ĮŽANGA
Teofanas Kretietis (1546). Kristaus ikona. Atono kalnas, Stauroniceto (Stauronikēta) vienuolynas
Reto meninio grožio Kristaus Visavaldžio (Pantokrator) ikona primena psalmininko žodžius:
„Tu nustelbi visus vyrus savo grožiu, tavo kalba sklidina malonės“ (Ps 45, 3).
Šv. Jonas Auksaburnis, pritaikydamas šią liaupsę Viešpačiui Jėzui, rašė: „Kristus Dvasios galia buvo pačiame jėgų žydėjime, ir jame spindėjo dvigubas grožis – sielos ir kūno“ (PG 52, 479).
Ši ikona, vaizdų kalba sėkmingai perteikianti ir Jėzaus žmogystės spindėjimą, ir jo dievystės švytėjimą, yra pirmųjų visuotinių susirinkimų apibendrinimas.
Kristus dėvi raudoną tuniką, dengiamą tamsiai mėlyno apsiausto. Šiomis dviem spalvomis žymima dvejopa jo prigimtis, o auksiniais atspindžiais primenamas dieviškasis Žodžio asmuo. Nuo dešinio peties krinta auksinė stula, simbolizuojanti jo amžinąją kunigystę. Didingą ir giedrą veidą rėmina tankūs plaukai ir gaubia kryžiaus formos aureolė, sudaranti Dievo vardo apreiškimą Iš 3, 14 primenančią trigramą Ο Ω Ν („Tas, kuris yra“). Ikonos viršuje pakraščiuose matyti dvi digramos: IC – XC („Jėzus“ – „Kristus“), išreiškiančios paties paveikslo pavadinimą.
Dešinė ranka, kurios sulenktas bevardis pirštas beveik liečia nykštį (dvejopai Kristaus prigimčiai asmens vienybėje pažymėti), pavaizduota būdingu laiminimo judesiu. Tuo tarpu kairė ranka tvirtai spaudžia Evangelijos knygą, papuoštą trimis sąsagomis, perlais ir brangakmeniais. Simbolizuojanti ir apibendrintai išreiškianti Dievo žodį Evangelija turi ir liturginę prasmę, nes švenčiant Eucharistiją skaitomas jos skaitinys ir per konsekraciją tariami Jėzaus žodžiai.
Paveikslas, iškiliai apibendrinantis tikrovės ir simbolikos elementus, skatina kontempliuoti Jėzų ir sekti juo. Per Bažnyčią, savo sužadėtinę ir savo mistinį kūną, Jėzus ir šiandien laimina žmoniją ir apšviečia ją savo Evangelija, autentiška tiesos, žmogaus laimės ir išganymo knyga.
368 m. rugpjūtį sode Augustinas išgirdo balsą, sakantį: „Imk ir skaityk, imk ir skaityk“ (Išpažinimai, 8, 12, 29). Katalikų Bažnyčios katekizmo santrauka, apibendrinanti Bažnyčios katechezėje dėstomą Jėzaus Evangeliją, yra kvietimas atsiversti tiesos knygą ir ją skaityti, net valgyti, kaip darė pranašas Ezekielis (plg. Ez 3, 1–4).
Įžanga
1. 1992 m. spalio 11 d. popiežius Jonas Paulius II viso pasaulio tikintiesiems pateikė Katalikų Bažnyčios katekizmą, pristatomą kaip „pavyzdinį tekstą iš gyvųjų tikėjimo šaltinių atsinaujinančiai katechezei“1. Tad praėjus trisdešimt metų nuo Vatikano II Susirinkimo (1962–1965) pradžios, buvo sėkmingai išpildytas Vyskupų sinodo 1985 m. nepaprastojo susirinkimo pageidavimas parengti viso katalikų tikėjimo ir moralinio mokymo katekizmą.
Po penkerių metų, 1997 m. rugpjūčio 15 d., skelbdamas Katalikų Bažnyčios katekizmo editio tipica, popiežius patvirtino pagrindinį šio darbo tikslą: „Išsamiai ir vientisai pristatyti katalikų mokymą, idant visi galėtų pažinti, ką savo kasdieniame gyvenime išpažįsta ir švenčia, kuo gyvena ir ko meldžia Katalikų Bažnyčia.“2
2. Siekdamas, kad Katekizmo vertė būtų geriau suvokta, ir atsiliepdamas į 2002 m. spalio mėnesį Tarptautiniame katechetų kongrese pasigirdusį prašymą, Jonas Pauliaus II 2003 m. įsteigė Tikėjimo mokymo kongregacijos prefekto kardinolo Josepho Ratzingerio vadovaujamą komisiją ir pavedė jai parengti Katalikų Bažnyčios katekizmo santrauką, kurioje tas pats tikėjimo turinys būtų suformuluotas labiau apibendrintai. Po dvejų metų darbo parengtas Santraukos projektas, norint gauti patarimų, buvo išsiuntinėtas kardinolams ir vyskupų konferencijų pirmininkams. Absoliuti dauguma atsiliepusių projektą kaip visumą įvertino teigiamai. Todėl komisija iš naujo peržiūrėjo šį projektą ir, atsižvelgdama į gautus pasiūlymus kai ką patobulinti, parengė galutinį dokumento tekstą.
3. Santraukai būdingi trys pagrindiniai bruožai: griežta priklausomybė nuo Katalikų Bažnyčios katekizmo; dialoginis žanras; paveikslų panaudojimas katechezėje.
Pirmiausia Santrauka nėra savarankiškas kūrinys ir jokiu būdu nepretenduoja pakeisti Katalikų Bažnyčios katekizmo; priešingai, joje nuolat juo remiamasi tiek reguliariai nurodant susijusius straipsnius, tiek be paliovos laikantis jo sandaros, dėstymo ir turinio. Be to, Santrauka norima iš naujo sukelti uolų domėjimąsi Katekizmu, dėl išmintingo dėstymo ir dvasinio pobūdžio visada išliekančiu pagrindiniu šiandienės bažnytinės katechezės tekstu.
Kaip ir Katekizmas, Santrauka suskirstyta į keturias dalis, atitinkančias pamatinius gyvenimo Kristuje įstatymus.
Pirmoje dalyje, pavadintoje „Tikėjimo išpažinimas“, deramai apibendrinamas lex credendi, t. y. Katalikų Bažnyčios išpažįstamas tikėjimas, remiantis Apaštalų simboliu, išplėtotu Nikėjos–Konstantinopolio simbolyje, kurį nuolat skelbiant krikščionių susirinkimuose išlaikomas gyvas pagrindinių tikėjimo tiesų atminimas.
Antroje dalyje, pavadintoje „Krikščioniškojo slėpinio šventimas“, pristatomi esminiai lex celebrandi elementai. Iš tikrųjų geriausias atsakas į Evangelijos skelbimą yra sakramentinis gyvenimas. Jame tikintieji kiekvieną savo egzistencijos akimirką patiria ir liudija Velykų slėpinio, per kurį Kristus atliko mūsų atpirkimo darbą, išganomąjį veiksmingumą.
Trečioje dalyje, pavadintoje „Gyvenimas Kristuje“, primenamas lex vivendi, t. y. pakrikštytųjų įsipareigojimas savo elgesiu ir etiniu pasirinkimu išreikšti ištikimybę išpažįstamam ir švenčiamam tikėjimui. Juk tikintieji yra Viešpaties Jėzaus pašaukti daryti tai, kas atitinka jų kaip Tėvo vaikų Šventosios Dvasios meilėje kilnumą.
Ketvirtoje dalyje, pavadintoje „Krikščioniškoji malda“, apibendrinamas lex orandi, t. y. maldos gyvenimas. Sekdamas Kristumi, tobulu besimeldžiančiojo pavyzdžiu, krikščionis ir pats yra pašauktas kalbėtis su Dievu maldoje, kurios viena geriausių formų yra paties Jėzaus išmokyta malda Tėve mūsų.
4. Antras Santraukos bruožas yra dialoginė forma, kuria tęsiamas klausimais ir atsakymais pagrįstas senas literatūrinės katechezės žanras. Taip vėl iškeliamas idealus mokytojo ir mokinio dialogas, nesiliaujančia klausimų seka patraukiantis skaitytoją, skatinantis jį nuolat atrasti visada naujų savo tikėjimo tiesos aspektų. Dialoginis žanras taip pat padeda pastebimai sutrumpinti tekstą, apsiribojant vien tuo, kas esminga. Taip galima lengviau pasisavinti ir įsiminti turinį.
5. Trečias bruožas yra Santraukos sandarą paryškinantys paveikslai. Jie paimti iš itin turtingo krikščioniškosios ikonografijos paveldo. Šimtametė susirinkimų tradicija moko, jog Evangelija skelbiama ir paveikslais. Visais laikais menininkai pateikdavo tikintiesiems kontempliuoti ir žavėtis iškilių išganymo slėpinio įvykių, perteiktų spindinčiomis spalvomis ir tobulu grožiu. Šiandien, vaizdų civilizacijoje, labiau negu bet kada matyti, jog šventuoju paveikslu galima išreikšti daug daugiau negu žodžiais, nes dėl jo dinamizmo Evangelijos žinia perteikiama ir perduodama itin veiksmingai.
6. Praėjus keturiasdešimt metų nuo Vatikano II Susirinkimo pabaigos ir švenčiant Eucharistijos metus, ši Santrauka gali būti dar viena priemonė, padedanti tenkinti bet kurio amžiaus ir bet kurios padėties tikinčiųjų tiesos alkį, taip pat poreikį tų, kurie, nors ir nebūdami tikintys, trokšta tiesos ir teisingumo. Ji bus paskelbta per visuotinės Bažnyčios šulų ir pavyzdinių Evangelijos skelbėjų senovės pasaulyje Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmę. Šie apaštalai buvo matę tai, ką skelbė, ir liudijo Kristaus tiesą iki pat kankinystės. Sekime jų misionierišku polėkiu ir melskime Viešpatį, kad Bažnyčia visada laikytųsi pirmąkart ir džiaugsmingai jai paskelbusių tikėjimą apaštalų mokymo.
2005 m. kovo 20 d., Verbų sekmadienis
Kard. Joseph Ratzinger
Specialiosios komisijos pirmininkas
KBKS įžangos išnašos
1 Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija Fidei depositum (1992 spalio 11).
2 Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Laetamur magnopere (1997 rugpjūčio 15).