Trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių. KBK

2 skirsnelis. Trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių

638^S-126^Y-104„Mes jums skelbiame Gerą Naujieną apie protėviams duotąjį pažadą: jį Dievas įvykdė mums, jų vaikams, prikeldamas Jėzų“ (Apd 13, 32–33). Jėzaus prisikėlimas yra mūsų tikėjimą į Kristų vainikuojanti tiesa; ši tiesa, pirmosios krikščionių bendruomenės įtikėta ir išgyventa kaip svarbiausia tiesa,90 Tradicijos perduota kaip pagrindinė, Naujojo Testamento dokumentais pagrįsta, drauge su kryžiumi skelbiama kaip esminė Velykų slėpinio dalis:651 991

Kristus prisikėlė iš numirusių,
Savo mirtimi mirtį nugalėjo,
Mirusiems gyvybę dovanojo.⁵⁴⁴

I. Istorinis ir transcendentinis įvykis

639^S-127^Y-106Kristaus prisikėlimo slėpinys yra realus įvykis; kaip liudija Naujasis Testamentas, jis turėjo istoriškai konstatuotų apraiškų. Jau šv. Paulius apie 56 metus galėjo rašyti korintiečiams: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai“ (1 Kor 15, 3–5). Apaštalas čia kalba apie gyvąją Prisikėlimo tradiciją, apie kurią sužinojo po savo atsivertimo prie Damasko vartų.⁵⁴⁵

Tuščias kapas

640^S-127^Y-105^Y-106„Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė!“ (Lk 24, 5–6). Velykų įvykyje pirmiausia susiduriame su tuščiu Jėzaus kapu. Jis dar nėra tiesioginis prisikėlimo įrodymas; kodėl Kristaus kūno nebėra kape, būtų galima aiškinti ir kitaip.⁵⁴⁶ Vis dėlto tuščią kapą visi suprato kaip svarbiausią ženklą; jį atradusiems Jėzaus mokiniams – pirmiausia šventoms moterims,⁵⁴⁷ o paskui Petrui⁵⁴⁸ – tai buvo pirma dingstis įtikėti, kad Viešpats tikrai prisikėlė. Mokinys, „kurį Jėzus mylėjo“ (Jn 20, 2), tvirtina, jog, įėjęs į tuščią kapą ir išvydęs „paliktas drobules“ (Jn 20, 5), „pamatė ir įtikėjo“⁵⁴⁹. 999Vadinasi, pamatęs tuščią kapą,⁵⁵⁰ jis suvokė, kad tai, jog Jėzaus kūno nėra kape, ne žmogaus darbas ir kad Jėzus ne taip paprastai grįžo į žemiškąjį gyvenimą, kaip yra buvę su Lozoriumi.⁵⁵¹

Prisikėlusiojo pasirodymai

641^S-127^Y-105^Y-106Pirmosios sutiko Prisikėlusįjį⁵⁵² Marija Magdalietė ir šventos moterys, ėjusios patepti Jėzaus kūno,⁵⁵³ nes Didžiojo penktadienio vakarą, artėjant šabui,⁵⁵⁴ Jis buvo palaidotas skubotai. Taigi moterys buvo pirmosios Kristaus prisikėlimo skelbėjos net patiems apaštalams.⁵⁵⁵ Tik paskui Jėzus pasirodė Petrui, vėliau Dvylikai.⁵⁵⁶ 553Tad Petras, pašauktas stiprinti savo brolių tikėjimo,⁵⁵⁷ Prisikėlusįjį pamatė anksčiau už juos, o pastarieji, remdamiesi jo liudijimu, galėjo drąsiai skelbti: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“ (Lk 24, 34).448

642^S-127^Y-105^Y-106Visa, kas tomis Velykų dienomis įvyko, įpareigojo kiekvieną apaštalą – ypač Petrą – kurti naująją erą, kuri išaušo Velykų rytmetį. 659 881Būdami Prisikėlusiojo liudytojai, jie lieka kertiniai Jo Bažnyčios akmenys. Pirmosios tikinčiųjų bendruomenės tikėjimas rėmėsi konkrečių, krikščionims pažįstamų ir daugiausia su jais tebegyvenusių žmonių liudijimu. Tie Kristaus prisikėlimo liudytojai⁵⁵⁸ pirmiausia yra Petras ir Dvylika,860 bet ne tik jie: Paulius aiškiai kalba apie Jėzaus pasirodymą „iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių“, po to „Jokūbui, paskui visiems apaštalams“⁵⁵⁹.

643^S-127^Y-105^Y-106Turint tokius liudijimus, neįmanoma Kristaus prisikėlimo perkelti už fizinės tikrovės ribų ir nepripažinti, jog tai istorinis įvykis. Faktai rodo, kad mokinių tikėjimas buvo itin stipriai išmėgintas jų Mokytojo kančia ir kryžiaus mirtimi; apie tai Jis pats buvo pranašavęs.⁵⁶⁰ Mokiniai (bent kai kurie iš jų) Kristaus kančios buvo taip sukrėsti, jog ne iš karto patikėjo Prisikėlimo naujiena. Evangelijos vaizduoja toli gražu ne mistinio pakilimo apimtą mokinių būrį, bet parodo juos prislėgtus (nuliūdusius: Lk 24, 17) ir išsigandusius.⁵⁶¹ Dėl to jie nepatikėjo šventomis moterimis, grįžusiomis nuo kapo, o jų „pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos“ (Lk 24, 11).⁵⁶² Velykų vakarą pasirodęs Vienuolikai, Jėzus „priekaištavo jiems už netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę jį prisikėlusį“ (Mk 16, 14).

644^S-127^Y-105^Y-106Net išvydę tikrą, prisikėlusį Jėzų, mokiniai dar dvejojo;⁵⁶³ visa tai jiems atrodė taip neįmanoma: jie manė, jog mato vaiduoklį – dvasią,⁵⁶⁴ „jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis“ (Lk 24, 41). Abejonių buvo išmėgintas ir Tomas;⁵⁶⁵ net per paskutinį Jėzaus pasirodymą Galilėjoje, apie kurį pasakoja Matas, „kai kurie dar abejojo“ (Mt 28, 17). Dėl to hipotezė, pagal kurią Prisikėlimas buvęs apaštalų tikėjimo (ar per didelio patiklumo) „vaisius“, yra visiškai nepagrįsta. Priešingai, jų tikėjimas Prisikėlimu radosi – Dievo malonei veikiant – iš tiesioginio susitikimo su tikru, prisikėlusiu Jėzumi.

Prisikėlusio Kristaus žmogystės būvis

645^S-129^Y-107Prisikėlusio Jėzaus sąlytis su mokiniais yra tiesioginis, jie gali Jį paliesti,⁵⁶⁶ drauge su Juo valgyti.⁵⁶⁷ Per tai Jis ragina juos įsitikinti, kad Jis nėra dvasia,⁵⁶⁸ 999o svarbiausia, kad prisikėlęs kūnas, kuris jiems matomas, yra tas pats, kuris buvo kankintas ir nukryžiuotas, nes jame tebėra Jo kančios žymės.⁵⁶⁹ Tačiau šis tikras ir paliečiamas kūnas tuo pat metu turi ir naujų išaukštinto kūno savybių: Jėzus nebėra pavaldus nei erdvės, nei laiko dėsniams, Jis gali atsirasti kur nori ir kada nori,⁵⁷⁰ nes Jo žmogiškoji prigimtis jau nebegali būti pririšta prie žemės ir priklauso vien dieviškajam Tėvui.⁵⁷¹ Dėl to prisikėlęs Jėzus absoliučiai laisvas pasirinkti, kaip Jis pasirodys mokiniams: ar kaip sodininkas,⁵⁷² ar „kitokiu pavidalu“ (Mk 16, 12) negu tas, prie kurio jie buvo pripratę, kad taip kuo labiau sužadintų jų tikėjimą.⁵⁷³

646^S-129^Y-107Kristaus prisikėlimas nebuvo sugrįžimas į žemiškąjį gyvenimą, kaip atsitikdavo Jam prikeliant mirusiuosius prieš Velykas: Jairo dukterį, jaunikaitį iš Naino, Lozorių. Šie darbai buvo stebuklingi įvykiai, tačiau stebuklingai prikelti asmenys Jėzaus galia sugrįždavo į „įprastinį“,934 žemišką gyvenimą. 549Kada nors jie ir vėl mirs. Kristaus prisikėlimas yra iš esmės kitoks. Su savo prisikėlusiu kūnu Jis pereina iš mirtingo į visai kitą gyvenimą anapus laiko ir erdvės. Per Prisikėlimą Jėzaus kūnas tapo kupinas Šventosios Dvasios galybės; pašlovintas jis dalyvauja dieviškajame gyvenime, ir šv. Paulius gali apie Kristų sakyti, jog Jis yra „žmogus iš dangaus“⁵⁷⁴.

Prisikėlimas kaip transcendentinis įvykis

647^S-128^Y-106„Štai ta naktis, kurioje, mirties pančius sutraukęs, Kristus Nugalėtojas pakilo iš kapo“, giedama Velykų „Exsultet“⁵⁷⁵. Iš tiesų niekas savo akimis nematė paties Prisikėlimo, ir nė vienas evangelistas jo neaprašė. Niekas negali pasakyti, kaip tai atrodė fiziškai. 1000Dar labiau pojūčiais nepagaunama jo slapčiausia esmė, perėjimas į kitą gyvenimą. Prisikėlimas, kaip įvykis, kurį patvirtina rastas tuščias kapas ir apaštalų susitikimai su prisikėlusiu Kristumi, vis dėlto peržengia ir pranoksta istoriją bei išlieka vienas svarbiausių tikėjimo slėpinių. Dėl to prisikėlęs Kristus apsireiškė ne pasauliui,⁵⁷⁶ bet savo mokiniams, „tiems, kurie buvo jį atlydėję iš Galilėjos į Jeruzalę. Dabar jie yra jo liudytojai žmonėms“ (Apd 13, 31).

II. Prisikėlimas – Švenčiausiosios Trejybės darbas

648^S-130258Kaip transcendentinis paties Dievo įsikišimas į kūriniją ir istoriją, Kristaus prisikėlimas yra tikėjimo dalykas.989 Jame trys dieviškieji Asmenys veikia drauge, bet pasireiškia kiekvienas savitai. Prisikėlimą savo galybe įvykdė Tėvas, kuris „prikėlė“ (Apd 2, 24) savo Sūnų Kristų ir tokiu būdu Jo žmogiškąją prigimtį663 – su Jo kūnu – tobulai įvedė į Trejybę. 445Geroji Naujiena galutinai apreiškia Jėzų, „šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi“ (Rom 1, 4). 272Šv. Paulius pabrėžia, kad Dievo galybė apsireiškė⁵⁷⁷ per Šventąją Dvasią, kuri atgaivino mirusią Jėzaus žmogystę ir ją iškėlė į Viešpaties garbę.

649^S-130Pats Sūnus prisikėlė irgi savo dieviškąja galia. Jėzus paskelbė, kad Žmogaus Sūnus turės daug kentėti, mirti ir po to prisikelti (aktyvia šio žodžio prasme⁵⁷⁸). Kitąsyk Jis aiškiai patvirtino: „Aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. [...] Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti“ (Jn 10, 17–18). Mes „tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė“ (1 Tes 4, 14).

650^S-130Bažnyčios tėvai gilinasi į Prisikėlimą remdamiesi dieviškuoju Kristaus Asmeniu; Jame išliko suvienyti ir siela, ir kūnas,626 kuriuos mirtis buvo išskyrusi: „Vieninga dieviškoji prigimtis išliko abiejose esminėse žmogaus dalyse; dėl to jos ir vėl susivienijo iš naujo. Vadinasi, mirtis suardė sudėtinę būtybę, o Prisikėlimas suvienijo abi perskirtas dalis.“⁵⁷⁹1005

III. Prisikėlimo prasmė ir jo svarba išganymui

651^S-131^Y-104„Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“ (1 Kor 15, 14). Prisikėlimas pirmiausia patvirtina tai, ką pats Kristus darė ir ko mokė. Visos, net žmogaus protui neprieinamiausios tiesos tampa tikėtinos,129 jei Kristus prisikeldamas galutinai įrodė savo dieviškąją valdžią,129 kaip ir buvo žadėjęs.274 274

652^S-131Kristaus prisikėlimas yra Senojo Testamento⁵⁸⁰ ir paties Jėzaus žemiškojo gyvenimo metu duotų pažadų įvykdymas.⁵⁸¹994 Posakis „kaip skelbė Raštai“⁵⁸² nurodo, kad su Kristaus prisikėlimu tie pranašavimai išsipildė.601

653^S-131445Prisikėlimas patvirtino Jėzaus dievystės tiesą. Jis buvo sakęs: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, suprasite, kad Aš Esu“ (Jn 8, 28). Nukryžiuotojo prisikėlimas įrodo, kad Jis iš tikrųjų yra „Aš Esu“, Dievo Sūnus ir pats Dievas. Šv. Paulius galėjo žydams pareikšti: „Protėviams duotąjį pažadą [...] Dievas įvykdė mums [...], prikeldamas Jėzų, kaip parašyta antrojoje psalmėje: 'Tu esi mano Sūnus, šiandien aš Tave pagimdžiau!'“ (Apd 13, 32–33).⁵⁸³ Kristaus prisikėlimas yra artimai susijęs su Dievo Sūnaus įsikūnijimo slėpiniu. Pagal amžinąjį Dievo planą jis jį atbaigia.422 461

654^S-131Yra du Velykų slėpinio aspektai: savo mirtimi Kristus mus išlaisvino iš nuodėmės, o prisikėlimu atvėrė kelią į naują gyvenimą. 1987Pastarasis pirmiausia yra nuteisinimas, grąžinantis mums Dievo malonę,⁵⁸⁴ „kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių [...], taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4). Tai reiškia, kad nuodėmės užtraukta mirtis yra nugalėta, o mums vėl grąžinta malonė.⁵⁸⁵1996 Nuteisinimą atbaigia įsūnijimas, nes žmonės tampa Kristaus broliais, kaip Jėzus pats vadina savo mokinius po Prisikėlimo: „Eikite ir pasakykite mano broliams“ (Mt 28, 10).⁵⁸⁶ Broliams ne prigimtimi, bet dovanota malone, nes įsūniams leista tikrai dalyvauti vienatinio Sūnaus gyvenime, kuris buvo iki galo apreikštas Jo prisikėlimu.

655^S-131^Y-108^Y-129Pagaliau Kristaus prisikėlimas – ir pats prisikėlęs Kristus – yra mūsų būsimojo prisikėlimo pagrindas ir šaltinis.989 „Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis [...]. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Kor 15, 20–22). 1002Laukiant, kol tai įvyks, prisikėlęs Kristus gyvena į Jį tikinčiųjų širdyse. Jame krikščionys „patyrė [...] būsimojo amžiaus galybę“ (Žyd 6, 5), o jų gyvenimą Kristus paslėpė dieviškajame gyvenime,⁵⁸⁷ „kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas“ (2 Kor 5, 15).

Santrauka

656^S-128^Y-105^Y-106Tikėjimas Prisikėlimu remiasi ir istoriniu, ir slėpiningu transcendentiniu įvykiu; istoriniu, nes jį paliudijo tikrai su Prisikėlusiuoju susitikę mokiniai; transcendentiniu, nes žmogiškoji Kristaus prigimtis įžengė į Dievo garbę.

657^S-128^Y-106Tuščias kapas ir paliktos drobulės parodė, kad Dievo galybe Kristaus kūnas buvo išvaduotas iš mirties pančių ir apsaugotas nuo suirimo. Šitaip mokiniai buvo paruošti susitikimui su Prisikėlusiuoju.

658^S-131^Y-59^Y-108Kristus, „mirusiųjų pirmgimis“ (Kol 1, 18), yra mūsų pačių prisikėlimo pradininkas, jau dabar nuteisinantis mūsų sielą,⁵⁸⁸ o kada nors atgaivinsiantis mūsų kūną.⁵⁸⁹

KBK nuorodos

63890 Dogmų tarpusavio ryšiai ir jų nuoseklumas aptinkami visame Kristaus slėpinio Apreiškime. Reikia atsiminti, kad „esama katalikiškojo mokymo tiesų laipsniškumo arba 'hierarchijos', nes jų ryšys su krikščioniškojo tikėjimo pamatu būna įvairus“.

KBK 90 kontekstas

638651 „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“ (1 Kor 15, 14). Prisikėlimas pirmiausia patvirtina tai, ką pats Kristus darė ir ko mokė. Visos, net žmogaus protui neprieinamiausios tiesos tampa tikėtinos, jei Kristus prisikeldamas galutinai įrodė savo dieviškąją valdžią, kaip ir buvo žadėjęs.

KBK 651 kontekstas

638991 Tikėti mirusiųjų prisikėlimą nuo pat pradžių buvo esminis krikščionių tikėjimo elementas. „Krikščionys yra tvirtai įsitikinę prisikėlimu iš numirusių; tuo tikėjimu mes gyvename“: Kaipgi kai kurie iš jūsų sako, jog nesą mirusiųjų prisikėlimo?! Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. [...] Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis (1 Kor 15, 12–14. 20).

KBK 991 kontekstas

640999 Kaip prisikels? Kristus prisikėlė su savo paties kūnu: „Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats!“ (Lk 24, 39); bet Jis negrįžo į žemiškąjį gyvenimą. Taip pat Jame „visi prisikels su savo kūnu, kurį turi dabar“, tačiau tas kūnas bus perkeistas į garbingąjį kūną, tai bus „dvasinis kūnas“ (1 Kor 15, 44): Gal kas paklaus: „Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie pasirodys?“ Neišmanėli! Ką tu pasėji, neatgimsta, jei prieš tai nenumiršta. Kad ir ką sėji, tu sėji ne būsimąjį kūną, bet pliką grūdą [...]. Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. [...] mirusieji bus prikelti jau negendantys [...]. Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe“ (1 Kor 15, 35–37. 42. 52–53).

KBK 999 kontekstas

641553 Jėzus Petrui patikėjo ypatingą valdžią: „Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 19). „Raktininko valdžia“ reiškia galią valdyti Dievo namus, Bažnyčią. Jėzus, „gerasis ganytojas“ (Jn 10, 11), tą pareigą patvirtino prisikėlęs: „Ganyk mano avis“ (Jn 21, 15–17). Galia „surišti ir atrišti“ reiškia galią atleisti nuodėmes, apibrėžti Bažnyčios mokymą ir priimti jos drausminius nuostatus. Tokią valdžią Jėzus suteikė Bažnyčiai per apaštalų, ypač Petro, tarnystę; jam vienam Jis aiškiai patikėjo Karalystės raktus.

KBK 553 kontekstas

641448 Evangelijose kai kurie žmonės, kreipdamiesi į Jį, labai dažnai vadina Jį „Viešpačiu“. Tas kreipinys rodo pas Jėzų ateinančių, laukiančių Jo pagalbos ir išgydymo žmonių pagarbą bei pasitikėjimą. Akinant Šventajai Dvasiai, taip būdavo pripažįstamas dieviškasis Jėzaus slėpinys. Susitikus su prisikėlusiuoju Jėzumi, tai virsta šlovinimu: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28). Pagaliau taip išreiškiama krikščionių tradicijai būdinga meilė ir prisirišimas: „Tai Viešpats!“ (Jn 21, 7).

KBK 448 kontekstas

642659 „Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mk 16, 19). Kristaus kūnas buvo pašlovintas nuo pat jo Prisikėlimo momento; tai parodė naujos, antgamtinės, tokiomis ir išliksiančios Jo kūno ypatybės. Tačiau per tas keturiasdešimt dienų, kai Jis su savo mokiniais bendrai valgė ir gėrė, aiškino jiems apie Dievo karalystę, Jo garbę dar dengė paprasta žmogiška išvaizda. Paskutinis Jėzaus pasirodymas baigėsi galutiniu Jėzaus, kaip žmogaus, įžengimu į dieviškąją garbę; tai simbolizavo debesis ir dangus, kuriame Jis dabar sėdi Dievo dešinėje. Tik vienąsyk Jis padarė išimtį ir pasirodė „lyg ne laiku gimusiam“ (1 Kor 15, 8) Pauliui, kad tuo paskutiniu pasirodymu padarytų jį apaštalu.

KBK 659 kontekstas

642881 Viešpats padarė savo Bažnyčios uola tik vieną Simoną, kurį pavadino Petru, ir jam įteikė jos raktus; jį paskyrė visos kaimenės ganytoju. „Tačiau Petrui duotas įgaliojimas surišti ir atrišti, be abejo, buvo suteiktas ir apaštalų kolegijai, esančiai vienybėje su savo galva.“ Ši pastoracinė Petro ir kitų apaštalų tarnyba yra vienas iš Bažnyčios pamatų. Tą darbą tęsia vyskupai, pirmumo teise vadovaujami popiežiaus.

KBK 881 kontekstas

642860 Apaštalams buvo pavesta niekam neperleidžiama užduotis: būti rinktiniais Viešpaties prisikėlimo liudytojais ir Bažnyčios pamatu. Bet iš čia kyla ir jų misijos nuolatinumas. Kristus jiems pažadėjo pasilikti su jais iki pasaulio pabaigos. „Kristaus patikėtoji apaštalams dieviškoji užduotis tęsis iki pasaulio pabaigos, nes Evangelija, kurią jie turi skelbti, kiekvienu metu yra viso Bažnyčios gyvenimo pagrindas. Todėl apaštalai pasirūpino [...] palikti įpėdinių.“

KBK 860 kontekstas

645999 Kaip prisikels? Kristus prisikėlė su savo paties kūnu: „Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats!“ (Lk 24, 39); bet Jis negrįžo į žemiškąjį gyvenimą. Taip pat Jame „visi prisikels su savo kūnu, kurį turi dabar“, tačiau tas kūnas bus perkeistas į garbingąjį kūną, tai bus „dvasinis kūnas“ (1 Kor 15, 44): Gal kas paklaus: „Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie pasirodys?“ Neišmanėli! Ką tu pasėji, neatgimsta, jei prieš tai nenumiršta. Kad ir ką sėji, tu sėji ne būsimąjį kūną, bet pliką grūdą [...]. Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. [...] mirusieji bus prikelti jau negendantys [...]. Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe“ (1 Kor 15, 35–37. 42. 52–53).

KBK 999 kontekstas

646934 „Dieviškuoju įsteigimu Bažnyčioje tarp Kristaus tikinčiųjų yra įšventintųjų tarnautojų, kurie teisėje vadinami dvasininkais; kiti vadinami pasauliečiais. Abiejose grupėse yra Kristaus tikinčiųjų, kurie, įsipareigodami gyventi pagal evangelinius patarimus [...], savitu būdu pašvenčiami Dievui ir tarnauja išganomajai Bažnyčios misijai.“

KBK 934 kontekstas

646549 Kai kurių žmonių išlaisvinimas iš žemiško blogio – bado, neteisybės, ligų ir mirties – yra Jėzaus mesijiniai ženklai; tačiau Jis atėjo ne tam, kad sunaikintų visą žemiškąjį blogį, bet kad išlaisvintų žmones iš dar sunkesnės vergovės, būtent nuodėmės, kuri trukdo jų pašaukimui būti Dievo vaikais ir yra jų visokio žmogiško vergavimo priežastis.

KBK 549 kontekstas

6471000 Tas „kaip“ pranoksta mūsų vaizduotę ir supratimą, jis prieinamas vien tikėjimu. Tačiau mūsų dalyvavimas Eucharistijoje jau leidžia mums iš anksto paragauti mūsų kūno perkeitimo per Kristų: Kaip žemiškoji duona, priėmusi Dievo žodžius, jau nebėra paprasta duona, bet yra Eucharistija, sudaryta iš dviejų elementų – žemiškojo ir dangiškojo, taip ir Eucharistiją priimantys mūsų kūnai jau nebėra nykstantys, o turi prisikėlimo viltį.

KBK 1000 kontekstas

648258 Visa dieviškoji ekonomija yra bendras trijų dieviškųjų Asmenų darbas. Būdama vienos ir tos pačios prigimties, Trejybė ir veikia vieningai bei vienodai. „Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia yra ne trys kūrinijos pradai, o vienas.“ Vis dėlto kiekvienas dieviškasis Asmuo bendrą darbą atlieka savitai. Bažnyčia, vadovaudamasi Naujuoju Testamentu, išpažįsta „vieną Dievą Tėvą, iš kurio yra visa; vieną Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį yra visa; ir vieną Šventąją Dvasią, kurioje yra visa“. Geriausiai dieviškųjų Asmenų savybes parodo dieviškosios misijos – Sūnaus Įsikūnijimas ir Šventosios Dvasios dovanojimas.

KBK 258 kontekstas

648989 Mes tvirtai tikime ir kartu viliamės, kad kaip Kristus tikrai prisikėlė iš numirusių ir amžinai gyvena, taip ir teisieji po mirties amžinai gyvens su prisikėlusiu Kristumi, ir Jis prikels juos paskutiniąją dieną. Kaip Jo, taip ir mūsų prisikėlimą įvykdys Švenčiausioji Trejybė: Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse (Rom 8, 11).

KBK 989 kontekstas

648663 Dabar Kristus sėdi Tėvo dešinėje: „Tėvo dešinė mums reiškia dievišką garbę ir šlovę, kurios apsuptas yra Dievo Sūnus, nuo amžių esąs Dievas ir vienesmis su Tėvu; kadangi Jis įsikūnijo ir Jo kūnas drauge buvo išaukštintas, tai ir su kūnu sėdi Tėvo dešinėje.“

KBK 663 kontekstas

648445 Po Prisikėlimo dieviškoji sūnystė pasirodė Jo šlovingo žmogiškojo asmens galybe, nes „šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių“ Jis buvo pristatytas „galingu Dievo Sūnumi“ (Rom 1, 4). Apaštalai galės liudyti: „Mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14).

KBK 445 kontekstas

648272 Tikėjimas į Dievą, kaip visagalį Tėvą, gali būti bandomas blogio ir kančios patirtimi. Kartais gali atrodyti, kad Dievo su mumis nėra ir kad Jis negali sutrukdyti blogiui įvykti. Tačiau Dievas Tėvas savo visagalybę apreiškė pačiu slėpiningiausiu būdu, nugalėdamas blogį laisvu savo Sūnaus nusižeminimu ir Jo prisikėlimu. Nukryžiuotasis Kristus „yra Dievo galybė ir Dievo išmintis. Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones“ (1 Kor 1, 24–25). Kristaus prisikėlimu ir išaukštinimu Tėvas apreiškė savo „galybės didybę mums, tikintiesiems, veikiant jo neribotai jėgai“ (Ef 1, 19).

KBK 272 kontekstas

650626 Kadangi nužudytasis „gyvybės Kūrėjas“ yra tas pats „Gyvasis, kuris prisikėlė“, Dievo Sūnaus dieviškajam Asmeniui būtina ir toliau egzistuoti su siela ir su kūnu, kuriuos buvo perskyrusi mirtis: Nors Kristus mirė kaip žmogus, ir šventa Jo siela atsiskyrė nuo nekaltojo kūno, tačiau Jo dievystė nebuvo atskirta nei nuo sielos, nei nuo kūno; dėl to vienas Asmuo nebuvo padalytas į du; mat Kristaus kūnas ir siela, kaip tokie, nuo pat pradžios egzistavo Žodžio Asmenyje, ir nors mirties jie buvo perskirti vienas nuo kito, kiekvienas iš jų liko tame pačiame viename Žodžio Asmenyje.

KBK 626 kontekstas

6501005 Kad prisikeltume su Kristumi, turime mirti su Kristumi, turime „palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį“ (2 Kor 5, 8). Iškeliaujant, t. y. mirštant, siela atsiskiria nuo kūno. Su savuoju kūnu ji bus vėl sujungta prisikėlimo dieną.

KBK 1005 kontekstas

651129 Tad Senąjį Testamentą krikščionys skaito mirusio ir prisikėlusio Kristaus šviesoje. Toks tipologinis skaitymas rodo neišsemiamą Senojo Testamento turinį. Tačiau negalima pamiršti, kad jo vertę sudaro Apreiškimas, kurį pats Viešpats patvirtino. Beje, ir Naujasis Testamentas skaitytinas Senojo Testamento šviesoje. Pirmykštė krikščionių katechezė nuolat juo naudodavosi. Anot seno priežodžio, „Senajame Testamente slypi Naujasis, o Naujajame atsiskleidžia Senasis.“

KBK 129 kontekstas

651274 „Tad niekas labiau nesutvirtins mūsų tikėjimo ir vilties, kaip gilus įsitikinimas, jog Dievui nėra nieko negalimo; tada žmogaus protas, suvokęs, kas yra Dievo visagalybė, lengvai ir nesvyruodamas pritars viskam, ką reikia tikėti, nors tai būtų nuostabūs ir nepaprasti, su įprastine gamtos tvarka bei dėsniais nesutaikomi dalykai.“

KBK 274 kontekstas

652994 Negana to: Jėzus tokį tikėjimą sieja su savo asmeniu: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jn 11, 25). Pats Jėzus paskutiniąją dieną prikels tuos, kurie bus į Jį tikėję, kurie bus valgę Jo Kūną ir gėrę Jo Kraują. Jau dabar Jis tai parodo ir laiduoja grąžindamas gyvybę kai kuriems mirusiems ir tuo skelbdamas savo paties prisikėlimą, kuris tačiau bus kitokio pobūdžio. Apie tą vienintelį įvykį Jis kalba kaip apie Jonos ženklą, Šventyklos ženklą: Jis praneša prisikelsiąs trečiąją dieną po nužudymo.

KBK 994 kontekstas

652601 Šis dieviškasis išganymo planas, pagal kurį turėjo žūti „teisusis Tarnas“, iš anksto buvo paskelbtas Raštuose kaip visuotinio atpirkimo, tai yra žmones iš nuodėmės vergijos išlaisvinusio atpirkimo, slėpinys. Šv. Paulius išpažįsta tikėjimą, kurį sakosi yra „gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai“ (1 Kor 15, 3). Atperkamoji Jėzaus mirtis pirmiausia įgyvendino pranašystę apie kenčiantį Dievo Tarną. Pats Jėzus pateikė savo gyvenimo ir kančios prasmę kenčiančio Dievo Tarno šviesoje. Prisikėlęs Jis šitaip aiškino Raštus Emauso mokiniams, o vėliau ir patiems apaštalams.

KBK 601 kontekstas

653445 Po Prisikėlimo dieviškoji sūnystė pasirodė Jo šlovingo žmogiškojo asmens galybe, nes „šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių“ Jis buvo pristatytas „galingu Dievo Sūnumi“ (Rom 1, 4). Apaštalai galės liudyti: „Mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14).

KBK 445 kontekstas

653422 „Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų Įstatymui, kad atpirktų esančius Įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įvaikystę“ (Gal 4, 4–5). Tai Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Geroji Naujiena: Dievas aplankė savo tautą. Jis įvykdė, ką buvo žadėjęs Abraomui ir jo palikuonims. Jis tai padarė pranokdamas visus lūkesčius: atsiuntė savo mylimąjį Sūnų.

KBK 422 kontekstas

653461 Kartodama šv. Jono posakį („Žodis tapo kūnu“: Jn 1, 14), Bažnyčia „Įsikūnijimu“ vadina faktą, kad Dievo Sūnus priėmė žmogiškąją prigimtį, norėdamas joje mus išganyti. Apie Įsikūnijimo slėpinį Bažnyčia gieda šv. Pauliaus perteiktą himną: Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 5–8 ).

KBK 461 kontekstas

6541987 Šventosios Dvasios malonė turi galią mus nuteisinti, tai yra nuplauti mūsų nuodėmes ir mums suteikti Dievo teisumą tikėjimu į Jėzų Kristų ir Krikštu: Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo. Mes žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios. Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje (Rom 6, 8–11).

KBK 1987 kontekstas

6541996 Mūsų nuteisinimas kyla iš Dievo malonės. Malonė yra Dievo palankumas, neužsitarnaujamai teikiama pagalba, kad atsilieptume į Jo pašaukimą: taptume Dievo vaikais, Jo įvaikiais, dieviškosios prigimties, amžinojo gyvenimo dalininkais.

KBK 1996 kontekstas

655989 Mes tvirtai tikime ir kartu viliamės, kad kaip Kristus tikrai prisikėlė iš numirusių ir amžinai gyvena, taip ir teisieji po mirties amžinai gyvens su prisikėlusiu Kristumi, ir Jis prikels juos paskutiniąją dieną. Kaip Jo, taip ir mūsų prisikėlimą įvykdys Švenčiausioji Trejybė: Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse (Rom 8, 11).

KBK 989 kontekstas

6551002 Kaip tiesa, kad Kristus mus prikels „paskutiniąją dieną“, taip tiesa ir tai, kad tam tikru būdu mes jau esame prisikėlę su Kristumi. Šventosios Dvasios dėka krikščionių gyvenimas jau dabar žemėje yra dalyvavimas Kristaus mirtyje ir prisikėlime: Su juo palaidoti krikšte, jūs tikėjimu jame prisikėlėte galybe Dievo, kuris jį prikėlė iš numirusių [...]. Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje (Kol 2, 12; 3, 1).

KBK 1002 kontekstas

KBKS nuorodos

639-644, 656-657127. Kokie ženklai liudija Jėzaus Prisikėlimą?

Be esminio ženklo – tuščio kapo, Jėzaus Prisikėlimą paliudijo moterys, pirmos susitikusios su Kristumi ir apie tai paskelbusios apaštalams. Po to Jėzus „pasirodė Kefui“ (Petrui), paskui – Dvylikai. „Vėliau jis pasirodė iš karto daugiau negu penkiems šimtams brolių“ (1 Kor 15, 5–6) ir kitiems. Apaštalai nebūtų galėję prasimanyti prisikėlimo, nes jis atrodė jiems neįmanomas; iš tiesų Jėzus net priekaištavo jiems dėl netikėjimo.

KBKS 127 kontekstas

645-646129. Kokia yra prisikėlusio Jėzaus kūno būklė?

Kristaus Prisikėlimas nebuvo grįžimas į žemiškąjį gyvenimą. Jo prisikėlęs kūnas yra tas, kuris buvo nukryžiuotas ir turi Kančios žymes, tačiau nuo šiol dalyvauja dieviškajame gyvenime, pasižymėdamas pašlovintojo kūno savybėmis. Todėl prisikėlęs Kristus gali visiškai laisvai pasirodyti savo mokiniams įvairiais aspektais, kaip norėdamas ir kur norėdamas.

KBKS 129 kontekstas

647, 656-657128. Kodėl Prisikėlimas kartu yra ir transcendentinis įvykis?

Būdamas istorinis įvykis, kurį galima nustatyti ir paliudyti ženklais bei liudijimais, Prisikėlimas kaip tikėjimo slėpinys peržengia ir pranoksta istoriją, nes jis yra Kristaus žmogystės įžengimas į Dievo šlovę. Dėl šios priežasties prisikėlęs Kristus pasirodo ne pasauliui, bet savo mokiniams, padarydamas juos savo liudytojais žmonėms.

KBKS 128 kontekstas

648-650130. Kokiu būdu Prisikėlimas yra Švenčiausiosios Trejybės veiksmas?

Kristaus Prisikėlimas yra transcendentinis Dievo veiksmas. Trys Asmenys taip veikia drauge, kaip jiems būdinga: Tėvas parodo savo galią, Sūnus „vėl pasiima“ (Jn 10, 17) laisvai paaukotą gyvybę, iš naujo suvienydamas savo sielą su kūnu, o Šventoji Dvasia jam teikia gyvybę ir jį pašlovina.

KBKS 130 kontekstas

651-655, 658131. Kokia yra Prisikėlimo prasmė ir išganomoji reikšmė?

Prisikėlimas yra Įsikūnijimo viršūnė. Juo patvirtinama Kristaus dievystė, taip pat visa, ką jis darė ir ko mokė. Juo įgyvendinami visi mums duoti dieviškieji pažadai. Be to, Prisikėlusysis nuodėmės ir mirties nugalėtojas yra mūsų nuteisinimo ir mūsų prisikėlimo pagrindas. Nuo tada Prisikėlimas laiduoja mums įsūnystės malonę – tikrą dalyvavimą viengimio Sūnaus gyvenime; laikų pabaigoje jis prikels mūsų kūną.

KBKS 131 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

544Liturgia Byzantina, Troparium in die Pashatis: Πεντηχοστάριον, Roma, 1884, p. 6.

545Plg. Apd 9, 3–18.

546Plg. Jn 20, 13; Mt 28, 11–15.

547Plg. Lk 24, 3.22–23.

548Plg. Lk 24, 12.

549Plg. Jn 20, 8.

550Plg. Jn 20, 5–7.

551Plg. Jn 11, 44.

552Plg. Mt 28, 9–10; Jn 20, 11–18.

553Plg. Mk 16, 1; Lk 24,1.

554Plg. Jn 19, 31.42.

555Plg. Lk 24, 9–10.

556Plg. 1 Kor 15, 5.

557Plg. Lk 22, 31–32.

558Plg. Apd 1, 22.

559Plg. 1 Kor 15, 4–8.

560Plg. Lk 22, 31–32.

561Plg. Jn 20, 19.

562Plg. Mk 16, 11. 13.

563Plg. Lk 24, 38.

564Plg. Lk 24, 39.

565Plg. Jn 20, 24–27.

566Plg. Lk 24, 39; Jn 20, 27.

567Plg. Lk 24, 30.41–43; Jn 21, 9.13–15.

568Plg. Lk 24, 39.

569Plg. Lk 24, 40; Jn 20, 20. 27.

570Plg. Mt 28, 9. 16–17; Lk 24, 15.36; Jn 20, 14.19.26; 21, 4.

571Plg. Jn 20, 17.

572Plg. Jn 20, 14–15.

573Plg. Jn 20, 14.16; 21, 4.7.

574Plg. 1 Kor 15, 35–50.

575Velyknaktis, Velykinis šlovinimas, 18, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 274.

576Plg. Jn 14, 22.

577Plg. Rom 6, 4; 2 Kor 13, 4; Fil 3, 10; Ef 1, 19–22; Žyd 7, 16.

578Plg. Mk 8, 31; 9, 9.31; 10, 34.

579Šv. Grigalius Nisietis, De tridui inter mortem et resurrectionem Domini nostri Iesu Christi spatio, in: Gregorii Nysseni opera, ed. W. Jaeger, H. Langerbeck, v. 9, Leidenas, 1967, p. 293–294 (PG 46, 417); plg. etiam Statuta Ecclesiae Antiqua: DS 325; Anastazas II, Laiškas In prolixitate epistulae: DS 359; Šv. Hormizdas, Laiškas Inter ea quae: DS 369; Toledo XI susirinkimas, Symbolum: DS 539.

580Plg. Lk 24, 26–27. 44–48.

581Plg. Mt 28, 6; Mk 16, 7; Lk 24, 6–7.

582Plg. 1 Kor 15, 3–4; Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150.

583Plg. Ps 2, 7.

584Plg. Rom 4, 25.

585Plg. Ef 2, 4–5; 1 Pt 1, 3.

586Plg. Jn 20, 17.

587Plg. Kol 3, 1–3.

588Plg. Rom 6, 4.

589Plg. Rom 8, 11.