1113-1131Sakramentai yra Kristaus įsteigti ir Bažnyčiai patikėti apčiuopiami ir veiksmingi malonės ženklai, per kuriuos mums gausiai dovanojamas dieviškasis gyvenimas. Jų yra septyni: Krikštas, Sutvirtinimas, Eucharistija, Atgaila, Ligonių patepimas, Šventimai ir Santuoka.
Kristaus gyvenimo slėpiniai yra to, ką dabar per Bažnyčios tarnystei įšventintuosius sakramentais teikia Kristus, pamatas.
„Tai, kas buvo regima mūsų Išganytojuje, perėjo į jo sakramentus“ (šv. Leonas Didysis).
226. Koks yra sakramentų ryšys su Bažnyčia?
1117-1119Kristus patikėjo sakramentus savo Bažnyčiai. Jie yra Bažnyčios dvejopai – per ją kaip Bažnyčios, kuri pati yra Kristaus veikimo sakramentas, veiksmai ir jai ta prasme, kad statydina Bažnyčią.
227. Kas yra sakramentinė žymė?
1121Tai dvasinis antspaudas, suteikiamas Krikšto, Sutvirtinimo ir Šventimų sakramentais. Tai dieviškosios globos pažadas ir laidas. Šiuo antspaudu krikščionis padaromas panašus į Kristų, įvairiais būdais dalyvauja jo kunigystėje ir dalijasi Bažnyčioje įvairiais luomais ir pareigomis. Jis taip pat pašvenčiamas dieviškajam kultui ir tarnavimui Bažnyčiai. Dėl šios žymės neišdildomumo ją įspaudžiantys sakramentai gaunami tik kartą per gyvenimą.
228. Koks yra sakramentų santykis su tikėjimu?
1122-11261133Sakramentai ne tik suponuoja tikėjimą, bet ir maitina, stiprina bei išreiškia jį žodžiais ir apeigų elementais. Švęsdama sakramentus, Bažnyčia išpažįsta savo apaštališkąjį tikėjimą. Iš čia kilęs senovinis posakis: Lex orandi, lex credendi, t. y. Bažnyčia tiki taip, kaip meldžiasi.
229. Kodėl sakramentai yra veiksmingi?
1127-11281131Sakramentai yra veiksmingi ex opere operato („pačiu sakramentinio veiksmo atlikimo faktu“), nes nepriklausomai nuo tarnautojo asmeninio šventumo juose veikia ir jų žymimą malonę perteikia pats Kristus. Vis dėlto sakramentų vaisiai priklauso ir nuo juos priimančiųjų nuostatų.
230. Kodėl sakramentai būtini išganymui?
1129Nors ne visi sakramentai teikiami kiekvienam tikinčiajam, jie yra būtini tikinčiųjų į Kristų išganymui, nes jais suteikiamos sakramentinės malonės, nuodėmių atleidimas, dieviškoji įsūnystė, panašumas į Viešpatį Kristų ir priklausomybė Bažnyčiai. Šventoji Dvasia gydo ir perkeičia tuos, kurie juos priima.
231. Kas yra sakramentinė malonė?
1129113111342003Sakramentinė malonė yra Šventosios Dvasios malonė, kurią dovanoja Kristus. Ji būdinga kiekvienam sakramentui. Ši malonė padeda tikinčiajam žengti šventumo keliu, o Bažnyčiai – augti meile ir liudijimu.
232. Koks yra santykis tarp sakramentų ir amžinojo gyvenimo?
1130Per sakramentus Bažnyčia jau dabar ragauja amžinojo gyvenimo, laukdama „palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės apsireiškimo“ (Tit 2, 13).
KBK nuorodos
224.
1113
Viso liturginio Bažnyčios gyvenimo centras yra eucharistinė auka ir sakramentai. Bažnyčioje yra septyni sakramentai: Krikštas, Sutvirtinimas, arba Patepimas krizma, Eucharistija, Atgaila, Ligonių patepimas, Šventimai ir Santuoka. Šiame skirsnyje bus kalbama apie tai, kas tikėjimo mokymo požiūriu septyniems Bažnyčios sakramentams yra bendra. Tai, kas juo vienija šventimo prasme, bus dėstoma šio skyriaus 2-ame poskyryje; kas būdinga kiekvienam sakramentui atskirai, bus antro skyriaus tema.
1114 „Drauge su Šventojo Rašto mokymu, Apaštalų Tradicija [...] ir vieninga Bažnyčios tėvų nuomone“ mes pripažįstame, kad „visi Naujojo Įstatymo sakramentai yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsteigti“.
1115 Jėzaus žodžiai ir veiksmai jau buvo išganingi Jo paslėptojo gyvenimo ir viešojo veikimo metu. Jie turėjo Jo būsimo Velykų slėpinio galią, skelbė ir ruošė tai, ką Jis duos Bažnyčiai, kai visa bus įvykę. Kristaus gyvenimo slėpiniais yra pagrįsta tai, ką dabar per savo Bažnyčios tarnautojus Kristus teikia sakramentuose, nes „tai, kas buvo matoma mūsų Atpirkėjuje, perėjo į Jo slėpinius“.
1116
Būdami „galios“, kurios eina iš visuomet gyvo ir gyvybę teikiančio Kristaus kūno, Jo Kūne, kuris yra Bažnyčia, veikiančios Šventosios Dvasios veiksmai – sakramentai yra „didingi Dievo darbai“ Naujojoje ir amžinojoje Sandoroje.
1117 Dvasios vedama „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13), Bažnyčia palengva susipažino su gautu iš Kristaus brangiu turtu ir, būdama ištikima Dievo slėpinių tvarkytoja, tiksliau nustatė, kaip jį „teikti"; lygiai taip ji pasielgė ir Šventojo Rašto kanono bei tikėjimo mokymo atveju. Praėjus ne vienam šimtmečiui, Bažnyčia taip pat suprato, kad tarp jos liturginių šventimų išsiskiria septyni, kurie tikrąja to žodžio prasme yra Viešpaties įsteigti sakramentai.
1118 Sakramentai yra „Bažnyčios“ dvejopai – „per ją“ ir „jai“. Jie yra „per Bažnyčią“, nes ji yra Kristaus veikimo sakramentas – Kristaus, veikiančio joje per atsiųstą Šventąją Dvasią. Ir jie yra „skirti Bažnyčiai“, nes sakramentais statydinama Bažnyčia, skelbiant ir perteikiant žmonėms, pirmiausia Eucharistijoje, bendrystės su Dievu – Meile, vienu trijuose Asmenyse, slėpinį.
1119
Drauge su Galva–Kristumi būdama „nelyginant vienų vienas mistinis asmuo“, Bažnyčia veikia sakramentuose kaip „organiška kunigiškoji bendruomenė“: Krikštu ir Sutvirtinimu kunigiškoji tauta tampa gebanti švęsti liturgiją; antra vertus, kai kurie „tikintieji Kristaus vardu paskiriami ganyti Bažnyčią žodžiu ir Dievo malone“.
1120
Įšventintųjų tarnyba, arba „tarnaujamoji [...] kunigystė“, tarnauja Krikštu suteiktajai kunigystei. Ja laiduojama, kad sakramentuose per Šventąją Dvasią Bažnyčios labui veikia pats Kristus. Įsikūnijusiam Sūnui Tėvo pavestoji išganymo misija buvo patikėta apaštalams, o per juos ir jų įpėdiniams: jie gauna Jėzaus Dvasią, kad veiktų Jo vardu ir Jam atstovautų. Tad įšventintųjų tarnyba yra sakramentinis ryšys, jungiantis liturginius veiksmus su tuo, ką yra sakę bei darę apaštalai, o per juos su tuo, ką yra sakęs bei daręs Kristus, sakramentų šaltinis ir pagrindas.
1121 Trys sakramentai: Krikštas, Sutvirtinimas ir Šventimai, be malonės, dar suteikia sakramentinę žymę,
tarsi „antspaudą“, kuriuo paženklintas krikščionis dalyvauja Kristaus kunigystėje, o Bažnyčioje dalijasi įvairiais luomais ir pareigomis. Šis Dvasios įgyvendintas panašumas į Kristų ir Bažnyčią neišdildomas, o nuolat išlieka kaip atvira galimybė krikščioniui gauti malonę, kaip dieviškos globos pažadas ir laidas, kaip pašaukimas garbinti Dievą ir tarnauti Bažnyčiai. Todėl šie sakramentai niekada nekartojami.
1122
Kristus siuntė savo apaštalus skelbti „Jo vardu visoms tautoms“, kad jos „atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą“ (Lk 24, 47). „Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Misija krikštyti, vadinasi, sakramentinė misija, slypi jau misijoje skelbti Evangeliją, kadangi sakramentui rengia Dievo žodis ir tikėjimas, kuriuo tam žodžiui pritariama:
Dievo tautą visų pirma jungia draugėn gyvojo Dievo žodis [...]. Žodžio skelbimas reikalingas pačiam sakramentų teikimui; juk tai sakramentai tikėjimo, kurį gimdo ir peni žodis.
1123 „Sakramentai skirti žmonėms šventinti, Kristaus kūnui ugdyti, pagaliau Dievui garbinti; būdami ženklai, jie tarnauja ir mokymui. Jie ne tik remiasi tikėjimu, bet tą tikėjimą žodžiais ir daiktų bei veiksmų kalba gaivina, stiprina, išreiškia, todėl vadinami tikėjimo sakramentais.“
1124
Bažnyčios tikėjimas yra ankstesnis už tikinčiojo, kuris kviečiamas jį priimti. Teikdama sakramentus, Bažnyčia išpažįsta iš apaštalų gautą tikėjimą. Iš čia kilęs senas posakis:
„Lex orandi, lex credendi“ (pagal Prosperą Akvitaną [V amž.]: „Legem credendi lex statuat supplicandi“). Maldos įstatymas – tikėjimo įstatymas. Bažnyčia tiki taip, kaip meldžiasi. Liturgija yra vienas grindžiamųjų šventos ir gyvos Tradicijos elementų.
1125
Todėl nei kunigas, nei bendruomenė savo nuožiūra negali nė vienos sakramentinės apeigos keisti ar ja manipuliuoti. Net aukščiausioji Bažnyčios valdžia negali liturgijos keisti kaip tinkama; tai dera daryti tik paklūstant tikėjimui ir liturgijos slėpinį apgaubiant religine pagarba.
1126 Kadangi sakramentais išreiškiama ir išryškinama tikėjimo bendrystė Bažnyčioje, tai lex orandi yra vienas esminių kriterijų dialogo, kuriuo siekiama atkurti krikščionių vienybę.
1127 Deramai, su tikėjimu švenčiami sakramentai perduoda jais išreiškiamą malonę. Jie yra veiksmingi, nes juose veikia pats Kristus: Jis krikštija, Jis veikia savo sakramentuose, suteikdamas sakramentu išreiškiamą malonę. Tėvas visuomet išklauso savo Sūnaus Bažnyčios maldą, o Bažnyčia kiekvieno sakramento epiklezėje išreiškia savo tikėjimą Šventosios Dvasios galia. Kaip ugnis perkeičia visa, ką tik paliečia, taip ir Šventoji Dvasia paverčia dieviškuoju gyvenimu tai, kas būna pavesta Jos galiai.
1128 Bažnyčia tvirtina, jog sakramentai veiksmingi ex opere operato („pačiu sakramentinio veiksmo atlikimo faktu“), tai yra Kristaus vienąkart visų labui atlikto išganomojo darbo galia. Iš to išplaukia, kad „sakramentas veiksmingas ne dėl jį teikiančio ar gaunančio žmogaus teisumo, bet Dievo galia“. Kai sakramentas yra švenčiamas laikantis Bažnyčios intencijos, jame ir per jį veikia Kristaus ir Jo Dvasios galia, nepaisant, koks būtų asmeninis tarnautojo šventumas. Vis dėlto sakramentų vaisiai priklauso ir nuo juos priimančiųjų nuostatų.
1129
Bažnyčia tvirtina, kad Naujosios Sandoros sakramentai yra būtini tikinčiųjų išganymui. „Sakramentinė malonė“ yra kiekvienam sakramentui Kristaus teikiama savita Šventosios Dvasios malonė. Dvasia gydo ir perkeičia Ją priimančiuosius, darydama juos panašius į Dievo Sūnų. Sakramentinio gyvenimo vaisiai tokie, kad įvaikystės Dvasia padaro tikinčiuosius dieviškosios prigimties dalininkais,
gyvai suvienydama juos su vienatiniu Sūnumi, Gelbėtoju.
1130
Bažnyčia švenčia savo Viešpaties slėpinį, „kol jis ateis“ ir kad „Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 11, 26; 15, 28). Nuo apaštalų laikų liturgija veržiasi į savo tikslą ilgesingu Dvasios šauksmu Bažnyčioje: „Marana tha!“ [„Viešpatie, ateik!“] (1 Kor 16, 22). Ji vienijasi ir su Jėzaus troškimu: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę [...], kolei ji išsipildys Dievo Karalystėje“ (Lk 22, 15–16). Bažnyčia Kristaus sakramentuose jau gauna savo paveldėjimo laidą, jau dalyvauja amžinajame gyvenime laukdama „palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo“ (Tit 2, 13). „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: 'Ateik!' [...] Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 17. 20).
Šv. Tomas taip apibendrina skirtingas sakramentinio ženklo reikšmes: „Sakramentas yra ženklas, kuris primena, kas įvyko anksčiau, – Kristaus kančią; nurodo, kas per Kristaus kančią atsiranda mumyse, – malonę; pranašauja, tai yra iš anksto skelbia, būsimąjį išaukštinimą.“
1131 Sakramentai yra Kristaus įsteigti ir Bažnyčiai patikėti veiksmingi malonės ženklai, kuriais mums teikiamas dieviškasis gyvenimas. Regimos apeigos švenčiant sakramentus žymi ir kiekvienam sakramentui būdingas malones. Sakramentai duoda vaisių tiems tikintiesiems, kurie juos priima reikiamai pasirengę.
1114 „Drauge su Šventojo Rašto mokymu, Apaštalų Tradicija [...] ir vieninga Bažnyčios tėvų nuomone“ mes pripažįstame, kad „visi Naujojo Įstatymo sakramentai yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsteigti“.
1115 Jėzaus žodžiai ir veiksmai jau buvo išganingi Jo paslėptojo gyvenimo ir viešojo veikimo metu. Jie turėjo Jo būsimo Velykų slėpinio galią, skelbė ir ruošė tai, ką Jis duos Bažnyčiai, kai visa bus įvykę. Kristaus gyvenimo slėpiniais yra pagrįsta tai, ką dabar per savo Bažnyčios tarnautojus Kristus teikia sakramentuose, nes „tai, kas buvo matoma mūsų Atpirkėjuje, perėjo į Jo slėpinius“.
1116
Būdami „galios“, kurios eina iš visuomet gyvo ir gyvybę teikiančio Kristaus kūno, Jo Kūne, kuris yra Bažnyčia, veikiančios Šventosios Dvasios veiksmai – sakramentai yra „didingi Dievo darbai“ Naujojoje ir amžinojoje Sandoroje.
1117 Dvasios vedama „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13), Bažnyčia palengva susipažino su gautu iš Kristaus brangiu turtu ir, būdama ištikima Dievo slėpinių tvarkytoja, tiksliau nustatė, kaip jį „teikti"; lygiai taip ji pasielgė ir Šventojo Rašto kanono bei tikėjimo mokymo atveju. Praėjus ne vienam šimtmečiui, Bažnyčia taip pat suprato, kad tarp jos liturginių šventimų išsiskiria septyni, kurie tikrąja to žodžio prasme yra Viešpaties įsteigti sakramentai.
1118 Sakramentai yra „Bažnyčios“ dvejopai – „per ją“ ir „jai“. Jie yra „per Bažnyčią“, nes ji yra Kristaus veikimo sakramentas – Kristaus, veikiančio joje per atsiųstą Šventąją Dvasią. Ir jie yra „skirti Bažnyčiai“, nes sakramentais statydinama Bažnyčia, skelbiant ir perteikiant žmonėms, pirmiausia Eucharistijoje, bendrystės su Dievu – Meile, vienu trijuose Asmenyse, slėpinį.
1119
Drauge su Galva–Kristumi būdama „nelyginant vienų vienas mistinis asmuo“, Bažnyčia veikia sakramentuose kaip „organiška kunigiškoji bendruomenė“: Krikštu ir Sutvirtinimu kunigiškoji tauta tampa gebanti švęsti liturgiją; antra vertus, kai kurie „tikintieji Kristaus vardu paskiriami ganyti Bažnyčią žodžiu ir Dievo malone“.
1121 Trys sakramentai: Krikštas, Sutvirtinimas ir Šventimai, be malonės, dar suteikia sakramentinę žymę,
tarsi „antspaudą“, kuriuo paženklintas krikščionis dalyvauja Kristaus kunigystėje, o Bažnyčioje dalijasi įvairiais luomais ir pareigomis. Šis Dvasios įgyvendintas panašumas į Kristų ir Bažnyčią neišdildomas, o nuolat išlieka kaip atvira galimybė krikščioniui gauti malonę, kaip dieviškos globos pažadas ir laidas, kaip pašaukimas garbinti Dievą ir tarnauti Bažnyčiai. Todėl šie sakramentai niekada nekartojami.
1122
Kristus siuntė savo apaštalus skelbti „Jo vardu visoms tautoms“, kad jos „atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą“ (Lk 24, 47). „Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Misija krikštyti, vadinasi, sakramentinė misija, slypi jau misijoje skelbti Evangeliją, kadangi sakramentui rengia Dievo žodis ir tikėjimas, kuriuo tam žodžiui pritariama:
Dievo tautą visų pirma jungia draugėn gyvojo Dievo žodis [...]. Žodžio skelbimas reikalingas pačiam sakramentų teikimui; juk tai sakramentai tikėjimo, kurį gimdo ir peni žodis.
1123 „Sakramentai skirti žmonėms šventinti, Kristaus kūnui ugdyti, pagaliau Dievui garbinti; būdami ženklai, jie tarnauja ir mokymui. Jie ne tik remiasi tikėjimu, bet tą tikėjimą žodžiais ir daiktų bei veiksmų kalba gaivina, stiprina, išreiškia, todėl vadinami tikėjimo sakramentais.“
1124
Bažnyčios tikėjimas yra ankstesnis už tikinčiojo, kuris kviečiamas jį priimti. Teikdama sakramentus, Bažnyčia išpažįsta iš apaštalų gautą tikėjimą. Iš čia kilęs senas posakis:
„Lex orandi, lex credendi“ (pagal Prosperą Akvitaną [V amž.]: „Legem credendi lex statuat supplicandi“). Maldos įstatymas – tikėjimo įstatymas. Bažnyčia tiki taip, kaip meldžiasi. Liturgija yra vienas grindžiamųjų šventos ir gyvos Tradicijos elementų.
1125
Todėl nei kunigas, nei bendruomenė savo nuožiūra negali nė vienos sakramentinės apeigos keisti ar ja manipuliuoti. Net aukščiausioji Bažnyčios valdžia negali liturgijos keisti kaip tinkama; tai dera daryti tik paklūstant tikėjimui ir liturgijos slėpinį apgaubiant religine pagarba.
1126 Kadangi sakramentais išreiškiama ir išryškinama tikėjimo bendrystė Bažnyčioje, tai lex orandi yra vienas esminių kriterijų dialogo, kuriuo siekiama atkurti krikščionių vienybę.
1133 Šventoji Dvasia rengia sakramentams Dievo žodžiu ir tikėjimu, kurie priimami į deramai nusistačiusiųjų širdį. Tad sakramentais stiprinamas ir išreiškiamas tikėjimas.
1127 Deramai, su tikėjimu švenčiami sakramentai perduoda jais išreiškiamą malonę. Jie yra veiksmingi, nes juose veikia pats Kristus: Jis krikštija, Jis veikia savo sakramentuose, suteikdamas sakramentu išreiškiamą malonę. Tėvas visuomet išklauso savo Sūnaus Bažnyčios maldą, o Bažnyčia kiekvieno sakramento epiklezėje išreiškia savo tikėjimą Šventosios Dvasios galia. Kaip ugnis perkeičia visa, ką tik paliečia, taip ir Šventoji Dvasia paverčia dieviškuoju gyvenimu tai, kas būna pavesta Jos galiai.
1128 Bažnyčia tvirtina, jog sakramentai veiksmingi ex opere operato („pačiu sakramentinio veiksmo atlikimo faktu“), tai yra Kristaus vienąkart visų labui atlikto išganomojo darbo galia. Iš to išplaukia, kad „sakramentas veiksmingas ne dėl jį teikiančio ar gaunančio žmogaus teisumo, bet Dievo galia“. Kai sakramentas yra švenčiamas laikantis Bažnyčios intencijos, jame ir per jį veikia Kristaus ir Jo Dvasios galia, nepaisant, koks būtų asmeninis tarnautojo šventumas. Vis dėlto sakramentų vaisiai priklauso ir nuo juos priimančiųjų nuostatų.
1131 Sakramentai yra Kristaus įsteigti ir Bažnyčiai patikėti veiksmingi malonės ženklai, kuriais mums teikiamas dieviškasis gyvenimas. Regimos apeigos švenčiant sakramentus žymi ir kiekvienam sakramentui būdingas malones. Sakramentai duoda vaisių tiems tikintiesiems, kurie juos priima reikiamai pasirengę.
1129
Bažnyčia tvirtina, kad Naujosios Sandoros sakramentai yra būtini tikinčiųjų išganymui. „Sakramentinė malonė“ yra kiekvienam sakramentui Kristaus teikiama savita Šventosios Dvasios malonė. Dvasia gydo ir perkeičia Ją priimančiuosius, darydama juos panašius į Dievo Sūnų. Sakramentinio gyvenimo vaisiai tokie, kad įvaikystės Dvasia padaro tikinčiuosius dieviškosios prigimties dalininkais,
gyvai suvienydama juos su vienatiniu Sūnumi, Gelbėtoju.
1129
Bažnyčia tvirtina, kad Naujosios Sandoros sakramentai yra būtini tikinčiųjų išganymui. „Sakramentinė malonė“ yra kiekvienam sakramentui Kristaus teikiama savita Šventosios Dvasios malonė. Dvasia gydo ir perkeičia Ją priimančiuosius, darydama juos panašius į Dievo Sūnų. Sakramentinio gyvenimo vaisiai tokie, kad įvaikystės Dvasia padaro tikinčiuosius dieviškosios prigimties dalininkais,
gyvai suvienydama juos su vienatiniu Sūnumi, Gelbėtoju.
1131 Sakramentai yra Kristaus įsteigti ir Bažnyčiai patikėti veiksmingi malonės ženklai, kuriais mums teikiamas dieviškasis gyvenimas. Regimos apeigos švenčiant sakramentus žymi ir kiekvienam sakramentui būdingas malones. Sakramentai duoda vaisių tiems tikintiesiems, kurie juos priima reikiamai pasirengę.
1134 Sakramentinio gyvenimo vaisiai tenka ir atskiram asmeniui, ir Bažnyčiai. Kiekvienam tikinčiajam toks vaisius yra gyvenimas Dievui Jėzuje Kristuje, o Bažnyčiai – didėjanti gailestingoji meilė ir stiprėjanti jos kaip liudytojos misija.
2003
Malonė pirmiausia ir ypač yra dovana Šventosios Dvasios, kuri mus nuteisina ir pašventina. Tačiau malonė apima ir tas dovanas, kurias Šventoji Dvasia mums teikia, kad susietų su savo darbu ir padarytų mus gebančius bendradarbiauti išganant kitus ir ugdant Kristaus Kūną – Bažnyčią. Tai sakramentinės malonės, arba dovanos, būdingos įvairiems sakramentams. Be to, yra ir ypatingųjų malonių, dar vadinamų charizmomis pagal šv. Pauliaus vartojamą graikišką žodį, kuris reiškia palankumą, dosnią dovaną, geradarybę. Kad ir kokios jos būtų (kartais ir nepaprastos, kaip stebuklų ar kalbų dovana), charizmos susijusios su pašvenčiamąja malone; jų tikslas yra bendrasis Bažnyčios gėris. Jos tarnauja Bažnyčią ugdančiai meilei.
1130
Bažnyčia švenčia savo Viešpaties slėpinį, „kol jis ateis“ ir kad „Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 11, 26; 15, 28). Nuo apaštalų laikų liturgija veržiasi į savo tikslą ilgesingu Dvasios šauksmu Bažnyčioje: „Marana tha!“ [„Viešpatie, ateik!“] (1 Kor 16, 22). Ji vienijasi ir su Jėzaus troškimu: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę [...], kolei ji išsipildys Dievo Karalystėje“ (Lk 22, 15–16). Bažnyčia Kristaus sakramentuose jau gauna savo paveldėjimo laidą, jau dalyvauja amžinajame gyvenime laukdama „palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo“ (Tit 2, 13). „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: 'Ateik!' [...] Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 17. 20).
Šv. Tomas taip apibendrina skirtingas sakramentinio ženklo reikšmes: „Sakramentas yra ženklas, kuris primena, kas įvyko anksčiau, – Kristaus kančią; nurodo, kas per Kristaus kančią atsiranda mumyse, – malonę; pranašauja, tai yra iš anksto skelbia, būsimąjį išaukštinimą.“
