Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

Visas YOUCAT tekstas nėra skelbiamas, tik klausimai ir jų sąsajos su KBK

1 skirsnelis. Dievo Sūnus tapo žmogumi

I. Kodėl Žodis tapo kūnu?

456S-85Y-76Nikėjos–Konstantinopolio tikėjimo simbolyje išpažįstame: „Jis dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus. Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi.“80

457S-85Y-76Žodis tapo kūnu, kad mus išgelbėtų ir sutaikintų su Dievu: Dievas „mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų, kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4, 10). „Tėvas atsiuntė Sūnų, pasaulio Gelbėtoją“ (1 Jn 4, 14). Jis „pasirodė, kad sunaikintų nuodėmes“ (1 Jn 3, 5):

Serganti mūsų prigimtis prašėsi pagydoma; puolusi – pakeliama; mirusi – prikeliama. Praradę gėrį, mes pasigedome, kas jį sugrąžintų; paskendę tamsybėse, ilgėjomės šviesos; būdami belaisviai, laukėme išvaduotojo, kaliniai – išlaisvintojo, vergai – gelbėtojo. Nejaugi visa tai nebuvo pakankamai svarbios priežastys, kad Dievas pasigailėtų skurstančios ir nelaimingos žmonijos ir nusileistų iki mūsų žmogiškosios prigimties jos pagydyti?81

458S-85Y-76Žodis tapo kūnu, kad mes pažintume Dievo meilę. „Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį“ (1 Jn 4, 9). Nes „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).

459S-85Y-76Žodis tapo kūnu, kad mums būtų šventumo pavyzdys. „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs...“ (Mt 11, 29). „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). O Tėvas ant Atsimainymo kalno liepia: „Klausykite jo!“ (Mk 9, 7).82 Jis iš tiesų yra palaiminimų pavyzdys ir naujojo Įstatymo norma: „Kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12). Ta meilė reikalauja, Juo sekant, save aukoti.83

460S-85Y-76Žodis tapo kūnu, kad mus padarytų „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4). „Nes Žodis dėl to tapo žmogumi, o Dievo Sūnus – žmogaus Sūnumi, kad ir žmogus, bendrystėje su Žodžiu gavęs dieviškąją įsūnystę, taptų Dievo vaiku.“84 „Nes Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad mus sudievintų.“85 „Vienatinis Dievo Sūnus, norėdamas, kad mes taptume Jo dievystės dalininkais, priėmė mūsų prigimtį, idant, tapęs žmogumi, sudievintų žmones.“86

II. Įsikūnijimas

461S-86Kartodama šv. Jono posakį („Žodis tapo kūnu“: Jn 1, 14), Bažnyčia „Įsikūnijimu“ vadina faktą, kad Dievo Sūnus priėmė žmogiškąją prigimtį, norėdamas joje mus išganyti. Apie Įsikūnijimo slėpinį Bažnyčia gieda šv. Pauliaus perteiktą himną:

Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 5–8 ).87

462S-86Laiške žydams kalbama apie tą patį slėpinį:

Todėl, ateidamas į pasaulį, jis [Kristus] byloja: „Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną. Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes.“ Tuomet aš tariau: „štai ateinu [...] vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 5–7, cituojant Ps 40, 7–9 LXX).

463S-86Tikėti tikrą Dievo Sūnaus Įsikūnijimą yra skiriamasis krikščionių tikėjimo ženklas: „Iš to pažinsite Dievo Dvasią: kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjus, yra iš Dievo“ (1 Jn 4, 2). Toks yra džiugus Bažnyčios įsitikinimas nuo pat pradžių, kai ji gieda apie didų maldingumo slėpinį: „Jis apsireiškė kūne“ (1 Tim 3, 16).

III. Tikras Dievas ir tikras žmogus

464S-89Y-77Nepakartojamas ir vienkartinis Dievo Sūnaus Įsikūnijimas nereiškia, kad Jėzus Kristus yra iš dalies Dievas, iš dalies žmogus, kažkoks dieviškumo ir žmogiškumo mišinys. Jis tapo tikru žmogumi, likdamas tikras Dievas. Jėzus Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus. Šią tikėjimo tiesą pirmaisiais amžiais Bažnyčia turėjo aiškinti ir ginti nuo ją iškraipančių erezijų.

465S-89Y-77Pirmosios erezijos neigė ne tiek Kristaus dievystę, kiek Jo tikrą žmogystę (gnostinis doketizmas). Nuo apaštalų laikų krikščionys pabrėždavo tikrą „kūne atėjusio“88 Dievo Sūnaus Įsikūnijimą. Tačiau jau trečiajame šimtmetyje Bažnyčia, prieštaraudama Pauliui Samosatiečiui, Antiochijos Susirinkime turėjo patvirtinti, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus prigimtimi, o ne įsūnyste. Pirmasis Nikėjos Visuotinis Susirinkimas 325 metais savajame Tikėjimo simbolyje išpažino, kad Dievo Sūnus yra „gimęs, bet ne sukurtas, vienos substancijos (graikiškai homousios) su Tėvu“89, ir pasmerkė Arijų, kuris tvirtino, kad „Dievo Sūnus yra kilęs iš nebūties“90 ir yra „kitos substancijos, arba esmės“, negu Tėvas.91

466S-89Y-77Nestorijaus erezija Kristuje matė žmogaus asmenį, sujungtą su dieviškuoju Dievo Sūnaus Asmeniu. Dėl to šv. Kirilas Aleksandrietis ir 431 metais Efeze vykęs trečiasis Visuotinis Susirinkimas išpažino, kad „Žodis, hipostaziškai suvienydamas su savimi protingos sielos gaivinamą kūną, [...] tapo žmogumi“92. Kristaus žmogystė neturi kito subjekto, kaip tik dieviškąjį Dievo Sūnaus Asmenį, kuris ją prisiėmė ir pasisavino nuo pat prasidėjimo momento. Todėl tas pats Susirinkimas paskelbė, kad Marija tikrai tapo Dievo Motina, žmogiškai pradėdama Dievo Sūnų savo įsčiose: „Dievo Motina ją vadiname ne dėl to, kad Dievo Žodis savo prigimtį ar dievystę būtų ėmęs iš šventosios Mergelės, bet todėl, kad iš jos gavo protinga siela apdovanotą šventąjį kūną, su kuriuo hipostaziškai susivienijęs Dievo Žodis pripažįstamas gimęs pagal kūną.“93

467S-89Y-77Monofizitai tvirtino, kad Kristuje žmogiškoji prigimtis, prisiimta Dievo Sūnaus dieviškojo Asmens, nustojo egzistuoti. Prieštaraudamas tai erezijai, 451 metais Chalkedone vykęs ketvirtasis Visuotinis Susirinkimas pareiškė:

Sekdami šventųjų tėvų pavyzdžiu, mes visi sutartinai mokome išpažinti, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra vienas ir tas pats Sūnus, vienodai tobulas ir savo dievyste, ir savo žmogyste, tikrai Dievas ir tikrai žmogus, su protinga siela ir su kūnu, vienos dieviškosios prigimties kaip ir Tėvas, vienos žmogiškosios prigimties kaip ir mes, „kaip ir mes visaip mėgintas, tačiau nenusidėjęs“94; Jis gimė prieš visus amžius iš Tėvo kaip Dievas, o mūsų laikais dėl mūsų ir mūsų išganymo – iš Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, kaip žmogus.

Vienas ir tas pats yra Kristus, viengimis Sūnus ir Viešpats; pripažįstame Jį turint dvi – nesumaišytas, nepakitusias, nepadalytas, viena nuo kitos neatskirtas – prigimtis; nors jos ir suvienytos, bet niekada nepanaikintas jų skirtingumas, atvirkščiai, vieninteliame Asmenyje ir vienintelėje subsistencijoje išsaugotas abiejų prigimčių savitumas.95

468S-89Po Chalkedono Susirinkimo kai kas Kristaus žmogiškąją prigimtį ėmė laikyti atskiru savos rūšies asmeniu. Su tuo nesutikdamas, 553 metais Konstantinopolyje vykęs penktasis Visuotinis Susirinkimas pareiškė, kad tėra „viena subsistencija [arba Asmuo], ir tai yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus, vienas iš Švenčiausiosios Trejybės Asmenų96. Tad visa, kas priklauso Kristaus žmogiškajai prigimčiai, turi būti priskirta Jo dieviškajam Asmeniui kaip tos prigimties subjektui:97 ne tik stebuklai, bet ir kančios,98 ir netgi mirtis. „Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuris su kūnu buvo nukryžiuotas, yra tikras Dievas, garbės Viešpats, vienas iš Švenčiausiosios Trejybės Asmenų.“99

469S-89Y-77Taip Bažnyčia išpažįsta, kad Jėzus neatskiriamai yra ir tikras Dievas, ir tikras žmogus. Jis iš tikrųjų yra Dievo Sūnus, tapęs žmogumi, mūsų broliu, ir nenustojęs būti Dievas, mūsų Viešpats:

Jis „išsaugojo tai, kas buvo, priėmė tai, kuo nebuvo“, giedama Romos liturgijoje.100 O šv. Jono Auksaburnio liturgijos giesmė skelbia: „O viengimi Sūnau ir Dievo Žodi! Būdamas nemirtingas, Tu dėl mūsų išganymo teikeisi įsikūnyti šventosios Dievo Motinos ir visada Mergelės Marijos įsčiose; Tu nepakisdamas tapai žmogumi ir buvai nukryžiuotas. O Kristau Dieve! Savo mirtimi sunaikinęs mirtį, Tu, kuris esi vienas iš Švenčiausiosios Trejybės Asmenų, šlovinamas drauge su Tėvu ir Šventąja Dvasia, išgelbėk mus!“101

IV. Kaip Dievo Sūnus yra žmogumi?

470S-90Y-79Kadangi slėpiningoje Įsikūnijimo vienybėje žmogaus prigimtis „prisiimta, o ne panaikinta“102, Bažnyčia laikui bėgant buvo įkvėpta išpažinti visišką Kristaus žmogiškosios sielos su jos proto bei valios galiomis ir Jo žmogiškojo kūno realumą. Tačiau drauge ji kaskart primindavo, kad žmogiškoji Kristaus prigimtis tiesiogiai priklauso dieviškajam Dievo Sūnaus Asmeniui, kuris ją prisiėmė. Visa, kas Kristus yra ir ką, ją turėdamas, daro, yra ir daro „vienas iš Trejybės Asmenų“. Taigi savo žmogystei Dievo Sūnus suteikia tokį asmeniškumą, kokiu egzistuoja Trejybėje. Ir savo siela, ir savo kūnu Kristus žmogiškai išreiškia dieviškąjį Švč. Trejybės elgesį:103

Dievo Sūnus [...] žmogaus rankomis darbavosi, žmogaus protu galvojo, žmogaus valia veikė, žmogaus širdimi mylėjo. Gimęs iš Mergelės Marijos, tikrai tapo vienu iš mūsų, viskuo į mus panašus, išskyrus nuodėmę.104

Žmogiškoji Kristaus siela ir pažinimas

471S-90Y-79Apolinaras Laodikietis tvirtino, kad Kristuje Žodis pavadavo sielą arba dvasią. Prieštaraudama tai klaidai, Bažnyčia išpažino, kad amžinasis Sūnus prisiėmė ir protingą žmogišką sielą.105

472S-90Y-79Ta Dievo Sūnaus prisiimta žmogiškoji siela yra apdovanota tikru žmogišku pažinimu. Toks pažinimas negalėjo būti neribotas: jis buvo įgyvendinamas istorinėmis gyvenamojo meto ir vietos aplinkybėmis. Dėl to Dievo Sūnus, tapęs žmogumi, sutiko augti „išmintimi, metais ir malone“ (Lk 2, 52) ir net teirautis to, ką žmogui įmanoma sužinoti tik iš patirties.106 Tai atitiko Jo laisvą nusižeminimą, kai Jis priėmė „tarno išvaizdą“107.

473S-90Y-79Tačiau tuo pat metu šis tikrai žmogiškas Dievo Sūnaus pažinimas išreiškė ir dieviškąjį Jo Asmens gyvenimą.108 „Žmogiškoji Dievo Sūnaus prigimtis – ne pati iš savęs, bet dėl vienybės su Žodžiu – pažino ir savyje atskleidė visa, kas dera Dievui.“109 Pirmiausia tai buvo žmogumi tapusio Dievo Sūnaus artimas ir tiesioginis savo Tėvo pažinimas.110 Taip pat žmogiškasis Sūnaus žvilgsnis buvo dieviškai skvarbus, ir Jis matė slaptas žmogaus širdies mintis.111

474S-90Y-79Dėl vienybės su dieviškąja Išmintimi įsikūnijusio Žodžio asmenyje žmogiškajam Kristaus pažinimui buvo tobulai atviri amžinieji sumanymai, kurių apreikšti Jis buvo atėjęs.112 Jei Jis pripažindavo ko nors šioje srityje nežinąs,113 tai kita proga pareikšdavo nesąs įpareigotas to atskleisti.114

Žmogiškoji Kristaus valia

475S-91Y-79Drauge su tuo, kas jau pasakyta, Bažnyčia šeštajame Visuotiniame Susirinkime pareiškė, jog Kristus turi dvi prigimtines valias ir du veikimo būdus – dieviškąjį ir žmogiškąjį; jiedu nėra vienas kitam priešingi, bet veikia išvien taip, kad įsikūnijęs Žodis, paklusdamas Tėvui, žmogišku būdu nori viso to, ką mums išganyti Jis kaip Dievas yra nutaręs drauge su Tėvu ir Šventąja Dvasia.115 Žmogiškoji Kristaus valia „seka Jo dieviškąja valia nesipriešindama ir neprieštaraudama, bet greičiau būdama pavaldi tai visagalei valiai“116.

Tikras Kristaus kūnas

476S-92Y-79Kadangi Žodis tapo kūnu, prisiimdamas tikrą žmogystę, Kristus buvo kūnu apibrėžtas.117 Todėl žmogiškoji Jėzaus išvaizda gali būti „nupiešta“.118 Septintajame Visuotiniame Susirinkime119 Bažnyčia pripažino, kad Kristų galima vaizduoti šventuose paveiksluose.

477S-92Taip pat Bažnyčia visada pripažino, kad Jėzaus kūne „neregimasis Dievas priėmė mūsų regimą prigimtį“120. Iš tiesų individualios Kristaus kūno ypatybės išreiškia dieviškąjį Dievo Sūnaus Asmenį. Savo žmogiškojo kūno bruožus Jis padarė tokius savus, kad, nupiešti šventame paveiksle, jie gali būti gerbiami, nes tikintysis, kuris gerbia Jo paveikslą, „garbina jame pavaizduotą Asmenį“121.

Įsikūnijusiojo Žodžio širdis

478S-93Jėzus per visą savo gyvenimą, savo agonijos ir kančios metu mus visus ir kiekvieną atskirai pažinojo ir mylėjo, ir atidavė save už kiekvieną iš mūsų. Dievo Sūnus „pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Jis mylėjo mus visus žmogiška širdimi. Dėl to šventoji Jėzaus širdis, perverta mūsų nuodėmių ir dėl mūsų išganymo,122 „yra laikoma ypatingu ženklu ir simboliu [...] tos meilės, kuria Atpirkėjas nepaliauja mylėjęs savo amžinąjį Tėvą ir visus žmones“123.

Santrauka

479S-89Dievo nustatytu laiku įsikūnijo vienatinis Tėvo Sūnus – amžinasis Žodis ir savo esme Tėvo paveikslas: Jis prisiėmė žmogiškąją prigimtį, neprarasdamas dieviškosios prigimties.

480S-89Jėzus Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus savo dieviškojo Asmens vienybėje; dėl to Jis yra vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmonių.

481S-89Jėzus Kristus turi dvi prigimtis – dieviškąją ir žmogiškąją; jos nesumišusios viena su kita, bet suvienytos viename Dievo Sūnaus Asmenyje.

482S-91Kristus, būdamas tikras Dievas ir tikras žmogus, turi žmogišką protą ir valią; šios galios yra tobulai suderintos ir palenktos Jo dieviškajam protui ir valiai, kurie bendri ir Tėvui, ir Šventajai Dvasiai.

483S-86Tad Įsikūnijimas yra slėpinys nuostabios vienybės, kuri sujungia dieviškąją ir žmogiškąją prigimtis viename Dievo Žodžio Asmenyje.

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

456-46085. Kodėl Dievo Sūnus tapo žmogumi?

Dievo Sūnus įsikūnijo Mergelės Marijos įsčiose Šventosios Dvasios veikimu dėl mūsų, žmonių, ir dėl mūsų išganymo, t. y. kad mus, nusidėjėlius, sutaikintų su Dievu, kad supažindintų mus su jo begaline meile, kad būtų mums šventumo pavyzdys, kad „padarytų mus dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4).

KBKS 85 kontekstas

461-463, 48386. Ką reiškia žodis Įsikūnijimas?

Įsikūnijimu Bažnyčia vadina dieviškosios prigimties įstabios vienybės su žmogiškąja prigimtimi vienatiniame dieviškajame Žodžio Asmenyje slėpinį. Dievo Sūnus tapo „kūnu“ (Jn 1, 14), tapdamas tikru žmogumi, kad įgyvendintų mūsų išganymą. Tikėjimas Įsikūnijimu yra skiriamasis krikščionių tikėjimo ženklas.

KBKS 86 kontekstas

464-469, 479-48189. Kaip Bažnyčia perteikia Įsikūnijimo slėpinį?

Bažnyčia perteikia jį tvirtindama, kad Jėzus Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus, turintis dvi prigimtis – dieviškąją ir žmogiškąją, kurios nesumišusios, bet suvienytos Žodžio Asmenyje. Jėzaus žmogystėje viskas – stebuklai, kančia ir mirtis – turi būti priskirta jo dieviškajam Asmeniui, veikiančiam per prisiimtą žmogiškąją prigimtį.

„Viengimi Sūnau ir Dievo Žodi, būdamas nemirtingas, tu dėl mūsų išganymo teikeisi įsikūnyti Šventosios Dievo Motinos ir visada Mergelės Marijos įsčiose. […] Tu, kuris esi vienas iš Švenčiausiosios Trejybės, šlovinamas su Tėvu ir Šventąja Dvasia, išgelbėk mus!“ (Bizantijos apeigų šv. Jono Auksaburnio liturgija).

KBKS 89 kontekstas

470-474, 48290. Ar žmogumi tapęs Dievo Sūnus turėjo sielą, kuriai būdingas žmogiškasis pažinimas?

Dievo Sūnus prisiėmė kūną su protinga žmogiškąja siela. Savo žmogiškuoju protu Jėzus daug išmoko per patirtį. Tačiau ir kaip žmogus Dievo Sūnus artimai ir tiesiogiai pažino Dievą Tėvą. Jis taip pat įžvelgdavo slaptas žmonių mintis ir pilnatviškai pažino amžinuosius sumanymus, kurių apreikšti buvo atėjęs.

KBKS 90 kontekstas

475, 48291. Kaip įsikūnijusiame Žodyje dera dvi valios?

Jėzus turi dieviškąją ir žmogiškąją valią. Savo žemiškajame gyvenime Dievo Sūnus žmogiškai norėjo to, ką kaip Dievas buvo nutaręs dėl mūsų išganymo su Tėvu ir Šventąja Dvasia. Kristaus žmogiškoji valia seka jo dieviškąja valia nesipriešindama ir neprieštaraudama, arba veikiau yra jai palenkta.

KBKS 91 kontekstas

476-47792. Ar Kristus turėjo tikrą žmogaus kūną?

Kristus prisiėmė tikrą žmogaus kūną, per kurį neregimasis Dievas tapo regimas. Todėl Kristus gali būti vaizduojamas ir gerbiamas šventuosiuose paveiksluose.

KBKS 92 kontekstas

47893. Ką vaizduoja Jėzaus Širdis?

Jėzus mus pažino ir pamilo žmogiškąja širdimi. Perverta dėl mūsų išganymo Jėzaus Širdis simbolizuoja begalinę meilę, kuria jis myli savo Tėvą ir kiekvieną žmogų.

KBKS 93 kontekstas

YC nuorodos

456-46076. Kodėl Dievas tapo žmogumi?

464-467, 46977. Ką reiškia pasakymas, kad Jėzus Kristus yra tikras Dievas ir tikras Žmogus?

470-47679. Ar Jėzus kaip mes turėjo sielą, dvasią ir kūną?

 

KBK išnašos

80DS 150.

81Šv. Grigalius Nisietis, Oratio catechetica 15, 3: TD 7, 78 (PG 45, 48).

82Plg. Įst 6, 4–5.

83Plg. Mk 8, 34.

84Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses 3, 19, 1: SC 211, 374 (PG 7, 939).

85Šv. Atanazas Aleksandrietis, De Incarnatione 54, 3: SC 199, 458 (PG 25, 192).

86Šv. Tomas Akvinietis, Officium de festo corporis Christi, Ad Matutinas, In primo Nocturno, Lectio 1, in: Opera omnia, v. 29, Paryžius, 1876, p. 336.

87Plg. Sekmadienio I Vakarinė, in: Valandų liturgija, t. 1, Vilnius, 2011, p. 599, 686, 780, 873.

88Plg. 1 Jn 4, 2–3; 2 Jn 7.

89Nikėjos simbolis: DS 125.

90Nikėjos Susirinkimas, Epistula synodalis „’Επειδή τῆς“ ad Aegyptios: DS 130.

91Nikėjos simbolis: DS 126.

92Efezo Susirinkimas, Epistula II Cyrilli Alexandrini ad Nestorium: DS 250.

93Efezo Susirinkimas, Epistula II Cyrilli Alexandrini ad Nestorium: DS 251.

96Konstantinopolio II Susirinkimas, 8a sesija, Canon 4: DS 424.

97Plg. Efezo Susirinkimas, Anathematismi Cyrilli Alexandrini, 4: DS 255.

98Plg. Konstantinopolio II Susirinkimas, 8a sesija, Canon 3: DS 423.

99Plg. Konstantinopolio II Susirinkimas, 8a sesija, Canon 10: DS 432.

100Sausio 1 d., Rytmetinė, in: Valandų liturgija, t. 1, Vilnius, 2011, p. 432; plg. Šv. Leonas Didysis, Sermo 21, 2: CCL 138, 87 (PL 54, 192).

101Officium Horarum Byzantinum, Hymnus ‘Ο μουογεής: Ὡρολόγιον τὸ μέγα, Roma, 1876, p. 82.

102Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 22: AAS 58 (1966) 1042.

103Plg. Jn 14, 9–10.

104Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 22: AAS 58 (1966) 1042–1043.

105Plg. Šv. Damazas I, Laiškas Ὅτι τῆ ἀποστολιχῇ χαθέδρᾳ: DS 149.

106Plg. Mk 6, 38; Mk 8, 27; Jn 11, 34; etc.

107Plg. Fil 2, 7.

108Plg. Šv. Grigalius Didysis, Laiškas Sicut aqua: DS 475.

109Šv. Maksimas Išpažinėjas, Quaestiones et dubia, Q. I, 67: CCG 10, 155 (66: PG 90, 840).

110Plg. Mk 14, 36; Mt 11, 27; Jn 1, 18; 8, 55; ir t. t.

111Plg. Mk 2, 8; Jn 2, 25; 6, 61; ir t. t.

112Plg. Mk 8, 31; 9, 31; 10, 33–34; 14, 18–20. 26–30.

113Plg. Mk 13, 32.

114Plg. Apd 1, 7.

115Plg. Konstantinopolio III Susirinkimas (681 m.), 18a sesija, Definitio de duabus in Christo voluntatibus et operationibus: DS 556–559.

116Konstantinopolio III Susirinkimas, 18a sesija, Definitio de duabus in Christo voluntatibus et operationibus: DS 556.

117Plg. Laterano Susirinkimas (649 m.), Canon 4: DS 504.

118Plg. Gal 3, 1.

119Plg. Nikėjos II Susirinkimas (787 m.), Act. 7a, Definitio de sacris imaginibus: DS 600–603.

120II Kalėdų dėkojimo giesmė, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 423.

121Nikėjos II Susirinkimas, Act. 7a, Definitio de sacris imaginibus: DS 601.

122Plg. Jn 19, 34.

123Pijus XII, Encikl. Haurietis aquas: DS 3924; plg. Idem, Encikl. Mystici corporis: DS 3812.