelijos, Įstatymas yra dieviškojo – prigimtinio ir apreikšto – Įstatymo atbaigimas čia, žemėje. Tai Kristaus kūrinys, kuris pirmiausia išreikštas Kalno pamoksle. Tai ir Šventosios Dvasios kūrinys; per Ją jis tampa vidiniu meilės įstatymu: „Aš su Izraelio namais [...] sudarysiu Naują Sandorą [...]. Aš duosiu savo įstatymus jų protams ir juos įrašysiu jų širdyse, aš būsiu jiems Dievas, o jie bus man tauta“ (Žyd 8, 8 ir 10).

KBK 1965 kontekstas

27641969 Religiniai veiksmai: išmalda, malda ir pasninkas Naujajame Įstatyme atliekami pasirodant „Tėvui, reginčiam slaptoje“, užuot troškus, „kad būtų žmonių matomi“. Naujojo Įstatymo malda yra „Tėve mūsų“.

KBK 1969 kontekstas

27652701 Žodinė malda yra neatskiriama krikščioniškojo gyvenimo dalis. Patraukęs prie savęs mokinius tyliąja malda, Mokytojas juos išmoko žodinės maldos: „Tėve mūsų“. Jėzus meldėsi ne tik liturginėmis sinagogos maldomis; Evangelijos mums parodo, kaip Jis pakiliu balsu taria asmeninės maldos žodžius – ir džiugiai šlovindamas Tėvą, ir apimtas sielvarto Getsemanėje.

KBK 2701 kontekstas

2766690 Jėzus yra Kristus, „pateptasis“, nes Dvasia yra Jo patepimas, ir visa, kas tik vyko, pradedant Įsikūnijimu, buvo gauta iš Jos be saiko. Kai pagaliau Kristus buvo pašlovintas, Jis iš Tėvo gali atsiųsti Dvasią tiems, kurie į Jį tiki: Jis perduoda jiems savo šlovę, tai yra Šventąją Dvasią, kuri pašlovina Jį. Šis bendras siuntimas nuo šiol skleisis tuose, kuriuos Tėvas padarė savo įvaikiais mistiniame savo Sūnaus kūne; įvaikystės Dvasios užduotis yra suvienyti juos Kristuje, kad jie Jame gyventų. Patepimo sąvoka verčia manyti [...], kad nėra jokio atstumo tarp Sūnaus ir Dvasios. Mat, kaip nei protu, nei pojūčiais neįsivaizduojame ką nors įsiterpiant tarp kūno paviršiaus ir patepančio aliejaus, taip ir Sūnaus sąlytis su Dvasia yra toks netarpiškas, kad tas, kuris per tikėjimą ieško ryšio su Sūnumi, pirmiau turi prisiliesti prie aliejaus. Iš tikrųjų jame nelieka nieko, ko neapgobtų Šventoji Dvasia. Dėl to gaunantieji Šventąją Dvasią Joje išpažįsta, kad Sūnus yra Viešpats, nes Dvasia apglėbdama pasitinka visus, kurie tik ateina tikėdami.

KBK 690 kontekstas

27691243 Baltas drabužis simbolizuoja, kad pakrikštytasis „apsivilko Kristumi“, prisikėlė drauge su Kristumi. Žvakė, uždegta nuo Velykų žvakės, reiškia, kad Kristus apšvietė naujatikį. Pakrikštytieji Kristuje yra „pasaulio šviesa“ (Mt 5, 14). Pakrikštytasis dabar yra Dievo vaikas Vienatiniame Sūnuje. Jis gali kalbėti Dievo vaikų maldą: „Tėve mūsų“.

KBK 1243 kontekstas

27701350 Atnašavimas (offertorium): prie altoriaus, kartais procesijos būdu, atnešami duona ir vynas, kuriuos kunigas Kristaus vardu paaukos eucharistinėje Aukoje, ir jie taps Kristaus Kūnu ir Krauju. Tai tie patys veiksmai, kuriuos darė Kristus Paskutinės vakarienės metu, kai „paėmė duoną ir taurę“. „Tą tyrąją auką viena tik Bažnyčia aukoja Kūrėjui, su padėka atnašaudama Jam tai, kas Jo sukurta.“ Atnašaujant ant altoriaus kartojamas Melchizedeko veiksmas, ir Kūrėjo dovanos sudedamos į Kristaus rankas. Savąja auka Jis ištobulina visas žmonių pastangas aukoti aukas.

KBK 1350 kontekstas

27711403 Paskutinės vakarienės metu Viešpats savo mokinių dėmesį nukreipė į Velykų atbaigimą Dievo karalystėje: „Ir sakau jums: nuo šiol aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo Karalystėje“ (Mt 26, 29). Švęsdama Eucharistiją, Bažnyčia kaskart prisimena šį pažadą ir žvelgia į Tą, „kuris ateis“ (Apr 1, 4). Savo maldoje ji kviečia Jį ateiti: „Marana tha“ (1 Kor 16, 22), „Ateik, Viešpatie Jėzau“ (Apr 22, 20). „Teateina Tavo malonė ir tepraeina šis pasaulis!“

KBK 1403 kontekstas

27721820 Krikščioniškąją viltį įžiebė Jėzus, savo veiklos pradžioje paskelbdamas palaiminimus. Palaiminimai mūsų viltį kelia į dangų kaip į naują Pažadėtąją žemę ir nužymi jai kelią per Jėzaus mokinių laukiančius išmėginimus. Tačiau dėl Jėzaus Kristaus nuopelnų ir Jo kančios Dievas išsaugo mumyse viltį, kuri „neapgauna“ (Rom 5, 5). Viltis yra „saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis [...] [ten], kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus“ (Žyd 6, 19–20). Ji taip pat yra ginklas, saugantis mus išganymo kovoje: „Dėvėkime tikėjimo bei meilės šarvus ir išganymo vilties šalmą“ (1 Tes 5, 8). Ji teikia mums džiaugsmą net išmėginimų metu. „Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge“ (Rom 12, 12). Viltį išreiškia ir ją gyvą išlaiko malda, ypač „Tėve mūsų“ malda, kuri yra santrauka viso to, ko viltis leidžia mums trokšti.

KBK 1820 kontekstas

KBKS nuorodos

2767-2772, 2776581. Kokią vietą Tėve mūsų užima Bažnyčios maldoje?

Kaip ypatinga Bažnyčios malda, Tėve mūsų „perduodama“ per Krikštą, šitaip parodant naują Dievo vaikų gimimą dieviškajam gyvenimui. Visa jos reikšmė atsiskleidžia Eucharistijoje, nes jos prašymai, grindžiami jau įgyvendintu išganymo slėpiniu, bus tobulai išklausyti Viešpačiui atėjus. Tėve mūsų yra neatsiejama Valandų liturgijos dalis.

KBKS 581 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

7Tertulijonas, De oratione, 1, 6: CCL 1, 258 (PL 1, 1255).

8Tertulijonas, De oratione, 10: CCL 1, 263 (PL 1, 1268–1269).

9Šv. Augustinas, Epistula 130, 12, 22: CSEL 44, 66 (PL 33, 502).

10Plg. Lk 24, 44.

11Plg. Mt 5–7.

12Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 2–2, q. 83, a. 9, c, ed. Leon. 9, 201.

13Plg. Jn 17, 7.

14Plg. Mt 6, 7; 1 Kar 18, 26–29.

15Didaché 8, 3: SC 248, 174 (Funk, Patres apostolici, 1, 20).

16Šv. Jonas Auksaburnis, In Matthaeum, homilia 19, 4: PG 57, 278.

17Plg. 1 Pt 2, 1–10.

18Plg. Kol 3, 4.

19Tertulijonas, De oratione, 1, 6: CCL 1, 258 (PL 1, 1255).

20Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 2–2, 83, 9, c, ed. Leon. 9, 201.