Kūrėjas. KBK | KATEKIZMAS.LT

4 skirsnelis. Kūrėjas

279^S-51^Y-58„Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1). Tokiais iškilmingais žodžiais prasideda Šventasis Raštas. Tikėjimo simbolyje jie kartojami išpažįstant, kad Dievas, visagalis Tėvas, yra „dangaus ir žemės“¹⁰¹, „regimosios ir neregimosios visatos“¹⁰² Kūrėjas. Tad iš pradžių kalbėsime apie Kūrėją, paskui apie Jo kūrinius, pagaliau apie žmogaus nuopuolį per nuodėmę, iš kurios mūsų išlaisvinti atėjo Dievo Sūnus Jėzus Kristus.

280^S-51^Y-58288Sukūrimas yra „visų išganomųjų Dievo sumanymų“ pamatas, „pradžia išganymo istorijos“,¹⁰³ kurios viršūnė yra Kristus. Kita vertus, Kristaus slėpinys galutinai atskleidžia sukūrimo slėpinį; apreiškia tikslą, dėl kurio „pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1). Jau pačioje pradžioje Dievas numatė naujosios kūrinijos Kristuje garbę.¹⁰⁴1043

281^S-51^Y-58Todėl Velyknakčio skaitiniuose naujos kūrinijos Kristuje šventimas pradedamas pasakojimu apie sukūrimą;1095 Bizantijos liturgijoje toks būna pirmasis skaitinys visų didžiųjų Viešpaties švenčių vigilijose. Anot ankstyvosios krikščionybės liudijimų, taip prasidėdavo ir Krikštui rengiamų katechumenų kursas.¹⁰⁵

I. Katechezė apie sukūrimą

282^S-51^Y-41^Y-42^Y-58Katechezė apie sukūrimą ypač svarbi. Ji susijusi su pačiais žmogiškojo ir krikščioniškojo gyvenimo pagrindais, nes aiškina krikščionių tikėjimo atsakymą į pagrindinius visų laikų žmonių klausimus: „Iš kur mes ateiname?“, „Kur einame?“, „Iš kur esame kilę?“, „Koks yra mūsų tikslas?“, „Iš kur ir kur link eina visa, kas yra?“ Neatskiriami yra du – kilmės ir tikslo klausimai. Jie yra esmingai svarbūs mūsų gyvenimo ir veiklos prasmei bei krypčiai.1730

283^S-51^Y-41^Y-42^Y-58Pasaulio ir žmogaus kilmės klausimai yra daugelio mokslinių tyrimų objektas.159 Iš šių tyrimų mes nepaprastai daug sužinojome apie kosmoso amžių ir jo dydį, apie gyvybės formų tapsmą, žmogaus atsiradimą. 341Šie atradimai mus skatina dar labiau gėrėtis Kūrėjo didybe, dėkoti Jam už visus Jo darbus, už protą ir išmintį, Jo duotą mokslininkams ir tyrėjams. Pastarieji drauge su Saliamonu gali tarti: „Juk Jis suteikė man tikrą esamų dalykų pažinimą, kad suvokčiau pasaulio sandarą ir pradmenų jėgą, […], nes mane mokė išmintis, visų dalykų išradėja.“ (Išm 7, 17–22).

284^S-51^Y-41^Y-42^Y-58Didelį susidomėjimą tokiais tyrimais labai skatina kitos, gamtos mokslus pranokstančios srities klausimas. Tai noras ne tiek sužinoti, kada ir kaip atsirado materialioji Visata, kada pasirodė žmogus, kiek atskleisti tokio atsiradimo prasmę: ar tai įvyko atsitiktinai, veikiant aklam likimui, anoniminiam būtinumui, ar dėl transcendentinės, protingos ir geros Būtybės, vadinamos Dievu. O jei pasaulis yra kilęs iš Dievo išminties ir gerumo, tai kodėl yra blogis? Iš kur jis atsirado? Kas už jį yra atsakingas? Ar galima iš jo išsivaduoti?

285^S-51^Y-41^Y-42^Y-58Krikščionių tikėjimas nuo pat pradžių susidurdavo su kitokiais negu jo atsakymais į klausimą apie pasaulio pradžią. Senosios religijos ir kultūros apie pasaulio pradžią turėjo daug įvairių mitų. Vieni filosofai sakė, kad visa yra Dievas, kad pasaulis yra Dievas arba kad pasaulio tapsmas yra Dievo tapsmas (panteizmas); kiti teigė, jog pasaulis yra būtina Dievo emanacija, kad pasaulis išteka iš Jo kaip šaltinio ir vėl į Jį sugrįžta;295 treti tvirtino, kad egzistuoja du nuolat besigrumiantys amžini principai, Gėris ir Blogis, Šviesa ir Tamsa (dualizmas, manicheizmas); anot kai kurių minėtų koncepcijų, pasaulis (bent materialusis) esąs blogas, nuopuolio vaisius, tad jį reikią atmesti arba virš jo pakilti (gnozė); dar kitų manymu, pasaulį sukūrė Dievas, tačiau kaip ir laikrodininkas, pagaminęs laikrodį, daugiau juo nesidomi (deizmas); pagaliau dar yra nepripažįstančių jokios transcendentinės pasaulio priežasties, tik gryną amžinai egzistavusios materijos žaismą (materializmas). Visi tie bandymai rodo, jog pradžios klausimas yra nuolatinis ir visuotinis. Žmogui būdinga taip ieškoti.28

286^S-51^Y-41^Y-42^Y-58Iš tiesų žmogaus protas sugeba rasti atsakymą į pradžios klausimą.32 Dievo Kūrėjo egzistavimą galima tikrai pažinti iš Jo kūrinių žmogaus proto šviesa,¹⁰⁶ net jei tą pažinimą dažnai užtemdo ar iškreipia klaida.37 Todėl tikėjimas sutvirtina ir apšviečia protą, kad jis teisingai suvoktų šią tiesą: „Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sukurti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima“ (Žyd 11, 3).

287^S-51^Y-41^Y-42^Y-58Tiesa apie sukūrimą yra visam žmonių gyvenimui tokia svarbi, kad Dievas savo gerumu panorėjo savo tautai apreikšti visa,107 kas yra svarbu žinoti mūsų išganymui. Šalia kiekvieno žmogaus protui prieinamo Kūrėjo pažinimo,¹⁰⁷ Izraeliui Dievas tolydžio apreiškė sukūrimo slėpinį. Pasirinkęs patriarchus, iš Egipto išvedęs išrinktąjį Izraelį, jį kūręs ir formavęs,¹⁰⁸ Jis apsireiškė kaip tas, kuriam priklauso visos žemės tautos ir visa žemė, kaip tas, kuris pats vienas „sukūrė dangų ir žemę“ (Ps 115, 15; 124, 8; 134, 3).

288^S-51^Y-41^Y-42^Y-58288Tad apreiškimas apie sukūrimą yra neatskiriamas nuo Dievo, Vienintelio, Sandoros su savąja tauta apreiškimo ir įvykdymo. Sukūrimas buvo apreikštas kaip pirmas žingsnis į tą Sandorą, kaip pirmas ir visuotinis visagalės Dievo meilės liudijimas.¹⁰⁹ 2569Tiesa apie sukūrimą buvo vis labiau pabrėžiama pranašų kalbose,¹¹⁰ psalmių¹¹¹ ir liturgijos maldose, išrinktosios tautos išmintinguose samprotavimuose¹¹².

289^S-51^Y-41^Y-42^Y-58Iš visų Šventojo Rašto pasakojimų apie sukūrimą išskirtini trys pirmieji Pradžios knygos skyriai.390 Literatūriniu požiūriu tie tekstai gali turėti skirtingus šaltinius. Įkvėptieji autoriai tuos tekstus sudėjo Šventojo Rašto pradžioje, ir savo iškilminga kalba jie skelbia tiesas apie kūriniją, jos pradžią ir pabaigą Dieve, jos tvarką ir gerumą, žmogaus pašaukimą, pagaliau apie nuodėmės dramą ir išganymo viltį.111 Skaitomi Kristaus šviesoje, viso Šventojo Rašto kontekste ir gyvojoje Bažnyčios tradicijoje, tie pasakojimai katechezei yra pagrindinis „pradinių“ slėpinių – sukūrimo, nuopuolio, išganymo pažado – šaltinis.

II. Sukūrimas – Švenčiausiosios Trejybės darbas

290^S-52^Y-44^Y-58„Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1)– tokiais pirmaisiais Šventojo Rašto žodžiais patvirtinami trys dalykai: amžinasis Dievas davė pradžią viskam, kas egzistuoja šalia Jo; Jis vienas yra Kūrėjas (hebrajiško veiksmažodžio bara – „kurti“ – veiksnys visada yra Dievas); 326visa, kas egzistuoja (pasakoma žodžiais: „dangus ir žemė“), priklauso nuo To, kuris viskam duoda būtį.

291^S-52^Y-44^Y-58241„Pradžioje buvo Žodis [...], ir Žodis buvo Dievas. [...] Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 1–3). Naujajame Testamente apreiškiama, kad Dievas viską sukūrė per amžinąjį Žodį, savo mylimąjį Sūnų. 331„Jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, [...] visa sukurta per jį ir jam. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi“ (Kol 1, 16–17). Bažnyčios tikėjimas taip pat patvirtina Šventosios Dvasios kuriančiąją veiklą: Ji yra „Gaivintoja“¹¹³, „Dvasia Kūrėja“ („Veni, Creator Spiritus“), „visokio gėrio Šaltinis“¹¹⁴.703

292^S-52^Y-44^Y-58Senajame Testamente numanoma,¹¹⁵ Naujojoje Sandoroje apreikšta Sūnaus ir Dvasios kuriamoji (neatskiriama nuo Tėvo) veikla yra Bažnyčios tikėjimo aiškiai patvirtinta tiesa: „Tėra vienas Dievas [...]: Jis yra Tėvas, Jis Dievas, Jis Kūrėjas, Autorius, Tvarkytojas. Jis pats, tai yra savo Žodžiu ir Išmintimi, viską sukūrė“¹¹⁶, „per Sūnų ir Dvasią“, kurie yra tartum „Jo rankos“¹¹⁷.699 Sukūrimas yra bendras visos Švenčiausiosios Trejybės darbas.257

III. „Pasaulis sukurtas Dievo garbei“

293^S-53^Y-48^Y-58Šventojo Rašto ir Tradicijos mokoma bei skelbiama pagrindinė tiesa yra: „Pasaulis sukurtas Dievo garbei.“¹¹⁸337 344 Dievas visus dalykus sukūrė, aiškina šv. Bonaventūras, „ne didinti savo garbei, bet jai atskleisti ir ja pasidalyti“¹¹⁹.1361 Nes Dievui nėra kitos dingsties kurti, kaip vien Jo meilė ir gerumas: „Meilės raktas atpalaidavo Jam rankas kūriniams sukurti.“¹²⁰ Ir Vatikano I Susirinkimas aiškina:

759Dievas savo gerumu ir visagalybe, visiškai laisvai nutaręs, laikų pradžioje, nieko dar nesant, sukūrė ir dvasinius, ir medžiaginius kūrinius ne savo laimei padidinti ar jai pasiekti, bet kūrinijai teikiamais gėriais apreikšti savo tobulumą.¹²¹

294^S-53^Y-48^Y-582809Dievo garbė ir yra tai, kad Jis tą savo gerumą apreiškia ir juo dalijasi sukurdamas pasaulį. O mes „iš grynos meilės, laisvu [Jo] valios nutarimu“ iš anksto esame paskirti „per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais [Jo] malonės kilnumo šlovei“ (Ef 1, 5–6): 1722„Nes Dievo garbė yra gyvasis žmogus, o žmogaus gyvenimas yra regėti Dievą. Jeigu jau Dievo apreiškimas per kūriniją suteikia gyvenimą visiems žemėje esantiems, tai juo labiau Tėvo apreiškimas per Žodį suteikia gyvenimą tiems, kurie regi Dievą.“¹²² Galutinis kūrinijos tikslas tas, kad Dievas, „visa sukūręs, galų gale savo garbei ir mūsų laimei būtų 'viskas visame kame' (1 Kor 15, 28)“¹²³.1992

IV. Kūrimo slėpinys

Dievas kuria išmintingai ir iš meilės

295^S-54^Y-43^Y-58Mes tikime, kad Dievas sukūrė pasaulį išmintingai.¹²⁴ Pasaulis atsirado ne dėl kokios nors būtinybės, aklo likimo ar atsitiktinumo. Mes tikime, kad Dievas pasaulį sukūrė laisva valia, norėdamas padaryti kūrinius savosios būties, išminties ir gerumo dalininkais.216 1951 „Tu visa sukūrei – tavo valia visa yra ir buvo sukurta“ (Apr 4, 11). „VIEŠPATIE, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai visus juos sukūrei!“ (Ps 104, 24). „Geras kiekvienam yra VIEŠPATS ir visiems savo kūriniams gailestingas“ (Ps 145, 9).

Dievas kuria „iš nieko“

296^S-54^Y-43^Y-58Mes tikime, kad Dievui kuriant nereikia nei nieko prieš tai buvusio, nei jokios pagalbos.¹²⁵ 285Juo labiau kūrimas nėra būtina dieviškosios substancijos emanacija.¹²⁶ Dievas kuria laisvai „iš nieko“¹²⁷:

Kas gi būtų nepaprasto, jei Dievas būtų padaręs pasaulį iš amžinai egzistavusios materijos? Net nagingas žmogus, jei jam duodi medžiagos, padaro iš jos, ką nori. Tuo tarpu Dievo galybė pasirodo būtent tada, kai Jis iš nieko padaro visa, ko nori.¹²⁸

297^S-54^Y-43^Y-58338Tikėjimą sukūrimu „iš nieko“ Šventasis Raštas pateikia kaip tiesą, kupiną pažado ir vilties. Antrojoje Makabėjų knygoje septynių sūnų motina taip juos drąsina kankinystei:

Nežinau, kaip atėjote į gyvenimą mano įsčiose. Ne aš daviau jums gyvastį, ne aš suteikiau jums gyvybės alsavimą, ne aš daviau jūsų sąnariams išvaizdą. Kadangi pasaulio Kūrėjas suteikė kiekvienam išvaizdą ir nustatė visų daiktų pradžią, jis savo gailestingumu duos jums vėl gyvastį ir gyvybės alsavimą, nes jūs dabar užmirštate save dėl jo Įstatymo [...]. Maldauju tave, vaikeli, kad pažvelgtum į dangų bei žemę ir pasvarstytum apie visa, kas ten yra. Tada suvoksi, kad Dievas nepadarė jų iš pirma buvusių daiktų. Tokiu pat būdu žmonija atėjo į gyvenimą (2 Mak 7, 22–23. 28).

298^S-54^Y-43^Y-581375Kadangi Dievas gali kurti iš nieko, Jis taip pat gali per Šventąją Dvasią duoti sielos gyvybę nusidėjėliams, sukurdamas juose tyrą širdį,¹²⁹ ir gyvybę mirusiųjų kūnams, juos prikeldamas;992 Jis „atgaivina numirusius ir iš nebūties pašaukia būti daiktus“ (Rom 4, 17). Kadangi savo žodžiu Jis galėjo apšviesti tamsybes,¹³⁰ tai gali taip pat duoti tikėjimo šviesos tiems, kurie Jo nepažįsta.¹³¹

Dievas kuria pasaulį darnų ir gerą

299^S-54^Y-43^Y-58Kadangi Dievas kūrė išmintingai, kūrinija yra darni: „Tu sutvarkei visa, žiūrėdamas ir saiko, ir skaičiaus, ir svorio“ (Išm 11, 20).339 Sukurta amžinajame Žodyje ir per Jį, „neregimojo Dievo atvaizdą“ (Kol 1, 15), kūrinija yra skirta žmogui, Dievo paveikslui,¹³² ir lygiuojasi į jį – pašauktą asmeniškai bendrauti su Dievu. Mūsų protas, būdamas dieviškojo Proto šviesos dalininkas,41 1147 gali suprasti, ką Dievas mums sako per savo kūriniją;¹³³ žinoma, tam reikia didelių proto pastangų ir žmogaus nusižeminimo bei pagarbos Kūrėjui ir Jo darbui.¹³⁴ Kilusi iš Dievo gerumo, kūrinija yra ir to gerumo dalininkė („Ir Dievas matė, kad tai gera [...], labai gera“: Pr 1, 4. 10. 12. 18. 21. 31.) 358Juk Dievas kūrinijos norėjo kaip dovanos žmogui, kaip jam skirto ir patikėto palikimo. Bažnyčia daug kartų turėjo ginti kūrinijos, kartu ir medžiaginio pasaulio, gerumą.¹³⁵2415

Dievas pranoksta visą kūriniją, bet pasilieka su ja

300^S-54^Y-43^Y-5842Dievas yra be galo didesnis už visus savo kūrinius:¹³⁶ „savo didingumu apkloja dangaus aukštybes“ (Ps 8, 2), „Nesuvokiama jo didybė“223 (Ps 145, 3). Tačiau, kadangi Jis yra vienvaldis ir laisvas Kūrėjas ir visko, kas egzistuoja, pirmoji Priežastis, Jis yra neapsakomai artimas savo kūriniams: „Mes jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28). Anot šv. Augustino, Jis yra „ giliau nei giliausia mano gelmė ir aukščiau nei pats aukščiausias mano aukštis“.¹³⁷

Dievas išlaiko ir palaiko kūriniją

301^S-54^Y-43^Y-58Sukūręs Dievas kūrinijos neapleidžia. Jis ne tik leidžia jai būti ir egzistuoti, bet ją ir išlaiko kiekvieną jos buvimo akimirką, leidžia jai veikti ir veda į jos tikslą.1951 Pripažinti tokią visišką priklausomybę nuo Kūrėjo yra išminties ir laisvės,396 džiaugsmo ir pasitikėjimo šaltinis:

Juk tu myli visa, kas yra, ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs, nes nebūtumei padaręs, jeigu būtum nekentęs. Kaip būtų galėjęs kas nors išsilaikyti, jeigu tu nenorėtumei? Ar būti išlaikytas, jeigu nebūtų buvęs tavo pašauktas? Tu pasigaili visų, nes jie yra tavo, VIEŠPATIE, tavo, kuris myli visa, kas gyva (Išm 11, 24–26).

V. Dievas įgyvendina savo planą: Dievo apvaizda

302^S-55^Y-49^Y-58Kūrinija yra savaip gera ir tobula, bet iš Kūrėjo rankų išėjo ne visiškai užbaigta. Ji yra sukurta keliaujanti (in statu viae) į galutinį tobulumą, kurį dar reikia pasiekti ir kuriam Dievas ją pašaukė. Dieviškąja apvaizda mes vadiname potvarkius, kuriais Dievas veda savo kūriniją į šį tobulumą:

Dievas savo apvaizda globoja ir valdo visa, ką yra sukūręs, „galingai siekia nuo vieno žemės krašto iki kito ir veiksmingai visa valdo“ (Išm 8, 1). Nes „visa yra gryna ir atidengta [Jo] akims“ (Žyd 4, 13), net tai, kas įvyks laisvai kūriniams veikiant.¹³⁸

303^S-55^Y-49^Y-58Šventasis Raštas vienu balsu teigia: dieviškosios apvaizdos globa yra konkreti ir netarpiška, ji rūpinasi viskuo, nuo mažiausių dalykų ligi didžiausių pasaulio ir istorijos įvykių. Šventosios knygos įsakmiai tvirtina absoliutų Dievo viešpatavimą įvykių tėkmėje: „Mūsų Dievas yra danguje; jis daro visa, kas jam patinka“ (Ps 115, 3);269 ir apie Kristų yra pasakyta: „tas, kuris atrakina, ir niekas negali užrakinti, užrakina, ir niekas negali atrakinti“ (Apr 3, 7). „Žmogaus širdis pilna visokių norų, bet išsipildys tik VIEŠPATIES užmojis“ (Pat 19, 21).

304^S-55^Y-49^Y-58Taigi matyti, kad Šventoji Dvasia, pagrindinis Šventojo Rašto autorius, dažnai veikimą priskiria Dievui, nepaminėdama antrinių priežasčių. Tai ne primityvus „kalbos būdas“, bet gerai motyvuota kalbėsena, kad primintų apie Dievo primatą ir absoliutų Jo viešpatavimą istorijoje bei pasaulyje¹³⁹ ir taip mokytų pasitikėjimo Juo. 2568Psalmių maldos yra didžioji tokio pasitikėjimo mokykla.¹⁴⁰

305^S-55^Y-49^Y-582115Jėzus reikalauja kūdikiškai pasitikėti apvaizda dangiškojo Tėvo, kuris rūpinasi net pačiais menkiausiais savo vaikų reikalais: „Nesisielokite ir neklausinėkite: 'Ką valgysime?' arba: 'Ką gersime?' [...]. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 31–33).¹⁴¹

Apvaizda ir antrinės priežastys

306^S-55^Y-58Dievas yra absoliutus savo planų Šeimininkas. Tačiau jiems įgyvendinti Jis pasitelkia ir kūrinius.1884 Tai ne silpnumo, bet visagalio Dievo didybės ir gerumo ženklas. Nes Dievas savo kūriniams suteikia ne tik būtį, bet ir garbę veikti patiems,1951 būti vienas kito priežastimi ir pradžia ir taip bendradarbiauti vykdant Jo planus.

307^S-56^Y-50^Y-58106Dievas žmonėms net suteikia galimybę laisvai dalyvauti Jo apvaizdoje, patikėdamas jiems atsakomybę pripildyti žemę373 ir ją valdyti.¹⁴² 1954Taigi Dievas leidžia žmonėms būti kaip protingoms ir laisvoms priežastims,2427 kad jie kuo darniau atbaigtų kūrimo darbą, siekdami savo ir kitų žmonių gerovės. Dažnai net nesąmoningai bendradarbiaudami su Dievo valia, žmonės gali ir sąmoningai dalyvauti Dievo planuose savo darbais, maldomis, taip pat ir savo kentėjimais.¹⁴³2738 Per tai jie iš tikrųjų tampa „Dievo bendradarbiais“ (1 Kor 3, 9)¹⁴⁴ ir Jo karalystės darbininkais.¹⁴⁵618 1505

308^S-56^Y-50^Y-58Nuo tikėjimo į Dievą Kūrėją yra neatskiriama ši tiesa: visoje kūrinių veikloje veikia ir Dievas. Jis yra pirmoji Priežastis, veikianti antrinėse priežastyse ir per jas: „Nes Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti!“ (Fil 2, 13).¹⁴⁶ Anaiptol nemenkindama kūrinijos kilnumo, toji tiesa ją išaukština. 970Dievo galybės, išminties ir gerumo iškelti iš nebūties, kūriniai nieko negali, būdami atskirti nuo savo pradžios, nes „kūrinys be Kūrėjo pranyksta“¹⁴⁷; juo labiau jie negalėtų pasiekti savo galutinio tikslo be malonės pagalbos.¹⁴⁸

Apvaizda ir blogio papiktinimas

309^S-57^Y-51^Y-58Jei visagalis Dievas Tėvas, darnaus ir gero pasaulio Kūrėjas, rūpinasi visais savo kūriniais, kodėl egzistuoja blogis?164 385 Į tą įkyrų ir neišvengiamą, skaudų ir paslaptingą klausimą skubaus atsakymo nepakanka. Atsakyti gali tik krikščionių tikėjimo visuma: kūrinijos gerumas, nuodėmės drama, kantri Dievo meilė, pasitinkanti žmones savo sandoromis, atperkančiu Jo Sūnaus Įsikūnijimu, Šventosios Dvasios atsiuntimu, Bažnyčios subūrimu, sakramentų galia, pagaliau kviečianti laisvus kūrinius iš anksto įsitraukti į laimingą gyvenimą, kurio jie gali – tai baisus slėpinys – iš anksto ir atsisakyti. Krikščioniškojoje Naujienoje nėra nė vienos reikšmingesnės minties, kuri bent iš dalies neatsakytų į blogio klausimą.2850

310^S-57^Y-51^Y-58412Kodėl Dievas nesukūrė pasaulio tokio tobulo, kad jame joks blogis negalėtų egzistuoti? Būdamas be galo galingas, Dievas visuomet galėtų sukurti ką nors geresnio.¹⁴⁹ Vis dėlto be galo geras ir išmintingas Dievas laisvai panoro sukurti pasaulį,1042—1050 kuris „keliautų“ į galutinį tobulumą. Pagal Dievo planą vykstančiame procese vienos esybės atsiranda, kitos išnyksta,342 tobulesnės egzistuoja šalia ne tokių tobulų, vieni gamtos pavidalai iškyla, kiti suyra. Kol kūrinija nepasieks savo tobulumo, tol drauge su fiziniu gėriu egzistuos ir fizinis blogis.¹⁵⁰

311^S-58^Y-51^Y-58Angelai ir žmonės, protingi ir laisvi kūriniai, turi keliauti į savo galutinį tikslą, laisvai jį pasirinkę ir su meile jam atsidavę.396 Bet jie gali ir nuklysti. Taip ir įvyko, jie nusidėjo.1849 Ir atėjo į pasaulį moralinis blogis, nepalyginti didesnis už fizinį. Dievas jokiu būdu – nei tiesiogiai, nei netiesiogiai – nėra moralinio blogio priežastis.¹⁵¹ Tačiau, pagerbdamas savo kūrinių laisvę, Jis leidžia jam egzistuoti ir paslaptingai moka iš jo išgauti gėrį:

Nes visagalis Dievas [...], būdamas absoliučiai geras, niekada nepakęstų jokio blogio savo darbuose, jei nebūtų pakankamai galingas ir geras iš to blogio išgauti gėrį.¹⁵²

312^S-58^Y-51^Y-58Tad laikui bėgant galima pamatyti, kad Dievas savo visagale apvaizda gali savo kūrinių sąlygoto, netgi moralinio blogio padarinius paversti gėriu. Juozapas savo broliams tarė: „Ne jūs mane čia atsiuntėte, bet Dievas [...]. Nors jūs ir sumanėte man pikta, Dievas pakeitė tai į gera – leido išlaikyti daugelį žmonių“ (Pr 45, 8; 50, 20).¹⁵³ 598—600Iš paties didžiausio kada nors padaryto moralinio blogio – Dievo Sūnaus atmetimo ir nužudymo, kurio priežastis buvo visų žmonių nuodėmės, – Dievas savo malonės apstumu¹⁵⁴ išgavo visų didžiausią gėrį:1994 Kristaus pašlovinimą ir mūsų atpirkimą. Tačiau blogis dėl to netampa gėriu.

313^S-58^Y-51^Y-58„Viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28). Šventųjų liudijimai nuolat patvirtina tą tiesą:227

Šv. Kotryna Sienietė sako „tiems, kurie piktinasi ir maištauja dėl to, kas juos ištinka“: „Viskas kyla iš meilės, viskas nukreipta į žmogaus išganymą, Dievas nieko nedaro be šio tikslo.“¹⁵⁵
Ir šv. Tomas Moras prieš pat savo kankinystę guodžia dukterį: „Negali atsitikti nieko, ko nebūtų norėjęs Dievas. Tad nors ir kaip blogai mums atrodytų, ko Jis nori, vis dėlto tai yra mums geriausia.“¹⁵⁶
Ir Julijona iš Norvičietė: „Pagaliau per Dievo malonę suvokiau, kad man reikėjo tvirtai laikytis tikėjimo ir ne mažiau tvirtai tikėti, jog visa, kad ir kas atsitiktų, baigsis gerai... Ir tu pamatysi, kad viskas išeis į gera.“ (Thou shalt see thyself that all manner of thing shall be well).¹⁵⁷

314^S-58^Y-51^Y-58Mes tvirtai tikime, kad Dievas yra pasaulio ir istorijos Viešpats. Tačiau Jo apvaizdos keliai mums dažnai yra nežinomi. Tik atėjus laikui, kai mūsų dalinis pažinimas pasibaigs, kai regėsime Dievą „akis į akį“1040 (1 Kor 13, 12), tik tada visiškai pažinsime kelius, kuriais net per blogio ir nuodėmių dramas Dievas vedė savo kūriniją iki galutinio Šabo¹⁵⁸ poilsio, dėl kurio Jis sukūrė dangų ir žemę.2550

Santrauka

315^S-51^Y-58Kurdamas pasaulį ir žmogų, Dievas pirmą kartą ir visa apimdamas parodė savo visagalę meilę ir išmintį, pirmą kartą paskelbė savo „geranorišką planą“, kurį galutinai įvykdo naujoji kūrinija Kristuje.

316^S-52^Y-44^Y-58Nors kūrimo darbas labiausiai priskiriamas Tėvui, bet tikėjimo tiesa yra ir tai, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra vienintelis ir nedalomas kūrimo pradmuo.

317^S-54^Y-43^Y-58Dievas vienas pats pasaulį sukūrė laisvai, tiesiogiai, be niekieno pagalbos.

318^S-54^Y-43^Y-58Joks kūrinys neturi begalinės galios „kurti“ tikra to žodžio prasme, tai yra gaminti ir dovanoti būtį tam, ko iš viso nebuvo („iš nieko“ [ex nihilo] pašaukti į būtį).¹⁵⁹

319^S-54^Y-48^Y-58Dievas sukūrė pasaulį, kad apreikštų ir perteiktų savo garbę; kad Jo kūriniai dalyvautų Jo tiesoje, gerume ir grožyje, – štai ta garbė, kuriai Dievas juos sukūrė.

320^S-54^Y-43^Y-58Sukūręs pasaulį, Dievas išlaiko jį būtyje per savo Žodį – Sūnų, „palaikantį savo galingu žodžiu visatą“ (Žyd 1, 3), ir per savo Dvasią Kūrėją, kuri duoda gyvybę.

321^S-55^Y-58Dievo apvaizda yra Dievo potvarkiai, kuriais Jis visus kūrinius išmintingai ir su meile veda į jų galutinį tikslą.

322^Y-58Kristus mus ragina sūniškai atsiduoti mūsų dangiškojo Tėvo apvaizdai,¹⁶⁰ o apaštalas Petras pritaria: „Paveskite jam visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi“ (1 Pt 5, 7).¹⁶¹

323^S-56^Y-58Dievo apvaizda veikia ir per veikiančius kūrinius. Žmonėms Dievas leidžia laisvai bendradarbiauti vykdant Jo planus.

324^S-58^Y-51^Y-58Kodėl Dievas leidžia fizinį ir moralinį blogį, yra slėpinys, kurį Jis aiškina per savo Sūnų, Jėzų Kristų, mirusį ir prisikėlusį, kad nugalėtų blogį. Tikėjimas mums laiduoja, kad Dievas neleistų blogiui egzistuoti, jeigu iš jo paties neišgautų gėrio tokiais būdais, kuriuos mes tobulai pažinsime tik amžinajame gyvenime.

KBK nuorodos

280288 Tad apreiškimas apie sukūrimą yra neatskiriamas nuo Dievo, Vienintelio, Sandoros su savąja tauta apreiškimo ir įvykdymo. Sukūrimas buvo apreikštas kaip pirmas žingsnis į tą Sandorą, kaip pirmas ir visuotinis visagalės Dievo meilės liudijimas. Tiesa apie sukūrimą buvo vis labiau pabrėžiama pranašų kalbose, psalmių ir liturgijos maldose, išrinktosios tautos išmintinguose samprotavimuose.

KBK 288 kontekstas

2801043 Šventasis Raštas laukia to slėpiningo atnaujinimo, kuris perkeis žmoniją ir pasaulį, kaip „naujo dangaus ir naujos žemės“ (2 Pt 3, 13). Taip bus galutinai įvykdytas Dievo planas „visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje tartum galvoje“ (Ef 1, 10).

KBK 1043 kontekstas

2811095 Todėl Bažnyčia advento bei gavėnios metu ir ypač Velyknaktį vis iš naujo perskaito ir išgyvena visus tuos didžiuosius išganymo istorijos įvykius kaip savosios liturgijos „šiandien“. Bet tai savo ruožtu įpareigoja katechezę padėti tikintiesiems suvokti dvasinę išganymo ekonomijos prasmę taip, kaip ją mums rodo ir padeda išgyventi Bažnyčios liturgija.

KBK 1095 kontekstas

2821730 Dievas sukūrė žmogų kaip protingą būtybę, apdovanodamas ją savo iniciatyva veikiančio ir už savo veiksmus atsakingo asmens kilnumu. „Juk Dievas norėjo žmogų 'palikti savo paties išminčiai' (Sir 15, 14), idant jis pats ieškotų Kūrėjo ir, laisvai jo laikydamasis, pasiektų visišką tobulumą bei tobulą laimę" . Žmogus yra protingas ir tuo panašus į Dievą, sukurtas laisvas ir atsakingas už savo veiksmus.

KBK 1730 kontekstas

283159 Tikėjimas ir mokslas. „Nors tikėjimas ir viršija protą, bet tarp jų niekada negali būti tikro nesutarimo, kadangi tas pats Dievas, kuris apreiškia slėpinius ir įdiegia tikėjimą, žmogaus dvasiai yra davęs ir proto šviesą; o nei pats Dievas negali savęs neigti, nei tiesa prieštarauti tiesai.“ „Todėl metodinis kiekvienos pažinimo srities tyrinėjimas, jei tik atliekamas tikrai moksliškai ir laikantis moralės nuostatų, iš tiesų niekada neprieštaraus tikėjimui, nes ir žemiškieji, ir tikėjimo dalykai kyla iš to paties Dievo. Maža to, kas nuolankiai ir atkakliai stengiasi įžvelgti daiktų paslaptis, tas, pats to nė nežinodamas, yra tarsi vedamas už rankos Dievo, kuris palaiko visus dalykus ir padaro juos tokius, kokie jie yra.“

KBK 159 kontekstas

283341 Visatos grožis: sukurtojo pasaulio tvarka ir darna pagrįsta esybių skirtingumu ir jų tarpusavio santykiais. Žmogus tuos santykius tolydžio atranda kaip gamtos dėsnius. Jie stebina mokslininkus. Kūrinijos grožis atspindi begalinį Kūrėjo grožį. Jis turi įkvėpti pagarbą ir palenkti žmogaus protą bei valią.

KBK 341 kontekstas

285295 Mes tikime, kad Dievas sukūrė pasaulį išmintingai. Pasaulis atsirado ne dėl kokios nors būtinybės, aklo likimo ar atsitiktinumo. Mes tikime, kad Dievas pasaulį sukūrė laisva valia, norėdamas padaryti kūrinius savosios būties, išminties ir gerumo dalininkais. „Tu visa sukūrei – tavo valia visa yra ir buvo sukurta“ (Apr 4, 11). „VIEŠPATIE, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai visus juos sukūrei!“ (Ps 104, 24). „Geras kiekvienam yra VIEŠPATS ir visiems savo kūriniams gailestingas“ (Ps 145, 9).

KBK 295 kontekstas

28528 Istorijoje iki pat šių dienų savąjį Dievo ieškojimą žmonės išreiškia įvairiais būdais – tikėjimais ir religiniais veiksmais (maldomis, aukomis, apeigomis, meditacijomis ir kt.). Nepaisant dviprasmybių, kurios gali juose glūdėti, tos išraiškos formos yra tokios visuotinės, kad žmogų galima pavadinti religine būtybe: Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apgraibomis jį atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes jame gyvename, judame ir esame (Apd 17, 26–28).

KBK 28 kontekstas

28632 Pasaulis: Dievą kaip visatos pradžią ir tikslą galima pažinti iš judėjimo ir tapsmo, iš pasaulio kontingentiškumo, tvarkos ir grožio. Šv. Paulius sako apie pagonis: „Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai leido suprasti. Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių“ (Rom 1, 19–20). O šv. Augustinas: „Paklausk gražiosios žemės, paklausk gražiosios jūros, paklausk gražaus – plevenančio ir raibuliuojančio oro, paklausk gražaus dangaus [...], paklausk jų visų, ir visi tau atsakys: žiūrėk, kokie mes esame gražūs. Jų grožis – tai jų liudijimas (confessio). Kas gi tą kintamą grožį sukūrė, jei ne pats Grožis (Pulcher), kuris nekinta?“

KBK 32 kontekstas

28637 Istorinėmis žmogaus gyvenimo sąlygomis Dievą pažinti vien tik savo proto šviesa jam sunku: Nors, kalbant paprastai, žmogaus protas savo prigimtinėmis galiomis ir šviesa iš tikrųjų gali tinkamai ir tikrai pažinti ir vieną asmeninį Dievą, kuris savo Apvaizda palaiko ir valdo pasaulį, ir Kūrėjo mūsų sielose įdiegtą prigimtinį įstatymą, vis dėlto esti nemažai kliūčių šiam protui veiksmingai ir vaisingai pasinaudoti ta savo prigimta galia. Mat tiesos, susijusios su Dievu, su Dievo ir žmonių santykiais, visiškai pranoksta juslinių dalykų sritį; skirtos vadovautis jomis gyvenime ir jį tvarkyti, jos verčia mus aukotis ir išsižadėti savęs. Žmogaus protui sunku tas tiesas įgyti ir dėl pojūčių bei vaizduotės poveikio, ir dėl gimtosios nuodėmės sąlygoto geismingumo. Todėl su tokiomis tiesomis susidūrę žmonės yra linkę įtikinėti save, kad tai, ko jie nenori laikyti tiesa, yra klaidingi ar bent abejotini dalykai.

KBK 37 kontekstas

287107 Įkvėptose knygose mokoma tiesos. „Taigi visa, ką įkvėptieji autoriai, arba hagiografai, dėsto, turi būti laikoma Šventosios Dvasios išdėstyta. Todėl išpažintina, kad Šventasis Raštas tvirtai, ištikimai ir be klaidos moko tiesos, kurią Dievas panoro pateikti šventosiose knygose mūsų išganymui.“

KBK 107 kontekstas

288288 Tad apreiškimas apie sukūrimą yra neatskiriamas nuo Dievo, Vienintelio, Sandoros su savąja tauta apreiškimo ir įvykdymo. Sukūrimas buvo apreikštas kaip pirmas žingsnis į tą Sandorą, kaip pirmas ir visuotinis visagalės Dievo meilės liudijimas. Tiesa apie sukūrimą buvo vis labiau pabrėžiama pranašų kalbose, psalmių ir liturgijos maldose, išrinktosios tautos išmintinguose samprotavimuose.

KBK 288 kontekstas

2882569 Pirmiausia malda kyla iš kūrinijos tikrovės. Tas ryšys su Dievu aprašomas pirmuose devyniuose Pradžios knygos skyriuose: Abelis aukojo savo kaimenės pirmienų atnašą, Enošas šaukėsi Viešpaties vardo ir „ėjo su Dievu“. Nojaus atnaša maloni Dievui, kuris jį laimina, o per jį laimina ir visą kūriniją, nes jo širdis teisi ir be dėmės: jis taip pat „ėjo su Dievu“ (Pr 6, 9). Taip meldžiasi daugelis visų religijų teisiųjų. Sudaręs nesuardomą Sandorą su gyvosiomis būtybėmis, Dievas nuolat kviečia žmones Jam melstis. Bet ypač akivaizdžiai malda apreiškiama nuo mūsų tikėjimo protėvio Abraomo laikų Senajame Testamente.

KBK 2569 kontekstas

289390 Apie nuopuolį (Pr 3) pasakojama vaizdais, bet kalbama apie tikrą pirmykštį įvykį, apie žmogaus istorijos pradžioje įvykusį faktą. Apreiškimas mums teikia tikėjimo tikrumo, kad visa žmonijos istorija yra paženklinta mūsų pirmųjų tėvų laisvai padaryto pirmapradžio nusižengimo.

KBK 390 kontekstas

289111 Tačiau, kadangi Šventasis Raštas yra Dievo įkvėptas, yra ir kitas teisingo aiškinimo principas, ne mažiau svarbus už pirmąjį, be kurio Šventasis Raštas taip pat liktų negyva raide: „Šventasis Raštas yra skaitytinas ir aiškintinas ta pačia Dvasia, kuria buvo parašytas.“ Vatikano II Susirinkimas nurodė tris kriterijus Šventajam Raštui aiškinti pagal jį įkvėpusią Dvasią:

KBK 111 kontekstas

290326 Šventojo Rašto žodžiai „dangus ir žemė“ reiškia: visa, kas egzistuoja, visa kūrinija. Jais taip pat nurodomas kūrinijoje glūdintis ryšys, kuris vienu metu ir jungia, ir skiria dangų ir žemę: „žemė“ yra žmonių pasaulis; „dangus“ arba „dangūs“ gali reikšti dangaus skliautą, bet taip pat Dievo buvimo „vietą“: mūsų „Tėvą danguje“ (Mt 5, 16), tad ir „dangų“ – eschatologinę garbę. Pagaliau žodis „dangus“ reiškia ir dvasinių kūrinių, angelų, kurie supa Dievą, buvimo „vietą“.

KBK 326 kontekstas

291241 Dėl to apaštalai išpažįsta Jėzų kaip Žodį, kuris „pradžioje [...] buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (Jn 1, 1), kaip „neregimojo Dievo atvaizdą“ (Kol 1, 15), kaip „Dievo šlovės atšvaitą ir jo esybės paveikslą“ (Žyd 1, 3).

KBK 241 kontekstas

291331 Kristus yra angelų pasaulio centras. Angelai yra Jo: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai...“ (Mt 25, 31). Jie yra Jo, nes sukurti Jo ir Jam: „Nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios, – visa sukurta per jį ir jam“ (Kol 1, 16). Dar labiau jie yra Jo dėl to, kad Jis juos padarė savo išganymo plano skelbėjais: „Argi jie visi nėra tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą?“ (Žyd 1, 14).

KBK 331 kontekstas

291703 Visos kūrinijos egzistencijos ir gyvenimo pradžioje yra Dievo Žodis ir Dvelksmas: Šventajai Dvasiai dera valdyti, šventinti ir įkvėpti kūriniją, nes Ji yra Dievas, vienesmė su Tėvu ir Sūnumi [...]. Jai priklauso gyvybės galia, nes, būdama Dievas, Ji palaiko kūriniją Tėve per Sūnų.

KBK 703 kontekstas

292699 Ranka. Jėzus gydydavo ligonius ir laimindavo kūdikius uždėdamas ant jų rankas. Ir apaštalai Jo vardu darė tą patį. Maža to – apaštalų rankų uždėjimu teikiama Šventoji Dvasia. Laiškas žydams rankų uždėjimą priskiria prie savo mokymo pagrindinių elementų. Tą visagalio Šventosios Dvasios išliejimo ženklą Bažnyčia išsaugojo savo sakramentinėse epiklezėse.

KBK 699 kontekstas

292257 „O šviesos šaltini, palaimingoji Trejybe! O pirmaprade Vienybe!“ Dievas yra amžinoji palaima, nemirtingas gyvenimas, negęstanti šviesa. Dievas yra meilė: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Dievas laisvai nori perduoti savo palaimingojo gyvenimo garbę. Taip Jis „panorėjo [...] nutarti“ (Ef 1, 9) dar prieš pasaulio sukūrimą, mus išsirinkdamas savo mylimajame Sūnuje, ir net „iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais“ (Ef 1, 5), tai yra „paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą“ (Rom 8, 29), nes gavusius „įvaikystės Dvasią“ (Rom 8, 15). Šis nutarimas yra malonė, „dovanota [...] prieš amžinuosius laikus“ (2 Tim 1, 9), kilusi tiesiogiai iš trejybinės meilės. Ji išsiskleidžia pasaulio sukūrime, visoje išganymo istorijoje po nuopuolio, Sūnaus ir Dvasios misijose, kurias pratęsia Bažnyčios misija.

KBK 257 kontekstas

293337 Dievas pats sukūrė regimąjį pasaulį su visu jo turtingumu, įvairove ir tvarka. Šventasis Raštas Kūrėjo veikimą vaizduoja simboliškai kaip šešias Dievo „darbo“ dienas, kurios baigiasi septintos dienos „poilsiu“. Šventasis tekstas apie sukūrimą moko tiesų, kurias Dievas apreiškė mūsų išganymui ir kurios leidžia „įžvelgti visos kūrinijos giliąją prigimtį, vertę ir paskirtį Dievo garbei“.

KBK 337 kontekstas

293344 Visi kūriniai yra tarpusavyje susiję, nes visi sukurti to paties Kūrėjo ir visi skirti Jo garbei: Tešlovina Tave, o Viešpatie, visi tavieji kūriniai, ypač sesuo puikioji Saulė, kuria Tu dieną švieti mums, jinai graži ir spindi nuostabiai, ir primena Tave ji, o Aukščiausias... Tešlovina Tave, o mano Viešpatie, ir brolis Vandenėlis, labai naudingas ir romus, brangintinas, skaistus... Tešlovina Tave, o mano Viešpatie, sesė mūs, motulė žemė, kuri nešioja mus ir pamaitina, gausybę vaisių, žiedus marguosius ir žolę išaugina... Garbinkite ir šlovinkite mano Viešpatį, Dėkokit Jam ir nusižeminę giliai tarnaukit.

KBK 344 kontekstas

2931361 Eucharistija taip pat yra šlovinimo auka, kuria Bažnyčia teikia Dievui garbę visos kūrinijos vardu. Ši šlovinimo auka yra galima tik per Kristų: Jis vienija tikinčiuosius su savimi, su savuoju šlovinimu ir užtarimu; tokiu būdu šlovinimo auka Tėvui yra aukojama per Kristų ir su Juo, kad būtų Jame priimta.

KBK 1361 kontekstas

293759 „Amžinasis Tėvas visiškai laisvu ir paslaptingu savo išminties ir gerumo sprendimu sukūrė pasaulį, nutarė išaukštinti žmones, padarydamas juos dieviškojo gyvenimo dalyviais“; į tą gyvenimą Jis kviečia visus žmones savo Sūnuje. „Tuos, kurie tiki į Kristų, Tėvas nusprendė pašaukti į šventąją Bažnyčią.“ Ši „Dievo šeima“ Tėvo valia buvo kuriama ir vystoma tolydžio ilgais žmonijos istorijos laikotarpiais: iš tiesų Bažnyčia buvo „jau nuo pasaulio pradžios pavaizduota ženklais ir įstabiai parengta Izraelio tautos istorijos bei Senosios Sandoros, galų gale įsteigta, nužengusios Šventosios Dvasios apreikšta, amžių pabaigoje bus garbingai atbaigta.“

KBK 759 kontekstas

2942809 Dievo šventumas yra nepasiekiama Jo amžinojo slėpinio gelmė. Kas apie jį buvo apreikšta kūrinijoje ir istorijoje, tai Šventasis Raštas vadina garbe, Jo didybės spindesiu. Sukurdamas žmogų „pagal savo paveikslą ir panašumą“ (Pr, 1, 26), Dievas jį apvainikavo garbe, tačiau nusidėdamas žmogus „stokoja Dievo garbės“. Dėl to Dievas rodo savo šventumą, apreikšdamas ir dovanodamas savo vardą, kad atnaujintų žmogų „pagal jo Kūrėjo paveikslą“ (Kol 3, 10).

KBK 2809 kontekstas

2941722 Tokia palaima pranoksta žmogaus suvokimą ir jo jėgas. Tai grynai Dievo dovana. Dėl to ji vadinama antgamtine, kaip ir malonė, kuri parengia žmogų įžengti į Dievo džiaugsmą. „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą.“ Bet dėl Jo didybės ir neapsakomos garbės „niekas negalės regėti Dievo ir likti gyvas“, nes Tėvas yra nesuvokiamas; tačiau dėl savo meilės bei gerumo žmonėms ir dėl to, kad viską gali, Jis net ir tai suteikė Jį mylintiems: regėti Dievą [...]. Nes „kas neįmanoma žmonėms, tas galima Dievui“.

KBK 1722 kontekstas

2941992 Nuteisinimą mums pelnė Kristaus kančia; Jis paaukojo save ant kryžiaus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią atnašą, o Jo kraujas tapo permaldavimo už visų žmonių nuodėmes priemone. Nuteisinimas teikiamas Krikštu – tikėjimo sakramentu. Jis padaro mus panašius į teisųjį Dievą, kuris savo gailestingumo galia mus daro teisius iš vidaus. Nuteisinimo tikslas yra Dievo ir Kristaus garbė ir amžinojo gyvenimo dovana: Bet dabar be Įstatymo pasireiškė Dievo teisumas, paliudytas Įstatymo ir Pranašų. Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia, veikiančia per tikėjimą. Jis norėjo parodyti savo teisumą tuo, kad nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau, dieviškojo kantrumo laikais, ir norėjo parodyti savo teisumą dabartiniu metu, pasirodydamas esąs teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki į Jėzų (Rom 3, 21–26).

KBK 1992 kontekstas

295216 Dievo tiesa yra ir Jo išmintis, kuri vadovauja visai pasaulio sukūrimo ir valdymo tvarkai. Dievas, vienintelis sukūręs dangų ir žemę, vienintelis tegali leisti autentiškai pažinti sukurtų daiktų santykį su su Juo.

KBK 216 kontekstas

2951951 Įstatymas yra kompetentingos ir bendruoju gėriu besivadovaujančios valdžios paskelbta elgesio taisyklė. Moralinis įstatymas remiasi Kūrėjo galybe, išmintimi ir gerumu nustatyta protinga kūrinijos tvarka, sukurta kūrinių gerovei ir atsižvelgiant į jų tikslą. Pirmoji ir galutinė kiekvieno įstatymo tiesa yra pagrįsta amžinuoju Įstatymu. Paskelbtas ir proto nustatytas įstatymas reiškia dalyvavimą gyvojo Dievo, visų Kūrėjo ir Atpirkėjo, apvaizdoje. „Tas protingas sutvarkymas ir vadinamas įstatymu“: Iš visų gyvų būtybių vien žmogus gali didžiuotis buvęs vertas gauti įstatymą iš Dievo; kaip protu apdovanota, gebanti suvokti ir perprasti būtybė, jis turi elgtis protingai ir laisvai, būdamas palenktas Tam, kuris jam visa yra palenkęs.

KBK 1951 kontekstas

296285 Krikščionių tikėjimas nuo pat pradžių susidurdavo su kitokiais negu jo atsakymais į klausimą apie pasaulio pradžią. Senosios religijos ir kultūros apie pasaulio pradžią turėjo daug įvairių mitų. Vieni filosofai sakė, kad visa yra Dievas, kad pasaulis yra Dievas arba kad pasaulio tapsmas yra Dievo tapsmas (panteizmas); kiti teigė, jog pasaulis yra būtina Dievo emanacija, kad pasaulis išteka iš Jo kaip šaltinio ir vėl į Jį sugrįžta; treti tvirtino, kad egzistuoja du nuolat besigrumiantys amžini principai, Gėris ir Blogis, Šviesa ir Tamsa (dualizmas, manicheizmas); anot kai kurių minėtų koncepcijų, pasaulis (bent materialusis) esąs blogas, nuopuolio vaisius, tad jį reikią atmesti arba virš jo pakilti (gnozė); dar kitų manymu, pasaulį sukūrė Dievas, tačiau kaip ir laikrodininkas, pagaminęs laikrodį, daugiau juo nesidomi (deizmas); pagaliau dar yra nepripažįstančių jokios transcendentinės pasaulio priežasties, tik gryną amžinai egzistavusios materijos žaismą (materializmas). Visi tie bandymai rodo, jog pradžios klausimas yra nuolatinis ir visuotinis. Žmogui būdinga taip ieškoti.

KBK 285 kontekstas

297338 Nėra nieko, kas nebūtų gavęs būties iš Dievo Kūrėjo. Pasaulis prasidėjo, kai Dievas savo Žodžiu pašaukė jį iš nebūties; visos egzistuojančios esybės, visa gamta, visa žmonijos istorija kyla iš to pirminio įvykio: tai pati pradžia, nuo kurios atsiranda pasaulis ir prasideda laikas.

KBK 338 kontekstas

2981375 Kristus tampa esantis šiame sakramente pakeitus duoną ir vyną į Kristaus Kūną ir Kraują. Bažnyčios tėvai nedvejodami tvirtino, kad Bažnyčia tiki Kristaus žodžių ir Šventosios Dvasios veikimo veiksmingumu vykdant šį perkeitimą. Šv. Jonas Auksaburnis paaiškina: Ne žmogus padaro, kad paaukotos dovanos tampa Kristaus Kūnu ir Krauju, bet pats Kristus, kuris buvo už mus nukryžiuotas. Kristui atstovaujantis kunigas ištaria tuos žodžius, tačiau jų veiksmingumas ir malonė yra iš Dievo. „Tai yra mano Kūnas“, – sako Jis. Tie žodžiai perkeičia paaukotas dovanas. O šv. Ambraziejus apie tą perkeitimą sako: Pripažinkime, kad čia nebe tai, ką yra suformavusi gamta, o tai, ką pašventino palaiminimas, ir kad palaiminimo jėga yra galingesnė už gamtos, nes perkeičia net pačią gamtą [...]. Argi Kristaus žodis, kuris iš nieko galėjo padaryti tai, ko nebuvo, negalėtų jau esančių dalykų paversti tuo, kuo jie dar nėra buvę? Juk sukurti naujus dalykus nėra lengviau, negu pakeisti jų prigimtį.

KBK 1375 kontekstas

298992 Mirusiųjų prisikėlimą Dievas apreiškė savo tautai laipsniškai. Mirusiųjų kūno prisikėlimo viltį iš esmės žadino tikėjimas į vieną Dievą, viso žmogaus, jo kūno ir sielos Kūrėją. Dangaus ir žemės Kūrėjas ištikimai laikosi savo Sandoros su Abraomu ir jo palikuonimis. Toje dviguboje perspektyvoje ima ryškėti tikėjimas prisikėlimu. Kankiniai Makabėjai kankinami išpažįsta: Pasaulio Karalius mus prikels naujam amžinam gyvenimui. Mes mirštame už jo įstatymus! (2 Mak 7, 9). Aš pasirinkau mirti nuo žmonių rankos su viltimi, duota Dievo, kad jis mane sugrąžins į gyvenimą (2 Mak 7, 14).

KBK 992 kontekstas

299339 Kiekvienas kūrinys yra savaip geras ir tobulas. Apie kiekvieną „šešių dienų“ darbą pasakyta: „Ir Dievas matė, kad tai gera.“ „Jau pačiu sukūrimu visi daiktai yra gavę savo patvarumą, tiesą, gėrį, savus dėsningumus ir tvarką.“ Skirtingi kūriniai, sumanyti kaip vis kitokia būtis, savaip atspindi begalinę Dievo išmintį ir gerumą. Todėl žmogus privalo gerbti kiekvieno kūrinio gerumą ir nesinaudoti daiktais netvarkingai, nes kitaip paniekintų Kūrėją ir užtrauktų žalingų padarinių žmonėms ir jų aplinkai.

KBK 339 kontekstas

29941 Visi kūriniai tam tikru būdu yra panašūs į Dievą, ypač žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Įvairios kūrinių tobulumo apraiškos (tiesa, gėris, grožis) atspindi begalinį Dievo tobulumą. Tad apie Dievą mes galime kalbėti remdamiesi Jo kūrinių tobulumo apraiškomis: „Juk iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas“ (Išm 13, 5).

KBK 41 kontekstas

2991147 Dievas kalba žmogui per regimus kūrinius. Materiali visata atsiveria žmogaus protui, kad jis pamatytų joje savo Kūrėjo pėdsakus. Šviesa ir naktis, vėjas ir ugnis, vanduo ir žemė, medžiai ir vaisiai kalba apie Dievą, simbolizuoja Jo didybę ir artumą.

KBK 1147 kontekstas

299358 Dievas visa sukūrė žmogui, bet žmogų sukūrė tam, kad jis Dievui tarnautų, Jį mylėtų ir Jam aukotų visą kūriniją: Kas toji būtybė, kuri atėjo į gyvenimą šitaip pagerbta? Tai žmogus, didi ir įstabi gyva būtybė, Dievo akyse vertingesnė už visą kūriniją: tai jam duoti dangus ir žemė, ir jūros, ir kita visata. Tai žmogus, kurio išganymas Dievui toks svarbus, kad Jis nepagailėjo jam net savo vienatinio Sūnaus. Juk Dievas be paliovos daro viską, kad tik žmogų pakeltų ligi savęs ir pasodintų savo dešinėje.

KBK 358 kontekstas

2992415 Septintu įsakymu reikalaujama gerbti kūriniją, jos nežaloti. Gyvūnai, augalai ir negyvoji gamta skirti buvusios, esamos ir būsimos žmonijos bendrajam gėriui. Žemės turtų, augalijos ir gyvūnijos išteklių naudojimas negali būti atskirtas nuo pagarbos moraliniams reikalavimams. Kūrėjo leistas žmogaus viešpatavimas negyvajai gamtai ir gyvosioms būtybėms nėra absoliutus; jį riboja rūpinimasis kitų žmonių – įskaitant ir būsimas kartas – gyvenimo lygiu; jis reikalauja religinės pagarbos kūrinijos integralumui.

KBK 2415 kontekstas

30042 Dievas pranoksta kiekvieną kūrinį. Tad reikia nuolat gryninti savo kalbą, atsisakant to, kas joje ribota, įsivaizduota ir netobula, kad „neapsakomo, nesuvokiamo, neregimo, neapčiuopiamo Dievo“ nesupainiotume su savo žmogiškais vaizdiniais. Mūsų žmogiškais žodžiais niekada nepavyks pasiekti Dievo slėpinio.

KBK 42 kontekstas

300223 Tai reiškia pažinti Dievo didybę ir viršenybę: „Iš tikrųjų Dievas yra didis, pranoksta mūsų žinojimą“ (Job 36, 26). Dėl to privalome Dievui „pirmajam tarnauti“.

KBK 223 kontekstas

3011951 Įstatymas yra kompetentingos ir bendruoju gėriu besivadovaujančios valdžios paskelbta elgesio taisyklė. Moralinis įstatymas remiasi Kūrėjo galybe, išmintimi ir gerumu nustatyta protinga kūrinijos tvarka, sukurta kūrinių gerovei ir atsižvelgiant į jų tikslą. Pirmoji ir galutinė kiekvieno įstatymo tiesa yra pagrįsta amžinuoju Įstatymu. Paskelbtas ir proto nustatytas įstatymas reiškia dalyvavimą gyvojo Dievo, visų Kūrėjo ir Atpirkėjo, apvaizdoje. „Tas protingas sutvarkymas ir vadinamas įstatymu“: Iš visų gyvų būtybių vien žmogus gali didžiuotis buvęs vertas gauti įstatymą iš Dievo; kaip protu apdovanota, gebanti suvokti ir perprasti būtybė, jis turi elgtis protingai ir laisvai, būdamas palenktas Tam, kuris jam visa yra palenkęs.

KBK 1951 kontekstas

301396 Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir dovanojo jam savo bičiulystę. Kaip įdvasinta būtybė, žmogus gali gyventi šia bičiulyste tik laisvai paklusdamas Dievui. Tai išreiškiama draudimu žmogui valgyti nuo gero bei pikto pažinimo medžio, „nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“ (Pr 2, 17). Šis „gero bei pikto pažinimo medis“ (Pr 2, 17) simboliškai primena neperžengiamą ribą, kurią žmogus, kaip kūrinys, privalo laisvai pripažinti ir pasitikėdamas ją gerbti. Žmogus priklauso nuo Kūrėjo; jis yra pavaldus kūrinijos dėsniams ir privalo laikytis moralinių normų, kurios nustato naudojimąsi laisve.

KBK 396 kontekstas

303269 Šventasis Raštas daug kartų liudija visuotinę Dievo galybę. Jis yra vadinamas: „Galingasis“ Jokūbo Dievas (Pr 49, 24; Iz 1, 24 ir kt.), „galybių VIEŠPATS“, „narsus ir galingas“ (Ps 24, 8. 10). Dievas yra visagalis „danguje ir žemėje“ (Ps 135, 6), nes Jis juos sukūrė. Tad Jam nėra nieko negalimo, Jis naudojasi savo kūriniu kaip tinkamas; Jis yra visatos Viešpats, nustatęs jos tvarką, ir ji yra Jam visiškai pavaldi ir klusni; Jis yra istorijos Viešpats: kreipia širdis ir įvykius, kaip Jam patinka: „Juk tu visad gali parodyti savo didžią jėgą, ir kas galėtų priešintis Tavo rankos galybei?“ (Išm 11, 21).

KBK 269 kontekstas

3042568 Senajame Testamente malda apreiškiama tarp žmogaus nuopuolio ir jo pakilimo, tarp skausmingo Dievo klausimo: „Kur tu esi? [...] Kodėl tu taip padarei?“ (Pr 3, 9. 13) ir vienatinio Sūnaus, atėjusio į pasaulį, atsako: „Štai ateinu [...] vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 7). Tad malda yra susijusi su žmonių istorija, tai ryšys su Dievu istorijos įvykiuose.

KBK 2568 kontekstas

3052115 Dievas gali apreikšti ateitį savo pranašams ar kitiems šventiesiems. Tačiau krikščionis elgiasi teisingai patikėdamas savo ateitį Dievo apvaizdai ir atsisakydamas šioje srityje bet kokio nesveiko smalsumo. Kas čia stokoja atsakomybės, tas elgiasi neapdairiai.

KBK 2115 kontekstas

3061884 Dievas nenorėjo visos galios pasilikti vien sau. Kiekvienam kūriniui Jis palieka uždavinius, kuriuos tas sugeba atlikti pagal savo įgimtus gebėjimus. Tokiu valdymo būdu reikia vadovautis visuomeniniame gyvenime. Dievo elgesys valdant pasaulį labai paiso žmogaus laisvės ir turėtų įkvėpti išminties tiems, kurie vadovauja žmonių bendruomenėms. Jie privalo elgtis kaip Dievo apvaizdos tarnai.

KBK 1884 kontekstas

3061951 Įstatymas yra kompetentingos ir bendruoju gėriu besivadovaujančios valdžios paskelbta elgesio taisyklė. Moralinis įstatymas remiasi Kūrėjo galybe, išmintimi ir gerumu nustatyta protinga kūrinijos tvarka, sukurta kūrinių gerovei ir atsižvelgiant į jų tikslą. Pirmoji ir galutinė kiekvieno įstatymo tiesa yra pagrįsta amžinuoju Įstatymu. Paskelbtas ir proto nustatytas įstatymas reiškia dalyvavimą gyvojo Dievo, visų Kūrėjo ir Atpirkėjo, apvaizdoje. „Tas protingas sutvarkymas ir vadinamas įstatymu“: Iš visų gyvų būtybių vien žmogus gali didžiuotis buvęs vertas gauti įstatymą iš Dievo; kaip protu apdovanota, gebanti suvokti ir perprasti būtybė, jis turi elgtis protingai ir laisvai, būdamas palenktas Tam, kuris jam visa yra palenkęs.

KBK 1951 kontekstas

307106 Šventųjų knygų autoriai – žmonės yra Dievo įkvėpti. „Šventosioms knygoms užrašyti Dievas pasirinko žmones, kurie, būdami įrankiai, naudojosi savo sugebėjimais bei jėgomis, kad, Dievui veikiant juose ir per juos, kaip tikri autoriai užrašytų visa ir tik tai, ko jis norėjo.“

KBK 106 kontekstas

307373 Dievo sumanymu vyras ir moteris pašaukti valdyti žemę kaip Dievo paskirti „valdytojai“. Toks išaukštinimas neturi virsti savivališku ir ardomuoju valdymu. Pagal Dievo, kuris „myli visa, kas yra“ (Išm 11, 24), paveikslą vyras ir moteris yra pašaukti būti dieviškosios apvaizdos kitų kūrinių atžvilgiu dalininkais. Todėl jiems tenka atsakomybė už Dievo jiems pavestą pasaulį.

KBK 373 kontekstas

3071954 Žmogus yra Kūrėjo išminties ir gerumo dalininkas. Kūrėjas jam suteikė galią tvarkyti savo veiksmus ir gebėjimą valdyti save siekiant tiesos ir gėrio. Prigimtinis įstatymas yra pirmapradė moralinė nuojauta, leidžianti žmogui protu skirti gėrį ir blogį, tiesą ir melą: Prigimtinis įstatymas yra įrašytas ir tarytum įrėžtas kiekvieno žmogaus sieloje, nes tai yra žmogaus protas, įsakantis daryti gera ir draudžiantis nusidėti. [...] Tačiau toks žmogaus proto nurodymas neturėtų įstatymo galios, jei juo neprabiltų ir savęs neatskleistų aukštesnis protas, kuriam turi paklusti mūsų dvasia ir mūsų laisvė.

KBK 1954 kontekstas

3072427 Žmogaus darbas yra pagal Dievo paveikslą sukurtų žmonių tiesioginė veikla; jie yra pašaukti, valdydami žemę, visi drauge ir vieni dėl kitų tęsti kūrimo darbą. Tad darbas yra pareiga: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ (2 Tes 3, 10). Darbu pagerbiamos Kūrėjo dovanos ir gauti talentai. Darbas gali būti atperkantis. Pakeldamas darbo naštą ir susivienijęs su Jėzumi, Nazareto amatininku ir Golgotos kalno nukryžiuotuoju, žmogus tam tikra prasme bendradarbiauja su Dievo Sūnumi Jo Atpirkimo darbe. Nešdamas kasdienį darbo, kuriam jis pašauktas, kryžių, žmogus pasirodo esąs Kristaus mokinys. Darbas gali būti pašventinimo priemonė ir žemiškosios tikrovės gaivinimas Kristaus Dvasia.

KBK 2427 kontekstas

3072738 Maldos apreiškimas išganymo ekonomijoje mus moko, kad tikėjimas remiasi Dievo veikimu istorijoje. Sūnišką pasitikėjimą žadina Jo įstabiausia veikla: Jo Sūnaus kančia ir prisikėlimas. Krikščioniškoji malda yra bendradarbiavimas su Dievo apvaizda, su Jo meilės planu žmonių labui.

KBK 2738 kontekstas

307618 Kryžiaus mirtis yra vienkartinė Kristaus auka; Kristus – „vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas“. Tačiau kadangi Jo dieviškasis Asmuo „įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi“, „visiems suteikia galimybę vien Dievui žinomu būdu susijungti su šiuo Velykų slėpiniu.“. Jis kviečia savo mokinius pasiimti savo kryžių ir sekti Juo, nes ir Jis kentėjo už mus palikdamas mums pavyzdį, kad eitume Jo pėdomis. Jis iš tikro nori į savo atperkamąją auką įtraukti tuos, kuriems pirmiausia ji skirta. Kilniausiu būdu tai įvyks Jo Motinoje, kuri giliau už visus kitus bus įtraukta į Jo atperkamosios kančios slėpinį. Be kryžiaus nėra kitų laiptų, kuriais galėtume įkopti į dangų.

KBK 618 kontekstas

3071505 Daugelio kančių sujaudintas, Kristus ne tik leidžia ligoniams Jį paliesti, bet ir prisiima jų vargus: „Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas“ (Mt 8, 17). Tačiau visų ligonių Jis neišgydė. Jo pagydymai buvo ženklai, kad ateina Dievo karalystė; jie skelbė daug tikresnį pagydymą – Jo Velykų pergalę prieš nuodėmę ir mirtį. Ant kryžiaus Kristus prisiėmė visą blogio naštą ir panaikino „pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29), kurios vienas padarinių yra liga. Savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus Kristus suteikė kančiai naują prasmę: dabar ji gali padaryti mus panašius į Jį ir suvienyti su Jo atperkamąja kančia.

KBK 1505 kontekstas

308970 Tačiau „Marijos motiniškas vaidmuo žmonėms jokiu būdu netemdo ir nemažina šio vienatinio Kristaus tarpininkavimo, bet parodo jo galią. Juk visa Švenčiausiosios Mergelės išganomoji įtaka žmonijai kyla [...] iš Kristaus nuopelnų pertekliaus, grindžiama jo tarpininkavimu, nuo kurio visiškai priklauso ir iš kurio semiasi visą savo galią.“ „Joks kūrinys niekada negali būti laikomas lygus įsikūnijusiam Žodžiui ir Atpirkėjui, tačiau lygiai kaip Kristaus kunigystėje įvairiais būdais dalyvauja tiek šventieji tarnautojai, tiek tikinčioji tauta, ir lygiai kaip vienas Dievo gerumas skirtingais būdais yra tikrai paskleistas kūriniuose, taip ir vienatinis Atpirkėjo tarpininkavimas ne išskiria, bet skatina įvairių kūrinių bendradarbiavimą, kylantį iš vieno šaltinio.“

KBK 970 kontekstas

309164 Tačiau dabar „mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“ (2 Kor 5, 7) ir regime Dievą „lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, [...] iš dalies“ (1 Kor 13, 12). Apšviestas To, į kurį jis nukreiptas, tikėjimas dažnai esti išgyvenamas tamsoje. Jis gali būti išmėginamas. Pasaulis, kuriame gyvename, dažnai atrodo esąs toli nuo to, ką mums tvirtina tikėjimas; patirtas blogis ir kančia, neteisybė ir mirtis tartum prieštarauja Gerajai Naujienai; jie gali sudrumsti tikėjimą ir tapti jam pagunda.

KBK 164 kontekstas

309385 Dievas yra be galo geras, ir visi Jo darbai geri. Vis dėlto niekas neišvengia kančios ir gamtoje esančio blogio, kurie mums atrodo susiję su kūriniams būdingu ribotumu, ir ypač neišvengia klausimo apie moralinį blogį. Iš kur blogis? „Aš ieškojau, iš kur yra blogis, ir nebuvo išeities“, – sako šv. Augustinas ir skausmingai paties ieškotą išeitį atras tik sugrįžęs prie gyvojo Dievo; nes „nedorybės paslaptis“ (2 Tes 2, 7) paaiškėja tik maldingumo slėpinio nušviesta. Dieviškosios meilės apreiškimas Kristuje parodė ir blogio dydį, ir per kraštus besiliejantį malonės apstumą. Tad blogio kilmės klausimą turėtume nagrinėti tikėjimo akimis žvelgdami į Tą, kuris vienintelis jį nugalėjo.

KBK 385 kontekstas

3092850 Paskutinis mūsų prašymas Tėvui irgi pakartotas Jėzaus maldoje: „Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo“ (Jn 17, 15). Jis liečia kiekvieną mūsų asmeniškai, tačiau tie, kurie meldžiasi, visada yra „mes“, besimeldžiantys bendrystėje su visa Bažnyčia ir už visos žmonijos išlaisvinimą. Viešpaties malda nuolat mus daro atvirus visai išganymo ekonomijai. Mūsų tarpusavio priklausomybė nuodėmės ir mirties dramoje pavirsta solidarumu Kristaus kūne, „šventųjų bendrystėje“.

KBK 2850 kontekstas

310412 Tačiau kodėl Dievas nesutrukdė pirmajam žmogui nusidėti? Šv. Leonas Didysis atsako: „Neapsakoma Kristaus malonė mums davė didesnių gėrių už tuos, kuriuos demonas iš pavydo iš mūsų buvo atėmęs.“ O šv. Tomas Akvinietis: „Niekas netrukdo, kad žmogaus prigimtis net ir po nuodėmės būtų skirta aukštesniam tikslui. Dievas iš tiesų leidžia blogiui įvykti, kad iš jo išgautų dar didesnį gėrį. Dėl to Laiške romiečiams (5, 20) sakoma: 'Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė'. Todėl Velykų žvakės palaiminimo apeigose girdime: 'Tikrai laiminga ta kaltė, kuri susilaukė tokio didžio Atpirkėjo'.“

KBK 412 kontekstas

3101042 Laikų pabaigoje Dievo karalystė pasieks savo pilnatvę. Po Visuotinio teismo teisieji, garbingi kūnu ir siela, amžinai viešpataus su Kristumi, o pati visata bus atnaujinta: Bažnyčia „bus visiškai ištobulinta vien dangaus garbėje, kai [...] drauge su žmonių gimine ir visas pasaulis, artimai susijęs su žmogumi ir jame žengiantis į savo tikslą, bus tobulai atnaujintas Kristuje“.

KBK 1042 kontekstas

3101043 Šventasis Raštas laukia to slėpiningo atnaujinimo, kuris perkeis žmoniją ir pasaulį, kaip „naujo dangaus ir naujos žemės“ (2 Pt 3, 13). Taip bus galutinai įvykdytas Dievo planas „visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje tartum galvoje“ (Ef 1, 10).

KBK 1043 kontekstas

3101044 Tame naujame pasaulyje, dangiškojoje Jeruzalėje, Dievo buveinė bus tarp žmonių. „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 4).

KBK 1044 kontekstas

3101045 Žmogaus atžvilgiu tas atbaigimas galutinai įgyvendins žmonijos vienybę, kurios Dievas kurdamas norėjo, o keliaujanti Bažnyčia buvo „tarsi sakramentas“. Tie, kurie bus susivieniję su Kristumi, sudarys atpirktųjų bendruomenę, „šventąjį [Dievo] miestą“ (Apr 21, 2), „Avinėlio sužadėtinę“ (Apr 21, 9). Jos nebeslėgs nuodėmė, netyrumas, savimeilė – tai, kas naikina arba ardo žemiškąjį žmonių bendrumą. Palaimingasis regėjimas, kai neaprėpiamasis Dievas atsivers išrinktiesiems, bus neišsenkanti laimės, ramybės ir tarpusavio bendrystės versmė.

KBK 1045 kontekstas

3101046 Visatos atžvilgiu Apreiškimas rodo didelį medžiaginio pasaulio ir žmogaus likimų bendrumą: Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai [...], su viltimi, kad ir pati bus išvaduota iš pragaišties vergovės [...]. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime Dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami [...] mūsų kūno atpirkimo (Rom 8, 19–23).

KBK 1046 kontekstas

3101047 Tad regimajai visatai taip pat skirta būti perkeistai, kad pats pasaulis, „sugrąžintas į jo pirmykštį būvį, be jokių kliūčių tarnautų teisiesiems“, dalyvaudamas jų išaukštinime per prisikėlusį Jėzų Kristų.

KBK 1047 kontekstas

3101048 „Nežinome žemės ir žmonijos baigmės laiko, nežinome, nė kaip visata buvo perkeista. Nuodėmės sudarkytas šio pasaulio pavidalas praeina, tačiau mes mokomi, kad Dievas rengia naują buveinę ir naują žemę, kurioje viešpatauja teisingumas ir kurios laimė patenkins ir pranoks visus ramybės troškimus, kylančius žmonių širdyse.“

KBK 1048 kontekstas

3101049 „Tačiau naujos žemės laukimas turi ne silpninti, o kaip tik skatinti siekį puoselėti šią žemę, kurioje auga naujosios žmonių šeimos Kūnas, jau dabar, kad ir neaiškiai, galįs atskleisti kai kuriuos naujojo amžiaus bruožus. Todėl, nors žemiškąją pažangą turime rūpestingai skirti nuo Kristaus karalystės augimo, kiek toji pažanga gali prisidėti prie geresnio žmonių visuomenės sutvarkymo, tiek ji didžiai svarbi Dievo karalystei.“

KBK 1049 kontekstas

3101050 „Visus gerus prigimties ir mūsų darbo vaisius, kuriuos Viešpaties Dvasios vedami ir jo liepiami būsime paskleidę žemėje, paskui vėl atrasime apvalytus ir be jokios dėmės, nušviestus ir perkeistus, kai Kristus perduos Tėvui amžiną ir visuotinę Karalystę.“ Tada, amžinajame gyvenime, Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28): Gyvenimas kaip pati tikrovė ir tiesa yra Tėvas, per Sūnų Šventojoje Dvasioje tarytum iš versmės liejantis visiems dangiškųjų dovanų; dėl Jo dosnumo ir mums, žmonėms, yra tvirtai pažadėtos amžinojo gyvenimo gėrybės.

KBK 1050 kontekstas

310342 Kūrinių hierarchiją išreiškia „šešių dienų“ seka, kai kūriniai vis pasirodo nuo mažiau tobulo ligi tobuliausio. Dievas myli visus savo kūrinius. Jis rūpinasi kiekvienu, neišskirdamas nė žvirblio. Vis dėlto Jėzus sako: „Jūs vertesni už daugybę žvirblių“ (Lk 12, 7), arba: „O kaip daug brangesnis už avį žmogus!“ (Mt 12, 12).

KBK 342 kontekstas

311396 Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir dovanojo jam savo bičiulystę. Kaip įdvasinta būtybė, žmogus gali gyventi šia bičiulyste tik laisvai paklusdamas Dievui. Tai išreiškiama draudimu žmogui valgyti nuo gero bei pikto pažinimo medžio, „nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“ (Pr 2, 17). Šis „gero bei pikto pažinimo medis“ (Pr 2, 17) simboliškai primena neperžengiamą ribą, kurią žmogus, kaip kūrinys, privalo laisvai pripažinti ir pasitikėdamas ją gerbti. Žmogus priklauso nuo Kūrėjo; jis yra pavaldus kūrinijos dėsniams ir privalo laikytis moralinių normų, kurios nustato naudojimąsi laisve.

KBK 396 kontekstas

3111849 Nuodėmė yra nusižengimas protui, tiesai, teisingai sąžinei; ji yra tikros Dievo ir artimo meilės trūkumas dėl netinkamo prisirišimo prie tam tikrų gėrybių. Ji sužeidžia žmogaus prigimtį ir kėsinasi į žmonių solidarumą. Ji apibrėžiama kaip „veiksmas arba žodis, arba troškimas, priešingi amžinajam Įstatymui“.

KBK 1849 kontekstas

312598 Savuoju tikėjimo mokymu ir savo šventųjų liudijimu Bažnyčia niekada nepamiršo teigti, kad „patys nusidėjėliai buvo visų dieviškojo Atpirkėjo kančių kaltininkai ir tarytum įrankiai“. Pripažindama, kad mūsų nuodėmės užgauna patį Kristų, Bažnyčia nedvejodama atsakingiausiais už Kristaus kančias laiko krikščionis, nors jie patys tą atsakomybę pernelyg dažnai priskirdavo vien žydams: Tad dėl tos kaltės smerktini visi, kurie ir toliau vis nusideda. Kadangi mūsų nuodėmės privertė Viešpatį Kristų mirti ant kryžiaus, tai tikrai tie, kurie paskendę ištvirkime ir nusikaltimuose, iš naujo „sau kryžiuoja Dievo Sūnų ir išstato jį paniekai“ (Žyd 6, 6). Tokiu atveju mūsų kaltė gali atrodyti dar didesnė negu žydų, nes jie, kaip sako apaštalas, „jei būtų pažinę, nebūtų garbingiausiojo Viešpaties nukryžiavę“ (1 Kor 2, 8). Tuo tarpu mes skelbiamės pažįstą Dievą, o darbais Jo išsiginame, vadinasi, tarsi savo rankomis Jį žudome. Ir ne demonai Jį nukryžiavo, bet tu su jais Jį kryžiavai ir dar kryžiuoji, mėgaudamasis savo ydomis ir nuodėmėmis.

KBK 598 kontekstas

312599 Žiauri Jėzaus mirtis įvyko ne atsitiktinai, nelaimingai susidėjus aplinkybėms. Kaip savo pirmoje Sekminių kalboje Jeruzalės žydams aiškino Petras, tai Dievo plano slėpinys: Jėzus buvo „Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotas“ (Apd 2, 23). Ši biblinė kalba nereiškia, kad tie, kurie Jėzų išdavė, buvo tik pasyvūs Dievo iš anksto numatyto scenarijaus vykdytojai.

KBK 599 kontekstas

312600 Dievui visi laiko momentai yra dabartis. Tad savo amžinąjį, „iš anksto nustatytą“ planą Jis sudarė įtraukdamas ir laisvą kiekvieno žmogaus atsaką į Jo malonę: „Taip. Šitame mieste iš tiesų susibūrė Erodas, Poncijus Pilotas su pagonimis ir Izraelio gentimis prieš tavo šventąjį tarną Jėzų, kurį tu patepei, kad įvykdytų, ką tavo galia ir valia buvo iš anksto nusprendusi“ (Apd 4, 27–28). Dievas leido jiems veikti pagal savo apakimą, kad būtų įvykdytas Jo išganymo planas.

KBK 600 kontekstas

3121994 Nuteisinimas yra iškiliausias Dievo meilės darbas, Jėzuje Kristuje apreikštas ir Šventosios Dvasios įvykdomas. Šventasis Augustinas mano, kad bedievio nuteisinimas „yra didingesnis darbas už dangaus ir žemės sukūrimą“, nes „dangus ir žemė praeis, o išrinktųjų išganymas ir nuteisinimas pasiliks“. Jis net mano, kad nusidėjėlių nuteisinimas taip pat pranoksta teisiųjų angelų sukūrimą, nes taip parodomas dar didesnis gailestingumas.

KBK 1994 kontekstas

313227 Tai reiškia pasitikėti Dievu visada, net ir nelaimei ištikus. Nuostabiai tai išreiškia viena šventosios Jėzaus Teresės malda: Tegu niekas tavęs nedrumsčia, niekas tegu nebaugina. Viskas praeina, o Dievas nesikeičia. Kantrybe viską pasieksi. Kas turi Dievą, tam nieko nestinga, vieno Dievo užtenka.

KBK 227 kontekstas

3141040 Paskutinis teismas prasidės Kristui garbingai sugrįžus. Vienas Tėvas težino dieną ir valandą, vienas Jis nuspręs, kada tai įvyks. Per savo Sūnų Jėzų Kristų Jis paskelbs nuosprendį visai istorijai. Mes sužinosime tikrąją viso kūrimo ir visos išganymo ekonomijos prasmę ir suprasime nuostabius kelius, kuriais Dievo apvaizda viską vedė į galutinį tikslą. Paskutinis teismas parodys, kad Dievo teisingumas nugali visas Jo kūrinių padarytas neteisybes ir kad Jo meilė yra stipresnė už mirtį.

KBK 1040 kontekstas

3142550 Tame kelyje į tobulumą Dvasia ir Sužadėtinė jas girdinčius kviečia tobulai vienytis su Dievu: Ten bus tikroji garbė: niekas nebus giriamas per klaidą ar pataikaujamai; bus tikroji pagarba, neatimta nė iš vieno, kas jos nusipelnė, neduota nė vienam, kas yra jos nevertas; bet jos ir nereikalaus nė vienas nevertas, kai bus pagerbti tik jos vertieji. Ten viešpataus tikroji taika, ir nebus priešininkų, ir niekas nenukentės nei nuo savęs, nei nuo kitų. Atlygiu už dorybę bus Tas, kuris ją suteikė ir pats save pažadėjo kaip atlygį, už kurį negali būti nieko geresnio ir didesnio. [...] „Aš būsiu jūsų Dievas, ir jūs būsite mano tauta“ (Kun 26, 12) [...]. Taip reikia suprasti ir apaštalo žodžius: „Kad Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28). Jis bus mūsų troškimų tikslas, regimas mūsų be pabaigos, mylimas be saiko, šlovinamas be atokvėpio. Ta malonės dovana, tas jausmas, tie išgyvenimai, kaip ir pats amžinasis gyvenimas, iš tiesų bus bendri visiems.

KBK 2550 kontekstas

KBKS nuorodos

279-289, 31551. Kodėl svarbu teigti: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1)?

Todėl, kad kūrimas yra visų dieviškųjų išganymo sumanymų pamatas; jis parodo Dievo visagalę ir išmintingą meilę; jis yra pirmas žingsnis į vienatinio Dievo sandorą su savo tauta; tai viršūnę Kristuje pasiekiančios išganymo istorijos pradžia; tai pirmas atsakas į pamatinius žmogaus kilmės ir paskirties klausimus.

KBKS 51 kontekstas

290-292, 31652. Kas sukūrė pasaulį?

Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra vienintelis ir nedalus pasaulio pradas, nors pasaulio kūrimo darbas ypač priskiriamas Dievui Tėvui.

KBKS 52 kontekstas

293-294, 31953. Kodėl Dievas sukūrė pasaulį?

Pasaulis sukurtas savo gerumą, tiesą ir grožį panorusio apreikšti ir perteikti Dievo garbei. Galutinis kūrimo tikslas – kad Kristuje Dievas galėtų būti „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28) savo garbei ir mūsų laimei.

„Dievo garbė yra gyvasis žmogus, o žmogaus gyvenimas yra Dievo regėjimas“ (šv. Ireniejus).

KBKS 53 kontekstas

295-301, 317-32054. Kaip Dievas sukūrė visatą?

Dievas sukūrė visatą laisva valia, su išmintimi ir meile. Pasaulis nėra būtinybės, aklos lemties ar atsitiktinumo padarinys. Dievas „iš nieko“ (ex nihilo) (2 Mak 7, 28) sukūrė sutvarkytą ir gerą pasaulį, kurį pats be galo pranoksta. Dievas išlaiko savo kūriniją būtyje ir ją palaiko, suteikdamas jai gebėjimą veikti ir vesdamas ją į atbaigimą per savo Sūnų ir Šventąją Dvasią.

KBKS 54 kontekstas

302-306, 32155. Kokia yra dieviškosios apvaizdos esmė?

Jos esmė yra Dievo rūpinimasis, vedantis jo kūrinius į galutinį tobulumą, kuriam jis juos pašaukė. Dievas yra suverenus savo plano autorius. Tačiau jį įgyvendindamas jis bendradarbiauja su savo kūriniais. Drauge jis suteikia kūriniams kilnumo veikti patiems ir būti vieniems kitų priežastimis.

KBKS 55 kontekstas

307-308, 32356. Kaip žmogus bendradarbiauja su dieviškąja apvaizda?

Gerbdamas žmogaus laisvę, Dievas leidžia ir kviečia jį bendradarbiauti savo veiksmais, maldomis, taip pat kančioms, skatindamas „ir trokšti, ir veikti“ (Fil 2, 13) pagal jo geranoriškus sumanymus.

KBKS 56 kontekstas

309-310, 324, 40057. Jei Dievas visagalis ir rūpestingas, tai kodėl egzistuoja blogis?

Atsakyti į šį skausmingą ir slėpiningą klausimą gali tik krikščionių tikėjimo visuma. Dievas jokiu būdu, nei tiesiogiai, nei netiesiogiai, nėra blogio priežastis. Jis nušviečia blogio slėpinį per savo Sūnų Jėzų Kristų, mirusį ir prisikėlusį, kad būtų nugalėtas didelis moralinis blogis, kuris yra žmonių nuodėmė ir kitų blogybių šaknis.

KBKS 57 kontekstas

311-314, 32458. Kodėl Dievas leidžia egzistuoti blogiui?

Tikėjimas mums teikia tikrumo, kad Dievas neleistų egzistuoti blogiui, jei iš blogio negalėtų kilti gėris. Dievas tai nuostabiai įgyvendino Kristaus mirtimi ir prisikėlimu; iš didžiausio moralinio blogio – Sūnaus nužudymo Dievas iš tiesų išgavo didžiausias gėrybes – Kristaus pašlovinimą ir mūsų atpirkimą.

KBKS 58 kontekstas

YC nuorodos

282-28941. Ar gamtos mokslai neigia Kūrėją?

282-28942. Ar galima pripažinti evoliuciją ir vis dėlto tikėti į Kūrėją?

295-301, 317-318, 32043. Ar pasaulis – atsitiktinumo padarinys?

290-292, 31644. Kas sukūrė pasaulį?

293-294, 31948. Kodėl Dievas sukūrė pasaulį?

302-30549. Ar Dievas veikia pasaulį ir mano gyvenimą?

307-30850. Kaip žmogus bendradarbiauja su dieviškąja Apvaizda?

309-314, 32451. Jei Dievas visagalis ir visažinis, kodėl Jis leidžia blogiui egzistuoti?

279-32458. Ką reiškia pasakymas, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą?

KBK išnašos

101Apaštalų simbolis: DS 30.

102Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150.

103Šventoji dvasininkijos kongregacija, Directorium catechisticum generale, 51: AAS 64 (1972) 128.

104Plg. Rom 8, 18–23.

105Plg. Egerija, Itinerarium seu Peregrinatio ad loca sancta 46, 2: SC 296, 308; PLS 1, 1089–1090; Šv. Augustinas, De catechizandis rudibus 3, 5: CCL 46, 124 (PL 40, 313).

106Plg. Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, De Revelatione, canon 1: DS 3026.

107Plg. Apd 17, 24–29; Rom 1, 19–20.

108Plg. Iz 43, 1.

109Plg. Pr 15, 5; Jer 33, 19–26.

110Plg. Iz 44, 24.

111Plg. Ps 104.

112Plg. Pat 8, 22–31.

113Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150.

114Liturgia Byzantina, 2^um Sticherum Vesperarum Dominicae Pentecostes: Πεντηϰοστάριου, Roma, 1883, p. 408.

115Plg. Ps 33, 6; 104, 30; Pr 1, 2–3.

116Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses, 2, 30, 9: SC 294, 318–320 (PG 7, 822).

117Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses, 4, 20, 1: SC 100, 626 (PG 7, 1032).

118Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, De Deo rerum omnium Creatore, canon 5: DS 3025.

119Šv. Bonaventūras, In secundum librum Sententiarum, dist. 1, p. 2, a. 2, q. 1, concl.: Opera omnia, v. 2, Ad Claras Aquas, 1885, p. 44.

120Šv. Tomas Akvinietis, Commentum in secundum librum Sententiarum, Prologus, in: Opera omnia, v. 8, Paryžius, 1873, p. 2.

121Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, c. 1: DS 3002.

122Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses 4, 20, 7: SC 100, 648 (PG 7, 1037).

123Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 2: AAS 58 (1966) 948.

124Plg. Išm 9, 9.

125Plg. Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, c. 1: DS 3002.

126Plg. Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, De Deo rerum omnium Creatore, canones 1–4: DS 3023–3024.

127Laterano IV Susirinkimas, c. 2, De fide catholica: DS 800; Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, De Deo rerum omnium Creatore, canon 5: DS 3025.

128Šv. Teofilis Antiochietis, Ad Autolycum, 2, 4: SC 20, 102 (PG 6, 1052).

129Plg. Ps 51, 12.

130Plg. Pr 1, 3.

131Plg. 2 Kor 4, 6.

132Plg. Pr 1, 26.

133Plg. Ps 19, 2–5.

134Plg. Job 42, 3.

135Plg. Šv. Leonas Didysis, Laiškas Quam laudabiliter: DS 286; Bragos I susirinkimas, Anathematismi praesertim contra Priscillianistas, 5–13: DS 455–463; Laterano IV Susirinkimas, c. 2, De fide catholica: DS 800; Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Iacobitis: DS 1333; Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, c. 1: DS 3002.

136Plg. Sir 43, 28.

137Šv. Augustinas, Confessiones, 3, 6, 11: CCL 27, 33 (PL 32, 688).

138Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, c. 1: DS 3003.

139Plg. Iz 10, 5–15; 45, 5–7; Įst 32, 39; Sir 11, 14.

140Plg. Ps 22; 32; 35; 103; 138 ir kt.

141Plg. Mt 10, 29–31.

142Plg. Pr 1, 26–28.

143Plg. Kol 1, 24.

144Plg. 1 Tes 3, 2.

145Plg. Kol 4, 11.

146Plg. 1 Kor 12, 6.

147Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 36: AAS 58 (1966) 1054.

148Plg. Mt 19, 26; Jn 15, 5; Fil 4, 13.

149Plg. Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 1, q. 25, a. 6, ed. Leon. 4, 298–299.

150Plg. Šv. Tomas Akvinietis, Summa contra gentiles, 3, 71, ed. Leon. 14, 209–211.

151Plg. Šv. Augustinas, De libero arbitrio, 1, 1, 1: CCL 29, 211 (PL 32, 1221–1223); Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 1–2, q. 79, a. 1, ed. Leon. 7, 76–77.

152Šv. Augustinas, Enchiridion de fide, spe et caritate, 3, 11: CCL 46, 53 (PL 40, 236).

153Plg. Tob 2, 12–18 Vulg.

154Plg. Rom 5, 20.

158Plg. Pr 2, 2.

159Plg. Šventoji studijų kongregacija, Decretum (1914 liepos 27): DS 3624.

160Plg. Mt 6, 26–34.

161Plg. Ps 55, 23.