Tikiu „kūno iš numirusių prisikėlimą“
202. Ką reiškia sąvoka kūnas ir kuo ji svarbi?
203. Ką reiškia kūno prisikėlimas?
204. Koks sąryšis tarp Kristaus Prisikėlimo ir mūsų prisikėlimo?
205. Kas mirštant nutinka mūsų sielai ir kūnui?
KBK nuorodos
202.
990 Žodis „kūnas“ reiškia silpną ir mirtingą žmogų. „Kūno prisikėlimo“ prasmė ta, kad po mirties gyvens ne tik nemirtingoji siela, bet ir mūsų „mirtingieji kūnai“ (Rom 8, 11) bus vėl gyvi.
1015 „Kūnas yra išganymo ašis.“ Mes tikime į Dievą, kūno Kūrėją; mes tikime į Žodį, tapusį kūnu, kad atpirktų kūną; mes tikime kūno prisikėlimą, kuriuo atbaigiamas jo sukūrimas ir atpirkimas.
203.
990 Žodis „kūnas“ reiškia silpną ir mirtingą žmogų. „Kūno prisikėlimo“ prasmė ta, kad po mirties gyvens ne tik nemirtingoji siela, bet ir mūsų „mirtingieji kūnai“ (Rom 8, 11) bus vėl gyvi.
204.
998 Kas prisikels? Visi mirę žmonės: „Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5, 29).
1002 Kaip tiesa, kad Kristus mus prikels „paskutiniąją dieną“, taip tiesa ir tai, kad tam tikru būdu mes jau esame prisikėlę su Kristumi. Šventosios Dvasios dėka krikščionių gyvenimas jau dabar žemėje yra dalyvavimas Kristaus mirtyje ir prisikėlime: Su juo palaidoti krikšte, jūs tikėjimu jame prisikėlėte galybe Dievo, kuris jį prikėlė iš numirusių [...]. Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje (Kol 2, 12; 3, 1).
1003 Krikštu suvienyti su Kristumi, tikintieji jau realiai dalyvauja dangiškame prikeltojo Kristaus gyvenime, tačiau šis „gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve“ (Kol 3, 3). Dievas mus „prikėlė ir pasodino danguje su Kristumi Jėzumi“ (Ef 2, 6). Maitinami Jo Kūnu Eucharistijoje, mes jau priklausome Kristaus Kūnui. Kai prisikelsime paskutiniąją dieną, mes taip pat su Juo pasirodysime šlovingi (plg. Kol 3, 4).
205.
992 Mirusiųjų prisikėlimą Dievas apreiškė savo tautai laipsniškai. Mirusiųjų kūno prisikėlimo viltį iš esmės žadino tikėjimas į vieną Dievą, viso žmogaus, jo kūno ir sielos Kūrėją. Dangaus ir žemės Kūrėjas ištikimai laikosi savo Sandoros su Abraomu ir jo palikuonimis. Toje dviguboje perspektyvoje ima ryškėti tikėjimas prisikėlimu. Kankiniai Makabėjai kankinami išpažįsta: Pasaulio Karalius mus prikels naujam amžinam gyvenimui. Mes mirštame už jo įstatymus! (2 Mak 7, 9). Aš pasirinkau mirti nuo žmonių rankos su viltimi, duota Dievo, kad jis mane sugrąžins į gyvenimą (2 Mak 7, 14).
993 Fariziejai ir daugelis Viešpaties amžininkų turėjo prisikėlimo viltį. Jėzus tvirtai to mokė. Sadukiejams, kurie tai neigė, Jis atsakė: „Argi ne todėl klystate, kad neišmanote nei Raštų, nei Dievo galybės?!“ (Mk 12, 24). Tikėjimas prisikėlimu remiasi tikėjimu į Dievą, kuris yra „ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas“ (Mk 12, 27).
994 Negana to: Jėzus tokį tikėjimą sieja su savo asmeniu: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jn 11, 25). Pats Jėzus paskutiniąją dieną prikels tuos, kurie bus į Jį tikėję, kurie bus valgę Jo Kūną ir gėrę Jo Kraują. Jau dabar Jis tai parodo ir laiduoja grąžindamas gyvybę kai kuriems mirusiems ir tuo skelbdamas savo paties prisikėlimą, kuris tačiau bus kitokio pobūdžio. Apie tą vienintelį įvykį Jis kalba kaip apie Jonos ženklą, Šventyklos ženklą: Jis praneša prisikelsiąs trečiąją dieną po nužudymo.
995 Būti Kristaus liudytoju reiškia būti „Jo prisikėlimo liudytoju“ (Apd 1, 22), su Juo valgiusiu ir gėrusiu, „Jam prisikėlus iš numirusių“ (Apd 10, 41). Krikščioniškoji prisikėlimo viltis ypač išreikšta susitikimuose su prisikėlusiu Kristumi. Mes prisikelsime kaip Jis, su Juo, per Jį.
996 Nuo pat pradžių krikščionys, išpažindami tikį prisikėlimą, susidūrė su nesupratimu ir pasipriešinimu. „Krikščionių tikėjimui dėl nieko taip karštai, atkakliai, tvirtai ir vaidingai nebuvo prieštaraujama, kaip dėl kūno prisikėlimo.“ Apskritai pripažįstama, kad po mirties žmogaus asmuo toliau gyvena dvasiškai. Bet kaip patikėti, kad aiškiai marus kūnas galėtų prisikelti amžinajam gyvenimui?
997 Ką reiškia „prisikelti“? Žmogui mirus ir sielai atsiskyrus nuo kūno, žmogaus kūnas suyra, o jo siela eina susitikti su Dievu ir laukti, kada bus suvienyta su išaukštintuoju savo kūnu. Visagalis Dievas Jėzaus prisikėlimo galia mūsų kūnui galutinai grąžins negęstančią gyvybę ir sujungs jį su mūsų siela.
998 Kas prisikels? Visi mirę žmonės: „Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5, 29).
999 Kaip prisikels? Kristus prisikėlė su savo paties kūnu: „Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats!“ (Lk 24, 39); bet Jis negrįžo į žemiškąjį gyvenimą. Taip pat Jame „visi prisikels su savo kūnu, kurį turi dabar“, tačiau tas kūnas bus perkeistas į garbingąjį kūną, tai bus „dvasinis kūnas“ (1 Kor 15, 44): Gal kas paklaus: „Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie pasirodys?“ Neišmanėli! Ką tu pasėji, neatgimsta, jei prieš tai nenumiršta. Kad ir ką sėji, tu sėji ne būsimąjį kūną, bet pliką grūdą [...]. Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. [...] mirusieji bus prikelti jau negendantys [...]. Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe“ (1 Kor 15, 35–37. 42. 52–53).
1000 Tas „kaip“ pranoksta mūsų vaizduotę ir supratimą, jis prieinamas vien tikėjimu. Tačiau mūsų dalyvavimas Eucharistijoje jau leidžia mums iš anksto paragauti mūsų kūno perkeitimo per Kristų: Kaip žemiškoji duona, priėmusi Dievo žodžius, jau nebėra paprasta duona, bet yra Eucharistija, sudaryta iš dviejų elementų – žemiškojo ir dangiškojo, taip ir Eucharistiją priimantys mūsų kūnai jau nebėra nykstantys, o turi prisikėlimo viltį.
1001 Kada prisikels? Tikrų tikriausiai „paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 39–40. 44. 54; 11, 24); „pasaulio pabaigoje“. Iš tiesų prisikėlimas iš numirusių yra glaudžiai susijęs su antruoju Kristaus atėjimu: Pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje (1 Tes 4, 16).
1002 Kaip tiesa, kad Kristus mus prikels „paskutiniąją dieną“, taip tiesa ir tai, kad tam tikru būdu mes jau esame prisikėlę su Kristumi. Šventosios Dvasios dėka krikščionių gyvenimas jau dabar žemėje yra dalyvavimas Kristaus mirtyje ir prisikėlime: Su juo palaidoti krikšte, jūs tikėjimu jame prisikėlėte galybe Dievo, kuris jį prikėlė iš numirusių [...]. Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje (Kol 2, 12; 3, 1).
1003 Krikštu suvienyti su Kristumi, tikintieji jau realiai dalyvauja dangiškame prikeltojo Kristaus gyvenime, tačiau šis „gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve“ (Kol 3, 3). Dievas mus „prikėlė ir pasodino danguje su Kristumi Jėzumi“ (Ef 2, 6). Maitinami Jo Kūnu Eucharistijoje, mes jau priklausome Kristaus Kūnui. Kai prisikelsime paskutiniąją dieną, mes taip pat su Juo pasirodysime šlovingi (plg. Kol 3, 4).
1004 Tos dienos belaukiant, tikinčiojo kūną ir sielą jau yra sukilninęs buvimas „Kristuje“; dėl to reikia gerbti savo ir kito kūną, ypač kai jis kenčia: Kūnas skirtas [...] Viešpačiui, o Viešpats – kūnui. Prikėlęs Viešpatį, Dievas ir mus prikels savo galybe. Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? [...] jūs nebepriklausote patys sau [...]. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu! (1 Kor 6, 13–15. 19–20).
1016 Mirtis atskiria sielą nuo kūno, bet prikeldamas Dievas grąžins negęstančią gyvybę mūsų perkeistam kūnui, sujungdamas jį su mūsų siela. Kaip Kristus prisikėlė ir amžinai gyvena, taip ir mes prisikelsime paskutiniąją dieną.
1017 „Mes tikime, kad tikrai prisikels tas kūnas, kurį turime dabar.“ Nors į kapą sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis, „dvasinis kūnas“ (1 Kor 15, 44).
1018 Dėl gimtosios nuodėmės žmogus turi patirti „kūno mirtį, nuo kurios [...], jei nebūtų nusidėjęs, būtų buvęs apsaugotas“.
206.
1005 Kad prisikeltume su Kristumi, turime mirti su Kristumi, turime „palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį“ (2 Kor 5, 8). Iškeliaujant, t. y. mirštant, siela atsiskiria nuo kūno. Su savuoju kūnu ji bus vėl sujungta prisikėlimo dieną.
1006 „Mirtis aiškiausiai iškelia žmogiškosios būklės mįslę.“ Žiūrint vienaip, kūno mirtis yra natūralus dalykas, tačiau tikėjimo akimis ji yra tikras „atpildas už nuodėmę“ (Rom 6, 23). Tiems, kurie miršta Kristaus malonėje, ji yra dalyvavimas Kristaus mirtyje, kad galėtų dalyvauti ir Jo prisikėlime.
1007 Mirtis yra žemiškojo gyvenimo pabaiga. Mūsų gyvenimas trunka tam tikrą laiką, kuriam bėgant mes keičiamės ir senstame; kaip ir visoms gyvoms žemės būtybėms, mirtis mums atrodo normali gyvenimo pabaiga. Tas mirties bruožas verčia mus skubėti: žinojimas, jog esame mirtingi, primena, kad turime ribotą laiką gyvenimui realizuoti: Atsimink Kūrėją savo jaunystės dienomis. Dulkės sugrįš į žemę, kaip jos kadaise buvo, o gyvybės alsavimas sugrįš pas Dievą, kuris jį davė (Koh 12, 1. 7).
1008 Mirtis yra nuodėmės padarinys. Autentiškai aiškindamas Šventojo Rašto ir Tradicijos ištaras, Bažnyčios Magisteriumas moko, kad mirtis atėjo į pasaulį dėl žmogaus nuodėmės. Nors žmogaus prigimtis ir buvo mirtinga, Dievas jam neskyrė mirti. Mirtis buvo priešinga Dievo Kūrėjo planams, ji atėjo į pasaulį kaip nuodėmės padarinys. „Kūno mirtis, nuo kurios žmogus, jei nebūtų nusidėjęs, būtų buvęs apsaugotas“, yra žmogaus „paskutinis priešas“ (1 Kor 15, 26), kurį reikia nugalėti.
1009 Kristus pakeitė mirtį. Jėzus, Dievo Sūnus, taip pat iškentėjo žmogišką mirtį. Tačiau, nepaisydamas jos baimės, Jis pasitiko mirtį visiškai ir laisvai atsidavęs savo Tėvo valiai. Jėzaus klusnumas mirties prakeiksmą pavertė palaima.
1010 Kristaus dėka krikščioniška mirtis turi teigiamą prasmę. „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas“ (Fil 1, 21). „Štai tikras žodis: jei mes su juo numirėme, su juo ir gyvensime“ (2 Tim 2, 11). Esminė krikščioniškos mirties naujovė yra tai, kad per Krikštą krikščionis jau yra sakramentiniu būdu „miręs su Kristumi“, idant pradėtų naują gyvenimą; ir jei mes mirštame Kristaus malonėje, fizinė mirtis užbaigia tą „mirimą su Kristumi“ ir galutinai mus įtraukia į Kristų Jo Atpirkimo aktu: Man verčiau mirti dėl Jėzaus Kristaus nei karaliauti iki žemės pakraščių. Aš ieškau To, kuris mirė už mus; trokštu To, kuris dėl mūsų prisikėlė. Artėja mano gimimas [...]. Leiskite man išvysti skaidriąją šviesą; o kai būsiu anapus, tada tapsiu žmogumi.
1011 Mirtimi Dievas kviečia žmogų pas save. Dėl to krikščionis gali trokšti mirties panašiai kaip šv. Paulius: „Verčiau man mirti ir būti su Kristumi“ (Fil 1, 23); ir gali Kristaus pavyzdžiu savo mirtį paversti klusnumo ir meilės Tėvui aktu: Mano žemiški troškimai nukryžiuoti; [...] manyje sruvena gyvasis vanduo ir giliai manyje byloja: „Eikime pas Tėvą“. Noriu regėti Dievą, o norint Jį regėti, reikia numirti. Aš ne mirštu, bet einu į gyvenimą.
1012 Krikščioniškoji mirties vizija yra ypač gerai išreikšta Bažnyčios liturgijoje: Gyvenimas, Viešpatie, tavo ištikimiesiems tik pasikeičia, bet nenutrūksta, ir, šios žemės laikinajam būstui suirus, danguje jų laukia amžinoji buveinė.
1013 Mirtis yra žmogaus žemiškosios kelionės pabaiga, pabaiga Dievo jam dovanoto malonės ir gailestingumo meto savo žemiškajam gyvenimui tvarkyti pagal Dievo planą ir apsispręsti dėl savo galutinio likimo. Kai pasibaigs „vienintelė mūsų žemiškojo gyvenimo kelionė“, į jokį kitą žemišką gyvenimą mes jau nebegrįšime. „Žmonėms skirta vieną kartą mirti“ (Žyd 9, 27). Po mirties jokios „reinkarnacijos“ nėra.
1014 Bažnyčia mus ragina rengtis mūsų mirties valandai („Nuo staigios ir netikėtos mirties gelbėk mus, Viešpatie“: senoji Visų Šventųjų litanija), prašyti Dievo Motiną mus užtarti „mūsų mirties valandą“ (malda „Sveika, Marija“) ir pavesti save šventajam Juozapui, laimingos mirties globėjui: Privalai taip elgtis ir mąstyti, lyg šiandien turėtum mirti. Jei tavo sąžinė gryna, mirtis labai nebaugina. Geriau reikia vengti nuodėmės, negu bėgti nuo mirties. Jei šiandien nesi pasirengęs mirti, kodėl manai, kad būsi pasirengęs rytoj? Tešlovina Tave, o mano Viešpatie, sesuo mūsų mirtis kūniškoji, kurios nė vienas gyvas žmogus išvengti negali. Vargas tiems, kurie mirs sunkiose nuodėmėse, palaiminti tie, kuriuos ji ras ištikimus Tavo švenčiausiajai valiai, nes antroji mirtis jiems nieko blogo neatneš.
1019 Jėzus, Dievo Sūnus, laisva valia iškentė mirtį už mus visiškai ir laisvai atsidavęs Dievo, savo Tėvo, valiai. Savo mirtimi Jis mirtį nugalėjo atverdamas visiems žmonėms išganymo galimybę.