Tikiu į Dievą. KBK | KATEKIZMAS.LT

1 skirsnelis. Tikiu į Dievą

199^S-36„Tikiu į Dievą“: tai pirmasis ir pagrindinis tikėjimo išpažinimo teiginys. Visas Tikėjimo simbolis kalba apie Dievą, o apie žmogų ir pasaulį – tik siejant tai su Dievu. Visi „Credo“ straipsniai priklauso nuo pirmojo, kaip kad visi [Dekalogo] įsakymai aiškina pirmąjį.2083 Kiti straipsniai mums padeda geriau pažinti Dievą tokį, kokį Jis tolydžio save apreiškė žmonėms. „Tikintieji pirmiausia išpažįsta, kad tiki į Dievą.“¹

I. „Tikiu į vieną Dievą“

200^S-37^Y-30Tokiais žodžiais prasideda Nikėjos–Konstantinopolio tikėjimo simbolis. 2085Dievo vienumo išpažinimas, įsišaknijęs Senosios Sandoros Dievo Apreiškime, neatskiriamas nuo tokio pat esminio Jo buvimo išpažinimo. Dievas yra Vienintelis: yra tik vienas Dievas: „Krikščionys tiki ir išpažįsta“, „kad yra vienas Dievas – vienas savo prigimtimi, savo substancija ir savo esme.“²

201^S-37^Y-302083Savo išrinktajai Izraelio tautai Dievas apsireiškė kaip Vienintelis: „Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 4–5). Per pranašus Dievas kviečia Izraelį ir visas tautas gręžtis į Jį, Vienintelį. „Gręžkitės manin ir būsite išgelbėti, visi žemės pakraščiai, nes Dievas aš, – kito nėra! [...] Kiekvienas kelis klaupsis prieš mane, manim prisieks kiekvienas liežuvis. Man sakys: 'Tik per Viešpatį rasime pergalę ir jėgą'“ (Iz 45,22–24).³

202^S-37^Y-30Pats Jėzus tvirtina, kad Dievas yra „vienintelis Viešpats“ ir kad Jį reikia mylėti „visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“⁴. 446Kartu Jis leidžia suprasti, kad esąs „Viešpats“⁵. Išpažinti, kad „Jėzus yra Viešpats“, yra krikščionių tikėjimo esmė, ir tai nėra priešinga tikėjimui į „vieną Dievą“. 152Tikėti į Šventąją Dvasią, „kuri yra Viešpats Gaivintojas“, visai nereiškia vieną Dievą padalyti.

Tvirtai tikime ir nuoširdžiai išpažįstame, kad vienas tėra tikras Dievas,42 amžinas, neišmatuojamas ir nekintamas, nesuvokiamas, visagalis ir nenusakomas Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia: trijuose asmenyse, bet vienos esmės, substancijos, arba visiškos vientisos prigimties.⁶

II. Dievas apreiškia savo vardą

203^S-38^Y-31Dievas apsireiškė savo tautai Izraeliui, pasakydamas savo vardą. 2143Vardas išreiškia asmens esmę, tapatumą ir įprasmina jo gyvenimą. Dievas turi vardą. Jis nėra bevardė jėga. Pasakyti savo vardą reiškia leisti kitiems pažinti save; tam tikra prasme tai reiškia pačiam atsiduoti, tapti labiau prieinamam, artimiau pažįstamam, asmeniškai vadinamam.

204^S-38^Y-3163Savo tautai Dievas tolydžio apsireiškė įvairiais vardais, o savo tikrąjį vardą pasakė Mozei, pasirodydamas degančiame krūme, prieš pat išėjimą iš Egipto ir prieš Sinajaus Sandorą. Tai ir buvo svarbiausias apreiškimas tiek Senajai, tiek ir Naujajai Sandorai.

Gyvasis Dievas

205^S-38^Y-312575Iš degančio ir nesudegančio krūmo Dievas kreipėsi į Mozę. Dievas Mozei pasakė: „Aš esu Dievas tavo tėvo, [...] Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo“ (Iš 3, 6). Dievas yra tėvų Dievas, pašaukęs ir lydėjęs patriarchus jų kelionėse. Jis yra ištikimas ir užjaučiantis, prisimena tėvus ir savo pažadus; Jis ateina išlaisvinti jų palikuonių iš vergijos. Jis, virš erdvės ir laiko esantis Dievas, gali ir nori tai padaryti ir visa savo galia tą planą įgyvendins.268

„Aš Esu, kuris Esu“

„Betgi, – Mozė sakė Dievui, – kai nueisiu pas izraeliečius ir sakysiu jiems: 'Jūsų protėvių Dievas atsiuntė mane pas jus', – ir jie manęs klaus: 'Koks yra Jo vardas?', – ką aš jiems pasakysiu?“ Dievas Mozei tarė: „Aš Esu, kuris Esu“. Ir Jis tęsė: „Tu taip kalbėsi izraeliečiams: 'Aš Esu atsiuntė mane pas jus'“. [...] Šis bus mano vardas per amžius, šiuo vardu manęs šauksis visos kartos“ (Iš 3, 13–15).

206^S-40^Y-31Apreikšdamas savo slėpiningą vardą YHWH, „Aš Esu, kuris yra“, arba „Aš Esu, kuris Esu“, arba „Aš tas, kuris Esu“, Dievas pasakė, kas Jis yra ir kokiu vardu Jį reikia vadinti. Tas Dievo vardas yra slėpiningas, kaip ir pats Dievas yra slėpinys. Tai apreikštas vardas, bet drauge lyg ir jo atsisakymas, tačiau tuo dar geriau išreiškiantis Dievą – Tą,43 kuris yra be galo aukščiau už visa, ką mes galime suprasti ar pasakyti: Jis yra „pasislėpęs Dievas“ (Iz 45, 15); Jo vardas yra nenusakomas,⁷ ir Jis yra Dievas, tapęs artimas žmonėms.

207^S-40^Y-31Apreikšdamas savo vardą, Dievas apreiškė ir savo ištikimybę, amžinai buvusią ir amžinai būsiančią, galiojusią praeityje („Aš esu Dievas tavo tėvo“, Iš 3, 6) ir galiosiančią ateityje („Aš būsiu su tavimi!“, Iš 3, 12). Dievas, apreiškiantis savo vardą „Aš Esu“, apsireiškia kaip Dievas, kuris nuolat yra čia pat, su savo tauta, kad ją gelbėtų.

208^S-40^Y-31To traukiančio į save ir slėpiningo Dievo akivaizdoje žmogus aptinka savo menkybę. 724Priešais degantį krūmą Mozė nusiauna sandalus, o Šventojo Dievo akivaizdoje užsidengia veidą.⁸ Priešais trissyk Švento Dievo šlovę Izaijas sušunka: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos“ (Iz 6, 5). Matydamas Jėzaus rodomus dieviškus ženklus, Petras taip pat sušunka: 448„Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ (Lk 5, 8). Bet kadangi Dievas yra šventas, Jis gali atleisti žmogui, kuris prisipažįsta Jam nusidėjęs: 388„Nebausiu tavęs degančiu įniršiu, [...] nes aš esu Dievas, o ne žmogus, – Šventasis tarp jūsų“ (Oz 11, 9). Apaštalas Jonas taip pat pasakys: „Jo akivaizdoje nuraminsime savo širdį, jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta“ (1 Jn 3, 19–20).

209^S-40^Y-31Gerbdama Dievo šventumą, Izraelio tauta netaria Dievo vardo. Skaitant Šventąjį Raštą, apreikštasis vardas pakeičiamas dievišku titulu: „Viešpats“ (Adonai, graikiškai Kyrios). Tuo titulu bus patvirtinta ir Jėzaus dievystė: „Jėzus yra Viešpats“.446

„Gailestingas ir maloningas Dievas“

210^S-40^Y-312116Izraeliui nusidėjus, tai yra nusigręžus nuo Dievo ir ėmus garbinti aukso veršį,⁹ Dievas paklauso Mozės užtarimo ir sutinka žygiuoti su neištikima tauta,2577 tuo parodydamas savo meilę.¹⁰ Kai Mozė prašo Dievą parodyti jam savo šlovę, Dievas atsako: „Aš padarysiu, kad praeis prieš tave visas mano gerumas ir ištarsiu prieš tave vardą 'VIEŠPATS [YHWH]'“ (Iš 33, 19). Ir Viešpats praėjo pro Mozę tardamas: „VIEŠPATS, VIEŠPATS [YHWH, YHWH], esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės'“ (Iš 34, 6). Tada Mozė išpažįsta Viešpatį – atleidžiantį Dievą.¹¹

211^S-40^Y-31Dievo vardas „Aš Esu“ arba „Jis yra“ išreiškia Dievo ištikimybę. Nepaisydamas neištikimybės, slypinčios žmonių nuodėmėje, kuri užtraukia bausmę, Jis yra „lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos“ (Iš 34, 7). Dievas apreiškia, kad yra taip „apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4), jog atiduos net savo Sūnų.604 Atiduodamas savo gyvybę, kad mus išvaduotų iš nuodėmės, Jėzus apreikš ir savo dieviškąjį vardą: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, suprasite, kad Aš Esu“ (Jn 8, 28).

YRA vienas Dievas

212^S-40^Y-31Amžiams bėgant Izraelio tikėjimas galėjo plačiau ir giliau suvokti apreikšto dieviškojo vardo turtus. Dievas yra vienatinis, ir, be Jo, kitų dievų nėra.¹² Jis pranoksta pasaulį ir istoriją.42 Jis sukūrė dangų ir žemę. „Jie praeis, o tu pasiliksi; susidėvės jie tartum drabužiai, o tu – vis tas pats, ir tavo metai be galo“ (Ps 102, 27–28). 469 2086Jame „nėra jokių atmainų ir jokių sambrėškų“ (Jok 1, 17). Jis yra „Kuris yra“ nuo amžių ir per amžius, ir Jis visada yra ištikimas sau ir savo pažadams.

213^S-40^Y-31Nenusakomo vardo „Aš Esu, kuris Esu“ apreiškime glūdi tiesa, kad YRA vienas Dievas. Ta prasme Dievo vardas buvo suprastas verčiant Septuagintą, o paskui ir Bažnyčios tradicijos: 41Dievas – būties ir visokio tobulumo pilnatvė be pradžios ir be pabaigos. Visi kūriniai yra gavę iš Jo tai, kas jie yra ir ką turi, tik Jis yra būtis iš savęs ir iš savęs yra tas, kas Jis yra.

III. Dievas, „Kuris yra“, yra tiesa ir meilė

214^S-41^Y-32Dievas, „Kuris yra“, Izraeliui apsireiškė kaip „gailestingas ir maloningas Dievas“ (Iš 34, 6). Šiais dviem žodžiais esmingai išreiškiamas dieviškojo vardo turtingumas. Visais savo darbais Dievas parodo savo palankumą, gerumą, malonę, meilę; 1062drauge ir savo patikimumą, pastovumą, ištikimybę, tiesą. „Dėkoju tavo šventajam vardui už tavo ištikimybę ir gerumą“ (Ps 138, 2).¹³ Jis yra tiesa, nes „Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės“ (1 Jn 1, 5); Jis yra „meilė“, kaip praneša apaštalas Jonas (1 Jn 4, 8).

Dievas yra tiesa

215^S-41^Y-322465„Tiesa yra šerdis tavo žodžio, – teisūs tavo sprendimai tveria per amžius“ (Ps 119, 160). „Tad, Viešpatie DIEVE, Tu esi Dievas, tavo žodžiai yra tiesa“ (2 Sam 7, 28); dėl to Dievo pažadai visada išsipildo.¹⁴ 156 1063Dievas yra pati tiesa, Jo žodžiai negali klaidinti. Tad galima visiškai pasitikėti Jo žodžių teisingumu ir tikimybe visuose dalykuose. Žmogaus nuodėmės ir nuopuolio pradžia buvo gundytojo, kuris pakurstė suabejoti Dievo žodžiu, Jo palankumu ir ištikimybe, melas.397

216^S-41^Y-32295Dievo tiesa yra ir Jo išmintis, kuri vadovauja visai pasaulio sukūrimo ir valdymo tvarkai.¹⁵ Dievas, vienintelis sukūręs dangų ir žemę,¹⁶ vienintelis tegali leisti autentiškai pažinti sukurtų daiktų santykį su su Juo.¹⁷32

217^S-41^Y-32Dievas sako tiesą ir apreikšdamas save: Dievo pamokymai yra „tikras mokymas“ (Mal 2, 6). 851Ir savo Sūnų Jis siųs į pasaulį, kad liudytų „tiesą“ (Jn 18, 37): „Mes žinome, kad Dievo Sūnus yra atėjęs ir suteikęs mums nuovokos, kad pažintume Tikrąjį [Dievą]“ (1 Jn 5, 20).¹⁸2466

Dievas yra meilė

218^S-42^Y-33Per visą savo istoriją Izraelis galėjo suprasti, jog vienintelė dingstis, dėl kurios Dievas jam apsireiškė ir išsirinko jį iš visų tautų, kad Jam priklausytų, buvo nesavanaudiška Dievo meilė.¹⁹295 Per savo pranašus Izraelis galėjo sužinoti, kad taip pat iš meilės Dievas jį nuolat gelbsti²⁰ ir jam atleidžia jo neištikimybę ir nuodėmes.²¹

219^S-42^Y-33Dievo meilė Izraeliui lyginama su tėvo meile sūnui.²² Ta meilė yra stipresnė negu motinos meilė savo vaikams.²³239 Dievas savąją tautą myli labiau negu jaunikis savo nuotaką;²⁴796 ta meilė nugalės net pikčiausias neištikimybes;²⁵ ji eis taip toli, kad dovanos tai, kas brangiausia: 458„Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16).

220^S-42^Y-33Dievo meilė yra „amžina“ (Iz 54, 8): „Nors kalnai imtų kilnotis ir kalvos svirduliuoti, tačiau manoji meilė niekada nuo tavęs nesitrauks“ (Iz 54, 10). „Amžina meile aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikima meile“ (Jer 31, 3).

221^S-42^Y-33733Šventasis Jonas eina dar toliau tvirtindamas: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16): pati Dievo Būtis yra meilė. 851Atėjus laiko pilnatvei, Dievas, atsiuntęs savo viengimį Sūnų ir meilės Dvasią, apreiškė savo giliausią paslaptį:²⁶ Jis – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – yra amžinieji meilės mainai, ir Jis paskyrė mus juose dalyvauti.257

IV. Tikėjimo į vieną Dievą padariniai

222^S-43^Y-34Tikėti į vieną Dievą ir mylėti Jį visa savo būtybe – šitai mūsų gyvenimui turi be galo svarbių padarinių:

223^S-43^Y-34400Tai reiškia pažinti Dievo didybę ir viršenybę: „Iš tikrųjų Dievas yra didis, pranoksta mūsų žinojimą“ (Job 36, 26). Dėl to privalome Dievui „pirmajam tarnauti“²⁷.

224^S-43^Y-342637Tai reiškia gyventi dėkingumu Dievui: jei Dievas yra vienas, tai visa, kas mes esame ir ką turime, yra iš Jo: „Ką gi turi, ko nebūtum gavęs?“ (1 Kor 4, 7). „Kuo atsilyginsiu VIEŠPAČIUI už visa, ką jis dosniai yra man davęs?“ (Ps 116, 12).

225^S-43^Y-34356 360Tai reiškia pažinti visų žmonių vienybę ir tikrą išaukštinimą: visi yra sukurti pagal Dievo „paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26).1700 1937

226^S-43^Y-34339 2402Tai reiškia deramai naudotis sukurtaisiais dalykais: tikėjimas į vieną Dievą akina mus viskuo, kas nėra Jis, tiek naudotis, kiek tai mus artina prie Jo, ir atsisakyti, kiek mus nuo Jo atitolina:²⁸2415

Mano Viešpatie ir mano Dieve, atimk iš manęs visa, kas mane nuo Tavęs atitolina. Mano Viešpatie ir mano Dieve, duok man visa, kas mane priartina prie Tavęs. Mano Viešpatie ir mano Dieve, atitrauk mane nuo manęs paties, kad visas priklausyčiau Tau.²⁹

227^S-43^Y-34313Tai reiškia pasitikėti Dievu visada, net ir nelaimei ištikus. Nuostabiai tai išreiškia viena šventosios Jėzaus Teresės malda:2090

Tegu niekas tavęs nedrumsčia, niekas tegu nebaugina.
Viskas praeina, o Dievas nesikeičia.
2830Kantrybe viską pasieksi. Kas turi Dievą,
tam nieko nestinga, vieno Dievo užtenka.³⁰1723

Santrauka

228^S-37^Y-30„Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS“ (Įst 6, 4; Mk 12, 29). „Aukščiausioji būtis būtinai turi būti vienintelė, tai yra neturėti sau lygių. [...] Jei Dievas ne vienintelis, Jis ne Dievas.“³¹

229^S-43^Y-34Tikėjimas į Dievą paskatina mus atsigręžti į Jį kaip į savo pradžių pradžią ir galutinį tikslą, nieko labiau už Jį nevertinti ir niekuo kitu Jo nepakeisti.

230^S-38^Y-31Nors ir apsireikšdamas, Dievas lieka nesuvokiamas slėpinys: „Jei tu Jį suprastum, Jis nebūtų Dievas.“³²

231^S-41^Y-31Mūsų tikėjimo Dievas apsireiškė kaip Tas, kuris yra; Jis leidžia pažinti save kaip „kupiną gerumo ir ištikimybės“ (Iš 34, 6). Pati Jo Būtis yra tiesa ir meilė.

KBK nuorodos

1992083 Žmogaus pareigas Dievui Jėzus apibendrino šiais žodžiais: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“ (Mt 22, 37). Tai tiesioginis aidas iškilmingo raginimo: „Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS“ (Įst 6, 4). Dievas pamilo pirmas. Vienatinio Dievo meilę primena pirmas iš „dešimties žodžių“. Po jo einantys įsakymai aiškina Dievą pamilti šaukiamo žmogaus meilės atsaką.

KBK 2083 kontekstas

2002085 Vienintelis ir tikrasis Dievas savo garbę pirmiausia apreiškia Izraeliui. Apreikšdamas save, Dievas apreiškė ir žmogaus pašaukimą, ir tiesą apie žmogų. Žmogus yra pašauktas rodyti Dievą savo veiksena, priderančia „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26) sukurtam kūriniui: Niekada nebus kito Dievo, Trifonai, ir niekada nėra buvę nuo amžių [...] kaip tik Tas, kuris sukūrė ir sutvarkė visatą. Mes nemanome, kad mūsų Dievas yra kitoks negu jūsų; Jis yra tas pats, kuris „galingai pakelta ranka“ išvedė jūsų tėvus iš Egipto. Mes pasitikime ne kokiu nors kitu Dievu, nes kito nėra, o tik tuo pačiu kaip ir jūs, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievu.

KBK 2085 kontekstas

2012083 Žmogaus pareigas Dievui Jėzus apibendrino šiais žodžiais: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“ (Mt 22, 37). Tai tiesioginis aidas iškilmingo raginimo: „Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS“ (Įst 6, 4). Dievas pamilo pirmas. Vienatinio Dievo meilę primena pirmas iš „dešimties žodžių“. Po jo einantys įsakymai aiškina Dievą pamilti šaukiamo žmogaus meilės atsaką.

KBK 2083 kontekstas

202446 Graikiškame Senojo Testamento vertime netariamas vardas, kuriuo Dievas apsireiškė Mozei, YHWH, žymimas žodžiu Kyrios („Viešpats“). Tad nuo to laiko Izraelio Dievo dieviškumui išreikšti tinkamiausias buvo šis žodis „Viešpats“. Šia griežta prasme „Viešpačiu“ Naujajame Testamente vadinamas Tėvas, ir drauge – o tai naujovė – Jėzus šitaip pripažįstamas, jog Jis pats yra Dievas.

KBK 446 kontekstas

202152 Negalima tikėti į Jėzų Kristų be Jo Dvasios pagalbos. Tai Šventoji Dvasia apreiškė žmonėms, kas yra Jėzus. Nes „nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). „Dvasia visa pažįsta, net Dievo gelmes. [...] Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo Dvasia“ (1 Kor 2, 10–11). Vien tik Dievas visiškai pažįsta Dievą. Mes tikime į Šventąją Dvasią, nes Ji yra Dievas. Bažnyčia nuolat išpažįsta, kad tiki į vieną Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.

KBK 152 kontekstas

20242 Dievas pranoksta kiekvieną kūrinį. Tad reikia nuolat gryninti savo kalbą, atsisakant to, kas joje ribota, įsivaizduota ir netobula, kad „neapsakomo, nesuvokiamo, neregimo, neapčiuopiamo Dievo“ nesupainiotume su savo žmogiškais vaizdiniais. Mūsų žmogiškais žodžiais niekada nepavyks pasiekti Dievo slėpinio.

KBK 42 kontekstas

2032143 Tarp visų Apreiškimo žodžių yra vienas ypatingas: juo apreiškiamas Jo vardas. Dievas patiki savo vardą tiems, kurie į Jį tiki, apreiškia jiems savo Asmens slėpinį. Dovanoti vardą yra pasitikėjimo ir bičiulystės ženklas. „Viešpaties vardas yra šventas.“ Dėl to žmogus negali juo piktnaudžiauti, turi jį atminti, tyliai ir su meile pagerbdamas, savo kalboje minėti tik aukštindamas, šlovindamas ir garbindamas.

KBK 2143 kontekstas

20463 Izraelis yra kunigiškoji Dievo tauta, kuri „vadinama VIEŠPATIES vardu“ (Įst 28, 10). Tai tauta, „kuriai Viešpats Dievas yra pirmiausia kalbėjęs“, „vyresniųjų brolių“ Abraomo tikėjime tauta.

KBK 63 kontekstas

2052575 Ir čia Dievas pirmas. Jis pašaukia Mozę iš degančio krūmo. Žydų ir krikščionių dvasinėje tradicijoje tas įvykis išliks kaip vienas iš maldos pirmavaizdžių. Juk „Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas“ pašaukia savo tarną Mozę dėl to, kad yra gyvasis Dievas, trokštantis, kad žmonės gyventų. Jis apsireiškia, kad juos išgelbėtų, tačiau ne pats vienas ir ne prieš jų valią. Jis pašaukia Mozę, kad jį pasiųstų, pasidalytų savo užuojauta, įtrauktų į savo išganymo darbą. Toje dieviškojoje misijoje tarsi glūdi maldavimas, ir Mozė tik po ilgų ginčų sutinka su Dievo Gelbėtojo valia. Tačiau to dialogo metu, kai Dievas atsiveria Mozei, šis taip pat išmoksta melstis: bando atsisakyti, priekaištauja, o labiausiai klausinėja, ir Viešpats, atsakydamas į jo klausimus, jam patiki savo neišsakomą vardą, kurį apreikš Jo didingi darbai.

KBK 2575 kontekstas

205268 Iš visų Dievo savybių Tikėjimo simbolyje yra minima tik Jo visagalybė: ją išpažinti mūsų gyvenimui yra labai svarbu. Mes tikime, kad ji yra visuotinė, nes Dievas, kuris viską sukūrė, viską valdo ir viską gali; kupina meilės, nes Dievas yra mūsų Tėvas; slėpininga, nes vien tikėjimu galima ją įžvelgti, mat ji „pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9).

KBK 268 kontekstas

20643 Taip, kalbant apie Dievą, Dievas mūsų žmogiškąja kalba realiai pasiekiamas, tačiau ji niekada neįstengs išreikšti Jo begalinio vientisumo. Reikia neužmiršti, jog, „teigiant Kūrėją ir kūrinį esant panašius, nevalia išleisti iš akių, kad jų nepanašumas kur kas didesnis“, ir kad mes „įstengiame suvokti ne tai, koks yra Dievas, o tik tai, koks Jis nėra ir kaip Jo atžvilgiu laikosi kita“.

KBK 43 kontekstas

208724 Marijoje Šventoji Dvasia apreiškė Tėvo Sūnų, tapusį Mergelės Sūnumi. Marija yra degantis galutinės Teofanijos krūmas: kupina Šventosios Dvasios, ji rodo nuolankiai įsikūnijusį Žodį ir leidžia Jį pažinti vargdieniams bei pirmiesiems pagonių tautų atstovams.

KBK 724 kontekstas

208448 Evangelijose kai kurie žmonės, kreipdamiesi į Jį, labai dažnai vadina Jį „Viešpačiu“. Tas kreipinys rodo pas Jėzų ateinančių, laukiančių Jo pagalbos ir išgydymo žmonių pagarbą bei pasitikėjimą. Akinant Šventajai Dvasiai, taip būdavo pripažįstamas dieviškasis Jėzaus slėpinys. Susitikus su prisikėlusiuoju Jėzumi, tai virsta šlovinimu: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28). Pagaliau taip išreiškiama krikščionių tradicijai būdinga meilė ir prisirišimas: „Tai Viešpats!“ (Jn 21, 7).

KBK 448 kontekstas

208388 Vis labiau skleidžiantis Apreiškimui, aiškėjo ir nuodėmės tikrovė. Nors Senojo Testamento Dievo tautą ir vargino žmogiškas būvis, papasakotas Pradžios knygos nuopuolio istorijoje, vis dėlto ji negalėjo iki galo suvokti tos istorijos giliosios prasmės, kurią atskleidė tik Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas. Reikia pažinti Kristų, malonės šaltinį, kad galėtum pripažinti Adomą esant nuodėmės šaltiniu. Tik prisikėlusio Kristaus atsiųsta Dvasia Parakletas „parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės“ (Jn 16, 8), apreikšdama Tą, kuris yra jo Atpirkėjas.

KBK 388 kontekstas

209446 Graikiškame Senojo Testamento vertime netariamas vardas, kuriuo Dievas apsireiškė Mozei, YHWH, žymimas žodžiu Kyrios („Viešpats“). Tad nuo to laiko Izraelio Dievo dieviškumui išreikšti tinkamiausias buvo šis žodis „Viešpats“. Šia griežta prasme „Viešpačiu“ Naujajame Testamente vadinamas Tėvas, ir drauge – o tai naujovė – Jėzus šitaip pripažįstamas, jog Jis pats yra Dievas.

KBK 446 kontekstas

2102116 Reikia atmesti visas būrimo formas, kuriomis siekiama šauktis šėtono ar demonų pagalbos, kalbinti mirusius arba užsiiminėti kitokiais veiksmais, klaidingai manant, jog jie „atidengs“ ateitį. Horoskopų patarimai, astrologija, būrimas iš rankos (chiromantija), pranašingų ženklų ir likimų aiškinimas, aiškiaregystė, mediumų paslaugos tik maskuoja norą valdyti laiką, istoriją, galiausiai ir žmones, o drauge padaryti slaptingas jėgas palankias sau. Visa tai prieštarauja vien Dievui prideramai pagarbai, meilės kupinai Dievo baimei.

KBK 2116 kontekstas

2102577 Taip artimai bendraudamas su ištikimuoju Dievu, kuris lėtas pykti ir kupinas gerumo, Mozė sėmėsi jėgos ir tvirtumo užtarti kitus. Jis meldžiasi ne už save, bet už tautą, kurią Dievas įsigijo. Mozė jau užtaria vykstant mūšiui su Amaleku arba kad pagytų Mirjama. Bet ypač, kai tauta atsimetė, jis ją „užstojo“ prieš Dievą (Ps 106, 23), kad išgelbėtų. Jo maldos argumentai (užtarimas taip pat yra slaptos grumtynės) padrąsins tiek žydų tautos, tiek Bažnyčios didžiuosius maldos žmones, nes Dievas yra meilė, taigi teisingas ir ištikimas; Jis negali sau prieštarauti, Jis turi atsiminti savo nuostabius darbus, tai Jo garbės reikalas, Jis negali apleisti savo tautos, kuri vadinasi Jo vardu.

KBK 2577 kontekstas

211604 Atiduodamas savo Sūnų už mūsų nuodėmes, Dievas parodė, kad tai, ką Jis planuoja mūsų atžvilgiu, yra geranoriškos meilės sumanymas, visai nepriklausomas nuo mūsų nuopelnų: „Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4, 10). „O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8).

KBK 604 kontekstas

21242 Dievas pranoksta kiekvieną kūrinį. Tad reikia nuolat gryninti savo kalbą, atsisakant to, kas joje ribota, įsivaizduota ir netobula, kad „neapsakomo, nesuvokiamo, neregimo, neapčiuopiamo Dievo“ nesupainiotume su savo žmogiškais vaizdiniais. Mūsų žmogiškais žodžiais niekada nepavyks pasiekti Dievo slėpinio.

KBK 42 kontekstas

212469 Taip Bažnyčia išpažįsta, kad Jėzus neatskiriamai yra ir tikras Dievas, ir tikras žmogus. Jis iš tikrųjų yra Dievo Sūnus, tapęs žmogumi, mūsų broliu, ir nenustojęs būti Dievas, mūsų Viešpats: Jis „išsaugojo tai, kas buvo, priėmė tai, kuo nebuvo“, giedama Romos liturgijoje. O šv. Jono Auksaburnio liturgijos giesmė skelbia: „O viengimi Sūnau ir Dievo Žodi! Būdamas nemirtingas, Tu dėl mūsų išganymo teikeisi įsikūnyti šventosios Dievo Motinos ir visada Mergelės Marijos įsčiose; Tu nepakisdamas tapai žmogumi ir buvai nukryžiuotas. O Kristau Dieve! Savo mirtimi sunaikinęs mirtį, Tu, kuris esi vienas iš Švenčiausiosios Trejybės Asmenų, šlovinamas drauge su Tėvu ir Šventąja Dvasia, išgelbėk mus!“

KBK 469 kontekstas

2122086 „Pirmasis yra tikėjimo, vilties ir meilės įsakymas. Juk sakydami, jog Dievas yra pastovus, nekintamas, visada toks pat, ištikimas, pagrįstai išpažįstame Jį esant visiškai teisų. Todėl, pritardami Jo žodžiams, privalome tvirtai Juo tikėti ir visiškai pasitikėti. Kas mano, jog Dievas yra visagalis, švelnus ir pasirengęs veikiai daryti gera, ar galėtų į Jį nedėti savo vilčių? Ar galėtų kas Jo nemylėti apmąstydamas Jo gerumo ir meilės turtus, kuriais yra mus apipylęs? Todėl savo įsakymus ir paliepimus Šventajame Rašte Dievas pradeda arba baigia šiais žodžiais: Aš esu Viešpats.“

KBK 2086 kontekstas

21341 Visi kūriniai tam tikru būdu yra panašūs į Dievą, ypač žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Įvairios kūrinių tobulumo apraiškos (tiesa, gėris, grožis) atspindi begalinį Dievo tobulumą. Tad apie Dievą mes galime kalbėti remdamiesi Jo kūrinių tobulumo apraiškomis: „Juk iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas“ (Išm 13, 5).

KBK 41 kontekstas

2141062 Hebrajų kalboje žodis Amen turi tą pačią šaknį kaip ir žodis „tikėti“. Ta šaknis reiškia tvirtumą, patikimumą, ištikimybę. Tad suprantama, kodėl „Amen“ gali reikšti Dievo ištikimybę mums ir mūsų pasitikėjimą Juo.

KBK 1062 kontekstas

2152465 Senasis Testamentas tvirtina: Dievas yra visokios tiesos šaltinis. Jo žodis yra tiesa. Jo įstatymas yra tiesa. „Tavo ištikimybė tęsias iš kartos į kartą“ (Ps 119, 90). Kadangi Dievas yra „tiesakalbis“ (Rom 3, 4), Jo tautos nariai yra pašaukti gyventi tiesoje.

KBK 2465 kontekstas

215156 Tikėjimo motyvas nėra tai, kad apreikštosios tiesos atrodo tikros ir suprantamos mūsų prigimtinio proto šviesoje. Mes tikime „dėl Dievo, kuris apreiškia ir negali nei pats klysti, nei mūsų klaidinti, autoriteto“. „Vis dėlto, kad mūsų tikėjimo klusnumas neprieštarautų protui, Dievas panoro vidinę Šventosios Dvasios pagalbą susieti su išoriniais Jo Apreiškimo įrodymais.“ Dėl to Kristaus ir šventųjų stebuklai, pranašystės ir Bažnyčios plitimas bei šventumas, jos vaisinga veikla ir stabilumas „yra kiekvienam protui priimtini tikri Apreiškimo ženklai“, tikėtinumo motyvai, kurie rodo, kad tikėjimo pritarimas „jokiu būdu nėra sielos aklos pastangos“.

KBK 156 kontekstas

2151063 Pranašo Izaijo knygoje randame posakį „tiesos Dievas“, paraidžiui „Amen Dievas“, tai yra Dievas, ištikimai vykdantis savo pažadus: „Kas tik krašte laimės sau norės, palaimos Dievo, kurio vardas 'Amen', sau linkės“ (Iz 65, 16). Mūsų Viešpats dažnai vartoja žodį „Amen“, kartais net pakartoja jį, taip pabrėždamas savo mokymo patikimumą, savo autoritetą, pagrįstą Dievo tiesa.

KBK 1063 kontekstas

215397 Velnio gundomas žmogus numarino savo širdyje pasitikėjimą Kūrėju ir, piktnaudžiaudamas laisve, nepakluso Dievo įsakymui. Tai ir buvo pirmoji žmogaus nuodėmė. Ir visos kitos nuodėmės esti neklusnumas Dievui ir nepasitikėjimas Jo gerumu.

KBK 397 kontekstas

216295 Mes tikime, kad Dievas sukūrė pasaulį išmintingai. Pasaulis atsirado ne dėl kokios nors būtinybės, aklo likimo ar atsitiktinumo. Mes tikime, kad Dievas pasaulį sukūrė laisva valia, norėdamas padaryti kūrinius savosios būties, išminties ir gerumo dalininkais. „Tu visa sukūrei – tavo valia visa yra ir buvo sukurta“ (Apr 4, 11). „VIEŠPATIE, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai visus juos sukūrei!“ (Ps 104, 24). „Geras kiekvienam yra VIEŠPATS ir visiems savo kūriniams gailestingas“ (Ps 145, 9).

KBK 295 kontekstas

21632 Pasaulis: Dievą kaip visatos pradžią ir tikslą galima pažinti iš judėjimo ir tapsmo, iš pasaulio kontingentiškumo, tvarkos ir grožio. Šv. Paulius sako apie pagonis: „Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai leido suprasti. Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių“ (Rom 1, 19–20). O šv. Augustinas: „Paklausk gražiosios žemės, paklausk gražiosios jūros, paklausk gražaus – plevenančio ir raibuliuojančio oro, paklausk gražaus dangaus [...], paklausk jų visų, ir visi tau atsakys: žiūrėk, kokie mes esame gražūs. Jų grožis – tai jų liudijimas (confessio). Kas gi tą kintamą grožį sukūrė, jei ne pats Grožis (Pulcher), kuris nekinta?“

KBK 32 kontekstas

217851 Misijos motyvas. Savo misijinę pareigą bei užsidegimą Bažnyčia visados kildino iš Dievo meilės visiems žmonėms: „Kristaus meilė valdo mus...“ (2 Kor 5, 14). Iš tiesų Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Dievas trokšta, kad visi, pažindami tiesą, būtų išganyti. Išganymas – tiesoje. Tie, kurie paklūsta tiesos Dvasiai, jau eina išganymo keliu; bet Bažnyčia, kuriai ta tiesa buvo patikėta, atsiliepdama į jų troškimą, privalo jiems ją nešti. Tikėdama visuotiniu išganymo planu, ji privalo būti misijinė.

KBK 851 kontekstas

2172466 Jėzuje Kristuje pasirodė visa Dievo tiesa. Pilnas malonės ir tiesos, Jis yra „pasaulio šviesa“ (Jn 8, 12), Jis yra Tiesa. Visi, kurie į Jį tiki, nelieka tamsybėje. Jėzaus mokinys gyvena Jo žodžiais, kad pažintų tiesą, kuri išlaisvina ir kuri pašventina. Sekti Jėzumi reiškia gyventi Tiesos Dvasia, kurią Tėvas siunčia Jo vardu ir kuri veda „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13). Savo mokinius Jėzus moko besąlygiškai mylėti tiesą: „Verčiau jūs sakykite: 'Taip', jei taip, 'Ne', jei ne“ (Mt 5, 37).

KBK 2466 kontekstas

218295 Mes tikime, kad Dievas sukūrė pasaulį išmintingai. Pasaulis atsirado ne dėl kokios nors būtinybės, aklo likimo ar atsitiktinumo. Mes tikime, kad Dievas pasaulį sukūrė laisva valia, norėdamas padaryti kūrinius savosios būties, išminties ir gerumo dalininkais. „Tu visa sukūrei – tavo valia visa yra ir buvo sukurta“ (Apr 4, 11). „VIEŠPATIE, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai visus juos sukūrei!“ (Ps 104, 24). „Geras kiekvienam yra VIEŠPATS ir visiems savo kūriniams gailestingas“ (Ps 145, 9).

KBK 295 kontekstas

219239 Tikėjimo kalba, vadindama Dievą „Tėvu“, tai daro pirmiausia dviem požiūriais: Dievas yra visa ko pagrindas ir aukščiausias autoritetas, o drauge geras ir rūpestingai mylintis visus savo vaikus. Tėvišką Dievo švelnumą gali reikšti ir motinystės įvaizdis, labiau pabrėžiantis Dievo imanenciją – Jo suartėjimą su savuoju kūriniu. Tad tikėjimo kalba pasinaudoja žmogiška gimdytojų, esančių tam tikra prasme pirmaisiais Dievo atstovais žmogui, patirtimi. Tačiau ši patirtis rodo, kad žmogiškieji tėvai gali klysti ir iškreipti tėvystės ir motinystės atvaizdą. Todėl tenka priminti, kad Dievas pranoksta žmogiškąjį lyčių skirtumą. Jis nėra nei vyras, nei moteris, Jis yra Dievas. Jis iškyla virš žmogiškosios tėvystės bei motinystės, nors yra jų pradžia ir pirmavaizdis: niekas nėra toks tėvas kaip Dievas.

KBK 239 kontekstas

219796 Kristaus ir Bažnyčios, Galvos ir kūno narių vienybė apima ir dviejų skirtingų asmenų santykį. Šis požiūris dažnai išreiškiamas sužadėtinio ir sužadėtinės įvaizdžiu. Kristaus, Bažnyčios Sužadėtinio, temą jau rengė pranašai, o paskelbė Jonas Krikštytojas. Pats Viešpats yra vadinęs save „Jaunikiu“ (Mk 2, 19). Apaštalas Paulius Bažnyčią (ir kiekvieną tikintįjį, Kristaus kūno narį) laiko Sužadėtine, „susižadėjusią“ su Viešpačiu Kristumi, kad būtų viena Dvasia su Juo. Ji yra tyra nekaltojo Avinėlio Sužadėtinė, kurią Kristus pamilo ir už kurią save atidavė , „kad ją pašventintų“ (Ef 5, 26), su ja Jis yra susietas amžina Sandora ir nepaliauja rūpintis ja kaip savo paties kūnu. Visas Kristus – tai galva ir kūnas: vienas, sudarytas iš daugelio. [...] Ar kalbėtų galva, ar nariai, visada kalba Kristus; Jis kalba kaip galva (ex persona capitis) arba kaip kūnas (ex persona corporis). O kaip yra parašyta? „Ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 31–32). O patsai Viešpats Evangelijoje sako: „Jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6). Kaip matote, du skirtingus asmenis santuokinis ryšys padaro viena [...]. Kaip galva, Jis save vadina „Sužadėtiniu“, kaip kūnas – „sužadėtine“.

KBK 796 kontekstas

219458 Žodis tapo kūnu, kad mes pažintume Dievo meilę. „Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį“ (1 Jn 4, 9). Nes „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).

KBK 458 kontekstas

221733 „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16), ir meilė yra pirmoji dovana, joje sutelpa visos kitos. Ta Dievo meilė „yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5).

KBK 733 kontekstas

221851 Misijos motyvas. Savo misijinę pareigą bei užsidegimą Bažnyčia visados kildino iš Dievo meilės visiems žmonėms: „Kristaus meilė valdo mus...“ (2 Kor 5, 14). Iš tiesų Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Dievas trokšta, kad visi, pažindami tiesą, būtų išganyti. Išganymas – tiesoje. Tie, kurie paklūsta tiesos Dvasiai, jau eina išganymo keliu; bet Bažnyčia, kuriai ta tiesa buvo patikėta, atsiliepdama į jų troškimą, privalo jiems ją nešti. Tikėdama visuotiniu išganymo planu, ji privalo būti misijinė.

KBK 851 kontekstas

221257 „O šviesos šaltini, palaimingoji Trejybe! O pirmaprade Vienybe!“ Dievas yra amžinoji palaima, nemirtingas gyvenimas, negęstanti šviesa. Dievas yra meilė: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Dievas laisvai nori perduoti savo palaimingojo gyvenimo garbę. Taip Jis „panorėjo [...] nutarti“ (Ef 1, 9) dar prieš pasaulio sukūrimą, mus išsirinkdamas savo mylimajame Sūnuje, ir net „iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais“ (Ef 1, 5), tai yra „paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą“ (Rom 8, 29), nes gavusius „įvaikystės Dvasią“ (Rom 8, 15). Šis nutarimas yra malonė, „dovanota [...] prieš amžinuosius laikus“ (2 Tim 1, 9), kilusi tiesiogiai iš trejybinės meilės. Ji išsiskleidžia pasaulio sukūrime, visoje išganymo istorijoje po nuopuolio, Sūnaus ir Dvasios misijose, kurias pratęsia Bažnyčios misija.

KBK 257 kontekstas

223400 Suiro jų pirmapradžio teisumo sąlygota darna; dvasinės sielos galios nustojo valdžiusios kūną; tarp vyro ir moters atsirado įtampa; jų santykius paženklino geismas ir troškimas valdyti. Darna su kūrinija sutriko: regimoji kūrinija tapo žmogui svetima ir priešiška. Dėl žmogaus kaltės kūrinija pateko pragaišties vergovėn. Pagaliau atsirado ir aiškiai nurodytasis neklusnumo padarinys: žmogus, iš žemės paimtas, į dulkę sugrįš. Mirtis įžengė į žmonijos istoriją.

KBK 400 kontekstas

2242637 Bažnyčios maldai būdinga dėkoti; švęsdama Eucharistiją, Bažnyčia parodo ir vis labiau tampa, kas ji yra. Juk išganydamas Kristus išlaisvina kūriniją iš nuodėmės ir mirties, kad ją iš naujo pašventintų ir sugrąžintų Tėvui ir Jo garbei. Kristaus Kūno narių dėkojimas yra jų Galvos dėkojimo dalis.

KBK 2637 kontekstas

225356 Iš visų regimų kūrinių vien žmogus „įstengia pažinti ir mylėti savo Kūrėją“; jis yra „vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties“; jis vienas yra pašauktas pažinimu ir meile dalyvauti Dievo gyvenime. Tam tikslui jis yra sukurtas, ir toks yra esminis jo kilnumo pagrindas: Kodėl Tu žmogų padarei tokį kilnų? Su neapsakoma meile Tu pažvelgei savyje į savo kūrinį ir jame save pamilai; nes iš meilės Tu jį sukūrei, iš meilės jam davei būtį, pajėgią džiaugtis Tavo amžinuoju Gėriu.

KBK 356 kontekstas

225360 Būdama bendros kilmės, žmonija yra vieninga, nes Dievas „iš vienos šaknies išvedė visą žmonių giminę“ (Apd 17, 26): Nuostabi vizija, kurioje regime iš Dievo kilusios žmonijos vienybę [...]; visų vienodai, iš materialaus kūno ir dvasinės sielos sudarytos prigimties vienybę; jų tiesioginio tikslo ir uždavinių pasaulyje vienybę; vienybę gyvenamos vietos – žemės, kurios turtais pagal prigimtinę teisę gali naudotis visi žmonės, kad išgyventų ir vystytųsi; vienybę jų antgamtinio tikslo – paties Dievo, kurio siekti visi privalo; priemonių šiam tikslui pasiekti vienybę; [...] pagaliau Kristaus atmokos už visus vienybę.

KBK 360 kontekstas

2251700 Žmogaus asmens kilnumo pagrindas – jo sukūrimas pagal Dievo paveikslą ir panašumą ( 1 skirsnis ); tą kilnumą vainikuoja žmogaus pašaukimas į dieviškąją palaimą ( 2 skirsnis ); jos siekti žmogus privalo laisvai ( 3 skirsnis ). Sąmoningai veikdamas ( 4 skirsnis ), žmogus arba laikosi Dievo pažadėto ir sąžinės patvirtinto gėrio, arba elgiasi priešingai ( 5 skirsnis ). Save ugdydami, žmonės auga iš vidaus; tai daryti padeda visas jų juslinis ir dvasinis gyvenimas ( 6 skirsnis ). Malonės padedami, jie ugdo dorybes ( 7 skirsnis ), vengia nuodėmės, o nusidėję patiki save kaip sūnus palaidūnas dangiškojo Tėvo gailestingumui ( 8 skirsnis ). Taip jie pasiekia tobulą gailestingąją meilę.

KBK 1700 kontekstas

2251937 Tie skirtumai atitinka Dievo planą. Dievas nori, kad kiekvienas gautų iš kito, ko jam reikia, ir kad ypatingų „talentų“ turintieji panaudotų juos stokojančiųjų labui. Skirtumai paskatina ir dažnai įpareigoja žmones būti didžiadvasius, geranoriškus ir linkusius dalytis su kitais; jie prisideda ir prie kultūrų tarpusavio praturtinimo: Aš nedaliju visų dorybių vienodai kiekvienam. [...] Jų yra daug, ir aš vienas teikiu vienam, kitas kitam. [...] Vienam duodu meilę, kitam teisingumą; šitam nusižeminimą, anam gyvą tikėjimą. [...] Žmogaus gyvenimui reikalingas laikinąsias gėrybes aš paskirsčiau labai nevienodai nenorėdamas, kad kiekvienas turėtų visa, ko jam reikia, idant žmonėms neišvengiamai atsirastų progų vieni kitiems parodyti meilę. [...] Aš norėjau, kad jie būtų vieni kitiems reikalingi ir, kaip mano tarnai, dalytų iš manęs gautas malones ir dosnias dovanas.

KBK 1937 kontekstas

226339 Kiekvienas kūrinys yra savaip geras ir tobulas. Apie kiekvieną „šešių dienų“ darbą pasakyta: „Ir Dievas matė, kad tai gera.“ „Jau pačiu sukūrimu visi daiktai yra gavę savo patvarumą, tiesą, gėrį, savus dėsningumus ir tvarką.“ Skirtingi kūriniai, sumanyti kaip vis kitokia būtis, savaip atspindi begalinę Dievo išmintį ir gerumą. Todėl žmogus privalo gerbti kiekvieno kūrinio gerumą ir nesinaudoti daiktais netvarkingai, nes kitaip paniekintų Kūrėją ir užtrauktų žalingų padarinių žmonėms ir jų aplinkai.

KBK 339 kontekstas

2262402 Pradžioje Dievas žemę su jos gėrybėmis patikėjo žmonėms tvarkyti bendrai, kad jie ja rūpintųsi, savo triūsu užvaldytų ir naudotųsi jos vaisiais. Sukurtosios gėrybės skirtos visai žmonijai. Tačiau pati žemė yra žmonėms padalyta, kad jie gyventų saugiai, negresiant skurdui ir prievartai. Įgyti nuosavybės yra teisėta, kai šitaip siekiama laiduoti žmonių laisvę ir kilnumą, padėti kiekvienam žmogui tenkinti jo paties pagrindinius poreikius ir jam patikėtų žmonių reikmes. Nuosavybė turi leisti reikštis įgimtam žmonių solidarumui.

KBK 2402 kontekstas

2262415 Septintu įsakymu reikalaujama gerbti kūriniją, jos nežaloti. Gyvūnai, augalai ir negyvoji gamta skirti buvusios, esamos ir būsimos žmonijos bendrajam gėriui. Žemės turtų, augalijos ir gyvūnijos išteklių naudojimas negali būti atskirtas nuo pagarbos moraliniams reikalavimams. Kūrėjo leistas žmogaus viešpatavimas negyvajai gamtai ir gyvosioms būtybėms nėra absoliutus; jį riboja rūpinimasis kitų žmonių – įskaitant ir būsimas kartas – gyvenimo lygiu; jis reikalauja religinės pagarbos kūrinijos integralumui.

KBK 2415 kontekstas

227313 „Viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28). Šventųjų liudijimai nuolat patvirtina tą tiesą: Šv. Kotryna Sienietė sako „tiems, kurie piktinasi ir maištauja dėl to, kas juos ištinka“: „Viskas kyla iš meilės, viskas nukreipta į žmogaus išganymą, Dievas nieko nedaro be šio tikslo.“ Ir šv. Tomas Moras prieš pat savo kankinystę guodžia dukterį: „Negali atsitikti nieko, ko nebūtų norėjęs Dievas. Tad nors ir kaip blogai mums atrodytų, ko Jis nori, vis dėlto tai yra mums geriausia.“ Ir Julijona iš Norvičietė: „Pagaliau per Dievo malonę suvokiau, kad man reikėjo tvirtai laikytis tikėjimo ir ne mažiau tvirtai tikėti, jog visa, kad ir kas atsitiktų, baigsis gerai... Ir tu pamatysi, kad viskas išeis į gera.“ (Thou shalt see thyself that all manner of thing shall be well).

KBK 313 kontekstas

2272090 Kai Dievas apsireiškia žmogui ir jį pašaukia, tinkamai atsiliepti į Dievo meilę vien savo jėgų žmogui nepakanka. Jis turi viltis, kad Dievas jam suteiks gebėjimą atsakyti meile į meilę ir elgtis, kaip reikalauja meilės įsakymai. Viltis yra pasitikėjimo kupinas dieviškosios palaimos ir Dievo palaimingojo regėjimo lūkestis; ji taip pat yra baimė įžeisti Dievo meilę ir užsitraukti bausmę.

KBK 2090 kontekstas

2272830 „Mūsų duonos.“ Tėvas, kuris mums duoda gyvybę, negali neduoti mūsų gyvenimui būtino maisto, visų „deramų“ medžiaginių ir dvasinių gėrybių. Kalno pamoksle Jėzus pabrėžia tą sūnišką pasitikėjimą, veikiantį išvien su mūsų Tėvo apvaizda. Jis neliepia mums būti pasyviems, bet nori mus išvaduoti iš visokio nerimo ir visų rūpesčių. Toks yra sūniškas Dievo vaikų pasitikėjimas: Kas ieško Dievo karalystės ir Jo teisumo, tiems jis žada visa kita pridėti. Kadangi viskas yra Dievo, nieko netrūks turinčiam Dievą, jei tik jis pats neatitrūks nuo Dievo.

KBK 2830 kontekstas

2271723 Pažadėtoji palaima verčia mus daryti lemtingus moralinius sprendimus: šalinti iš savo širdies blogus polinkius ir už viską labiau siekti Dievo meilės. Ji mus moko, kad tikrosios laimės nėra nei turtuose ar gerovėje, nei žmonių garbėje ar galybėje, nei jokioje žmogiškoje veikloje – moksle, technikoje ar mene, kad ir kokie vertingi jie būtų, nei jokiame kūrinyje, o vien Dieve, visokio gėrio ir visokios meilės šaltinyje: Turtas yra didysis šių dienų dievaitis, kuriam nejučiomis lenkiasi minios žmonių. Palaimą jie matuoja turtu, garbingumą taip pat. [...] Visa tai lemia įsitikinimas, kad turtas viską gali. Tad jis yra vienas nūdienos stabų; antras – visuomenės pripažinimas. [...] Tas visuotinis pripažinimas, darantis žmogų žinomą ir garsų pasaulyje (tai galima pavadinti žiniasklaidos kuriama viešąja nuomone), pats yra laikomas gėriu, aukščiausiu gėriu, tikro garbinimo objektu.

KBK 1723 kontekstas

KBKS nuorodos

198-19936. Kodėl Tikėjimo išpažinimas prasideda žodžiais: „Tikiu į Dievą“?

Todėl, kad teiginys „tikiu į Dievą“ yra svarbiausias, visų kitų tiesų apie žmogų bei pasaulį ir viso į Dievą tikinčiųjų gyvenimo šaltinis.

KBKS 36 kontekstas

200-202, 22837. Kodėl išpažįstame vieną Dievą?

Todėl, kad Dievas apsireiškė Izraelio tautai kaip vienintelis, sakydamas: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats“ (Įst 6, 4); „Aš Dievas, ir kito nėra“ (Iz 45, 22). Pats Jėzus patvirtino: Dievas yra „vienintelis Viešpats“ (Mk 12, 29). Išpažinimas, jog Jėzus ir Šventoji Dvasia taip pat yra Dievas ir Viešpats, niekaip nesuskaido Vieno Dievo.

KBKS 37 kontekstas

203-205, 230-23138. Kokiu vardu Dievas apsireiškia?

Mozei Dievas apsireiškė kaip gyvasis Dievas, „Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo“ (Iš 3, 6). Dievas jam apreiškė savo slėpiningąjį vardą: „Aš Esu, kuris Esu“ (JHVH). Jau Senojo Testamento laikais neišreiškiamasis Dievo vardas buvo pakeistas žodžiu Viešpats. Naujajame Testamente Jėzus, vadinamas Viešpačiu, pasirodo kaip tikras Dievas.

KBKS 38 kontekstas

206-21340. Kodėl Dievo vardo apreiškimas yra svarbus?

Apreikšdamas savo vardą Dievas leidžia pažinti savo neišreiškiamame slėpinyje glūdinčius turtus. Jis vienintelis nuo amžių ir per amžius yra Tas, kuris pranoksta pasaulį ir istoriją. Jis sukūrė dangų ir žemę. Jis ištikimas Dievas, visada arti savo tautos, kad galėtų ją išgelbėti. Jis šventas aukščiausiu laipsniu, „apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4), visada pasirengęs atleisti. Jis dvasinė, transcendentinė, visagalė, amžina, asmeninė, tobula Būtis. Jis yra tiesa ir meilė.

„Dievas yra be galo tobula esybė – Švenčiausioji Trejybė“ (šv. Turibijus Mongrovechietis).

KBKS 40 kontekstas

214-217, 23141. Kokia prasme Dievas yra tiesa?

Dievas yra pati Tiesa ir kaip toks negali nei klysti, nei klaidinti. Jis „yra šviesa, ir jame nėra jokios tamsybės“ (1 Jn 1, 5). Amžinasis Dievo Sūnus, įsikūnijusioji Išmintis, buvo atsiųstas į pasaulį liudyti Tiesą (plg. Jn 18, 37).

KBKS 41 kontekstas

218-22142. Kaip Dievas apreiškia, kad jis yra meilė?

Dievas apsireiškė Izraeliui kaip tas, kurio meilė stipresnė už tėvo ar motinos meilę vaikams, už sužadėtinio meilę sužadėtinei. Jis pats „yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16), atsiduodanti visiškai ir neužtarnaujamai; jis „taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, […] kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 16–17). Atsiųsdamas savo Sūnų ir Šventąją Dvasią, Dievas apreiškia, kad jis pats yra amžinieji meilės mainai.

KBKS 42 kontekstas

222-227, 22943. Ką reiškia tikėti į vieną Dievą?

Tikėti į Dievą, kuris yra Vienatinis, reiškia pažinti jo didingumą ir didybę, gyventi su dėkingumu, visada juo pasitikėti, net išgyvenant nelaimes, pripažinti pagal jo paveikslą sukurtų visų žmonių vienybę ir tikrąjį kilnumą, teisingai naudotis jo kūrinija.

KBKS 43 kontekstas

YC nuorodos

200-202, 22830. Kodėl išpažįstame vieną Dievą?

203-213, 230-23131. Kodėl Dievas save įvardija?

214-21732. Ką reiškia pasakymas, kad Dievas yra Tiesa?

218-22133. Ką reiškia pasakymas, kad Dievas yra Meilė?

222-227, 22934. Ką daryti, kad pažintum Dievą?

KBK išnašos

1Catechismus Romanus, 1, 2, 6, ed. P. Rodríguez, Vatikanas–Pamplona, 1989, p. 23.

2Catechismus Romanus, 1, 2, 8, ed. P. Rodríguez, Vatikanas–Pamplona, 1989, p. 26.

3Plg. Fil 2, 10–11.

4Plg. Mk 12, 29–30.

5Plg. Mk 12, 35–37.

6Laterano IV Susirinkimas, Cap. 1, De fide catholica: DS 800.

7Plg. Ts 13, 18.

8Plg. Iš 3, 5–6.

9Plg. Iš 32.

10Plg. Iš 33, 12–17.

11Plg. Iš 34, 9.

12Plg. Iz 44, 6.

13Plg. Ps 85, 11.

14Plg. Įst 7, 9.

15Plg. Išm 13, 1–9.

16Plg. Ps 115, 15.

17Plg. Išm 7, 17–21.

18Plg. Jn 17, 3.

19Plg. Įst 4, 37; 7, 8; 10, 15.

20Plg. Iz 43, 1–7.

21Plg. Oz 2.

22Plg. Oz 11, 1.

23Plg. Iz 49, 14–15.

24Plg. Iz 62, 4–5.

25Plg. Ez 16; Oz 11.

26Plg. 1 Kor 2, 7–16; Ef 3, 9–12.

27Šv. Joana Arkietė, Dictum, in: Procès de condamnation, ed. P. Tisset, Y. Lanhers, v. 1, Paryžius, 1960, p. 280 ir 288.

28Plg. Mt 5, 29–30; 16, 24; 19, 23–24.

29Šv. Mikalojus Fliujietis, Bruder-Klausen-Gebet, in: R. Amschwand, Bruder Klaus. Ergänzungsband zum Quellenwerk von R. Durrer, Zarnenas, 1987, p. 215.

30Šv. Jėzaus Teresė, Poesía, 9, in: Biblioteca Mística Carmelitana, v. 6, Burgosas, 1919, p. 90.

31Tertulijonas, Adversus Marcionem 1, 3, 5: CCL 1, 444 (PL 2, 274).

32Šv. Augustinas, Sermo, 52, 6, 16, ed. P. Verbraken: Revue Bénédictine 74, 1964, 27 (PL 38, 360).