Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

Visas YOUCAT tekstas nėra skelbiamas, tik Pratarmė ir klausimų sąrašas su atitinkamomis KBK sąsajomis

4 skirsnelis. Kūrėjas

279S-51Y-58„Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1). Tokiais iškilmingais žodžiais prasideda Šventasis Raštas. Tikėjimo simbolyje jie kartojami išpažįstant, kad Dievas, visagalis Tėvas, yra „dangaus ir žemės“101, „regimosios ir neregimosios visatos“102 Kūrėjas. Tad iš pradžių kalbėsime apie Kūrėją, paskui apie Jo kūrinius, pagaliau apie žmogaus nuopuolį per nuodėmę, iš kurios mūsų išlaisvinti atėjo Dievo Sūnus Jėzus Kristus.

280S-51Y-58Sukūrimas yra „visų išganomųjų Dievo sumanymų“ pamatas, „pradžia išganymo istorijos“,103 kurios viršūnė yra Kristus. Kita vertus, Kristaus slėpinys galutinai atskleidžia sukūrimo slėpinį; apreiškia tikslą, dėl kurio „pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1). Jau pačioje pradžioje Dievas numatė naujosios kūrinijos Kristuje garbę.104

281S-51Y-58Todėl Velyknakčio skaitiniuose naujos kūrinijos Kristuje šventimas pradedamas pasakojimu apie sukūrimą; Bizantijos liturgijoje toks būna pirmasis skaitinys visų didžiųjų Viešpaties švenčių vigilijose. Anot ankstyvosios krikščionybės liudijimų, taip prasidėdavo ir Krikštui rengiamų katechumenų kursas.105

I. Katechezė apie sukūrimą

282S-51Y-41Y-42Y-58Katechezė apie sukūrimą ypač svarbi. Ji susijusi su pačiais žmogiškojo ir krikščioniškojo gyvenimo pagrindais, nes aiškina krikščionių tikėjimo atsakymą į pagrindinius visų laikų žmonių klausimus: „Iš kur mes ateiname?“, „Kur einame?“, „Iš kur esame kilę?“, „Koks yra mūsų tikslas?“, „Iš kur ir kur link eina visa, kas yra?“ Neatskiriami yra du – kilmės ir tikslo klausimai. Jie yra esmingai svarbūs mūsų gyvenimo ir veiklos prasmei bei krypčiai.

283S-51Y-41Y-42Y-58Pasaulio ir žmogaus kilmės klausimai yra daugelio mokslinių tyrimų objektas. Iš šių tyrimų mes nepaprastai daug sužinojome apie kosmoso amžių ir jo dydį, apie gyvybės formų tapsmą, žmogaus atsiradimą. Šie atradimai mus skatina dar labiau gėrėtis Kūrėjo didybe, dėkoti Jam už visus Jo darbus, už protą ir išmintį, Jo duotą mokslininkams ir tyrėjams. Pastarieji drauge su Saliamonu gali tarti: „Juk Jis suteikė man tikrą esamų dalykų pažinimą, kad suvokčiau pasaulio sandarą ir pradmenų jėgą, […], nes mane mokė išmintis, visų dalykų išradėja.“ (Išm 7, 17–22).

284S-51Y-41Y-42Y-58Didelį susidomėjimą tokiais tyrimais labai skatina kitos, gamtos mokslus pranokstančios srities klausimas. Tai noras ne tiek sužinoti, kada ir kaip atsirado materialioji Visata, kada pasirodė žmogus, kiek atskleisti tokio atsiradimo prasmę: ar tai įvyko atsitiktinai, veikiant aklam likimui, anoniminiam būtinumui, ar dėl transcendentinės, protingos ir geros Būtybės, vadinamos Dievu. O jei pasaulis yra kilęs iš Dievo išminties ir gerumo, tai kodėl yra blogis? Iš kur jis atsirado? Kas už jį yra atsakingas? Ar galima iš jo išsivaduoti?

285S-51Y-41Y-42Y-58Krikščionių tikėjimas nuo pat pradžių susidurdavo su kitokiais negu jo atsakymais į klausimą apie pasaulio pradžią. Senosios religijos ir kultūros apie pasaulio pradžią turėjo daug įvairių mitų. Vieni filosofai sakė, kad visa yra Dievas, kad pasaulis yra Dievas arba kad pasaulio tapsmas yra Dievo tapsmas (panteizmas); kiti teigė, jog pasaulis yra būtina Dievo emanacija, kad pasaulis išteka iš Jo kaip šaltinio ir vėl į Jį sugrįžta; treti tvirtino, kad egzistuoja du nuolat besigrumiantys amžini principai, Gėris ir Blogis, Šviesa ir Tamsa (dualizmas, manicheizmas); anot kai kurių minėtų koncepcijų, pasaulis (bent materialusis) esąs blogas, nuopuolio vaisius, tad jį reikią atmesti arba virš jo pakilti (gnozė); dar kitų manymu, pasaulį sukūrė Dievas, tačiau kaip ir laikrodininkas, pagaminęs laikrodį, daugiau juo nesidomi (deizmas); pagaliau dar yra nepripažįstančių jokios transcendentinės pasaulio priežasties, tik gryną amžinai egzistavusios materijos žaismą (materializmas). Visi tie bandymai rodo, jog pradžios klausimas yra nuolatinis ir visuotinis. Žmogui būdinga taip ieškoti.

286S-51Y-41Y-42Y-58Iš tiesų žmogaus protas sugeba rasti atsakymą į pradžios klausimą. Dievo Kūrėjo egzistavimą galima tikrai pažinti iš Jo kūrinių žmogaus proto šviesa,106 net jei tą pažinimą dažnai užtemdo ar iškreipia klaida. Todėl tikėjimas sutvirtina ir apšviečia protą, kad jis teisingai suvoktų šią tiesą: „Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sukurti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima“ (Žyd 11, 3).

287S-51Y-41Y-42Y-58Tiesa apie sukūrimą yra visam žmonių gyvenimui tokia svarbi, kad Dievas savo gerumu panorėjo savo tautai apreikšti visa, kas yra svarbu žinoti mūsų išganymui. Šalia kiekvieno žmogaus protui prieinamo Kūrėjo pažinimo,107 Izraeliui Dievas tolydžio apreiškė sukūrimo slėpinį. Pasirinkęs patriarchus, iš Egipto išvedęs išrinktąjį Izraelį, jį kūręs ir formavęs,108 Jis apsireiškė kaip tas, kuriam priklauso visos žemės tautos ir visa žemė, kaip tas, kuris pats vienas „sukūrė dangų ir žemę“ (Ps 115, 15; 124, 8; 134, 3).

288S-51Y-41Y-42Y-58Tad apreiškimas apie sukūrimą yra neatskiriamas nuo Dievo, Vienintelio, Sandoros su savąja tauta apreiškimo ir įvykdymo. Sukūrimas buvo apreikštas kaip pirmas žingsnis į tą Sandorą, kaip pirmas ir visuotinis visagalės Dievo meilės liudijimas.109 Tiesa apie sukūrimą buvo vis labiau pabrėžiama pranašų kalbose,110 psalmių111 ir liturgijos maldose, išrinktosios tautos išmintinguose samprotavimuose112.

289S-51Y-41Y-42Y-58Iš visų Šventojo Rašto pasakojimų apie sukūrimą išskirtini trys pirmieji Pradžios knygos skyriai. Literatūriniu požiūriu tie tekstai gali turėti skirtingus šaltinius. Įkvėptieji autoriai tuos tekstus sudėjo Šventojo Rašto pradžioje, ir savo iškilminga kalba jie skelbia tiesas apie kūriniją, jos pradžią ir pabaigą Dieve, jos tvarką ir gerumą, žmogaus pašaukimą, pagaliau apie nuodėmės dramą ir išganymo viltį. Skaitomi Kristaus šviesoje, viso Šventojo Rašto kontekste ir gyvojoje Bažnyčios tradicijoje, tie pasakojimai katechezei yra pagrindinis „pradinių“ slėpinių – sukūrimo, nuopuolio, išganymo pažado – šaltinis.

II. Sukūrimas – Švenčiausiosios Trejybės darbas

290S-52Y-44Y-58„Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1)– tokiais pirmaisiais Šventojo Rašto žodžiais patvirtinami trys dalykai: amžinasis Dievas davė pradžią viskam, kas egzistuoja šalia Jo; Jis vienas yra Kūrėjas (hebrajiško veiksmažodžio bara – „kurti“ – veiksnys visada yra Dievas); visa, kas egzistuoja (pasakoma žodžiais: „dangus ir žemė“), priklauso nuo To, kuris viskam duoda būtį.

291S-52Y-44Y-58„Pradžioje buvo Žodis [...], ir Žodis buvo Dievas. [...] Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 1–3). Naujajame Testamente apreiškiama, kad Dievas viską sukūrė per amžinąjį Žodį, savo mylimąjį Sūnų. „Jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, [...] visa sukurta per jį ir jam. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi“ (Kol 1, 16–17). Bažnyčios tikėjimas taip pat patvirtina Šventosios Dvasios kuriančiąją veiklą: Ji yra „Gaivintoja“113, „Dvasia Kūrėja“ („Veni, Creator Spiritus“), „visokio gėrio Šaltinis“114.

292S-52Y-44Y-58Senajame Testamente numanoma,115 Naujojoje Sandoroje apreikšta Sūnaus ir Dvasios kuriamoji (neatskiriama nuo Tėvo) veikla yra Bažnyčios tikėjimo aiškiai patvirtinta tiesa: „Tėra vienas Dievas [...]: Jis yra Tėvas, Jis Dievas, Jis Kūrėjas, Autorius, Tvarkytojas. Jis pats, tai yra savo Žodžiu ir Išmintimi, viską sukūrė“116, „per Sūnų ir Dvasią“, kurie yra tartum „Jo rankos“117. Sukūrimas yra bendras visos Švenčiausiosios Trejybės darbas.

III. „Pasaulis sukurtas Dievo garbei“

293S-53Y-48Y-58Šventojo Rašto ir Tradicijos mokoma bei skelbiama pagrindinė tiesa yra: „Pasaulis sukurtas Dievo garbei.“118 Dievas visus dalykus sukūrė, aiškina šv. Bonaventūras, „ne didinti savo garbei, bet jai atskleisti ir ja pasidalyti“119. Nes Dievui nėra kitos dingsties kurti, kaip vien Jo meilė ir gerumas: „Meilės raktas atpalaidavo Jam rankas kūriniams sukurti.“120 Ir Vatikano I Susirinkimas aiškina:

Dievas savo gerumu ir visagalybe, visiškai laisvai nutaręs, laikų pradžioje, nieko dar nesant, sukūrė ir dvasinius, ir medžiaginius kūrinius ne savo laimei padidinti ar jai pasiekti, bet kūrinijai teikiamais gėriais apreikšti savo tobulumą.121

294S-53Y-48Y-58Dievo garbė ir yra tai, kad Jis tą savo gerumą apreiškia ir juo dalijasi sukurdamas pasaulį. O mes „iš grynos meilės, laisvu [Jo] valios nutarimu“ iš anksto esame paskirti „per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais [Jo] malonės kilnumo šlovei“ (Ef 1, 5–6): „Nes Dievo garbė yra gyvasis žmogus, o žmogaus gyvenimas yra regėti Dievą. Jeigu jau Dievo apreiškimas per kūriniją suteikia gyvenimą visiems žemėje esantiems, tai juo labiau Tėvo apreiškimas per Žodį suteikia gyvenimą tiems, kurie regi Dievą.“122 Galutinis kūrinijos tikslas tas, kad Dievas, „visa sukūręs, galų gale savo garbei ir mūsų laimei būtų 'viskas visame kame' (1 Kor 15, 28)“123.

IV. Kūrimo slėpinys
Dievas kuria išmintingai ir iš meilės

295S-54Y-43Y-58Mes tikime, kad Dievas sukūrė pasaulį išmintingai.124 Pasaulis atsirado ne dėl kokios nors būtinybės, aklo likimo ar atsitiktinumo. Mes tikime, kad Dievas pasaulį sukūrė laisva valia, norėdamas padaryti kūrinius savosios būties, išminties ir gerumo dalininkais. „Tu visa sukūrei – tavo valia visa yra ir buvo sukurta“ (Apr 4, 11). „VIEŠPATIE, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai visus juos sukūrei!“ (Ps 104, 24). „Geras kiekvienam yra VIEŠPATS ir visiems savo kūriniams gailestingas“ (Ps 145, 9).

Dievas kuria „iš nieko“

296S-54Y-43Y-58Mes tikime, kad Dievui kuriant nereikia nei nieko prieš tai buvusio, nei jokios pagalbos.125 Juo labiau kūrimas nėra būtina dieviškosios substancijos emanacija.126 Dievas kuria laisvai „iš nieko“127:

Kas gi būtų nepaprasto, jei Dievas būtų padaręs pasaulį iš amžinai egzistavusios materijos? Net nagingas žmogus, jei jam duodi medžiagos, padaro iš jos, ką nori. Tuo tarpu Dievo galybė pasirodo būtent tada, kai Jis iš nieko padaro visa, ko nori.128

297S-54Y-43Y-58Tikėjimą sukūrimu „iš nieko“ Šventasis Raštas pateikia kaip tiesą, kupiną pažado ir vilties. Antrojoje Makabėjų knygoje septynių sūnų motina taip juos drąsina kankinystei:

Nežinau, kaip atėjote į gyvenimą mano įsčiose. Ne aš daviau jums gyvastį, ne aš suteikiau jums gyvybės alsavimą, ne aš daviau jūsų sąnariams išvaizdą. Kadangi pasaulio Kūrėjas suteikė kiekvienam išvaizdą ir nustatė visų daiktų pradžią, jis savo gailestingumu duos jums vėl gyvastį ir gyvybės alsavimą, nes jūs dabar užmirštate save dėl jo Įstatymo [...]. Maldauju tave, vaikeli, kad pažvelgtum į dangų bei žemę ir pasvarstytum apie visa, kas ten yra. Tada suvoksi, kad Dievas nepadarė jų iš pirma buvusių daiktų. Tokiu pat būdu žmonija atėjo į gyvenimą (2 Mak 7, 22–23. 28).

298S-54Y-43Y-58Kadangi Dievas gali kurti iš nieko, Jis taip pat gali per Šventąją Dvasią duoti sielos gyvybę nusidėjėliams, sukurdamas juose tyrą širdį,129 ir gyvybę mirusiųjų kūnams, juos prikeldamas; Jis „atgaivina numirusius ir iš nebūties pašaukia būti daiktus“ (Rom 4, 17). Kadangi savo žodžiu Jis galėjo apšviesti tamsybes,130 tai gali taip pat duoti tikėjimo šviesos tiems, kurie Jo nepažįsta.131

Dievas kuria pasaulį darnų ir gerą

299S-54Y-43Y-58Kadangi Dievas kūrė išmintingai, kūrinija yra darni: „Tu sutvarkei visa, žiūrėdamas ir saiko, ir skaičiaus, ir svorio“ (Išm 11, 20). Sukurta amžinajame Žodyje ir per Jį, „neregimojo Dievo atvaizdą“ (Kol 1, 15), kūrinija yra skirta žmogui, Dievo paveikslui,132 ir lygiuojasi į jį – pašauktą asmeniškai bendrauti su Dievu. Mūsų protas, būdamas dieviškojo Proto šviesos dalininkas, gali suprasti, ką Dievas mums sako per savo kūriniją;133 žinoma, tam reikia didelių proto pastangų ir žmogaus nusižeminimo bei pagarbos Kūrėjui ir Jo darbui.134 Kilusi iš Dievo gerumo, kūrinija yra ir to gerumo dalininkė („Ir Dievas matė, kad tai gera [...], labai gera“: Pr 1, 4. 10. 12. 18. 21. 31.) Juk Dievas kūrinijos norėjo kaip dovanos žmogui, kaip jam skirto ir patikėto palikimo. Bažnyčia daug kartų turėjo ginti kūrinijos, kartu ir medžiaginio pasaulio, gerumą.135

Dievas pranoksta visą kūriniją, bet pasilieka su ja

300S-54Y-43Y-58Dievas yra be galo didesnis už visus savo kūrinius:136 „savo didingumu apkloja dangaus aukštybes“ (Ps 8, 2), „Nesuvokiama jo didybė“ (Ps 145, 3). Tačiau, kadangi Jis yra vienvaldis ir laisvas Kūrėjas ir visko, kas egzistuoja, pirmoji Priežastis, Jis yra neapsakomai artimas savo kūriniams: „Mes jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28). Anot šv. Augustino, Jis yra „ giliau nei giliausia mano gelmė ir aukščiau nei pats aukščiausias mano aukštis“.137

Dievas išlaiko ir palaiko kūriniją

301S-54Y-43Y-58Sukūręs Dievas kūrinijos neapleidžia. Jis ne tik leidžia jai būti ir egzistuoti, bet ją ir išlaiko kiekvieną jos buvimo akimirką, leidžia jai veikti ir veda į jos tikslą. Pripažinti tokią visišką priklausomybę nuo Kūrėjo yra išminties ir laisvės, džiaugsmo ir pasitikėjimo šaltinis:

Juk tu myli visa, kas yra, ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs, nes nebūtumei padaręs, jeigu būtum nekentęs. Kaip būtų galėjęs kas nors išsilaikyti, jeigu tu nenorėtumei? Ar būti išlaikytas, jeigu nebūtų buvęs tavo pašauktas? Tu pasigaili visų, nes jie yra tavo, VIEŠPATIE, tavo, kuris myli visa, kas gyva (Išm 11, 24–26).

V. Dievas įgyvendina savo planą: Dievo apvaizda

302S-55Y-49Y-58Kūrinija yra savaip gera ir tobula, bet iš Kūrėjo rankų išėjo ne visiškai užbaigta. Ji yra sukurta keliaujanti (in statu viae) į galutinį tobulumą, kurį dar reikia pasiekti ir kuriam Dievas ją pašaukė. Dieviškąja apvaizda mes vadiname potvarkius, kuriais Dievas veda savo kūriniją į šį tobulumą:

Dievas savo apvaizda globoja ir valdo visa, ką yra sukūręs, „galingai siekia nuo vieno žemės krašto iki kito ir veiksmingai visa valdo“ (Išm 8, 1). Nes „visa yra gryna ir atidengta [Jo] akims“ (Žyd 4, 13), net tai, kas įvyks laisvai kūriniams veikiant.138

303S-55Y-49Y-58Šventasis Raštas vienu balsu teigia: dieviškosios apvaizdos globa yra konkreti ir netarpiška, ji rūpinasi viskuo, nuo mažiausių dalykų ligi didžiausių pasaulio ir istorijos įvykių. Šventosios knygos įsakmiai tvirtina absoliutų Dievo viešpatavimą įvykių tėkmėje: „Mūsų Dievas yra danguje; jis daro visa, kas jam patinka“ (Ps 115, 3); ir apie Kristų yra pasakyta: „tas, kuris atrakina, ir niekas negali užrakinti, užrakina, ir niekas negali atrakinti“ (Apr 3, 7). „Žmogaus širdis pilna visokių norų, bet išsipildys tik VIEŠPATIES užmojis“ (Pat 19, 21).

304S-55Y-49Y-58Taigi matyti, kad Šventoji Dvasia, pagrindinis Šventojo Rašto autorius, dažnai veikimą priskiria Dievui, nepaminėdama antrinių priežasčių. Tai ne primityvus „kalbos būdas“, bet gerai motyvuota kalbėsena, kad primintų apie Dievo primatą ir absoliutų Jo viešpatavimą istorijoje bei pasaulyje139 ir taip mokytų pasitikėjimo Juo. Psalmių maldos yra didžioji tokio pasitikėjimo mokykla.140

305S-55Y-49Y-58Jėzus reikalauja kūdikiškai pasitikėti apvaizda dangiškojo Tėvo, kuris rūpinasi net pačiais menkiausiais savo vaikų reikalais: „Nesisielokite ir neklausinėkite: 'Ką valgysime?' arba: 'Ką gersime?' [...]. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 31–33).141

Apvaizda ir antrinės priežastys

306S-55Y-58Dievas yra absoliutus savo planų Šeimininkas. Tačiau jiems įgyvendinti Jis pasitelkia ir kūrinius. Tai ne silpnumo, bet visagalio Dievo didybės ir gerumo ženklas. Nes Dievas savo kūriniams suteikia ne tik būtį, bet ir garbę veikti patiems, būti vienas kito priežastimi ir pradžia ir taip bendradarbiauti vykdant Jo planus.

307S-56Y-50Y-58Dievas žmonėms net suteikia galimybę laisvai dalyvauti Jo apvaizdoje, patikėdamas jiems atsakomybę pripildyti žemę ir ją valdyti.142 Taigi Dievas leidžia žmonėms būti kaip protingoms ir laisvoms priežastims, kad jie kuo darniau atbaigtų kūrimo darbą, siekdami savo ir kitų žmonių gerovės. Dažnai net nesąmoningai bendradarbiaudami su Dievo valia, žmonės gali ir sąmoningai dalyvauti Dievo planuose savo darbais, maldomis, taip pat ir savo kentėjimais.143 Per tai jie iš tikrųjų tampa „Dievo bendradarbiais“ (1 Kor 3, 9)144 ir Jo karalystės darbininkais.145

308S-56Y-50Y-58Nuo tikėjimo į Dievą Kūrėją yra neatskiriama ši tiesa: visoje kūrinių veikloje veikia ir Dievas. Jis yra pirmoji Priežastis, veikianti antrinėse priežastyse ir per jas: „Nes Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti!“ (Fil 2, 13).146 Anaiptol nemenkindama kūrinijos kilnumo, toji tiesa ją išaukština. Dievo galybės, išminties ir gerumo iškelti iš nebūties, kūriniai nieko negali, būdami atskirti nuo savo pradžios, nes „kūrinys be Kūrėjo pranyksta“147; juo labiau jie negalėtų pasiekti savo galutinio tikslo be malonės pagalbos.148

Apvaizda ir blogio papiktinimas

309S-57Y-51Y-58Jei visagalis Dievas Tėvas, darnaus ir gero pasaulio Kūrėjas, rūpinasi visais savo kūriniais, kodėl egzistuoja blogis? Į tą įkyrų ir neišvengiamą, skaudų ir paslaptingą klausimą skubaus atsakymo nepakanka. Atsakyti gali tik krikščionių tikėjimo visuma: kūrinijos gerumas, nuodėmės drama, kantri Dievo meilė, pasitinkanti žmones savo sandoromis, atperkančiu Jo Sūnaus Įsikūnijimu, Šventosios Dvasios atsiuntimu, Bažnyčios subūrimu, sakramentų galia, pagaliau kviečianti laisvus kūrinius iš anksto įsitraukti į laimingą gyvenimą, kurio jie gali – tai baisus slėpinys – iš anksto ir atsisakyti. Krikščioniškojoje Naujienoje nėra nė vienos reikšmingesnės minties, kuri bent iš dalies neatsakytų į blogio klausimą.

310S-57Y-51Y-58Kodėl Dievas nesukūrė pasaulio tokio tobulo, kad jame joks blogis negalėtų egzistuoti? Būdamas be galo galingas, Dievas visuomet galėtų sukurti ką nors geresnio.149 Vis dėlto be galo geras ir išmintingas Dievas laisvai panoro sukurti pasaulį, kuris „keliautų“ į galutinį tobulumą. Pagal Dievo planą vykstančiame procese vienos esybės atsiranda, kitos išnyksta, tobulesnės egzistuoja šalia ne tokių tobulų, vieni gamtos pavidalai iškyla, kiti suyra. Kol kūrinija nepasieks savo tobulumo, tol drauge su fiziniu gėriu egzistuos ir fizinis blogis.150

311S-58Y-51Y-58Angelai ir žmonės, protingi ir laisvi kūriniai, turi keliauti į savo galutinį tikslą, laisvai jį pasirinkę ir su meile jam atsidavę. Bet jie gali ir nuklysti. Taip ir įvyko, jie nusidėjo. Ir atėjo į pasaulį moralinis blogis, nepalyginti didesnis už fizinį. Dievas jokiu būdu – nei tiesiogiai, nei netiesiogiai – nėra moralinio blogio priežastis.151 Tačiau, pagerbdamas savo kūrinių laisvę, Jis leidžia jam egzistuoti ir paslaptingai moka iš jo išgauti gėrį:

Nes visagalis Dievas [...], būdamas absoliučiai geras, niekada nepakęstų jokio blogio savo darbuose, jei nebūtų pakankamai galingas ir geras iš to blogio išgauti gėrį.152

312S-58Y-51Y-58Tad laikui bėgant galima pamatyti, kad Dievas savo visagale apvaizda gali savo kūrinių sąlygoto, netgi moralinio blogio padarinius paversti gėriu. Juozapas savo broliams tarė: „Ne jūs mane čia atsiuntėte, bet Dievas [...]. Nors jūs ir sumanėte man pikta, Dievas pakeitė tai į gera – leido išlaikyti daugelį žmonių“ (Pr 45, 8; 50, 20).153 Iš paties didžiausio kada nors padaryto moralinio blogio – Dievo Sūnaus atmetimo ir nužudymo, kurio priežastis buvo visų žmonių nuodėmės, – Dievas savo malonės apstumu154 išgavo visų didžiausią gėrį: Kristaus pašlovinimą ir mūsų atpirkimą. Tačiau blogis dėl to netampa gėriu.

313S-58Y-51Y-58„Viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28). Šventųjų liudijimai nuolat patvirtina tą tiesą:

Šv. Kotryna Sienietė sako „tiems, kurie piktinasi ir maištauja dėl to, kas juos ištinka“: „Viskas kyla iš meilės, viskas nukreipta į žmogaus išganymą, Dievas nieko nedaro be šio tikslo.“155

Ir šv. Tomas Moras prieš pat savo kankinystę guodžia dukterį: „Negali atsitikti nieko, ko nebūtų norėjęs Dievas. Tad nors ir kaip blogai mums atrodytų, ko Jis nori, vis dėlto tai yra mums geriausia.“156

Ir Julijona iš Norvičietė: „Pagaliau per Dievo malonę suvokiau, kad man reikėjo tvirtai laikytis tikėjimo ir ne mažiau tvirtai tikėti, jog visa, kad ir kas atsitiktų, baigsis gerai... Ir tu pamatysi, kad viskas išeis į gera.“ (Thou shalt see thyself that all manner of thing shall be well).157

314S-58Y-51Y-58Mes tvirtai tikime, kad Dievas yra pasaulio ir istorijos Viešpats. Tačiau Jo apvaizdos keliai mums dažnai yra nežinomi. Tik atėjus laikui, kai mūsų dalinis pažinimas pasibaigs, kai regėsime Dievą „akis į akį“ (1 Kor 13, 12), tik tada visiškai pažinsime kelius, kuriais net per blogio ir nuodėmių dramas Dievas vedė savo kūriniją iki galutinio Šabo158 poilsio, dėl kurio Jis sukūrė dangų ir žemę.

Santrauka

315S-51Y-58Kurdamas pasaulį ir žmogų, Dievas pirmą kartą ir visa apimdamas parodė savo visagalę meilę ir išmintį, pirmą kartą paskelbė savo „geranorišką planą“, kurį galutinai įvykdo naujoji kūrinija Kristuje.

316S-52Y-44Y-58Nors kūrimo darbas labiausiai priskiriamas Tėvui, bet tikėjimo tiesa yra ir tai, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra vienintelis ir nedalomas kūrimo pradmuo.

317S-54Y-43Y-58Dievas vienas pats pasaulį sukūrė laisvai, tiesiogiai, be niekieno pagalbos.

318S-54Y-43Y-58Joks kūrinys neturi begalinės galios „kurti“ tikra to žodžio prasme, tai yra gaminti ir dovanoti būtį tam, ko iš viso nebuvo („iš nieko“ [ex nihilo] pašaukti į būtį).159

319S-54Y-48Y-58Dievas sukūrė pasaulį, kad apreikštų ir perteiktų savo garbę; kad Jo kūriniai dalyvautų Jo tiesoje, gerume ir grožyje, – štai ta garbė, kuriai Dievas juos sukūrė.

320S-54Y-43Y-58Sukūręs pasaulį, Dievas išlaiko jį būtyje per savo Žodį – Sūnų, „palaikantį savo galingu žodžiu visatą“ (Žyd 1, 3), ir per savo Dvasią Kūrėją, kuri duoda gyvybę.

321S-55Y-58Dievo apvaizda yra Dievo potvarkiai, kuriais Jis visus kūrinius išmintingai ir su meile veda į jų galutinį tikslą.

322Y-58Kristus mus ragina sūniškai atsiduoti mūsų dangiškojo Tėvo apvaizdai,160 o apaštalas Petras pritaria: „Paveskite jam visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi“ (1 Pt 5, 7).161

323S-56Y-58Dievo apvaizda veikia ir per veikiančius kūrinius. Žmonėms Dievas leidžia laisvai bendradarbiauti vykdant Jo planus.

324S-58Y-51Y-58Kodėl Dievas leidžia fizinį ir moralinį blogį, yra slėpinys, kurį Jis aiškina per savo Sūnų, Jėzų Kristų, mirusį ir prisikėlusį, kad nugalėtų blogį. Tikėjimas mums laiduoja, kad Dievas neleistų blogiui egzistuoti, jeigu iš jo paties neišgautų gėrio tokiais būdais, kuriuos mes tobulai pažinsime tik amžinajame gyvenime.

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

279-289, 31551. Kodėl svarbu teigti: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1)?

Todėl, kad kūrimas yra visų dieviškųjų išganymo sumanymų pamatas; jis parodo Dievo visagalę ir išmintingą meilę; jis yra pirmas žingsnis į vienatinio Dievo sandorą su savo tauta; tai viršūnę Kristuje pasiekiančios išganymo istorijos pradžia; tai pirmas atsakas į pamatinius žmogaus kilmės ir paskirties klausimus.

KBKS 51 kontekstas

290-292, 31652. Kas sukūrė pasaulį?

Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra vienintelis ir nedalus pasaulio pradas, nors pasaulio kūrimo darbas ypač priskiriamas Dievui Tėvui.

KBKS 52 kontekstas

293-294, 31953. Kodėl Dievas sukūrė pasaulį?

Pasaulis sukurtas savo gerumą, tiesą ir grožį panorusio apreikšti ir perteikti Dievo garbei. Galutinis kūrimo tikslas – kad Kristuje Dievas galėtų būti „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28) savo garbei ir mūsų laimei.

„Dievo garbė yra gyvasis žmogus, o žmogaus gyvenimas yra Dievo regėjimas“ (šv. Ireniejus).

KBKS 53 kontekstas

295-301, 317-32054. Kaip Dievas sukūrė visatą?

Dievas sukūrė visatą laisva valia, su išmintimi ir meile. Pasaulis nėra būtinybės, aklos lemties ar atsitiktinumo padarinys. Dievas „iš nieko“ (ex nihilo) (2 Mak 7, 28) sukūrė sutvarkytą ir gerą pasaulį, kurį pats be galo pranoksta. Dievas išlaiko savo kūriniją būtyje ir ją palaiko, suteikdamas jai gebėjimą veikti ir vesdamas ją į atbaigimą per savo Sūnų ir Šventąją Dvasią.

KBKS 54 kontekstas

302-306, 32155. Kokia yra dieviškosios apvaizdos esmė?

Jos esmė yra Dievo rūpinimasis, vedantis jo kūrinius į galutinį tobulumą, kuriam jis juos pašaukė. Dievas yra suverenus savo plano autorius. Tačiau jį įgyvendindamas jis bendradarbiauja su savo kūriniais. Drauge jis suteikia kūriniams kilnumo veikti patiems ir būti vieniems kitų priežastimis.

KBKS 55 kontekstas

307-308, 32356. Kaip žmogus bendradarbiauja su dieviškąja apvaizda?

Gerbdamas žmogaus laisvę, Dievas leidžia ir kviečia jį bendradarbiauti savo veiksmais, maldomis, taip pat kančioms, skatindamas „ir trokšti, ir veikti“ (Fil 2, 13) pagal jo geranoriškus sumanymus.

KBKS 56 kontekstas

309-310, 324, 40057. Jei Dievas visagalis ir rūpestingas, tai kodėl egzistuoja blogis?

Atsakyti į šį skausmingą ir slėpiningą klausimą gali tik krikščionių tikėjimo visuma. Dievas jokiu būdu, nei tiesiogiai, nei netiesiogiai, nėra blogio priežastis. Jis nušviečia blogio slėpinį per savo Sūnų Jėzų Kristų, mirusį ir prisikėlusį, kad būtų nugalėtas didelis moralinis blogis, kuris yra žmonių nuodėmė ir kitų blogybių šaknis.

KBKS 57 kontekstas

311-314, 32458. Kodėl Dievas leidžia egzistuoti blogiui?

Tikėjimas mums teikia tikrumo, kad Dievas neleistų egzistuoti blogiui, jei iš blogio negalėtų kilti gėris. Dievas tai nuostabiai įgyvendino Kristaus mirtimi ir prisikėlimu; iš didžiausio moralinio blogio – Sūnaus nužudymo Dievas iš tiesų išgavo didžiausias gėrybes – Kristaus pašlovinimą ir mūsų atpirkimą.

KBKS 58 kontekstas

YC nuorodos

282-28941. Ar gamtos mokslai neigia Kūrėją?

282-28942. Ar galima pripažinti evoliuciją ir vis dėlto tikėti į Kūrėją?

295-301, 317-318, 32043. Ar pasaulis – atsitiktinumo padarinys?

290-292, 31644. Kas sukūrė pasaulį?

293-294, 31948. Kodėl Dievas sukūrė pasaulį?

302-30549. Ar Dievas veikia pasaulį ir mano gyvenimą?

307-30850. Kaip žmogus bendradarbiauja su dieviškąja Apvaizda?

309-314, 32451. Jei Dievas visagalis ir visažinis, kodėl Jis leidžia blogiui egzistuoti?

279-32458. Ką reiškia pasakymas, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą?

 

KBK išnašos

101Apaštalų simbolis: DS 30.

102Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150.

103Šventoji dvasininkijos kongregacija, Directorium catechisticum generale, 51: AAS 64 (1972) 128.

104Plg. Rom 8, 18–23.

105Plg. Egerija, Itinerarium seu Peregrinatio ad loca sancta 46, 2: SC 296, 308; PLS 1, 1089–1090; Šv. Augustinas, De catechizandis rudibus 3, 5: CCL 46, 124 (PL 40, 313).

106Plg. Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, De Revelatione, canon 1: DS 3026.

107Plg. Apd 17, 24–29; Rom 1, 19–20.

108Plg. Iz 43, 1.

109Plg. Pr 15, 5; Jer 33, 19–26.

110Plg. Iz 44, 24.

111Plg. Ps 104.

112Plg. Pat 8, 22–31.

113Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150.

114Liturgia Byzantina, 2um Sticherum Vesperarum Dominicae Pentecostes: Πεντηϰοστάριου, Roma, 1883, p. 408.

115Plg. Ps 33, 6; 104, 30; Pr 1, 2–3.

116Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses, 2, 30, 9: SC 294, 318–320 (PG 7, 822).

117Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses, 4, 20, 1: SC 100, 626 (PG 7, 1032).

118Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, De Deo rerum omnium Creatore, canon 5: DS 3025.

119Šv. Bonaventūras, In secundum librum Sententiarum, dist. 1, p. 2, a. 2, q. 1, concl.: Opera omnia, v. 2, Ad Claras Aquas, 1885, p. 44.

120Šv. Tomas Akvinietis, Commentum in secundum librum Sententiarum, Prologus, in: Opera omnia, v. 8, Paryžius, 1873, p. 2.

121Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, c. 1: DS 3002.

122Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses 4, 20, 7: SC 100, 648 (PG 7, 1037).

123Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 2: AAS 58 (1966) 948.

124Plg. Išm 9, 9.

125Plg. Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, c. 1: DS 3002.

126Plg. Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, De Deo rerum omnium Creatore, canones 1–4: DS 3023–3024.

127Laterano IV Susirinkimas, c. 2, De fide catholica: DS 800; Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, De Deo rerum omnium Creatore, canon 5: DS 3025.

128Šv. Teofilis Antiochietis, Ad Autolycum, 2, 4: SC 20, 102 (PG 6, 1052).

129Plg. Ps 51, 12.

130Plg. Pr 1, 3.

131Plg. 2 Kor 4, 6.

132Plg. Pr 1, 26.

133Plg. Ps 19, 2–5.

134Plg. Job 42, 3.

135Plg. Šv. Leonas Didysis, Laiškas Quam laudabiliter: DS 286; Bragos I susirinkimas, Anathematismi praesertim contra Priscillianistas, 5–13: DS 455–463; Laterano IV Susirinkimas, c. 2, De fide catholica: DS 800; Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Iacobitis: DS 1333; Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, c. 1: DS 3002.

136Plg. Sir 43, 28.

137Šv. Augustinas, Confessiones, 3, 6, 11: CCL 27, 33 (PL 32, 688).

138Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, c. 1: DS 3003.

139Plg. Iz 10, 5–15; 45, 5–7; Įst 32, 39; Sir 11, 14.

140Plg. Ps 22; 32; 35; 103; 138 ir kt.

141Plg. Mt 10, 29–31.

142Plg. Pr 1, 26–28.

143Plg. Kol 1, 24.

144Plg. 1 Tes 3, 2.

145Plg. Kol 4, 11.

146Plg. 1 Kor 12, 6.

147Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 36: AAS 58 (1966) 1054.

148Plg. Mt 19, 26; Jn 15, 5; Fil 4, 13.

149Plg. Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 1, q. 25, a. 6, ed. Leon. 4, 298–299.

150Plg. Šv. Tomas Akvinietis, Summa contra gentiles, 3, 71, ed. Leon. 14, 209–211.

151Plg. Šv. Augustinas, De libero arbitrio, 1, 1, 1: CCL 29, 211 (PL 32, 1221–1223); Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 1–2, q. 79, a. 1, ed. Leon. 7, 76–77.

152Šv. Augustinas, Enchiridion de fide, spe et caritate, 3, 11: CCL 46, 53 (PL 40, 236).

153Plg. Tob 2, 12–18 Vulg.

154Plg. Rom 5, 20.

158Plg. Pr 2, 2.

159Plg. Šventoji studijų kongregacija, Decretum (1914 liepos 27): DS 3624.

160Plg. Mt 6, 26–34.

161Plg. Ps 55, 23.