2652S-558Y-491Y-496694Šventoji Dvasia yra „gyvasis vanduo“, besimeldžiančioje širdyje trykštantis „į amžinąjį gyvenimą“.3 Tai Ji mus moko Ją priimti iš paties šaltinio – Kristaus. Krikščionių gyvenime yra versmių, prie kurių mūsų laukia Kristus, kad mus pagirdytų Šventąja Dvasia.
Dievo žodis
2653S-558Y-491133Bažnyčia „karštai ir pabrėžtinai ragina ir visus krikščionis, ypač vienuolius, dažnu Šventųjų Raštų skaitymu įgyti 'Kristaus Jėzaus pažinimo didybę' (Fil 3, 8). [...] Tačiau jie teatmena, jog Šventojo Rašto skaitymą turi lydėti malda, idant tarp Dievo ir žmogaus vyktų pokalbis.1100 Juk 'kai meldžiamės, jam kalbame; kai skaitome dieviškuosius posakius, jo klausomės'“4.
2654S-558Dvasinio gyvenimo mokytojai, parafrazuodami Mato 7, 7, šitaip glaustai nusako Dievo žodžio maitinamos širdies nuostatas: „Ieškokite skaitydami ir rasite medituodami; belskite melsdamiesi, ir jums bus atidaryta kontempliuojant.“5
Bažnyčios liturgija
2655S-558Y-4921073Kristaus ir Šventosios Dvasios misija, sakramentinėje Bažnyčios liturgijoje skelbianti, sudabartinanti ir perteikianti išganymo slėpinį, toliau tęsiasi besimeldžiančioje širdyje.368 Dvasinio gyvenimo mokytojai širdį kartais lygina su altoriumi. Švenčiant ir po to malda paverčia liturgiją vidine bei įima ją savin. Net jei meldžiamasi „slaptoje“ (Mt 6, 6), malda visada esti Bažnyčios malda ir bendrystė su Švenčiausiąja Trejybe.6
2656S-558Y-492Y-493Į maldą įžengiama kaip į liturgiją: pro siaurus tikėjimo vartus. Viešpaties artumo ženkluose ieškome ir ilgimės Jo Veido, norime klausytis Jo žodžių ir jų laikytis.
2657S-558Y-492Y-493Šventoji Dvasia mus moko švęsti liturgiją laukiant Kristaus sugrįžimo; taip Ji moko mus melstis su viltimi. Bažnyčios ir asmeninė malda vėlgi stiprina mūsų viltį. Ypač konkreti ir turtinga psalmių kalba moko mus dėti savo viltį į Dievą: „Kantriai VIEŠPATIES laukiau, Jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą“ (Ps 40, 2). „Taigi vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties“ (Rom 15, 13).
2658S-558Y-492Y-493„Viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5). Liturginio gyvenimo išugdyta malda visko semiasi iš meilės, kuria esame mylimi Kristuje ir kuri mums leidžia į ją atsiliepti meile taip, kaip Jis mus pamilo.826 Meilė yra tikrasis maldos šaltinis; kas iš jo semia, pasiekia maldos viršūnę:
Myliu Tave, o mano Dieve, ir mano vienintelis troškimas mylėti Tave iki paskutinio gyvenimo atodūsio. Myliu Tave, o mano mieliausiasis Dieve, ir norėčiau verčiau mirti Tave mylėdamas, negu gyventi Tavęs nemylėdamas. Myliu Tave, Viešpatie, ir vienintelės malonės Tave teprašau: mylėti Tave amžinai. [...] Mano Dieve, jei mano lūpos negali be perstojo šnabždėti, kad Tave myliu, tai noriu, kad mano širdis Tau tai kartotų su kiekvienu atodūsiu.7
„Šiandien“
2659S-558Y-4941165Melstis mokomės tam tikrais momentais, klausydamiesi Viešpaties žodžio ir dalyvaudami Jo Velykų slėpinyje, tačiau visą laiką,2837kiekvienos dienos įvykiuose, mums kaip maldos šaltinis dovanojama Šventoji Dvasia. Jėzaus mokymo apie maldą mūsų Tėvui305 ir apie Jo apvaizdą prasmė yra ta pati:8 laikas yra Tėvo rankose; mes su Juo susitinkame dabar, ne vakar ir ne rytoj, bet šiandien: „O, kad šiandien išgirstumėte, ką jis byloja! Nebūkite kietaširdžiai“ (Ps 95, 7–8).
2660S-558Y-494Melstis išgyvenant kiekvienos dienos ir kiekvienos akimirkos įvykius yra viena iš Dievo karalystės paslapčių, apreikštų „mažutėliams“, Kristaus tarnams, palaiminimų beturčiams.2546 Teisinga ir gera melstis, kad teisingumo ir taikos Karalystės atėjimas2632 paveiktų istorijos eigą, tačiau ne mažiau svarbu palenkti maldai ir daugybę paprastų kasdienių situacijų. Bet kuri maldos forma gali būti tas raugas, su kuriuo Viešpats lygina Dievo karalystę.9
Santrauka
2661S-558Gyvu perdavimu, tai yra Tradicija, Šventoji Dvasia Bažnyčioje moko melstis Dievo vaikus.
2662S-558Y-492Y-493Maldos šaltiniai yra Dievo žodis, Bažnyčios liturgija, tikėjimo, vilties ir meilės dorybės.
KBK nuorodos
2652694 Vanduo. Vanduo simbolizuoja Šventosios Dvasios veikimą Krikšto metu, nes po Šventosios Dvasios šaukimosi jis tampa veiksmingu sakramentiniu naujojo gimimo ženklu: kaip prieš gimdami buvome išnešioti vandenyje, taip ir krikšto vanduo ženklina, kad mūsų gimimas dieviškajam gyvenimui mums duodamas Šventojoje Dvasioje. Tačiau „pakrikštyti vienoje Dvasioje“, mes taip pat esame „pagirdyti viena Dvasia“ (1 Kor 12, 13); tad Šventoji Dvasia pati yra Gyvasis Vanduo, ištryškęs iš nukryžiuotojo Jėzaus šono, kaip iš šaltinio, ir mumyse trykštantis į amžinąjį gyvenimą.
2653133 Bažnyčia „karštai ir pabrėžtinai ragina ir visus krikščionis [...] dažnu Šventųjų Raštų skaitymu įgyti 'Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinimo didybę' (Fil 3, 8). 'Juk nepažinti Raštų reiškia nepažinti Kristaus'.“
26531100 Dievo žodis. Liturginiam susirinkimui Šventoji Dvasia pirmiausia primena išganymo įvykio prasmę suteikdama gyvybę Dievo žodžiui, kuris skelbiamas tam, kad būtų priimtas ir įgyvendintas:
Liturginėse apeigose labai svarbi vieta tenka Šventajam Raštui. Juk iš jo imami ir paskui pamoksle aiškinami skaitiniai, giedamos psalmės; jo įkvėpimu ir paakinimu radosi įvairių maldų ir liturginių giesmių; juo remiasi veiksmų ir ženklų reikšmė.
26551073 Liturgija taip pat yra dalyvavimas Kristaus maldoje Tėvui Šventojoje Dvasioje. Liturgija yra visokios krikščionio maldos versmė ir vainikas. Dalyvaudamas liturgijoje, vidinis žmogus įsišaknija ir įsitvirtina didžioje Tėvo meilėje, „kuria [Jis] mus pamilo“ (Ef 2, 4) savo mylimajame Sūnuje. Tai taip pat „nuostabus Dievo darbas“, išgyvenamas ir pasiliekantis mumyse su kiekviena malda, „kiekvienu metu [...] Dvasioje“ (Ef 6, 18).
2655368 Dvasinė Bažnyčios tradicija įsakmiai mini ir širdį bibline „būties gelmių“ (plg. Jer 31, 33)
– asmens vidinio apsisprendimo už ar prieš Dievą – prasme.
Dieviškosios dorybės1812 Žmogiškųjų dorybių šaknys glūdi dieviškosiose dorybėse, kurios žmogaus galias parengia dalyvauti dieviškojoje prigimtyje. Juk dieviškosios dorybės yra tiesiogiai susijusios su Dievu. Jos leidžia krikščionims gyventi vienybėje su Švenčiausiąja Trejybe. Jų pradžia, motyvas ir objektas yra Vienas Triasmenis Dievas.
Dieviškosios dorybės1813 Dieviškosios dorybės pagrindžia, įkvepia ir žymi moralinę krikščionio veiklą. Jos ugdo ir gaivina visas moralines dorybes. Dievas jas įlieja į tikinčiųjų sielą, kad jie sugebėtų elgtis kaip Jo vaikai ir pelnyti amžinąjį gyvenimą. Jos yra Šventosios Dvasios buvimo ir veikimo žmogaus gebėjimuose laidas. Dieviškosios dorybės yra trys: tikėjimas, viltis ir meilė.
Dieviškosios dorybės1814 Tikėjimas yra dieviškoji dorybė, kurios dėka tikime į Dievą ir visa, ką Jis mums yra apreiškęs ir ką šventoji Bažnyčia teikia mums tikėti, nes Dievas yra pati tiesa. Tikėjimu „žmogus laisvai atiduoda visą save“ Dievui.
Dėl to tikintysis stengiasi pažinti Dievo valią ir ją vykdyti. „Teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1, 17). Gyvas tikėjimas „veikia meile“ (Gal 5, 6).
Dieviškosios dorybės1815 Tikėjimo dovaną išlaiko tas, kas jai nenusideda. Tačiau „tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 26). Tikėjimas be vilties ir meilės tikinčiojo dar nesuvienija visiškai su Kristumi ir nepadaro gyvu Jo kūno nariu.
Dieviškosios dorybės1816 Kristaus mokinys turi ne vien saugoti tikėjimą ir juo gyventi, bet ir jį išpažinti, drąsiai liudyti ir skleisti: „Visi turi būti pasirengę išpažinti Kristų prieš žmones ir sekti juo kryžiaus keliu, supami persekiojimų, kurių Bažnyčiai niekuomet netrūksta.“ Tarnavimas tikėjimui ir jo liudijimas yra būtini išganymui: „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10, 32–33).
Dieviškosios dorybės1817 Viltis yra dieviškoji dorybė, kurios dėka trokštame ir iš Dievo laukiame dangaus karalystės ir amžinojo gyvenimo kaip savo amžinosios laimės, pasitikėdami Kristaus pažadais ir remdamiesi ne savo jėgomis, bet Šventosios Dvasios malonės pagalba. „Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes patikimas tas, kuris yra davęs pažadus“ (Žyd 10, 23). „Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kad, nuteisinti jo malone, taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojais“ (Tit 3, 6–7).
Dieviškosios dorybės1818 Vilties dorybė atitinka laimės troškimą, kurį Dievas įdėjo į kiekvieno žmogaus širdį; ji apima visas viltis, kurios tik įkvepia žmonių veikimą; ji jas išskaistina nukreipdama į dangaus karalystę; ji saugo nuo nevilties; palaiko, kai jaučiamės apleisti; atveria širdį laukti amžinosios palaimos. Vilties paskata saugo nuo egoizmo ir veda į krikščioniškosios meilės laimę.
Dieviškosios dorybės1819 Krikščioniškoji viltis perima ir atbaigia išrinktosios tautos viltį, kurios pradžia ir pavyzdys buvo Abraomo viltis: jam duotus pažadus Dievas ištesėjo apdovanodamas jį Izaoku ir apvalydamas išbandymo auka. „Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu“ (Rom 4, 18).
Dieviškosios dorybės1820 Krikščioniškąją viltį įžiebė Jėzus, savo veiklos pradžioje paskelbdamas palaiminimus.
Palaiminimai mūsų viltį kelia į dangų kaip į naują Pažadėtąją žemę ir nužymi jai kelią per Jėzaus mokinių laukiančius išmėginimus. Tačiau dėl Jėzaus Kristaus nuopelnų ir Jo kančios Dievas išsaugo mumyse viltį, kuri „neapgauna“ (Rom 5, 5). Viltis yra „saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis [...] [ten], kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus“ (Žyd 6, 19–20). Ji taip pat yra ginklas, saugantis mus išganymo kovoje: „Dėvėkime tikėjimo bei meilės šarvus ir išganymo vilties šalmą“ (1 Tes 5, 8). Ji teikia mums džiaugsmą net išmėginimų metu. „Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge“ (Rom 12, 12). Viltį išreiškia ir ją gyvą išlaiko malda, ypač „Tėve mūsų“ malda, kuri yra santrauka viso to, ko viltis leidžia mums trokšti.
Dieviškosios dorybės1821 Tad galime tikėtis dangaus garbės, Dievo pažadėtos tiems, kurie Jį myli ir vykdo Jo valią. Bet kuriomis aplinkybėmis kiekvienas privalo puoslėti viltį, kad, Dievo malonės padedamas, „ištvers iki galo“
ir pasieks dangaus džiaugsmą kaip amžinąjį Dievo atlygį už gerus darbus, atliktus Kristaus malonei padedant. Bažnyčia su viltimi meldžia, kad „visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tim 2, 4). Ji trokšta būti dangaus garbėje suvienyta su Kristumi, savo Sužadėtiniu:
Pasitikėk, mano siela, pasitikėk! Tu nežinai dienos ir valandos. Rūpestingai budėk! Viskas greitai praeina, nors nekantrumas ir verčia tave abejoti tuo, kas tikra, ir trumpą laiką paverčia ilgu. Suprask, kad kuo daugiau kovosi, tuo labiau įrodysi, kaip myli savo Dievą, ir tuo labiau vieną dieną džiaugsiesi su savo Mylimuoju ta laime ir žavesiu, kurie niekada nesibaigs.
Dieviškosios dorybės1822 Meilė yra dieviškoji dorybė, kurios dėka Dievą mylime labiau už viską vien dėl Jo paties, o savo artimą dėl Dievo meilės – kaip save pačius.
Dieviškosios dorybės1823 Jėzus meilę padarė naujuoju įsakymu. Mylėdamas savuosius „iki galo“ (Jn 13, 1), Jis apreiškia Tėvo meilę, kuria Tėvas Jį myli. Mylėdami vieni kitus, mokiniai seka Jėzaus meile, kuria juos Jis taip pat myli. Dėl to Jėzus sako: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!“ (Jn 15, 9). Ir dar: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12).
Dieviškosios dorybės1824 Meilė – Dvasios vaisius ir Įstatymo pilnatvė – laikosi Dievo ir Kristaus įsakymų: „Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje“ (Jn 15, 9–10).
Dieviškosios dorybės1825 Kristus mirė už mus iš meilės, „kai dar buvome priešai“ (Rom 5, 10). Viešpats iš mūsų reikalauja mylėti taip, kaip mylėjo Jis, net savo priešus, tapti artimu pačiam tolimiausiam, mylėti vaikus ir vargšus kaip Jį patį.
Šv. apaštalas Paulius neprilygstamai pavaizdavo meilę: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 4–7).
Dieviškosios dorybės1826 „Jei neturėčiau meilės, – dar sako apaštalas, – aš būčiau niekas...“ Ir privilegijos, tarnystės, net dorybės būtų niekas... Jei „neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau“. Meilė yra visų dorybių didžiausia. Iš dieviškųjų dorybių ji yra pirmoji: „Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ (1 Kor 13, 13).
Dieviškosios dorybės1827 Visas dorybes gaivina ir įkvepia meilė. Ji yra „tobulumo raištis“ (Kol 3, 14); ji pati yra dorybių forma; ji jas susieja ir surikiuoja; ji yra krikščioniškojo gyvenimo šaltinis ir tikslas. Krikščioniškoji meilė sutvirtina ir nuskaidrina mūsų žmogiškąjį gebėjimą mylėti, iškelia jį iki antgamtinio tobulumo, iki dieviškosios meilės.
Dieviškosios dorybės1828 Meilės įkvėptas moralinis gyvenimas teikia krikščioniui dvasinę Dievo vaikų laisvę. Tada jis nebėra nei Dievo tarnas, vergiškai Jo bijantis, nei samdinys, laukiantis atlyginimo, bet vaikas, atsiliepiantis į meilę To, kuris „mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19):
Arba mes nusigręžiame nuo blogio, bijodami bausmės, ir tada esame lyg vergai; arba laikomės įsakymų dėl savo pačių naudos, tegalvodami apie užmokestį, ir tada tampame panašūs į samdinius. Arba pagaliau mes paklūstame dėl paties gėrio ir meilės Tam, kuris mums įsako [...], ir tada elgiamės kaip vaikai.
Dieviškosios dorybės1829 Meilės vaisiai yra džiaugsmas, taika ir gailestingumas; meilė reikalauja daryti kitiems gera ir prireikus broliškai įspėti; ji yra geranorė; žadina atsiliepti meile; išlieka nesavanaudiška ir dosni; ji reiškia draugystę ir bendravimą:
Visų mūsų darbų vainikas yra meilė. Tai tikslas, kurio siekdami bėgame, į kurį skubame; kai jį pasieksime, pailsėsime.
2658826 Meilė yra šventumo, į kurį visi esame pašaukti, siela. „Meilė [...] valdo, įpavidalina bei veda į tikslą visas pašventinimo priemones“:
Supratau, kad Bažnyčia turi kūną, sudarytą iš įvairių narių, bet jam netrūko ir visų būtiniausio, visų kilniausio dalyko; supratau, kad Bažnyčia turi Širdį ir toji Širdis liepsnoja Meile. Supratau, kad vien Meilė skatina veikti Bažnyčios narius, kad jeigu Meilė užgestų, Apaštalai nebeskelbtų Evangelijos, kankiniai atsisakytų lieti kraują... Supratau, kad Meilė stiprina pašaukimus, Meilė yra viskas, Meilė apglėbia visus laikus ir visas vietas... Žodžiu, jinai yra amžina!.. .
26591165 Bažnyčiai švenčiant Kristaus slėpinį, jos maldoje kaskart pasigirsta žodis: „šiandien!“, primindamas paties Viešpaties išmokytą maldą ir Šventosios Dvasios kvietimą. Tas gyvojo Dievo „šiandien“, į kurį turi įeiti šaukiamas žmogus, yra Jėzaus Velykų „valanda“, esanti visos istorijos ašimi:
Visose būtybėse išsiskleidė gyvybė, ir visus gausiai pripildė šviesa; aušrų Aušra užliejo visatą, ir Tas, kuris jau buvo iki rytmetinės žvaigždės ir dangaus šviesulių, nemirtingas ir neaprėpiamas, didysis Kristus spindi virš visų būtybių šviesiau už saulę. Dėl to mums, į Jį tikintiems, prasideda ilga, amžinai šviesi, negęstanti diena: mistinės Velykos.
26592837 „Kasdienės.“ Tas žodis, epiousion, Naujajame Testamente niekur kitur nevartojamas. Reikšdamas laiką, jis pakartoja žodį „šiandien“ pedagogine prasme, kad sustiprintų mūsų pasitikėjimą „be išlygų“. Reikšdamas kokybę, jis pažymi tai, kas būtina gyvybei palaikyti, o dar platesne prasme – visas gėrybes, kurių reikia pragyvenimui. Pažodžiui (epiousion: super-substantiale, „ant-gamtinis“) jis tiesiog reiškia gyvenimo Duoną, Kristaus Kūną, „nemirtingumo vaistą“, be kurio mes neturime savyje gyvybės. Iš pažodinės tampa akivaizdi ir dangiškoji šio prašymo prasmė: „diena“, apie kurią kalbama, yra Viešpaties diena – diena Karalystės pokylio, užbėgant į priekį vykstančio Eucharistijoje, kurioje jau ragaujama ateinančios Karalystės. Dėl to Eucharistinę liturgiją reikia švęsti „kasdien“.
Eucharistija yra mūsų kasdienė duona. To dieviškojo maisto savybė yra vienijanti galia, kuri mus suvienija su Viešpaties kūnu ir padaro Jo nariais, kad mes patys taptume tuo, ką priimame [...]. Tos kasdienės duonos tai pat yra skaitiniuose, kuriuos kasdien girdite bažnyčioje, giesmėse, kurių klausotės ir patys giedate. Visa to reikia mūsų maldingajai kelionei.
Dangaus Tėvas mus, kaip dangaus vaikus, ragina melsti dangaus Duonos. Kristus „pats yra duona, pasėta Mergelėje, rauginta kūne, minkyta kančioje, kepta kapo krosnyje, saugoma bažnyčioje, atnašaujama ant altorių; Jis kasdien aprūpina tikinčiuosius dangiškuoju maistu“.
2659305 Jėzus reikalauja kūdikiškai pasitikėti apvaizda dangiškojo Tėvo, kuris rūpinasi net pačiais menkiausiais savo vaikų reikalais: „Nesisielokite ir neklausinėkite: 'Ką valgysime?' arba: 'Ką gersime?' [...]. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 31–33).
26602546 „Palaiminti beturčiai dvasia“ (Mt 5, 3). Palaiminimais apreiškiama laimės ir malonės, grožio ir ramybės tvarka. Jėzus giria beturčių džiaugsmą, nes jų jau yra Dievo karalystė:
Žodis [Kristus] „dvasios neturtu“ vadina laisvą žmogaus nusižeminimą ir atsižadėjimą; ir apaštalas mums kaip pavyzdį rodo Dievo neturtą, sakydamas: „Jis [...] dėl jūsų tapo vargdieniu“ (2 Kor 8, 9).
26602632 Krikščioniškajame prašyme svarbiausia yra trokšti ir ieškoti ateinančios Dievo karalystės; taip yra mokęs Jėzus. Reikia laikytis ir prašymų hierarchijos: iš pradžių melsti Dievo karalystės, po to – ko reikia, kad ją priimtume ir prisidėtume prie jos atėjimo. Apaštalų bendruomenė melsdavosi, kad gebėtų bendradarbiauti su Kristaus ir Šventosios Dvasios misija, kuri dabar yra ir Bažnyčios misija. Didžiojo apaštalo šv. Pauliaus malda mums rodo, kaip krikščionių maldą turi gaivinti dieviškasis rūpinimasis visomis Bažnyčiomis. Kiekvienas pakrikštytasis malda prisideda prie Dievo karalystės atėjimo.
2652-2662558. Kokie yra krikščioniškosios maldos šaltiniai?
Tai Dievo žodis, teikiantis mums Kristaus „pažinimo didybę“ (Fil 3, 8), Bažnyčios liturgija, skelbianti, įgyvendinanti ir perduodanti išganymo slėpinį, dieviškosios dorybės ir kasdienės situacijos, kuriose galime susitikti su Dievu.
„Myliu tave, Viešpatie, ir prašau vienintelės malonės – mylėti tave amžinai. […] Mano Dieve, jei mano liežuvis negali kiekvieną akimirką kartoti, kad tave myliu, tai noriu, kad mano širdis kartotų kiekvienąkart, kai įkvepiu“ (šv. Jonas Marija Vianėjus, Arso klebonas).
4Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 25: AAS 58 (1966) 829; plg. Šv. Ambraziejus, De officiis ministrorum, 1, 88, ed. N. Testard, Paryžius, 1984, p. 138 (PL 16, 50).
5Gvigonas II Kartūzas, Scala claustralium, 2, 2: PL 184, 476. Haec tamen verba non accipiuntur in textu editionis criticae SC 163, 84; vide ibi apparatum criticum.
6Valandų liturgijos bendrieji nuostatai, 9, in: Valandų liturgija, t. 1, Vilnius, 2011, p. 29.
7Šv. Jonas Marija Vianėjus, Oratio, apud B. Nodet, Le Curé d’Ars. Sa pensée-son Coeur, Le Puy, 1966, p. 45.
