Bažnyčia – Motina ir Mokytoja
429. Kaip Bažnyčia maitina krikščionių moralinį gyvenimą?
430. Kodėl Bažnyčios Magisteriumas daro pareiškimus moralės srityje?
431. Ko siekiama Bažnyčios įsakymais?
432. Kokie yra Bažnyčios įsakymai?
433. Kodėl Evangelijai skelbti būtinas krikščionių moralus gyvenimas?
KBK nuorodos
429.
2030 Savo pašaukimą krikščionis įgyvendina Bažnyčioje, bendrystėje su visais pakrikštytaisiais. Iš Bažnyčios jis išgirsta Dievo žodį, kuriuo mokoma „Kristaus įstatymo“, gauna „kelionėje“ stiprinančių sakramentų malonę. Iš Bažnyčios išmoksta šventumo pavyzdžio, atpažįsta jį ir jo šaltinį Švenčiausiojoje Mergelėje Marijoje, mato jį autentiškai liudijamą šventai gyvenančių žmonių, atranda jį dvasinėje tradicijoje ir ilgoje iki jo gyvenusių bei liturgijoje minimų šventųjų istorijoje.
2031 Doras gyvenimas yra dvasinis kultas. Mes aukojame „savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką“ Kristaus kūne, kurį ugdome jungdamiesi su Eucharistijos auka. Švenčiant liturgiją ir sakramentus, malda ir mokymas sujungiami su Kristaus malone, kad apšviestų ir maitintų krikščionio elgesį. Krikščionio moralinio gyvenimo, kaip ir viso jo gyvenimo, šaltinis ir viršūnė yra Eucharistijos auka.
2047 Doras gyvenimas yra dvasinis kultas. Krikščionių elgesį brandina liturgijos ir sakramentų šventimas.
430.
2032 Bažnyčia, „tiesos šulas ir atrama“ (1 Tim 3, 15), iš apaštalų gavo „iškilmingą Kristaus įsakymą skelbti išganingąją tiesą“. „Bažnyčiai priklauso visuomet ir visur skelbti moralinius principus, taip pat ir dėl socialinės tvarkos, ir vertinti visus žmonių reikalus, kiek to reikalauja pamatinės žmogaus teisės ar sielų išganymas.“
2033 Bažnyčios ganytojų Magisteriumas moralės srityje paprastai vykdomas per katechezę ir pamokslus, prie to prisideda teologų ir dvasinių autorių veikalai. Taip iš kartos į kartą, ganytojams vadovaujant ir prižiūrint, perduodamas krikščioniškosios moralės „paveldas“, kaip labai savita iš tikėjimo į Kristų kilusių ir meilės gaivinamų taisyklių, įsakymų ir dorybių visuma. Tradicinis tos katechezės pagrindas, šalia Tikėjimo simbolio ir „Tėve mūsų“, yra Dekalogas, pateikiantis visiems žmonėms privalomus moralinio gyvenimo principus.
2034 Popiežius ir vyskupai, „autentiški, tai yra Kristaus autoriteto įgalioti, mokytojai“, „jiems pavestiems žmonėms skelbia būtiną įtikėti bei gyvenime pritaikyti tikėjimą“. Visuotinis ir įprastinis popiežiaus ir vyskupų vienybėje su juo Magisteriumas skelbia tikintiesiems tiesą, kurią jie turi tikėti, meilę, kuria turi gyventi, palaimą, kurios turi viltis.
2035 Aukščiausias dalyvavimo Kristaus valdžioje laipsnis priklauso nuo neklystamumo charizmos; tas neklaidingumas apima ir visą dieviškojo Apreiškimo paveldą, ir visus doktrinos elementus, neišskiriant moralinių, nes be jų neįmanoma išsaugoti, išdėstyti ir laikytis išganingų tikėjimo tiesų.
2036 Magisteriumo valdžia taip pat apima prigimtinio įstatymo įsakymus, kadangi jų laikytis, kaip reikalauja Kūrėjas, yra būtina išganymo sąlyga. Primindamas prigimtinio įstatymo nurodymus, Bažnyčios Magisteriumas atlieka esminę savo pranašiškosios užduoties dalį: skelbia žmonėms, kas jie iš tikrųjų yra, bei primena, kuo jie privalo būti Dievo akyse.
2037 Bažnyčiai patikėtas Dievo Įstatymas nurodo tikintiesiems gyvenimo ir tiesos kelią. Tad jie turi teisę būti mokomi išganingųjų Dievo įsakymų, kurie leidžia aiškiau apsispręsti ir, malonei padedant, gydo pažeistą žmogaus protą. Jų pareiga laikytis teisėtos bažnytinės valdžios išleistų nurodymų ir nutarimų. Net jei jie būtų skirti drausmei palaikyti, jiems būtina paklusti iš meilės.
2038 Mokant krikščioniškosios moralės ir ją taikant gyvenime, Bažnyčiai reikia ganytojų atsidavimo, teologų žinios, visų krikščionių ir geros valios žmonių indėlio. Tikint ir gyvenant pagal Evangeliją, kiekvienam leista patirti gyvenimą „Kristuje“, kuris nušviečia dieviškąją ir žmogiškąją tikrovę ir daro mus pajėgius ją vertinti pagal Dievo Dvasią. Tad Šventoji Dvasia gali remtis ir visai paprastais žmonėmis, kad apšviestų mokytuosius ir aukščiausias pareigas einančiuosius.
2039 Bažnytines pareigas privalu atlikti broliško tarnavimo ir atsidavimo Bažnyčiai dvasia, Viešpaties vardu. Drauge kiekvieno tai atliekančio žmogaus sąžinė, moraliniu požiūriu vertindama jo paties veiksmus, privalo nesivadovauti vien asmenine nuomone. Kiek įmanydama, ji turi atsižvelgti į tai, kas gera visiems, tai yra kas išreikšta prigimtiniame ir apreikštame moraliniame įstatyme, o dėl to ir Bažnyčios įstatyme bei jos autentiškajame Magisteriumo mokyme moralės klausimais. Nedera asmeninę sąžinę ir protą priešpriešinti moraliniam įstatymui ar Bažnyčios Magisteriumui.
2040 Šitaip tarp krikščionių gali stiprėti tikrai sūniška meilė Bažnyčiai. Ji yra į Bažnyčios prieglobstį mus atvedusios ir Kristaus kūno nariais padariusios Krikšto malonės brandinamas vaisius. Su motinišku susirūpinimu Bažnyčia mums teikia Dievo gailestingumą, kuris nugali visas mūsų nuodėmes ir ypatingu būdu veikia Sutaikinimo sakramente. Kaip rūpestinga motina ji taip pat savo liturgijoje kasdien mus maitina Viešpaties žodžiu ir Eucharistija.
2049 Bažnyčios ganytojų Magisteriumas moralės srityje paprastai vykdomas per katechezę ir pamokslus remiantis Dekalogu, kuris pateikia visiems žmonėms privalomus moralinio gyvenimo principus.
2050 Popiežius ir vyskupai, būdami autentiški mokytojai, skelbia Dievo tautai tikėjimą, kurį reikia tikėti ir taikyti moralės srityje. Jiems taip pat tenka kompetencija daryti sprendimus moraliniais klausimais, susijusiais su prigimtiniu įstatymu ir protu.
2051 Ganytojų Magisteriumo neklystamumas apima visus mokymo elementus, neišskiriant moralinių, nes be jų neįmanoma išsaugoti, išdėstyti ir laikytis išganingųjų tikėjimo tiesų.
431.
2041 Bažnyčios įsakymai tarnauja moraliniam gyvenimui, kuris yra susijęs su liturginiu gyvenimu ir jo stiprinamas. Pastoracinė valdžia, įpareigodama laikytis jos išleistų pozityvių įstatymų, siekia laiduoti tikintiesiems būtiniausią maldos dvasios ir moralinių pastangų minimumą ugdant Dievo ir artimo meilę.
2048 Bažnyčios įsakymai apima moralinį ir krikščionišką gyvenimą, kuris yra susijęs su liturgija ir jos stiprinamas.
432.
2042 Pirmuoju įsakymu („Sekmadieniais ir per kitas privalomąsias šventes dalyvauk šventosiose Mišiose ir susilaikyk nuo sunkių fizinių darbų“) tikintieji įpareigojami švęsti tą dieną, kurią minimas Viešpaties prisikėlimas, taip pat pagrindines liturgines šventes, skirtas Viešpaties, Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų slėpiniams pagerbti. Pirmiausia jie privalo švęsti Eucharistiją susirinkus krikščionių bendruomenei, taip pat pailsėti nuo darbų ir užsiėmimų, galinčių jiems trukdyti tas dienas švęsti. Antruoju įsakymu („Bent kartą per metus atlik išpažintį“) laiduojamas pasirengimas Eucharistijai Sutaikinimo sakramentu, kuriuo pratęsiamas Krikštu pradėtas atsivertimas ir atleidimas. Trečiuoju įsakymu („Bent apie Velykas priimk šventąją Komuniją“) laiduojamas Viešpaties Kūno ir Kraujo priėmimo minimumas, sujungiant tai su Velykų laiku, kuris yra krikščionių liturgijos šaltinis ir centras.
2043 Ketvirtuoju įsakymu („Susilaikyk nuo mėsos ir pasninkauk Bažnyčios nustatytomis dienomis“) nustatomas liturginėms šventėms mus parengiantis askezės ir atgailos metas, padedantis mums valdyti savo instinktus ir pasiekti širdies laisvę. Penktuoju įsakymu („Paremk Bažnyčią“) skelbiama, kad tikintieji įpareigoti pagal savo išgales prisidėti prie materialinio Bažnyčios išlaikymo.
433.
2044 Pakrikštytųjų ištikimybė yra pirmutinė sąlyga Evangelijai skelbti ir Bažnyčios misijai pasaulyje vykdyti. Išganymo naujieną turi patvirtinti krikščionių gyvenimo liudijimas, kad žmonės matytų spinduliuojančią jos tiesos jėgą. „Jau pats krikščioniško gyvenimo liudijimas ir geri darbai, atlikti antgamtine dvasia, turi galios patraukti žmones į tikėjimą ir Dievą.“
2045 Būdami Kūno, kurio Galva yra Kristus, nariai, krikščionys savo įsitikinimų ir doros tvirtumu padeda ugdyti Bažnyčią. Savo tikinčiųjų šventumu Bažnyčia auga, stiprėja ir plėtojasi, kol jie taps tobulais žmonėmis „pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 13).
2046 Savo gyvenimu pagal Kristų krikščionys pagreitina Dievo karalystės, „teisingumo, meilės ir taikos karalystės“, atėjimą. Bet dėl to jie neapleidžia savo žemiškųjų užduočių, tik, būdami ištikimi savo Mokytojui, jas atlieka sąžiningai, kantriai ir su meile.