2 skirsnis. Krikščioniškosios laidotuvės
I. Paskutinės krikščionio Velykos
1681S-3541010—1014Krikščioniškąją mirties prasmę nušviečia velykinis Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinys. Kristuje sudėtos visos mūsų viltys. Krikščionis, kuris miršta Jėzuje Kristuje, palieka kūno buveinę ir įsikuria pas Viešpatį.15
1682S-354Mirties dieną krikščioniui baigiasi jo sakramentinis gyvenimas, prasidėjęs naujuoju gimimu per Krikštą, galutinis tampa Šventosios Dvasios patepimu suteiktas „panašumas“ į „Dievo Sūnaus paveikslą“, ir prasideda dalyvavimas Karalystės pokylyje, kurio jis jau yra ragavęs Eucharistijoje, nors jam dar ir reikėtų galutinio išskaistinimo, kad galėtų apsivilkti vestuviniu drabužiu.
1683S-354Bažnyčia, aprūpindama sakramentais,1020 kaip Motina nešė krikščionį savo glėbyje jo žemiškosios kelionės metu, palydi jį ir baigiantis kelionei, kad atiduotų „į Tėvo rankas“. 627Ji atnašauja Tėvui Kristuje Jo malonės vaiką ir su viltimi it sėklą laidoja žemėje kūną, kuris kelsis garbingas.16 Ši atnaša tobulai švenčiama Eucharistijos auka; iki jos ir po jos atliekami palaiminimai yra sakramentalijos.
II. Laidotuvių apeigos
1684S-355Krikščioniškosios laidotuvės yra Bažnyčios liturginis šventimas. Šiuo savo patarnavimu Bažnyčia nori ir pabrėžti veiksmingą bendrystę su mirusiuoju, ir įtraukti į ją laidoti susirinkusią bendruomenę, skelbdama jai amžinąjį gyvenimą.
1685S-355Įvairios laidotuvių apeigos išreiškia krikščioniškosios mirties velykinį pobūdį ir atitinka kiekvieno regiono aplinką bei tradicijas, netgi parenkant liturginę spalvą.17
1686S-356Y-278Romos liturgijos Laidotuvių apeigyne (OEx) pateikiami trys laidotuvių šventimo būdai atsižvelgiant į tai, kur tai vyksta (namuose, bažnyčioje, kapinėse) ir paisant svarbos, kuri tenka šeimai, vietos papročiams, kultūrai ir liaudiškajam pamaldumui. Laidotuvių eiga yra bendra visoms liturginėms tradicijoms. Joje svarbiausi keturi momentai:
1687S-356Y-278Priėmimas bendruomenėje. Šventimas pradedamas tikėjimo pasveikinimu. Mirusiojo artimieji pasveikinami „paguodos žodžiu“ (pasak Naujojo Testamento, tai viltį teikianti Šventosios Dvasios jėga18). Melstis susirinkusi bendruomenė taip pat išgirsta „amžinojo gyvenimo žodžius“. Bendruomenės nario mirties (arba mirties metinių bei septintoji ar trisdešimtoji po mirties) diena teikia progą pažvelgti anapus „šio pasaulio“ ir tikinčiųjų mintis pakreipti tikros tikėjimo į prisikėlusį Kristų perspektyvos linkme.
1688S-356Y-278Žodžio liturgijai per laidotuves būtina pasirengti ypač rūpestingai, nes tarp laidotuvių dalyvių gali būti tikinčiųjų, retai dalyvaujančių pamaldose, ir mirusiojo draugų nekrikščionių. Ypač homilijoje reikia „vengti gedulinio gražbyliavimo“19, o krikščioniškosios mirties slėpinį nušviesti prisikėlusiojo Kristaus šviesa.
1689S-356Y-2781371Eucharistijos auka. Jei apeigos vyksta bažnyčioje, krikščioniškosios mirties, kaip Velykų tikrovės, centras yra Eucharistija.20 Kaip tik tada Bažnyčia parodo savo veiksmingą bendrystę su mirusiuoju: atnašaudama Tėvui Šventojoje Dvasioje Kristaus mirties ir prisikėlimo auką, ji prašo, kad jos vaikas būtų nuvalytas nuo nuodėmių bei jų padarinių ir švęstų tobulas Velykas dalyvaudamas dangaus karalystės puotoje.21 Per taip švenčiamą Eucharistiją tikinčiųjų bendruomenė, ypač mirusiojo šeima, mokosi gyventi bendrystėje su tuo, kuris „užmigo Viešpatyje“, dalydamasi Kristaus Kūnu, kurio gyvas narys yra mirusysis, ir melsdamasi už jį ir su juo958.
1690S-356Y-278Atsisveikindama su mirusiuoju, Bažnyčia jį „paveda Dievui“. Tai „paskutinis 'sudie' (su Dievu), kuriuo krikščioniškoji bendruomenė atsisveikina su vienu iš savo narių, prieš išnešdama jo kūną laidoti“22. 2300Bizantijos tradicija tą atsisveikinimą išreiškia mirusiojo pabučiavimu:
Galutinai atsisveikinant „giedama ne tik dėl to, kad jis iškeliavo iš šio pasaulio ir išsiskyrė su mumis, bet ir dėl to, kad išlieka bendrystė ir vienybė. Mirtis anaiptol mūsų neišskiria, nes visi einame tuo pačiu keliu ir susitiksime toje pačioje vietoje. Mes niekada nebūsime išskirti, nes gyvename Kristui ir dabar esame suvienyti su Kristumi, eidami pas Jį. [...] Mes visi drauge būsime Kristuje“23.
KBK nuorodos
16801525 Tad kaip Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentai sudaro vienybę, vadinamą „įkrikščioninimo sakramentais“, lygiai taip Atgaila, Šventasis patepimas ir Eucharistija, priimti kaip Viatikas baigiantis krikščionio gyvenimui, yra „kelionei į Tėvynę parengiantys“ arba iš šio gyvenimo palydintys sakramentai.
16811010 Kristaus dėka krikščioniška mirtis turi teigiamą prasmę. „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas“ (Fil 1, 21). „Štai tikras žodis: jei mes su juo numirėme, su juo ir gyvensime“ (2 Tim 2, 11). Esminė krikščioniškos mirties naujovė yra tai, kad per Krikštą krikščionis jau yra sakramentiniu būdu „miręs su Kristumi“, idant pradėtų naują gyvenimą; ir jei mes mirštame Kristaus malonėje, fizinė mirtis užbaigia tą „mirimą su Kristumi“ ir galutinai mus įtraukia į Kristų Jo Atpirkimo aktu: Man verčiau mirti dėl Jėzaus Kristaus nei karaliauti iki žemės pakraščių. Aš ieškau To, kuris mirė už mus; trokštu To, kuris dėl mūsų prisikėlė. Artėja mano gimimas [...]. Leiskite man išvysti skaidriąją šviesą; o kai būsiu anapus, tada tapsiu žmogumi.
16811011 Mirtimi Dievas kviečia žmogų pas save. Dėl to krikščionis gali trokšti mirties panašiai kaip šv. Paulius: „Verčiau man mirti ir būti su Kristumi“ (Fil 1, 23); ir gali Kristaus pavyzdžiu savo mirtį paversti klusnumo ir meilės Tėvui aktu: Mano žemiški troškimai nukryžiuoti; [...] manyje sruvena gyvasis vanduo ir giliai manyje byloja: „Eikime pas Tėvą“. Noriu regėti Dievą, o norint Jį regėti, reikia numirti. Aš ne mirštu, bet einu į gyvenimą.
16811012 Krikščioniškoji mirties vizija yra ypač gerai išreikšta Bažnyčios liturgijoje: Gyvenimas, Viešpatie, tavo ištikimiesiems tik pasikeičia, bet nenutrūksta, ir, šios žemės laikinajam būstui suirus, danguje jų laukia amžinoji buveinė.
16811013 Mirtis yra žmogaus žemiškosios kelionės pabaiga, pabaiga Dievo jam dovanoto malonės ir gailestingumo meto savo žemiškajam gyvenimui tvarkyti pagal Dievo planą ir apsispręsti dėl savo galutinio likimo. Kai pasibaigs „vienintelė mūsų žemiškojo gyvenimo kelionė“, į jokį kitą žemišką gyvenimą mes jau nebegrįšime. „Žmonėms skirta vieną kartą mirti“ (Žyd 9, 27). Po mirties jokios „reinkarnacijos“ nėra.
16811014 Bažnyčia mus ragina rengtis mūsų mirties valandai („Nuo staigios ir netikėtos mirties gelbėk mus, Viešpatie“: senoji Visų Šventųjų litanija), prašyti Dievo Motiną mus užtarti „mūsų mirties valandą“ (malda „Sveika, Marija“) ir pavesti save šventajam Juozapui, laimingos mirties globėjui: Privalai taip elgtis ir mąstyti, lyg šiandien turėtum mirti. Jei tavo sąžinė gryna, mirtis labai nebaugina. Geriau reikia vengti nuodėmės, negu bėgti nuo mirties. Jei šiandien nesi pasirengęs mirti, kodėl manai, kad būsi pasirengęs rytoj? Tešlovina Tave, o mano Viešpatie, sesuo mūsų mirtis kūniškoji, kurios nė vienas gyvas žmogus išvengti negali. Vargas tiems, kurie mirs sunkiose nuodėmėse, palaiminti tie, kuriuos ji ras ištikimus Tavo švenčiausiajai valiai, nes antroji mirtis jiems nieko blogo neatneš.
16831020 Krikščionis, kuris savo mirtį susieja su Jėzaus mirtimi, žiūri į mirtį kaip į kelionę pas Jį ir įžengimą į amžinąjį gyvenimą. Mirštančiam krikščioniui paskutinį kartą tarusi Kristaus atleidimo ir išrišimo žodžius, paskutinį kartą juos patvirtinusi gydančiu patepimu ir suteikusi Viatiką – Kristų kaip maistą kelionei, Bažnyčia švelniai padrąsina: Krikščionio siela, ruoškis keliauti iš šio pasaulio vardan visagalio Dievo Tėvo, kuris tave sukūrė; vardan Jėzaus Kristaus, gyvojo Dievo Sūnaus, kuris už tave kentėjo; ir vardan Šventosios Dvasios, kuri tavyje išlieta. Tegul šiandien tavo vieta ir buveinė išlieka ramybėje pas Dievą šventame Zione su šventąja Dievo Gimdytoja Mergele Marija, su šventuoju Juozapu ir visais angelais bei Dievo šventaisiais. [...] [Sugrįžk] pas savo Kūrėją, kuris iš žemės dulkių tau suteikė pavidalą. Tad tave, iškeliaujantį iš šio gyvenimo, tepasitinka Švenčiausioji Mergelė Marija, Angelai ir visi Šventieji. [...] Veidas į veidą regėk savo Atpirkėją...
1683627 Kristaus mirtis buvo tikra mirtis ta prasme, kad užbaigė Jo žmogiškąjį gyvenimą žemėje. Bet dėl to, kad Dievo Sūnaus Asmuo buvo suvienytas su Jo kūnu, pastarasis netapo mirtingojo palaikais kaip visų kitų, „nes buvo neįmanoma, kad jis liktų mirties grobis“ (Apd 2, 24), ir todėl „dieviškoji galybė apsaugojo Kristaus kūną nuo suirimo“. Apie Kristų galima pasakyti dar ir taip: „Jis buvo atskirtas nuo gyvybės krašto“ (Iz 53, 8); ir: „Mano kūnas ilsėsis su viltimi, nes tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų buveinėje ir neduosi savo šventajam supūti“ (Apd 2, 26–27). To ženklas buvo Kristaus prisikėlimas „trečiąją dieną“ (1 Kor 15, 4; Lk 24, 46), dar ir todėl, kad buvo manoma, jog kūnas pradeda gesti ketvirtą dieną.
16891371 Eucharistijos auka yra aukojama ir už mirusius tikinčiuosius, „kurie yra mirę Kristuje, bet dar ne visiškai išskaistinti“, kad galėtų įžengti į Kristaus šviesą ir ramybę: Palaidokite tą kūną bet kur. Visiškai juo nesirūpinkite! Vieno jus prašau: vis vien, kur tik jūs būtumėte, prisiminkite mane prie Viešpaties altoriaus. Paskui [anaforoje] meldžiamės už jau užmigusius šventuosius tėvus ir vyskupus, ir bendrai už visus užmigusius pirma mūsų; mes tikime, kad tai duos labai daug naudos sieloms, už kurias meldžiamės šventos ir didingos aukos akivaizdoje. [...] Siųsdami Dievui savo maldas už tuos, kurie yra užmigę, nors ir buvo nusidėję, [...] atnašaujame už mūsų nuodėmes paaukotąjį Kristų, kad žmonėms draugiškas Dievas būtų jiems ir mums maloningas.
1689958 Bendrystė su mirusiaisiais. „Ypač pripažindama ši viso Jėzaus Kristaus mistinio Kūno bendravimą, keliaujančioji Bažnyčia nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių giliai pamaldžiai gerbė mirusiųjų atminimą ir, kadangi 'šventa ir išganinga yra mintis melstis už mirusius, kad jie būtų išvaduoti iš nuodėmių' (2 Mak 12, 46), stengėsi jiems padėti.“ Mūsų malda už mirusiuosius gali ne tik jiems padėti: mūsų užtarti, jie ir mus gali veiksmingai užtarti.
16902300 Su mirusiųjų kūnais turi būti elgiamasi pagarbiai ir meiliai, tikint ir viliantis, jog jie prisikels. Mirusiųjų laidojimas yra gailestingas darbas kūnui; tai pagarba Dievo vaikams – Šventosios Dvasios šventovėms.
KBKS nuorodos
1680-1683354. Koks yra ryšys tarp sakramentų ir krikščionio mirties?
Kristuje mirštantis krikščionis savo žemiškosios egzistencijos pabaigoje pasiekia Krikštu prasidėjusio, Sutvirtinimu sustiprinto ir Eucharistijos kaip išankstinio dalyvavimo dangiškajame pokylyje maitinto naujojo gyvenimo pilnatvę. Krikščionio mirties prasmė atsiskleidžia mūsų vienintelės vilties – Jėzaus Mirties ir Prisikėlimo šviesoje. Kristuje Jėzuje mirštantis krikščionis išeina „įsikurti pas Viešpatį“ (2 Kor 5, 8).
1684-1685355. Ką išreiškia laidotuvės?
Pagal įvairias apeigas, atitinkančias kiekvieno krašto aplinkybes ir tradicijas, švenčiamos laidotuvės išreiškia prisikėlimo viltyje glūdintį krikščioniškosios mirties velykinį pobūdį ir bendrystės su mirusiuoju jausmą, ypač meldžiantis dėl jo sielos išskaistinimo.
1686-1690356. Kokie yra pagrindiniai laidotuvių momentai?
Paprastai laidotuves sudaro keturi pagrindiniai momentai: mirusiojo palaikų priėmimas bendruomenėje paguodos ir vilties žodžiais, Žodžio liturgija, Eucharistinė auka ir atsisveikinimas, per kurį mirusiojo siela patikima Dievui, amžinojo gyvenimo šaltiniui, o kūnas, laukiant prisikėlimo, palaidojamas.
YC nuorodos
1686-1690278. Kaip laidojami krikščionys?
KBK išnašos
14Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150.
15Plg. 2 Kor 5, 8.
16Plg. 1 Kor 15, 42–44.
17Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 81: AAS 56 (1964) 120.
18Plg. 1 Tes 4, 18.
19Plg. Pirmasis laidojimo būdas, 41, in: Laidotuvių apeigos, Vilnius, 2004, p. 28.
20Plg. Įvadas, 1, in: Laidotuvių apeigos, Vilnius, 2004, p. 7.
21Plg. Pirmasis laidojimo būdas, 56, in: Laidotuvių apeigos, Vilnius, 2004, p. 37.
22Plg. Įvadas, 10, in: Laidotuvių apeigos, Vilnius, 2004, p. 10.
23Šv. Simeonas Tesalonikietis, De ordine sepulturae, 367: PG 155, 685.