811750 Tikėjimas, kad Bažnyčia yra „šventa“, „visuotinė“ ir, kaip priduriama Nikėjos–Konstantinopolio tikėjimo simbolyje, „viena“ ir „apaštališka“, neatskiriamas nuo tikėjimo į Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Apaštalų tikėjimo simbolyje mes išpažįstame, kad tikime šventąją Bažnyčią („Credo [...] Ecclesiam“), ne į Bažnyčią, kad Dievo nesupainiotume su Jo kūriniais ir aiškiai priskirtume Dievo gerumui visas dovanas, kurias Jis yra sukaupęs savo Bažnyčioje.

KBK 750 kontekstas

811832 „Kristaus Bažnyčia tikrai yra visose teisėtose vietos tikinčiųjų susirinkimuose, kurie, susibūrę apie savo ganytojus, Naujajame Testamente ir patys vadinami bažnyčiomis [...]. Kristaus Evangelijos skelbimu jose suburiami tikintieji ir švenčiamas Viešpaties vakarienės slėpinys [...]. Tose bendruomenėse, nors jos dažnai menkos, neturtingos ir išblaškytos, yra Kristus, kurio dėka suburta viena, šventa, katalikiška [visuotinė] ir apaštališka Bažnyčia.“

KBK 832 kontekstas

811865 Gilia ir nekintama prasme ta pati Bažnyčia yra viena, šventa, visuotinė ir apaštališka, nes joje jau yra ir laikų pabaigoje bus atbaigta „dangaus karalystė“, „Dievo karalystė“. Ji pasirodė Kristaus asmenyje ir slėpiningai plinta širdyse tų žmonių, kurie yra tapę Jo nariais, kol su laiku bus galutinai apreikšta visoje pilnatvėje. Tada visi Kristaus atpirktieji, tapę Jame šventi ir nesutepti Dievo akivaizdoje, iš Jo grynos meilės bus suburti kaip vienintelė Dievo tauta, „Avinėlio Sužadėtinė“, „šventasis miestas, Jeruzalė, nužengianti iš dangaus, nuo Dievo, žėrinti Dievo šlove“; o „miesto mūrai turi dvylika pamatų, ant kurių užrašyti dvylikos Avinėlio apaštalų vardai“ (Apr 21, 14).

KBK 865 kontekstas

812156 Tikėjimo motyvas nėra tai, kad apreikštosios tiesos atrodo tikros ir suprantamos mūsų prigimtinio proto šviesoje. Mes tikime „dėl Dievo, kuris apreiškia ir negali nei pats klysti, nei mūsų klaidinti, autoriteto“. „Vis dėlto, kad mūsų tikėjimo klusnumas neprieštarautų protui, Dievas panoro vidinę Šventosios Dvasios pagalbą susieti su išoriniais Jo Apreiškimo įrodymais.“ Dėl to Kristaus ir šventųjų stebuklai, pranašystės ir Bažnyčios plitimas bei šventumas, jos vaisinga veikla ir stabilumas „yra kiekvienam protui priimtini tikri Apreiškimo ženklai“, tikėtinumo motyvai, kurie rodo, kad tikėjimo pritarimas „jokiu būdu nėra sielos aklos pastangos“.

KBK 156 kontekstas

812770 Bažnyčia gyvuoja istorijoje, bet drauge ją ir pranoksta. Regimojoje Bažnyčios tikrovėje tiktai „tikėjimo akimis“ galima sykiu įžvelgti ir dvasinę tikrovę, dieviškojo gyvenimo nešėją.

KBK 770 kontekstas

813172 Ištisus šimtmečius Bažnyčia daugeliu kalbų, daugelyje kultūrų, tautų ir nacijų nesiliauja skelbusi savojo tikėjimo, gauto iš vienintelio Viešpaties, perduoto vienu Krikštu, įsitikinusi, kad visi žmonės turi tik vieną Dievą ir Tėvą. Šventasis Ireniejus Lionietis, šio tikėjimo liudytojas, pareiškia:

KBK 172 kontekstas

813766 Tačiau Bažnyčia pirmiausia gimė iš visiško Kristaus atsidavimo mūsų išganymui, pradėto įsteigiant Eucharistiją ir užbaigto ant kryžiaus. Bažnyčios „pradžios ir plėtros ženklas buvo kraujas ir vanduo, ištekėję iš nukryžiuotojo Jėzaus šono“. „Juk iš užmigusio ant kryžiaus Kristaus šono kilo nuostabus visos Bažnyčios sakramentas.“ Kaip Ieva buvo padaryta iš užmigusio Adomo šonkaulio, taip Bažnyčia gimė iš nukryžiuotojo Kristaus pervertos širdies.

KBK 766 kontekstas

813797 „Kas mūsų dvasia, kitaip sakant, siela, yra mūsų kūno nariams, tas Šventoji Dvasia – Kristaus nariams, Kristaus Kūnui, tai yra Bažnyčiai.“ „Tos Kristaus Dvasios, kaip neregimo pradmens, užduotis yra visus kūno narius sujungti tiek vienus su kitais, tiek ir su jų iškiliąja Galva, kadangi toji Dvasia visa yra Galvoje, visa kiekviename naryje.“ Šventoji Dvasia padaro Bažnyčią „gyvojo Dievo šventove“ (2 Kor 6, 16). Būtent Bažnyčiai buvo patikėta ši Dievo dovana. [...] Jai patikėta bendrystė su Kristumi, tai yra Šventoji Dvasia, patvarumo laidas, mūsų tikėjimo sutvirtinimas ir laiptai pakilti prie Dievo [...]. Nes ten, kur Bažnyčia, ten ir Dievo Dvasia; o ten, kur Dievo Dvasia, tai ir Bažnyčia, ir visa malonė.

KBK 797 kontekstas

814791 Kūno vienybė nenaikina narių skirtingumo: „Kristaus kūno sąrangoje gyvuoja daug įvairių narių bei uždavinių, bet yra viena Dvasia, kuri Bažnyčios naudai paskirsto įvairiopas dovanas pagal savo gausą ir tarnybos reikmes.“ Mistinio Kūno vienybė kuria ir žadina tikinčiųjų meilę: „Todėl jei vienas narys ką nors kenčia, kenčia drauge ir visi kiti; jei vienas narys pagerbiamas, drauge džiaugiasi ir visi.“ Pagaliau mistinio Kūno vienybė įveikia bet kokį žmonių pasidalijimą: „Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 27–28).

KBK 791 kontekstas

814873 Net Viešpaties valia atsiradę skirtumai tarp Jo kūno narių tarnauja to kūno vienybei ir misijai. Mat „Bažnyčioje egzistuoja tarnavimo įvairovė, bet misijos vienovė. Apaštalams ir jų įpėdiniams Kristus skyrė pareigą jo vardu bei galia mokyti, šventinti ir valdyti. O pasauliečiai, tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios tarnybos dalyviais, atlieka savo pareigas visos Dievo tautos misijoje Bažnyčioje ir pasaulyje.“ Pagaliau „abiejose grupėse yra Kristaus tikinčiųjų, kurie įsipareigodami gyventi pagal evangelinius patarimus [...] savitu būdu pašvenčiami Dievui ir tarnauja išganomajai Bažnyčios misijai.“

KBK 873 kontekstas

8141202 Iš pačios misijos radosi įvairių liturginių tradicijų. To paties geografinio ir kultūrinio arealo Bažnyčios ėmė švęsti Kristaus slėpinį suteikdamos apeigoms savitų, tai kultūrai būdingų išraiškos bruožų; atsirado skirtumų „tikėjimo paveldo“, tradicijos, liturginės simbolikos, broliškos bendrystės organizavimo, tikėjimo slėpinių teologinio supratimo ir šventumo formų lygmeniu. Taip Kristus, visų tautų Šviesa ir Išganymas, per liturginį atitinkamos Bažnyčios gyvenimą yra apreiškiamas tai tautai ir kultūrai, kurioms ta Bažnyčia buvo siųsta ir kuriose ji įleido šaknis. Bažnyčia yra visuotinė: į savo vienybę ji gali įimti visus tikrus kultūros turtus juos išgrynindama.

KBK 1202 kontekstas

814832 „Kristaus Bažnyčia tikrai yra visose teisėtose vietos tikinčiųjų susirinkimuose, kurie, susibūrę apie savo ganytojus, Naujajame Testamente ir patys vadinami bažnyčiomis [...]. Kristaus Evangelijos skelbimu jose suburiami tikintieji ir švenčiamas Viešpaties vakarienės slėpinys [...]. Tose bendruomenėse, nors jos dažnai menkos, neturtingos ir išblaškytos, yra Kristus, kurio dėka suburta viena, šventa, katalikiška [visuotinė] ir apaštališka Bažnyčia.“

KBK 832 kontekstas

8151827 Visas dorybes gaivina ir įkvepia meilė. Ji yra „tobulumo raištis“ (Kol 3, 14); ji pati yra dorybių forma; ji jas susieja ir surikiuoja; ji yra krikščioniškojo gyvenimo šaltinis ir tikslas. Krikščioniškoji meilė sutvirtina ir nuskaidrina mūsų žmogiškąjį gebėjimą mylėti, iškelia jį iki antgamtinio tobulumo, iki dieviškosios meilės.

KBK 1827 kontekstas

815830 Žodis „katalikiškas“ reiškia „visuotinis“ tiek visumos, tiek pilnatviškumo aspektu. Bažnyčia yra visuotinė dvejopa prasme: Bažnyčia visuotinė, nes joje yra Kristus. „Kur Jėzus Kristus, ten ir visuotinė Bažnyčia.“ Su savo Galva suvienyto Kristaus Kūno pilnatvė joje yra įvykęs faktas, vadinasi, iš Jo ji gauna Jo norėtą „išganymo priemonių pilnatvę“: teisingą ir visą tikėjimo išpažinimą, visa apimantį sakramentinį gyvenimą ir šventimais iš apaštalų paveldėtą kunigystę. Šia pagrindine prasme Bažnyčia buvo visuotinė jau Sekminių dieną ir tokia bus visada iki garbingojo Kristaus atėjimo dienos.

KBK 830 kontekstas

815837 „Į Bažnyčios bendruomenę visiškai įjungiami tie, kurie, turėdami Kristaus Dvasią, priima visą jos santvarką bei visas joje įsteigtas išganymo priemones ir, be to, tikėjimo išpažinimo, sakramentų, bažnytinės vadovybės bei bendrystės ryšiais jos regimojoje sąrangoje yra susieti su Kristumi, valdančiu per popiežių ir vyskupus. Tačiau, nors ir įjungtas į Bažnyčią, nėra išganomas tas, kuris, ištvermingai nemylėdamas, pasilieka joje 'kūnu', o ne 'širdimi'.“

KBK 837 kontekstas

815173 „Iš tiesų Bažnyčia, nors ir išplitusi visame pasaulyje ligi tolimiausių žemės pakraščių, gavusi iš apaštalų ir jų mokinių tikėjimą, [...] [šį skelbimą ir tikėjimą] rūpestingai saugo, tartum būtų gyvenusi vienuose namuose, vienodai tiki, tartum turėtų vieną sielą ir vieną širdį, ir jį pagarsina, moko ir perduoda vienu balsu, tartum turėtų tik vieną burną.“

KBK 173 kontekstas

816830 Žodis „katalikiškas“ reiškia „visuotinis“ tiek visumos, tiek pilnatviškumo aspektu. Bažnyčia yra visuotinė dvejopa prasme: Bažnyčia visuotinė, nes joje yra Kristus. „Kur Jėzus Kristus, ten ir visuotinė Bažnyčia.“ Su savo Galva suvienyto Kristaus Kūno pilnatvė joje yra įvykęs faktas, vadinasi, iš Jo ji gauna Jo norėtą „išganymo priemonių pilnatvę“: teisingą ir visą tikėjimo išpažinimą, visa apimantį sakramentinį gyvenimą ir šventimais iš apaštalų paveldėtą kunigystę. Šia pagrindine prasme Bažnyčia buvo visuotinė jau Sekminių dieną ir tokia bus visada iki garbingojo Kristaus atėjimo dienos.

KBK 830 kontekstas

8172089 Netikėjimas yra apreikštosios tiesos nevertinimas arba valingas atsisakymas jai pritarti. „Erezija vadinamas atkaklus neigimas po Krikšto priėmimo kokios nors tiesos, kurią privalu tikėti dieviškuoju ir katalikiškuoju tikėjimu, ar atkaklus abejojimas ja; apostazija yra visiškas krikščioniškojo tikėjimo atmetimas; schizma – pavaldumo Popiežiui arba bendrystės su jam pavaldžiais Bažnyčios nariais atsisakymas.“

KBK 2089 kontekstas

8181271 Krikštas yra visų krikščionių, net ir tų, kurie dar nėra visiškai susivieniję su Katalikų Bažnyčia, bendrystės pamatas. „Juk tie iš jų, kurie tiki Kristų ir yra deramai priėmę krikštą, tam tikru būdu, tegu ir netobulai, bendrauja su Katalikų Bažnyčia. [...] Per krikštą išteisinti tikėjimu, jie yra įjungti į Kristų, todėl jie teisėtai vadinasi krikščionimis, o Katalikų Bažnyčios sūnūs pagrįstai pripažįsta juos savo broliais Viešpatyje.“ „Tad krikštas įsteigia sakramentinį vienybės ryšį tarp visų, kurie per jį atgimė.“

KBK 1271 kontekstas

8202748 Toje Velykų aukos maldoje viskas buvo „suvienyta Kristuje tartum galvoje“: Dievas ir pasaulis, Žodis ir kūnas, amžinasis gyvenimas ir laikas, save dovanojanti meilė ir ją išduodanti nuodėmė, čia pat esantys mokiniai ir tie žmonės, kurie dėl jų žodžių įtikės Jėzų, pažeminimas ir garbė. Tai – vienybės malda.

KBK 2748 kontekstas

821827 „Kristus, 'šventas, nekaltas, tyras', nepažino nuodėmės, bet atėjo vien tam, kad permaldautų tautos nusikaltimus, o Bažnyčia, priimdama savo glėbin nusidėjėlius, yra šventa ir drauge nuolat apvalytina, todėl nuolat žengia atgailos ir atsinaujinimo keliu.“ Visi Bažnyčios nariai, įskaitant ir jai vadovaujančius, turi prisipažinti esą nusidėjėliai. Iki pasaulio pabaigos nuodėmės raugės visuose dar maišysis su gerąja Evangelijos sėkla. Tad Bažnyčia suburia draugėn nuodėmingus žmones, jau Kristaus išganytus, tačiau vis dar tebesančius kelyje į šventumą: Nors ir turinti nusidėjėlių, Bažnyčia yra šventa, nes ji neturi kito, kaip tik malonės gyvenimą; tikrai juo gyvendami, Bažnyčios nariai pašventinami; nuo jo nutolę, jie įpuola į nuodėmes ir nedorybes, ir tai trukdo spindėti Bažnyčios šventumui. Dėl to ji sielojasi ir atgailauja už tas kaltes, turėdama galios išlaisvinti iš jų savo vaikus Kristaus krauju ir Šventosios Dvasios dovana.

KBK 827 kontekstas

8212791 Dėl to, nepaisant tarp krikščionių esamų nesutarimų, malda „mūsų“ Tėvui išlieka bendrasis gėris ir primygtinis raginimas visiems pakrikštytiesiems. Vienijami tikėjimo į Kristų ir Krikšto, jie turi dalyvauti Jėzaus maldoje už Jo mokinių vienybę.

KBK 2791 kontekstas

823459 Žodis tapo kūnu, kad mums būtų šventumo pavyzdys. „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs...“ (Mt 11, 29). „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). O Tėvas ant Atsimainymo kalno liepia: „Klausykite jo!“ (Mk 9, 7). Jis iš tiesų yra palaiminimų pavyzdys ir naujojo Įstatymo norma: „Kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12). Ta meilė reikalauja, Juo sekant, save aukoti.

KBK 459 kontekstas

823796 Kristaus ir Bažnyčios, Galvos ir kūno narių vienybė apima ir dviejų skirtingų asmenų santykį. Šis požiūris dažnai išreiškiamas sužadėtinio ir sužadėtinės įvaizdžiu. Kristaus, Bažnyčios Sužadėtinio, temą jau rengė pranašai, o paskelbė Jonas Krikštytojas. Pats Viešpats yra vadinęs save „Jaunikiu“ (Mk 2, 19). Apaštalas Paulius Bažnyčią (ir kiekvieną tikintįjį, Kristaus kūno narį) laiko Sužadėtine, „susižadėjusią“ su Viešpačiu Kristumi, kad būtų viena Dvasia su Juo. Ji yra tyra nekaltojo Avinėlio Sužadėtinė, kurią Kristus pamilo ir už kurią save atidavė , „kad ją pašventintų“ (Ef 5, 26), su ja Jis yra susietas amžina Sandora ir nepaliauja rūpintis ja kaip savo paties kūnu. Visas Kristus – tai galva ir kūnas: vienas, sudarytas iš daugelio. [...] Ar kalbėtų galva, ar nariai, visada kalba Kristus; Jis kalba kaip galva (ex persona capitis) arba kaip kūnas (ex persona corporis). O kaip yra parašyta? „Ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 31–32). O patsai Viešpats Evangelijoje sako: „Jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6). Kaip matote, du skirtingus asmenis santuokinis ryšys padaro viena [...]. Kaip galva, Jis save vadina „Sužadėtiniu“, kaip kūnas – „sužadėtine“.

KBK 796 kontekstas

823946 Apaštalų tikėjimo simbolyje po „šventosios visuotinės Bažnyčios“ išpažinimo išpažįstamas „šventųjų bendravimas“. Šio tikėjimo straipsniu tam tikra prasme paaiškinamas pirmesnis: „Kas gi yra Bažnyčia, jei ne visų šventųjų susirinkimas?“ Šventųjų bendrystė ir yra Bažnyčia.

KBK 946 kontekstas

824816 „Tai vienatinė Kristaus Bažnyčia. [...] Ją mūsų Atpirkėjas prisikėlęs perdavė ganyti Petrui; jam ir kitiems apaštalams pavedė ją skleisti ir valdyti. [...] Toji Bažnyčia, šiame pasaulyje įsteigta ir sutvarkyta kaip bendruomenė, laikosi (subsistit in) Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir bendrystėje su juo esančių vyskupų.“ Vatikano II Susirinkimo dekretas apie ekumenizmą aiškina: „tik per vienintelę visuotinę ir katalikišką Kristaus Bažnyčią, kuri yra bendroji pagalba išganymui, galima pasiekti visą išganymo priemonių pilnatvę. Juk tikime, kad Viešpats visas Naujosios Sandoros gėrybes pavedė tik Petro vadovaujamai apaštalų kolegijai, idant sudarytų žemėje vieną Kristaus kūną, į kurį turėtų visiškai įsijungti visi kokiu nors būdu jau priklausantys Dievo tautai.“

KBK 816 kontekstas

825670 Žengimu į dangų pradedama Dievo plano baigiamoji stadija. Mums jau „atėjo valanda paskutinė“ (1 Jn 2, 18). „Tad mes jau esame sulaukę amžių baigties, ir pasaulio atnaujinimas yra neatšaukiamai nuspręstas bei tam tikru būdu iš tikrųjų jau vyksta šiame amžiuje, nes Bažnyčia jau žemėje yra paženklinta tikro, nors ir netobulo šventumo.“ Jau dabar Kristaus karalystė matoma stebuklinguose ženkluose, kurie lydi jos skelbimą per Bažnyčią .

KBK 670 kontekstas

8252013 „Visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės.“ Visi yra pašaukti būti šventi: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48): Tam tobulumui pasiekti tikintieji tepanaudoja sugebėjimus, atseikėtus jiems pagal Kristaus dovanos saiką, idant [...], visur klusniai vykdydami Tėvo valią, visa dvasia pasišvęstų Dievo garbei ir artimo tarnybai. Šitaip Dievo tautos šventumas suvešės gausiais vaisiais, kaip Bažnyčios istorija ryškiai rodo daugybės šventųjų gyvenimu.

KBK 2013 kontekstas

8261827 Visas dorybes gaivina ir įkvepia meilė. Ji yra „tobulumo raištis“ (Kol 3, 14); ji pati yra dorybių forma; ji jas susieja ir surikiuoja; ji yra krikščioniškojo gyvenimo šaltinis ir tikslas. Krikščioniškoji meilė sutvirtina ir nuskaidrina mūsų žmogiškąjį gebėjimą mylėti, iškelia jį iki antgamtinio tobulumo, iki dieviškosios meilės.

KBK 1827 kontekstas

8262658 „Viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5). Liturginio gyvenimo išugdyta malda visko semiasi iš meilės, kuria esame mylimi Kristuje ir kuri mums leidžia į ją atsiliepti meile taip, kaip Jis mus pamilo. Meilė yra tikrasis maldos šaltinis; kas iš jo semia, pasiekia maldos viršūnę: Myliu Tave, o mano Dieve, ir mano vienintelis troškimas mylėti Tave iki paskutinio gyvenimo atodūsio. Myliu Tave, o mano mieliausiasis Dieve, ir norėčiau verčiau mirti Tave mylėdamas, negu gyventi Tavęs nemylėdamas. Myliu Tave, Viešpatie, ir vienintelės malonės Tave teprašau: mylėti Tave amžinai. [...] Mano Dieve, jei mano lūpos negali be perstojo šnabždėti, kad Tave myliu, tai noriu, kad mano širdis Tau tai kartotų su kiekvienu atodūsiu.

KBK 2658 kontekstas

826864 „Kadangi [Tėvo] siųstasis Kristus yra viso Bažnyčios apaštalavimo šaltinis ir pradžia“, aišku, kad tiek pasauliečių, tiek įšventintųjų „apaštalavimo vaisingumas priklauso nuo jų gyvybinės vienybės su Kristumi.“ Pagal pašaukimus, laiko reikalavimus, įvairias Šventosios Dvasios dovanas yra ir įvairiausių apaštalavimo formų. Tačiau meilė, pirmiausia semiama iš Eucharistijos, visada yra „viso apaštalavimo siela“.

KBK 864 kontekstas

8271425 „Esate nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6, 11). Reikia gerai įsisąmoninti, kokią didelę dovaną Dievas mums suteikė įkrikščioninimo sakramentais, kad suprastume, kaip neleistina yra nuodėmė tiems, kurie apsivilko Kristumi. Bet šv. apaštalas Jonas primena: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1, 8). Pats Viešpats mokė mus melstis: „Atleisk mums mūsų kaltes“ (Lk 11, 4), susiedamas mūsų nuodėmių atleidimą su tuo, kaip mes patys vieni kitiems atleidžiame kaltes.

KBK 1425 kontekstas

8271426 Atsivertimas į Kristų, atgimimas per Krikštą, Šventosios Dvasios dovana, Kristaus Kūnas ir Kraujas, mums duotas kaip maistas, – visa tai tam, kad būtume „šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (Ef 1, 4), kaip ir pati Bažnyčia, Kristaus Sužadėtinė, kurią Jis sau padarė „šventą ir nesuteptą“ (Ef 5, 27). Vis dėlto įkrikščioninant gautas naujasis gyvenimas nepanaikina žmogaus prigimties trapumo ir silpnumo nei polinkio nusidėti, kurį tradicija vadina geismingumu; jis išlieka pakrikštytuose žmonėse, kad jie, Kristaus malonės padedami, išmėgintų save krikščioniškojo gyvenimo kovoje. Tai atsivertimo kova siekiant šventumo ir amžinojo gyvenimo, į kuriuos Viešpats mus nuolat kviečia.

KBK 1426 kontekstas

8271427 Jėzus ragina atsiversti. Tas raginimas yra esminė Karalystės skelbimo dalis: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo Karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15). Skelbdama savo mokymą, Bažnyčia kreipiasi pirmiausia į tuos, kurie dar nepažįsta Kristaus ir Jo Evangelijos. Tad kaip tik Krikštas esti pirmojo ir pagrindinio atsivertimo vieta. Tikint Gerąja Naujiena ir pasikrikštijant atsižadama blogio ir įgyjamas išganymas, tai yra visų nuodėmių atleidimas ir naujo gyvenimo dovana.

KBK 1427 kontekstas

8271428 Bet Kristaus raginimas atsiversti girdimas ir tolesniame krikščionių gyvenime. Tas antrasis atsivertimas yra nesibaigiantis visos Bažnyčios uždavinys: „priimdama savo glėbin nusidėjėlius“, ji yra „šventa ir drauge nuolat apvalytina, todėl nuolat žengia atgailos ir atsinaujinimo keliu“. Šios pastangos atsiversti yra ne vien žmogaus darbas. Tai malone patrauktos ir palytėtos „sugrudusios dvasios“ atsakas į Dievo, kuris mus pirmasis pamilo, gailestingąją meilę.

KBK 1428 kontekstas

8271429 Tai rodo ir triskart savo Mokytojo išsigynusio šv. Petro atsivertimas. Begalinio gailestingumo kupinas Jėzaus žvilgsnis ištraukia gailesčio ašaras, o Viešpačiui prisikėlus, triskart pakartotą „taip“ į Jo klausimą, ar Petras Jį mylįs. Antrasis atsivertimas apima ir bendruomenę. Tai matyti iš Viešpaties raginimo visai Bažnyčiai: „Atsiversk!“ (Apr 2, 5. 16). Šv. Ambraziejus apie dvejopą atsivertimą taip sako: „Bažnyčioje yra vanduo ir ašaros: Krikšto vanduo ir Atgailos ašaros.“

KBK 1429 kontekstas

827821 Norint deramai atsiliepti į tą raginimą, reikia: — nuolatinio Bažnyčios atsinaujinimo vis didesne ištikimybe savo pašaukimui. Tas atsinaujinimas teikia jėgų siekti vienybės; — širdies atsivertimo, „stengiantis kuo tyriau gyventi Evangelija“, nes narių neištikimybė Kristaus dovanai yra jų susiskaldymo priežastis; — bendros maldos, nes „širdies atsivertimą ir gyvenimo šventumą, lydimą privačių ir viešų maldų už krikščionių vienybę, reikia laikyti tarsi viso ekumeninio sąjūdžio siela ir pagrįstai galima vadinti dvasiniu ekumenizmu“; — broliško abipusio pažinimo; — tikinčiųjų ir ypač kunigų ekumeninio parengimo; — dialogo tarp teologų ir įvairioms Bažnyčioms bei bendruomenėms priklausančių krikščionių susitikimų; — visų krikščionių bendradarbiavimo įvairiose tarnavimo žmonėms srityse.

KBK 821 kontekstas

8281173 Per ištisus metus minėdama kankinius ir šventuosius, Bažnyčia skelbia Velykų slėpinį žmonėse, „kentėjusiuose kartu su Kristumi bei pašlovintuose drauge su juo, rodo tikintiesiems jų pavyzdį, visus per Kristų patraukiantį prie Tėvo, ir per jų nuopelnus išprašo Dievo malonių“.

KBK 1173 kontekstas

8282045 Būdami Kūno, kurio Galva yra Kristus, nariai, krikščionys savo įsitikinimų ir doros tvirtumu padeda ugdyti Bažnyčią. Savo tikinčiųjų šventumu Bažnyčia auga, stiprėja ir plėtojasi, kol jie taps tobulais žmonėmis „pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 13).

KBK 2045 kontekstas

8291172 „Švęsdama šį metinį Kristaus slėpinių ciklą, Bažnyčia su ypatinga meile pagerbia palaimintąją Dievo Motiną Mariją, neatsiejamai sujungtą su jos Sūnaus išganomąja veikla. Nuostabos apimta Bažnyčia aukština ją kaip gražiausią atpirkimo vaisių. Marijoje, kaip tobulame paveiksle, Bažnyčia džiaugsmingai mato tai, kuo trokšta ir tikisi būti pati.“

KBK 1172 kontekstas

829972 Kalbą apie Bažnyčią, jos kilmę, misiją ir paskirtį geriausiai užbaigsime atsigręždami į Mariją; kontempliuodami ją, suvoksime, koks yra Bažnyčios slėpinys, koks jos „tikėjimo kelias“ ir kokia ji bus baigusi žemės kelionę, kai, „švenčiausiosios ir nedaliosios Trejybės garbei“ susibūrusi „į vieną Dievo tautą“,, sutiks tą, kurią gerbia kaip savo Viešpaties ir savo pačios Motiną: Kaip danguje jau pašlovinta kūnu ir siela Jėzaus Motina yra būsimajame amžiuje atbaigsimos Bažnyčios paveikslas ir pradžia, taip šioje žemėje, kol ateis Viešpaties diena, ji šviečia keliaujančiajai Dievo tautai kaip tikros vilties ir paguodos ženklas.

KBK 972 kontekstas

830795 Tad Kristus ir Bažnyčia yra „visas Kristus“ (Christus totus). Bažnyčia ir Kristus yra viena. Šventieji labai gyvai suvokia tą vienybę: Tad džiūgaukime ir dėkokime už tai, kad esame tapę ne tik krikščionimis, bet ir Kristumi. Ar jūs, broliai, suprantate, kokią malonę mums suteikė Dievas, duodamas Kristų kaip Galvą? Stebėkitės ir džiaukitės, mes tapome Kristumi. Nes jei Jis Galva, tai mes nariai; visas žmogus yra Jis ir mes [...]. Tad Kristaus pilnatvė yra Galva ir nariai. Ką tai reiškia: Galva ir nariai? Tai Kristus ir Bažnyčia. Mūsų Atpirkėjas pasirodė esąs vienas ir tas pats asmuo kaip ir Bažnyčia, kurią Jis padarė sava. Galva ir nariai yra tarsi vienas mistinis asmuo. Viena šv. Joanos Arkietės frazė, pasakyta teisėjams, apibendrina šventųjų mokytojų tikėjimą ir parodo sveiką tikinčiojo nuovoką: „Man regis, kad Jėzus Kristus ir Bažnyčia yra visai viena, ir dėl to neverta ginčytis.“

KBK 795 kontekstas

830815 Kokie yra tie vienybės ryšiai? „Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis“ (Kol 3, 14). Tačiau keliaujančios Bažnyčios vienybę laiduoja ir regimi bendrumo ryšiai: — to paties, apaštalų perduoto tikėjimo išpažinimas; — bendras dieviškosios liturgijos, ypač sakramentų, šventimas; — brolišką Dievo šeimos sutarimą išlaikanti apaštalų įpėdinystė, perduodama Šventimų (Kunigystės) sakramentu.

KBK 815 kontekstas

830816 „Tai vienatinė Kristaus Bažnyčia. [...] Ją mūsų Atpirkėjas prisikėlęs perdavė ganyti Petrui; jam ir kitiems apaštalams pavedė ją skleisti ir valdyti. [...] Toji Bažnyčia, šiame pasaulyje įsteigta ir sutvarkyta kaip bendruomenė, laikosi (subsistit in) Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir bendrystėje su juo esančių vyskupų.“ Vatikano II Susirinkimo dekretas apie ekumenizmą aiškina: „tik per vienintelę visuotinę ir katalikišką Kristaus Bažnyčią, kuri yra bendroji pagalba išganymui, galima pasiekti visą išganymo priemonių pilnatvę. Juk tikime, kad Viešpats visas Naujosios Sandoros gėrybes pavedė tik Petro vadovaujamai apaštalų kolegijai, idant sudarytų žemėje vieną Kristaus kūną, į kurį turėtų visiškai įsijungti visi kokiu nors būdu jau priklausantys Dievo tautai.“

KBK 816 kontekstas

831849 Misijinis priesakas. „Tautoms dieviškai pasiųsta būti 'visuotiniu išganymo sakramentu', Bažnyčia, vedama jai būdingo katalikiškumo [visuotinumo] reikalavimo ir paklusdama savo Steigėjo priesakui, stengiasi skelbti Evangeliją visiems žmonėms.“ „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20).

KBK 849 kontekstas

831360 Būdama bendros kilmės, žmonija yra vieninga, nes Dievas „iš vienos šaknies išvedė visą žmonių giminę“ (Apd 17, 26): Nuostabi vizija, kurioje regime iš Dievo kilusios žmonijos vienybę [...]; visų vienodai, iš materialaus kūno ir dvasinės sielos sudarytos prigimties vienybę; jų tiesioginio tikslo ir uždavinių pasaulyje vienybę; vienybę gyvenamos vietos – žemės, kurios turtais pagal prigimtinę teisę gali naudotis visi žmonės, kad išgyventų ir vystytųsi; vienybę jų antgamtinio tikslo – paties Dievo, kurio siekti visi privalo; priemonių šiam tikslui pasiekti vienybę; [...] pagaliau Kristaus atmokos už visus vienybę.

KBK 360 kontekstas

831518 Visas Kristaus gyvenimas yra visų vienybės su Juo, kaip Galva, atkūrimo slėpinys. Visko, ką Jėzus darė, kalbėjo ar kentėjo, tikslas buvo sugrąžinti pirmykštį puolusio žmogaus pašaukimą: Įsikūnijęs ir tapęs žmogumi, Jis tarsi glaustai savyje atkartojo ilgiausią žmonijos istoriją ir tokiu būdu mums suteikė išganymą, kad per Adomą mūsų prarastą Dievo paveikslą ir panašumą mes vėl atgautume Kristuje Jėzuje. Štai kodėl Kristus perėjo visus gyvenimo tarpsnius, visiems žmonėms grąžindamas bendrystę su Dievu.

KBK 518 kontekstas

832814 Nuo pat pradžių ta viena Bažnyčia vis dėlto pasirodė esanti labai įvairi; ta įvairovė atsiranda dėl to, kad Dievo dovanos įvairios, o jas gaunančių asmenų – daugybė. Dievo tautos vienybėn suburtos įvairiausios tautos ir kultūros. Bažnyčios nariai yra gavę skirtingų dovanų, turi skirtingas pareigas, jų gyvenimo sąlygos ir būdai nevienodi; „todėl ir bažnytinėje bendrijoje teisėtai egzistuoja dalinės Bažnyčios, turinčios savo tradicijas“. Ši labai turtinga įvairovė neprieštarauja Bažnyčios vienybei. Vis dėlto nuodėmė ir jos padarinių našta nuolat kelia grėsmę šiai vienybės dovanai. Tad ir apaštalas turi raginti: „uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais“ (Ef 4, 3).

KBK 814 kontekstas

832811 „Tai yra vienatinė Kristaus Bažnyčia, kurią Tikėjimo išpažinime išpažįstame esant vieną, šventą, visuotinę ir apaštališką.“ Tos keturios savybės, neatskiriamai tarpusavyje susijusios, nurodo esminius Bažnyčios ir jos misijos bruožus. Bažnyčia juos turi ne iš savęs; Kristus per Šventąją Dvasią padaro savo Bažnyčią vieną, šventą, visuotinę ir apaštališką, Jis ir ragina ją įkūnyti šiuos bruožus.

KBK 811 kontekstas

833886 „Kiekvienas vyskupas yra regimas vienybės pradas bei pamatas savo dalinėje Bažnyčioje.“ Jo „pastoracinė valdžia aprėpia vien jam pavestą Dievo tautos dalį“, ir ją jis vykdo padedamas kunigų ir diakonų. Bet, būdami vyskupų kolegijos nariai, visi vyskupai rūpinasi visomis Bažnyčiomis; pirmiausia tai daro „gerai valdydami savo Bažnyčią kaip visuotinės Bažnyčios dalį“ ir tuo prisidėdami prie „viso mistinio Kūno, kuris drauge yra Bažnyčių kūnas, gėrio“. Ganytojai ypač turi rūpintis vargšais, persekiojamaisiais už tikėjimą, taip pat visame pasaulyje besidarbuojančiais misionieriais.

KBK 886 kontekstas

834882 Popiežius kaip Romos vyskupas ir šv. Petro įpėdinis „yra nuolatinis ir regimas tiek vyskupų, tiek daugybės tikinčiųjų vienybės pradas bei pamatas“. „Tad Romos popiežius pagal savo kaip Kristaus vietininko ir visos Bažnyčios ganytojo pareigas Bažnyčioje turi aukščiausią ir visuotinę galią, kuria jis visada gali laisvai naudotis.“

KBK 882 kontekstas

8341369 Visa Bažnyčia vienijasi su Kristaus auka ir Jo užtarimu. Petro tarnystę Bažnyčioje atliekantis popiežius vienijasi su kiekviena švenčiama Eucharistija, kurioje jis yra minimas kaip visuotinės Bažnyčios vienybės ženklas ir tarnas. Vietos vyskupas visada yra atsakingas už Eucharistiją, net ir tada, kai jai vadovauja kunigas; jos metu tariant vyskupo vardą pabrėžiama, kad kunigų draugėje ir diakonų padedamas jis vadovauja dalinei Bažnyčiai. Bendruomenė užtaria ir visus tarnautojus, kurie už ją ir su ja aukoja eucharistinę Auką: Teisėta tebūnie laikoma ta Eucharistija, kuriai vadovauja vyskupas arba jo įgaliotas asmuo. O per kunigų tarnybą dvasinė tikinčiųjų atnaša atbaigiama, sujungiant ją su Kristaus, vienatinio Tarpininko, auka, kuri kunigų rankomis nekruvinu ir sakramentiniu būdu visos Bažnyčios vardu aukojama Eucharistijoje, iki ateis pats Viešpats.

KBK 1369 kontekstas

8351202 Iš pačios misijos radosi įvairių liturginių tradicijų. To paties geografinio ir kultūrinio arealo Bažnyčios ėmė švęsti Kristaus slėpinį suteikdamos apeigoms savitų, tai kultūrai būdingų išraiškos bruožų; atsirado skirtumų „tikėjimo paveldo“, tradicijos, liturginės simbolikos, broliškos bendrystės organizavimo, tikėjimo slėpinių teologinio supratimo ir šventumo formų lygmeniu. Taip Kristus, visų tautų Šviesa ir Išganymas, per liturginį atitinkamos Bažnyčios gyvenimą yra apreiškiamas tai tautai ir kultūrai, kurioms ta Bažnyčia buvo siųsta ir kuriose ji įleido šaknis. Bažnyčia yra visuotinė: į savo vienybę ji gali įimti visus tikrus kultūros turtus juos išgrynindama.

KBK 1202 kontekstas

836831 Bažnyčia yra visuotinė dėl to, kad yra Kristaus siunčiama pas visų tautų žmones: Visi žmonės yra pašaukti į naująją Dievo tautą. Todėl ši tauta, likdama viena ir vienintelė, turi skleistis per visą pasaulį ir per visus amžius, kad išsipildytų Dievo valios sumanymas – iš pat pradžių sukurti vieningą žmogaus prigimtį ir išsklaidytuosius savo vaikus galiausiai vėl suburti vienybėn [...]. Šis visuotinumo bruožas, puošiąs Dievo tautą, yra paties Viešpaties dovana, kurios dėka Katalikų Bažnyčia veiksmingai ir nepaliaujamai siekia vėl sutelkti visą žmoniją su visomis jos gėrybėmis aplink galvą – Kristų jo Dvasios vienybėje.

KBK 831 kontekstas

837771 „Kristus, vienatinis tarpininkas, savo šventąją Bažnyčią – tikėjimo, vilties ir meilės bendruomenę – šioje žemėje įsteigė kaip regimąją sąrangą, per kurią visiems skleidžia tiesą ir malonę.“ Bažnyčia yra drauge: — „hierarchiškai sutvarkyta bendrija ir mistinis Kristaus Kūnas; — regimas sambūris ir dvasinė bendruomenė; — žemiškoji Bažnyčia ir dangaus gėrybėmis praturtintoji Bažnyčia“. Šios skirtingos plotmės drauge sudaro „vieną sudėtinę tikrovę, suaugusią iš žmogiškojo pradmens ir dieviškojo pradmens“: Bažnyčios prigimčiai „būdinga tai, kad ji kartu yra žmogiška ir dieviška, regima ir apdovanota neregimąja tikrove, veržli, veikli ir atsidėjusi kontempliacijai, gyvenanti šiame pasaulyje, tačiau keleivė. Ir tokiu būdu sutvarkyta, kad tai, kas joje žmogiška, yra nukreipta ir palenkta tam, kas dieviška, regima – tam, kas neregima, veikla – kontempliacijai, dabartis – būsimajam miestui, kurio ieškome“. Kokia ji nužeminta! Ir kokia didinga! Kedaro palapinė ir Dievo šventovė; žemiškas būstas ir dangaus rūmai; molinė bakūžė ir karališka pilis; marus kūnas ir šviesos šventykla; išdidžiųjų paniekinta ir Kristaus sužadėtinė! O Jeruzalės dukterys, jinai juoda, bet graži, pablyškusi nuo ilgos tremties nuovargio ir kančių, tačiau papuošta dangiško grožio.

KBK 771 kontekstas

837815 Kokie yra tie vienybės ryšiai? „Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis“ (Kol 3, 14). Tačiau keliaujančios Bažnyčios vienybę laiduoja ir regimi bendrumo ryšiai: — to paties, apaštalų perduoto tikėjimo išpažinimas; — bendras dieviškosios liturgijos, ypač sakramentų, šventimas; — brolišką Dievo šeimos sutarimą išlaikanti apaštalų įpėdinystė, perduodama Šventimų (Kunigystės) sakramentu.

KBK 815 kontekstas

837882 Popiežius kaip Romos vyskupas ir šv. Petro įpėdinis „yra nuolatinis ir regimas tiek vyskupų, tiek daugybės tikinčiųjų vienybės pradas bei pamatas“. „Tad Romos popiežius pagal savo kaip Kristaus vietininko ir visos Bažnyčios ganytojo pareigas Bažnyčioje turi aukščiausią ir visuotinę galią, kuria jis visada gali laisvai naudotis.“

KBK 882 kontekstas

838818 Tų žmonių, kurie dabar gimsta dėl tokių skilimų atsiradusiose bendruomenėse ir „persiima jose gyvuojančiu Kristaus tikėjimu, atsiskyrimo nuodėme kaltinti negalima; juos Katalikų Bažnyčia apglėbia broliška pagarba ir meile. [...] Per krikštą išteisinti tikėjimu, jie yra įjungti į Kristų, todėl jie teisėtai vadinasi krikščionimis, o Katalikų Bažnyčios sūnūs pagrįstai pripažįsta juos savo broliais Viešpatyje“.

KBK 818 kontekstas

8381271 Krikštas yra visų krikščionių, net ir tų, kurie dar nėra visiškai susivieniję su Katalikų Bažnyčia, bendrystės pamatas. „Juk tie iš jų, kurie tiki Kristų ir yra deramai priėmę krikštą, tam tikru būdu, tegu ir netobulai, bendrauja su Katalikų Bažnyčia. [...] Per krikštą išteisinti tikėjimu, jie yra įjungti į Kristų, todėl jie teisėtai vadinasi krikščionimis, o Katalikų Bažnyčios sūnūs pagrįstai pripažįsta juos savo broliais Viešpatyje.“ „Tad krikštas įsteigia sakramentinį vienybės ryšį tarp visų, kurie per jį atgimė.“

KBK 1271 kontekstas

8381399 Rytų Bažnyčios, kurios nėra visiškai susivienijusios su Katalikų Bažnyčia, Eucharistiją švenčia su didele meile. „Tos Bažnyčios, nors ir atsiskyrusios, turi tikrus sakramentus ir apaštališkos įpėdinystės dėka ypač Kunigystę ir Eucharistiją, kuriais jos ir dabar tebėra nepaprastai glaudžiai su mumis susijusios.“ Tad tam tikras bendradarbiavimas šventuosiuose dalykuose (in sacris), būtent Eucharistijoje, „palankiomis aplinkybėmis ir bažnytinės vadovybės leidimu ne tik galimas, bet ir pageidaujamas“.

KBK 1399 kontekstas

839856 Misijos vykdymo darbas apima ir pagarbų dialogą su tais žmonėmis, kurie dar nėra priėmę Evangelijos. Šis dialogas gali būti naudingas ir patiems tikintiesiems – išmokstant geriau pažinti „tautose randamus tiesos ir malonės pradmenis, rodančius nelyginant paslėptą Dievo buvimą“. Tikintieji skelbia Gerąją Naujieną jos nepažįstantiems, kad sutvirtintų, papildytų ir paryškintų tiesą ir gėrį, kurių Dievas buvo dosniai suteikęs žmonėms ir tautoms, kad apvalytų jas nuo klaidų ir blogio „Dievo garbei, velnio sąmyšiui ir žmogaus laimei“.

KBK 856 kontekstas

83963 Izraelis yra kunigiškoji Dievo tauta, kuri „vadinama VIEŠPATIES vardu“ (Įst 28, 10). Tai tauta, „kuriai Viešpats Dievas yra pirmiausia kalbėjęs“, „vyresniųjų brolių“ Abraomo tikėjime tauta.

KBK 63 kontekstas

839147 Senajame Testamente yra daug tokio tikėjimo liudijimų. Laiške žydams giriamas pavyzdingas protėvių tikėjimas, „per jį protėviai gavo gerą liudijimą“ (Žyd 11, 2. 39). Tačiau „Dievas geresniuosius dalykus buvo numatęs mums“: malonę tikėti į Jo Sūnų Jėzų, „savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją“ (Žyd 11, 40; 12, 2).

KBK 147 kontekstas

840674 Garbingojo Mesijo atėjimas vis dar yra atidedamas iki tam tikro istorijos momento, kol Jį pripažins „visas Izraelis“, kurio „dalis [...] lieka užkietėjusi“ dėl „netikėjimo“ (Rom 11, 20) Jėzaus. Šv. Petras tai pasako Jeruzalės žydams po Sekminių: „Tad atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės, kad nuo Viešpaties veido ateitų paguodos metas ir jis atsiųstų jums skirtąjį Mesiją Jėzų. Jį turi priimti dangus iki visų dalykų atnaujinimo meto. Dievas tai nuo amžių paskelbė savo šventųjų pranašų lūpomis“ (Apd 3, 19–21). Ir Paulius tai pakartoja: „Nes jeigu jų atmetimas pasauliui reiškia sutaikinimą, tai ką gi reikštų jų priėmimas, jei ne gyvenimą prisikėlus iš numirusių?“ (Rom 11, 15). Visų izraelitų įžengimas į mesijinį išganymą paskui visus pagonis leis Dievo tautai pasiekti „Kristaus pilnatvę“ (Ef 4, 13), „kad Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28).

KBK 674 kontekstas

840597 Turint prieš akis Evangelijose aprašytą sudėtingą istorinę situaciją Jėzaus teismo metu, kad ir kokia būtų vienam Dievui težinoma šios bylos veikėjų (Judo, Sinedriono, Piloto) asmeninė kaltė, atsakomybės už tai negalima suversti visiems Jeruzalės žydams, nors sukurstyta minia to garsiai ir reikalavo, o po Sekminių priekaištauta visiems, raginant juos atsiversti. Pats Jėzus, atleisdamas jiems ant kryžiaus, ir Juo sekdamas Petras teisino Jeruzalės žydus ir net jų vadus, nes jie tai padarę „iš nežinios“. Juo labiau dėl minios šauksmo: „Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų!“ (Mt 27, 25), vadinasi, pritarimo nuosprendžiui, negalima kaltinti kitų vietų ir laikų žydų: Bažnyčia Vatikano II Susirinkime pareiškė: „tai, kas įvykdyta jo kančios metu, negalima primesti nei visiems be skirtumo anuomet gyvenusiems, nei šiandieniams žydams. [...] Žydai tenebūnie pristatomi kaip Dievo atmestieji arba prakeiktieji, tarsi tai plauktų iš Šventojo Rašto.“

KBK 597 kontekstas

842360 Būdama bendros kilmės, žmonija yra vieninga, nes Dievas „iš vienos šaknies išvedė visą žmonių giminę“ (Apd 17, 26): Nuostabi vizija, kurioje regime iš Dievo kilusios žmonijos vienybę [...]; visų vienodai, iš materialaus kūno ir dvasinės sielos sudarytos prigimties vienybę; jų tiesioginio tikslo ir uždavinių pasaulyje vienybę; vienybę gyvenamos vietos – žemės, kurios turtais pagal prigimtinę teisę gali naudotis visi žmonės, kad išgyventų ir vystytųsi; vienybę jų antgamtinio tikslo – paties Dievo, kurio siekti visi privalo; priemonių šiam tikslui pasiekti vienybę; [...] pagaliau Kristaus atmokos už visus vienybę.

KBK 360 kontekstas

84328 Istorijoje iki pat šių dienų savąjį Dievo ieškojimą žmonės išreiškia įvairiais būdais – tikėjimais ir religiniais veiksmais (maldomis, aukomis, apeigomis, meditacijomis ir kt.). Nepaisant dviprasmybių, kurios gali juose glūdėti, tos išraiškos formos yra tokios visuotinės, kad žmogų galima pavadinti religine būtybe: Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apgraibomis jį atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes jame gyvename, judame ir esame (Apd 17, 26–28).

KBK 28 kontekstas

843856 Misijos vykdymo darbas apima ir pagarbų dialogą su tais žmonėmis, kurie dar nėra priėmę Evangelijos. Šis dialogas gali būti naudingas ir patiems tikintiesiems – išmokstant geriau pažinti „tautose randamus tiesos ir malonės pradmenis, rodančius nelyginant paslėptą Dievo buvimą“. Tikintieji skelbia Gerąją Naujieną jos nepažįstantiems, kad sutvirtintų, papildytų ir paryškintų tiesą ir gėrį, kurių Dievas buvo dosniai suteikęs žmonėms ir tautoms, kad apvalytų jas nuo klaidų ir blogio „Dievo garbei, velnio sąmyšiui ir žmogaus laimei“.

KBK 856 kontekstas

84429 Tačiau tą „glaudų ir gyvybinį ryšį su Dievu“ žmogus gali pamiršti, jo neįvertinti ar net aiškiai jį atmesti. Tokių nusistatymų šaltiniai gali būti labai įvairūs: maištas dėl blogio pasaulyje, religinis neišprusimas arba abejingumas, susirūpinimas pasauliu ir jo turtais, blogi tikinčiųjų pavyzdžiai, religijai priešiškos minties srovės, pagaliau nusidėjusio žmogaus polinkis iš baimės slėptis nuo Dievo ir bėgti nuo Jo, išgirdus Jo kvietimą.

KBK 29 kontekstas

84530 „Tedžiūgauja VIEŠPATIES ieškančiųjų širdys“ (Ps 105, 3). Nors žmogus gali Dievą pamiršti ar atstumti, Dievas kiekvieną žmogų nuolat kviečia Jo ieškoti, kad žmogus gyventų ir surastų laimę. Tačiau tas ieškojimas reikalauja visų žmogaus proto pastangų, jo geros valios, „tiesios širdies“ bei liudijimo tų, kurie jį moko ieškoti Dievo. Didis esi, Viešpatie, ir labai šlovintinas, didelė Tavo galybė, ir Tavo išmintis neišmatuojama. Ir šlovinti Tave nori žmogus, maža dalelė Tavo kūrinijos; žmogus, nešantis su savimi savo mirtingumą, nešantis savo nuodėmės liudijimą, ir liudijimą, kad „priešiniesi išpuikėliams“; ir vis dėlto Tave nori šlovinti žmogus, maža dalelė Tavo kūrinijos. Tu paveiki mus taip, kad šlovinti Tave yra malonu, nes sukūrei mus, nukreipdamas savęsp, ir mūsų širdis nežino ramybės, kol nenurimsta Tavyje.

KBK 30 kontekstas

845953 Meilės bendrystė: šventųjų bendrystėje „nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta“ (Rom 14, 7). „Todėl jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai. Jūs esate Kristaus Kūnas ir atskiri jo nariai“ (1 Kor 12, 26–27). Meilė „neieško savo naudos“ (1 Kor 13, 5). Mažiausias mūsų veiksmas, atliktas iš meilės, vertingas visiems, nes išreiškia visų – gyvų ir mirusių – žmonių solidarumą, kurį pagrindžia šventųjų bendrystė. Kiekviena nuodėmė kenkia tai bendrystei.

KBK 953 kontekstas

8451219 Išganymo per Krikštą pirmavaizdį Bažnyčia matė Nojaus arkoje, „kuria nedaugelis, tai yra aštuoni asmenys, buvo išgelbėti vandeniu“ (1 Pt 3, 20): Tu mūsų atgimimo Krikštą pavaizdavai ir tvano vandeniu, kai tas pats gaivalas turėjo sunaikinti nuodėmes ir duoti pradžią dorybėms.

KBK 1219 kontekstas

846161 Tikėti į Jėzų Kristų ir Tą, kuris Jį siuntė mūsų išganymui, yra būtina norint būti išganytiems. „Kadangi 'be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui' (Žyd 11, 6) ir patekti į Jo vaikų bendriją, tai be jo niekas negali būti kada nors nuteisintas ir niekas negaus amžinojo gyvenimo, jei neištvers iki galo (Mt 10, 22; 24, 13).“

KBK 161 kontekstas

8461257 Pats Viešpats tvirtina, kad Krikštas būtinas išganymui. Todėl Jis paliepė savo mokiniams skelbti Evangeliją ir krikštyti visų tautų žmones. Krikštas yra būtinas išganymui tų žmonių, kuriems paskelbta Evangelija ir kurie turi galimybę to sakramento prašyti. Bažnyčia nežino kito būdo amžinajai laimei pasiekti kaip tik Krikštą; dėl to ji stengiasi būti ištikima Viešpaties priesakui ir pasirūpinti, kad atgimtų „iš vandens ir Dvasios“ visi, kurie tik gali būti pakrikštyti. Dievas išganymą susiejo su Krikšto sakramentu, bet Jis pats nėra savo sakramentų susaistytas.

KBK 1257 kontekstas

8481260 „Kadangi Kristus mirė už visus ir kadangi žmogaus galutinis pašaukimas tėra vienas, būtent dieviškas, turime pripažinti, jog Šventoji Dvasia visiems suteikia galimybę vien Dievui žinomu būdu susijungti su šiuo Velykų slėpiniu.“ Kiekvienas žmogus, kuris, nepažindamas Kristaus Evangelijos ir Jo Bažnyčios, ieško tiesos ir klauso Dievo valios tiek, kiek ją suvokia, gali būti išgelbėtas. Galima manyti, kad tokie žmonės aiškiai trokštų Krikšto, jei tik žinotų, kad jis yra būtinas.

KBK 1260 kontekstas

849738 Todėl Bažnyčios misija ne prisideda prie Kristaus ir Šventosios Dvasios misijos, bet yra jos sakramentas: visu savo buvimu ir su visais nariais ji yra siunčiama skelbti ir liudyti, sudabartinti ir skleisti Švenčiausiosios Trejybės bendrystės slėpinį (tai bus kito skirsnio tema): Mes visi, kurie esame gavę vieną ir tą pačią dvasią, būtent Šventąją Dvasią, esame sujungti tarpusavyje ir su Dievu. Nors mūsų daug ir paskirų, ir Kristaus dėka Tėvo ir Jo Dvasia gyvena kiekviename iš mūsų, viena ir nedaloma yra Dvasia, pati suvienijanti skirtingus [...] ir padaranti, kad visi būtų tarsi vienas Joje. Aš manau, kad kaip šventosios Kristaus žmogystės galia visus, kuriuose ji yra, padaro vienu kūnu, lygiai taip ir Dievo Dvasia, kuri – viena ir nedaloma – visuose gyvena, visus ir surenka dvasinėn vienybėn.

KBK 738 kontekstas

849767 „Atlikus darbą, kurį Tėvas pavedė Sūnui žemėje atlikti, Sekminių dieną buvo atsiųsta Šventoji Dvasia, idant Bažnyčia būtų nuolatos šventinama.“ Tą dieną „buvo viešai apreikšta žmonėms ir Evangelija, pradėta skleisti įvairioms tautoms.“ Kadangi Bažnyčia yra visų žmonių „sušaukimas“ į išganymą, ji savo prigimtimi yra misijinė ir Kristaus siunčiama į visas tautas, kad jų žmones padarytų Kristaus mokiniais.

KBK 767 kontekstas

850257 „O šviesos šaltini, palaimingoji Trejybe! O pirmaprade Vienybe!“ Dievas yra amžinoji palaima, nemirtingas gyvenimas, negęstanti šviesa. Dievas yra meilė: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Dievas laisvai nori perduoti savo palaimingojo gyvenimo garbę. Taip Jis „panorėjo [...] nutarti“ (Ef 1, 9) dar prieš pasaulio sukūrimą, mus išsirinkdamas savo mylimajame Sūnuje, ir net „iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais“ (Ef 1, 5), tai yra „paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą“ (Rom 8, 29), nes gavusius „įvaikystės Dvasią“ (Rom 8, 15). Šis nutarimas yra malonė, „dovanota [...] prieš amžinuosius laikus“ (2 Tim 1, 9), kilusi tiesiogiai iš trejybinės meilės. Ji išsiskleidžia pasaulio sukūrime, visoje išganymo istorijoje po nuopuolio, Sūnaus ir Dvasios misijose, kurias pratęsia Bažnyčios misija.

KBK 257 kontekstas

850730 Pagaliau atėjo Jėzaus valanda: Jėzus atiduoda savo dvasią į Tėvo rankas, nugalėdamas mirtį savo mirtimi, o „prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia“ (Rom 6, 4), tuoj pat dovanoja mokiniams Šventąją Dvasią, „kvėpdamas“ Ją į juos. Nuo tos valandos Kristaus ir Dvasios misija tampa Bažnyčios misija: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21).

KBK 730 kontekstas

851221 Šventasis Jonas eina dar toliau tvirtindamas: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16): pati Dievo Būtis yra meilė. Atėjus laiko pilnatvei, Dievas, atsiuntęs savo viengimį Sūnų ir meilės Dvasią, apreiškė savo giliausią paslaptį: Jis – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – yra amžinieji meilės mainai, ir Jis paskyrė mus juose dalyvauti.

KBK 221 kontekstas

851429 Iš to meilės kupino Kristaus pažinimo kyla troškimas Jį skelbti, „evangelizuoti“ ir raginti kitus tarti „taip“ tikėjimui į Jėzų Kristų. Tačiau tuo pat metu reikia jausti, jog būtina pačiam vis geriau pažinti tą tikėjimą. To siekdami ir vadovaudamiesi Tikėjimo simboliu, mes pirmiausia pateiksime pagrindinius Jėzaus titulus: Kristus, Dievo Sūnus, Viešpats ( 2 skirsnis ). Po to Tikėjimo simbolyje išpažįstami svarbiausi Kristaus gyvenimo slėpiniai: Jo Įsikūnijimas ( 3 skirsnis ), Jo Velykos ( 4 ir 5 skirsniai ) ir pagaliau Jo pašlovinimas ( 6 ir 7 skirsniai ).

KBK 429 kontekstas

85174 Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4), tai yra pažintų Jėzų Kristų. Tad reikia Kristų skelbti visoms tautoms ir visiems žmonėms, kad Apreiškimas pasiektų visus žemės pakraščius: Dievas maloningai pasirūpino, kad tai, ką apreiškė visų tautų išganymui, būtų nepaliestai išsaugota amžiams ir perduota visoms kartoms.

KBK 74 kontekstas

851217 Dievas sako tiesą ir apreikšdamas save: Dievo pamokymai yra „tikras mokymas“ (Mal 2, 6). Ir savo Sūnų Jis siųs į pasaulį, kad liudytų „tiesą“ (Jn 18, 37): „Mes žinome, kad Dievo Sūnus yra atėjęs ir suteikęs mums nuovokos, kad pažintume Tikrąjį [Dievą]“ (1 Jn 5, 20).

KBK 217 kontekstas

8512104 „Visi žmonės privalo ieškoti tiesos, ypač tiesos apie Dievą ir jo Bažnyčią, ir pažinę priimti ją ir jos laikytis.“ Ta pareiga grindžiama pačia žmogaus prigimtimi; ji suderinama ir su tikra pagarba įvairioms religijoms, kurios „neretai perteikia visus žmones apšviečiančios Tiesos spindesį“, ir su meilės įsakymu, raginančiu krikščionis „meiliai, išmintingai ir kantriai elgtis su tais žmonėmis, kurie klaidingai tiki arba nepažįsta tikėjimo“.

KBK 2104 kontekstas

851890 To Magisteriumo misija yra susijusi su galutine Dievo ir Jo tautos Sandora, Dievo atnaujinta Kristuje; Magisteriumas turi saugoti tautą nuo paklydimų ir svyravimų ir laiduoti objektyvią galimybę neklaidingai išpažinti tikrąjį tikėjimą. Pastoracinė Bažnyčios Magisteriumo pareiga yra budėti, kad Dievo tauta gyventų tiesoje, kuri išlaisvina. Idant ganytojai galėtų tokią tarnystę atlikti, Kristus juos apdovanojo neklaidingumo charizma tikėjimo ir doros dalykuose. Ta charizma gali pasireikšti įvairiai.

KBK 890 kontekstas

8522044 Pakrikštytųjų ištikimybė yra pirmutinė sąlyga Evangelijai skelbti ir Bažnyčios misijai pasaulyje vykdyti. Išganymo naujieną turi patvirtinti krikščionių gyvenimo liudijimas, kad žmonės matytų spinduliuojančią jos tiesos jėgą. „Jau pats krikščioniško gyvenimo liudijimas ir geri darbai, atlikti antgamtine dvasia, turi galios patraukti žmones į tikėjimą ir Dievą.“

KBK 2044 kontekstas

8522473 Kankinystė yra iškiliausias tikėjimo tiesos liudijimas, liudijimas pačia mirtimi. Kankinys liudija mirusį ir prisikėlusį Kristų, su kuriuo jį vienija meilė, liudija tikėjimo ir krikščioniškojo mokymo tiesą. Tvirtumu jis pakelia prievartinę mirtį. „Leiskite man tapti laukinių žvėrių maistu, kad jų dėka galėčiau Dievą pasiekti.“

KBK 2473 kontekstas

8531428 Bet Kristaus raginimas atsiversti girdimas ir tolesniame krikščionių gyvenime. Tas antrasis atsivertimas yra nesibaigiantis visos Bažnyčios uždavinys: „priimdama savo glėbin nusidėjėlius“, ji yra „šventa ir drauge nuolat apvalytina, todėl nuolat žengia atgailos ir atsinaujinimo keliu“. Šios pastangos atsiversti yra ne vien žmogaus darbas. Tai malone patrauktos ir palytėtos „sugrudusios dvasios“ atsakas į Dievo, kuris mus pirmasis pamilo, gailestingąją meilę.

KBK 1428 kontekstas

8532443 Dievas laimina tuos, kurie padeda vargšams, ir smerkia tuos, kurie nuo jų nusigręžia: „Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk“ (Mt 5, 42). „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8). Savo išrinktuosius Jėzus Kristus pažins iš to, ką jie padarė vargšams. Kai „vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena“ (Mt 11, 5), tai yra ženklas, kad su jais yra Kristus.

KBK 2443 kontekstas

8542105 Tinkamai garbinti Dievą yra tiek atskiro žmogaus, tiek visuomenės pareiga. Toks yra tradicinis katalikų mokymas „apie žmonių ir visuomenės moralinę pareigą tikrajam tikėjimui ir vienintelei Kristaus Bažnyčiai“. Nuolat skelbianti žmonėms Evangeliją Bažnyčia taip darbuojasi, kad jie galėtų „krikščioniška dvasia paveikti bendruomenės, kurioje gyvena, mąstymą ir papročius, įstatymus ir santvarką“. Socialinė krikščionių pareiga yra gerbti ir žadinti kiekvieno žmogaus tiesos ir gėrio meilę. Jie akinami skleisti vienintelę tikrą religiją, kuri gyvuoja apaštališkojoje Katalikų Bažnyčioje. Krikščionys yra pašaukti būti pasaulio šviesa. Taip Bažnyčia parodo, kad Kristus viešpatauja visai kūrinijai ir ypač žmonių visuomenei.

KBK 2105 kontekstas

8541204 Švenčiama liturgija turi atitikti įvairių tautų dvasią ir kultūrą. Idant Kristaus slėpinys būtų paskelbtas „visoms tautoms, kad jos paklustų tikėjimui“ (Rom 16, 26), jis turi būti apreikštas visoms kultūroms, jose švenčiamas ir įgyvendinamas taip, kad jų nenaikintų, bet jas atpirktų ir ištobulintų. Savita, Kristaus priimta ir sutaurinta žmogiškoji Dievo vaikų kultūra padeda daugeliui jų prieiti prie Tėvo ir šlovinti Jį vienoje Dvasioje.

KBK 1204 kontekstas

855821 Norint deramai atsiliepti į tą raginimą, reikia: — nuolatinio Bažnyčios atsinaujinimo vis didesne ištikimybe savo pašaukimui. Tas atsinaujinimas teikia jėgų siekti vienybės; — širdies atsivertimo, „stengiantis kuo tyriau gyventi Evangelija“, nes narių neištikimybė Kristaus dovanai yra jų susiskaldymo priežastis; — bendros maldos, nes „širdies atsivertimą ir gyvenimo šventumą, lydimą privačių ir viešų maldų už krikščionių vienybę, reikia laikyti tarsi viso ekumeninio sąjūdžio siela ir pagrįstai galima vadinti dvasiniu ekumenizmu“; — broliško abipusio pažinimo; — tikinčiųjų ir ypač kunigų ekumeninio parengimo; — dialogo tarp teologų ir įvairioms Bažnyčioms bei bendruomenėms priklausančių krikščionių susitikimų; — visų krikščionių bendradarbiavimo įvairiose tarnavimo žmonėms srityse.

KBK 821 kontekstas

856839 „Galiausiai įvairiais būdais Dievo tauton įsirikiuoja dar nepriėmusieji Evangelijos“: Bažnyčios santykis su žydų tauta. Bažnyčia, Naujosios Sandoros Dievo tauta, tirdama savo pačios slėpinį, atranda ryšį su žydų tauta, „kuriai Viešpats Dievas yra pirmiausia kalbėjęs“. Skirtingai nuo kitų nekrikščionių religijų, žydų tikėjimas jau yra atsakas į Dievo apreiškimą Senojoje Sandoroje. Žydų tautos žmonės turi „įvaikystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, Dievo garbinimą ir pažadus; jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus“ (Rom 9, 4–5), nes „Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami“ (Rom 11, 29).

KBK 839 kontekstas

856843 Bažnyčia pripažįsta, kad kitos religijos dar „šešėliuose ir atvaizduose“ tebeieško nežinomo, bet artimo Dievo, kuris duoda visiems gyvybę, dvasią ir visa kita ir nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti. Tad visa tai, kas kitose religijose yra gera ir tikra, Bažnyčia laiko parengimu Evangelijai ir „dovana to, kuris apšviečia kiekvieną žmogų, kad pagaliau pasiektų gyvenimą“.

KBK 843 kontekstas

85775 „Viešpats Kristus, kuriame išsipildo visas aukščiausiojo Dievo Apreiškimas, apaštalams įsakė visiems skelbti pranašų pažadėtąją Evangeliją, kurią jis pats įvykdė ir savo lūpomis skelbė kaip kiekvienos išganingos tiesos ir dorovės šaltinį, kad perteiktų dieviškąsias dovanas.“

KBK 75 kontekstas

857171 Bažnyčia, būdama „tiesos šulas ir atrama“ (1 Tim 3, 15), ištikimai saugo tikėjimą, vieną kartą duotą šventiesiems. Ji saugo Kristaus žodžių atminimą, iš kartos į kartą perduoda Apaštalų tikėjimo išpažinimą. Kaip motina moko vaikus kalbėti, o drauge ir suprasti bei bendrauti, taip ir mūsų Motina Bažnyčia moko mus tikėjimo kalbos, kad mes išmoktume tikėjimą suprasti ir juo gyventi.

KBK 171 kontekstas

857880 Kristus, paskirdamas Dvylika, „padarė [juos] tam tikra kolegija, tai yra nuolatiniu sambūriu, kuriam vadovauti paskyrė iš jų pačių išrinktą Petrą“. „Kaip Viešpaties paliepimu šventasis Petras ir kiti apaštalai sudaro vieną apaštalų kolegiją, taip tarpusavyje sujungti ir Petro įpėdinis Romos popiežius bei apaštalų įpėdiniai vyskupai.“

KBK 880 kontekstas

8571575 Kristus išsirinko apaštalus, leido jiems dalyvauti savo misijoje ir valdžioje. Iškeltas Tėvo dešinėn, Jis nepalieka savo kaimenės, bet ją saugo per apaštalus, apgaubdamas savo nuolatine globa, ir tvarko per ganytojus, kurie šiandien yra Jo darbo tęsėjai. Pats Kristus „paskyrė“ vienus būti apaštalais, kitus – ganytojais. Jis ir toliau veikia per vyskupus.

KBK 1575 kontekstas

858551 Savo viešojo gyvenimo pradžioje Jėzus pasirinko dvylika vyrų, kad būtų su Juo ir dalyvautų Jo misijoje. Jis pasidalijo su jais savo galia ir „išsiuntė Dievo Karalystės skelbti, sveikatos ligoniams teikti“ (Lk 9, 2). Jie visam laikui liko sujungti su Kristaus karalyste, nes per juos Kristus vadovauja Bažnyčiai: Aš jums skiriu valdyti Karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas. Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių (Lk 22, 29–30).

KBK 551 kontekstas

858425 Perduoti krikščionių tikėjimą – tai pirmiausia skelbti Jėzų Kristų ir žadinti tikėjimą į Jį. Nuo pat pradžių pirmieji krikščionys degte degė troškimu skelbti Kristų: „Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“ (Apd 4, 20). Ir visų laikų žmones jie kviečia džiaugtis bendryste su Kristumi: Ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, – tai skelbiame apie Gyvenimo Žodį. Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums. Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Ir tai mes rašome, kad mūsų džiaugsmas būtų tobulas (1 Jn 1, 1–4).

KBK 425 kontekstas

8581086 „Kaip Kristus buvo Tėvo siųstas, taip ir jis pats pasiuntė apaštalus, kupinus Šventosios Dvasios, ne tik tam, kad, skelbdami Evangeliją visai kūrinijai, jie praneštų, jog Dievo Sūnus savo mirtimi ir prisikėlimu išvadavo mus iš šėtono valdžios bei mirties ir perkėlė į savo Tėvo karalystę, bet ir tam, kad skelbiamo išganymo darbą vykdytų auka ir sakramentais, apie kuriuos sukasi visas liturginis gyvenimas.“

KBK 1086 kontekstas

859876 Su sakramentine bažnytinės tarnybos prigimtimi neatskiriamai susijęs tarnavimas. Visiškai priklausydami nuo Kristaus, kuris siunčia juos ir teikia galią, įšventintieji yra tikri „Kristaus tarnai“, sekdami Kristumi, kuris pats dėl mūsų noriai priėmė „tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7). Kadangi žodis ir malonė, kuriems jie tarnauja, yra ne jų, bet Kristaus, kitų labui jiems tai patikėjusio, jie savo valia tampa visų vergais.

KBK 876 kontekstas

860642 Visa, kas tomis Velykų dienomis įvyko, įpareigojo kiekvieną apaštalą – ypač Petrą – kurti naująją erą, kuri išaušo Velykų rytmetį. Būdami Prisikėlusiojo liudytojai, jie lieka kertiniai Jo Bažnyčios akmenys. Pirmosios tikinčiųjų bendruomenės tikėjimas rėmėsi konkrečių, krikščionims pažįstamų ir daugiausia su jais tebegyvenusių žmonių liudijimu. Tie Kristaus prisikėlimo liudytojai pirmiausia yra Petras ir Dvylika, bet ne tik jie: Paulius aiškiai kalba apie Jėzaus pasirodymą „iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių“, po to „Jokūbui, paskui visiems apaštalams“.

KBK 642 kontekstas

860765 Savajai bendruomenei Viešpats Jėzus dovanojo struktūrą, kuri išliks tol, kol Karalystė bus visiškai atbaigta. Pirmiausia Jis išsirinko Dvylika ir jų vadu paskyrė Petrą. Atstovaudami dvylikai Izraelio giminių, jie yra naujosios Jeruzalės pamato akmenys. Dvylika ir kiti mokiniai ne tik dalyvauja Kristaus misijoje, Jo valdžioje, bet ir dalijasi Jo likimu. Visais tais veiksmais Kristus savo Bažnyčiai deda pamatus ir ją stato.

KBK 765 kontekstas

8601536 Kristaus apaštalams Šventimų sakramentu pavesta misija Bažnyčioje toliau tęsiama ligi amžių pabaigos; todėl šis sakramentas yra apaštališkosios tarnybos sakramentas. Jis apima tris laipsnius: vyskupystę, kunigystę ir diakonatą. [Apie Kristaus įsteigtą apaštališkąją tarnybą ir misiją žr. 874–896 skiltis. Čia bus kalbama tik apie tai, kaip ši tarnyba perduodama sakramentiniu būdu.]

KBK 1536 kontekstas

86177 „Kad Evangelija būtų be paliovos Bažnyčioje visiškai ir gyvai išlaikoma, apaštalai paliko savo įpėdinius vyskupus, 'perduodami jiems savo pačių mokymo pareigas'.“ Tad „ką skelbė apaštalai ir kas ypatingu būdu buvo išreikšta įkvėptose knygose, turėjo būti nuolatiniu paveldėjimu išsaugota iki laiko pabaigos.“

KBK 77 kontekstas

8611087 Tad prisikėlęs Kristus, duodamas apaštalams Šventąją Dvasią, jiems patikėjo savąją pašventinimo galią: jie tapo sakramentiniais Kristaus ženklais. Tos pačios Šventosios Dvasios galia jie patiki šią galią savo įpėdiniams. Ta „apaštalų įpėdinystė“ struktūruoja visą liturginį Bažnyčios gyvenimą, pati yra sakramentinė ir perduodama Šventimų (Kunigystės) sakramentu.

KBK 1087 kontekstas

862880 Kristus, paskirdamas Dvylika, „padarė [juos] tam tikra kolegija, tai yra nuolatiniu sambūriu, kuriam vadovauti paskyrė iš jų pačių išrinktą Petrą“. „Kaip Viešpaties paliepimu šventasis Petras ir kiti apaštalai sudaro vieną apaštalų kolegiją, taip tarpusavyje sujungti ir Petro įpėdinis Romos popiežius bei apaštalų įpėdiniai vyskupai.“

KBK 880 kontekstas

8621556 Tokiai svarbiai misijai atlikti „apaštalai buvo Kristaus apdovanoti ypatingu iš aukštybių nužengusios Šventosios Dvasios išliejimu ir patys rankų uždėjimu perdavė savo padėjėjams dvasinę dovaną, kuri iki mūsų dienų perduodama per vyskupo konsekraciją“.

KBK 1556 kontekstas

863900 Kadangi pasauliečiai, kaip ir visi tikintieji, Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentais yra Viešpaties siunčiami apaštalauti, tai jie yra įpareigoti ir turi teisę individualiai ar organizuotai darbuotis, kad dieviškąją išganymo naujieną pažintų ir priimtų visi žmonės ir visa žemė; ta pareiga yra dar svarbesnė tada, kai tik per juos žmonės gali išgirsti Evangeliją ir pažinti Kristų. Bažnytinėse bendruomenėse jų veikla yra tokia reikalinga, kad be jos ganytojų apaštalavimas dažniausiai nesti pakankamai veiksmingas.

KBK 900 kontekstas

8632472 Krikščionių pareiga dalyvauti Bažnyčios gyvenime skatina juos būti Evangelijos liudytojais ir atitinkamai įsipareigoti. Liudyti – tai perteikti tikėjimą žodžiais ir darbais. Liudijimas yra teisingumo aktas, patvirtinantis tiesą arba leidžiantis ją pažinti: Visi Kristaus tikintieji, kad ir kur jie gyventų, savo gyvenimo pavyzdžiu bei žodžio liudijimu privalo taip atskleisti naująjį žmogų, kuriuo jie apsivilko per krikštą, ir Šventosios Dvasios galią, kuria buvo sustiptinti Sutvirtinimo sakramentu.

KBK 2472 kontekstas

864828 Kanonizuodama kai kuriuos tikinčiuosius, tai yra iškilmingai paskelbdama, kad jie didvyriškai praktikavo dorybes ir gyveno ištikimi Dievo malonei, Bažnyčia pripažįsta joje esančią šventumo Dvasios galią; ji stiprina tikinčiųjų viltį, teikdama jiems šventuosius kaip pavyzdį ir užtarėjus. „Visada sunkiausiais Bažnyčios istorijos momentais šventieji ir šventosios būdavo jos atsinaujinimo šaltinis ir pradžia.“ „Jų šventumas yra jos apaštališko veiklumo ir misijinio užmojo slapta versmė ir neklaidingas matas.“

KBK 828 kontekstas

864824 Bažnyčia, suvienyta su Kristumi, yra Jo pašventinta; per Jį ir Jame ji irgi tampa šventinanti. „Žmonių pašventinimo Kristuje bei Dievo pašlovinimo [...] kaip tikslo siekiama visais kitais Bažnyčios darbais.“ Bažnyčiai patikėtos „visos išganymo priemonės“. Joje mes „Dievo malone pasiekiame šventumo“.

KBK 824 kontekstas

8641324 Eucharistija yra „viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė“. „Sakramentai, kaip ir visos bažnytinės tarnybos bei apaštalavimo darbai, yra susiję su šventąja Eucharistija ir į ją nukreipti. Juk švenčiausiojoje Eucharistijoje glūdi visas dvasinis Bažnyčios lobis, pats Kristus, mūsų velykinis avinėlis.“

KBK 1324 kontekstas

865811 „Tai yra vienatinė Kristaus Bažnyčia, kurią Tikėjimo išpažinime išpažįstame esant vieną, šventą, visuotinę ir apaštališką.“ Tos keturios savybės, neatskiriamai tarpusavyje susijusios, nurodo esminius Bažnyčios ir jos misijos bruožus. Bažnyčia juos turi ne iš savęs; Kristus per Šventąją Dvasią padaro savo Bažnyčią vieną, šventą, visuotinę ir apaštališką, Jis ir ragina ją įkūnyti šiuos bruožus.

KBK 811 kontekstas

865541 „Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Gerąją Dievo Naujieną: 'Atėjo įvykdymo metas, Dievo Karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!'“ (Mk 1, 14–15). „Kristus, , vykdydamas Tėvo valią, įsteigė žemėje dangaus karalystę.“ O Tėvo valia „yra išaukštinti žmones – padaryti juos dieviškojo gyvenimo dalyviais“. Jis tai vykdo suburdamas žmones apie savo Sūnų Jėzų Kristų. Tas sambūris yra Bažnyčia, Dievo „karalystės ūglis ir pradžia žemėje“.

KBK 541 kontekstas

813-815, 866161. Kodėl Bažnyčia yra viena?

Bažnyčia yra viena, nes jos pradas ir pavyzdys yra vieno Dievo vienybė Asmenų Trejybėje; Bažnyčios steigėjas ir Galva – Jėzus Kristus, vėl suburiantis visas tautas į vieną kūną; jos siela – Šventoji Dvasia, suvienijanti visus tikinčiuosius į bendrystę Kristuje. Ji turi vieną tikėjimą, vieną sakramentinį gyvenimą, vieną apaštališkąją įpėdinystę, vieną bendrą viltį, vieną ir tą pačią meilę.

KBKS 161 kontekstas

816, 870162. Kur laikosi vienatinė Kristaus Bažnyčia?

Kaip pasaulyje įsteigta ir sutvarkyta bendrija, vienintelė Kristaus Bažnyčia laikosi (subsistit in) Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir bendrystėje su juo esančių vyskupų. Tik per ją galima pasiekti išganymo priemonių pilnatvę, nes visas Naujosios Sandoros gėrybes Viešpats patikėjo vienai apaštalų kolegijai, kurios galva yra Petras.

KBKS 162 kontekstas

817-819163. Kaip traktuotini krikščionys nekatalikai?

Bažnyčiose ir bažnytinėse bendruomenėse, atsiskyrusiose nuo visiškos bendrystės su Katalikų Bažnyčia, galima aptikti daug pašventinimo ir tiesos elementų. Visos šios gėrybės kyla iš Kristaus ir kreipia į visuotinę vienybę. Šių Bažnyčių ir bendrijų nariai Krikštu yra įtraukti į Kristų; todėl mes pripažįstame juos broliais.

KBKS 163 kontekstas

820-822, 866164. Kaip įsipareigoti krikščionių vienybės labui?

Troškimas atkurti visų krikščionių vienybę yra Kristaus dovana ir Šventosios Dvasios raginimas. Jis saisto visą Bažnyčią ir reiškiasi per širdies atsivertimą, maldą, tarpusavio brolišką pažinimą, teologinį dialogą.

KBKS 164 kontekstas

823-829, 867165. Kokia prasme Bažnyčia yra šventa?

Bažnyčia yra šventa, nes jos steigėjas – Švenčiausiasis Dievas. Kristus atidavė save dėl jos, norėdamas ją pašventinti ir ją pačią padaryti šventinančią. Šventoji Dvasia gaivina ją meile. Joje glūdi išganymo priemonių pilnatvė. Šventumas yra kiekvieno jos nario pašaukimas ir visų jos narių veiklos tikslas. Bažnyčiai priklauso Mergelė Marija ir nesuskaitomi šventieji kaip jos pavyzdžiai ir užtarėjai. Iš Bažnyčios šventumo gauna pašventinimą jos vaikai, čia, žemėje, pripažįstantys esą nusidėjėliai, visada reikalingi atsivertimo ir išskaistinimo.

KBKS 165 kontekstas

830-831, 868166. Kodėl Bažnyčia vadinama visuotine?

Bažnyčia yra visuotinė, t. y. katalikiška, nes joje yra Kristus. „Kur Jėzus Kristus, ten ir visuotinė Bažnyčia“ (šv. Ignotas Antiochietis). Ji skelbia tikėjimo visumą ir vientisumą. Ji turi ir tvarko išganymo priemonių pilnatvę. Ji pasiųsta su užduotimi į visas tautas, visus laikus ir kiekvieną jiems priklausančią kultūrą.

KBKS 166 kontekstas

832-835167. Ar katalikiška yra dalinė Bažnyčia?

Katalikiška yra kiekviena dalinė Bažnyčia (t. y. vyskupija arba eparchija), kurią sudaro krikščionių bendruomenė, esanti tikėjimo ir sakramentų bendrystėje su vyskupu, įšventintu pagal apaštališkąją įpėdinystę, ir su Romos Bažnyčia, „pirmaujančia meilėje“ (šv. Ignotas Antiochietis).

KBKS 167 kontekstas

836-838168. Kas priklauso visuotinei Bažnyčiai?

Visuotinei Dievo tautos vienybei įvairiais būdais priklauso arba priskirti visi žmonės. Katalikų Bažnyčiai pilnatviškai priklauso tas, kas yra susivienijęs su ja tikėjimo išpažinimo, sakramentų, bažnytinio valdymo ir bendrystės ryšiais, turėdamas Kristaus Dvasią. Pakrikštytieji, pilnatviškai neįgyvendinantys šios katalikiškos vienybės, palaiko tam tikrą, nors ir netobulą, bendrystę su Katalikų Bažnyčia.

KBKS 168 kontekstas

839-840169. Kaip visuotinė Bažnyčia susijusi su žydų tauta?

Katalikų Bažnyčia pripažįsta esanti susijusi su žydų tauta, nes Dievas pasirinko šią tautą pirma kitų priimti jo žodį. Žydų tauta turi „įvaikystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, Dievo garbinimą ir pažadus; jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus“ (Rom 9, 4–5). Skirtingai negu kitos nekrikščionių religijos, žydų tikėjimas jau yra atsakas į Dievo Apreiškimą Senojoje Sandoroje.

KBKS 169 kontekstas

841-845170. Koks ryšys yra tarp visuotinės Bažnyčios ir nekrikščionių religijų?

Tas ryšys pirmiausia kyla iš visos žmonių giminės kilmės ir tikslo bendrumo. Katalikų Bažnyčia pripažįsta, jog visa, ką gero ir teisingo turi kitos religijos, ateina iš Dievo, yra jo tiesos spindulys, gali parengti priimti Evangeliją ir patraukti į žmonijos vienybę Kristaus Bažnyčioje.

KBKS 170 kontekstas

846-848171. Ką reiškia teiginys: „Už Bažnyčios nėra išganymo“?

Tai reiškia, kad visas išganymas kyla iš Kristaus kaip Galvos per Bažnyčią kaip jo Kūną. Todėl negali būti išganyti žinantys, kad Bažnyčia įsteigta Kristaus ir būtina išganymui, bet nenorintys į ją įsijungti ir joje pasilikti. Kita vertus, Kristaus ir jo Bažnyčios dėka amžinąjį išganymą gali pasiekti be savo kaltės nepažįstantys Kristaus Evangelijos ir jo Bažnyčios, tačiau nuoširdžiai ieškantys Dievo ir, malonės veikiami, besistengiantys vykdyti per sąžinės balsą atpažįstamą jo valią.

KBKS 171 kontekstas

849-851172. Kodėl Bažnyčia privalo skelbti Evangeliją visam pasauliui?

Todėl, kad Kristus liepė: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Šio misijinio Viešpaties įsakymo šaltinis yra amžinoji Dievo meilė; jis atsiuntė savo Sūnų ir savo Dvasią, nes „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4).

KBKS 172 kontekstas

852-856173. Kokiu būdu Bažnyčia yra misijinė?

Šventosios Dvasios vadovaujama Bažnyčia tęsia paties Kristaus misiją istorijoje. Todėl krikščionys privalo visiems skelbti Kristaus atneštą Gerąją Naujieną, sekdami jo keliu ir pasirengę aukotis net iki kankinystės.

KBKS 173 kontekstas

857, 869174. Kodėl Bažnyčia yra apaštališka?

Bažnyčia yra apaštališka dėl savo kilmės, būdama pastatydinta „ant apaštalų pamato“ (Ef 2, 20), dėl savo mokymo, kuris yra apaštalų mokymas, dėl savo sandaros, nes iki Kristaus grįžimo ji mokoma, šventinama ir vadovaujama apaštalų per jų įpėdinius vyskupus bendrystėje su Petro įpėdiniu.

KBKS 174 kontekstas

858-861175. Kokia yra apaštalų misijos esmė?

Žodis apaštalas reiškia pasiuntinį. Tėvo Pasiuntinys Jėzus pasišaukė dvylika mokinių ir paskyrė apaštalais, padarydamas juos rinktiniais savo prisikėlimo liudytojais ir savo Bažnyčios pamatu. Jis pavedė jiems tęsti jo misiją, tardamas: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21), ir pažadėjo būti su jais iki pasaulio pabaigos.

KBKS 175 kontekstas

861-865176. Kas yra apaštališkoji įpėdinystė?

Apaštališkoji įpėdinystė yra apaštalų misijos ir valdžios perdavimas jų įpėdiniams vyskupams per Šventimų sakramentą. Dėl tokio perdavimo Bažnyčia išlaiko tikėjimo ir gyvenimo bendrystę su savo ištakomis, visą savo apaštalavimą per ilgus šimtmečius skirdama skleisti Kristaus karalystę žemėje.

KBKS 176 kontekstas

811-816, 870129. Kodėl Bažnyčia gali būti tik viena?

817-819130. Ar krikščionys nekatalikai yra mūsų seserys ir broliai?

820-822131. Ką turime daryti, kad krikščionys susivienytų?

823-829132. Kodėl Bažnyčia yra šventa?

830-831, 849-856133. Kodėl mūsų Bažnyčia vadinama Katalikų Bažnyčia?

836-838134. Kas priklauso Katalikų Bažnyčiai?

839-840135. Koks Bažnyčios požiūris į žydus?

841-845136. Koks Bažnyčios santykis su kitomis religijomis?

857-860, 869137. Kodėl Bažnyčia yra apaštalinė?