147.

751 Žodis „bažnyčia“ (lot. ecclésia, gr. ekklēsia iš veiksmažodžio ek–kaléin – „šaukti iš kur“] reiškia „sušaukimą“ – paprastai religinio pobūdžio liaudies susirinkimą. [Lietuviškas žodis „bažnyčia“ kilęs iš senovės slavų boznica – maldykla]. Tas žodis dažnai vartojamas graikiškajame Senojo Testamento vertime įvardyti išrinktosios tautos susirinkimui Dievo akivaizdoje, o ypač susirinkimui prie Sinajaus, kur Izraelis gavo Įstatymą ir kur Dievas jį padarė savo šventąja tauta. Pirmoji į Kristų tikinčiųjų bendruomenė pasivadino „Ecclesia“, laikydama save to susirinkimo paveldėtoja. Į jį Dievas „sušaukia“ savo tautą iš visų žemės pakraščių. Graikų žodis Kyriaké, iš kurio kilo anglų church, o vokiečių Kirché, reiškia: „Viešpačiui priklausanti“.

752 Krikščionių kalboje žodis „Bažnyčia“ reiškia liturginį susirinkimą, taip pat vietinę bendruomenę arba visuotinę tikinčiųjų bendriją. Tos trys reikšmės yra neatskiriamos. „Bažnyčia“ yra tauta, kurią Dievas suburia iš viso pasaulio. Ji gyvuoja vietinėse bendruomenėse ir pasireiškia kaip liturginis, ypač eucharistinis susirinkimas. Ji gyvena Kristaus žodžiu ir kūnu ir taip pati tampa Kristaus kūnu.

KBK 751-752 kontekstas

777 Žodis „Bažnyčia“ [ekklēsia] reiškia „sušaukimą“, surinkimą draugėn tų, kuriuos Dievo Žodis sušaukia, kad sudarytų Dievo tautą; Kristaus kūnu maitinama, ji pati turi tapti Kristaus kūnu.

KBK 777 kontekstas

804 Į Dievo tautą įsitraukiama per tikėjimą ir Krikštą. „Visi žmonės yra pašaukti į naująją Dievo tautą“, kad Kristuje „sudarytų vieną šeimą ir vieną Dievo tautą“.

KBK 804 kontekstas

148.

753 Šventajame Rašte randame daugybę tarpusavyje susijusių įvaizdžių ir simbolių, kuriais Apreiškimas kalba apie neišsemiamą Bažnyčios slėpinį. Įvaizdžiai, paimti iš Senojo Testamento, yra pagrindinės – „Dievo tautos“ – idėjos variantai. Naujajame Testamente visi įvaizdžiai siejami su Kristumi, kuris tampa „Galva“ tautos, nuo šiol būsiančios Jo kūnu. Į Kristų, kaip į centrą, yra orientuoti įvaizdžiai, „paimti ar iš piemenų gyvenimo, ar iš žemdirbystės, ar iš statybos, ar iš šeimos ir jungtuvių“.

754 „Bažnyčia yra avidė, kurios vienintelės ir būtinos durys yra Kristus. Taip pat ji yra kaimenė, kurios ganytoju pasiskelbė būsiąs pats Dievas ir kurios avys, nors valdomos žmogiškų piemenų, be perstojo yra vedamos ir stiprinamos paties Kristaus, gerojo Piemens ir vyriausiojo Ganytojo, paaukojusio už jas savo gyvybę.“

755 „Bažnyčia yra Dievo dirbama žemė, arba dirva. Toje dirvoje auga senasis alyvmedis, kurio šventosios šaknys buvo patriarchai; jame įvyko ir įvyks žydų ir pagonių sutaikinimas. Bažnyčia buvo dangaus Sodininko įveista kaip rinktinis vynuogynas. Tikrasis vynmedis yra Kristus, teikiąs gyvybę ir našumą šakelėms, tai yra mums; būdami Bažnyčioje, pasiliekame jame ir be jo nieko negalime padaryti.“

756 „Taip pat dažnai Bažnyčia vadinama Dievo statiniu. Pats Viešpats palygino save su akmeniu, kuris, statytojų atmestas, tapo kertiniu (Mt 21, 42 ir kt.; plg. Apd 4, 11; 1 Pt 2, 7; Ps 118, 22). Bažnyčia apaštalų statoma ant šio pamato ir gauna iš jo savo tvirtybę ir vienybę. Tas statinys vadinamas įvairiais vardais: Dievo namais, kuriuose gyvena jo šeima, Dievo buveine Dvasioje, Dievo padangte tarp žmonių, ir ypač – garbingąja šventykla. Simboliškai vaizduojamą iš akmenų pastatytomis bažnyčiomis, ją apgieda Bažnyčios tėvai, o liturgija pagrįstai lygina su šventuoju miestu, naująja Jeruzale. Mes patys šioje žemėje esame naudojami kaip gyvi akmenys jo statybai. Tą šventąjį miestą Jonas regi pasaulio atnaujinimo metu nužengiant iš dangaus, nuo Dievo, 'išsipuošusią kaip nuotaką savo sužadėtiniui' (plg. Apr 21, 1–2).“

757 „Bažnyčia, vadinama 'aukštybių Jeruzale' ir 'mūsų motina' (Gal 4, 26), taip pat aprašoma kaip tyra nekaltojo Avinėlio Sužadėtinė, kurią 'Kristus mylėjo [...] ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų' (Ef 5, 25–26), kurią susiejęs su savimi neišardoma Sandora be paliovos 'maitina ir globoja' (Ef 5, 29).“

KBK 753-757 kontekstas

149.

758 Svarstant Bažnyčios slėpinį, pirmiausia dera apmąstyti jos kilmę iš Švenčiausiosios Trejybės sumanymo ir tolydų jo įgyvendinimą istorijoje.

759 „Amžinasis Tėvas visiškai laisvu ir paslaptingu savo išminties ir gerumo sprendimu sukūrė pasaulį, nutarė išaukštinti žmones, padarydamas juos dieviškojo gyvenimo dalyviais“; į tą gyvenimą Jis kviečia visus žmones savo Sūnuje. „Tuos, kurie tiki į Kristų, Tėvas nusprendė pašaukti į šventąją Bažnyčią.“ Ši „Dievo šeima“ Tėvo valia buvo kuriama ir vystoma tolydžio ilgais žmonijos istorijos laikotarpiais: iš tiesų Bažnyčia buvo „jau nuo pasaulio pradžios pavaizduota ženklais ir įstabiai parengta Izraelio tautos istorijos bei Senosios Sandoros, galų gale įsteigta, nužengusios Šventosios Dvasios apreikšta, amžių pabaigoje bus garbingai atbaigta.“

760 „Pasaulis buvo sukurtas turint prieš akis Bažnyčią“, – sakydavo pirmųjų amžių krikščionys. Dievas kūrė pasaulį, numatydamas mūsų dalyvavimą Jo dieviškajame gyvenime; tai turės įvykti „suburiant“ žmones Kristuje, ir tas „sambūris“ bus Bažnyčia. Bažnyčia yra visų dalykų tikslas, ir net skaudžiausios permainos, tokios kaip angelų nuopuolis ir žmogaus nuodėmė, buvo Dievo leistos vien kaip proga ir priemonė parodyti visą Jo galybę ir padovanoti pasauliui begalinę meilę: Kaip Dievo valia yra darbas ir vadinasi pasaulis, taip Jo siekis yra žmonių išganymas, ir jis vadinasi Bažnyčia.

761 Dievo tautą pradėta telkti tuojau pat, kai nuodėmė suardė žmonių bendrystę su Dievu ir tarp jų pačių. Bažnyčios sutelkimas, galima sakyti, buvo Dievo reakcija į nuodėmės sukeltą chaosą. Šis vienybės atkūrimas paslapčia vyksta visose tautose: Dievui „brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apd 10, 35).

762 Pasirengimas suburti Dievo tautą prasidėjo labai seniai, kai Dievas pašaukė Abraomą ir jam pažadėjo, kad jis taps didelės tautos tėvu. Tiesiogiai rengtis pradėta, kai Dievas išsirinko Izraelį būti Jo tauta. Išrinktasis Izraelis turi būti būsimojo visų tautų sutelkimo ženklas. Bet jau pranašai kaltino Izraelį, kam jis sulaužė Sandorą ir elgiasi kaip ištvirkėlė. Jie skelbia naują ir amžiną Sandorą. „Kristus įkūrė tą naująją sandorą.“

763 Sūnui buvo skirta įgyvendinti – laikų pilnatvei atėjus – Tėvo išganomąjį planą; toks buvo Jo atsiuntimo motyvas. „Viešpats Jėzus savo Bažnyčią pradėjo skelbdamas džiugią naujieną – nuo amžių Raštuose pažadėtosios Dievo karalystės atėjimą.“ Kad įvykdytų Tėvo valią, Kristus įsteigė dangaus karalystę žemėje. Bažnyčia yra „jau dabar slėpiningai pasaulyje esanti Kristaus karalystė“.

764 „Toji karalystė šviečia žmonėms iš Kristaus žodži7, darbų ir paties buvimo.“ Kas priima Jėzaus žodžius, tas „priima pačią Karalystę“. Karalystės ūglis ir pradžia yra „mažoji kaimenė“ (Lk 12, 32) tų, kuriuos Jėzus pasišaukė pas save ir kuriuos Jis pats gano. Jie sudaro tikrąją Jėzaus šeimą. Tuos, kuriuos subūrė apie save, Jis moko naujai elgtis ir tinkamai melstis.

765 Savajai bendruomenei Viešpats Jėzus dovanojo struktūrą, kuri išliks tol, kol Karalystė bus visiškai atbaigta. Pirmiausia Jis išsirinko Dvylika ir jų vadu paskyrė Petrą. Atstovaudami dvylikai Izraelio giminių, jie yra naujosios Jeruzalės pamato akmenys. Dvylika ir kiti mokiniai ne tik dalyvauja Kristaus misijoje, Jo valdžioje, bet ir dalijasi Jo likimu. Visais tais veiksmais Kristus savo Bažnyčiai deda pamatus ir ją stato.

766 Tačiau Bažnyčia pirmiausia gimė iš visiško Kristaus atsidavimo mūsų išganymui, pradėto įsteigiant Eucharistiją ir užbaigto ant kryžiaus. Bažnyčios „pradžios ir plėtros ženklas buvo kraujas ir vanduo, ištekėję iš nukryžiuotojo Jėzaus šono“. „Juk iš užmigusio ant kryžiaus Kristaus šono kilo nuostabus visos Bažnyčios sakramentas.“ Kaip Ieva buvo padaryta iš užmigusio Adomo šonkaulio, taip Bažnyčia gimė iš nukryžiuotojo Kristaus pervertos širdies.

KBK 758-766 kontekstas

778 Bažnyčia yra drauge ir Dievo sumanytas kelias, ir tikslas: kuriant pasaulį iš anksto numatyta, Senosios Sandoros parengta, Jėzaus Kristaus žodžiais ir veiksmais įsteigta, Jo atperkančiu kryžiumi ir prisikėlimu įtvirtinta, ji buvo Šventosios Dvasios išliejimu apreikšta kaip išganymo slėpinys. Ji bus atbaigta dangaus garbėje kaip visų „atpirktų iš žmonijos“ susivienijimas.

KBK 778 kontekstas

150.

767 „Atlikus darbą, kurį Tėvas pavedė Sūnui žemėje atlikti, Sekminių dieną buvo atsiųsta Šventoji Dvasia, idant Bažnyčia būtų nuolatos šventinama.“ Tą dieną „buvo viešai apreikšta žmonėms ir Evangelija, pradėta skleisti įvairioms tautoms.“ Kadangi Bažnyčia yra visų žmonių „sušaukimas“ į išganymą, ji savo prigimtimi yra misijinė ir Kristaus siunčiama į visas tautas, kad jų žmones padarytų Kristaus mokiniais.

768 Kad Bažnyčia galėtų vykdyti savo misiją, Šventoji Dvasia „moko ir tvarko įvairiomis hierarchinėmis ir charizminėmis dovanomis“. „Šitaip Bažnyčia, aprūpinta savo Steigėjo dovanomis ir ištikimai laikydamasi jo priesakų mylėti, nusižeminti ir savęs išsižadėti, yra siunčiama skelbti ir visose tautose kurti Kristaus ir Dievo karalystės. Ji pati yra šios karalystės ūglis ir pradžia žemėje.“

769 Bažnyčia bus „visiškai ištobulinta vien dangaus garbėje“ Kristui šlovingai sugrįžus. Ligi tos dienos „Bažnyčia keliauja pasaulio persekiojama ir Dievo guodžiama“. Čia, žemėje, ji jaučiasi esanti tremtyje, toli nuo Viešpaties, ir trokšta galutinio Karalystės atėjimo, tai yra „susijungti garbėje su savo Karaliumi“. Bažnyčios, o per ją ir pasaulio garbingas atbaigimas įvyks ne be didelių išmėginimų. Ir tik tada „visi teisieji – nuo Adomo, nuo teisiojo Abelio iki paskutinio išrinktojo – bus suburti pas Tėvą visuotinėje Bažnyčioje“.

KBK 767-769 kontekstas

151.

770 Bažnyčia gyvuoja istorijoje, bet drauge ją ir pranoksta. Regimojoje Bažnyčios tikrovėje tiktai „tikėjimo akimis“ galima sykiu įžvelgti ir dvasinę tikrovę, dieviškojo gyvenimo nešėją.

771 „Kristus, vienatinis tarpininkas, savo šventąją Bažnyčią – tikėjimo, vilties ir meilės bendruomenę – šioje žemėje įsteigė kaip regimąją sąrangą, per kurią visiems skleidžia tiesą ir malonę.“ Bažnyčia yra drauge: — „hierarchiškai sutvarkyta bendrija ir mistinis Kristaus Kūnas; — regimas sambūris ir dvasinė bendruomenė; — žemiškoji Bažnyčia ir dangaus gėrybėmis praturtintoji Bažnyčia“. Šios skirtingos plotmės drauge sudaro „vieną sudėtinę tikrovę, suaugusią iš žmogiškojo pradmens ir dieviškojo pradmens“: Bažnyčios prigimčiai „būdinga tai, kad ji kartu yra žmogiška ir dieviška, regima ir apdovanota neregimąja tikrove, veržli, veikli ir atsidėjusi kontempliacijai, gyvenanti šiame pasaulyje, tačiau keleivė. Ir tokiu būdu sutvarkyta, kad tai, kas joje žmogiška, yra nukreipta ir palenkta tam, kas dieviška, regima – tam, kas neregima, veikla – kontempliacijai, dabartis – būsimajam miestui, kurio ieškome“. Kokia ji nužeminta! Ir kokia didinga! Kedaro palapinė ir Dievo šventovė; žemiškas būstas ir dangaus rūmai; molinė bakūžė ir karališka pilis; marus kūnas ir šviesos šventykla; išdidžiųjų paniekinta ir Kristaus sužadėtinė! O Jeruzalės dukterys, jinai juoda, bet graži, pablyškusi nuo ilgos tremties nuovargio ir kančių, tačiau papuošta dangiško grožio.

772 Bažnyčioje Kristus įgyvendina ir apreiškia savo paties slėpinį kaip Dievo sumanymą: „Visa [...] iš naujo suvienyti Kristuje“ (Ef 1, 10). Šv. Paulius „didele paslaptimi“ (Ef 5, 32) vadina Kristaus ir Bažnyčios sužadėtuvių ryšį. Kadangi Bažnyčia yra suvienyta su Kristumi kaip su savo Sužadėtiniu, ji pati savo ruožtu tampa slėpiniu. Mąstydamas apie jos slėpinį, šv. Paulius sušunka: „Kristus jumyse – garbės viltis“ (Kol 1, 27).

773 Bažnyčioje ta žmonių bendrystė su Dievu per meilę, kuri „niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 8), yra tikslas, kuriam pajungtos visos, su šiuo praeinančiu pasauliu susijusios Bažnyčios sakramentinės priemonės. „Jos [hierarchinė] struktūra ištisai skirta padėti Kristaus narių šventumui. O šventumas matuojamas 'didžiąja paslaptimi', kurioje Sužadėtinė meilės dovana atsako į Sužadėtinio dovaną.“ Marija mus visus pranoksta šventumu, kuris yra Bažnyčios – Sužadėtinės, neturinčios jokios dėmės nei raukšlės, – slėpinys. Dėl to „Bažnyčia, būdama Petro, dar labiau yra Marijos“.

KBK 770-773 kontekstas

779 Bažnyčia yra drauge regima ir dvasiška, hierarchinė visuomenė ir mistinis Kristaus Kūnas. Ji yra viena, sudaryta iš dviejų – žmogiškojo ir dieviškojo – elementų. Tai jos slėpinys, kurį priimti galima tik tikėjimu.

KBK 779 kontekstas

152.

774 Graikų žodis mysterion [slėpinys] buvo verčiamas į lotynų kalbą dviem žodžiais: mysterium ir sacramentum. Vėliau sacramentum buvo aiškinamas kaip slėpiningos išganymo tikrovės, kurią išreiškia žodis mysterium, regimas ženklas. Ta prasme pats Kristus yra išganymo slėpinys: „Nėra kito slėpinio, tik Kristus.“ Išganingoji Jo šventos ir pašventinančios žmogystės veikla yra išganymo sakramentas, kuris pasireiškia ir veikia Bažnyčios sakramentuose (juos Rytų Bažnyčios taip ir vadina „šventais slėpiniais“). Septyni sakramentai yra ženklai ir priemonės, kuriomis Šventoji Dvasia skleidžia Kristaus – Galvos malonę Jo kūne – Bažnyčioje. Tad Bažnyčia turi ir teikia tą neregimą malonę, kurią pati išreiškia. Šia analogine prasme ji ir vadinama „sakramentu“.

775 „Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“: būti glaudžios žmonių ir Dievo jungties sakramentu yra pirmasis Bažnyčios tikslas. Kadangi žmonių bendrumo pagrindas yra jungtis su Dievu, Bažnyčia taip pat yra žmonijos vienybės sakramentas. Joje ta vienybė jau gyvuoja, nes Bažnyčia suburia „visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apr 7, 9) žmones; kartu ji yra tos visiškai įgyvendintos vienybės, kuri dar turi būti pasiekta, „ženklas ir įrankis“.

776 Kaip sakramentas, Bažnyčia yra Kristaus įrankis. Ji Jo „skiriama būti visiems atpirkimo priemone“ , „visuotinis išganymo sakramentas“, kuriuo Kristus „apreiškia ir drauge vykdo Dievo meilės žmogui slėpinį“. Ji yra „regimas Dievo meilės žmonijai planas“; ta meilė nori, „kad visa žmonių giminė sudarytų vieną Dievo tautą, suaugtų į vieną Kristaus kūną, susijungtų į vieną Šventosios Dvasios šventovę“.

KBK 774-776 kontekstas

780 Bažnyčia šiame pasaulyje yra išganymo sakramentas, Dievo ir žmonių bendrystės ženklas ir įrankis.

KBK 780 kontekstas