Liturginė įvairovė ir slėpinio vienybė. KBK

2 skirsnis. Liturginė įvairovė ir slėpinio vienybė

Liturginės tradicijos ir Bažnyčios visuotinumas

1200^S-247^Y-192Apaštalų tikėjimui ištikimos Dievo Bažnyčios nuo pirmosios Jeruzalės bendruomenės iki pat Kristaus antrojo atėjimo visur švenčia tą patį Velykų slėpinį.2625 Liturgijoje švenčiamas slėpinys tėra vienas, bet jo šventimo formos įvairios.

1201^S-247^Y-192Kristaus slėpinys yra toks neišmatuojamas, kad jokia liturginė tradicija negali pakankamai tobulai jo atskleisti.2663 Skirtingų apeigų atsiradimo ir raidos istorija rodo, kaip nuostabiai jos viena kitą papildo. Kol Bažnyčios laikėsi tų liturginių tradicijų, gyvendamos bendru tikėjimu ir bendrais tikėjimo sakramentais, jos praturtindavo viena kitą,1158 tvirtėjo jų ištikimybė Tradicijai ir bendrai visos Bažnyčios misijai.⁷³

1202^S-247^Y-192814Iš pačios misijos radosi įvairių liturginių tradicijų. To paties geografinio ir kultūrinio arealo Bažnyčios ėmė švęsti Kristaus slėpinį suteikdamos apeigoms savitų, tai kultūrai būdingų išraiškos bruožų; atsirado skirtumų „tikėjimo paveldo“⁷⁴,1674 tradicijos, liturginės simbolikos, broliškos bendrystės organizavimo, tikėjimo slėpinių teologinio supratimo ir šventumo formų lygmeniu. Taip Kristus, visų tautų Šviesa ir Išganymas, per liturginį atitinkamos Bažnyčios gyvenimą yra apreiškiamas tai tautai ir kultūrai, kurioms ta Bažnyčia buvo siųsta ir kuriose ji įleido šaknis.835 Bažnyčia yra visuotinė: į savo vienybę ji gali įimti visus tikrus kultūros turtus1937 juos išgrynindama.⁷⁵

1203^S-247^Y-192Dabar Bažnyčioje gyvuoja šios liturginės tradicijos, arba apeigos: lotynų (pirmiausia Romos, bet taip pat kai kurių vietinių Bažnyčių, sakysim, šv. Ambraziejaus ar vieno kito vienuolių ordino) ir Bizantijos, Aleksandrijos (arba koptų), sirų, armėnų, maronitų ir chaldėjų. „Ištikimai sekdamas tradicija, šventasis Susirinkimas pareiškia, jog šventoji Motina Bažnyčia visas teisėtai pripažintas liturgijas laiko lygiateisėmis bei vertomis lygios pagarbos ir yra nusiteikusi jas ir ateityje saugoti bei visokeriopai palaikyti.“⁷⁶

Liturgija ir įvairios kultūros

1204^S-247^Y-1922684Švenčiama liturgija turi atitikti įvairių tautų dvasią ir kultūrą.⁷⁷ Idant Kristaus slėpinys būtų paskelbtas „visoms tautoms, kad jos paklustų tikėjimui“ (Rom 16, 26),854 1232 jis turi būti apreikštas visoms kultūroms, jose švenčiamas ir įgyvendinamas taip, kad jų nenaikintų, bet jas atpirktų ir ištobulintų.⁷⁸ Savita, Kristaus priimta ir sutaurinta žmogiškoji Dievo vaikų kultūra2527 padeda daugeliui jų prieiti prie Tėvo ir šlovinti Jį vienoje Dvasioje.

1205^S-249^Y-1921125„Liturgijoje, ypač sakramentų liturgijoje, yra nekintamoji dalis – Dievo įsteigta, Bažnyčios saugoma – ir dalys, kurias galima keisti, kurias ji gali, o kartais net ir privalo derinti su naujai Evangeliją priimančių tautų kultūromis.“⁷⁹

1206^S-249^Y-192„Liturginė įvairovė gali praturtinti apeigas, bet taip pat sukelti įtampą, nesutarimų, netgi schizmų. Aišku viena, kad įvairovė šioje srityje neturi kenkti vienybei. Ji gali reikštis tik išsaugodama ištikimybę bendram tikėjimui, sakramentiniams ženklams, kuriuos Bažnyčia gavo iš Kristaus, ir hierarchinei bendrystei. Prisitaikymas prie įvairių kultūrų reikalauja atsiversti širdimi, o jei reikia, ir atsisakyti protėvių papročių, nesuderinamų su katalikų tikėjimu.“⁸⁰

Santrauka

1207^S-247^Y-192Liturgiją dera švęsti taip, kad jos išraiškai būtų panaudota tautos, kurioje Bažnyčia gyvena, kultūra, sykiu išlaikant liturgijos savarankiškumą. Kita vertus, pati liturgija yra kultūros įkvėpėja ir ugdytoja.

1208^S-247^Y-192Įvairios teisėtomis pripažintos liturginės tradicijos, arba apeigos, žymėdamos ir perteikdamos tą patį Kristaus slėpinį, rodo Bažnyčios visuotinumą.

1209^S-248^Y-192Kriterijus, laiduojantis vienybę liturginių tradicijų įvairovėje, yra ištikimybė apaštališkai Tradicijai, tai yra iš apaštalų gautiems tikėjimo bendrumui bei sakramentams; tą bendrystę išreiškia ir garantuoja apaštalų įpėdinystė.

KBK nuorodos

12002625 Pirmiausia tai maldos, kurių tikintieji klausosi ir kurias skaito Šventajame Rašte, pritaikydami jas dabarčiai, ypač psalmes, kurios įgyvendintos Kristuje. Primindama Kristų besimeldžiančiai Bažnyčiai, Šventoji Dvasia drauge jai atveria visą tiesą ir duoda pradžią naujoms formulėms, kuriomis išreiškiamas neišmatuojamas Kristaus slėpinys, veikiantis gyvenime, sakramentuose ir Jo Bažnyčios misijoje. Tos formulės išsirutulioja didžiosiose liturginėse ir dvasinėse tradicijose. Maldų formos, pateikiamos kanoniniuose apaštalų Raštuose, visada liks krikščioniškosios maldos pavyzdys.

KBK 2625 kontekstas

12012663 Kiekviena Bažnyčia, tęsdama gyvąją maldos tradiciją, savo tikintiesiems siūlo jų istorinį, socialinį ir kultūrinį kontekstą atitinkančią maldos kalbą: žodžius, melodijas, judesius, ikonografiją. Apie tų maldos kelių ištikimybę apaštalų tikėjimo Tradicijai sprendžia Bažnyčios magisteriumas, o ganytojai ir katechetai aiškina jų prasmę, visada siedami ją su Jėzumi Kristumi.

KBK 2663 kontekstas

12011158 Ženklų (giedojimo, muzikos, žodžių ir veiksmų) harmonija bus dar išraiškingesnė ir turtingesnė, jei ji remsis liturgiją švenčiančios Dievo tautos kultūros lobiais. Todėl „tebūnie sumaniai puoselėjamas liaudiškasis religinis giedojimas, kad per pamaldas bei apeigas ir per pačius liturginius veiksmus“, laikantis bažnytinių nurodymų, „galėtų skambėti tikinčiųjų balsai“. Tačiau „bažnytiniam giedojimui skirtieji tekstai tesiderina su katalikybės mokymu ir pirmiausia tebūna imami iš Šventojo Rašto ir liturgijos šaltinių“.

KBK 1158 kontekstas

1202814 Nuo pat pradžių ta viena Bažnyčia vis dėlto pasirodė esanti labai įvairi; ta įvairovė atsiranda dėl to, kad Dievo dovanos įvairios, o jas gaunančių asmenų – daugybė. Dievo tautos vienybėn suburtos įvairiausios tautos ir kultūros. Bažnyčios nariai yra gavę skirtingų dovanų, turi skirtingas pareigas, jų gyvenimo sąlygos ir būdai nevienodi; „todėl ir bažnytinėje bendrijoje teisėtai egzistuoja dalinės Bažnyčios, turinčios savo tradicijas“. Ši labai turtinga įvairovė neprieštarauja Bažnyčios vienybei. Vis dėlto nuodėmė ir jos padarinių našta nuolat kelia grėsmę šiai vienybės dovanai. Tad ir apaštalas turi raginti: „uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais“ (Ef 4, 3).

KBK 814 kontekstas

12021674 Šalia sakramentinės liturgijos ir sakramentalijų, katechezė turi skirti dėmesio ir įvairioms tikinčiųjų maldingumo formoms bei liaudiškojo pamaldumo apraiškoms. Religinis krikščioniškos liaudies jausmas visais laikais reikšdavosi įvairiomis, sakramentinį Bažnyčios gyvenimą lydinčiomis maldingumo formomis: relikvijų gerbimu, šventovių lankymu, maldingomis kelionėmis, procesijomis, Kryžiaus keliu, religiniais šokiais, rožiniu, medalikėliais ir t. t.

KBK 1674 kontekstas

1202835 „Labai sergėkimės, kad visuotinės Bažnyčios nesuvoktume kaip iš esmės skirtingų Bažnyčių sumos ar, jei taip galima sakyti, daugiau ar mažiau anomalios federacijos. Viešpaties sumanymu Bažnyčia yra visuotinė pašaukimu ir misija, tačiau, įleisdama šaknis į įvairias kultūrines, socialines ir žmogiškas sritis, kiekvienoje pasaulio dalyje ji įgyja skirtingus veidus bei išorines apraiškas.“ Turtinga, „vienybės siekianti“ vietinėms Bažnyčioms būdingų bažnytinių nuostatų, liturginių apeigų, teologinių bei dvasinių tradicijų „įvairovė aiškiau parodo nedalios Bažnyčios katalikiškumą [visuotinumą]“.

KBK 835 kontekstas

12021937 Tie skirtumai atitinka Dievo planą. Dievas nori, kad kiekvienas gautų iš kito, ko jam reikia, ir kad ypatingų „talentų“ turintieji panaudotų juos stokojančiųjų labui. Skirtumai paskatina ir dažnai įpareigoja žmones būti didžiadvasius, geranoriškus ir linkusius dalytis su kitais; jie prisideda ir prie kultūrų tarpusavio praturtinimo: Aš nedaliju visų dorybių vienodai kiekvienam. [...] Jų yra daug, ir aš vienas teikiu vienam, kitas kitam. [...] Vienam duodu meilę, kitam teisingumą; šitam nusižeminimą, anam gyvą tikėjimą. [...] Žmogaus gyvenimui reikalingas laikinąsias gėrybes aš paskirsčiau labai nevienodai nenorėdamas, kad kiekvienas turėtų visa, ko jam reikia, idant žmonėms neišvengiamai atsirastų progų vieni kitiems parodyti meilę. [...] Aš norėjau, kad jie būtų vieni kitiems reikalingi ir, kaip mano tarnai, dalytų iš manęs gautas malones ir dosnias dovanas.

KBK 1937 kontekstas

12042684 Per Bažnyčių istoriją šventųjų bendrystėje išsirutuliojo įvairios dvasingumo formos. Dievo meilę žmonėms liudijančio asmens charizma gali būti perduota kaip Elijo „dvasia“ Elišai ir Jonui Krikštytojui, kad ir mokiniai būtų tos dvasios dalininkai. Dvasingumas taip pat yra įvairių liturginių ir teologinių srovių santaka ir liudija tikėjimo įkultūrinimą atitinkamoje žmonių aplinkoje ir jų istorijoje. Krikščioniškojo dvasingumo formos įsitraukia į gyvąją maldos tradiciją ir tampa būtinu vadovu tikintiesiems. Savo turtinga įvairove jos atspindi gryną ir vienintelę Šventosios Dvasios šviesą. „Dvasia tikrai yra šventųjų vieta, o šventasis – sava Dvasios vieta, nes jis pasiaukoja gyventi su Dievu ir yra vadinamas Dvasios šventove.“

KBK 2684 kontekstas

1204854 Būdama misijinė, Bažnyčia „keliauja kartu su visa žmonija ir kartu su pasauliu patiria tą pačią žemiškąją dalią. Žmonių bendruomenė turi būti atnaujinta Kristuje ir perkeista į Dievo šeimą. Bažnyčia yra tartum tos bendruomenės raugas, tartum jos siela“. Užtat misiją vykdančiai Bažnyčiai reikia kantrybės. Bažnyčios pastangos prasideda su Evangelijos skelbimu tautoms ir žmonių grupėms, kurios dar netiki Kristaus, tęsiasi steigiant krikščionių bendruomenes, kurios „taps Dievo buvimo pasaulyje ženklu“, ar įkuriant vietines Bažnyčias; ji skatina įkultūrinimo procesą, kad Evangelija persunktų įvairių tautų kultūrą. Nestinga šioms pastangoms ir nesėkmių. Bažnyčia „tik pamažu paliečia ir perskverbia žmones, bendruomenes bei tautas ir šitaip įtraukia visus į katalikišką [visuotinę] pilnatvę.“

KBK 854 kontekstas

12041232 Vatikano II Susirinkimas sugrąžino Lotynų Bažnyčiai suaugusiųjų katechumenatą, padalytą į keletą pakopų. Jo apeigos pateikiamos Ordo initiationis christianae adultorum (1972). Be to, Susirinkimas leido misijų kraštuose, „be to, ko esama krikščioniškojoje tradicijoje, [...] perimti ir konkrečios tautos praktikuojamos iniciacijos elementus, kuriuos įmanoma pritaikyti krikščioniškosioms apeigoms“.

KBK 1232 kontekstas

12042527 „Geroji Kristaus naujiena be paliovos atnaujina puolusio žmogaus gyvenimą bei kultūrą, o su klaidomis bei blogybėmis, kylančiomis iš nuolat grasinančios suvedžioti nuodėmės, kovoja ir jas šalina. Ji nepaliaujamai skaistina ir kelia tautų papročius. Savo aukštybių turtais ji tarsi iš vidaus vaisina, stiprina, ištobulina ir atnaujina Kristuje kiekvienos tautos ir amžiaus dvasios puošmenas bei dovanas.“

KBK 2527 kontekstas

KBKS nuorodos

1200-1204, 1207-1209247. Kodėl vieną Kristaus slėpinį Bažnyčia švenčia pagal įvairias liturgijos tradicijas?

Todėl, kad neišmatuojamas Kristaus slėpinio turtingumas neišsemiamas viena liturgijos tradicija. Tad nuo pat pradžių šis turtingumas įvairiose tautose ir kultūrose buvo išreiškiamas nuostabiai įvairiomis ir viena kitą papildančiomis raiškos formomis.

KBKS 247 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

73Plg. Paulius VI, Apašt. parag. Evangelii nuntiandi, 63–64: AAS 68 (1976) 53–55.

74Plg. 2 Tim 1, 14.

75Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 23: AAS 57 (1965) 28–29; Idem, Dekr. Unitatis redintegratio, 4: AAS 57 (1964) 95.

76Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 4: AAS 56 (1964) 98.

77Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 37–40: AAS 56 (1964) 110–111.

78Plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Catechesi tradendae, 53: AAS 71 (1979) 1319–1321.

79Jonas Paulius II, Apašt. laiškas Vicesimus quintus annus, 16: AAS 81 (1989) 912–913; plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 21: AAS 56 (1964) 105–106.

80Jonas Paulius II, Apašt. laiškas Vicesimus quintus annus, 16: AAS 81 (1989) 913.