27S-2Y-3Dievo troškimas yra įrašytas žmogaus širdyje, nes žmogus sukurtas Dievo ir Dievui; 3551701Dievas nuolat traukia žmogų prie savęs, ir tik Dieve žmogus suras tiesą ir laimę, kurių be paliovos ieško:1718
Išskirtinis žmogaus orumo pagrindas yra jo pašaukimas bendrauti su Dievu. Jau pačia savo kilme jis kviečiamas kalbėtis su Dievu; juk jis turi savo būtį tik dėl to, kad Dievas, iš meilės jį sukūręs, mylėdamas be perstojo palaiko. Žmogus negyvena visiškai pagal tiesą, jei tos meilės laisvai nepripažįsta ir neatsiduoda savo Kūrėjui.1
28S-2Y-3Istorijoje iki pat šių dienų savąjį Dievo ieškojimą žmonės išreiškia įvairiais būdais8432566 – tikėjimais ir religiniais veiksmais (maldomis, aukomis, apeigomis, meditacijomis ir kt.).2095—2109 Nepaisant dviprasmybių, kurios gali juose glūdėti, tos išraiškos formos yra tokios visuotinės, kad žmogų galima pavadinti religine būtybe:
Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apgraibomis jį atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes jame gyvename, judame ir esame (Apd 17, 26–28).
29S-2Y-3Tačiau tą „glaudų ir gyvybinį ryšį su Dievu“2 žmogus gali pamiršti, jo neįvertinti ar net aiškiai jį atmesti.2123—2128 Tokių nusistatymų šaltiniai gali būti labai įvairūs:3 maištas dėl blogio pasaulyje, religinis neišprusimas arba abejingumas, susirūpinimas pasauliu ir jo turtais,4 blogi tikinčiųjų pavyzdžiai, religijai priešiškos minties srovės, 398pagaliau nusidėjusio žmogaus polinkis iš baimės slėptis nuo Dievo5 ir bėgti nuo Jo, išgirdus Jo kvietimą.6
30S-2Y-3„Tedžiūgauja VIEŠPATIES ieškančiųjų širdys“ (Ps 105, 3). Nors žmogus gali Dievą pamiršti ar atstumti, Dievas kiekvieną žmogų nuolat kviečia Jo ieškoti,8452567 kad žmogus gyventų ir surastų laimę. Tačiau tas ieškojimas reikalauja visų žmogaus proto pastangų, jo geros valios, „tiesios širdies“ 368 bei liudijimo tų, kurie jį moko ieškoti Dievo.
Didis esi, Viešpatie, ir labai šlovintinas, didelė Tavo galybė, ir Tavo išmintis neišmatuojama. Ir šlovinti Tave nori žmogus, maža dalelė Tavo kūrinijos; žmogus, nešantis su savimi savo mirtingumą, nešantis savo nuodėmės liudijimą, ir liudijimą, kad „priešiniesi išpuikėliams“; ir vis dėlto Tave nori šlovinti žmogus, maža dalelė Tavo kūrinijos. Tu paveiki mus taip, kad šlovinti Tave yra malonu, nes sukūrei mus, nukreipdamas savęsp, ir mūsų širdis nežino ramybės, kol nenurimsta Tavyje.7
II. Keliai į Dievo pažinimą
31S-3Y-4Sukurtas pagal Dievo paveikslą, pašauktas Dievą pažinti ir Jį mylėti, Dievo ieškantis žmogus suranda tam tikrus kelius, kuriais gali pasiekti Dievo pažinimą. Jie dar vadinami Dievo buvimo įrodymais, ne gamtos mokslų įrodymų prasme, bet darnių ir įtikinamų argumentų, leidžiančių pasiekti patikimą tikrumą, prasme.
Tų artėjimo prie Dievo kelių išeities taškas yra kūrinija: materialus pasaulis ir žmogaus asmuo.
32S-3Y-4Pasaulis: Dievą kaip visatos pradžią ir tikslą galima pažinti iš judėjimo ir tapsmo, iš pasaulio kontingentiškumo, tvarkos ir grožio.54337
Šv. Paulius sako apie pagonis: „Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai leido suprasti. Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių“ (Rom 1, 19–20).8
O šv. Augustinas: „Paklausk gražiosios žemės, paklausk gražiosios jūros, paklausk gražaus – plevenančio ir raibuliuojančio oro, paklausk gražaus dangaus [...], paklausk jų visų, ir visi tau atsakys: žiūrėk, kokie mes esame gražūs. Jų grožis – tai jų liudijimas (confessio). Kas gi tą kintamą grožį sukūrė, jei ne pats Grožis (Pulcher), kuris nekinta?“9
33S-3Y-42500Žmogus: atviram tiesai ir grožiui, suvokiančiam moralinį gėrį, savo laisvę ir sąžinės balsą, trokštančiam begalybės ir laimės žmogui 17301776 iškyla Dievo buvimo klausimas. Visuose šiuose dalykuose jis įžvelgia savo dvasinės sielos ženklus. Žmogaus siela,1703 ta „neapsiribojanti gryna medžiaga amžinybės sėkla, kurią jis nešioja savyje“,10 negali turėti kitos pradžios, kaip tik vieną Dievą.366
34S-3Y-4Pasaulis ir žmogus liudija, kad juose pačiuose nėra nei jų buvimo pagrindo, nei galutinio tikslo, o jie patys yra kilę iš Būties, kuri egzistuoja iš savęs, be pradžios ir be pabaigos. Taip įvairiais keliais žmogus gali suvokti egzistavimą realybės, kuri yra visa ko pirmoji priežastis ir galutinis tikslas ir „kurią visi vadina Dievu“.11199
35S-3Y-450Žmogus pajėgus pažinti asmeninio Dievo buvimą. Tačiau kad žmogus galėtų artimai su Juo bendrauti, Dievas panoro jam apsireikšti ir suteikti malonę šį Apreiškimą priimti tikėjimu. Vis dėlto ir Dievo buvimo įrodymai gali nuteikti tikėti ir padėti suprasti, kad tikėjimas neprieštarauja žmogaus protui.159
III. Bažnyčia apie Dievo pažinimą
36S-3Y-4„Šventoji Motina Bažnyčia yra įsitikinusi ir moko, kad Dievas, visų daiktų pagrindas ir tikslas, tikrai gali būti pažintas iš kūrinių prigimtine žmogaus proto šviesa.“12 Be tos galios žmogus nesugebėtų priimti Dievo apreiškimo. Tą galią žmogus turi, nes yra sukurtas pagal Dievo paveikslą (plg. Pr 1, 27).355
37S-4Y-5Istorinėmis žmogaus gyvenimo sąlygomis Dievą pažinti vien tik savo proto šviesa jam sunku:1960
Nors, kalbant paprastai, žmogaus protas savo prigimtinėmis galiomis ir šviesa iš tikrųjų gali tinkamai ir tikrai pažinti ir vieną asmeninį Dievą, kuris savo Apvaizda palaiko ir valdo pasaulį, ir Kūrėjo mūsų sielose įdiegtą prigimtinį įstatymą, vis dėlto esti nemažai kliūčių šiam protui veiksmingai ir vaisingai pasinaudoti ta savo prigimta galia. Mat tiesos, susijusios su Dievu, su Dievo ir žmonių santykiais, visiškai pranoksta juslinių dalykų sritį; skirtos vadovautis jomis gyvenime ir jį tvarkyti, jos verčia mus aukotis ir išsižadėti savęs. Žmogaus protui sunku tas tiesas įgyti ir dėl pojūčių bei vaizduotės poveikio, ir dėl gimtosios nuodėmės sąlygoto geismingumo. Todėl su tokiomis tiesomis susidūrę žmonės yra linkę įtikinėti save, kad tai, ko jie nenori laikyti tiesa, yra klaidingi ar bent abejotini dalykai.13
38S-4Y-5Tad Dievo Apreiškimas turi apšviesti žmogų ne vien tuo, kas pranoksta jo protą, bet taip pat dėl to, „kad religinės bei moralinės tiesos, kurios savaime nėra nepasiekiamos protu,2036 dabartinėje žmonijos situacijoje galėtų būti visų pažintos nesunkiai, su visišku tikrumu ir be jokios klaidos“.14
IV. Kaip kalbėti apie Dievą?
39S-5Y-6Gindama žmogaus proto galią pažinti Dievą, Bažnyčia reiškia įsitikinimą, 851 jog apie Dievą galima kalbėti visiems žmonėms ir su visais žmonėmis. Šis įsitikinimas grindžia jos dialogą su kitomis religijomis, filosofija ir kitais mokslais, taip pat su netikinčiaisiais bei ateistais.
40S-5Y-6Kadangi mes Dievą pažįstame ribotai, ribotai apie Jį ir kalbame. Apie Dievą galime kalbėti tik pasiremdami kūriniais ir savo ribotu žmogišku pažinimu bei mąstymu.
41S-5Y-6Visi kūriniai tam tikru būdu yra panašūs į Dievą, ypač žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Įvairios kūrinių tobulumo apraiškos (tiesa, gėris, grožis) atspindi begalinį Dievo tobulumą.213299 Tad apie Dievą mes galime kalbėti remdamiesi Jo kūrinių tobulumo apraiškomis: „Juk iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas“ (Išm 13, 5).
42S-5Y-6212300Dievas pranoksta kiekvieną kūrinį. Tad reikia nuolat gryninti savo kalbą, atsisakant to, kas joje ribota, įsivaizduota ir netobula, kad „neapsakomo, nesuvokiamo, neregimo, neapčiuopiamo Dievo“15370 nesupainiotume su savo žmogiškais vaizdiniais. Mūsų žmogiškais žodžiais niekada nepavyks pasiekti Dievo slėpinio.
43S-5Y-6Taip, kalbant apie Dievą, Dievas mūsų žmogiškąja kalba realiai pasiekiamas, tačiau ji niekada neįstengs išreikšti Jo begalinio vientisumo. Reikia neužmiršti, jog, „teigiant Kūrėją ir kūrinį esant panašius, nevalia išleisti iš akių, kad jų nepanašumas kur kas didesnis“,16 ir kad mes „įstengiame suvokti ne tai, koks yra Dievas, o tik tai, koks Jis nėra206 ir kaip Jo atžvilgiu laikosi kita“.17
Santrauka
44S-2Y-4Žmogus pagal savo prigimtį ir pašaukimą yra religinė būtybė. Išėjęs iš Dievo, eidamas pas Dievą, žmogus tikrai žmogiškai gyvena tik laisvai su Juo bendraudamas.
45S-2Y-4Žmogus yra sukurtas tam, kad gyventų vienybėje su Dievu, kuriame randa savo laimę. „Kai priglusiu prie Tavęs visu savimi, niekur man nebebus nei skausmo, nei vargo, ir gyvas bus mano gyvenimas, visas pilnas Tavęs.“18
46S-3Y-4Klausydamas kūrinių kalbos ir savo sąžinės balso, žmogus gali tikrai suvokti Dievo, visa ko priežasties ir tikslo, buvimą.
47S-3Y-4Bažnyčia moko, kad vienintelį ir tikrą Dievą, mūsų Kūrėją ir Viešpatį, galima tikrai pažinti iš Jo kūrinių žmogaus proto prigimtine šviesa.19
48S-5Y-6Matydami įvairias kūrinių tobulumo apraiškas, atspindinčias be galo tobulą Dievą, galime realiai kalbėti apie Dievą, nors savo ribota kalba Jo slėpinio iki galo atskleisti neįstengiame.
49S-5„Kūrinys be Kūrėjo pranyksta.“20 Dėl to tikintieji jaučiasi esą Kristaus meilės akinami nešti gyvojo Dievo šviesą tiems, kurie Jo nepažįsta arba nepripažįsta.
KBK nuorodos
27355 „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Žmogui kūrinijoje skirta ypatinga vieta: jis yra sukurtas „pagal Dievo paveikslą“ (I); savo prigimtimi jis sujungia dvasinį ir medžiaginį pasaulį (II); jis sukurtas kaip „vyras ir moteris“ (III). Dievas jį priėmė į savo draugystę (IV).
271701 „Apreikšdamas Tėvo ir jo meilės slėpinį, Kristus [...] pačiam žmogui pilnatviškai parodo, kas yra žmogus, ir atskleidžia jo pašaukimo kilnumą.“ Žmogus buvo sukurtas pagal Kūrėjo „paveikslą ir panašumą“ Kristuje, kuris yra „neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15). Jame, Atpirkėjuje ir Gelbėtojuje, buvo visu pirmykščiu grožiu atkurtas ir Dievo malone sutaurintas Dievo paveikslas, kurį žmoguje buvo sudarkiusi pirmoji nuodėmė.
271718 Palaiminimai atitinka įgimtą laimės troškimą, kurio kilmė dieviška; Dievas jį įdiegė žmogaus širdyje, kad patrauktų ją prie savęs, nes vien Dievas gali tą troškimą patenkinti:
Mes visi iš tikrųjų norime būti laimingi, ir tarp žmonių nėra nė vieno, kuris nepritartų šiai, tegu aiškiai ir neišreikštai ištarai.
Tad kaip man Tavęs ieškoti, Viešpatie? Juk ieškodamas Tavęs, savo Dievo, ieškau palaimingo gyvenimo. Ieškosiu Tavęs, kad gyva būtų mano siela. Juk mano kūnas yra gyvas mano siela, o mano siela yra gyva Tavimi.
Vien tik Dievas pasotina.
28843 Bažnyčia pripažįsta, kad kitos religijos dar „šešėliuose ir atvaizduose“ tebeieško nežinomo, bet artimo Dievo, kuris duoda visiems gyvybę, dvasią ir visa kita ir nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti. Tad visa tai, kas kitose religijose yra gera ir tikra, Bažnyčia laiko parengimu Evangelijai ir „dovana to, kuris apšviečia kiekvieną žmogų, kad pagaliau pasiektų gyvenimą“.
282566 Žmogus ieško Dievo. Kurdamas Dievas kiekvieną esybę pašaukia iš nebūties į buvimą. Apvainikuotas garbe ir didybe, žmogus, kaip ir angelai, gali pripažinti, koks nuostabus Viešpaties vardas visoje žemėje. Net per savo nuodėmę praradęs panašumą į Dievą, žmogus lieka savo Kūrėjo paveikslas. Jis tebetrokšta į buvimą jį pašaukusio Dievo. Visos religijos liudija, kad ieškoti Dievo neatsiejama nuo žmogaus esmės.
282095 Dieviškosios tikėjimo, vilties ir meilės dorybės ugdo ir gaivina moralines dorybes. Taigi meilė mus ragina Dievui atiduoti, ką mes, kūriniai, pagrįstai esame Jam skolingi. Tą padaryti mus įgalina religingumo dorybė.
282096 Pirmas tos dorybės aktas yra garbinimas. Dievą garbinti reiškia Jį pripažinti Dievu, visko, kas tik egzistuoja, Kūrėju ir Gelbėtoju, Viešpačiu ir Mokytoju, begaline ir gailestinga Meile. „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Lk 4, 8), – sako Jėzus primindamas Pakartotą Įstatymą (Įst 6, 13).
282097 Dievą garbinti reiškia su pagarba ir visišku Jam nusilenkimu pripažinti „menkumą kūrinio“, kuris egzistuoja tik Dievo dėka. Dievą garbinti reiškia, kaip Marija giesmėje „Magnificat“, Jį šlovinti, aukštinti ir pačiam nusižeminti, su dėkingumu pripažįstant, jog didžių dalykų Jis padarė ir šventas yra Jo vardas. Vienatinio Dievo garbinimas išvaduoja žmogų iš užsisklendimo, iš nuodėmės vergijos ir pasaulio stabmeldystės.
282098 Tikėjimo, vilties ir meilės aktai, kurių reikalaujama pirmu įsakymu, atbaigiami malda. Mes garbiname Dievą, kai šlovinimo ir dėkojimo, užtarimo ir prašymo malda keliame į Jį dvasią. Malda yra būtina sąlyga paklusti Dievo įsakymams. „Reikia visuomet melstis ir nepaliauti“ (Lk 18, 1).
282099 Teisinga yra aukoti Dievui aukas kaip garbinimo ir dėkingumo, maldavimo ir bendrystės su Juo ženklą: „Tikra auka yra kiekvienas veiksmas, atliekamas tam, kad šventu bendravimu suartėtume su Dievu [...] ir galėtume būti iš tiesų laimingi.“
282100 Kad būtų tikra, išorinė auka turi būti dvasinės aukos išraiška: „Dievui tikroji auka – tai dvasia sugrudus...“ (Ps 51, 19). Senosios Sandoros pranašai dažnai smerkdavo aukas, aukojamas be vidinio įsitraukimo arba be ryšio su artimo meile. Jėzus primena pranašo Ozėjo žodžius: „Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos“ (Mt 9, 13; 12, 7). Vienintelė tobula auka yra ta, kurią Kristus paaukojo ant kryžiaus, visiškai atiduodamas save Tėvo meilei ir už mūsų išganymą. Vienydamiesi su Jo auka, mes savo gyvenimą galime paversti auka Dievui.
282101 Krikščionis dažnai kviečiamas duoti pažadus Dievui. Jis visada tai daro Krikšto ir Sutvirtinimo, Santuokos ir Šventimų metu. Asmeninio pamaldumo skatinamas, krikščionis taip pat gali pažadėti Dievui kokį nors darbą, maldą, labdarą, maldingą kelionę ir panašius dalykus. Sąžiningas pažadų Dievui vykdymas rodo deramą pagarbą dieviškajai didybei ir meilę ištikimajam Dievui.
282102 „Įžadas, t. y. sąmoningas ir laisvas Dievui duotas pažadas siekti galimo ir didesnio gėrio, privalo būti įvykdytas dėl religijos dorybės.“ Įžadas yra pasiaukojimo aktas, kuriuo krikščionis paaukoja save Dievui arba pažada Jam gerą darbą. Vykdydamas savo įžadus, jis Dievui dovanoja, ką buvo Jam pažadėjęs ir pašventęs. Apaštalų darbai mums rodo, kaip šv. Pauliui rūpėjo įvykdyti savo padarytus įžadus.
282103 Bažnyčia pripažįsta, kokią pavyzdžio jėgą turi įžadai gyventi pagal Evangelijos patarimus
:
Motina Bažnyčia džiaugiasi, regėdama savo glėbyje daug vyrų ir moterų, kurie artimiau seka ir ryškiau parodo Išganytojo savęs apiplėšimą, Dievo vaikų laisve priimdami neturtą ir atsižadėdami savo valios. Eidami tobulumo keliu toliau, kaip reikalauja Įstatymas, jie dėl Dievo palenkia save žmogui, norėdami geriau susitapatinti su klusniuoju Kristumi.
Tam tikrais atvejais Bažnyčia gali dėl pateisinamų motyvų atleisti nuo įžadų ir pažadų.
282104 „Visi žmonės privalo ieškoti tiesos, ypač tiesos apie Dievą ir jo Bažnyčią, ir pažinę priimti ją ir jos laikytis.“ Ta pareiga grindžiama pačia žmogaus prigimtimi; ji suderinama ir su tikra pagarba įvairioms religijoms, kurios „neretai perteikia visus žmones apšviečiančios Tiesos spindesį“, ir su meilės įsakymu, raginančiu krikščionis „meiliai, išmintingai ir kantriai elgtis su tais žmonėmis, kurie klaidingai tiki arba nepažįsta tikėjimo“.
282105 Tinkamai garbinti Dievą yra tiek atskiro žmogaus, tiek visuomenės pareiga. Toks yra tradicinis katalikų mokymas „apie žmonių ir visuomenės moralinę pareigą tikrajam tikėjimui ir vienintelei Kristaus Bažnyčiai“. Nuolat skelbianti žmonėms Evangeliją Bažnyčia taip darbuojasi, kad jie galėtų „krikščioniška dvasia paveikti bendruomenės, kurioje gyvena, mąstymą ir papročius, įstatymus ir santvarką“. Socialinė krikščionių pareiga yra gerbti ir žadinti kiekvieno žmogaus tiesos ir gėrio meilę. Jie akinami skleisti vienintelę tikrą religiją, kuri gyvuoja apaštališkojoje Katalikų Bažnyčioje. Krikščionys yra pašaukti būti pasaulio šviesa. Taip Bažnyčia parodo, kad Kristus viešpatauja visai kūrinijai ir ypač žmonių visuomenei.
282106 Tikėjimo srityje niekas neturėtų būti „nei verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas pagal ją skelbti bet ką privačiai arba viešai, vienas arba drauge su kitais veikdamas ir neperžengdamas teisėtų ribų.“ Ta teisė yra pagrįsta pačia žmogaus prigimtimi, ir jo kilnumas leidžia jam laisvai priimti dieviškąją tiesą, kuri pranoksta šio pasaulio tvarką. „Todėl teisę į tokį saugumą nuo prievartos turi net tie asmenys, kurie nevykdo savo pareigos – tiesos ieškoti ir laikytis“.
282107 „Jei dėl ypatingų kurios nors tautos aplinkybių vienai religinei bendruomenei valstybės teisinėje santvarkoje suteikiamas specialus valstybinis pripažinimas, būtina drauge pripažinti ir saugoti visų piliečių bei religinių bendruomenių teisių laisvę tikėjimo srityje.“
282108 Teisė į religijos laisvę nėra nei moralinis pritarimas laikytis klaidos, nei klaidos įteisinimas, bet prigimtinė žmogaus teisė į pilietinę laisvę, tai yra į apsaugą nuo politinės valdžios išorinės prievartos religinėje srityje, neperžengiant teisėtų ribų. Visuomenės įstatymais ta prigimtinė teisė pripažintina taip, kad taptų pilietine teise.
282109 Teisė į religijos laisvę, kaip tokia, negali būti nei neribota, nei ribojama vien tik pozityvistinės ar natūralistinės „viešosios tvarkos“. Tos teisės „teisėtas ribas“ kiekvienam socialiniam būviui turi nustatyti politinė išmintis pagal bendrojo gėrio reikalavimus, o patvirtinti civilinė valdžia, „laikydamasi teisės nuostatų, atitinkančių objektyvią moralinę tvarką“.
292123 „Daugelis mūsų amžininkų to glaudaus gyvybinio ryšio su Dievu visiškai neįžvelgia arba tiesiog jį atmeta. Tad ateizmas priskirtinas prie opiausių mūsų meto klausimų.“
292124 Ateizmo sąvoka apima labai įvairius reiškinius. Dažnai jo forma yra praktinis materializmas, savo poreikius ir siekius apribojantis erdve ir laiku. Ateistinis humanizmas laikosi klaidingo požiūrio, kad „žmogus yra pats sau tikslas, vienintelis savo istorijos kūrėjas ir statytojas“. Kita nūdienio ateizmo forma žmogaus išlaisvinimo laukia iš ekonominio ir socialinio išlaisvinimo, tuo tarpu „religija savo prigimtimi kliudo šiam išvadavimui, sukeldama viltį prasimanytu būsimuoju gyvenimu, nukreipianti žmogų nuo žemiškosios karalystės kūrimo“.
292125 Neigdamas Dievo buvimą arba jo nepripažindamas, ateizmas yra nuodėmė religingumo dorybės atžvilgiu. Kaltę laibai gali sumažinti intencijos ir aplinkybės. „Todėl prie ateizmo atsiradimo gali nemažai prisidėti tikintieji religinio auklėjimo aplaidumu arba klaidingu tikėjimo aiškinimu, arba ir savo religinio, moralinio bei visuomeninio gyvenimo trūkumais daugiau pridengiantys negu atskleidžiantys tikrąjį Dievo ir religijos veidą“.
292126 Ateizmas dažnai remiasi klaidinga žmogaus autonomijos samprata, kuria siekiama atsiriboti nuo bet kokios priklausomybės Dievui. Tačiau „Dievo pripažinimas jokiu būdu neprieštarauja žmogaus orumui, nes šio orumo pagrindas ir atbaiga slypi pačiame Dieve.“
Bažnyčia žino, kad „savo skelbiamu mokymu atitinka slapčiausius žmogaus širdies troškimus“.
292127 Agnosticizmo formų yra įvairių. Kai kuriais atvejais agnostikas neneigia Dievo, net tvirtina, jog turi egzistuoti transcendentinė būtis, kuri vis dėlto nei pati gali apsireikšti, nei kas kitas gali ką nors apie ją pasakyti. Kitais atvejais agnostikas visai nekalba apie Dievo buvimą, nes esą neįmanoma to įrodyti, vadinasi, nei teigti, nei neigti.
292128 Agnosticizmas kartais gali imtis tam tikrų Dievo paieškų, bet lygiai taip pat būti Jam abejingas, vengti klausimo apie galutinę tikrovę ir rodyti sąžinės tingumą. Labai dažnai agnosticizmas sutampa su praktiniu ateizmu.
29398 Taip nusidėdamas, žmogus save patį iškėlė aukščiau Dievo ir kartu paniekino Dievą: jis verčiau pasirinko save, o ne Dievą, vadinasi, nesiskaitė su savo, kaip kūrinio, padėtimi, drauge pakenkdamas ir sau pačiam. Šventumo būkle apdovanotam žmogui buvo skirta, Dievo padedamam, pasiekti visą „sudievintojo“ garbę. Velnio suviliotas, jis užsigeidė būti „kaip Dievas“, tačiau „be Dievo, prieš Dievą, ne pagal Dievą“.
30845 Kad vėl suburtų visus nuodėmės išsklaidytus ir suklydusius savo vaikus, Tėvas panoro žmoniją sukviesti į savo Sūnaus Bažnyčią. Bažnyčia yra vieta, kurioje žmonija turi atrasti savo vienybę ir išganymą. Ji yra „sutaikintas pasaulis“.
Ji yra laivas, „kuris patikimai plaukia šiame pasaulyje, Šventosios Dvasios vėjui pučiant į Viešpaties kryžiaus iškeltas bures“. Pagal kitą Bažnyčios tėvų mėgstamą įvaizdį ji yra lyg Nojaus arka, vienintelė gelbinti nuo tvano.
302567 Dievas pirmas pašaukia žmogų. Nors žmogus ir pamiršta savo Kūrėją ar slepiasi nuo Jo veido, vaikosi savo stabų ar kaltina Dievą, kam jį apleido, gyvasis ir tikrasis Dievas nenuilstamai kviečia kiekvieną žmogų į slėpiningą susitikimą su Juo maldoje. Joje visada pirmas su meile kreipiasi ištikimasis Dievas, o žmogaus kreipimasis visada tėra atsakymas. Kuo labiau apsireiškia Dievas ir leidžia žmogui pačiam save pažinti, tuo labiau malda tampa abipusiu pašaukimu ir Sandoros drama, į kurią žodžiais ir veiksmais įsitraukia širdis. Ši drama driekiasi per visą išganymo istoriją.
30368 Dvasinė Bažnyčios tradicija įsakmiai mini ir širdį bibline „būties gelmių“ (plg. Jer 31, 33)
– asmens vidinio apsisprendimo už ar prieš Dievą – prasme.
3254 „Visa Žodžiu kuriąs ir palaikąs Dievas be perstojo žmonėms liudija apie save savo kūriniais ir, norėdamas atverti jiems kelią į dangiškąjį išganymą, pradžioje net ir pats apsireiškė pirmiesiems tėvams.“ Jis juos pakvietė artimai su Juo bendrauti apdovanodamas juos nuostabia malone ir teisumu.
32337 Dievas pats sukūrė regimąjį pasaulį su visu jo turtingumu, įvairove ir tvarka. Šventasis Raštas Kūrėjo veikimą vaizduoja simboliškai kaip šešias Dievo „darbo“ dienas, kurios baigiasi septintos dienos „poilsiu“. Šventasis tekstas apie sukūrimą moko tiesų, kurias Dievas apreiškė mūsų išganymui ir kurios leidžia „įžvelgti visos kūrinijos giliąją prigimtį, vertę ir paskirtį Dievo garbei“.
332500 Gero darymą lydi dvasinis pasitenkinimas ir moralinis grožis. Tiesa irgi neša džiaugsmą ir spindi dvasiniu grožiu. Tiesa savaime yra graži. Protingą sukurtosios ir nesukurtosios tikrovės pažinimą išreiškianti žodžio tiesa yra būtina protu apdovanotam žmogui, tačiau tiesa gali rasti ir kitokių, papildomų žmogiškos raiškos formų, ypač kai reikia išreikšti tai, kas neišsakoma: žmogaus širdies gelmes, sielos polėkius, Dievo slėpinį. Dar prieš apsireikšdamas žmogui tiesos žodžiais, Dievas jam apsireiškia visuotine kūrinijos kalba, savo Žodžio, savo Išminties darbais: visatos tvarka ir harmonija, kurios suprantamos ir vaikui, ir mokslo žmogui: „Juk iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas“ (Išm 13, 5), „nes pradinis grožio šaltinis juos sukūrė“ (Išm 13, 3).
Juk ji [Išmintis] yra Dievo galybės alsavimas ir tyras Visagalio šlovės išsiliejimas; užtat niekas, kas sutepta, į ją neįeina. Juk ji yra amžinosios šviesos atspindys, kuriamosios Dievo galybės veidrodis be dėmės ir jo gerumo paveikslas (Išm 7, 25–26). Ji yra puikesnė už saulę ir nustelbia visus žvaigždynus. Palyginta su dienos šviesa, ji atrodo šviesesnė, nes dieną išstumia naktis, o išminties joks nedorumas nenugali (Išm 7, 29–30). Buvau sužavėtas jos grožio (Išm 8, 2).
331730 Dievas sukūrė žmogų kaip protingą būtybę, apdovanodamas ją savo iniciatyva veikiančio ir už savo veiksmus atsakingo asmens kilnumu. „Juk Dievas norėjo žmogų 'palikti savo paties išminčiai' (Sir 15, 14), idant jis pats ieškotų Kūrėjo ir, laisvai jo laikydamasis, pasiektų visišką tobulumą bei tobulą laimę" .
Žmogus yra protingas ir tuo panašus į Dievą, sukurtas laisvas ir atsakingas už savo veiksmus.
331776 „Savo sąmonės gelmėse žmogus aptinka įstatymą, kurio nėra pats sau davęs, bet kurio privalo klausyti. Visada raginąs mylėti ir daryti gera, bet vengti bloga balsas reikalui esant suskamba širdies klausai: tai daryk, to venk. Tad žmogus turi savo širdyje Dievo įrašytą įstatymą [...]. Sąžinė yra slapčiausias žmogaus branduolys ir šventovė, kurioje jis esti vienas su Dievu, kalbančiu jo viduje.“
331703 Apdovanotas dvasine ir nemirtinga siela, žmogus yra „vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties“. Nuo pat savo prasidėjimo jis yra skirtas amžinajai palaimai.
33366 Bažnyčia moko, kad kiekvieną dvasinę sielą tiesiogiai kuria pats Dievas – ji nėra tėvų „gaminys“; Bažnyčia taip pat nurodo, kad siela yra nemirtinga;
ji nepražūva mirštant atskirta nuo kūno, bet vėl susijungs su juo galutinio prisikėlimo metu.
34199 „Tikiu į Dievą“: tai pirmasis ir pagrindinis tikėjimo išpažinimo teiginys. Visas Tikėjimo simbolis kalba apie Dievą, o apie žmogų ir pasaulį – tik siejant tai su Dievu. Visi „Credo“ straipsniai priklauso nuo pirmojo, kaip kad visi [Dekalogo] įsakymai aiškina pirmąjį. Kiti straipsniai mums padeda geriau pažinti Dievą tokį, kokį Jis tolydžio save apreiškė žmonėms. „Tikintieji pirmiausia išpažįsta, kad tiki į Dievą.“
3550 Žmogus gali savo prigimtu protu tikrai pažinti Dievą iš Jo kūrinių. Tačiau yra ir kita pažinimo tvarka, kurios žmogus savo jėgomis pasiekti negali. Tai dieviškasis Apreiškimas. Visai laisvu savo nutarimu Dievas apsireiškia žmogui ir jam save dovanoja. Jis tai daro atskleisdamas savo slėpinį, savo maloningąjį planą, sumanytą prieš amžius Kristuje visų žmonių labui. Tą planą Jis visiškai atskleidė atsiųsdamas savo mylimąjį Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, ir Šventąją Dvasią.
35159 Tikėjimas ir mokslas. „Nors tikėjimas ir viršija protą, bet tarp jų niekada negali būti tikro nesutarimo, kadangi tas pats Dievas, kuris apreiškia slėpinius ir įdiegia tikėjimą, žmogaus dvasiai yra davęs ir proto šviesą; o nei pats Dievas negali savęs neigti, nei tiesa prieštarauti tiesai.“ „Todėl metodinis kiekvienos pažinimo srities tyrinėjimas, jei tik atliekamas tikrai moksliškai ir laikantis moralės nuostatų, iš tiesų niekada neprieštaraus tikėjimui, nes ir žemiškieji, ir tikėjimo dalykai kyla iš to paties Dievo. Maža to, kas nuolankiai ir atkakliai stengiasi įžvelgti daiktų paslaptis, tas, pats to nė nežinodamas, yra tarsi vedamas už rankos Dievo, kuris palaiko visus dalykus ir padaro juos tokius, kokie jie yra.“
36355 „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Žmogui kūrinijoje skirta ypatinga vieta: jis yra sukurtas „pagal Dievo paveikslą“ (I); savo prigimtimi jis sujungia dvasinį ir medžiaginį pasaulį (II); jis sukurtas kaip „vyras ir moteris“ (III). Dievas jį priėmė į savo draugystę (IV).
371960 Prigimtinio įstatymo priesakus ne visi žmonės suvokia vienodai aiškiai ir tiesiogiai. Nusidėjusiam žmogui dabartiniame būvyje yra būtina malonė ir Apreiškimas, kad „visi žmonės nesunkiai, iš tiesų patikimai ir be klaidos priemaišų“ galėtų pažinti religines ir moralines tiesas. Prigimtinis įstatymas tampa Dievo parengtu ir su Šventosios Dvasios veikimu suderintu pagrindu apreikštajam Įstatymui ir malonei.
382036 Magisteriumo valdžia taip pat apima prigimtinio įstatymo įsakymus, kadangi jų laikytis, kaip reikalauja Kūrėjas, yra būtina išganymo sąlyga. Primindamas prigimtinio įstatymo nurodymus, Bažnyčios Magisteriumas atlieka esminę savo pranašiškosios užduoties dalį: skelbia žmonėms, kas jie iš tikrųjų yra, bei primena, kuo jie privalo būti Dievo akyse.
39851 Misijos motyvas. Savo misijinę pareigą bei užsidegimą Bažnyčia visados kildino iš Dievo meilės visiems žmonėms: „Kristaus meilė valdo mus...“
(2 Kor 5, 14). Iš tiesų Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4).
Dievas trokšta, kad visi, pažindami tiesą, būtų išganyti. Išganymas – tiesoje. Tie, kurie paklūsta tiesos Dvasiai, jau eina išganymo keliu; bet Bažnyčia, kuriai ta tiesa buvo patikėta, atsiliepdama į jų troškimą, privalo jiems ją nešti. Tikėdama visuotiniu išganymo planu, ji privalo būti misijinė.
41213 Nenusakomo vardo „Aš Esu, kuris Esu“ apreiškime glūdi tiesa, kad YRA vienas Dievas. Ta prasme Dievo vardas buvo suprastas verčiant Septuagintą, o paskui ir Bažnyčios tradicijos: Dievas – būties ir visokio tobulumo pilnatvė be pradžios ir be pabaigos. Visi kūriniai yra gavę iš Jo tai, kas jie yra ir ką turi, tik Jis yra būtis iš savęs ir iš savęs yra tas, kas Jis yra.
41299 Kadangi Dievas kūrė išmintingai, kūrinija yra darni: „Tu sutvarkei visa, žiūrėdamas ir saiko, ir skaičiaus, ir svorio“ (Išm 11, 20). Sukurta amžinajame Žodyje ir per Jį, „neregimojo Dievo atvaizdą“ (Kol 1, 15), kūrinija yra skirta žmogui, Dievo paveikslui, ir lygiuojasi į jį – pašauktą asmeniškai bendrauti su Dievu. Mūsų protas, būdamas dieviškojo Proto šviesos dalininkas,
gali suprasti, ką Dievas mums sako per savo kūriniją; žinoma, tam reikia didelių proto pastangų ir žmogaus nusižeminimo bei pagarbos Kūrėjui ir Jo darbui. Kilusi iš Dievo gerumo, kūrinija yra ir to gerumo dalininkė („Ir Dievas matė, kad tai gera [...], labai gera“: Pr 1, 4. 10. 12. 18. 21. 31.) Juk Dievas kūrinijos norėjo kaip dovanos žmogui, kaip jam skirto ir patikėto palikimo. Bažnyčia daug kartų turėjo ginti kūrinijos, kartu ir medžiaginio pasaulio, gerumą.
42212 Amžiams bėgant Izraelio tikėjimas galėjo plačiau ir giliau suvokti apreikšto dieviškojo vardo turtus. Dievas yra vienatinis, ir, be Jo, kitų dievų nėra. Jis pranoksta pasaulį ir istoriją. Jis sukūrė dangų ir žemę. „Jie praeis, o tu pasiliksi; susidėvės jie tartum drabužiai, o tu – vis tas pats, ir tavo metai be galo“ (Ps 102, 27–28).
Jame „nėra jokių atmainų ir jokių sambrėškų“ (Jok 1, 17). Jis yra „Kuris yra“ nuo amžių ir per amžius, ir Jis visada yra ištikimas sau ir savo pažadams.
42300 Dievas yra be galo didesnis už visus savo kūrinius: „savo didingumu apkloja dangaus aukštybes“ (Ps 8, 2), „Nesuvokiama jo didybė“ (Ps 145, 3). Tačiau, kadangi Jis yra vienvaldis ir laisvas Kūrėjas ir visko, kas egzistuoja, pirmoji Priežastis, Jis yra neapsakomai artimas savo kūriniams: „Mes jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28). Anot šv. Augustino, Jis yra „ giliau nei giliausia mano gelmė ir aukščiau nei pats aukščiausias mano aukštis“.
42370 Dievas jokiu būdu nėra žmogaus paveikslas, Jis nėra nei vyras, nei moteris. Dievas yra grynoji Dvasia, kurioje nėra vietos lyčių perskyrai. Tačiau vyro ir moters „tobulumai“ – motinos, tėvo ir sužadėtinio bruožai – bent iš dalies atspindi begalinį Dievo tobulumą.
43206 Apreikšdamas savo slėpiningą vardą YHWH, „Aš Esu, kuris yra“, arba „Aš Esu, kuris Esu“, arba „Aš tas, kuris Esu“, Dievas pasakė, kas Jis yra ir kokiu vardu Jį reikia vadinti. Tas Dievo vardas yra slėpiningas, kaip ir pats Dievas yra slėpinys. Tai apreikštas vardas, bet drauge lyg ir jo atsisakymas, tačiau tuo dar geriau išreiškiantis Dievą – Tą, kuris yra be galo aukščiau už visa, ką mes galime suprasti ar pasakyti: Jis yra „pasislėpęs Dievas“ (Iz 45, 15); Jo vardas yra nenusakomas, ir Jis yra Dievas, tapęs artimas žmonėms.
27-30, 44-452. Kodėl žmoguje glūdi Dievo troškimas?
Sukurdamas žmogų pagal savo paveikslą, Dievas pats įrašė jo širdyje troškimą jį regėti. Net jei jis šį troškimą ignoruoja, Dievas nesiliauja traukęs žmogaus prie savęs, idant šis gyventų ir rastų jame tiesos bei laimės pilnatvę, kurios be paliovos ieško. Savo prigimtimi ir pašaukimu žmogus yra religinė būtybė, pajėgi užmegzti bendrystę su Dievu. Šis artimas ir gyvybiškas ryšys su Dievu suteikia žmogui pamatinį orumą.
„Didis esi, Viešpatie, ir be galo girtinas […]. Sukūrei mus sau, ir nerami mūsų širdis, kol neatsilsės tavyje“ (šv. Augustinas).
31-36, 46-473. Ar galima pažinti Dievą vien proto šviesa?
Iš kūrinijos, t. y. iš pasaulio ir iš žmogaus asmens, žmogus vien savo protu tikrai gali pažinti Dievą kaip visatos pradžią ir tikslą, kaip aukščiausiąjį gėrį, kaip begalinę tiesą ir grožį.
37-384. Ar pakanka vien proto šviesos pažinti Dievo slėpinį?
Pažindamas Dievą vien proto šviesa, žmogus susiduria su daugybe sunkumų. Negana to, jis pats negali įžengti į dieviškojo slėpinio gilumą. Štai kodėl Dievas panoro savo Apreiškimu nušviesti ne tik žmogiškąjį supratingumą pranokstančias tiesas, bet ir religijos bei moralės tiesas, idant jas, kaip tokias prieinamas protui, per tai visi galėtų pažinti nesunkiai, su visišku tikrumu ir be jokios klaidos.
Apie Dievą galima kalbėti visiems ir su visais, remiantis žmogaus ir kitų kūrinių tobulumo apraiškomis, nors ir ribotai, bet atspindinčiomis begalinį Dievo tobulumą. Vis dėlto, net ir žinant, kad begalinio Dievo slėpinio niekada neįmanoma pilnatviškai išreikšti, mūsų kalbėseną būtina nuolatos gryninti, atsisakant to, kas yra įsivaizduota ir netobula.
11Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae 1, q. 2, a. 3, c., ed. Leon. 4, 31.
12Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, c. 2: DS 3004; plg. Ibid., De Revelatione, canon 2: DS 3026; Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 6: AAS 58 (1966) 819.
14Ibid.: DS 3876. Plg. Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, c. 2: DS 3005; Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 6: AAS 58 (1966) 819–820; Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae 1, q. 1, a. 1, c., ed. Leon. 4, 6.
15Liturgia Byzantina. Anaphora sancti Ioannis Chrysostomi, in: Liturgies Eastern and Western, ed. F. E. Brightman, Oksfordas, 1896, p. 384 (PG 63, 915).
16Laterano IV Susirinkimas, Cap. 2, De errore abbatis Ioachim: DS 806.
17Šv. Tomas Akvinietis, Summa contra gentiles 1, 30, ed. Leon. 13, 92.
