1 skirsnis. Maldos formos
I. Žodinė malda
2700S-569Y-501Dievas kalba žmogui savo Žodžiu. Mūsų maldai gyvybę suteikia mintimi ar balsu ištarti žodžiai.1176 Tačiau svarbiausia širdžiai būti čia ir dabar su Tuo, kuriam kalbame melsdamiesi. „Ar mūsų malda bus išklausyta, priklauso ne nuo žodžių gausumo, bet nuo mūsų sielų įkarščio.“2
2701S-569Y-501Žodinė malda yra neatskiriama krikščioniškojo gyvenimo dalis. Patraukęs prie savęs mokinius tyliąja malda, Mokytojas juos išmoko žodinės maldos: „Tėve mūsų“. Jėzus meldėsi ne tik liturginėmis sinagogos maldomis; 2603Evangelijos mums parodo, kaip Jis pakiliu balsu taria asmeninės maldos žodžius – ir džiugiai šlovindamas Tėvą,3 ir apimtas sielvarto Getsemanėje.4612
2702S-569Y-501Mūsų žmogiška prigimtis reikalauja, kad vidinėje maldoje dalyvautų ir pojūčiai.1146 Mes esame kūnas ir dvasia ir jaučiame poreikį išreikšti savo jausmus išorėje. Melstis turime visa savo esybe, kad mūsų maldavimas būtų kuo stipresnis.
2703S-569Y-501Tas poreikis atitinka ir Dievo reikalavimą. Dievas ieško garbintojų Dvasia ir tiesa, taigi gyvos, iš sielos gelmių kylančios maldos. Jis taip pat nori išorinės išraiškos, kad ir kūnas dalyvautų vidinėje maldoje, nes tada Dievas tobulai pagarbinamas viskuo, į ką Jis turi teisę.2097
2704S-569Y-501Kadangi žodinė malda yra išorinė ir labai žmogiška, ji pirmiausia yra tikinčiųjų būrio malda. Tačiau ir giliausia vidinė malda negali apsieiti be žodinės maldos. Malda tampa vidinė tiek, kiek mes suvokiame Tą, „kuriam kalbame“5. Tada žodinė malda tampa pirmąja kontempliatyviosios maldos pakopa.
II. Meditacija
2705S-570Y-502Y-504Meditacija pirmiausia yra ieškojimas. 158Dvasia stengiasi suprasti krikščioniškojo gyvenimo „kodėl“ ir „kaip“, kad įsiklausytų, ko Dievas reikalauja, ir į tai atsilieptų. Tą daryti reikia susikaupus, o tai nėra lengva. Paprastai padeda knyga; krikščionys turi iš ko rinktis: tai ir Šventasis Raštas, ypač Evangelijos,127 ir šventi paveikslai, ir atskiroms dienoms ar laikams skirti liturginiai tekstai, dvasinio gyvenimo žinovų raštai, dvasingumą ugdantys veikalai, didžioji kūrinijos ir istorijos knyga, Dievo „šiandien“ atverstas puslapis.
2706S-570Y-502Y-504Apmąstyti tai, kas skaitoma, reiškia tai įsidėmėti ir pritaikyti sau. Čia atsiveria kita – gyvenimo knyga. Nuo minties einama prie tikrovės. Kiek parodai nusižeminimo ir tikėjimo, tiek atrandi paskatų, kurios jaudina širdį ir gali būti įžvelgiamos. Norint pasiekti šviesą, būtina daryti tai, kas teisinga: „Viešpatie, ko nori, kad daryčiau?“
2707S-570Y-502Y-5042690Kiek yra dvasinio gyvenimo mokytojų, tiek ir meditacijos metodų. Krikščionis privalo mąstyti reguliariai, kitaip jis bus panašus į uolėtą ar erškėčiuotą dirvą iš palyginimo apie sėjėją.6 Tačiau metodas yra tik vadovas; svarbu su Šventąja Dvasia žengti priekin vieninteliu maldos keliu, kuris yra Jėzus Kristus.2664
2708S-570Y-502Y-504Meditacija pasitelkia mintį, vaizduotę, jausmus, troškimus. Toks sutelkimas būtinas norint geriau perprasti tikėjimo įsitikinimus, paakinti širdį atsiversti ir sustiprinti norą sekti Kristumi.516 Krikščioniškajai maldai labiausiai tinka apmąstyti „Kristaus slėpinius“ skaitant apie dieviškuosius dalykus (lectio divina) arba kalbant rožinį.2678 Tokia maldingos meditacijos forma labai vertinga, tačiau krikščioniškoji malda turi siekti dar toliau: pažinti Jėzaus meilę, su Juo vienytis.
III. Kontempliatyvioji malda
2709S-571Y-503Kas yra kontempliatyvioji malda? Šv. Teresė atsako: „Aš manau, kad minties malda yra ne kas kita, kaip nuoširdus draugiškas bendravimas,2562—2564 kai dažnai kalbamės su Dievu visai vieni, būdami tikri, jog Jis mus myli.“7
Kontempliatyvioji malda ieško „to, kurį myli mano širdis“ (
2710S-571Y-503Kontempliatyviosios maldos laikas ir trukmė priklauso nuo širdies paslaptis atveriančios tvirtos valios. Kontempliuojama ne tada, kai atlieka laiko, bet kai surandama laiko Viešpačiui,2726 tvirtai pasiryžus jo netrumpinti, kad ir koks sunkus ir sausringas būtų susitikimas su Juo. Ne visuomet galime medituoti, bet visuomet galime kontempliuoti, nepaisydami sveikatos būklės, darbo sąlygų ir nuotaikos. Ieškojimo ir susitikimo vieta yra beturtė ir tikinti širdis.
2711S-571Y-503Kontempliatyvioji malda pradedama panašiai kaip ir Eucharistinė liturgija:1348 širdyje susikaupę, visą save palenkiame Šventosios Dvasios veikimui, apsigyvename Viešpaties namuose, kurie esame patys, sužadiname tikėjimą, kad čia ir dabar būtume su Tuo, kuris mūsų laukia, nusimetame visas kaukes ir atgręžiame širdį į mus mylintį Viešpatį, kad Jam save patikėtume kaip išskaistintiną ir perkeistintiną atnašą2100.
2712S-571Y-503Kontempliatyvioji malda yra Dievo vaiko, atleidimą gavusio nusidėjėlio, malda; jis išmoksta priimti meilę, kuria yra mylimas, ir trokšta į ją atsiliepti dar didesne meile.9 Tačiau jis žino, kad jo meilė, kuria jis atsiliepia, yra Šventosios Dvasios išlieta jo širdyje, nes viskas yra iš Dievo malonės. Kontempliatyvioji malda yra nuolankus ir neturto dvasios kupinas atsidavimas mylinčio Tėvo valiai, vis tvirčiau susivienijant su Jo mylimuoju Sūnumi.2822
2713S-571Y-503Taigi kontempliatyvioji malda yra labai paprastas maldos slėpinio išraiškos būdas. Ji yra dovana,2559 malonė, kurios negalima gauti kitaip kaip tik nusižeminus ir nieko neturint. Kontempliatyvioji malda yra mūsų širdies gelmėje Dievo su mumis sudarytos Sandoros ryšys.10 Kontempliatyvioji malda – tai bendrystė, Švenčiausiajai Trejybei žmogų, Dievo paveikslą, darant „panašų į save“.
2714S-571Y-503Kontempliatyvioji malda taip pat yra intensyvios maldos metas. Kontempliuojant Tėvas mums suteikia stiprybės Jo Dvasios galia tapti tvirtais vidiniais žmonėmis, kad Kristus per tikėjimą gyventų mūsų širdyse ir mes būtume įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje.11
2715S-571Y-503Kontempliacija yra į Jėzų nukreiptas tikėjimo žvilgsnis. „Aš žiūriu į Jį, o Jis žiūri į mane“, – pasakė prieš tabernakulį besimeldžiantis vienas Arso kaimietis jo šventojo klebono laikais.121380 Tas dėmesys Jėzui yra savojo „aš“ atsižadėjimas. Jėzaus žvilgsnis nuvalo širdį. Jo šviesa apšviečia mūsų širdies akis ir moko viską matyti Jo tiesos ir užuojautos visiems žmonėms šviesoje. Be to, kontempliacija kreipia žvilgsnį į Kristaus gyvenimo slėpinius.521 Taip mokomės „vidinio Viešpaties pažinimo“, kad vis labiau Jį mylėtume ir Juo sektume.13
2716S-571Y-503Kontempliatyvioji malda yra Dievo žodžio klausymasis. Anaiptol nebūdamas pasyvus, šis klausymasis yra tikėjimo klusnumas, besąlygiškas tarno paslaugumas, kupinas meilės sūnaus prisirišimas.494 Kas taip paklūsta, taria „Taip“ drauge su tarnu tapusiu Sūnumi, taria „Fiat“ drauge su Jo nuolankiąja tarnaite.
2717S-571Y-503533Kontempliatyvioji malda yra tyla – „būsimojo pasaulio simbolis“14 arba „nebylioji meilė“15. Žodžiai kontempliuojant nėra samprotavimas, bet šakos meilės ugniai kurstyti. Paviršutiniškam žmogui nepakeliamoje tyloje Tėvas mums taria savo Žodį – įsikūnijusį, kentėjusį, mirusį ir prisikėlusį, o įvaikystės Dvasia leidžia dalyvauti Jėzaus maldoje.498
2718S-571Y-503Leisdama mums dalyvauti Kristaus slėpinyje, kontempliatyvioji malda mus vienija su Kristaus malda. Bažnyčia Kristaus slėpinį švenčia Eucharistijoje, o Šventoji Dvasia leidžia jį išgyventi kontempliuojant, idant paskui apreikštų veiklia gailestingąja meile.
2719S-571Y-503Kontempliatyvioji malda yra meilės bendrystė, daugybei teikianti gyvybę tiek, kiek sutinkama likti tikėjimo naktyje.165 Agonijos ir kapo naktys parengia velykinę Prisikėlimo naktį. Jo Dvasia (o ne „kūnas, kuris yra silpnas“) nulemia, kad kontempliatyviąja malda įgyvendintume šiuos tris intensyvius Jėzaus Valandos laikus. Būtina sutikti bent vieną valandą pabudėti kartu su Juo.162730
Santrauka
2720S-567Y-499Bažnyčia ragina tikinčiuosius be perstojo melstis; tam yra skirtos kasdienės maldos, Valandų liturgija, sekmadienio Eucharistija, liturginių metų šventės.
2721Y-500Krikščioniškojoje tradicijoje žinomos trys svarbiausios maldos gyvenimo formos: žodinė malda, meditacija ir kontempliatyvioji malda. Jas visas vienija širdies susikaupimas.
2722S-569Y-501Žodinė malda, pagrįsta žmogaus prigimties kūno ir dvasios vienybe, į vidinę širdies maldą įtraukia ir kūną. Tos maldos pavyzdys yra Kristus, kuris meldžiasi Tėvui ir savo mokinius moko „Tėve mūsų“ maldos.
KBK nuorodos
27001176 Valandų liturgiją reikia švęsti ne tik lūpomis, bet ir pamaldžia širdimi, taip pat įgyti „geresnį liturgijos ir Biblijos, ypač psalmių, pažinimą“.
27012603 Evangelistai išsamiau aprašė dvi maldas iš Jėzaus viešojo gyvenimo. Abi jos prasideda dėkojimu. Pirmoje Jėzus išpažįsta Tėvą, Jam dėkoja ir Jį šlovina už tai, kad Dievo karalystės slėpinius paslėpė nuo tų, kurie dedasi išmintingi, ir apreiškė „mažutėliams“ (palaiminimuose minimiems beturčiams). Jaudinantis „Taip, Tėve!“ išreiškia Jo širdies gelmę, Jo laikymąsi to, kas patinka Tėvui, tarsi Jo Motinos „Fiat“ per pradėjimą aidas,, tarsi preliudas to, ką Jis pats Tėvui pasakys per agoniją. Visa Jėzaus malda ir yra šis meilės kupinas laikymasis savo žmogiška širdimi Tėvo „valios slėpinio“.
2701612 Naujosios Sandoros taurę, kurią Jėzus pirma buvo paėmęs per Paskutinę vakarienę save aukodamas, paskui priima iš Tėvo rankų agonijos metu Getsemanėje tapdamas „klusnus iki mirties“ (Fil 2, 8). Jėzus meldžiasi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė...“ (Mt 26, 39). Taip Jis išreiškia savo žmogiškosios prigimties pasibaisėjimą mirtimi. Toji, kaip ir mūsų, prigimtis yra skirta amžinajam gyvenimui; bet skirtingai nuo mūsų ji tobulai apsaugota nuo nuodėmės, kuri užtraukia mirtį; tačiau pirmiausia ji prisiimta dieviškojo Asmens – „gyvybės Kūrėjo“, „Gyvojo“. Savo žmogiškąja valia sutikdamas, kad įvyktų Tėvo valia, Jis pasitinka mirtį kaip atpirkimą, kad „pats savo kūne“ užneštų „mūsų nuodėmes ant kryžiaus“ (1 Pt 2, 24).
27021146 Žmonių pasaulio ženklai. Žmonių gyvenime ženklai ir simboliai užima svarbią vietą. Žmogus – kartu dvasinė ir kūninė būtybė – išreiškia ir suvokia dvasinę tikrovę materialiais ženklais ir simboliais. Žmogui, visuomeniškai būtybei, reikia ženklų ir simbolių, kad kalba, išraiškingais gestais ir veiksmais jis bendrautų su kitais žmonėmis. Tas pat taikytina ir jo santykiams su Dievu.
27032097 Dievą garbinti reiškia su pagarba ir visišku Jam nusilenkimu pripažinti „menkumą kūrinio“, kuris egzistuoja tik Dievo dėka. Dievą garbinti reiškia, kaip Marija giesmėje „Magnificat“, Jį šlovinti, aukštinti ir pačiam nusižeminti, su dėkingumu pripažįstant, jog didžių dalykų Jis padarė ir šventas yra Jo vardas. Vienatinio Dievo garbinimas išvaduoja žmogų iš užsisklendimo, iš nuodėmės vergijos ir pasaulio stabmeldystės.
2705158 „Tikėjimas nori būti suprastas.“ Tikėjimui būdinga tai, kad tikintysis nori geriau pažinti Tą, kurį įtikėjo, ir geriau suprasti, ką Jis yra apreiškęs; geresnis pažinimas savo ruožtu stiprina tikėjimą, vis labiau apimtą meilės. Tikėjimo malonė atveria „širdies akis“ (Ef 1, 18), kad gyvai suvoktų Apreiškimo turinį, tai yra visa, kas apima Dievo planą, tikėjimo slėpinius, jų tarpusavio ryšį ir ryšį su apreikštojo slėpinio viršūne, Kristumi. O „kad Apreiškimas būtų vis giliau suprantamas, ta pati Šventoji Dvasia nuolat tobulina tikėjimą savo dovanomis.“ Pasak šv. Augustino, „tikiu, kad suprasčiau, ir suprantu, kad geriau tikėčiau“.
2705127 Keturių dalių Evangelija Bažnyčioje turi išskirtinę vietą; tai rodo liturgijos jai skiriama pagarba ir su niekuo nesulyginama jos trauka, kurią jai visais laikais jautė šventieji: Nėra geresnio, brangesnio ir kilnesnio mokslo už Evangelijų tekstą. Svarstykite ir saugokite tai, ko mūsų Viešpats ir Mokytojas Kristus mokė žodžiais ir vykdė darbais. Viską pranoksta Evangelija, kuri stiprina mane besimeldžiančią, joje aš randu visa, ko reikia mano vargšei sielai. Ten visada pasisemiu naujų žinių, šviesos, randu paslėptų mistinių prasmių.
27072690 Šventoji Dvasia kai kuriems tikintiesiems duoda išminties, tikėjimo ir nuovokumo šio bendrojo gėrio – maldos srityje (dvasiniam vadovavimui). Gavęs tą dovaną yra tikras gyvosios maldos tradicijos tarnas: Todėl norinti tobulėti siela privalo, kaip pataria šv. Kryžiaus Jonas, „gerai apsvarstyti, kam save patiki, nes koks yra mokytojas, toks ir mokinys; koks tėvas, toks ir sūnus“. Be to, „vadovas turi būti ne tik išmintingas ir sumanus, bet ir patyręs [...]. Jei dvasios vadovas neturi dvasinio gyvenimo patirties, jis nesugebės vadovauti Dievo pašauktoms sieloms ir net jų nesupras“.
27072664 Nėra kito krikščioniškos maldos kelio kaip tik Kristus. Kad ir kokia būtų mūsų malda: bendruomeninė ar asmeninė, žodinė ar vidinė, Tėvą ji pasiekia tik tada, kai meldžiamės Jėzaus „vardu“. Tad kelias, kuriuo Šventoji Dvasia mus veda, mokydama melstis Dievui, mūsų Tėvui, yra šventoji Jėzaus žmogystė.
2708516 Visas Kristaus gyvenimas: Jo žodžiai ir veiksmai, tylėjimas ir kančia, buvimo ir kalbėjimo būdas yra Tėvo apreiškimas. Jėzus gali pasakyti: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9), o Tėvas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ (Lk 9, 35). Kadangi mūsų Viešpats tapo žmogumi, kad įvykdytų Tėvo valią, kiekvienas mažiausias Jo slėpinių bruožas rodo Dievo meilę mums.
27082678 Maldingieji viduramžiai Vakaruose išrutuliojo rožinio maldą, liaudžiai pakeitusią Valandų liturgiją. Rytuose akatisto (akathistos) ir paraklezės (paraklēsis) pobūdžio litanijos liko artimesnės bizantinių Bažnyčių chorinio giedojimo apeigoms, tuo tarpu armėnų, koptų ir sirų tradicija labiau pamėgo liaudies himnus ir giesmes Dievo Motinos garbei. Tačiau Ave Maria maldoje, theotokia maldose, šv. Efremo ar šv. Grigaliaus Narekiečio himnuose maldos tradicija liko iš esmės ta pati.
27092562 Iš kur kyla žmogaus malda? Kad ir kokie būtų maldos žodžiai ar gestai, visada meldžiasi visas žmogus. Bet Šventasis Raštas, nusakydamas vietą, iš kurios veržiasi malda, kartais mini sielą arba dvasią, o dažniausiai (daugiau negu tūkstantį kartų) – širdį. Meldžiasi širdis. Jei širdis toli nuo Dievo, malda lieka tuščia.
27092563 Širdis yra buveinė, kurioje esu, kurioje gyvenu (pasak semitų ar biblinio pasakymo: į kurią „nužengiu“). Ji yra mūsų slaptasis centras, nesuvokiamas nei mūsų protui, nei kitiems žmonėms; vien tik Dievo Dvasia gali ją ištirti ir pažinti. Tai vieta, kurioje gimsta mūsų giliausių vidinių siekių diktuojami sprendimai, tiesos vieta, kurioje pasirenkame gyvenimą ar mirtį, susitikimų vieta, kadangi, būdami Dievo paveikslas, gyvename ne be santykio su Juo: širdis yra Sandoros vieta.
27092564 Krikščioniškoji malda yra Dievo ir žmogaus Sandoros Kristuje ryšys. Joje veikia ir Dievas, ir žmogus; ji kyla iš Šventosios Dvasios ir iš mūsų; suvienyta su žmogumi tapusio Dievo Sūnaus žmogiškąja valia, ji visa nukreipta į Tėvą.
27102726 Maldos kovoje turime priešintis mūsų pačių ir mus supančių žmonių klaidingai maldos sampratai. Vieni maldą laiko grynai psichologiniu reiškiniu, kiti – pastangomis susikaupti siekiant vidinės tuštumos. Treti maldą tapatina su apeiginiais veiksmais ir žodžiais. Daugelio krikščionių pasąmonėje malda yra užsiėmimas, nederantis su visa, ką jiems reikia daryti: jie neturi jai laiko. Ieškantieji malda Dievo greitai nusivilia, nes nežino, kad malda kyla ir iš Šventosios Dvasios, ne vien iš jų pačių.
27111348 Visi susirenka. Krikščionys sueina į vieną eucharistinio susirinkimo vietą. Jų priekyje – pats Kristus, kuris yra pagrindinis Eucharistijos veikėjas. Jis yra Vyriausiasis Naujosios Sandoros kunigas ir pats neregimai vadovauja kiekvienam Eucharistijos šventimui. Jam atstovaujantis vyskupas arba kunigas (veikiantis in persona Christi Capitis) vadovauja susirinkimui, prabyla po skaitinių, priima atnašas ir sukalba Eucharistijos maldą. Visi aktyviai dalyvauja apeigose, kiekvienas, kaip jam dera: skaitovai, atnašų nešėjai, komunijos dalytojai ir visi susirinkusieji, kurių dalyvavimas išreiškiamas tariant „Amen“.
27112100 Kad būtų tikra, išorinė auka turi būti dvasinės aukos išraiška: „Dievui tikroji auka – tai dvasia sugrudus...“ (Ps 51, 19). Senosios Sandoros pranašai dažnai smerkdavo aukas, aukojamas be vidinio įsitraukimo arba be ryšio su artimo meile. Jėzus primena pranašo Ozėjo žodžius: „Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos“ (Mt 9, 13; 12, 7). Vienintelė tobula auka yra ta, kurią Kristus paaukojo ant kryžiaus, visiškai atiduodamas save Tėvo meilei ir už mūsų išganymą. Vienydamiesi su Jo auka, mes savo gyvenimą galime paversti auka Dievui.
27122822 Tokia yra mūsų Tėvo valia, „kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Jis „kantriai elgiasi [...], nenorėdamas, kad kuris pražūtų“ (2 Pt 3, 9). Jo įsakymas, kuris apima visus kitus ir mums apreiškia visą Jo valią, yra mylėti vienas kitą, kaip Jis mus mylėjo.
27132559 „Malda yra sielos pakilimas į Dievą arba prašymas iš Dievo jo valią atitinkančių gėrybių.“ Iš kur kyla malda? Iš mūsų puikybės ir didelių norų ar iš nuolankios ir sugrudusios širdies „gelmių“ (Ps 130, 1)? Kas save žemina, bus išaukštintas. Maldos pamatas yra nusižeminimas. „Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti“ (Rom 8, 26). Norint gauti maldos dovaną, reikia būti nusižeminusiam. Prieš Dievą žmogus yra elgeta.
27151380 Didžiai prasminga, kad Kristus panoro pasilikti Bažnyčioje tokiu ypatingu būdu. Kadangi turėjo atsiskirti nuo savųjų kaip regimas asmuo, Jis panoro pasilikti su mumis sakramentiniu būdu; kadangi turėjo pasiaukoti ant kryžiaus dėl mūsų išganymo, panoro mums palikti atminimą tos meilės, kuria mus pamilo „iki galo“ (Jn 13, 1), iki savo gyvybės aukos. Savo eucharistiniu buvimu Kristus slėpiningu būdu lieka tarp mūsų kaip Tas, kuris mus pamilo ir paaukojo save už mus; Jis pasilieka tą meilę išreiškiančiais ir perteikiančiais ženklais: Bažnyčiai ir pasauliui labai reikalingas Eucharistijos kultas. Šiame meilės sakramente mūsų laukia Jėzus. Netaupykime laiko susitikdami su Juo per adoraciją ir kontempliaciją, kupiną tikėjimo ir pasirengimo atlyginti už pasaulio dideles kaltes bei nusikaltimus. Mūsų adoracija tegu niekada nesiliauja!
2715521 Visa, ką Kristus išgyveno, išgyveno tam, kad mes galėtume tai išgyventi Jame ir Jis tai išgyventų mumyse. „Juk jis, Dievo Sūnus, įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi.“ Mes esame kviečiami būti viena su Juo, vienytis kaip Jo kūno nariai su visu tuo, ką Jis išgyveno kūne už mus ir būdamas mums pavyzdys: Mes turime pratęsti ir įgyvendinti savyje Jėzaus būkles bei slėpinius ir dažnai Jį melsti, kad visa tai atbaigtų ir įvykdytų mumyse ir visoje savo Bažnyčioje [...]. Nes ir Dievo Sūnaus buvo numatyta leisti mums ir visai savo Bažnyčiai dalyvauti Jo slėpiniuose, juos tarsi praplėsti ir pratęsti; Jis tai daro, tais slėpiniais suteikdamas mums malonių ir trokšdamas subrandinti mumyse tų slėpinių vaisius. Šitaip Jis nori tuos slėpinius atbaigti.
2716494 Išgirdusi, kad ji pagimdys „Aukščiausiojo Sūnų“, nepažindama vyro, Šventosios Dvasios galybe, Marija „tikėjimo klusnumu“, būdama tikra, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“, atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Sutikdama su Dievo žodžiu, ji tapo Jėzaus Motina ir, netrukdoma jokios nuodėmės, visa širdimi įsitraukė į dieviškąjį išganymo planą; Marija nesvyruodama atsidavė savo Sūnaus asmeniui ir misijai, kad, priklausydama nuo Jo ir drauge su Juo, Dievo malonės padedama tarnautų Atpirkimo slėpiniui: Šv. Ireniejus sako, kad ji „paklusdama tapo ir savo, ir visos žmonių giminės išganymo priežastimi“. Todėl nemažai senųjų Bažnyčios tėvų [...] jam pritaria: „Ievos neklusnumo mazgą atmezgė Marijos klusnumas; ką mergelė Ieva surišo netikėdama, tai mergelė Marija atrišo tikėjimu“. Lygindami su Ieva, Mariją jie vadina „gyvųjų Motina“ ir dažnai tvirtina: „mirtis – per Ievą, gyvenimas – per Mariją“.
2717533 Paslėptasis Jėzaus gyvenimas Nazarete įgalina kiekvieną žmogų išgyventi bendrumą su Jėzumi visai kasdieniškuose dalykuose: Nazaretas buvo mokykla, kurioje pradedame suprasti Jėzaus gyvenimą: tai Evangelijos mokykla [...]. Pirmiausia ji moko tylos. O, kad vėl atgytų mumyse tikroji pagarba tylai, tai nuostabiai ir niekuo nepakeičiamai dvasios būklei! [...] Šioje mokykloje suvokiame, ką mums reiškia namai. Nazaretas tegu padeda mums susimąstyti, kas yra šeima, ją vienijanti meilė, šeimos kilnumas ir spindesys, jos šventi ir nesuardomi ryšiai [...]. Pagaliau šioje mokykloje mokomės dirbti. O Nazareto mokyklinis suolas – dailidės sūnaus namai! Ypač norėtume juose suprasti ir pagerbti griežtą, bet išganingą darbo įstatymą [...]; taip pat norime išreikšti pagarbą viso pasaulio dirbantiesiems ir kaip didį pavyzdį jiems rodyti jų dieviškąjį brolį.
2717498 Kartais sutrinkama dėl to, kad šv. Morkaus evangelija ir Naujojo Testamento laiškai nutyli mergeliškąjį Jėzaus prasidėjimą. Gali kilti klausimas, ar tai nėra legendos arba teologinės konstrukcijos be istorinio pagrindo. Į tai reikia atsakyti: tikėjimas mergeliškuoju Jėzaus prasidėjimu susidūrė su smarkia netikinčiųjų, žydų ir pagonių opozicija, patyčiomis ir nesupratimu; jis nebuvo pagrįstas pagonių mitologija nei derinimusi prie to meto pažiūrų. Šio įvykio prasmė suvokiama tiktai tikėjimu, kuris, pasiremdamas „slėpinių tarpusavio ryšiu“ , tą įvykį regi susietą su Kristaus slėpinių visuma – nuo Įsikūnijimo iki Velykų. Tokį ryšį liudija jau šv. Ignotas Antiochietis: „Šio pasaulio kunigaikščiui buvo apgaubtas paslaptimi Marijos mergeliškumas bei gimdymas, taip pat Viešpaties mirtis – trys Dievo tyloje nuaidėjusios paslaptys.“
2719165 Tada mes turime kreiptis į tikėjimo liudytojus: Abraomą, kuris „nematydamas jokios vilties, [...] patikėjo viltimi“ (Rom 4, 18); Mergelę Mariją, kuri „žengė tikėjimo taku“ ir nuėjo ligi „tikėjimo nakties“, dalyvaudama savo Sūnaus kančioje ir Jo kapo naktyje; ir į daugelį kitų tikėjimo liudytojų: „Todėl ir mes, šitokio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visas kliūtis bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų“ (Žyd 12, 1–2).
27192730 Pozityvi kova su savintis ir valdyti linkusia mūsų siela yra budėjimas, širdies blaivumas. Kai Jėzus primygtinai reikalauja budėti, tai visada esti susiję su Jo Asmeniu, Jo atėjimu paskutinę ir kiekvieną dieną, tai yra „šiandien“. Jaunikis ateina vidurnaktį; šviesa, kuri niekada negali užgesti, yra tikėjimo šviesa: „Eik, – sako man širdis, – jo veido ieškoki!“ (Ps 27, 8).
KBKS nuorodos
2700-2704, 2722569. Kaip apibūdinama žodinė malda?
Žodinė malda sujungia kūną su vidine širdies malda. Be žodinės maldos negali išsiversti net vidujausia malda. Šiaip ar taip, ji visada turi kilti iš asmeninio tikėjimo. Tėve mūsų malda Jėzus davė mums tobulą žodinės maldos formulę.
2705-2708, 2723570. Kas yra meditacija?
Meditacija yra maldingas apmąstymas, pirmiausia prasidedantis nuo Dievo žodžio Šventajame Rašte. Naudojantis protu, vaizduote, jausmais ir troškimais, ja siekiama pagilinti savo tikėjimą, atversti savo širdį ir stiprinti savo norą sekti Kristumi. Tai pradinis kelio į meilės vienybę su Viešpačiu tarpsnis.
2709-2719, 2724, 2739-2741571. Kas yra kontempliatyvioji malda?
Kontempliatyvioji malda yra paprastas žvilgsnis į Dievą tyloje ir meilėje. Tai Dievo dovana, gryno tikėjimo akimirka, kai besimeldžiantysis ieško Kristaus, atsiduoda meilės kupinai Tėvo valiai ir, veikiamas Šventosios Dvasios, susikaupia visa savo būtimi. Šventoji Teresė Avilietė apibūdina ją kaip nuoširdų bičiuliavimąsi, „per kurį dažnai kalbamės su Dievu visai vieni, būdami tikri, jog jis mus myli“.
2697-2698, 2720567. Koks laikas tinkamiausias maldai?
Maldai tinka bet koks laikas, tačiau Bažnyčia siūlo tikintiesiems tam tikrą ritmą, skirtą nuolatinei maldai maitinti: ryto ir vakaro maldas, maldą prieš valgant ir pavalgius, Valandų liturgiją, sekmadienio Eucharistiją, rožinį ir liturginių metų šventes.
„Dievą turime prisiminti dažniau, negu įkvepiame“ (šv. Grigalius Nazianzietis).
YC nuorodos
2720499. Kada reikia melstis?
2721500. Ar daug yra būdų melstis?
2700-2704, 2722501. Ką vadiname žodine malda?
2705-2708502. Ką vadiname mąstymu, kokia jo esmė?
2709-2719, 2724503. Ką vadiname kontempliatyvia malda?
2705-2708, 2723504. Ką krikščioniui gali duoti mąstymas?
KBK išnašos
2Šv. Jonas Auksaburnis, De Anna, sermo 2, 2: PG 54, 646.
3Plg. Mt 11, 25–26.
4Plg. Mk 14, 36.
5Plg. Šv. Jėzaus Teresė, Camino de perfección, 26, in: Biblioteca Mística Carmelitana, v. 3, Burgosas, 1916, p. 122.
6Plg. Mk 4, 4–7. 15–19.
7Šv. Jėzaus Teresė, Libro de la vida, 8, in: Biblioteca Mística Carmelitana, v. 1, Burgosas, 1915, p. 57.
8Plg. Gg 1, 7.
9Plg. Lk 7, 36–50; 19, 1–10.
10Plg. Jer 31, 33.
11Plg. Ef 3, 16–17.
12Plg. F. Trochu, Le Curé d’Ars Saint Jean-Marie Vianney, Lionas–Paryžius, 1927, p. 223–224.
13Plg. Šv. Ignacas Lojola, Exercitia spiritualia, 104: MHSI 100, 224.
14Šv. Izaokas Ninevietis, Tractatus mystici, 66, ed. A. J. Wensinck, Amsterdamas, 1923, p. 315; ed. P. Bedjan, Paryžius–Leipcigas, 1909, p. 470.
15Šv. Kryžiaus Jonas, Carta, 6, in: Biblioteca Mística Carmelitana, v. 13, Burgosas, 1931, p. 262.
16Plg. Mt 26, 40–41.