Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

Visas YOUCAT tekstas nėra skelbiamas, tik klausimai ir jų sąsajos su KBK

1 skirsnelis. Tikiu į Dievą

199S-36„Tikiu į Dievą“: tai pirmasis ir pagrindinis tikėjimo išpažinimo teiginys. Visas Tikėjimo simbolis kalba apie Dievą, o apie žmogų ir pasaulį – tik siejant tai su Dievu. Visi „Credo“ straipsniai priklauso nuo pirmojo, kaip kad visi [Dekalogo] įsakymai aiškina pirmąjį. Kiti straipsniai mums padeda geriau pažinti Dievą tokį, kokį Jis tolydžio save apreiškė žmonėms. „Tikintieji pirmiausia išpažįsta, kad tiki į Dievą.“1

I. „Tikiu į vieną Dievą“

200S-37Y-30Tokiais žodžiais prasideda Nikėjos–Konstantinopolio tikėjimo simbolis. Dievo vienumo išpažinimas, įsišaknijęs Senosios Sandoros Dievo Apreiškime, neatskiriamas nuo tokio pat esminio Jo buvimo išpažinimo. Dievas yra Vienintelis: yra tik vienas Dievas: „Krikščionys tiki ir išpažįsta“, „kad yra vienas Dievas – vienas savo prigimtimi, savo substancija ir savo esme.“2

201S-37Y-30Savo išrinktajai Izraelio tautai Dievas apsireiškė kaip Vienintelis: „Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 4–5). Per pranašus Dievas kviečia Izraelį ir visas tautas gręžtis į Jį, Vienintelį. „Gręžkitės manin ir būsite išgelbėti, visi žemės pakraščiai, nes Dievas aš, – kito nėra! [...] Kiekvienas kelis klaupsis prieš mane, manim prisieks kiekvienas liežuvis. Man sakys: 'Tik per Viešpatį rasime pergalę ir jėgą'“ (Iz 45,22–24).3

202S-37Y-30Pats Jėzus tvirtina, kad Dievas yra „vienintelis Viešpats“ ir kad Jį reikia mylėti „visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“4. Kartu Jis leidžia suprasti, kad esąs „Viešpats“5. Išpažinti, kad „Jėzus yra Viešpats“, yra krikščionių tikėjimo esmė, ir tai nėra priešinga tikėjimui į „vieną Dievą“. Tikėti į Šventąją Dvasią, „kuri yra Viešpats Gaivintojas“, visai nereiškia vieną Dievą padalyti.

Tvirtai tikime ir nuoširdžiai išpažįstame, kad vienas tėra tikras Dievas, amžinas, neišmatuojamas ir nekintamas, nesuvokiamas, visagalis ir nenusakomas Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia: trijuose asmenyse, bet vienos esmės, substancijos, arba visiškos vientisos prigimties.6

II. Dievas apreiškia savo vardą

203S-38Y-31Dievas apsireiškė savo tautai Izraeliui, pasakydamas savo vardą. Vardas išreiškia asmens esmę, tapatumą ir įprasmina jo gyvenimą. Dievas turi vardą. Jis nėra bevardė jėga. Pasakyti savo vardą reiškia leisti kitiems pažinti save; tam tikra prasme tai reiškia pačiam atsiduoti, tapti labiau prieinamam, artimiau pažįstamam, asmeniškai vadinamam.

204S-38Y-31Savo tautai Dievas tolydžio apsireiškė įvairiais vardais, o savo tikrąjį vardą pasakė Mozei, pasirodydamas degančiame krūme, prieš pat išėjimą iš Egipto ir prieš Sinajaus Sandorą. Tai ir buvo svarbiausias apreiškimas tiek Senajai, tiek ir Naujajai Sandorai.

Gyvasis Dievas

205S-38Y-31Iš degančio ir nesudegančio krūmo Dievas kreipėsi į Mozę. Dievas Mozei pasakė: „Aš esu Dievas tavo tėvo, [...] Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo“ (Iš 3, 6). Dievas yra tėvų Dievas, pašaukęs ir lydėjęs patriarchus jų kelionėse. Jis yra ištikimas ir užjaučiantis, prisimena tėvus ir savo pažadus; Jis ateina išlaisvinti jų palikuonių iš vergijos. Jis, virš erdvės ir laiko esantis Dievas, gali ir nori tai padaryti ir visa savo galia tą planą įgyvendins.

„Aš Esu, kuris Esu“
„Betgi, – Mozė sakė Dievui, – kai nueisiu pas izraeliečius ir sakysiu jiems: 'Jūsų protėvių Dievas atsiuntė mane pas jus', – ir jie manęs klaus: 'Koks yra Jo vardas?', – ką aš jiems pasakysiu?“ Dievas Mozei tarė: „Aš Esu, kuris Esu“. Ir Jis tęsė: „Tu taip kalbėsi izraeliečiams: 'Aš Esu atsiuntė mane pas jus'“. [...] Šis bus mano vardas per amžius, šiuo vardu manęs šauksis visos kartos“ (Iš 3, 13–15).

206S-40Y-31Apreikšdamas savo slėpiningą vardą YHWH, „Aš Esu, kuris yra“, arba „Aš Esu, kuris Esu“, arba „Aš tas, kuris Esu“, Dievas pasakė, kas Jis yra ir kokiu vardu Jį reikia vadinti. Tas Dievo vardas yra slėpiningas, kaip ir pats Dievas yra slėpinys. Tai apreikštas vardas, bet drauge lyg ir jo atsisakymas, tačiau tuo dar geriau išreiškiantis Dievą – Tą, kuris yra be galo aukščiau už visa, ką mes galime suprasti ar pasakyti: Jis yra „pasislėpęs Dievas“ (Iz 45, 15); Jo vardas yra nenusakomas,7 ir Jis yra Dievas, tapęs artimas žmonėms.

207S-40Y-31Apreikšdamas savo vardą, Dievas apreiškė ir savo ištikimybę, amžinai buvusią ir amžinai būsiančią, galiojusią praeityje („Aš esu Dievas tavo tėvo“, Iš 3, 6) ir galiosiančią ateityje („Aš būsiu su tavimi!“, Iš 3, 12). Dievas, apreiškiantis savo vardą „Aš Esu“, apsireiškia kaip Dievas, kuris nuolat yra čia pat, su savo tauta, kad ją gelbėtų.

208S-40Y-31To traukiančio į save ir slėpiningo Dievo akivaizdoje žmogus aptinka savo menkybę. Priešais degantį krūmą Mozė nusiauna sandalus, o Šventojo Dievo akivaizdoje užsidengia veidą.8 Priešais trissyk Švento Dievo šlovę Izaijas sušunka: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos“ (Iz 6, 5). Matydamas Jėzaus rodomus dieviškus ženklus, Petras taip pat sušunka: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ (Lk 5, 8). Bet kadangi Dievas yra šventas, Jis gali atleisti žmogui, kuris prisipažįsta Jam nusidėjęs: „Nebausiu tavęs degančiu įniršiu, [...] nes aš esu Dievas, o ne žmogus, – Šventasis tarp jūsų“ (Oz 11, 9). Apaštalas Jonas taip pat pasakys: „Jo akivaizdoje nuraminsime savo širdį, jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta“ (1 Jn 3, 19–20).

209S-40Y-31Gerbdama Dievo šventumą, Izraelio tauta netaria Dievo vardo. Skaitant Šventąjį Raštą, apreikštasis vardas pakeičiamas dievišku titulu: „Viešpats“ (Adonai, graikiškai Kyrios). Tuo titulu bus patvirtinta ir Jėzaus dievystė: „Jėzus yra Viešpats“.

„Gailestingas ir maloningas Dievas“

210S-40Y-31Izraeliui nusidėjus, tai yra nusigręžus nuo Dievo ir ėmus garbinti aukso veršį,9 Dievas paklauso Mozės užtarimo ir sutinka žygiuoti su neištikima tauta, tuo parodydamas savo meilę.10 Kai Mozė prašo Dievą parodyti jam savo šlovę, Dievas atsako: „Aš padarysiu, kad praeis prieš tave visas mano gerumas ir ištarsiu prieš tave vardą 'VIEŠPATS [YHWH]'“ (Iš 33, 19). Ir Viešpats praėjo pro Mozę tardamas: „VIEŠPATS, VIEŠPATS [YHWH, YHWH], esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės'“ (Iš 34, 6). Tada Mozė išpažįsta Viešpatį – atleidžiantį Dievą.11

211S-40Y-31Dievo vardas „Aš Esu“ arba „Jis yra“ išreiškia Dievo ištikimybę. Nepaisydamas neištikimybės, slypinčios žmonių nuodėmėje, kuri užtraukia bausmę, Jis yra „lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos“ (Iš 34, 7). Dievas apreiškia, kad yra taip „apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4), jog atiduos net savo Sūnų. Atiduodamas savo gyvybę, kad mus išvaduotų iš nuodėmės, Jėzus apreikš ir savo dieviškąjį vardą: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, suprasite, kad Aš Esu“ (Jn 8, 28).

YRA vienas Dievas

212S-40Y-31Amžiams bėgant Izraelio tikėjimas galėjo plačiau ir giliau suvokti apreikšto dieviškojo vardo turtus. Dievas yra vienatinis, ir, be Jo, kitų dievų nėra.12 Jis pranoksta pasaulį ir istoriją. Jis sukūrė dangų ir žemę. „Jie praeis, o tu pasiliksi; susidėvės jie tartum drabužiai, o tu – vis tas pats, ir tavo metai be galo“ (Ps 102, 27–28). Jame „nėra jokių atmainų ir jokių sambrėškų“ (Jok 1, 17). Jis yra „Kuris yra“ nuo amžių ir per amžius, ir Jis visada yra ištikimas sau ir savo pažadams.

213S-40Y-31Nenusakomo vardo „Aš Esu, kuris Esu“ apreiškime glūdi tiesa, kad YRA vienas Dievas. Ta prasme Dievo vardas buvo suprastas verčiant Septuagintą, o paskui ir Bažnyčios tradicijos: Dievas – būties ir visokio tobulumo pilnatvė be pradžios ir be pabaigos. Visi kūriniai yra gavę iš Jo tai, kas jie yra ir ką turi, tik Jis yra būtis iš savęs ir iš savęs yra tas, kas Jis yra.

III. Dievas, „Kuris yra“, yra tiesa ir meilė

214S-41Y-32Dievas, „Kuris yra“, Izraeliui apsireiškė kaip „gailestingas ir maloningas Dievas“ (Iš 34, 6). Šiais dviem žodžiais esmingai išreiškiamas dieviškojo vardo turtingumas. Visais savo darbais Dievas parodo savo palankumą, gerumą, malonę, meilę; drauge ir savo patikimumą, pastovumą, ištikimybę, tiesą. „Dėkoju tavo šventajam vardui už tavo ištikimybę ir gerumą“ (Ps 138, 2).13 Jis yra tiesa, nes „Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės“ (1 Jn 1, 5); Jis yra „meilė“, kaip praneša apaštalas Jonas (1 Jn 4, 8).

Dievas yra tiesa

215S-41Y-32„Tiesa yra šerdis tavo žodžio, – teisūs tavo sprendimai tveria per amžius“ (Ps 119, 160). „Tad, Viešpatie DIEVE, Tu esi Dievas, tavo žodžiai yra tiesa“ (2 Sam 7, 28); dėl to Dievo pažadai visada išsipildo.14 Dievas yra pati tiesa, Jo žodžiai negali klaidinti. Tad galima visiškai pasitikėti Jo žodžių teisingumu ir tikimybe visuose dalykuose. Žmogaus nuodėmės ir nuopuolio pradžia buvo gundytojo, kuris pakurstė suabejoti Dievo žodžiu, Jo palankumu ir ištikimybe, melas.

216S-41Y-32Dievo tiesa yra ir Jo išmintis, kuri vadovauja visai pasaulio sukūrimo ir valdymo tvarkai.15 Dievas, vienintelis sukūręs dangų ir žemę,16 vienintelis tegali leisti autentiškai pažinti sukurtų daiktų santykį su su Juo.17

217S-41Y-32Dievas sako tiesą ir apreikšdamas save: Dievo pamokymai yra „tikras mokymas“ (Mal 2, 6). Ir savo Sūnų Jis siųs į pasaulį, kad liudytų „tiesą“ (Jn 18, 37): „Mes žinome, kad Dievo Sūnus yra atėjęs ir suteikęs mums nuovokos, kad pažintume Tikrąjį [Dievą]“ (1 Jn 5, 20).18

Dievas yra meilė

218S-42Y-33Per visą savo istoriją Izraelis galėjo suprasti, jog vienintelė dingstis, dėl kurios Dievas jam apsireiškė ir išsirinko jį iš visų tautų, kad Jam priklausytų, buvo nesavanaudiška Dievo meilė.19 Per savo pranašus Izraelis galėjo sužinoti, kad taip pat iš meilės Dievas jį nuolat gelbsti20 ir jam atleidžia jo neištikimybę ir nuodėmes.21

219S-42Y-33Dievo meilė Izraeliui lyginama su tėvo meile sūnui.22 Ta meilė yra stipresnė negu motinos meilė savo vaikams.23 Dievas savąją tautą myli labiau negu jaunikis savo nuotaką;24 ta meilė nugalės net pikčiausias neištikimybes;25 ji eis taip toli, kad dovanos tai, kas brangiausia: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16).

220S-42Y-33Dievo meilė yra „amžina“ (Iz 54, 8): „Nors kalnai imtų kilnotis ir kalvos svirduliuoti, tačiau manoji meilė niekada nuo tavęs nesitrauks“ (Iz 54, 10). „Amžina meile aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikima meile“ (Jer 31, 3).

221S-42Y-33Šventasis Jonas eina dar toliau tvirtindamas: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16): pati Dievo Būtis yra meilė. Atėjus laiko pilnatvei, Dievas, atsiuntęs savo viengimį Sūnų ir meilės Dvasią, apreiškė savo giliausią paslaptį:26 Jis – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – yra amžinieji meilės mainai, ir Jis paskyrė mus juose dalyvauti.

IV. Tikėjimo į vieną Dievą padariniai

222S-43Y-34Tikėti į vieną Dievą ir mylėti Jį visa savo būtybe – šitai mūsų gyvenimui turi be galo svarbių padarinių:

223S-43Y-34Tai reiškia pažinti Dievo didybę ir viršenybę: „Iš tikrųjų Dievas yra didis, pranoksta mūsų žinojimą“ (Job 36, 26). Dėl to privalome Dievui „pirmajam tarnauti“27.

224S-43Y-34Tai reiškia gyventi dėkingumu Dievui: jei Dievas yra vienas, tai visa, kas mes esame ir ką turime, yra iš Jo: „Ką gi turi, ko nebūtum gavęs?“ (1 Kor 4, 7). „Kuo atsilyginsiu VIEŠPAČIUI už visa, ką jis dosniai yra man davęs?“ (Ps 116, 12).

225S-43Y-34Tai reiškia pažinti visų žmonių vienybę ir tikrą išaukštinimą: visi yra sukurti pagal Dievo „paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26).

226S-43Y-34Tai reiškia deramai naudotis sukurtaisiais dalykais: tikėjimas į vieną Dievą akina mus viskuo, kas nėra Jis, tiek naudotis, kiek tai mus artina prie Jo, ir atsisakyti, kiek mus nuo Jo atitolina:28

Mano Viešpatie ir mano Dieve, atimk iš manęs visa, kas mane nuo Tavęs atitolina. Mano Viešpatie ir mano Dieve, duok man visa, kas mane priartina prie Tavęs. Mano Viešpatie ir mano Dieve, atitrauk mane nuo manęs paties, kad visas priklausyčiau Tau.29

227S-43Y-34Tai reiškia pasitikėti Dievu visada, net ir nelaimei ištikus. Nuostabiai tai išreiškia viena šventosios Jėzaus Teresės malda:

Tegu niekas tavęs nedrumsčia, niekas tegu nebaugina.
Viskas praeina, o Dievas nesikeičia.
Kantrybe viską pasieksi. Kas turi Dievą,
tam nieko nestinga, vieno Dievo užtenka.30

Santrauka

228S-37Y-30„Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS“ (Įst 6, 4; Mk 12, 29). „Aukščiausioji būtis būtinai turi būti vienintelė, tai yra neturėti sau lygių. [...] Jei Dievas ne vienintelis, Jis ne Dievas.“31

229S-43Y-34Tikėjimas į Dievą paskatina mus atsigręžti į Jį kaip į savo pradžių pradžią ir galutinį tikslą, nieko labiau už Jį nevertinti ir niekuo kitu Jo nepakeisti.

230S-38Y-31Nors ir apsireikšdamas, Dievas lieka nesuvokiamas slėpinys: „Jei tu Jį suprastum, Jis nebūtų Dievas.“32

231S-41Y-31Mūsų tikėjimo Dievas apsireiškė kaip Tas, kuris yra; Jis leidžia pažinti save kaip „kupiną gerumo ir ištikimybės“ (Iš 34, 6). Pati Jo Būtis yra tiesa ir meilė.

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

198-19936. Kodėl Tikėjimo išpažinimas prasideda žodžiais: „Tikiu į Dievą“?

Todėl, kad teiginys „tikiu į Dievą“ yra svarbiausias, visų kitų tiesų apie žmogų bei pasaulį ir viso į Dievą tikinčiųjų gyvenimo šaltinis.

KBKS 36 kontekstas

200-202, 22837. Kodėl išpažįstame vieną Dievą?

Todėl, kad Dievas apsireiškė Izraelio tautai kaip vienintelis, sakydamas: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats“ (Įst 6, 4); „Aš Dievas, ir kito nėra“ (Iz 45, 22). Pats Jėzus patvirtino: Dievas yra „vienintelis Viešpats“ (Mk 12, 29). Išpažinimas, jog Jėzus ir Šventoji Dvasia taip pat yra Dievas ir Viešpats, niekaip nesuskaido Vieno Dievo.

KBKS 37 kontekstas

203-205, 230-23138. Kokiu vardu Dievas apsireiškia?

Mozei Dievas apsireiškė kaip gyvasis Dievas, „Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo“ (Iš 3, 6). Dievas jam apreiškė savo slėpiningąjį vardą: „Aš Esu, kuris Esu“ (JHVH). Jau Senojo Testamento laikais neišreiškiamasis Dievo vardas buvo pakeistas žodžiu Viešpats. Naujajame Testamente Jėzus, vadinamas Viešpačiu, pasirodo kaip tikras Dievas.

KBKS 38 kontekstas

206-21340. Kodėl Dievo vardo apreiškimas yra svarbus?

Apreikšdamas savo vardą Dievas leidžia pažinti savo neišreiškiamame slėpinyje glūdinčius turtus. Jis vienintelis nuo amžių ir per amžius yra Tas, kuris pranoksta pasaulį ir istoriją. Jis sukūrė dangų ir žemę. Jis ištikimas Dievas, visada arti savo tautos, kad galėtų ją išgelbėti. Jis šventas aukščiausiu laipsniu, „apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4), visada pasirengęs atleisti. Jis dvasinė, transcendentinė, visagalė, amžina, asmeninė, tobula Būtis. Jis yra tiesa ir meilė.

„Dievas yra be galo tobula esybė – Švenčiausioji Trejybė“ (šv. Turibijus Mongrovechietis).

KBKS 40 kontekstas

214-217, 23141. Kokia prasme Dievas yra tiesa?

Dievas yra pati Tiesa ir kaip toks negali nei klysti, nei klaidinti. Jis „yra šviesa, ir jame nėra jokios tamsybės“ (1 Jn 1, 5). Amžinasis Dievo Sūnus, įsikūnijusioji Išmintis, buvo atsiųstas į pasaulį liudyti Tiesą (plg. Jn 18, 37).

KBKS 41 kontekstas

218-22142. Kaip Dievas apreiškia, kad jis yra meilė?

Dievas apsireiškė Izraeliui kaip tas, kurio meilė stipresnė už tėvo ar motinos meilę vaikams, už sužadėtinio meilę sužadėtinei. Jis pats „yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16), atsiduodanti visiškai ir neužtarnaujamai; jis „taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, […] kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 16–17). Atsiųsdamas savo Sūnų ir Šventąją Dvasią, Dievas apreiškia, kad jis pats yra amžinieji meilės mainai.

KBKS 42 kontekstas

222-227, 22943. Ką reiškia tikėti į vieną Dievą?

Tikėti į Dievą, kuris yra Vienatinis, reiškia pažinti jo didingumą ir didybę, gyventi su dėkingumu, visada juo pasitikėti, net išgyvenant nelaimes, pripažinti pagal jo paveikslą sukurtų visų žmonių vienybę ir tikrąjį kilnumą, teisingai naudotis jo kūrinija.

KBKS 43 kontekstas

YC nuorodos

200-202, 22830. Kodėl išpažįstame vieną Dievą?

203-213, 230-23131. Kodėl Dievas save įvardija?

214-21732. Ką reiškia pasakymas, kad Dievas yra Tiesa?

218-22133. Ką reiškia pasakymas, kad Dievas yra Meilė?

222-227, 22934. Ką daryti, kad pažintum Dievą?

 

KBK išnašos

1Catechismus Romanus, 1, 2, 6, ed. P. Rodríguez, Vatikanas–Pamplona, 1989, p. 23.

2Catechismus Romanus, 1, 2, 8, ed. P. Rodríguez, Vatikanas–Pamplona, 1989, p. 26.

3Plg. Fil 2, 10–11.

4Plg. Mk 12, 29–30.

5Plg. Mk 12, 35–37.

6Laterano IV Susirinkimas, Cap. 1, De fide catholica: DS 800.

7Plg. Ts 13, 18.

8Plg. Iš 3, 5–6.

9Plg. Iš 32.

10Plg. Iš 33, 12–17.

11Plg. Iš 34, 9.

12Plg. Iz 44, 6.

13Plg. Ps 85, 11.

14Plg. Įst 7, 9.

15Plg. Išm 13, 1–9.

16Plg. Ps 115, 15.

17Plg. Išm 7, 17–21.

18Plg. Jn 17, 3.

19Plg. Įst 4, 37; 7, 8; 10, 15.

20Plg. Iz 43, 1–7.

21Plg. Oz 2.

22Plg. Oz 11, 1.

23Plg. Iz 49, 14–15.

24Plg. Iz 62, 4–5.

25Plg. Ez 16; Oz 11.

26Plg. 1 Kor 2, 7–16; Ef 3, 9–12.

27Šv. Joana Arkietė, Dictum, in: Procès de condamnation, ed. P. Tisset, Y. Lanhers, v. 1, Paryžius, 1960, p. 280 ir 288.

28Plg. Mt 5, 29–30; 16, 24; 19, 23–24.

29Šv. Mikalojus Fliujietis, Bruder-Klausen-Gebet, in: R. Amschwand, Bruder Klaus. Ergänzungsband zum Quellenwerk von R. Durrer, Zarnenas, 1987, p. 215.

30Šv. Jėzaus Teresė, Poesía, 9, in: Biblioteca Mística Carmelitana, v. 6, Burgosas, 1919, p. 90.

31Tertulijonas, Adversus Marcionem 1, 3, 5: CCL 1, 444 (PL 2, 274).

32Šv. Augustinas, Sermo, 52, 6, 16, ed. P. Verbraken: Revue Bénédictine 74, 1964, 27 (PL 38, 360).