„Tikiu amžinąjį gyvenimą“. KBK

12 skirsnis. „Tikiu amžinąjį gyvenimą“

1020^S-207^Y-1561523—1525Krikščionis, kuris savo mirtį susieja su Jėzaus mirtimi, žiūri į mirtį kaip į kelionę pas Jį ir įžengimą į amžinąjį gyvenimą. Mirštančiam krikščioniui paskutinį kartą tarusi Kristaus atleidimo ir išrišimo žodžius, paskutinį kartą juos patvirtinusi gydančiu patepimu ir suteikusi Viatiką – Kristų kaip maistą kelionei, Bažnyčia švelniai padrąsina:

Krikščionio siela, ruoškis keliauti iš šio pasaulio vardan visagalio Dievo Tėvo, kuris tave sukūrė; vardan Jėzaus Kristaus, gyvojo Dievo Sūnaus, kuris už tave kentėjo; ir vardan Šventosios Dvasios, kuri tavyje išlieta. Tegul šiandien tavo vieta ir buveinė išlieka ramybėje pas Dievą šventame Zione su šventąja Dievo Gimdytoja Mergele Marija, su šventuoju Juozapu ir visais angelais bei Dievo šventaisiais. [...] [Sugrįžk] pas savo Kūrėją, kuris iš žemės dulkių tau suteikė pavidalą. 336 2677Tad tave, iškeliaujantį iš šio gyvenimo, tepasitinka Švenčiausioji Mergelė Marija, Angelai ir visi Šventieji. [...] Veidas į veidą regėk savo Atpirkėją...⁶⁰⁶

I. Žmogaus individualusis teismas

1021^S-208^Y-157Mirtis užbaigia žmogaus gyvenimą – tą laiką, kuriame dar galima priimti arba atmesti Kristuje apreikštą Dievo malonę.⁶⁰⁷ 1038Naujajame Testamente kalbama apie teismą pirmiausia kaip apie galutinį susitikimą su Kristumi Jo antrojo atėjimo metu, bet sykiu nekart tvirtinama,679 kad kiekvienam iškart po mirties bus atlyginta už jo darbus ir tikėjimą. Palyginimas apie vargšą Lozorių,⁶⁰⁸ Kristaus žodžiai, tarti nuo kryžiaus gerajam nusikaltėliui,⁶⁰⁹ ir kiti Naujojo Testamento tekstai⁶¹⁰ liudija galutinį sielos likimą,⁶¹¹ kuris gali būti ne visiems vienodas.

1022^S-208^Y-157393Kiekvieno žmogaus nemirtingoji siela mirties valandą gauna amžinąjį atlygį, kai individualiajame teisme jo gyvenimas sugretinamas su Kristumi: tai arba išskaistinimas,⁶¹² arba tuoj pat gaunama į dangų įžengiančiųjų palaima⁶¹³, arba iškart amžinas pasmerkimas.⁶¹⁴

1470Savo gyvenimo vakarą būsime teisiami pagal tai, kaip mylėjome.⁶¹⁵

II. Dangus

1023^S-209^Y-158Kurie miršta Dievo malonėje kaip Jo draugai ir yra tobulai išskaistinti, tie amžinai gyvens su Kristumi.954 Jie visada bus panašūs į Dievą, nes regės „jį tokį, koks jis yra“ (1 Jn 3, 2), „akis į akį“ (1 Kor 13, 12):⁶¹⁶

Savo apaštališkąja valdžia apibrėžiame, kad bendru Dievo sprendimu visų šventųjų [...] ir kitų mirusių tikinčiųjų, priėmusių šventąjį Kristaus Krikštą, sielos, – kurioms po mirties nebereikia išskaistinimo, [...] o jei reikėjo ar reikės, tai po mirties išskaistintos – [...], dar iki susijungdamos su savo kūnais ir iki Paskutinio teismo, po mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus įžengimo į dangų, buvo, yra ir bus danguje, priimtos į dangaus karalystę bei dangiškąjį rojų su Kristumi ir šventaisiais angelais; po Viešpaties Jėzaus Kristaus kančios ir mirties jos tiesiogiai – netarpininkaujant jokiam kūriniui – akis į akį regėjo ir regi Dievo esmę.⁶¹⁷

1024^S-209^Y-158Tas tobulas gyvenimas su Švenčiausiąja Trejybe, ta gyvenimo ir meilės bendrystė su Ja, su Mergele Marija, angelais ir visais palaimintaisiais yra vadinama „dangumi“. 260 326Dangus yra žmogaus galutinis tikslas, jo giliausių lūkesčių išsipildymas, aukščiausios ir galutinės laimės būvis.2734 1718

1025^S-209^Y-1581011Gyventi danguje reiškia „būti su Kristumi“.⁶¹⁸ Išrinktieji gyvena „Jame“ išlaikydami, tiksliau, atrasdami savo tikrąją tapatybę, savo tikrąjį vardą⁶¹⁹:

Mat gyventi reiškia būti su Kristumi: kur Kristus, ten gyvenimas, ten Karalystė.⁶²⁰

1026^S-209^Y-158Savo mirtimi ir prisikėlimu Kristus mums atvėrė dangų. Palaimintųjų gyvenimo savastimi tampa visi Kristaus pelnyti Atpirkimo vaisiai, o Jis priima į savo dangiškąjį išaukštinimą žmones, kurie buvo Jį įtikėję ir liko ištikimi Jo valiai. Dangus yra palaiminga bendrija visų, tobulai su Juo susivienijusių.793

1027 Šis palaimingos bendrystės su Dievu ir visais Kristuje esančiaisiais slėpinys pranoksta bet kokį supratimą ir įsivaizdavimą. 959 1720Šv. Raštas mums apie tai kalba įvaizdžiais: gyvenimas, šviesa, ramybė, vestuvių pokylis, Karalystės vynas, Tėvo namai, dangiškoji Jeruzalė, rojus: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9).

1028 1722Dėl savo transcendencijos Dievas gali būti regimas toks, koks yra, tik tada, kai Jis pats atveria savąjį slėpinį tiesioginiam žmogaus regėjimui ir suteikia tokį gebėjimą. Šį Dievo regėjimą Jo dangiškoje šlovėje Bažnyčia vadina „palaiminguoju regėjimu“:163

Kokia bus garbė ir linksmybė, kai tau bus leista išvysti Dievą, būti taip pagerbtam, kad drauge su Viešpačiu Kristumi, savo Dievu, galėtum dalytis išganymo ir amžinosios šviesos džiaugsmu [...], drauge su teisiaisiais ir Dievo draugais džiaugtis dangaus Karalystėje nemirtingumo palaima.⁶²¹

1029 956Dangaus šlovėje palaimintieji toliau džiugiai vykdo Dievo valią kitų žmonių ir visos kūrinijos atžvilgiu. Jie jau viešpatauja su Kristumi; su Juo jie „viešpataus per amžių amžius“ (Apr 22, 5).⁶²²668

III. Galutinis išskaistinimas – skaistykla

1030^S-210^Y-159Tie, kurie miršta Dievo malonėje ir draugystėje, tačiau nėra pakankamai išskaistinti, nors ir yra tikri dėl savo amžinojo išganymo, po mirties per kančią skaistinami tol, kol taps tokie šventi, jog galės įeiti į dangaus džiaugsmą.

1031^S-210^Y-159954 1472Tą galutinį išrinktųjų išskaistinimą, visiškai kitokį negu pasmerktųjų bausmė, Bažnyčia vadina skaistykla. Bažnyčia suformulavo tikėjimo mokymą apie skaistyklą, pirmiausia Florencijos⁶²³ ir Tridento⁶²⁴ Susirinkimuose. Bažnyčios Tradicija, pasiremdama kai kuriais Šv. Rašto tekstais,⁶²⁵ kalba apie išskaistinančią ugnį:

Kadangi Tas, kuris pats yra Tiesa, tvirtina, jog piktžodžiaujančiam Šventajai Dvasiai nebus atleista nei šiame, nei būsimajame gyvenime (Mt 12, 32), tai reikia tikėti, kad iki [Paskutinio] teismo dar egzistuos kai kurias lengvas nuodėmes apvalanti ugnis. Tas Šv. Rašto posakis leidžia suprasti, kad vienos kaltės gali būti atleistos šiame, kitos – būsimajame gyvenime.⁶²⁶

1032^S-211^Y-160958Toks mokymas taip pat remiasi maldų už mirusiuosius praktika, apie kurią kalbama ir Šventajame Rašte: „Todėl jis [Judas Makabėjus] ir darė auką už mirusiuosius, kad jie būtų išvaduoti iš [...] nuodėmės“ (2 Mak 12, 46). Nuo pat pradžios Bažnyčia gerbė mirusiųjų atminimą ir meldėsi už juos, ypač aukodama Eucharistijos auką,⁶²⁷1371 kad išskaistinti jie galėtų palaimingai regėti Dievą. Mirusiųjų labui Bažnyčia dar ragina skirti išmaldą, atlaidus bei atgailos darbus:1479

Pagelbėkime jiems ir juos minėkime. Jei Jobo sūnus išskaistino jų tėvo auka,⁶²⁸ kodėl mes turėtume abejoti, kad mūsų aukos už mirusius gali juos paguosti? Nedvejokime pagelbėti iškeliavusiems ir aukoti už juos savo maldas.⁶²⁹

IV. Pragaras

1033^S-212^Y-53^Y-161Mes galime susivienyti su Dievu tik laisvai pasiryžę Jį mylėti. Bet mes negalime Dievo mylėti, jei sunkiai nusidedame Jam, savo artimui ar patys sau. „Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje. Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio“ (1 Jn 3, 14–15). Viešpats mus įspėja, kad būsime nuo Jo atskirti, jei vengsime pagelbėti sunkiai vargstantiems beturčiams ir mažiausiems Jo broliams.⁶³⁰ 1861Mirti turint sunkią nuodėmę ir nesigailint bei atstumiant gailestingąją Dievo meilę reiškia savo paties laisvu noru būti amžinai nuo Jo atskirtam. 393Tas galutinio paties žmogaus atsiskyrimo nuo Dievo ir palaimintųjų draugijos būvis vadinamas „pragaru“.633

1034^S-212^Y-53^Y-161Jėzus dažnai kalba apie negęstančios ugnies „pragarą“⁶³¹, skirtą tiems, kurie ligi pat savo gyvenimo pabaigos atsisako tikėti ir atsiversti; tai būsianti pražūtis ir sielai, ir kūnui.⁶³² Jėzus rūsčiais žodžiais skelbia, kad Jis „išsiųs savo angelus, tie išrankios [...] visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį“ (Mt 13, 41–42), o Jis pasmerks: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį!“ (Mt 25, 41).

1035^S-212^Y-53^Y-161393Bažnyčia moko, kad yra pragaras ir kad jis amžinas. Sielos tų, kurie miršta turėdami sunkią nuodėmę, tuoj po mirties patenka į tamsybes, kur kenčia pragaro kančias, „amžinąją ugnį“.⁶³³ Skaudžiausia pragaro kančia yra amžinas atskyrimas nuo Dievo, nes tik Jame viename žmogus gali rasti gyvenimą ir laimę, kuriems buvo sukurtas ir kurių trokšta.

1036^S-213^Y-53^Y-161^Y-162Šventojo Rašto ištaros ir Bažnyčios mokymas apie pragarą įspėja žmogų atsakingai elgtis su savo laisve,1734 atmenant savo amžinąją dalią. 1428Drauge jie įsakmiai ragina atsiversti: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7, 13–14).

Kadangi nežinome nei dienos, nei valandos, kaip Viešpats įspėja, turime nuolat budėti, kad, užbaigę tik vieną kartą dovanotą žemiškąjį gyvenimą, taptume verti įeiti su juo į vestuves ir būti priskaičiuoti prie palaimintųjų, o ne pasiųsti šalin, kaip blogi ir apsileidę tarnai, į amžinąją ugnį ir išmesti laukan į tamsybes, kur bus „verksmas ir dantų griežimas".⁶³⁴

1037^S-213^Y-161^Y-162Nė vienam žmogui nėra Dievo iš anksto paskirta eiti į pragarą;⁶³⁵ tam reikia valingai nusigręžti nuo Dievo sunkia nuodėme ir su ja likti iki mirties. 162Eucharistinėje liturgijoje ir kasdienėse savo tikinčiųjų maldose Bažnyčia meldžia Dievą gailestingumo,1014 1821 žinodama, kad Jis nenori, „kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (2 Pt 3, 9):

Viešpatie, maloniai priimki šią mūsų – tavo tarnų ir visos tavo šeimos – auką. Duok savo ramybę mūsų laikams, išgelbėk mus nuo amžinojo pasmerkimo ir priskirk prie savo išrinktųjų.⁶³⁶

V. Paskutinis teismas678-679

1038^S-214^Y-163Visų mirusiųjų, „teisiųjų ir neteisiųjų“ (Apd 24, 15), prisikėlimas įvyks prieš Paskutinį teismą.998 1001 Tai bus „valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo [Žmogaus Sūnaus] balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5, 28–29). Tada Kristus ateis „savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai [...]. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje [...]. Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“ (Mt 25, 31–33. 46).

1039^S-214^Y-163678Kristaus, kuris yra Tiesa, akivaizdoje bus galutinai atskleistas tikrasis kiekvieno žmogaus santykis su Dievu.⁶³⁷ Paskutinis teismas atidengs ligi galutinių padarinių tai, ką gero kiekvienas padarė ar nepadarė savo žemiškajame gyvenime:

Tai, ką daro blogieji, viskas yra užrašyta, o jie to nežino. Tą dieną, kurią „Dievas ateina, bet ne tyliai“ (Ps 50, 3) [...], Jis kreipsis [į bloguosius] [...]: „Žemėje aš jums palikau savo vargšus mažutėlius.“ Jis jiems tars: „Aš – Galva – sėdėjau danguje, Tėvo dešinėje, bet mano nariai žemėje vargo, mano nariai žemėje alko ir troško; jeigu jūs būtumėte ką nors davę mano nariams, tai jūsų dovanos būtų tekusios ir Galvai. Tada suprastumėte, jog, žemėje jums palikęs savo vargšus mažutėlius, aš juos padariau jūsų pasiuntiniais, kad jūsų darbus neštų į mano lobyną. Jūs nieko neįdėjote į jų rankas, dėl to nieko negausite ir iš manęs.“⁶³⁸

1040^S-215^Y-163Paskutinis teismas prasidės Kristui garbingai sugrįžus. Vienas Tėvas težino dieną ir valandą, vienas Jis nuspręs, kada tai įvyks.637 Per savo Sūnų Jėzų Kristų Jis paskelbs nuosprendį visai istorijai. Mes sužinosime tikrąją viso kūrimo ir visos išganymo ekonomijos prasmę ir suprasime nuostabius kelius, kuriais Dievo apvaizda viską vedė į galutinį tikslą.314 Paskutinis teismas parodys, kad Dievo teisingumas nugali visas Jo kūrinių padarytas neteisybes ir kad Jo meilė yra stipresnė už mirtį.⁶³⁹

1041^S-214^Y-1631432Žinia apie Paskutinį teismą ragina atsiversti, kol Dievo dar duotas žmonėms „palankus metas“, „išganymo diena“ (2 Kor 6, 2). Ji įkvepia šventos Dievo baimės. Ji skatina siekti Dievo karalystės teisybės. Ji teikia „palaimintosios vilties“ (Tit 2, 13), jog sugrįš Viešpats,2854 kuris „ateis, kad pasirodytų garbingas savo šventuosiuose ir nuostabus visuose, kurie įtikėjo“ (2 Tes 1, 10).

VI. Naujojo dangaus ir naujosios žemės viltis

1042^S-216^Y-164769Laikų pabaigoje Dievo karalystė pasieks savo pilnatvę. Po Visuotinio teismo teisieji, garbingi kūnu ir siela, amžinai viešpataus su Kristumi, o pati visata bus atnaujinta:670

Bažnyčia „bus visiškai ištobulinta vien dangaus garbėje, kai [...] drauge su žmonių gimine ir visas pasaulis, artimai susijęs su žmogumi ir jame žengiantis į savo tikslą, bus tobulai atnaujintas Kristuje“.⁶⁴⁰310

1043^S-216^Y-164Šventasis Raštas laukia to slėpiningo atnaujinimo, kuris perkeis žmoniją ir pasaulį, kaip „naujo dangaus ir naujos žemės“ (2 Pt 3, 13)⁶⁴¹.280 Taip bus galutinai įvykdytas Dievo planas „visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje tartum galvoje“ (Ef 1, 10).518

1044^S-216^Y-164Tame naujame pasaulyje,⁶⁴² dangiškojoje Jeruzalėje, Dievo buveinė bus tarp žmonių. „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 4).⁶⁴³

1045^S-216^Y-164Žmogaus atžvilgiu tas atbaigimas galutinai įgyvendins žmonijos vienybę, kurios Dievas kurdamas norėjo, o keliaujanti Bažnyčia buvo „tarsi sakramentas“.⁶⁴⁴775 Tie, kurie bus susivieniję su Kristumi, sudarys atpirktųjų bendruomenę, „šventąjį [Dievo] miestą“ (Apr 21, 2),1404 „Avinėlio sužadėtinę“ (Apr 21, 9). Jos nebeslėgs nuodėmė, netyrumas⁶⁴⁵, savimeilė – tai, kas naikina arba ardo žemiškąjį žmonių bendrumą. Palaimingasis regėjimas, kai neaprėpiamasis Dievas atsivers išrinktiesiems, bus neišsenkanti laimės, ramybės ir tarpusavio bendrystės versmė.

1046^S-216^Y-164Visatos atžvilgiu Apreiškimas rodo didelį medžiaginio pasaulio ir žmogaus likimų bendrumą:

349Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai [...], su viltimi, kad ir pati bus išvaduota iš pragaišties vergovės [...]. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime Dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami [...] mūsų kūno atpirkimo (Rom 8, 19–23).

1047^S-216^Y-164Tad regimajai visatai taip pat skirta būti perkeistai, kad pats pasaulis, „sugrąžintas į jo pirmykštį būvį, be jokių kliūčių tarnautų teisiesiems“⁶⁴⁶, dalyvaudamas jų išaukštinime per prisikėlusį Jėzų Kristų.

1048^S-216^Y-164673„Nežinome žemės ir žmonijos baigmės laiko, nežinome, nė kaip visata buvo perkeista. Nuodėmės sudarkytas šio pasaulio pavidalas praeina, tačiau mes mokomi, kad Dievas rengia naują buveinę ir naują žemę, kurioje viešpatauja teisingumas ir kurios laimė patenkins ir pranoks visus ramybės troškimus, kylančius žmonių širdyse.“⁶⁴⁷

1049^S-216^Y-164„Tačiau naujos žemės laukimas turi ne silpninti, o kaip tik skatinti siekį puoselėti šią žemę, kurioje auga naujosios žmonių šeimos Kūnas, jau dabar, kad ir neaiškiai, galįs atskleisti kai kuriuos naujojo amžiaus bruožus. 2820Todėl, nors žemiškąją pažangą turime rūpestingai skirti nuo Kristaus karalystės augimo, kiek toji pažanga gali prisidėti prie geresnio žmonių visuomenės sutvarkymo, tiek ji didžiai svarbi Dievo karalystei.“⁶⁴⁸

1050^S-216^Y-1641709„Visus gerus prigimties ir mūsų darbo vaisius, kuriuos Viešpaties Dvasios vedami ir jo liepiami būsime paskleidę žemėje, paskui vėl atrasime apvalytus ir be jokios dėmės, nušviestus ir perkeistus, kai Kristus perduos Tėvui amžiną ir visuotinę Karalystę.“⁶⁴⁹ Tada, amžinajame gyvenime, Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28):260

Gyvenimas kaip pati tikrovė ir tiesa yra Tėvas, per Sūnų Šventojoje Dvasioje tarytum iš versmės liejantis visiems dangiškųjų dovanų; dėl Jo dosnumo ir mums, žmonėms, yra tvirtai pažadėtos amžinojo gyvenimo gėrybės.⁶⁵⁰

Santrauka

1051^S-208Kiekvienas žmogus savo nemirtinga siela mirties valandą gauna amžinąjį atlygį, individualiai teisiamas Kristaus, gyvųjų ir mirusiųjų teisėjo.

1052 „Mes tikime, kad visų Kristaus malonėje mirusiųjų sielos [...] yra Dievo tauta anapus mirties, kuri bus galutinai nugalėta prisikėlimo dieną, sieloms susijungiant su savo kūnais.“⁶⁵¹

1053^S-209^Y-158„Mes tikime, kad daugybė tų, kurie yra susibūrę apie Jėzų ir Mariją rojuje, sudaro dangaus Bažnyčią; būdami amžinai palaiminti, jie ten regi Dievą tokį, koks Jis yra, ir kiekvienas savaip, skirtingai dalyvauja drauge su šventaisiais angelais dieviškajame išaukštinto Kristaus viešpatavime, mus užtardami ir savo broliška globa daug mums, silpniems, padėdami.“⁶⁵²

1054^S-210Tie, kurie miršta Dievo malonėje ir draugystėje, tačiau nepakankamai išskaistinti, nors ir yra tikri dėl savo amžinojo išganymo, po mirties per kančią skaistinami, kol taps tokie šventi, jog galės įeiti į Dievo džiaugsmą.

1055 Tikėdama „šventųjų bendrystę“ Bažnyčia paveda mirusiuosius Dievo gailestingumui ir meldžiasi už juos, ypač aukodama šventąją Eucharistijos auką.

1056^S-212Sekdama Kristumi, Bažnyčia įspėja tikinčiuosius apie „liūdną ir apverktiną amžinosios mirties tikrovę“⁶⁵³, vadinamą „pragaru“.

1057^S-212Skaudžiausia pragaro kančia yra amžinas atskyrimas nuo Dievo, nes tik Jame viename žmogus gali rasti gyvenimą ir laimę, kuriems buvo sukurtas ir kurių trokšta.

1058^S-214^Y-163Bažnyčia meldžiasi, kad niekas nepražūtų: „Viešpatie, [...] neleisk man niekuomet nuo tavęs atsiskirti.“⁶⁵⁴ Nors tiesa, kad niekas negali pats išsigelbėti, bet taip pat tiesa, jog Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tim 2, 4) ir kad Jam „viskas galima“ (Mt 19, 26).

1059^S-214^Y-163„Šventoji Romos Bažnyčia tvirtai tiki ir tvirtina, kad [Paskutinio] teismo metu visi žmonės su savo kūnais stos prieš Kristaus sostą atsiskaityti už savo darbus.“⁶⁵⁵

1060^S-216^Y-164Laikų pabaigoje Dievo karalystė pasieks savo pilnatvę. Tada teisieji, garbingi kūnu ir siela, amžinai viešpataus su Kristumi, ir visas medžiaginis pasaulis bus perkeistas. Tada, amžinajame gyvenime, Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28).

KBK nuorodos

10201523 Pasirengimas paskutinei kelionei. Ligonių patepimo sakramentas suteikiamas visiems kenčiantiems dėl sunkios ligos ar negalios, bet dar labiau jis skirtas tiems, kurie „rengiasi iškeliauti iš šio pasaulio“ (in exitus vitae constituti), todėl dar vadinamas „Iškeliaujančiųjų sakramentu“ (Sacramentum exeuntium). Ligonių patepimu užbaigiama tai, kas buvo pradėta Krikštu: mes padaromi panašūs į mirusį ir prisikėlusį Kristų. Juo užbaigiami šventieji patepimai, kurie lyg gairės nužymi visą krikščionio gyvenimą: Krikšto patepimas mumyse užantspauduoja naują gyvenimą; Sutvirtinimo patepimas mus sustiprina šio gyvenimo kovoms. Šis Paskutinis patepimas mūsų žemiškojo gyvenimo pabaigą tartum apjuosia tvirtu pylimu, saugančiu paskutinėse kovose prieš įžengiant į Tėvo namus.

KBK 1523 kontekstas

10201524 Tiems, kurie jau rengiasi palikti šį gyvenimą, Bažnyčia, be Ligonių patepimo, teikia ir Eucharistiją kaip Viatiką [kelionės maistą]. Priimti Kristaus Kūno ir Kraujo komuniją einant pas Tėvą yra ypač reikšminga ir svarbu. Ji yra amžinojo gyvenimo sėkla ir mus prikelianti galybė, kaip sako Viešpats: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 54). Mirusio ir prisikėlusio Kristaus sakramentas – Eucharistija dabar tampa perėjimo iš mirties į gyvenimą, iš šio pasaulio pas Tėvą sakramentu.

KBK 1524 kontekstas

10201525 Tad kaip Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentai sudaro vienybę, vadinamą „įkrikščioninimo sakramentais“, lygiai taip Atgaila, Šventasis patepimas ir Eucharistija, priimti kaip Viatikas baigiantis krikščionio gyvenimui, yra „kelionei į Tėvynę parengiantys“ arba iš šio gyvenimo palydintys sakramentai.

KBK 1525 kontekstas

1020336 Nuo gyvenimo pradžios ligi mirties jie žmones saugo ir užtaria. „Šalia kiekvieno tikinčiojo būna angelas globėjas ir ganytojas, vedantis jį per gyvenimą.“ Dar žemėje gyvendamas, krikščionis tikėjimu dalyvauja palaimingoje su Dievu susivienijusių angelų ir žmonių bendruomenėje.

KBK 336 kontekstas

10202677 „Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus...“ Stebimės drauge su Elzbieta: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ (Lk 1, 43). Kadangi Marija duoda mums savo Sūnų Jėzų, ji yra ir Dievo, ir mūsų Motina; mes galime jai patikėti visus savo rūpesčius ir prašymus: ji meldžia už mus, kaip meldė už save: „Tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Save patikėdami jos maldai, mes drauge su ja atiduodame save Dievo valiai: „Teesie Tavo valia“. „Melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą.“ Prašydami Mariją melsti už mus, prisipažįstame esą vargšai nusidėjėliai ir kreipiamės į „gailestingumo Motiną“, į visų Švenčiausiąją. Jai save patikime „dabar“, šią mūsų gyvenimo dieną. Ir mūsų pasitikėjimas toks didelis, jog jau dabar jai patikime „mūsų mirties valandą“. Tegu tuomet ji būna su mumis, kaip buvo Sūnui mirštant ant kryžiaus, ir mūsų iškeliavimo valandą tegu mus pasitinka kaip mūsų Motina, idant nuvestų pas savo Sūnų Jėzų, į rojų.

KBK 2677 kontekstas

10211038 Visų mirusiųjų, „teisiųjų ir neteisiųjų“ (Apd 24, 15), prisikėlimas įvyks prieš Paskutinį teismą. Tai bus „valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo [Žmogaus Sūnaus] balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5, 28–29). Tada Kristus ateis „savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai [...]. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje [...]. Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“ (Mt 25, 31–33. 46).

KBK 1038 kontekstas

1021679 Kristus yra amžinojo gyvenimo Viešpats. Kaip pasaulio Atpirkėjas, Jis turi visišką teisę galutinai teisti žmonių darbus ir širdis. Tą teisę Jis „įgijo“ mirtimi ant kryžiaus. Todėl Tėvas „visą teismą pavedė Sūnui“ (Jn 5, 22). Betgi Sūnus atėjo ne pasmerkti, o išgelbėti ir duoti gyvybę, kuri yra Jame. Kiekvienas, kuris atstumia malonę šiame gyvenime, jau pats save nuteisia, gauna tai, ko nusipelnė savo darbais, ir net gali pasmerkti save amžinai atstumdamas meilės Dvasią.

KBK 679 kontekstas

1022393 Angelų nuodėmė negali būti atleista dėl jos neatšaukiamo pobūdžio, o ne dėl to, kad trūktų begalinio Dievo gailestingumo. „Nebėra jiems atgailos po nuopuolio, kaip žmogui jos nebėra po mirties.“

KBK 393 kontekstas

10221470 Per šį sakramentą nusidėjėlis, pasiduodamas gailestingajam Dievo teismui, tam tikra prasme iš anksto išgyvena teismą, prieš kurį stos baigęs žemės gyvenimą. Nes jau čia ir dabar, šiame gyvenime, mums duota galimybė pasirinkti gyvenimą ar mirtį, ir tik atsivertimo keliu galime įžengti Karalystėn, nuo kurios atskiria mirtinoji nuodėmė. Atgaila ir tikėjimu atsigręždamas į Kristų, nusidėjėlis pereina iš mirties į gyvenimą „ir nepateks į teismą“ (Jn 5, 24).

KBK 1470 kontekstas

1023954 Trys Bažnyčios būviai. „Kai Viešpats ateis savo didybėje, o drauge su Juo visi angelai, sunaikinus mirtį, visa bus Jam pajungta. O kol tai neįvyko, vieni Jo mokinių keliauja šioje žemėje, kiti yra baigę šį gyvenimą ir skaistinami, o treti džiaugiasi garbe, regėdami 'patį Dievą, triasmenį ir vieną, aiškiai tokį, koks Jis yra'.“ Tačiau visi, nors skirtingu laipsniu ir būdu, esame tos pačios Dievo bei artimo meilės dalininkai ir giedame tą pačią garbės giesmę savo Dievui. Juk visi, kurie yra Kristaus, turėdami jo Dvasią, suauga į vieną Bažnyčią ir jame susiję vienas su kitu.

KBK 954 kontekstas

1024260 Galutinis visos dieviškosios ekonomijos tikslas yra tobulas kūrinių susivienijimas su Palaimingąja Trejybe. Tačiau esame kviečiami jau dabar tapti Švenčiausiosios Trejybės buveine. Viešpats sako: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23). O mano Dieve, mano garbinamoji Trejybe, padėk man visiškai save pamiršti, kad, Tavo palaikoma, būčiau rami ir taiki, lyg mano siela jau būtų amžinybėje; niekas tenedrumsčia mano ramybės ir teneatskiria nuo Tavęs, o mano Nekintamoji, bet kiekviena valandėlė tepanardina mane vis giliau tavojon paslaptin! Nuramink mano sielą. Sukurk joje savo dangų, Tau mielą būstą ir poilsio vietą. Tegu niekada nepaliksiu joje Tavęs vienos, bet būsiu ten visa, budėdama savo tikėjime, visa garbinanti, visa atsidavusi Tavo kuriamajam veikimui.

KBK 260 kontekstas

1024326 Šventojo Rašto žodžiai „dangus ir žemė“ reiškia: visa, kas egzistuoja, visa kūrinija. Jais taip pat nurodomas kūrinijoje glūdintis ryšys, kuris vienu metu ir jungia, ir skiria dangų ir žemę: „žemė“ yra žmonių pasaulis; „dangus“ arba „dangūs“ gali reikšti dangaus skliautą, bet taip pat Dievo buvimo „vietą“: mūsų „Tėvą danguje“ (Mt 5, 16), tad ir „dangų“ – eschatologinę garbę. Pagaliau žodis „dangus“ reiškia ir dvasinių kūrinių, angelų, kurie supa Dievą, buvimo „vietą“.

KBK 326 kontekstas

10242734 Sūnišką pasitikėjimą išbando ir parodo vargai. Didžiausi sunkumai susiję su prašymo malda, užtariant save ar kitus. Kai kas net nustoja melstis, manydamas, kad jo maldos neišklausomos. Tad kyla du klausimai: kodėl manome, kad mūsų prašymas liko neišklausytas? Kaip mūsų malda išklausoma, yra „veiksminga“?

KBK 2734 kontekstas

10241718 Palaiminimai atitinka įgimtą laimės troškimą, kurio kilmė dieviška; Dievas jį įdiegė žmogaus širdyje, kad patrauktų ją prie savęs, nes vien Dievas gali tą troškimą patenkinti: Mes visi iš tikrųjų norime būti laimingi, ir tarp žmonių nėra nė vieno, kuris nepritartų šiai, tegu aiškiai ir neišreikštai ištarai. Tad kaip man Tavęs ieškoti, Viešpatie? Juk ieškodamas Tavęs, savo Dievo, ieškau palaimingo gyvenimo. Ieškosiu Tavęs, kad gyva būtų mano siela. Juk mano kūnas yra gyvas mano siela, o mano siela yra gyva Tavimi. Vien tik Dievas pasotina.

KBK 1718 kontekstas

10251011 Mirtimi Dievas kviečia žmogų pas save. Dėl to krikščionis gali trokšti mirties panašiai kaip šv. Paulius: „Verčiau man mirti ir būti su Kristumi“ (Fil 1, 23); ir gali Kristaus pavyzdžiu savo mirtį paversti klusnumo ir meilės Tėvui aktu: Mano žemiški troškimai nukryžiuoti; [...] manyje sruvena gyvasis vanduo ir giliai manyje byloja: „Eikime pas Tėvą“. Noriu regėti Dievą, o norint Jį regėti, reikia numirti. Aš ne mirštu, bet einu į gyvenimą.

KBK 1011 kontekstas

1026793 Jis mus vienija su savo Velykomis: visi nariai turi stengtis tapti panašūs į Jį, kol juose „išryškės Kristaus atvaizdas“ (Gal 4, 19). „Todėl mes esame įtraukiami į jo gyvenimo slėpinius, [...] esame jo, nelyginant kūnas – galvos, kančios dalininkai, drauge su juo kenčiame, kad drauge dalytumės ir garbe.“

KBK 793 kontekstas

1027959 Vienatinėje Dievo šeimoje. „Mes visi, būdami Dievo vaikai ir sudarydami vieną šeimą Kristuje, tarpusavio meile ir drauge pačiu Švenčiausiosios Trejybės garbinimu bendraudami tarpusavyje, atitinkame giliausiąjį Bažnyčios pašaukimą.“

KBK 959 kontekstas

10271720 Palaima, į kurią Dievas kviečia žmogų, Naujajame Testamente apibūdinama įvairiais posakiais: Dievo karalystės atėjimas; Dievo regėjimas: „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“ (Mt 5, 8); įžengimas į Viešpaties džiaugsmą, į Dievo atilsį: Ten mes ilsėsimės ir regėsime; regėsime ir mylėsime; mylėsime ir šlovinsime. Štai kas bus pabaigoje be pabaigos. Ir koks gi kitas gali būti mūsų tikslas, jei ne pasiekti Karalystę, kuri neturės pabaigos?

KBK 1720 kontekstas

10281722 Tokia palaima pranoksta žmogaus suvokimą ir jo jėgas. Tai grynai Dievo dovana. Dėl to ji vadinama antgamtine, kaip ir malonė, kuri parengia žmogų įžengti į Dievo džiaugsmą. „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą.“ Bet dėl Jo didybės ir neapsakomos garbės „niekas negalės regėti Dievo ir likti gyvas“, nes Tėvas yra nesuvokiamas; tačiau dėl savo meilės bei gerumo žmonėms ir dėl to, kad viską gali, Jis net ir tai suteikė Jį mylintiems: regėti Dievą [...]. Nes „kas neįmanoma žmonėms, tas galima Dievui“.

KBK 1722 kontekstas

1028163 Tikėjimas tarytum iš anksto leidžia mums patirti palaimingojo regėjimo džiaugsmą ir šviesą, mūsų žemiškosios kelionės tikslą. Tada mes regėsime Dievą „akis į akį“ (1 Kor 13, 12), „tokį, koks jis yra“ (1 Jn 3, 2). Tad tikėjimas jau yra amžinojo gyvenimo pradžia: Kai tikėjimo palaimą dabar mes regime tartum atspindį veidrodyje, atrodo, lyg jau būtų mūsų tos nuostabios gėrybės, kuriomis mus pradžiuginti vieną dieną žada tikėjimas.

KBK 163 kontekstas

1029956 Šventųjų užtarimas. „Dangaus gyventojai, glaudžiai vienydamiesi su Kristumi, tvirčiau stiprina visos Bažnyčios šventumą [...]. Jie nesiliauja Tėvą už mus meldę, aukodami nuopelnus, kurių įgijo žemėje padedami vieno Dievo ir žmonių Tarpininko, Kristaus Jėzaus [...]. Šitaip jų broliškas rūpinimasis daug padeda mums, silpniesiems“: Neverkite, miręs aš būsiu jums naudingesnis ir daug labiau jums padėsiu, negu gyvendamas. Būdama danguje, aš darysiu gera žemėje.

KBK 956 kontekstas

1029668 „Kristus numirė ir atgijo, kad būtų gyvųjų ir mirusiųjų Viešpats“ (Rom 14, 9). Kristaus Žengimas į dangų reiškia Jo žmogystės dalyvavimą paties Dievo galybėje ir valdžioje. Jėzus Kristus yra Viešpats: Jam priklauso visa valdžia danguje ir žemėje. Jis yra „aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes“, nes Tėvas „visa jam palenkė po kojų“ (Ef 1, 21–22). Kristus yra visatos ir istorijos Viešpats. Žmonių istorija ir net visa kūrinija yra Jame „tartum galvoje [...] iš naujo suvienytos“, Jam esant jų transcendentine viršūne.

KBK 668 kontekstas

1031954 Trys Bažnyčios būviai. „Kai Viešpats ateis savo didybėje, o drauge su Juo visi angelai, sunaikinus mirtį, visa bus Jam pajungta. O kol tai neįvyko, vieni Jo mokinių keliauja šioje žemėje, kiti yra baigę šį gyvenimą ir skaistinami, o treti džiaugiasi garbe, regėdami 'patį Dievą, triasmenį ir vieną, aiškiai tokį, koks Jis yra'.“ Tačiau visi, nors skirtingu laipsniu ir būdu, esame tos pačios Dievo bei artimo meilės dalininkai ir giedame tą pačią garbės giesmę savo Dievui. Juk visi, kurie yra Kristaus, turėdami jo Dvasią, suauga į vieną Bažnyčią ir jame susiję vienas su kitu.

KBK 954 kontekstas

10311472 Norint suprasti šį Bažnyčios mokymą ir šią praktiką, būtina suvokti, kad nuodėmės padariniai yra dvejopi. Mirtinąja nuodėme bendrystė su Dievu nutraukiama, todėl esame nepajėgūs pasiekti amžinąjį gyvenimą. Jo netektis vadinama „amžinąja bausme“ už nuodėmę. Kita vertus, kiekviena, net ir lengvoji nuodėmė sukelia nesveiką prisirišimą prie kūrinių; jį turi atitaisyti išskaistinimas arba čia žemėje, arba po mirties (skaistykloje). Tas išskaistinimas išvaduoja iš „laikinosios bausmės“ už nuodėmę. Abi tos bausmės negali būti laikomos savotišku Dievo kerštu iš išorės, jos išplaukia iš pačios nuodėmės prigimties. Atsivertimas, kilęs iš karštos meilės, gali taip išskaistinti nusidėjėlį, kad jam nebereikės atlikti jokios bausmės.

KBK 1472 kontekstas

1032958 Bendrystė su mirusiaisiais. „Ypač pripažindama ši viso Jėzaus Kristaus mistinio Kūno bendravimą, keliaujančioji Bažnyčia nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių giliai pamaldžiai gerbė mirusiųjų atminimą ir, kadangi 'šventa ir išganinga yra mintis melstis už mirusius, kad jie būtų išvaduoti iš nuodėmių' (2 Mak 12, 46), stengėsi jiems padėti.“ Mūsų malda už mirusiuosius gali ne tik jiems padėti: mūsų užtarti, jie ir mus gali veiksmingai užtarti.

KBK 958 kontekstas

10321371 Eucharistijos auka yra aukojama ir už mirusius tikinčiuosius, „kurie yra mirę Kristuje, bet dar ne visiškai išskaistinti“, kad galėtų įžengti į Kristaus šviesą ir ramybę: Palaidokite tą kūną bet kur. Visiškai juo nesirūpinkite! Vieno jus prašau: vis vien, kur tik jūs būtumėte, prisiminkite mane prie Viešpaties altoriaus. Paskui [anaforoje] meldžiamės už jau užmigusius šventuosius tėvus ir vyskupus, ir bendrai už visus užmigusius pirma mūsų; mes tikime, kad tai duos labai daug naudos sieloms, už kurias meldžiamės šventos ir didingos aukos akivaizdoje. [...] Siųsdami Dievui savo maldas už tuos, kurie yra užmigę, nors ir buvo nusidėję, [...] atnašaujame už mūsų nuodėmes paaukotąjį Kristų, kad žmonėms draugiškas Dievas būtų jiems ir mums maloningas.

KBK 1371 kontekstas

10321479 Kadangi mirę bei išskaistinami tikintieji irgi yra tos pačios šventųjų bendrystės dalyviai, mes dar galime jiems padėti, be ko kita, gaudami ir jiems skirdami atlaidus, kad būtų atleistos jų laikinosios bausmės už nuodėmes.

KBK 1479 kontekstas

10331861 Mirtinoji nuodėmė – kaip ir meilė – yra radikali žmogaus laisvo pasirinkimo galimybė. Dėl tos nuodėmės prarandama meilės dorybė ir pašvenčiamoji malonė, tai yra malonės būvis. Jei jos neatperka žmogaus gailestis ir Dievo atleidimas, ji atskiria žmogų nuo Kristaus karalystės ir užtraukia jam amžiną mirtį pragare, nes mūsų laisvė geba ką nors pasirinkti visam laikui, negrįžtamai. Vis dėlto, vertindami kokį nors veiksmą kaip sunkų nusižengimą, spręsti apie jį padariusius asmenis turime palikti Dievo teisingumui ir gailestingumui.

KBK 1861 kontekstas

1033393 Angelų nuodėmė negali būti atleista dėl jos neatšaukiamo pobūdžio, o ne dėl to, kad trūktų begalinio Dievo gailestingumo. „Nebėra jiems atgailos po nuopuolio, kaip žmogui jos nebėra po mirties.“

KBK 393 kontekstas

1033633 Mirusiųjų buveinę, į kurią buvo nužengęs miręs Kristus, Šv. Raštas vadina pragarais, Šeolu ar Hadu, nes nė vienam ten esančių neleista regėti Dievo. Atpirkėjo belaukiant toks buvo visų mirusiųjų – blogųjų ar teisiųjų – likimas; bet tai nereiškia, kad jis buvo visų vienodas, kaip matyti iš Jėzaus palyginimo apie vargšą Lozorių, nuneštą „į Abraomo prieglobstį“. „Jėzus Kristus, nužengęs į pragarus, išlaisvino teisiųjų sielas, kurios Abraomo prieglobstyje laukė Gelbėtojo.“ Jėzus į pragarus nužengė ne tam, kad iš ten išvaduotų pasmerktuosius ar panaikintų pragarą – pasmerkimo vietą, bet kad išlaisvintų anksčiau už Jį mirusius teisiuosius.

KBK 633 kontekstas

1035393 Angelų nuodėmė negali būti atleista dėl jos neatšaukiamo pobūdžio, o ne dėl to, kad trūktų begalinio Dievo gailestingumo. „Nebėra jiems atgailos po nuopuolio, kaip žmogui jos nebėra po mirties.“

KBK 393 kontekstas

10361734 Būdamas laisvas, žmogus yra atsakingas už savo veiksmus tiek, kiek jie yra valingi. Dorybių puoselėjimas, gėrio pažinimas ir askezė stiprina valios galią žmogaus veiksmams.

KBK 1734 kontekstas

10361428 Bet Kristaus raginimas atsiversti girdimas ir tolesniame krikščionių gyvenime. Tas antrasis atsivertimas yra nesibaigiantis visos Bažnyčios uždavinys: „priimdama savo glėbin nusidėjėlius“, ji yra „šventa ir drauge nuolat apvalytina, todėl nuolat žengia atgailos ir atsinaujinimo keliu“. Šios pastangos atsiversti yra ne vien žmogaus darbas. Tai malone patrauktos ir palytėtos „sugrudusios dvasios“ atsakas į Dievo, kuris mus pirmasis pamilo, gailestingąją meilę.

KBK 1428 kontekstas

1037162 Tikėjimas yra Dievo malonės dovana žmogui. Tą neįkainojamą dovaną mes galime prarasti. Šventasis Paulius primena Timotiejui, kad kovotų „gerą kovą“, išlaikytų „tikėjimą ir gerą sąžinę. Jos atsižadėjus, kai kurių tikėjimo laivas sudužo“ (1 Tim 1, 18–19). Kad tikėjimu gyventume, augtume ir ištvertume ligi galo, turime jį maitinti Dievo žodžiu; turime melsti Viešpatį, kad sustiprintų mūsų tikėjimą, kuris „veikia meile“ (Gal 5, 6), turi būti vilties palaikomas ir įleidęs šaknis Bažnyčios tikėjime.

KBK 162 kontekstas

10371014 Bažnyčia mus ragina rengtis mūsų mirties valandai („Nuo staigios ir netikėtos mirties gelbėk mus, Viešpatie“: senoji Visų Šventųjų litanija), prašyti Dievo Motiną mus užtarti „mūsų mirties valandą“ (malda „Sveika, Marija“) ir pavesti save šventajam Juozapui, laimingos mirties globėjui: Privalai taip elgtis ir mąstyti, lyg šiandien turėtum mirti. Jei tavo sąžinė gryna, mirtis labai nebaugina. Geriau reikia vengti nuodėmės, negu bėgti nuo mirties. Jei šiandien nesi pasirengęs mirti, kodėl manai, kad būsi pasirengęs rytoj? Tešlovina Tave, o mano Viešpatie, sesuo mūsų mirtis kūniškoji, kurios nė vienas gyvas žmogus išvengti negali. Vargas tiems, kurie mirs sunkiose nuodėmėse, palaiminti tie, kuriuos ji ras ištikimus Tavo švenčiausiajai valiai, nes antroji mirtis jiems nieko blogo neatneš.

KBK 1014 kontekstas

10371821 Tad galime tikėtis dangaus garbės, Dievo pažadėtos tiems, kurie Jį myli ir vykdo Jo valią. Bet kuriomis aplinkybėmis kiekvienas privalo puoslėti viltį, kad, Dievo malonės padedamas, „ištvers iki galo“ ir pasieks dangaus džiaugsmą kaip amžinąjį Dievo atlygį už gerus darbus, atliktus Kristaus malonei padedant. Bažnyčia su viltimi meldžia, kad „visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tim 2, 4). Ji trokšta būti dangaus garbėje suvienyta su Kristumi, savo Sužadėtiniu: Pasitikėk, mano siela, pasitikėk! Tu nežinai dienos ir valandos. Rūpestingai budėk! Viskas greitai praeina, nors nekantrumas ir verčia tave abejoti tuo, kas tikra, ir trumpą laiką paverčia ilgu. Suprask, kad kuo daugiau kovosi, tuo labiau įrodysi, kaip myli savo Dievą, ir tuo labiau vieną dieną džiaugsiesi su savo Mylimuoju ta laime ir žavesiu, kurie niekada nesibaigs.

KBK 1821 kontekstas

V. Paskutinis teismas678 Kaip pranašai ir Jonas Krikštytojas, taip ir Jėzus savo pamoksluose skelbė paskutinės dienos teismą. Tada paaiškės kiekvieno elgesys ir širdžių paslaptys. Tada bus pasmerktas nusikalstamas netikėjimas, paniekinęs Dievo siūlomą malonę. Elgesys su artimu parodys, ar dieviškoji malonė ir meilė buvo priimta, ar atstumta. Paskutinę dieną Jėzus tars: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).

KBK 678 kontekstas

V. Paskutinis teismas679 Kristus yra amžinojo gyvenimo Viešpats. Kaip pasaulio Atpirkėjas, Jis turi visišką teisę galutinai teisti žmonių darbus ir širdis. Tą teisę Jis „įgijo“ mirtimi ant kryžiaus. Todėl Tėvas „visą teismą pavedė Sūnui“ (Jn 5, 22). Betgi Sūnus atėjo ne pasmerkti, o išgelbėti ir duoti gyvybę, kuri yra Jame. Kiekvienas, kuris atstumia malonę šiame gyvenime, jau pats save nuteisia, gauna tai, ko nusipelnė savo darbais, ir net gali pasmerkti save amžinai atstumdamas meilės Dvasią.

KBK 679 kontekstas

1038998 Kas prisikels? Visi mirę žmonės: „Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5, 29).

KBK 998 kontekstas

10381001 Kada prisikels? Tikrų tikriausiai „paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 39–40. 44. 54; 11, 24); „pasaulio pabaigoje“. Iš tiesų prisikėlimas iš numirusių yra glaudžiai susijęs su antruoju Kristaus atėjimu: Pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje (1 Tes 4, 16).

KBK 1001 kontekstas

1039678 Kaip pranašai ir Jonas Krikštytojas, taip ir Jėzus savo pamoksluose skelbė paskutinės dienos teismą. Tada paaiškės kiekvieno elgesys ir širdžių paslaptys. Tada bus pasmerktas nusikalstamas netikėjimas, paniekinęs Dievo siūlomą malonę. Elgesys su artimu parodys, ar dieviškoji malonė ir meilė buvo priimta, ar atstumta. Paskutinę dieną Jėzus tars: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).

KBK 678 kontekstas

1040637 Numiręs Kristus savo siela, kuri liko suvienyta su Jo dieviškuoju Asmeniu, nužengė į mirusiųjų buveinę. Anksčiau už Jį mirusiems teisiesiems Jis atvėrė dangaus vartus.

KBK 637 kontekstas

1040314 Mes tvirtai tikime, kad Dievas yra pasaulio ir istorijos Viešpats. Tačiau Jo apvaizdos keliai mums dažnai yra nežinomi. Tik atėjus laikui, kai mūsų dalinis pažinimas pasibaigs, kai regėsime Dievą „akis į akį“ (1 Kor 13, 12), tik tada visiškai pažinsime kelius, kuriais net per blogio ir nuodėmių dramas Dievas vedė savo kūriniją iki galutinio Šabo poilsio, dėl kurio Jis sukūrė dangų ir žemę.

KBK 314 kontekstas

10411432 Žmogaus širdis yra nerangi ir užkietėjusi. Todėl reikia, kad Dievas duotų žmogui naują širdį. Atsivertimas pirmiausia yra Dievo malonė, sugrąžinanti prie Jo mūsų širdis: „Susigrąžink mus, VIEŠPATIE, kad galėtume sugrįžti!“ (Rd 5, 21). Dievas mums duoda jėgų pradėti iš naujo. Suvokusi Dievo meilės didybę, mūsų širdis sudreba nuo nuodėmės baisumo bei naštos, jai darosi baugu nuodėme įžeisti Dievą ir būti nuo Jo atskirtai. Žmogaus širdis atsiverčia žvelgdama į Tą, kurį mūsų nuodėmės pervėrė: Žvelkime atviromis akimis į Kristaus kraują ir patikėkime, koks jis brangus Dievui, Jo Tėvui; juk, pralietas dėl mūsų išganymo, jis pelnė atgailos malonę visam pasauliui.

KBK 1432 kontekstas

10412854 Prašydami išgelbėti mus nuo piktojo, mes taip pat meldžiame išvaduoti iš visokio esamo, buvusio ir būsimo blogio, kurio kūrėjas ir kurstytojas yra piktasis. Tuo paskutiniu prašymu Bažnyčia atneša Tėvo akivaizdon visą pasaulio skurdą. Prašydama gelbėti nuo žmoniją slegiančio blogio, ji drauge meldžia brangios taikos dovanos ir malonės ištvermingai laukti Kristaus sugrįžimo. Taip melsdamasi, ji su nuolankiu tikėjimu iš anksto suvienija visus ir viską Tame, kuris „turi mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1, 18), „kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis“ (Apr 1, 8): Gelbėk mus, Viešpatie, nuo visokio blogio. Suteik ramybę mūsų laikams. Gailestingai padėk, kad mes, iš nuodėmių išvaduoti ir nuo neramumų apsaugoti, su palaiminga viltimi lauktume mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo.

KBK 2854 kontekstas

1042769 Bažnyčia bus „visiškai ištobulinta vien dangaus garbėje“ Kristui šlovingai sugrįžus. Ligi tos dienos „Bažnyčia keliauja pasaulio persekiojama ir Dievo guodžiama“. Čia, žemėje, ji jaučiasi esanti tremtyje, toli nuo Viešpaties, ir trokšta galutinio Karalystės atėjimo, tai yra „susijungti garbėje su savo Karaliumi“. Bažnyčios, o per ją ir pasaulio garbingas atbaigimas įvyks ne be didelių išmėginimų. Ir tik tada „visi teisieji – nuo Adomo, nuo teisiojo Abelio iki paskutinio išrinktojo – bus suburti pas Tėvą visuotinėje Bažnyčioje“.

KBK 769 kontekstas

1042670 Žengimu į dangų pradedama Dievo plano baigiamoji stadija. Mums jau „atėjo valanda paskutinė“ (1 Jn 2, 18). „Tad mes jau esame sulaukę amžių baigties, ir pasaulio atnaujinimas yra neatšaukiamai nuspręstas bei tam tikru būdu iš tikrųjų jau vyksta šiame amžiuje, nes Bažnyčia jau žemėje yra paženklinta tikro, nors ir netobulo šventumo.“ Jau dabar Kristaus karalystė matoma stebuklinguose ženkluose, kurie lydi jos skelbimą per Bažnyčią .

KBK 670 kontekstas

1042310 Kodėl Dievas nesukūrė pasaulio tokio tobulo, kad jame joks blogis negalėtų egzistuoti? Būdamas be galo galingas, Dievas visuomet galėtų sukurti ką nors geresnio. Vis dėlto be galo geras ir išmintingas Dievas laisvai panoro sukurti pasaulį, kuris „keliautų“ į galutinį tobulumą. Pagal Dievo planą vykstančiame procese vienos esybės atsiranda, kitos išnyksta, tobulesnės egzistuoja šalia ne tokių tobulų, vieni gamtos pavidalai iškyla, kiti suyra. Kol kūrinija nepasieks savo tobulumo, tol drauge su fiziniu gėriu egzistuos ir fizinis blogis.

KBK 310 kontekstas

1043280 Sukūrimas yra „visų išganomųjų Dievo sumanymų“ pamatas, „pradžia išganymo istorijos“, kurios viršūnė yra Kristus. Kita vertus, Kristaus slėpinys galutinai atskleidžia sukūrimo slėpinį; apreiškia tikslą, dėl kurio „pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1). Jau pačioje pradžioje Dievas numatė naujosios kūrinijos Kristuje garbę.

KBK 280 kontekstas

1043518 Visas Kristaus gyvenimas yra visų vienybės su Juo, kaip Galva, atkūrimo slėpinys. Visko, ką Jėzus darė, kalbėjo ar kentėjo, tikslas buvo sugrąžinti pirmykštį puolusio žmogaus pašaukimą: Įsikūnijęs ir tapęs žmogumi, Jis tarsi glaustai savyje atkartojo ilgiausią žmonijos istoriją ir tokiu būdu mums suteikė išganymą, kad per Adomą mūsų prarastą Dievo paveikslą ir panašumą mes vėl atgautume Kristuje Jėzuje. Štai kodėl Kristus perėjo visus gyvenimo tarpsnius, visiems žmonėms grąžindamas bendrystę su Dievu.

KBK 518 kontekstas

1045775 „Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“: būti glaudžios žmonių ir Dievo jungties sakramentu yra pirmasis Bažnyčios tikslas. Kadangi žmonių bendrumo pagrindas yra jungtis su Dievu, Bažnyčia taip pat yra žmonijos vienybės sakramentas. Joje ta vienybė jau gyvuoja, nes Bažnyčia suburia „visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apr 7, 9) žmones; kartu ji yra tos visiškai įgyvendintos vienybės, kuri dar turi būti pasiekta, „ženklas ir įrankis“.

KBK 775 kontekstas

10451404 Bažnyčia žino, kad jau dabar Viešpats ateina savo Eucharistijoje ir yra čia, tarp mūsų. Vis dėlto tas Jo buvimas yra pridengtas. Dėl to Eucharistiją švenčiame, „su palaiminga viltimi laukdami mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo“, prašydami: „Priimk į dangaus karalystę, kur tikimės drauge su jais [mirusiaisiais] tavo garbe amžinai gėrėtis. Ten nušluostysi mums nuo akių kiekvieną ašarą, o mes tave, Dieve, regėdami veidas į veidą, per amžius būsime į tave panašūs ir nesiliaudami tave šlovinsime per Kristų, mūsų Viešpatį.“

KBK 1404 kontekstas

1046349 Aštuntoji diena. Mums išaušo nauja diena: tai Kristaus Prisikėlimo diena. Septintoji diena užbaigia pirmąją kūriniją. Aštuntoji diena pradeda naują kūriniją. Kūrimo darbo viršūne tampa dar reikšmingesnis atpirkimo darbas. Pirmosios kūrinijos prasmė ir viršūnė yra naujoji kūrinija Kristuje, ir jos spindesys pranoksta pirmosios spindesį.

KBK 349 kontekstas

1048673 Kristui įžengus į dangų artinasi garbingasis Jo atėjimas, nors ir ne mūsų reikalas „žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia“ (Apd 1, 7). Tas eschatologinis atėjimas gali įvykti kiekvienu momentu, nors jis ir prieš jį būsiantis galutinis išmėginimas būtų „užlaikyti“.

KBK 673 kontekstas

10492820 Šventosios Dvasios vadovaujami, krikščionys turi daryti skirtumą tarp Dievo karalystės augimo ir kultūros bei visuomenės, kurioms jie priklauso, pažangos. Tas skirtumas nereiškia atskyrimo. Žmogaus pašaukimas amžinajam gyvenimui ne panaikina, o tik padidina jo pareigą panaudoti visas iš Kūrėjo gautas jėgas ir priemones, idant šiame pasaulyje jos tarnautų teisingumui ir taikai.

KBK 2820 kontekstas

10501709 Kas tiki į Kristų, tampa Dievo vaiku. Ta įvaikystė jį pakeičia leisdama sekti Kristaus pavyzdžiu, įgalina jį tinkamai elgtis ir daryti gera. Susivienijęs su savo Gelbėtoju, mokinys pasiekia tobulą meilę – šventumą. Malonės subrandintas moralinis gyvenimas virsta amžinuoju gyvenimu dangaus garbėje.

KBK 1709 kontekstas

1050260 Galutinis visos dieviškosios ekonomijos tikslas yra tobulas kūrinių susivienijimas su Palaimingąja Trejybe. Tačiau esame kviečiami jau dabar tapti Švenčiausiosios Trejybės buveine. Viešpats sako: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23). O mano Dieve, mano garbinamoji Trejybe, padėk man visiškai save pamiršti, kad, Tavo palaikoma, būčiau rami ir taiki, lyg mano siela jau būtų amžinybėje; niekas tenedrumsčia mano ramybės ir teneatskiria nuo Tavęs, o mano Nekintamoji, bet kiekviena valandėlė tepanardina mane vis giliau tavojon paslaptin! Nuramink mano sielą. Sukurk joje savo dangų, Tau mielą būstą ir poilsio vietą. Tegu niekada nepaliksiu joje Tavęs vienos, bet būsiu ten visa, budėdama savo tikėjime, visa garbinanti, visa atsidavusi Tavo kuriamajam veikimui.

KBK 260 kontekstas

KBKS nuorodos

1020, 1051207. Kas yra amžinasis gyvenimas?

Amžinasis gyvenimas yra gyvenimas, prasidedantis tuoj po mirties. Jis neturės pabaigos. Pirma jo kiekvienas bus individualiai teisiamas Kristaus, gyvųjų ir mirusiųjų teisėjo. To teismo nuosprendis bus patvirtintas Paskutiniajame teisme.

KBKS 207 kontekstas

1021-1022, 1051208. Kas yra individualusis teismas?

Tai teismas, kuriame kiekvieno žmogaus nemirtingai sielai po mirties Dievas priteisia tiesioginį atlygį pagal jo tikėjimą ir darbus. Šio atlygio esmė – priėmimas į dangaus palaimą iškart ar po atitinkamo išskaistinimo arba amžinas pasmerkimas pragare.

KBKS 208 kontekstas

1023-1026, 1053209. Kaip suprantamas dangus?

Dangus suprantamas kaip aukščiausios ir galutinės laimės būvis. Mirštantys Dievo malonėje ir nereikalingi tolesnio išskaistinimo surenkami aplink Jėzų ir Mariją, angelus ir šventuosius. Šitaip jie sudaro dangaus Bažnyčią, joje regi Dievą „akis į akį“ (1 Kor 13, 12), gyvena meilės bendrystėje su Švenčiausiąja Trejybe ir užtaria mus.

„Esmiškasis ir tikrasis gyvenimas yra Tėvas, visiems mums per savo Sūnų Šventojoje Dvasioje tartum iš versmės liejantis dangiškųjų dovanų. Dėl jo palankumo mums, žmonėms, tvirtai pažadėtos amžinojo gyvenimo dieviškosios gėrybės“ (šv. Kirilas Jeruzalietis).

KBKS 209 kontekstas

1030-1031, 1054210. Kas yra skaistykla?

Skaistykla yra būvis tų, kurie miršta draugystėje su Dievu, tačiau, nors ir būdami tikri dėl savo amžinojo išganymo, dar turi būti išskaistinti, kad galėtų įžengti į dangiškąją palaimą.

KBKS 210 kontekstas

1032211. Kaip galima padėti sieloms skaistykloje?

Dėl šventųjų bendrystės žemėje tebekeliaujantys tikintieji gali padėti skaistyklos sieloms, pagelbėdami joms malda, ypač Eucharistijos auka, taip pat išmalda, atlaidais ir atgailos darbais.

KBKS 211 kontekstas

1033-1035, 1056-1057212. Kokia yra pragaro esmė?

Jo esmė – amžinasis pasmerkimas tų, kurie miršta, laisvu pasirinkimu mirtinai nusidėję. Pagrindinė pragaro bausmė yra amžinas atskyrimas nuo Dievo, nes tik jame žmogus gali rasti gyvenimą ir laimę, kuriems sukurtas ir kurių ilgisi. Šią tikrovę Kristus išreiškia žodžiais: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį!“ (Mt 25, 41).

KBKS 212 kontekstas

1036-1037213. Kaip suderinti pragaro egzistavimą su begaliniu Dievo gerumu?

Dievas nori, „kad visi atsiverstų“ (2 Pt 3, 9), tačiau, sukūręs žmogų laisvą ir atsakingą, jis gerbia jo apsisprendimą. Tad žmogus, būdamas visiškai savarankiškas, pats savanoriškai atsisako bendrystės su Dievu, jei iki mirties išlieka mirtinojoje nuodėmėje, atmesdamas gailestingąją Dievo meilę.

KBKS 213 kontekstas

1038-1041, 1058-1059214. Kokia bus Paskutinio teismo esmė?

Paskutinio (visuotinio) teismo esmė bus palaimingojo gyvenimo arba amžinojo pasmerkimo nuosprendis, kurį Viešpats Kristus, sugrįžęs kaip gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas, paskelbs aplink jį susibursiantiems visiems „teisiesiems ir neteisiesiems“ (plg. Apd 24, 15). Po Paskutinio teismo prisikėlęs kūnas gaus tokį atlygį, kokio siela sulaukė individualiajame teisme.

KBKS 214 kontekstas

1040215. Kada vyks šis teismas?

Šis teismas vyks pasaulio pabaigoje, o jo dieną ir valandą žino tik Dievas.

KBKS 215 kontekstas

1042-1050, 1060216. Kas yra naujojo dangaus ir naujosios žemės viltis?

Po Paskutinio teismo visa visata, išlaisvinta iš gendamybės vergijos, prasidėjus „naujam dangui ir naujai žemei“ (2 Pt 3, 13), bus Kristaus šlovės dalininkė. Taip bus pasiekta Dievo karalystės pilnatvė, t. y. iki galo įgyvendintas Dievo išganymo planas „visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje tartum galvoje“ (Ef 1, 10). Tada Dievas amžinajame gyvenime bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28).

KBKS 216 kontekstas

YC nuorodos

1033-103653. Kas yra pragaras?

1020156. Ką vadiname amžinuoju gyvenimu?

1021-1022157. Ar po mirties mums teks stoti prieš Teismą?

1023-1026, 1053158. Ką vadiname dangumi?

1030-1031159. Ką vadiname skaistykla (lot. purgatorium)?

1032160. Ar galime padėti skaistykloje esantiems mirusiesiems?

1033-1037161. Ką vadiname pragaru?

1036-1037162. Jei Dievas yra Meilė, tai kaip gali būti pragaras?

1038-1041, 1058-1059163. Ką vadiname Paskutiniu teismu?

1042-1050, 1060164. Kaip pasaulis bus atbaigtas?

KBK išnašos

606Mirštančiųjų palydėjimas, 146–147, in: Ligonių patepimo apeigos ir pastoracijos gairės, Vilnius, 2005, p. 82.

607Plg. 2 Tim 1, 9–10.

608Plg. Lk 16, 22.

609Plg. Lk 23, 43.

610Plg. 2 Kor. 5, 8; Fil 1, 23; Žyd 9, 27; 12, 23.

611Plg. Mt 16, 26.

612Plg. Liono II Susirinkimas, Professio fidei Michaelis Palaeologi imperatoris: DS 856; Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Graecis: DS 1304; Tridento Susirinkimas, 25^a sesija, Decretum de purgatorio: DS 1820.

613Plg. Liono II Susirinkimas, Professio fidei Michaelis Palaeologi imperatoris: DS 857; Jonas XXII, Bulė Ne super his: DS 991; Benediktas XII, Konst. Benedictus Deus: DS 1000–1001; Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Graecis: DS 1305.

614Plg. Liono II Susirinkimas, Professio fidei Michaelis Palaeologi imperatoris: DS 858; Benediktas XII, Konst. Benedictus Deus: DS 1002; Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Graecis: DS 1306.

615Šv. Kryžiaus Jonas, Avisos y sentencias, 57, in: Biblioteca Mística Carmelitana, v. 13, Burgosas, 1931, p. 238.

616Plg. Apr 22, 4.

617Benediktas XII, Konst. Benedictus Deus: DS 1000; plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 49: AAS 57 (1965) 54.

618Plg. Jn 14, 3; Fil 1, 23; 1 Tes 4, 17.

619Plg. Apr 2, 17.

620Šv. Ambraziejus, Expositio evangelii secundum Lucam 10, 121: CCL 14, 379 (PL 15, 1927).

621Šv. Kiprijonas Kartaginietis, Epistula 58, 10: CSEL 3/2, 665 (56, 10: PL 4, 367–368).

622Plg. Mt 25, 21. 23.

623Plg. Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Graecis: DS 1304.

624Plg. Tridento Susirinkimas, 25^a sesija, Decretum de purgatorio: DS 1820; 6^a sesija, Decretum de iustificatione, canon 30: DS 1580.

625Pvz., 1 Kor 3, 15; 1 Pt 1, 7.

626Šv. Grigalius Didysis, Dialogi 4, 41, 3: SC 265, 148 (4, 39: PL 77, 396).

627Plg. Liono II Susirinkimas, Professio fidei Michaelis Palaeologi imperatoris: DS 856.

628Plg. Job 1, 5.

629Šv. Jonas Auksaburnis, In epistulam I ad Corinthios homilia 41, 5: PG 61, 361.

630Plg. Mt 25, 31–46.

631Plg. Mt 5, 22. 29; 13, 42. 50; Mk 9, 43–48.

632Plg. Mt 10, 28.

633Plg. Simbolis „Quicumque“: DS 76; Konstantinopolio sinodas (543 m.), Anathematismi contra Origenem, 7: DS 409; Ibid., 9: DS 411; Laterano IV Susirinkimas, Cap. 1, De fide catholica: DS 801; Liono II Susirinkimas, Professio fidei Michaelis Palaeologi imperatoris: DS 858; Benediktas XII, Konst. Benedictus Deus: DS 1002; Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Iacobitis: DS 1351; Tridento Susirinkimas, 6^a sesija, Decretum de iustificatione, canon 25: DS 1575; Paulius VI, Sollemnis Professio fidei, 12: AAS 60 (1968) 438.

634Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 48: AAS 57 (1965) 54.

635Plg. Oranžo II susirinkimas, Conclusio: DS 397; Tridento Susirinkimas, 6^a sesija, Decretum de iustificatione, canon 17: DS 1567.

636I Eucharistijos malda, 88, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 471.

637Plg. Jn. 12, 48.

638Šv. Augustinas, Sermo 18, 4, 4: CCL 41, 247–249 (PL 38, 130–131).

639Plg. Gg 8, 6.

640Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 48: AAS 57 (1965) 53.

641Plg. Apr 21, 1.

642Plg. Apr 21, 5.

643Plg. Apr 21, 27.

644Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 1: AAS 57 (1965) 5.

645Plg. Apr 21, 27.

646Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses 5, 32, 1: SC 153, 398 (PG 7, 1210).

647Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 39: AAS 58 (1966) 1056–1057.

648Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 39: AAS 58 (1966) 1057.

649Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 39: AAS 58 (1966) 1057; plg. Idem, Dogm. konst. Lumen gentium, 2: AAS 57 (1965) 5–6.

650Šv. Kirilas Jeruzalietis, Catecheses illuminandorum 18, 29, in: Opera, v. 2, ed. J. Rupp, Miunchenas, 1870, p. 332 (PG 33, 1049).

651Paulius VI, Sollemnis Professio fidei, 28: AAS 60 (1968) 444.

652Paulius VI, Sollemnis Professio fidei, 29: AAS 60 (1968) 444.

653Šventoji dvasininkijos kongregacija, Directorium catechisticum generale, 69: AAS 64 (1972) 141.

654Komunija, 132, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 498.

655Liono II Susirinkimas, Professio fidei Michaelis Palaeologi imperatoris: DS 859; plg. Tridento Susirinkimas, 6^a sesija, Decretum de iustificatione, c. 16: DS 1549.