12002625 Pirmiausia tai maldos, kurių tikintieji klausosi ir kurias skaito Šventajame Rašte, pritaikydami jas dabarčiai, ypač psalmes, kurios įgyvendintos Kristuje. Primindama Kristų besimeldžiančiai Bažnyčiai, Šventoji Dvasia drauge jai atveria visą tiesą ir duoda pradžią naujoms formulėms, kuriomis išreiškiamas neišmatuojamas Kristaus slėpinys, veikiantis gyvenime, sakramentuose ir Jo Bažnyčios misijoje. Tos formulės išsirutulioja didžiosiose liturginėse ir dvasinėse tradicijose. Maldų formos, pateikiamos kanoniniuose apaštalų Raštuose, visada liks krikščioniškosios maldos pavyzdys.

KBK 2625 kontekstas

12012663 Kiekviena Bažnyčia, tęsdama gyvąją maldos tradiciją, savo tikintiesiems siūlo jų istorinį, socialinį ir kultūrinį kontekstą atitinkančią maldos kalbą: žodžius, melodijas, judesius, ikonografiją. Apie tų maldos kelių ištikimybę apaštalų tikėjimo Tradicijai sprendžia Bažnyčios magisteriumas, o ganytojai ir katechetai aiškina jų prasmę, visada siedami ją su Jėzumi Kristumi.

KBK 2663 kontekstas

12011158 Ženklų (giedojimo, muzikos, žodžių ir veiksmų) harmonija bus dar išraiškingesnė ir turtingesnė, jei ji remsis liturgiją švenčiančios Dievo tautos kultūros lobiais. Todėl „tebūnie sumaniai puoselėjamas liaudiškasis religinis giedojimas, kad per pamaldas bei apeigas ir per pačius liturginius veiksmus“, laikantis bažnytinių nurodymų, „galėtų skambėti tikinčiųjų balsai“. Tačiau „bažnytiniam giedojimui skirtieji tekstai tesiderina su katalikybės mokymu ir pirmiausia tebūna imami iš Šventojo Rašto ir liturgijos šaltinių“.

KBK 1158 kontekstas

1202814 Nuo pat pradžių ta viena Bažnyčia vis dėlto pasirodė esanti labai įvairi; ta įvairovė atsiranda dėl to, kad Dievo dovanos įvairios, o jas gaunančių asmenų – daugybė. Dievo tautos vienybėn suburtos įvairiausios tautos ir kultūros. Bažnyčios nariai yra gavę skirtingų dovanų, turi skirtingas pareigas, jų gyvenimo sąlygos ir būdai nevienodi; „todėl ir bažnytinėje bendrijoje teisėtai egzistuoja dalinės Bažnyčios, turinčios savo tradicijas“. Ši labai turtinga įvairovė neprieštarauja Bažnyčios vienybei. Vis dėlto nuodėmė ir jos padarinių našta nuolat kelia grėsmę šiai vienybės dovanai. Tad ir apaštalas turi raginti: „uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais“ (Ef 4, 3).

KBK 814 kontekstas

12021674 Šalia sakramentinės liturgijos ir sakramentalijų, katechezė turi skirti dėmesio ir įvairioms tikinčiųjų maldingumo formoms bei liaudiškojo pamaldumo apraiškoms. Religinis krikščioniškos liaudies jausmas visais laikais reikšdavosi įvairiomis, sakramentinį Bažnyčios gyvenimą lydinčiomis maldingumo formomis: relikvijų gerbimu, šventovių lankymu, maldingomis kelionėmis, procesijomis, Kryžiaus keliu, religiniais šokiais, rožiniu, medalikėliais ir t. t.

KBK 1674 kontekstas

1202835 „Labai sergėkimės, kad visuotinės Bažnyčios nesuvoktume kaip iš esmės skirtingų Bažnyčių sumos ar, jei taip galima sakyti, daugiau ar mažiau anomalios federacijos. Viešpaties sumanymu Bažnyčia yra visuotinė pašaukimu ir misija, tačiau, įleisdama šaknis į įvairias kultūrines, socialines ir žmogiškas sritis, kiekvienoje pasaulio dalyje ji įgyja skirtingus veidus bei išorines apraiškas.“ Turtinga, „vienybės siekianti“ vietinėms Bažnyčioms būdingų bažnytinių nuostatų, liturginių apeigų, teologinių bei dvasinių tradicijų „įvairovė aiškiau parodo nedalios Bažnyčios katalikiškumą [visuotinumą]“.

KBK 835 kontekstas

12021937 Tie skirtumai atitinka Dievo planą. Dievas nori, kad kiekvienas gautų iš kito, ko jam reikia, ir kad ypatingų „talentų“ turintieji panaudotų juos stokojančiųjų labui. Skirtumai paskatina ir dažnai įpareigoja žmones būti didžiadvasius, geranoriškus ir linkusius dalytis su kitais; jie prisideda ir prie kultūrų tarpusavio praturtinimo: Aš nedaliju visų dorybių vienodai kiekvienam. [...] Jų yra daug, ir aš vienas teikiu vienam, kitas kitam. [...] Vienam duodu meilę, kitam teisingumą; šitam nusižeminimą, anam gyvą tikėjimą. [...] Žmogaus gyvenimui reikalingas laikinąsias gėrybes aš paskirsčiau labai nevienodai nenorėdamas, kad kiekvienas turėtų visa, ko jam reikia, idant žmonėms neišvengiamai atsirastų progų vieni kitiems parodyti meilę. [...] Aš norėjau, kad jie būtų vieni kitiems reikalingi ir, kaip mano tarnai, dalytų iš manęs gautas malones ir dosnias dovanas.

KBK 1937 kontekstas

12042684 Per Bažnyčių istoriją šventųjų bendrystėje išsirutuliojo įvairios dvasingumo formos. Dievo meilę žmonėms liudijančio asmens charizma gali būti perduota kaip Elijo „dvasia“ Elišai ir Jonui Krikštytojui, kad ir mokiniai būtų tos dvasios dalininkai. Dvasingumas taip pat yra įvairių liturginių ir teologinių srovių santaka ir liudija tikėjimo įkultūrinimą atitinkamoje žmonių aplinkoje ir jų istorijoje. Krikščioniškojo dvasingumo formos įsitraukia į gyvąją maldos tradiciją ir tampa būtinu vadovu tikintiesiems. Savo turtinga įvairove jos atspindi gryną ir vienintelę Šventosios Dvasios šviesą. „Dvasia tikrai yra šventųjų vieta, o šventasis – sava Dvasios vieta, nes jis pasiaukoja gyventi su Dievu ir yra vadinamas Dvasios šventove.“

KBK 2684 kontekstas

1204854 Būdama misijinė, Bažnyčia „keliauja kartu su visa žmonija ir kartu su pasauliu patiria tą pačią žemiškąją dalią. Žmonių bendruomenė turi būti atnaujinta Kristuje ir perkeista į Dievo šeimą. Bažnyčia yra tartum tos bendruomenės raugas, tartum jos siela“. Užtat misiją vykdančiai Bažnyčiai reikia kantrybės. Bažnyčios pastangos prasideda su Evangelijos skelbimu tautoms ir žmonių grupėms, kurios dar netiki Kristaus, tęsiasi steigiant krikščionių bendruomenes, kurios „taps Dievo buvimo pasaulyje ženklu“, ar įkuriant vietines Bažnyčias; ji skatina įkultūrinimo procesą, kad Evangelija persunktų įvairių tautų kultūrą. Nestinga šioms pastangoms ir nesėkmių. Bažnyčia „tik pamažu paliečia ir perskverbia žmones, bendruomenes bei tautas ir šitaip įtraukia visus į katalikišką [visuotinę] pilnatvę.“

KBK 854 kontekstas

12041232 Vatikano II Susirinkimas sugrąžino Lotynų Bažnyčiai suaugusiųjų katechumenatą, padalytą į keletą pakopų. Jo apeigos pateikiamos Ordo initiationis christianae adultorum (1972). Be to, Susirinkimas leido misijų kraštuose, „be to, ko esama krikščioniškojoje tradicijoje, [...] perimti ir konkrečios tautos praktikuojamos iniciacijos elementus, kuriuos įmanoma pritaikyti krikščioniškosioms apeigoms“.

KBK 1232 kontekstas

12042527 „Geroji Kristaus naujiena be paliovos atnaujina puolusio žmogaus gyvenimą bei kultūrą, o su klaidomis bei blogybėmis, kylančiomis iš nuolat grasinančios suvedžioti nuodėmės, kovoja ir jas šalina. Ji nepaliaujamai skaistina ir kelia tautų papročius. Savo aukštybių turtais ji tarsi iš vidaus vaisina, stiprina, ištobulina ir atnaujina Kristuje kiekvienos tautos ir amžiaus dvasios puošmenas bei dovanas.“

KBK 2527 kontekstas

12051125 Todėl nei kunigas, nei bendruomenė savo nuožiūra negali nė vienos sakramentinės apeigos keisti ar ja manipuliuoti. Net aukščiausioji Bažnyčios valdžia negali liturgijos keisti kaip tinkama; tai dera daryti tik paklūstant tikėjimui ir liturgijos slėpinį apgaubiant religine pagarba.

KBK 1125 kontekstas

1200-1204, 1207-1209247. Kodėl vieną Kristaus slėpinį Bažnyčia švenčia pagal įvairias liturgijos tradicijas?

Todėl, kad neišmatuojamas Kristaus slėpinio turtingumas neišsemiamas viena liturgijos tradicija. Tad nuo pat pradžių šis turtingumas įvairiose tautose ir kultūrose buvo išreiškiamas nuostabiai įvairiomis ir viena kitą papildančiomis raiškos formomis.

KBKS 247 kontekstas

1205-1206249. Ar liturgijoje viskas nekintama?

Liturgijoje, ypač sakramentų liturgijoje, yra Dievo įsteigtų nekintamų elementų, ištikimai saugomų Bažnyčios. Taip pat yra kisti galinčių elementų, kuriuos ji gali ir kartais net privalo pritaikyti prie įvairių tautų kultūrų.

KBKS 249 kontekstas

1209248. Kas laiduoja šios formų daugybės vienybę?

Ištikimybė apaštalų tradicijai, t. y. iš apaštalų gautoji, apaštališkosios įpėdinystės paženklintoji bei laiduojamoji tikėjimo ir sakramentų bendrystė. Bažnyčia yra katalikiška, t. y. visuotinė; į savo vienybę ji gali įimti visus tikruosius kultūrų turtus.

KBKS 248 kontekstas

1200-1209192. Ar Bažnyčia gali keisti ir atnaujinti liturgiją?