Bažnyčia – Dievo tauta, Kristaus Kūnas, Šventosios Dvasios šventovė
153. Kodėl Bažnyčia yra Dievo tauta?
154. Kokios yra Dievo tautos ypatybės?
155. Kokia prasme Dievo tauta dalyvauja trejopoje Kristaus veikloje: kunigiškojoje, pranašiškojoje ir karališkojoje?
156. Kokiu būdu Bažnyčia yra Kristaus kūnas?
157. Kas yra šio Kūno Galva?
158. Kodėl sakoma, kad Bažnyčia yra Kristaus Sužadėtinė?
159. Kodėl sakoma, kad Bažnyčia yra Šventosios Dvasios šventovė?
Todėl, kad Šventoji Dvasia gyvena Kūne, kuris yra Bažnyčia, jos Galvoje ir nariuose; be to, Dievo žodžiu, sakramentais, dorybėmis ir charizmomis ji statydina Bažnyčią meilėje.
„Kas mūsų dvasia ar, kitaip tariant, siela yra mūsų kūno nariams, tas Šventoji Dvasia yra Kristaus nariams, Kristaus kūnui, t. y. Bažnyčiai“ (šv. Augustinas).
160. Kas yra charizmos?
KBK nuorodos
153.
781 „Kiekvienas, kuris bet kuriuo metu ir bet kurioje šalyje jį gerbia ir teisingai elgiasi, patinka Dievui. Tačiau Dievas panoro žmones sušventinti ir išganyti ne pavieniui, be jokio tarpusavio ryšio, o sujungęs į tautą, kuri jį teisingai pažintų ir šventai jam tarnautų. Todėl jis išsirinko savo tauta izraelitus, sudarė su jais sandorą ir palaipsniui juos mokė.[...] Tačiau visa tai tebuvo naujosios, tobulosios, Kristuje įvykdysimos sandoros ir pilnesnio apreiškimo, kurį turėjo atnešti pats kūnu tapęs Dievo Žodis, parengimas ir figūrinis pavaizdavimas [...]. Kristus įkūrė tą naująją nandorą, tai yra savo krauju patvirtintą naują testamentą, pašaukęs žmones iš žydų ir pagonių, kad jie ne kūnu, bet Dvasia suaugtų vienybėn ir būtų nauja Dievo tauta.“
802 Jėzus Kristus „atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir suburtų sau nuskaistintą tautą“ (Tit 2, 14).
803 „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis“ (1 Pt 2, 9).
804 Į Dievo tautą įsitraukiama per tikėjimą ir Krikštą. „Visi žmonės yra pašaukti į naująją Dievo tautą“, kad Kristuje „sudarytų vieną šeimą ir vieną Dievo tautą“.
154.
782 Dievo tauta turi bruožų, kurie ją aiškiai skiria nuo visų istorijoje sutinkamų religinių, etninių, politinių ir kultūrinių telkinių: — Ji yra Dievo tauta: Dievas nepriklauso jokiai tautai, bet Jis iš žmonių, kurie seniau nebuvo tauta, įsigijo tautą, kuri yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta“ (1 Pt 2, 9). — Tos tautos nariu tampama gimstant ne fiziškai, bet „iš aukštybės“, „iš vandens ir Dvasios“ (Jn 3, 3–5), tai yra įtikint Kristų ir pasikrikštijant. — Tos tautos vadovas (Galva) yra Jėzus Kristus (Pateptasis, Mesijas): kadangi tas pats patepimas [kuriuo „pateptas“ Jėzus] – Šventoji Dvasia – nuteka iš Galvos į kūną, ši tauta yra „mesijinė tauta“. — „Tos tautos būsena yra Dievo vaikų, kurių širdyse kaip šventovėje gyvena Šventoji Dvasia, orumas ir laisvė.“ — „Jos įstatymas yra naujas įsakymas mylėti taip, kaip pats Kristus mus mylėjo.“ Tai „naujasis“ Šventosios Dvasios Įstatymas. — Dievo tautos misija – būti žemės druska ir pasaulio šviesa. Ji yra „tvirčiausia vienybės, vilties ir išganymo užuomazga“. — „Galiausiai jos tikslas yra toliau plėsti paties Dievo pradėtą žemėje Dievo karalystę, kol jis pats ją atbaigs amžių pabaigoje.“
155.
783 Jėzų Kristų Tėvas patepė Šventąja Dvasia ir padarė „Kunigu, Pranašu ir Karaliumi“. Visa Dievo tauta dalyvauja šioje trejopoje Kristaus veikloje ir yra atsakinga už kylančią iš jos misiją ir tarnystę.
784 Kas tikėjimu ir Krikštu įsitraukia į Dievo tautą, tampa išskirtinio – kunigiškojo – tos tautos pašaukimo dalyviu: „Viešpats Kristus, iš žmonių paimtas vyriausiasis Kunigas, iš naujosios tautos padarė 'karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui'. Mat pakrikštytieji savo atgimimu ir Šventosios Dvasios patepimu pašvenčiami būti dvasine buveine ir šventąja kunigyste.“
785 „Šventoji Dievo tauta taip pat yra Kristaus pranašiškosios tarnybos dalininkė“, ypač tada, kai visa tauta – pasauliečiai ir hierarchija – suvokdama antgamtinę tikėjimo prasmę, „nenutoldama laikosi vieną kartą visiems laikams šventiesiems duoto tikėjimo“, vis giliau jį supranta ir liudija Kristų šiame pasaulyje.
786 Pagaliau Dievo tauta dalyvauja ir karališkojoje Kristaus veikloje. Kristus karaliauja patraukdamas prie savęs visus žmones savo mirtimi ir prisikėlimu. Kristus, visatos Karalius ir Viešpats, tapo visų tarnu, atėjęs „ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28). Krikščioniui „tarnauti [Kristui] reiškia viešpatauti“, ypač tarp vargšų ir kenčiančių, kuriuose Bažnyčia „atpažįsta savo vargdienio ir kenčiančio Steigėjo atvaizdą“. Dievo tauta savo „karališkąjį kilnumą“ pasiekia gyvendama pagal šį pašaukimą tarnauti drauge su Kristumi. Visus atgimusius Kristuje kryžiaus ženklas padaro karaliais, Šventosios Dvasios patepimas pašventina kunigais, kad visi dvasininkai – įskaitant ir tuos, kurie turime ypatingų mūsų tarnybos pareigų, – ir dvasingieji krikščionys sąmoningai laikytų save karališkosios veiklos dalyviais. Kas gi gali būti karališkiau, kaip Dievui atsidavusiai sielai valdyti savo kūną? Ir kas gali būti kunigiškiau, kaip paaukoti Viešpačiui tyrą sąžinę ir ant savo širdies altoriaus atnašauti nesuteptas meilės aukas?
156.
787 Nuo pat pradžios Jėzus savo mokinius padarė savo gyvenimo dalininkais; Jis apreiškė jiems Karalystės paslaptį; leido jiems dalyvauti savo misijoje, savo džiaugsme ir kentėjimuose. Jėzus kalba apie dar glaudesnę bendrystę tarp Jo paties ir Jo sekėjų: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu [...]. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“ (Jn 15, 4–5). Jis skelbia slėpiningą ir tikrą savo ir mūsų kūno bendrystę: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 56).
788 Kai Jėzus tapo savo mokiniams nebematomas, Jis nepaliko jų našlaičių. Jis pažadėjo būti su jais iki pasaulio pabaigos ir atsiuntė jiems savo Dvasią. Bendrystė su Jėzumi tam tikra prasme tapo dar tvirtesnė: „Perteikdamas savo Dvasią iš visų tautų pasišauktiems broliams, jis padarė juos savo mistiniu Kūnu.“
789 Bažnyčios palyginimas su kūnu atskleidžia glaudų Bažnyčios ir Kristaus ryšį. Ji yra ne tik suburta aplink Jį, bet ir suvienyta Jame, Jo kūne. Ypač ryškūs yra trys Bažnyčios, kaip Kristaus kūno, bruožai: tai visų jos narių tarpusavio vienybė per susivienijimą su Kristumi; Kristus – Kūno Galva; Bažnyčia – Kristaus Sužadėtinė.
790 Tikintieji, kurie atsiliepia į Dievo žodį ir tampa Kristaus kūno nariais, glaudžiai susivienija su Kristumi: „Tame kūne į tikinčiuosius plaukia Kristaus gyvybė, nes jie sakramentais paslaptingu bei tikru būdu yra sujungti su kenčiančiu ir garbingu Kristumi.“ Tai ypač tinka pasakyti apie Krikštą, kuris mus vienija su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu, ir Eucharistiją, per kurią „tikrai dalyvaudami Viešpaties kūne“ būvame pakylėti bendrystėn su juo ir tarpusavyje“.
791 Kūno vienybė nenaikina narių skirtingumo: „Kristaus kūno sąrangoje gyvuoja daug įvairių narių bei uždavinių, bet yra viena Dvasia, kuri Bažnyčios naudai paskirsto įvairiopas dovanas pagal savo gausą ir tarnybos reikmes.“ Mistinio Kūno vienybė kuria ir žadina tikinčiųjų meilę: „Todėl jei vienas narys ką nors kenčia, kenčia drauge ir visi kiti; jei vienas narys pagerbiamas, drauge džiaugiasi ir visi.“ Pagaliau mistinio Kūno vienybė įveikia bet kokį žmonių pasidalijimą: „Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 27–28).
805 Bažnyčia yra Kristaus Kūnas. Miręs ir prisikėlęs Kristus Šventąja Dvasia ir Jos veikimu sakramentuose, ypač Eucharistijoje, tikinčiųjų bendruomenę daro savo Kūnu.
806 Tame vieningame Kūne yra skirtingų narių ir pareigų. Visi nariai yra susiję vieni su kitais, ypač su tais, kurie kenčia, vargsta ir yra persekiojami.
157.
792 Kristus yra „Kūno – Bažnyčios Galva“ (Kol 1, 18). Juo prasideda kūrimas ir Atpirkimas. Iškeltas į Tėvo garbę, Jis „visame kame turi pirmenybę“ (Kol 1, 18), ypač Bažnyčioje, per kurią viskam viešpatauja.
793 Jis mus vienija su savo Velykomis: visi nariai turi stengtis tapti panašūs į Jį, kol juose „išryškės Kristaus atvaizdas“ (Gal 4, 19). „Todėl mes esame įtraukiami į jo gyvenimo slėpinius, [...] esame jo, nelyginant kūnas – galvos, kančios dalininkai, drauge su juo kenčiame, kad drauge dalytumės ir garbe.“
794 Jis rūpinasi mūsų augimu: kad galėtume augti stiebdamiesi iki Jo, mūsų Galvos, Kristus savo Kūną – Bažnyčią aprūpina dovanomis ir tarnybomis, kuriomis padedame vieni kitiems išganymo kelyje.
795 Tad Kristus ir Bažnyčia yra „visas Kristus“ (Christus totus). Bažnyčia ir Kristus yra viena. Šventieji labai gyvai suvokia tą vienybę: Tad džiūgaukime ir dėkokime už tai, kad esame tapę ne tik krikščionimis, bet ir Kristumi. Ar jūs, broliai, suprantate, kokią malonę mums suteikė Dievas, duodamas Kristų kaip Galvą? Stebėkitės ir džiaukitės, mes tapome Kristumi. Nes jei Jis Galva, tai mes nariai; visas žmogus yra Jis ir mes [...]. Tad Kristaus pilnatvė yra Galva ir nariai. Ką tai reiškia: Galva ir nariai? Tai Kristus ir Bažnyčia. Mūsų Atpirkėjas pasirodė esąs vienas ir tas pats asmuo kaip ir Bažnyčia, kurią Jis padarė sava. Galva ir nariai yra tarsi vienas mistinis asmuo. Viena šv. Joanos Arkietės frazė, pasakyta teisėjams, apibendrina šventųjų mokytojų tikėjimą ir parodo sveiką tikinčiojo nuovoką: „Man regis, kad Jėzus Kristus ir Bažnyčia yra visai viena, ir dėl to neverta ginčytis.“
807 Bažnyčia yra Kūnas, kurio Galva yra Kristus: ji gyvena Juo, Jame ir Jam; Jis gyvena su ja ir joje.
158.
796 Kristaus ir Bažnyčios, Galvos ir kūno narių vienybė apima ir dviejų skirtingų asmenų santykį. Šis požiūris dažnai išreiškiamas sužadėtinio ir sužadėtinės įvaizdžiu. Kristaus, Bažnyčios Sužadėtinio, temą jau rengė pranašai, o paskelbė Jonas Krikštytojas. Pats Viešpats yra vadinęs save „Jaunikiu“ (Mk 2, 19). Apaštalas Paulius Bažnyčią (ir kiekvieną tikintįjį, Kristaus kūno narį) laiko Sužadėtine, „susižadėjusią“ su Viešpačiu Kristumi, kad būtų viena Dvasia su Juo. Ji yra tyra nekaltojo Avinėlio Sužadėtinė, kurią Kristus pamilo ir už kurią save atidavė , „kad ją pašventintų“ (Ef 5, 26), su ja Jis yra susietas amžina Sandora ir nepaliauja rūpintis ja kaip savo paties kūnu. Visas Kristus – tai galva ir kūnas: vienas, sudarytas iš daugelio. [...] Ar kalbėtų galva, ar nariai, visada kalba Kristus; Jis kalba kaip galva (ex persona capitis) arba kaip kūnas (ex persona corporis). O kaip yra parašyta? „Ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 31–32). O patsai Viešpats Evangelijoje sako: „Jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6). Kaip matote, du skirtingus asmenis santuokinis ryšys padaro viena [...]. Kaip galva, Jis save vadina „Sužadėtiniu“, kaip kūnas – „sužadėtine“.
808 Bažnyčia yra Kristaus Sužadėtinė: Jis ją pamilo ir atidavė save už ją. Jis ją nuskaistino savo krauju, Jis padarė ją vaisinga visų Dievo vaikų Motina.
159.
797 „Kas mūsų dvasia, kitaip sakant, siela, yra mūsų kūno nariams, tas Šventoji Dvasia – Kristaus nariams, Kristaus Kūnui, tai yra Bažnyčiai.“ „Tos Kristaus Dvasios, kaip neregimo pradmens, užduotis yra visus kūno narius sujungti tiek vienus su kitais, tiek ir su jų iškiliąja Galva, kadangi toji Dvasia visa yra Galvoje, visa kiekviename naryje.“ Šventoji Dvasia padaro Bažnyčią „gyvojo Dievo šventove“ (2 Kor 6, 16). Būtent Bažnyčiai buvo patikėta ši Dievo dovana. [...] Jai patikėta bendrystė su Kristumi, tai yra Šventoji Dvasia, patvarumo laidas, mūsų tikėjimo sutvirtinimas ir laiptai pakilti prie Dievo [...]. Nes ten, kur Bažnyčia, ten ir Dievo Dvasia; o ten, kur Dievo Dvasia, tai ir Bažnyčia, ir visa malonė.
798 Šventoji Dvasia yra „kiekvieno gyvybingo ir tikrai išganingo veikimo pradmuo visose kūno dalyse“. Ji visą kūną statydina meilėje įvairiais būdais: ir Dievo žodžiu, „kuris turi galią išugdyti“ (Apd 20, 32); ir Krikštu, kuriuo Ji sudaro mistinį Kristaus Kūną; ir sakramentais, kurie Kristaus narius augina ir gydo; ir „tarp tų dovanų pirmaujančia malone, suteikta apaštalams“; dorybėmis, kurios įgalina gerai elgtis; pagaliau daugeliu ypatingų malonių (vadinamų „charizmomis“), kuriomis Dvasia tikinčiuosius daro „tinkamus ir pasirengusius imtis įvairių darbų bei pareigų, naudingų Bažnyčiai atnaujinti ir plėtoti“.
809 Bažnyčia yra Šventosios Dvasios šventovė. Dvasia yra tartum mistinio Kūno siela, jo gyvybės, vienybės įvairovėje ir jo gausių dovanų bei charizmų versmė.
810 „Visa Bažnyčia iškyla kaip 'tauta, sujungta Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybe'.“
160.
799 Ir nepaprastos, ir paprastos bei kuklios charizmos yra Šventosios Dvasios malonės dovanos, tiesiogiai ar netiesiogiai naudingos Bažnyčiai, skirtos jos statybai, žmonių labui ir pasaulio reikmėms.
800 Charizmas su dėkingumu turi priimti ne tik tas, kuris jas gauna, bet ir visi Bažnyčios nariai. Tai iš tiesų nuostabi malonių gausa apaštališkam gyvybingumui ir viso Kristaus Kūno šventumui palaikyti, tačiau tik tada, kai tos malonės tikrai ateina iš Šventosios Dvasios ir naudojamos esant visiškai tikram tos Dvasios įkvėpimui, tai yra su meile, kuri yra tikrasis charizmų matas.
801 Ta prasme visada būtina charizmas ištirti. Jokia charizma neatleidžia nuo pareigos gerbti ganytojus ir paklusti jiems. Šiems „ypač dera negesinti Dvasios, bet visa ištirti ir palaikyti tai, kas gera“, kad visos charizmos, likdamos skirtingos ir viena kitą papildydamos, tarnautų „bendram labui“ (1 Kor 12, 7).