579.

2761 „Viešpaties malda iš tikrųjų yra visos Evangelijos apibendrinimas.“ Viešpats, „kaip testamentą palikęs mums tą maldos formulę, dar pridūrė: 'Prašykite ir gausite' (Jn 16, 24). Tad kiekvienas, nelygu prašymas, gali kreipti į dangų įvairias maldas, bet visada pradėti Viešpaties malda, kuri išlieka pagrindinė.“

2762 Šv. Augustinas, parodęs, kad psalmės yra pagrindinis krikščioniškosios maldos penas ir įsilieja į „Tėve mūsų“ prašymus, taip užbaigia: Net jei ir visas Šventojo Rašto maldas peržiūrėsite, esu tikras, jose nerasite nieko, ko neapimtų ir neužbaigtų ta Viešpaties malda.

2763 Visas Senasis Testamentas (Įstatymas, Pranašai ir Psalmės) išsipildė Kristuje. Evangelija yra „Geroji Naujiena“. Jos pirminį skelbimą šv. Matas sutraukė į Kalno pamokslą. Malda, nukreipta į mūsų Tėvą, yra to skelbimo centras. Šiame kontekste aikštėn iškyla kiekvienas Viešpaties mums paliktos maldos prašymas: Viešpaties malda yra tobuliausia malda [...]. Joje mes ne tik prašome visko, ko tik galime teisėtai trokšti, bet ir ta tvarka, kurios privalome laikytis trokšdami. Tad ši malda ne tik mus moko prašyti, bet ir ugdo visus mūsų jausmus.

2764 Kalno pamokslas yra gyvenimo mokslas, Viešpaties malda yra malda, bet ir vienu, ir kitu atveju Viešpaties Dvasia suteikia mūsų troškimams, mūsų gyvenimą gaivinantiems vidiniams judesiams naują pavidalą. Jėzus savo žodžiais mus moko šio naujo gyvenimo ir moko jo prašyti maldoje. Nuo mūsų tinkamos maldos priklausys ir mūsų gyvenimas Jame.

KBK 2761-2764 kontekstas

2774 „Viešpaties malda iš tikrųjų yra visos Evangelijos apibendrinimas“, „tobuliausia malda“. Ji užima centrinę vietą Šventajame Rašte.

KBK 2774 kontekstas

580.

2765 Tradicinis pavadinimas: „Viešpaties malda“ reiškia, kad į Tėvą kreipiamos maldos mus išmokė ir mums ją dovanojo Viešpats Jėzus. Ši iš Jėzaus mūsų gauta malda išties tokia tėra vienintelė: ji yra „Viešpaties“. Viena vertus, tos maldos žodžiais vienatinis Sūnus mums perduoda Jam Tėvo duotus žodžius ir yra mūsų maldos Mokytojas. Kita vertus, įsikūnijęs Žodis savo žmogiška širdimi žino, ko reikia Jo broliams ir seserims, ir tai mums apreiškia: Jis yra mūsų maldos pavyzdys.

2766 Tačiau Jėzus mums paliko ne mechaniškai kartotiną formulę. Kaip ir kiekvienoje žodinėje maldoje, Šventoji Dvasia Dievo žodžiu moko Dievo vaikus melstis savo Tėvui. Mūsų sūniškajai maldai Jėzus duoda ne tik žodžius, bet ir Dvasią, idant jie mumyse taptų „dvasia ir gyvenimas“ (Jn 6, 63). Negana to: kad įrodytų ir įgalintų mūsų maldą būti Dievo vaikų malda, Tėvas „atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: 'Aba, Tėve!'“ (Gal 4, 6). Mūsų malda išdėsto Dievui mūsų troškimus; „širdžių Tyrėjas“ Tėvas „žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą“ (Rom 8, 27). „Tėve mūsų“ malda įsiterpia į slėpiningą Sūnaus ir Dvasios misiją.

KBK 2765-2766 kontekstas

2775 Ji vadinama „Viešpaties malda“, nes yra mūsų gauta iš Viešpaties Jėzaus – mūsų maldos Mokytojo ir pavyzdžio.

KBK 2775 kontekstas

581.

2767 Šią nedalomą Viešpaties žodžių ir tikinčiųjų širdyse juos gyvus darančios Šventosios Dvasios dovaną Bažnyčia gavo ir ja gyveno nuo pat pradžių. Pirmosios bendruomenės Viešpaties maldą kalbėdavo „tris kartus per dieną“ vietoj žydų liturgijoje buvusių „aštuoniolikos palaiminimų“.

2768 Pagal Apaštalų Tradiciją Viešpaties malda esmingai įsišaknijo liturginėje maldoje. Viešpats mus moko bendrai melstis už visus mūsų brolius. Jis juk nesako „mano Tėve“, kuris esi danguje, bet „mūsų Tėve“, idant mūsų malda taptų tartum vienos sielos malda už visą Bažnyčios kūną. Visose liturginėse tradicijose Viešpaties malda yra sudėtinė didžiųjų Valandų liturgijos dalis. Tačiau jos bažnytinis pobūdis akivaizdžiausiai atsiskleidžia trijuose įkrikščioninimo sakramentuose.

2769 Viešpaties maldos perdavimas (traditio) Krikšto ir Sutvirtinimo metu ženklina naują gimimą dieviškajam gyvenimui. Kadangi krikščioniškoji malda yra kalbėjimas Dievui paties Dievo žodžiais, tai „gyvu Dievo žodžiu“ atgimusieji (1 Pt 1, 23) mokosi šauktis savo Tėvo tuo vienu žodžiu, kurį Jis visada išklauso. Dabar jie gali tai padaryti, nes jų širdyse, jų ausyse, jų lūpose, visoje jų kaip Dievo vaikų būtyje buvo įspaustas neišdildomas Šventosios Dvasios Patepimo antspaudas. Dėl to daugelis „Tėve mūsų“ maldos Bažnyčios tėvų komentarų yra skiriami katechumenams ir naujatikiams. Kai Bažnyčia meldžiasi Viešpaties maldos žodžiais, tai visada meldžiasi ir gailestingumo sulaukia „naujagimių“ tauta.

2770 Eucharistinėje liturgijoje Viešpaties malda tampa visos Bažnyčios malda. Tada atsiskleidžia visa jos prasmė ir veiksmingumas. Įterpta tarp anaforos (Eucharistijos maldos) ir komunijos, ji, viena vertus, apima visus epiklezėje išreikštus prašymus ir užtarimus, kita vertus – klebena duris į dangaus karalystės puotą, iš anksto išgyvenamą sakramentinėje komunijoje.

2771 Eucharistijoje taip pat atsiveria eschatologinis Viešpaties maldos prašymų pobūdis. Tai malda, būdinga „paskutiniams laikams“, išganymo metui, prasidėjusiam Šventosios Dvasios išliejimu ir pasibaigsiančiam Viešpaties sugrįžimu. Į Tėvą kreipiami prašymai skiriasi nuo Senosios Sandoros maldos, nes remiasi nukryžiuotame ir prisikėlusiame Kristuje vieną kartą visiems laikams įvykusio išganymo slėpiniu.

2772 Iš to nepajudinamo tikėjimo trykšta kiekviename iš septynių prašymų slypinti viltis. Jie išreiškia dabartinio – kantrybės ir laukimo – meto dejones, kol „dar nepasirodė, kas būsime“ (1 Jn 3, 2). Eucharistija ir „Tėve mūsų“ krypsta į Viešpaties atėjimą: „kol jis ateis“ (1 Kor 11, 26).

KBK 2767-2772 kontekstas

2776 Viešpaties malda yra iškiliausia Bažnyčios malda, sudėtinė didžiųjų Valandų liturgijos ir įkrikščioninimo sakramentų – Krikšto, Sutvirtinimo, Eucharistijos – dalis. Įterpta į Eucharistiją, ji atskleidžia „eschatologinį“ savo prašymų pobūdį, su viltimi laukdama Viešpaties, „kol jis ateis“ (1 Kor 11, 26).

KBK 2776 kontekstas