Antras įsakymas. KBK | KATEKIZMAS.LT

2 skirsnis. Antras įsakymas

Nenaudosi piktam Viešpaties, savo Dievo, vardo (Iš 20, 7).⁶⁷

Protėviams buvo pasakyta: „Nelaužyk priesaikos“ [...]. O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite (Mt 5, 33–34).

I. Viešpaties vardas yra šventas 2807-2815

2142^S-447^Y-359Antru įsakymu nurodoma gerbti Viešpaties vardą. Kaip ir pirmas įsakymas, jis išplaukia iš religingumo dorybės ir konkrečiau nustato mūsų žodžių vartoseną, kai kalbama apie šventus dalykus.

2143^S-447^Y-359Tarp visų Apreiškimo žodžių yra vienas ypatingas: juo apreiškiamas Jo vardas.203 Dievas patiki savo vardą tiems, kurie į Jį tiki, apreiškia jiems savo Asmens slėpinį. Dovanoti vardą yra pasitikėjimo ir bičiulystės ženklas. „Viešpaties vardas yra šventas.“ 435Dėl to žmogus negali juo piktnaudžiauti, turi jį atminti, tyliai ir su meile pagerbdamas, ⁶⁸ savo kalboje minėti tik aukštindamas, šlovindamas ir garbindamas.⁶⁹

2144^S-447^Y-359Pagarba Dievo vardui išreiškiama derama pagarba pačiam Dievo slėpiniui ir visiems šventiems dalykams, kuriuos tas vardas primena. Šventybės jausmas susijęs su religingumo dorybe:

Ar šventos baimės ir pagarbos jausmai yra krikščioniški jausmai, ar ne? Niekas negali tuo protingai abejoti. Tai jausmai, kurie tikrai mus apimtų ir būtų labai stiprūs, jeigu mes sąmoningai išgyventume čia pat esantį didingąjį Dievą. Juos patirsime tikrai suvokę Jį esant su mumis. Patirsime tiek, kiek tikėsime, kad Jis yra šalia mūsų. Neturėti tų jausmų reiškia nesuvokti, netikėti, kad Jis tikrai yra su mumis.⁷⁰

2145^S-447^Y-3592472Tikintysis privalo liudyti Viešpaties vardą, be baimės išpažindamas savo tikėjimą.⁷¹ 427Pamokslai ir katechezė turi būti perskverbti šventos pagarbos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardui.

2146^S-447^Y-359Antru įsakymu draudžiama piktnaudžiauti Dievo vardu, tai yra netinkamai vartoti Dievo, Jėzaus Kristaus, Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir visų šventųjų vardus.

2147^S-447^Y-3592101Dievo vardu kitiems duodami pažadai įpareigoja Dievo garbe, ištikimybe, tiesakalbiškumu bei valdžia. Jie būtinai turi būti vykdomi. Jų netesėti reiškia piktnaudžiauti Dievo vardu ir tarsi daryti Dievą melagiu.⁷²

2148^S-447^Y-359Piktžodžiavimas tiesiogiai prieštarauja antram įsakymui. Piktžodžiauti reiškia – viduje arba išorėje – tarti neapykantos Dievui žodžius, Jam priekaištauti, mesti Jam iššūkį, blogai apie Jį kalbėti, nepagarbiai apie Jį atsiliepti, piktnaudžiauti Dievo vardu. Šv. Jokūbas smerkia tuos žmones, kurie „piktžodžiauja tam gražiam [Jėzaus] vardui, kuriuo [yra] pavadinti“ (Jok 2, 7). Piktžodžiavimo draudimas apima ir žodžius, nukreiptus prieš Kristaus Bažnyčią, šventuosius, šventus dalykus. Piktžodžiavimas taip pat yra pastangos Dievo vardu dangstyti nusikaltimus, pavergti tautas, kankinti ar mirčiai pasmerkti žmones. Piktnaudžiavimas Dievo vardu, darant nusikaltimus, sukelia panieką religijai.

1756Piktžodžiavimas prieštarauja privalomai Dievo ir Jo švento vardo pagarbai. Jis, kaip toks, yra sunki nuodėmė.⁷³

2149^S-447^Y-359Dievo vardo įterpimas į linkėjimus bloga, nors jais neketinama piktžodžiauti, yra nepagarba Viešpačiui. Antru įsakymu taip pat draudžiama Dievo vardą vartoti magijoje:

Didis Jo vardas, kai tariamas pagerbiant didingą Dievo didybę. Šventas Jo vardas, kai tariamas garbinant Dievą ir bijant Jį įžeisti.⁷⁴

II. Viešpaties vardo tarimas be reikalo

2150^S-448^Y-359Antru įsakymu draudžiama melagingai prisiekti. Duoti priesaiką reiškia kviesti Dievą paliudyti tai, kas tvirtinama, šauktis teisingojo Dievo, kad Jis laiduotų, jog prisiekiama teisingai. Priesaika įpareigoja Viešpaties vardu. „Bijosi tik VIEŠPATIES, savo Dievo, jam tarnausi ir tik jo vardu prisieksi“ (Įst 6, 13).

2151^S-448^Y-359Atmesti melagingą priesaiką yra pareiga Dievui. 215Kaip Kūrėjas ir Viešpats, Dievas yra visokios tiesos pagrindas. Žmogaus žodis arba esti suderintas su Dievu, kaip pačia Tiesa, arba jai prieštarauja. Teisinga ir teisėta priesaika susieja žmogaus žodį su Dievo tiesa. Melaginga priesaika Dievo šaukiamasi, kad jis paliudytų melą.

2152^S-449^Y-3592476Priesaikos laužytojas prisiekdamas pažada tai, ko neketina įvykdyti, arba vėliau neįvykdo to, ką buvo pažadėjęs prisiekdamas.1756 Priesaikos laužymas yra didelė nepagarba Tam, kuris yra kiekvieno žodžio Viešpats. Priesaika įpareigoti daryti bloga nesuderinama su Dievo vardo šventumu.

2153^S-449^Y-359Jėzus antrą įsakymą išdėstė Kalno pamoksle: „Esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: 'Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas'. O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite [...]. Verčiau jūs sakykite: 'Taip', jei taip, 'Ne', jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“ (Mt 5, 33–34. 37).⁷⁵ Jėzus moko, kad kiekviena priesaika susijusi su Dievu ir kad ja pagerbtinas Jo buvimas kiekviename žodyje. 2466Santūrus Dievo minėjimas kalboje lygiavertis pagarbiam dėmesingumui Jo buvimui čia ir dabar, kurį paliudijame ar paniekiname kiekviena savo ištara.

2154^S-449^Y-359Sekdama šv. Pauliumi,⁷⁶ Bažnyčios tradicija suvokė, kad Jėzus nedraudžia prisiekti, jeigu jai tai daroma dėl svarbaus ir teisingo reikalo (pavyzdžiui, teisme). „Priesaika, t. y. Dievo vardo šaukimasis tiesai paliudyti, gali būti duodama tik laikantis tiesos, išminties ir teisingumo.“⁷⁷

2155^S-449^Y-359Dievo vardo šventumas reikalauja nesišaukti Jo dėl menkų dalykų ir neprisiekinėti tada, kai priesaiką būtų galima aiškinti kaip pritarimą neteisėtai jos reikalaujančiai galiai. 1903Galima atsisakyti prisiekti, kai to reikalauja neteisėta civilinė valdžia. Priesaikos atsisakytina, kai jos reikalaujama dėl asmens kilnumui ar Bažnyčios bendrystei prieštaraujančių tikslų.

III. Krikščionio vardas

2156^S-264^Y-201^Y-202232Krikšto sakramentas teikiamas „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Per Krikštą krikščionis Viešpaties vardu pašventinamas ir gauna savo vardą Bažnyčioje.1267 Tai gali būti vardas šventojo – Kristaus mokinio, kurio gyvenimas buvo ištikimybės savo Viešpačiui pavyzdys. Šventasis globėjas mums yra meilės pavyzdys ir laiduoja savo užtarimą. „Krikšto vardas“ taip pat gali išreikšti krikščioniškąjį slėpinį ar dorybę. „Tėvai, krikštatėviai ir klebonas privalo rūpintis, kad nebūtų duodamas krikščioniškai dvasiai svetimas vardas.“⁷⁸

2157^S-264^Y-201^Y-202^Y-360Krikščionis savo dieną, maldas ir darbus pradeda kryžiaus ženklu: „vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.“1235 Pakrikštytasis paaukoja dieną Dievo garbei ir prašo Gelbėtojo malonės, kuri jam leistų veikti Šventojoje Dvasioje kaip Tėvo vaikui.1668 Kryžiaus ženklas mus stiprina pagundose ir sunkumuose.

2158^S-264^Y-201^Y-202^Y-361Dievas kiekvieną šaukia jo vardu.⁷⁹ Kiekvieno žmogaus vardas yra šventas. Vardas yra tarytum asmens atvaizdas. Jį reikia gerbti, kaip gerbiame juo vadinamo žmogaus kilnumą.

2159^S-264^Y-201^Y-202Gautas vardas yra amžinas vardas. Dangaus karalystėje kiekvieno Dievo vardu pažymėto asmens slaptingas ir nepakartojamas savitumas nušvis visu aiškumu. „Nugalėtojui aš duosiu [...] baltą akmenėlį, o ant akmenėlio bus įrašytas naujas vardas, kurio niekas nežino, tiktai gavėjas“ (Apr 2, 17). „Ir aš išvydau: štai Avinėlis, bestovįs ant Siono kalno, o su juo šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai palydovų, turinčių jo ir jo Tėvo vardus, įrašytus savo kaktose“ (Apr 14, 1).

Santrauka

2160^S-447^Y-359„VIEŠPATIE, mūsų Dieve, koks nuostabus tavo vardas visoje žemėje!“ (Ps 8, 2).

2161^S-447^Y-359Antru Dievo įsakymu įsakoma gerbti Viešpaties vardą. Viešpaties vardas yra šventas.

2162^S-447^Y-359Antru įsakymu draudžiama netinkamai vartoti Dievo vardą. Užgauliai tarti Dievo, Jėzaus Kristaus, Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir šventųjų vardus reiškia piktžodžiauti.

2163^S-448^Y-359Melaginga priesaika šaukiamasi Dievo, kad jis paliudytų melą. Priesaikos sulaužymas yra sunkus nusižengimas Viešpačiui, kuris visada ištikimai vykdo savo pažadus.

2164^S-448^Y-359„Neprisiek nei Kūrėju, nei kūriniu kitaip, kaip tik teisingai, esant reikalui ir pagarbiai.“⁸⁰

2165^Y-201^Y-202Per Krikštą krikščionis gauna savo vardą Bažnyčioje. Tėvai, krikštatėviai ir parapijos klebonas turi rūpintis, kad jam būtų duotas krikščioniškas vardas. Šventasis globėjas yra meilės pavyzdys ir laiduoja savo užtarimą.

2166^Y-201^Y-360Krikščionis savo maldas ir darbus pradeda kryžiaus ženklu: „vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.“

2167^S-264^Y-201Dievas kiekvieną šaukia jo vardu.⁸¹

KBK nuorodos

I. Viešpaties vardas yra šventas2807 Pasakymą „teesie šventas“ šiuo atveju reikia suprati ne tiek priežasties prasme (tik Dievas pašventina, daro šventą), kiek pirmiausia vertinimo prasme, būtent pripažinti ką nors šventu, elgtis kaip su šventu. Todėl garbinant šis prašymas ne kartą suprantamas kaip šlovinimas ir dėkojimas. Tačiau Jėzus mus moko prašyti geidžiamąja nuosaka, kad tai būtų ir Dievą, ir žmogų apimantis prašymas, troškimas ir laukimas. Jau maldos pirmuoju prašymu esame panardinami į giliausią Jo dievystės slėpinį ir mūsų žmogystės išganymo vyksmą. Mūsų prašymas, kad Jo vardas būtų šventas, mus įtraukia į tai, ką „jis panorėjo iš anksto nutarti“ (Ef 1, 9), „kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (Ef 1, 4).

KBK 2807 kontekstas

I. Viešpaties vardas yra šventas2808 Dievas apreiškia savo vardą lemiamais išganymo ekonomijos momentais ir apreiškia jį įgyvendindamas savo darbą. Tas darbas tampa tikrove mums ir mumyse tik tada, kai mūsų ir mumyse Jo vardas pripažįstamas šventu.

KBK 2808 kontekstas

I. Viešpaties vardas yra šventas2809 Dievo šventumas yra nepasiekiama Jo amžinojo slėpinio gelmė. Kas apie jį buvo apreikšta kūrinijoje ir istorijoje, tai Šventasis Raštas vadina garbe, Jo didybės spindesiu. Sukurdamas žmogų „pagal savo paveikslą ir panašumą“ (Pr, 1, 26), Dievas jį apvainikavo garbe, tačiau nusidėdamas žmogus „stokoja Dievo garbės“. Dėl to Dievas rodo savo šventumą, apreikšdamas ir dovanodamas savo vardą, kad atnaujintų žmogų „pagal jo Kūrėjo paveikslą“ (Kol 3, 10).

KBK 2809 kontekstas

I. Viešpaties vardas yra šventas2810 Abraomui duotu pažadu ir jį lydinčia priesaika Dievas įsipareigoja, tačiau savo vardo neatskleidžia. Tik Mozei jį praskleidžia ir parodo visos tautos akyse, išvaduodamas ją iš egiptiečių: „Jis šlovingai nugalėjo“ (Iš 15, 1). Po Sinajuje sudarytos Sandoros ta tauta yra „Jo“ ir turi būti „šventa tauta“ (arba pašventinta – hebrajiškai tai tas pats žodis), nes joje gyvena Dievo vardas.

KBK 2810 kontekstas

I. Viešpaties vardas yra šventas2811 Nors Šventasis Dievas vis iš naujo jai duoda savo šventąjį Įstatymą, nors Viešpats „dėl savo švento vardo“ yra kantrus, tauta nusigręžia nuo Izraelio Šventojo ir „išniekina Jo vardą tautų akyse“. Dėl to Senosios Sandoros teisieji, iš tremties grįžę vargdieniai ir pranašai degte degė uolumu dėl Jo vardo.

KBK 2811 kontekstas

I. Viešpaties vardas yra šventas2812 Pagaliau Šventojo Dievo kaip Gelbėtojo vardas mums buvo apreikštas Jėzuje, duotas kūno pavidalu: apreikštas tuo, kas Jis Yra, apreikštas Jo žodžiu ir auka. Tai Jo – Aukščiausiojo Kunigo – maldos esmė: Šventasis Tėve, „dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“ (Jn 17, 19). Kadangi Jėzus pats „pašventina“ savo vardą, Jis mums „apreiškia“ Tėvo vardą. Baigiantis Jo Velykoms, Tėvas Jam duoda vardą, kilniausią iš visų vardų: Jėzus yra Viešpats Dievo Tėvo šlovei.

KBK 2812 kontekstas

I. Viešpaties vardas yra šventas2813 Krikšto vandeniu mes buvome „nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6, 11). Mūsų Tėvas „mus pašaukė [...] šventėjimui“ (1 Tes 4, 7) per visą mūsų gyvenimą; kadangi Jo dėka ir mes esame „Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo [...] pašventimu“ (1 Kor 1, 30), tai Dievo garbei ir mūsų gyvenimui svarbu, kad Jo vardas mumyse ir mūsų būtų pripažįstamas kaip šventas. Todėl taip karštai tariame savo pirmąjį prašymą. Kas galėtų pašventinti Dievą, jeigu Jis pats šventina? Bet kadangi Jis pasakė: „Būsite šventi, nes aš esu šventas“ (Kun 11, 45), prašome ir maldaujame, kad, būdami pašventinti Krikštu, išvermingai išliktume tokie, kokie pradėjome būti. To prašome kasdien, nes mums būtina kasdien šventėti, kad, kasdien nusidėdami, savo nuodėmes nuplautume šventumu [...]. Mes meldžiame, kad šis šventumas mumyse išliktų.

KBK 2813 kontekstas

I. Viešpaties vardas yra šventas2814 Nuo mūsų gyvenimo ir nuo mūsų maldos neatskiriamai priklauso, ar Jo vardas bus šventu pripažįstamas tautose: Mes prašome Dievą, kad Jo vardas visiems būtų šventas, nes savo šventumu Jis gelbi ir šventina visą kūriniją. [...] Tas vardas teikia išganymą pražuvusiam pasauliui, bet mes prašome, kad šis Dievo vardas būtų mumyse pašventintas mūsų gyvenimu. Juk jeigu mes gyvename dorai, Dievo vardas esti šlovinamas; bet jei gyvename nedorai, jam yra piktžodžiaujama, kaip sakė apaštalas: „Dėl jūsų piktžodžiauja Dievo vardui pagonys“ (Rom 2, 24). Tad mes meldžiamės, kad mūsų sielos būtų vertos tapti šventos, kaip yra šventas mūsų Dievo vardas. Kai sakome: „Teesie šventas tavo vardas“, prašome, kad jis būtų šventu laikomas ne tik mumyse, esančiuose Dieve, bet ir kituose, kurių dar laukia Dievo malonė, idant paklustume įsakymui melstis už visus, net už savo priešus. Todėl, prašydami: „Teesie šventas tavo vardas“ ir nepridėdami žodžio „mumyse“, prašome, kad toks jis būtų visuose žmonėse.

KBK 2814 kontekstas

I. Viešpaties vardas yra šventas2815 Tas prašymas, kaip ir kiti šeši, kuriuos jis apima, buvo išklausytas dėl Kristaus maldos. Malda mūsų Tėvui yra mūsų malda tada, kai meldžiamės Jėzaus „vardu“. Savo Aukščiausiojo Kunigo maldoje Jėzus prašo: „Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs“ (Jn 17, 11).

KBK 2815 kontekstas

2143203 Dievas apsireiškė savo tautai Izraeliui, pasakydamas savo vardą. Vardas išreiškia asmens esmę, tapatumą ir įprasmina jo gyvenimą. Dievas turi vardą. Jis nėra bevardė jėga. Pasakyti savo vardą reiškia leisti kitiems pažinti save; tam tikra prasme tai reiškia pačiam atsiduoti, tapti labiau prieinamam, artimiau pažįstamam, asmeniškai vadinamam.

KBK 203 kontekstas

2143435 Jėzaus vardas yra krikščioniškos maldos šerdis. Visos liturginės maldos baigiasi formule „per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“. „Sveika, Marija“ maldos viršūnė yra: „pagirtas tavo Sūnus Jėzus“. Rytų tikinčiųjų širdies maldoje, vadinamoje „Jėzaus malda“, sakoma: „Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, Viešpatie, pasigailėk manęs nusidėjėlio.“ Daugelis krikščionių, kaip šv. Joana Arkietė, miršta tardami vienintelį žodį – „Jėzau“.

KBK 435 kontekstas

21452472 Krikščionių pareiga dalyvauti Bažnyčios gyvenime skatina juos būti Evangelijos liudytojais ir atitinkamai įsipareigoti. Liudyti – tai perteikti tikėjimą žodžiais ir darbais. Liudijimas yra teisingumo aktas, patvirtinantis tiesą arba leidžiantis ją pažinti: Visi Kristaus tikintieji, kad ir kur jie gyventų, savo gyvenimo pavyzdžiu bei žodžio liudijimu privalo taip atskleisti naująjį žmogų, kuriuo jie apsivilko per krikštą, ir Šventosios Dvasios galią, kuria buvo sustiptinti Sutvirtinimo sakramentu.

KBK 2472 kontekstas

2145427 „Katechezėje mokoma apie Kristų, įsikūnijusį Žodį ir Dievo Sūnų, – visa kita siejasi su Juo; ir moko vien Kristus, visi kiti tai daro kaip Jo atstovai, leisdami Kristui mokyti jų lūpomis [...]. Kiekvienas katechetas turėtų sau taikyti slėpiningus Jėzaus žodžius: 'Mano mokslas ne mano, bet to, kuris yra mane siuntęs' (Jn 7, 16).“

KBK 427 kontekstas

21472101 Krikščionis dažnai kviečiamas duoti pažadus Dievui. Jis visada tai daro Krikšto ir Sutvirtinimo, Santuokos ir Šventimų metu. Asmeninio pamaldumo skatinamas, krikščionis taip pat gali pažadėti Dievui kokį nors darbą, maldą, labdarą, maldingą kelionę ir panašius dalykus. Sąžiningas pažadų Dievui vykdymas rodo deramą pagarbą dieviškajai didybei ir meilę ištikimajam Dievui.

KBK 2101 kontekstas

21481756 Taigi būtų klaidinga spręsti apie žmogaus veiksmų moralumą atsižvelgiant vien į juos pažadinusią intenciją arba aplinkybes, kuriomis jie atliekami (aplinkos bei viešosios nuomonės poveikį, prievartą ar būtinybę veikti ir t. t.). Kai kurie veiksmai, nepriklausomai nuo aplinkybių ir intencijų, niekados neleistini patys savaime dėl savo objekto; tai piktžodžiavimas prieš Dievą ir melaginga priesaika, žmogžudystė ir svetimavimas. Neleistina daryti bloga norint pasiekti gera.

KBK 1756 kontekstas

2151215 „Tiesa yra šerdis tavo žodžio, – teisūs tavo sprendimai tveria per amžius“ (Ps 119, 160). „Tad, Viešpatie DIEVE, Tu esi Dievas, tavo žodžiai yra tiesa“ (2 Sam 7, 28); dėl to Dievo pažadai visada išsipildo. Dievas yra pati tiesa, Jo žodžiai negali klaidinti. Tad galima visiškai pasitikėti Jo žodžių teisingumu ir tikimybe visuose dalykuose. Žmogaus nuodėmės ir nuopuolio pradžia buvo gundytojo, kuris pakurstė suabejoti Dievo žodžiu, Jo palankumu ir ištikimybe, melas.

KBK 215 kontekstas

21522476 Melagingas liudijimas ir melaginga priesaika. Viešai pasakyti tiesai prieštaraujantys žodžiai įgyja ypatingą svorį. Teisme jie tampa melagingu liudijimu, duodant priesaiką – melgaginga priesaika. Toks elgesys padeda ir nekaltą žmogų pasmerkti, ir kaltą išteisinti, ir padidinti bausmę, kurios nusipelnė kaltinamasis; tai esmingai kenkia teisėtvarkai ir bešališkam teisėjų nuosprendžiui.

KBK 2476 kontekstas

21521756 Taigi būtų klaidinga spręsti apie žmogaus veiksmų moralumą atsižvelgiant vien į juos pažadinusią intenciją arba aplinkybes, kuriomis jie atliekami (aplinkos bei viešosios nuomonės poveikį, prievartą ar būtinybę veikti ir t. t.). Kai kurie veiksmai, nepriklausomai nuo aplinkybių ir intencijų, niekados neleistini patys savaime dėl savo objekto; tai piktžodžiavimas prieš Dievą ir melaginga priesaika, žmogžudystė ir svetimavimas. Neleistina daryti bloga norint pasiekti gera.

KBK 1756 kontekstas

21532466 Jėzuje Kristuje pasirodė visa Dievo tiesa. Pilnas malonės ir tiesos, Jis yra „pasaulio šviesa“ (Jn 8, 12), Jis yra Tiesa. Visi, kurie į Jį tiki, nelieka tamsybėje. Jėzaus mokinys gyvena Jo žodžiais, kad pažintų tiesą, kuri išlaisvina ir kuri pašventina. Sekti Jėzumi reiškia gyventi Tiesos Dvasia, kurią Tėvas siunčia Jo vardu ir kuri veda „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13). Savo mokinius Jėzus moko besąlygiškai mylėti tiesą: „Verčiau jūs sakykite: 'Taip', jei taip, 'Ne', jei ne“ (Mt 5, 37).

KBK 2466 kontekstas

2156232 Krikščionys yra krikštijami „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Prieš tai jie būna atsakę: „Tikiu“ į trilypį klausimą, ar jie tiki į Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią: „Visų krikščionių tikėjimas remiasi Trejybe.“

KBK 232 kontekstas

21561267 Krikštas padaro mus Kristaus Kūno nariais. „Tad [...] mes esame vieni kitų nariai“ (Ef 4, 25). Krikštas įtraukia į Bažnyčią. Iš Krikšto šaltinių gimsta vienintelė Naujosios Sandoros Dievo tauta, kuri peržengia visas prigimtines bei žmogiškas tautų, kultūrų, rasių ir lyčių ribas: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną Kūną“ (1 Kor 12, 13).

KBK 1267 kontekstas

21571235 Kryžiaus ženklas apeigų pradžioje paženklina Kristaus antspaudu tą, kuris Jam priklausys, ir reiškia Kristaus kryžiumi mums pelnytą atpirkimo malonę.

KBK 1235 kontekstas

21571668 Sakramentalijas įsteigė Bažnyčia kai kurioms bažnytinėms tarnyboms, kai kuriems žmogaus gyvenimo būviams, labai įvairioms krikščioniškoji gyvenimo aplinkybėms, taip pat žmogaus naudojamiems daiktams pašventinti. Pagal pastoracinius vyskupų nurodymus jos taip pat gali atsiliepti į ypatingas kurio nors regiono ar laikotarpio krikščionių reikmes, jų savitą kultūrą ir istoriją. Sakramentalija – tai malda, dažnai lydima tam tikro ženklo: rankos uždėjimo, kryžiaus ženklo, Krikštą primenančio pašlakstymo švęstu vandeniu.

KBK 1668 kontekstas

KBKS nuorodos

2142-2149, 2160-2162447. Kaip gerbiamas Dievo vardo šventumas?

Šventasis Dievo vardas gerbiamas jo šaukiantis, jį aukštinant, teikiant gyrių ir šlovinant. Tad reikia vengti piktnaudžiavimo, šaukiantis Dievo vardo nusikaltimui pateisinti, ir bet kokio nederamo jo vardo vartojimo, kaip antai piktžodžiavimo, nes tai iš prigimties sunki nuodėmė, taip pat prakeiksmų ir neištikimybės pažadams, duotiems Dievo vardu.

KBKS 447 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

67Plg. Įst 5, 11.

68Plg. Zch 2, 17.

69Plg. Ps 29, 2; 96, 2; 113, 1–2.

70Pal. Jonas Henrikas Niumenas, Parochial and Plain Sermons, v. 5, Sermon 2 [Reverence, a Belief in God’s Presence, Vestminsteris, 1967, p. 21–22.

71Plg. Mt 10, 32; 1 Tim 6, 12.

72Plg. 1 Jn 1, 10.

73Plg. KTK kan. 1369.

74Šv. Augustinas, De sermone Domini in monte, 2, 5, 19: CCL 35, 109 (PL 34, 1278).

75Plg. Jok 5, 12.

76Plg. 2 Kor 1, 23; Gal 1, 20.

77KTK kan. 1199, § 1.

78KTK kan. 855.

79Plg. Iz 43, 1; Jn 10, 3.

80Šv. Ignacas Lojola, Exercitia spiritualia, 38: MHSI 100, 174.

81Plg. Iz 43, 1.